Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Nerijaus Meilučio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistųjų D. L. ir M. Š. gynėjo advokato Laimono Straukos (toliau – ir apeliantas, gynėjas) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalyje ir 199² straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas 150 MGL dydžio (7 500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. L. paskirta 100 MGL dydžio (5 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į D. L. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas - viena para, ir nustatyta, kad galutinė mokėtina bauda yra 98 MGL dydžio (4 900 Eur).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 6 straipsnio 2 dalimi, D. L. nustatytas 24 mėnesių terminas paskirtai baudai sumokėti.

M. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas 210 MGL dydžio (10 500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. Š. paskirta 140 MGL dydžio (7 000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į M. Š. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas - viena para, ir nustatyta, kad galutinė mokėtina bauda yra 138 MGL dydžio (6 900 Eur).

Vadovaujantis BVK 6 straipsnio 2 dalimi, M. Š. nustatytas 12 mėnesių terminas paskirtai baudai sumokėti.

Civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikštas civilinis ieškinys dėl padarytos 61 384 Eur žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir solidariai iš D. L. ir M. Š. valstybės naudai priteista 61 384 Eur suma turtinei žalai atlyginti, civilinio ieškovo reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. D. L. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199² straipsnio 3 dalį bei M. Š. pagal BK 199² straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad iš anksto sutarę, jog kontrabandinių cigarečių laikymui D. L. M. Š. suteiks patalpas – išnuomos sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, priklausantį D. L. tėvui G. L., veikdami kartu, pažeisdami nustatytą tvarką – 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų bei 2021 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro įsakymu Nr. 4-981 pakeistų ir nauja redakcija išdėstytų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 3 punkto ir 3.1.1. punkto papunkčio reikalavimą, numatantį, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, M. Š. 2023 m. rugsėjo 16 d. 9.43 val. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijus 23 299 vnt. pakelių akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais - banderolėmis, t. y. 12 899 pakelių cigarečių „Minsk Capital QS“, 9300 pakelių cigarečių „NZ Gold“ ir 1100 pakelių „Minsk Capital MS“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, viso bendros 96 486,5 Eur vertės, kurias ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu neteisėtai pargabeno į pagal žodinį susitarimą iš D. L. nuomojamą ūkinį pastatą, nuosavybės teise priklausantį G. L., kur šias cigaretes M. Š., padedant D. L., neteisėtai iškrovė ir sunešė į ūkinį pastatą, kuriame M. Š., leidus D. L. laikyti ir saugoti, šias akcizines prekes neteisėtai laikė iki tol, kol 2023 m. rugsėjo 16 d. 10.25 val. ūkiniame pastate, (duomenys neskelbtini), jas surado ir paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistųjų D. L. ir M. Š. gynėjas Laimonas Straukas prašo Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nuosprendį pakeisti ir išdėstyti taip: panaikinti teismo nuosprendžio dalį, kuria teismas tenkino civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinį ieškinį ir priimti naują sprendimą – civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinį ieškinį dėl 61 384 eurų žalos atlyginimo valstybei atmesti, kitą teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, netinkamai taikė materialines teisės normas, dėl ko be teisinio pagrindo tenkino civilinio ieškovo ieškinį.

1.2. Nurodo, kad valstybei nebuvo padaryta žala, nes prekės, kurios buvo nusikalstamos veikos dalykas, nebuvo išleistos į laisvą prekių apyvartą ir teismo nuosprendžiu yra konfiskuotos. Nusikalstamos veikos šioje baudžiamojoje byloje objektas yra valstybinė mokesčių sistema. Pažymėtina, kad pačios prekės – cigaretės viešoje apyvartoje nėra draudžiamos, tačiau už šias prekes turi būti sumokėti mokesčiai – importo muitas, akcizai bei pridėtinės vertės mokestis. Tuo atveju, jei prekės yra konfiskuojamos, žala valstybei neatsiranda, muito akcizai ir pridėtinės vertės mokesčiai neturi būti skaičiuojami.

1.3. Apeliantas pažymi, kad tokį teisinį reguliavimą nustato Akcizų direktyva bei Pridėtinės vertės mokesčio direktyva. Nurodo, kad Akcizų direktyvos 7 straipsnio 1-2 dalys numato, kad prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje, taip pat nurodo, kad šios direktyvos tikslas – „išleidimas vartoti“. Taip pat pažymi, kad Pridėtinės vertės mokesčio direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad PVM objektas yra <...> prekių importas <...>, šios direktyvos 70 straipsnyje numatyta, kad apmokestinimo momentas įvyksta ir prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda tada, kai prekės yra importuotos. Be to, nurodo, kad 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas) 124 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta, kad <...> importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų: <...> kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos <...>.

1.4. Nurodo, kad aptariant pasikeitusį nacionalinio įstatymų leidėjo požiūrį į prievolės mokėti akcizą ir importo PVM pasibaigimo momentą, paminėtina, kad 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos nacionalinės teisės aktų nuostatos, be kita ko, priimtos atsižvelgiant į Sąjungos muitinės kodeksą: Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – Akcizų įstatymas) 20 straipsnio 2 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2696 redakcija), nustatanti, kad prievolė mokėti akcizus muitinei mutatis mutandis išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies d-g punktuose nustatytais atvejais; Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas) 121 straipsnio 2 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2697 redakcija), nustatanti, kad prievolė mokėti importo PVM muitinei mutatis mutandis išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies d-g punktuose nustatytais atvejais. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti šias nacionalinio įstatymo nuostatas. Šios ankščiau nurodytos normos reglamentuoja akcijų ir pridėtinės vertės mokesčių išnykimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri ir administruoja šių mokesčių surinkimą.

1.5. Apeliantas nurodo, kad nuteistųjų nusikalstama veika buvo atlikta 2023 metais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-788/2023 ir 2K-133-489/2023, kuriose buvo nagrinėjamos nusikalstamos veikos, įvykdytos dar iki 2016 m. gegužės 1 d. Europos Sąjungos muitų kodekso įsigaliojimo bei iki anksčiau nurodytų Akcizų įstatymo bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normų įsigaliojimo (kurios įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d). Dėl šios priežasties, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normų galiojimą laike ir šioje baudžiamoje byloje esamiems santykiams taikė jau negaliojančias teisės normas bei teisminę praktiką, kuri buvo priimta taikant visai kitokį teisinį reguliavimą, dėl ko Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas.

3. Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų D. L. ir M. Š. gynėjo advokato Laimono Straukos skundas tenkinamas.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje bei iš nuteistųjų valstybei solidariai priteisė atlyginti 61 384 Eur turtinę žalą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 4 punktas).

5. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Šioje baudžiamojoje byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš M. Š. ir D. L. valstybei padarytą žalą – nesumokėtą akcizo mokestį bei procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino – iš nuteistųjų solidariai priteisė 61 384 Eur žalos atlyginimo valstybei, reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo atmetė. Sprendimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas motyvavo tuo, jog D. L. ir M. Š. neteisėtai disponavo 465 980 vnt. (23 299 vnt. x 20 vnt.) cigarečių ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 3 dalyje, be to, savo kaltais veiksmais neįvykdė Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo prievolių, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė akcizų deklaracijos ir nesumokėjo 61 384 Eur akcizo mokesčio, tuo padarydami valstybei 61 384 Eur žalą. Tai reiškia, jog valstybė negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jei ne D. L. ir M. Š. neteisėti veiksmai.

6. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, ar yra pagrindas priteisti iš nuteistųjų valstybės naudai padarytą žalą – nesumokėtą akcizo mokestį (paminėtina, kad advokatas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistųjų valstybei padarytą žalą, kurią sudaro nesumokėtas akcizo mokestis ir PVM mokestis – iš pareikšto civilinio ieškinio bei skundžiamo nuosprendžio matyti, kad civilinį ieškinį sudaro tik nesumokėtas akcizo mokestis). Nuteistųjų advokatas teigia, jog nagrinėjamu atveju žala nekilo bei šį savo teiginį motyvuoja tuo, jog cigaretės nebuvo išleistos į laisvą prekių apyvartą ir teismo nuosprendžiu yra konfiskuotos, bei remiasi, be kita ko, Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2696 redakcija), Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 121 straipsnio 2 dalimi (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2697 redakcija) bei Sąjungos muitinės kodekso, 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos Direktyvos (ES) 2020/262, kuria nustatoma bendroji akcizų tvarka (toliau – ir Direktyva 2020/262) nuostatomis. Prokuroras teigia, jog šiuo atveju žala valstybei kilo bei pirmosios instancijos teismas ją pagrįstai priteisė, prokuroras savo tokį teiginį motyvuoja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendime byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę C-489/20 pateiktu išaiškinimu, taip pat nacionaline teismų praktika.

7. 2016 m. gegužės 1 d. Europos Sąjungoje įsigaliojo Sąjungos muitinės kodeksas, kuris pakeitė prieš tai galiojusį Bendrijos muitinės kodeksą. Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei nevykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją <...>. Šio kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktai numato, kad <...> importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų: kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos; kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn. Sąjungos muitinės kodekso 288 straipsnio 1 dalyje nurodyti Sąjungos muitinės kodekso straipsniai, taikomi nuo 2013 m. spalio 30 d., o 2 dalyje numatyta, kad kiti kodekso straipsniai taikomi nuo 2016 m. gegužės 1 d. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnis taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d.

8. Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad importo arba eksporto muito suma apskaičiuojama remiantis tomis muito apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo taikomos atitinkamoms prekėms tuo metu, kai dėl jų atsirado skola muitinei. Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą ir išnykimą, konkrečiai ir šio kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktai, gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šių kodekso normų įsigaliojimo, o galiojant Bendrijos muitinės kodeksui atsiradusioms skoloms, taikomos pastarojo kodekso nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. eA-1256-261/2019; Nr. eA-1224-575/2019; Nr. eA-4293-968/2019). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prekės buvo neteisėtai įgytos, laikomos bei surastos ir paimtos Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų 2023 m. rugsėjo 16 d., t. y. galiojant Sąjungos muitinės kodeksui.

9. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad Lietuvos Respublikoje taikomas akcizo mokestis nelaikomas muito mokesčiu Sąjungos muitinės kodekso prasme bei konstatavo, kad šiuo atveju Sąjungos muitinės kodekso nuostatos netaikytinos. Teismas, be kita ko, rėmėsi kasacinio teismo praktika – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30-788/2023, 2K-133-489/2023. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-788/2023 nustatyti cigarečių neteisėto įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktai įvyko 2009–2010 m. Teismas šioje byloje konstatavo, jog 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktas netaikytinas šioje byloje nagrinėjamiems neteisėto cigarečių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją atvejams ir dėl jų atsiradusiai skolai muitinei, o šiuo atveju minėtoms situacijoms taikomos atitinkamos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, nuostatos. Taigi, įvertinus prieš tai šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, jog analizuojamoje baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, pirmosios instancijos teismo pacituotoje byloje nurodytos aplinkybės analizuojamu atveju nėra aktualios.

10. Antroje pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 2K-133-489/2023 kasacinis teismas konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pagrįstai priteisė civilinį ieškinį – nesumokėtus akcizus už cigaretes ir stiprųjį alkoholį. Šią išvadą kasacinis teismas padarė vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę, C-489/20. Šio sprendimo nuostatomis vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Šiame sprendime išaiškinta, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB (toliau – ir Direktyva 2008/118/EB), 2 straipsnio b punktas ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies d punktas ir 70 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad skolos muitinei išnykimas dėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyto pagrindo nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizais ir PVM už neteisėtai į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo. Tai reiškia, kad, net ir išnykus skolai muitinei pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktą, prievolė apskaičiuoti akcizą ir PVM išlieka. Taigi, matyti, jog šiame sprendime kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis anksčiau pacituotu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimu byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę, C-489/20, konstatavo, kad Lietuvos Respublikoje taikomas akcizo mokestis nelaikomas muito mokesčiu Sąjungos muitinės kodekso prasme, bei sprendė, kad ieškinys dėl nesumokėto akcizo mokesčio priteisimo yra pagrįstas, nepaisant to, jog egzistavo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalyje numatyta skolos muitinei išnykimo sąlyga.

11. Visgi, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtame prejudiciniame sprendime, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas vadovavosi Direktyva 2008/118/EB. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog kaip teisingai nurodė ir nuteistųjų gynėjas, ši direktyva nuo 2023 m. vasario 12 d. yra negaliojanti, nes ją pakeitė kita – Direktyva 2020/262. Nustatyta, jog ši direktyva į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę buvo perkelta 2021 m. gruodžio 31 d. bei įsigaliojo 2023 m. vasario 13 d. Akcizų įstatyme nurodyta, kad šiuo įstatymu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, be kita ko, 2019 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva (ES) 2020/262, kuria nustatoma bendroji akcizų tvarka (nauja redakcija). Įgyvendinant šią direktyvą, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis buvo papildytas nuostata, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda ir už neteisėtai įvežamas akcizais apmokestinamas prekes, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą (ši nuostata įsigaliojo nuo 2023 m. vasario 13 d.). Pažymėtina ir tai, kad minėtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendime byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę, C-489/20, teismas savo išvadą motyvavo ir tuo, kad Direktyvoje 2008/118/EB nėra nuostatos, pagal kurią išnyksta prievolė mokėti akcizą, kai išnyksta skola muitinei, susijusi su kontrabandinėmis prekėmis, dėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyto pagrindo. Iš to matyti, kad atsiradus prievolei apskaičiuoti akcizą už tokias prekes, akcizas už tokias prekes lieka mokėtinas. Nustatyta, jog šiuo metu galiojančios Direktyvos 2020/262 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje narėje. Šio straipsnio 3 dalies d punkte numatyta, kad išleidimas vartoti – tai, be kita ko, akcizais apmokestinamų prekių neteisėtas įvežimas, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Reglamento (ES) Nr. 952/2013 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą (paminėtina, jog pastaroji nuostata, mininti Reglamentą, kuriuo nustatomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatas, ankstesnėje direktyvoje įtvirtina nebuvo). Be to, minėtoje byloje, kurioje buvo priimtas pirmosios instancijos teismo cituotas prejudicinis sprendimas, Generalinio advokato išvadoje taip pat buvo atkreiptas dėmesys į šią naują, bet tuomet dar negaliojančią direktyvą, nurodant, jog joje yra numatytas priešingas reguliavimas dėl akcizo mokesčio išnykimo – nurodyta, kad pagal Direktyvą 2020/262 skolos muitinei išnykimas sutampa su pareigos mokėti akcizą išnykimu, bet ši nuostata dar negalioja. Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi tai, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendime byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę C-489/20 remiamasi direktyva, kuri jau nebegalioja (bei negaliojo šioje byloje analizuotos nusikalstamos veikos padarymo metu), taip pat atsižvelgiant į anksčiau pacituotas ją pakeitusios direktyvos nuostatas, kurios buvo įgyvendintos ir nacionalinėje teisėje, sprendžia, kad šiame prejudiciniame sprendime pateiktas išaiškinimas, kad skolos muitinei išnykimas dėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyto pagrindo, nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizais už neteisėtai į Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo, nebėra aktualus.

12. Prokuroras baigiamųjų kalbų metu taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo praktiką baudžiamosiose bylose Nr. 1A-171-843/2024 bei 1A-205-843/2024. Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1A-205-843/2024 nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2022 m. sausio mėn. iki 2022 m. balandžio 12 d. – t. y. dar galiojant Direktyvai 2008/118/EB, kuria remiamasi anksčiau minėtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendime byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę, C-489/20. Be to, pažymėtina, jog nurodytos baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos šioje baudžiamojoje byloje – nustatyta, jog aptariamoje baudžiamojoje byloje dalis akcizais apmokestinamų prekių buvo realizuotos, dalis jų suvartotos. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-205-843/2024 priteista turtinė žala – prievolė sumokėti akcizo mokestį nebuvo ginčijama, ir teismas platesnių išaiškinimų dėl Direktyvos taikymo nepateikė. Todėl ši byla nelaikytina precedentu nagrinėjant šią baudžiamąją bylą.

13. Nustatyta, kad šioje baudžiamojoje byloje nuteistųjų neteisėtai įgytos bei laikomos cigaretės buvo rastos ir paimtos bei perduotos saugoti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. 2023 m. rugsėjo 16 d. skundžiamame nuosprendyje nuspręsta 12 899 pakelių cigarečių „Minsk Capital QS“, 9300 pakelių cigarečių „NZ Gold“ ir 1100 pakelių cigarečių „Minsk Capital MS“ nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti ir sunaikinti. Pirmiausia, būtina įsitikinti, kad prekių sulaikymas ir vėlesnis jų konfiskavimas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, yra pagrindas skolai muitinei išnykti pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktą. Teismų praktikoje pažymima, kad lingvistiškai aptariama Sąjungos muitinės kodekso nuostata yra aiški – skola muitinei išnyksta, „kai <...> prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos <...>“. Skirtingai nuo jau nebegaliojančio Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkto („jeigu prekės <...> sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos“), Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nėra eksplicitiškai nurodytas prekių sulaikymo momentas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-442/2022). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendime byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę, C-489/20, nurodyta, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas taip, kad skola muitinei išnyksta, kai prekės sulaikomos ir vėliau konfiskuojamos, nors jos jau buvo neteisėtai įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje susiklosčiusi situacija atitinka vieną iš Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų skolos muitinei išnykimo sąlygų, kuri numato, kad skola muitinei išnyksta, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.

14. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktu, Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda ir už neteisėtai įvežamas akcizais apmokestinamas prekes, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą, Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, kuri numato, kad prievolė mokėti akcizus muitinei mutatis mutandis išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies d–g punktuose nustatytais atvejais, šiuo atveju sulaikius cigaretes bei nusprendus nuosprendžiui įsiteisėjus jas konfiskuoti bei sunaikinti, skola valstybei mokėti akcizo mokestį išnyko. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikštas civilinis ieškinys dėl padarytos 61 384 Eur žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir solidariai iš D. L. ir M. Š. valstybės naudai priteista 61 384 Eur suma turtinei žalai atlyginti, keičiama ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikštas civilinis ieškinys atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 15 d. nuosprendžio dalį, kuria civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikštas civilinis ieškinys dėl padarytos 61 384 Eur žalos atlyginimo tenkintas, pakeisti.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareikštą civilinį ieškinį atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.