- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-29
- Bylos Nr.
- 1A-175-966/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19745-2024-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurga Vasiliauskienė, Virginija Liudvinavičienė, Evaldas Pašilis
- Nuteistasis
- J. V.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Evaldo Pašilio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atstovei Orintai Samanavičiūtei-Andrulevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 3 dalį 450 MGL (22 500 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir J. V. skirta galutinė bausmė – 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 5 dalimis, iš J. V. nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto – automobilio „Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 840 Eur.
Civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikštas civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 3 dalį už tai, kad jis pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 900 MGL dydžio sumą: laikotarpiu nuo nenustatytos dienos, bet ne anksčiau kaip nuo 2024 m. kovo mėnesio iki 2024 m. gegužės 24 d. 18.05 val. nenustatytoje vietoje ir aplinkybėmis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 14 straipsnio 4 dalies reikalavimą, kad „fiziniams asmenims draudžiama Lietuvos Respublikoje įsigyti tabako gaminius, teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklintus specialiais ženklais – banderolėmis“ ir 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 (Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2021 m. rugsėjo 9 d. įsakymo Nr. 4-981 redakcija) patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų, tabako gaminių ir su tabako gaminiais susijusių gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 3.1.1 punkto reikalavimą, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis“, neteisėtai įgijo 2 500 pakelių cigarečių „Fest“, 5 000 pakelių cigarečių „Winston Blue“, 2 900 pakelių cigarečių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 46 432 Eur. Tęsdamas nusikalstamą veiką, J. V. šias cigaretes nuo įgijimo momento neteisėtai laikė ir 2024 m. gegužės 24 d. gabeno automobiliu „Toyota Avensis“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) į Klaipėdą, kol 2024 m. gegužės 24 d. apie 18.05 val. Prienų kaimo, Šilalės rajono ribose, magistraliniame kelyje Vilnius–Kaunas–Klaipėda automobilį sustabdė ir cigaretes paėmė policijos pareigūnai.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniame skunde VMI prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria VMI civilinis ieškinys atmestas, ir VMI civilinį ieškinį tenkinti priteisiant iš J. V. 30 013 Eur valstybei padarytą žalą bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalyje numatytas procesines palūkanas.
3. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. nuteistojo mokestinė prievolė (tuo pačiu ir valstybei padarytos žalos dydis), priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, kildinama iš 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos (ES) 2020/262, kuria nustatoma bendroji akcizų tvarka (toliau – Direktyva, Direktyva 2020/262), bei Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – Akcijų įstatymas) nuostatų;
3.2. pagal Direktyvos 6 straipsnio 2 dalį prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 10 straipsnio 8 dalimi, 11 straipsniu, 12 straipsnio 1 dalimi, 26 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 3 dalimi bei 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 66 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad neteisėtai įgydamas, laikydamas, gabendamas akcizais apmokestinamas prekes, nepaženklintas Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, ir kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 900 MGL dydžio sumą, J. V. ne tik padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 3 dalyje, bet ir savo kaltais tyčiniais veiksmais neįvykdė teisės aktuose numatytų prievolių, t. y. nustatyta tvarka nepateikė akcizų deklaracijų ir nesumokėjo 30 013 Eur akcizų mokesčio, tuo padarydamas valstybei 30 013 Eur dydžio žalą;
3.3. pirmosios instancijos teismas neteisingai ir neteisėtai vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso, patvirtinto 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas) 79 straipsnio 1 dalies a punktu, 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktu, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, Direktyvos 6 straipsnio 2 dalimi bei šio straipsnio 3 dalies d punktu, ir nepagrįstai sprendė, kad J. V. skola muitinei yra išnykusi, todėl ir prievolė mokėti akcizus neatsiranda;
3.4. teismas neįvertino aplinkybių, kad: 1) J. V. neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurioms nebuvo taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo rėžimas (AMLAR) arba už kurias nebuvo sumokėti akcizai, ne akcizais apmokestinamųjų prekių sandėlyje, neturint teisės aktų nustatyta tvarka išrašytų prekių įsigijimo, gabenimo, akcizų už šias prekes sumokėjimą patvirtinančių dokumentų; 2) pagal bylos įrodymus, visas prekes nuteistasis neteisėtai įgijo / įsigijo ir laikė Lietuvos Respublikos teritorijoje, objektyvių įrodymų, kad šios prekės buvo jo įgytos trečiosiose šalyse ir / ar atgabentos į Lietuvos Respublikos teritoriją iš trečiųjų šalių, nėra; 3) civiliniu ieškiniu prašoma priteisti (atlyginti) valstybei žala nesusijusi su skola muitinei;
3.5. apeliaciniame skunde pažymima, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 18 punktą skola muitinei – tai asmens pareiga sumokėti importo ar eksporto muito, taikomo konkrečioms prekėms pagal galiojančius muitų teisės aktus, sumą. Importo muitas – už prekių importą mokėtinas muitas, eksporto muitas – už prekių eksportą mokėtinas muitas (5 straipsnio 20–21 punktai). Taigi skola muitinei neapima Lietuvos Respublikoje taikomo akcizų mokesčio, todėl sprendžiant ginčą dėl akcizų mokesčio (tuo pačiu valstybei padarytos žalos atlyginimo) priteisimo, Sąjungos muitinės kodekso nuostatos netaikytinos ir nuteistojo pareiga sumokėti dėl jo atliktos neteisėtos veikos nesumokėtus akcizus (tuo pačiu atlyginti valstybei padarytą žalą) negali būti laikoma išnykusia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA‑506‑442/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-37-648/2023);
Šalies argumentai
3.6. byloje susiklosčiusiems santykiams taikytinos Direktyvos 6 straipsnio 2 dalies bei šio straipsnio 3 dalies b punkto nuostatos, o ne šio straipsnio 3 dalies d punktas, taip pat taikytinas Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas, o ne 9 straipsnio 2 dalis, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog dėl byloje nurodytų sulaikytų cigarečių atsirado skola muitinei, kuri apima ir mokėtiną akcizų mokestį, kuri, vėliau sulaikius šias prekes, jas konfiskavus ir / ar sunaikinus, išnyko kartu su skola muitinei;
3.7. šioje baudžiamojoje byloje turi būti taikomos Direktyvos 14 straipsnio 2 dalies, Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias cigaretės, už kurias akcizai dar nesumokėti, privalėjo būti laikomos (įskaitant saugojimą) akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje; Direktyvos 6 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje. Šios Direktyvos tikslais, „išleidimas vartoti“ – akcizais apmokestinamų prekių laikymas arba saugojimas, įskaitant pažeidimo atvejus, joms netaikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo, jei tos prekės nebuvo apmokestintos akcizais pagal taikomas Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės aktų nuostatas (6 straipsnio 3 dalies b punktas); taip pat Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas, pagal kurį asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti apskaičiuotus akcizus, akcizais apmokestinamų prekių laikymo arba saugojimo atveju, kaip nurodyta 6 straipsnio 3 dalies b punkte, yra asmuo, laikantis ar saugantis akcizais apmokestinamas prekes, arba bet kuris kitas asmuo, dalyvaujantis akcizais apmokestinamų prekių laikyme ar saugojime, arba šie asmenys bendrai pagal solidariosios atsakomybės principą; Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir 10 straipsnio 7 dalis, kurie numato, kad už laikomas specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, taip pat už kitas laikomas (įskaitant pažeidimo atvejus) akcizais apmokestinamas prekes, kurioms netaikomas AMLAR, bet už kurias akcizai vadovaujantis šio įstatymo ar savo esme tolygiomis kitų valstybių narių teisės aktų nuostatomis nesumokėti, laikančiam (įskaitant saugojančiam) asmeniui atsiranda prievolė mokėti akcizus, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų sumą;
3.8. apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-275-851/2024 priimta nutartimi. Anot VMI, šiuo atveju aktualūs Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 4 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-287-843/2024 pateikti išaiškinimai;
3.9. jeigu apeliacinės instancijos teismas vis dėlto spręstų, jog šioje byloje būtina nustatyti ir tai, ar nėra aplinkybių, kurioms esant, skola muitinei išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktų pagrindu, VMI laikosi pozicijos, kad, net jei skola muitinei išnyktų minėto teisės akto nuostatų pagrindu, šiuo atveju prievolė mokėti akcizus nuteistam išlieka pagal Direktyvos 6 straipsnio 3 dalies b punktą, 7 straipsnio 1 dalies b punktą bei Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 10 straipsnio 7 dalį.
4. Teismo posėdžio metu VMI atstovė prašė VMI apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėja prašė VMI apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė civilinės ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Civilinė ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria atmestas jos civilinis ieškinys dėl valstybei padarytos turtinės žalos (valstybės negauto /nesumokėto akcizo mokesčio) atlyginimo priteisimo iš nuteistojo, teigdama, kad byloje netinkamai taikytos Sąjungos muitinės kodekso, Direktyvos 2020/262 bei Akcizų įstatymo nuostatos.
6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo ir proceso dalyvių teismo posėdyje išsakytus argumentus, skundžiamą nuosprendį ir bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės nuostatas, susijusias su civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje išsprendimu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos ir nepagrįstai Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį atmetė, nors turėjo jį palikti nenagrinėtą, todėl skundžiamas nuosprendis yra keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.
7. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
8. Šioje baudžiamojoje byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš J. V. valstybei padarytą žalą – 30 013 Eur nesumokėtą akcizo mokestį bei procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinį ieškinį iš esmės ir jį atmetė, konstatavęs, kad J. V. įgytos, laikytos ir gabentos cigaretės buvo sulaikytos, nuosprendžiu nuspręsta jas konfiskuoti, todėl, vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktu, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda ir už neteisėtai įvežamas akcizais apmokestinamas prekes, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą, Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad prievolė mokėti akcizus muitinei mutatis mutandis išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies d–g punktuose nustatytais atvejais,
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) savo esme reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole. Mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolės skiriasi savo esme, jų tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan., tai atitinkamai gali nulemti ir prievolės dydį. Pavyzdžiui, skirtingai nei civilinės atsakomybės prievolė, mokestinė prievolė negalėtų būti mažinama atsižvelgiant į nukentėjusio asmens (t. y. šiuo atveju valstybės) kaltę ar į žalą padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.282 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018).
10. Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pareiga mokėti mokesčius yra prievolė valstybei, o ne teisinės atsakomybės forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-506-442/2020). Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, Nr. 2K-151-697/2020).
11. Taigi, viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme yra būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos. Byloje skundžiamu nuosprendžiu J. V. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai, tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 14 straipsnio 4 dalį, ir Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų, tabako gaminių ir su tabako gaminiais susijusių gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 3.1.1 punktą, įsigijo, laikė ir gabeno akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, pažymėtas Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė – 46 432 Eur – viršija 900 MGL dydžio sumą. Šių aplinkybių bylą nagrinėjant apeliacine tvarka niekas neginčija. Taigi, byloje yra nustatyta, kad mokestinė prievolė valstybei yra kildinama iš nusikalstamos veikos.
12. Kitas svarbus aspektas sprendžiant, ar mokestinė prievolė nagrinėjamoje byloje gali būti laikoma nusikaltimu padaryta žala, yra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvimas. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai mokestis gali būti apskaičiuotas mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nesuėję mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, ir nėra nustatyta mokestinės prievolės pabaigos pagrindų, valstybės institucija, administruojanti mokestį, privalo apskaičiuoti tokį mokestį ir reikalauti jį sumokėti mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Neįvykdyta mokestinė prievolė gali būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu tik jei nustatoma, kad nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-68-222/2018, Nr. 2K-7-86-303/2018). Taigi, kol mokesčių išieškojimas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nustatyta tvarka tebėra vykdomas (ar tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas), žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo. Kadangi baudžiamajame procese galimybė sustabdyti bylą, kol paaiškės mokesčių išieškojimo procedūros MAĮ nustatyta tvarka rezultatas, nenurodyta, tokiai situacijai susiklosčius nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo metu, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje turėtų būti paliekamas nenagrinėtas, išaiškinant civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-37-648/2023, Nr. 2K-78-891/2025).
13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstama veika baigta 2024 m. gegužės 24 d. Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Taigi šiuo atveju mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, nustatyti Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje, nėra suėję, todėl mokestinė prievolė (esant pagrindui) gali būti apskaičiuota mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka.
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-891/2025, kurioje tiek nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės labai panašios į šioje byloje nagrinėjamas aplinkybes (akcizais apmokestinamos prekės – cigaretės neteisėtai, pažeidžiant tais pačiais teisės aktais nustatytą tvarką, buvo įgytos, gabentos ir laikytos Lietuvos Respublikos teritorijoje), tiek ir VMI kasaciniame skunde buvo keliami šioje byloje pateiktam apeliaciniam skundui analogiški klausimai dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir taikytinos teisės, išaiškino, kad civilinė ieškovė (VMI) baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį, kurio nagrinėjimo ir sprendimo BPK nereguliuoja, nes jis savo esme yra susijęs ne su nusikalstama veika padarytos žalos nustatymu, o iš mokestinio ginčo kylančiais teisiniais santykiais, todėl, nustatęs, kad mokesčių išieškojimas MAĮ nustatyta tvarka tebėra įmanomas, ieškinį paliko nenagrinėtą.
15. Minėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas nurodė, kad civiliniu ieškiniu byloje keliami klausimai, t. y. įrodinėtinos aplinkybės, apima ne tik civilinės atsakomybės sąlygas (ieškinio pagrįstumas, žalos dydis, priežastinio ryšio tarp žalos ir nusikalstamos veikos nustatymas), tačiau ir mokestinio ginčo sritį (ar apskritai byloje nustatytais atvejais asmenims kyla pareiga mokėti akcizo mokesčius). Tai lemia poreikį pirmiausia nustatyti mokestinės prievolės buvimo pagrindą mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, o ne civilinės atsakomybės kilimo klausimą. Be to, civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese, siekiant nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo, negali nulemti specializuotų teismų kompetencijos ar nustatytos mokestinių ginčų specialios ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos nepaisymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktas, MAĮ 144–146 straipsniai).
16. Analogiška situacija yra susiklosčiusi ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. VMI civiliniame ieškinyje ir apeliaciniame skunde taip pat keliami klausimai dėl nuteistojo J. V. neteisėtai disponuotų akcizais apmokestinamų prekių teisinio režimo, klausimai, ar esant byloje nustatytoms faktinėms nusikalstamos veikos aplinkybėms (akcizais apmokestinamos prekės buvo neteisėtai įgytos, gabentos ir laikytos Lietuvos Respublikos teritorijoje), asmeniui kyla pareiga mokėti akcizo mokestį, kokiu teisiniu pagrindu tokia pareiga kyla, ar civiliniu ieškiniu prašoma priteisti (atlyginti) valstybei žala, susidedanti iš akcizo mokesčio, yra susijusi su muito mokesčiu ir skola muitinei, t. y. mokestinio ginčo teisinių santykių klausimai. Taigi ir šioje byloje prieš sprendžiant nuteistojo civilinės atsakomybės klausimą, pirmiausia turi būti išspręstas mokestinės prievolės atsiradimo pagrindas ir sąlygos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, o tai nėra BPK reguliavimo dalykas.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta nutartimi taip pat nurodė, kad nors BPK 115 straipsnio nuostatos numato tik vieną atvejį, kuomet civilinis ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas (jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palikdamas civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, BPK 3 dalies 2 punktas), tačiau teismų praktikoje, konstatavus tokio civilinio ieškinio išsprendimo teisinio reguliavimo spragą, pripažįstama, kad, pavyzdžiui, nutraukiant baudžiamąją bylą dėl senaties ir kitais atvejais civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas, taip neužkertant kelio asmeniui, patyrusiam žalos, reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73-677/2016, Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-46-699/2018, Nr. 2K-165-648/2020, Nr. 2K-255-976/2024).
18. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-891/2025, daro išvadą, kad civilinė ieškovė šioje baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį, kuris savo esme yra susijęs ne su nusikalstama veika padarytos žalos nustatymu, o iš mokestinio ginčo kylančiais teisiniais santykiais, t. y. reiškė ieškinį, kurio nagrinėjimo ir sprendimo BPK nereguliuoja, nenustačiusi, kad yra išnykusi galimybė mokesčių išieškojimo klausimus spręsti MAĮ nustatyta tvarka, konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį paliekant nenagrinėtą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. spalio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikštas civilinis ieškinys atmestas, pakeisti:
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.