- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-27
- Bylos Nr.
- 1A-127-870/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-46558-2022-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Evaldas Pašilis, Jurga Vasiliauskienė
- Nuteistasis
- K. I.
- Nukentėjusysis
- V. V., R. R.
- Advokatai
- Algirdas Sakalauskas, Laimutė Bagdzevičienė, Ramunė Genovaitė Baltrušaitienė
- Kategorijos
- 1.2.4.4.2.1Nesunkus mažamečio sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 1 p.)
- 1.2.4.4.2.3Nesunkus savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 2 d. 3 p.)
- 1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
- 1.2.7.2.2.3Mažamečio seksualinis prievartavimas (BK 150 str. 4 d.)
- 1.2.7.7Jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimas (BK 153 str.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Evaldo Pašilio ir Jurgos Vasiliauskienės,
uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo:
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) (V. V. atžvilgiu) – 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme;
– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) (V. V. atžvilgiu) – 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausme;
– pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) (V. V. atžvilgiu) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;
– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) (V. V. atžvilgiu) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;
– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) (R. R. atžvilgiu) – 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausme;
– pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) (R. R. atžvilgiu) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;
– pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649) (R. R. atžvilgiu) – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) (R. R. atžvilgiu) – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 ( vienuolikai) metų.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus naikintina.
Civilinės ieškovės – nukentėjusios V. V. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš nuteistojo K. I. nukentėjusios V. V. naudai 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Civilinės ieškovės – nukentėjusios R. R. įstatyminės atstovės E. E. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš nuteistojo K. I. nukentėjusios R. R. naudai 10 000 (dešimt tūkstančių) Eur neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoja uzukfrukto teise iki nukentėjusios R. R. pilnametystės nustatyta jos atstovė pagal įstatymą E. E..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės
1. K. I. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) už tai, kad seksualiai prievartavo mažametį asmenį, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2007 m. gruodžio 31 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą, žinodamas, kad V. V,, gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė ir negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai priešintis, taip pasinaudodamas bejėgiška jos būkle dėl mažametystės, tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. liepdamas ranka laikyti jo nuogą lytinį organą, kol išsiliejo sperma, tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametę V. V..
2. Be to, K. I. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) už tai, kad seksualiai prievartavo mažametį asmenį, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2019 metų, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad V. V,, gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė, o vėliau – nepilnametė, nenustatytą kartų skaičių tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. liesdamas ranka nukentėjusiosios V. V. lytinius organus, krūtinę, trindamas savo lytinį organą į V. V. nuogą pilvą, krūtinę, laižydamas jos nuogus lytinius organus, oraliniu ir analiniu būdu, t. y. įvesdamas savo lytinį organą E. I. į burną, į analinę angą, tokiu būdu seksualiai prievartavo V. V..
3. Be to, K. I. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) už tai, kad tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2019 metų, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad V. V,, gimusi (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kartų skaičių liepdavo jai stovėti nusirengusiai nuogai, kol pats jos akivaizdoje masturbuodavo savo nuogą lytinį organą, kompiuterio ,,HP” ekrane demonstruodavo jai pornografinio turinio failus, tokiais savo veiksmais atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti mažametės V. V. lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir šiais savo veiksmais tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.
4. Be to, K. I. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) už tai, kad mažamečiui ir šeimos nariui padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2007 m. gruodžio 31 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), bei laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2019 metų, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška būkle dėl mažametystės, seksualiai prievartaudamas ir tvirkindamas šeimos narį – kartu gyvenančią mažametę dukrą V. V., gimusią (duomenys neskelbtini), sutrikdė nukentėjusiosios psichinę sveikatą, t. y. sukėlė jai praeinantį psichikos sutrikimą – potrauminio streso sutrikimą (F43.1), kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado dėl jo nusikalstamų veiksmų, t. y. sukėlė E. I. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
5. Be to, K. I. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) už tai, kad seksualiai prievartavo mažametį asmenį, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2021 m. gruodžio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą, žinodamas, kad R. R., gimusi (duomenys neskelbtini), yra mažametė ir negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai priešintis, taip pasinaudodamas bejėgiška jos būkle dėl mažametystės, bei žadėdamas ir duodamas pinigų, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kartų skaičių tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. įvesdamas savo lytinį organą mažametei E. I. į burną, ne mažiau kaip du kartus tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, t. y. įvesdamas savo lytinį organą mažametei E. I. į analinę angą, ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. numovęs savo kelnes ir apatines kelnaites bei uždėjęs R. R. ranką ant savo lytinio organo bei liepdamas jį masturbuoti, tokiu būdu seksualiai prievartavo mažametę R. R..
6. Be to, K. I. nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) už tai, kad tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2021 metų, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad R. R., gimusi (duomenys neskelbtini), yra jaunesnė negu šešiolikos metų amžiaus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytame įrenginyje demonstravo jai pornografinio turinio failus sakydamas, kad jai reikės taip daryti, tokiais savo veiksmais atliko seksualinio pobūdžio veiksmus, galinčius sukelti mažametės R. R. lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir šiais savo veiksmais tvirkino jaunesnį negu šešiolikos metų asmenį.
7. Be to, K. I. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649) už tai, kad sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2018 metų iki 2022 m. gruodžio 10 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tęsdamas savo nusikalstamą veiką per kelis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus kartus, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė rykšte, diržu, ranka savo mažametei dukrai E. I., gimusiai (duomenys neskelbtini), nenustatytą smūgių skaičių į sėdmenų sritį, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai E. I. fizinį skausmą.
8. Be to, K. I. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) už tai, kad mažamečiui ir šeimos nariui padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2022 m. gruodžio 10 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška jos būkle dėl mažametystės, fiziškai smurtaudamas, seksualiai prievartaudamas ir tvirkindamas šeimos narį – kartu gyvenančią mažametę dukrą R. R., gimusią (duomenys neskelbtini), sutrikdė nukentėjusiosios psichinę sveikatą, t. y. sukėlė jai praeinantį psichikos sutrikimą – kitas reakcijas į stiprų stresą (F43.8), kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado dėl jo nusikalstamų veiksmų, t. y. sukėlė E. I. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
9. Nuteistasis K. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 29 d. nuosprendį, kuriuo K. I. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (trys nusikalstamos veikos), BK 153 straipsnio l dalį (dvi nusikalstamos veikos), BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (dvi nusikalstamos veikos), BK 140 straipsnio 3 dalį galutine subendrinta 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausme, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Nuteistasis K. I. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė. Apygardos teismas nuosprendyje rėmėsi tik nukentėjusiųjų V. V. ir R. R. parodymais, psichiatro išvada ir iš dalies suinteresuotais bylos baigtimi liudytojų parodymais. Nuteistojo nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Šiuo atveju teismas, įrodinėdamas jo kaltę, rėmėsi vien tik nukentėjusiųjų parodymais ir psichiatrų išvadomis. Įrodinėjant kaltininko kaltę, neturint kitų objektyvių duomenų apie padarytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo psichiatro išvadas laikyti išskirtinę reikšmę turinčiais įrodymais. Juolab, kad nukentėjusiosios, duodamos parodymus ikiteisminio tyrimo metu, galėjo ir meluoti. Ekspertizės akte yra nurodyta, kad melavimas yra bendražmogiška ypatybė, todėl ekspertizės metu nevertinama. Tai reiškia, kad psichiatrai iš esmės pripažįsta, jog vaikas gali meluoti, nes jie negali konkrečiai įvertinti, ar vaikas meluoja, ar ne, nes tai neįmanoma. Tokiems įrodymams neturėtų būti suteikiama prioritetinė, išskirtinė reikšmė bylos įrodymų visete.
9.2. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes neatliko išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių tyrimo, o prioritetą suteikė nukentėjusiųjų parodymams. Į teismo posėdį nebuvo iškviesti ir apklausti ekspertai, kurie atliko nukentėjusiųjų psichiatrinę ekspertizę. Tokiu būdu nebuvo galimybės užduoti ekspertams klausimų, kurie iškilo bylą nagrinėjant teisme. Todėl buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą, jis negalėjo gintis visa apimtimi.
9.3. Apeliantui nesuprantama, kokiu pagrindu jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už veiką, kurią tariamai padarė laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2007 m. gruodžio 31 d. seksualiai prievartaudamas nukentėjusiąją V. V.. Šie įvykiai tariamai buvo prieš 15 metų, kai E. I. buvo 3-4 metai. Iš pradžių nukentėjusioji nurodė, kad ji neatsimena apie buvusius įvykius, kai jai buvo tiek metų. Tačiau po pokalbio su motina, ji jau nurodė aplinkybes, kaip buvo seksualiai prievartaujama, nors daugiau jokių kitų įvykių iš to laikotarpio neprisiminė (gaisro name, gulėjimo ligoninėje ir pan.). Be to, ji ekspertams paaiškino, kad jos atmintis labai prasta. Todėl nuteistajam kyla abejonių apie V. V. galėjimą prisiminti 15 metų senumo įvykius, jeigu tokie buvo. Nuteistojo nuomone, už šią veiką jis buvo nuteistas nesant jokių įrodymų.
9.4. Taip pat ir kiti epizodai, pagal kuriuos jis buvo nuteistas, neparemti jokiais objektyviais įrodymais. Neįtikima, kad per 12 metų, kai tariamai buvo seksualiai išnaudojami vaikai, niekas to nepastebėjo. Tame pačiame name gyveno nuteistojo tėvai, žmona ir niekas to nematė. Vaikų elgesys po tokių įvykių be abejonės būtų pasikeitęs. Tai būtų pastebėję ir mokyklos, kurioje mokėsi mergaitės, psichologė, klasės auklėtoja. Jų elgesys būtų tapęs seksualizuotas, o tai be abejo pastebėtų aplinkiniai. Psichiatrinės ekspertizės metu šis klausimas taip pat nebuvo tirtas. Seksualizuotas nukentėjusiųjų elgesys yra vienas iš pagrindinių įrodymų šios kategorijos bylose.
9.5. Apygardos teismas neatkreipė dėmesio į ypač svarbius liudytojos Ž. K. teisme duotus parodymus, jog ji gyveno kartu su nuteistuoju K. I. ir niekada nepastebėjo, kad nukentėjusiosios buvo seksualiai prievartaujamos. Gyvenant kartu jai susidarė įspūdis, jog nukentėjusioji V. V, abi seseris R. R. ir G. G. mokino meluoti, kad K. I. lindo ir priekabiavo prie jų. Iš R. R. girdėjo, kad jos norėtų, jog tėvą pasodintų į kalėjimą, o tada jas paimtų į vaikų namus, o kai joms sueis 18 metų iš valstybės gaus butą ir pinigų. Tokių dalykų negali sugalvoti pati 10 metų mergaitė, o buvo pamokyta suaugusių asmenų – arba V. V., arba motinos E. E..
9.6. Apygardos teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiųjų parodymus apie veiksmus, kurie tariamai buvo atliekami su jomis. Tai galėjo būti pornografinio turinio laidų žiūrėjimo per planšetinį televizorių ar mobilųjį telefoną pasekmė. Apie tai, kad nukentėjusiosios žiūrėdavo pornografines laidas yra pastebėjusi ir nuteistojo motina, dėl to mergaitėms buvo uždrausta naudotis mobiliuoju telefonu. Be to, nukentėjusioji V. V, jau nuo 16 metų amžiaus (nuo 2019 metų) pradėjo gyventi su vaikinu, suprato apie lytinius santykius ir tai galėjo papasakoti sesei R. R., o tai turbūt vėliau ir buvo panaudota prieš nuteistąjį. Ekspertizės metu pornografinių laidų žiūrėjimo ir ankstyva lytinio gyvenimo įtaka nebuvo nustatyta nukentėjusiųjų parodymams ir net nebuvo bandoma jos nustatyti.
9.7. Apeliantui neaišku, kokių įrodymų pagrindu apygardos teismas padarė išvadą, kad jis seksualiai prievartavo nukentėjusiąją R. R. laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2022 m. gruodžio 10 d. Nukentėjusiosios R. R. motina E. E. parodė, kad jai R. R. pasakojo, kad paskutinį kartą K. I. lindo prie jos, kai jai buvo 10 metų (duomenys neskelbtini). Po to, grįžo gyventi jo buvusi žmona Ž. ir nuo to laiko prie jos tėvas daugiau nelindo. Pasak nuteistojo, tokiu būdu jam buvo papildomai inkriminuoti du metai nusikalstamos veikos, kurios pati nukentėjusioji ir jos motina nepripažįsta. Apeliantas kelia abejones įrodymų patikimumu, kad jis seksualiai prievartavo R. R. nuo 2015 metų, nes byloje nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų.
9.8. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad jis, seksualiai prievartaudamas ir tvirkindamas šeimos narius V. V. ir R. R., sukėlė joms praeinantį psichikos sutrikimą – potrauminio streso sutrikimą. Tačiau tokie patys ligos požymiai buvo nustatyti ir E. I., kuri nebuvo nei seksualiai prievartaujama, nei tvirkinama. Ji taip pat lankėsi pas gydytojus dėl savo psichinės būklės. Apygardos teismas nuosprendyje dėl to nepasisakė. Apelianto nuomone, priežasties dėl mergaičių psichinės sveikatos būklės reikėtų ieškoti kitur. Iš bylos medžiagos matyti, kad mergaičių motina E. E. piktnaudžiavo alkoholiu, iš jos buvo paimti vaikai. Apelianto žiniomis, visi E. E. vaikai buvo pradėti, kai ji buvo girta, o pas girtus tėvus negimsta sveiki vaikai. Į šį klausimą galėtų atsakyti psichiatrai, tačiau jie į teismo posėdį iškviesti nebuvo ir jiems nebuvo galimybės užduoti tokius klausimus, nors tokį prašymą nuteistasis buvo pareiškęs. Tai kelia dideles abejones nuosprendžio pagrįstumu.
9.9. Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Nuosprendyje nurodyta, jog jis, laikotarpiu nuo 2018 metų iki 2022 m. gruodžio 10 d., sudavė dukrai E. I. nenustatytą smūgių skaičių į sėdmenų sritį, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai E. I. fizinį skausmą. Tai yra deklaratyvus teiginys, kuris neparemtas byloje jokiais įrodymais. Nuteistasis pripažino, kad sudavė keletą kartų E. I. per sėdmenis, tačiau tai nereiškia, kad jai buvo sukeltas toks fizinis skausmas, rodantis atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Norint įrodyti fizinio skausmo sukėlimą svarbu, kad toks pojūtis būtų išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, būtų kreiptasi į medikus, dėl padarytų sužalojimų arba būtų kreiptasi į vaikų teises. R. R. galėjo jausti nemalonų pojūtį, bet tai savaime nereiškia fizinio skausmo, kaip tai numatyta BK. Todėl jo nuteisimas pagal BK 140 straipsnį, nesant jokių įrodymų, prieštarauja BPK reikalavimams.
9.10. Apelianto manymu, byloje yra daug prieštaravimų, nepašalintų abejonių. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
10. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovės prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo K. I. apeliacinis skundas atmetamas.
11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi ekspertes A. Šiaulytę, R. Drazdauskienę, įvertinusi ir apeliacinės instancijos teisme surinktus papildomus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes, K. I. kaltę grindė ne tik mažamečių nukentėjusiųjų parodymais, bet atsižvelgė į visų kitų bylos įrodymų visumą, patvirtinančią nukentėjusiųjų parodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apygardos teismas vadovavosi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravo kokias nors esmines bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino K. I. kaltu dėl mažamečių nukentėjusiųjų V. V. ir R. R. seksualinio prievartavimo, jų tvirkinimo bei nesunkaus jų sveikatos sutrikdymo, taip pat E. I. fizinio skausmo sukėlimo.
Dėl K. I. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dvi nusikalstamos veikos V. V. ir viena nuskalstama veika R. R. atžvilgiu)
12. Nuteistasis K. I. prašo jį išteisinti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dvi nusikalstamos veikos V. V. ir viena nuskalstama veika R. R. atžvilgiu), nes, jo nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistasis kelia abejones nukentėjusiųjų V. V. ir R. R. parodymų patikimumu.
13. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Be to, lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Pagal teismų praktiką, lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Tačiau nagrinėjamoje byloje toks išskirtinis atvejis nenustatytas. Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2014, Nr. 2K-50-511/2022, Nr. 2K-199-648/2023, Nr. 2K-226-594/2023).
14. Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-232/2013, Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-221-697/2021, Nr. 2K-199-648/2023, Nr. 2K-67-495/2024).
15. Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, Nr. 2K-287/2014, Nr. 2K-370/2014, Nr. 2K-265-976/2017, Nr. 2K-294-648/2017 ir kt.). Todėl bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, Nr. 2K-252/2013, Nr. 2K-287/2014, Nr. 2K-494-677/2015, Nr. 2K-539-976/2015, Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-244-788/2023).
16. Nuteistasis K. I. pirmosios instancijos teisme neigė seksualiai prievartavęs nukentėjusiąsias V. V. ir R. R. bei parodė, kad jų lytinių organų nelietė, lytinės aistros netenkino. Pasak nuteistojo, nukentėjusiosios jį apkalba dėl keršto, įtakotos savo motinos, nes skyrybų metu trijų vaikų globa buvo priteista jam bei skyrybų metu paliko savo buvusią žmoną be turto, dėl to ji turėjo daug skolų, taip pat nukentėjusiosios jį apkalba dėl pinigų, nes pateikė du civilinius ieškinius (t. 7, b. l. 15–17). Analogiškus parodymus nuteistasis K. I. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, papildomai nurodydamas, kad jis niekada neprašė, jog V. V, laikytų jo nuogą lytinį organą (t. 6, b. l. 55–58). Tačiau šiuos jo parodymus paneigia byloje esantis įrodymų visetas: nukentėjusiųjų V. V. ir R. R. parodymai, nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės E. E. parodymai, liudytojų D. S. ir G. G. parodymai, akistatos protokolas tarp K. I. ir V. V. (t. 6, b. l. 71–73), E. E. savanoriškai pateikti šeši vaizdo ir garso įrašai bei jų apžiūros protokolas (t. 3, b. l. 116–117, 119–123), teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai (t. 3, b. l. 33–42, 73–80), psichologo išvados (t. 3, b. l. 108–109; t. 7, b. l. 30), kita bylos medžiaga.
17. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusiųjų parodymais, jei nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje K. I. kaltė pagrįsta ne tik nukentėjusiųjų V. V. ir R. R. parodymais, bet ir kitais bylos įrodymais, kurių visumos vertinimas leidžia teismui daryti išvadas dėl K. I. padarytų nusikalstamų veikų.
18. Nuteistasis K. I. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad V. V, neprisiminė apie 2007 metų įvykį, kai jai buvo 3-4 metai, apie tai jai papasakojo jos motina. Apeliantui kyla abejonių apie V. V. galėjimą prisiminti 15 metų senumo įvykius.
19. Iš nukentėjusiosios V. V. viso proceso metu duotų parodymų matyti, kad ji pakankamai gerai, detaliai prisiminė apie 2007 metais įvykusį jos seksualinį prievartavimą (K. I. lytinio organo laikymą), kai jai buvo 3-4 metai, ir kuris inkriminuotas nuteistajam K. I., o motina jai papasakojo apie visai kitus patėvio seksualinio pobūdžio veiksmus atliktus jos (V. V.) atžvilgiu, kurių ji neprisimena. Nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė E. E. pirmosios instancijos teisme parodė, kad V. V,, būdama 3 metų, jai pasakojo, jog K. I. jai „čiupinėjo putę, bet nekišo“ (t. 7, b. l. 18–22), t. y. motinos papasakotas įvykis ne tas pats, kuris inkriminuotas nuteistajam K. I..
20. Nukentėjusioji V. V, pirmosios instancijos teisme parodė, kad jos patėvis K. I., kai jai buvo apie 4 metus, jiems gyvenant name, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiūlė „kinderį“, kad palaikytų jo lytinį organą. Ji prisimena, kad patėviui tada išsiliejo sperma, pats įvykis buvo namo didesniame kambaryje, gal svetainėje, tuo metu jos motinos nebuvo namuose. Nukentėjusioji V. V, žino, kad namas, buvęs (duomenys neskelbtini), sudegė. Nors ji neprisimena gaisro šiame name aplinkybių, tačiau prisimena kelis įvykius, buvusius šiame name, tarp jų minėtą jos seksualinį prievartavimą, jog po gaisro grįžo gyventi į K. I. tėvų namus (t. 7, b. l. 33–41). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji V. V, parodė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nurodydama, kad, kai jai buvo 3-4 metai, K. I. jai pasiūlė „kinderį“ už tai, kad palaikytų jo lytinį organą. Gerai atsimena, kad jisai stovėjo kambaryje priešais ją, iki kelių nusimovęs savo kelnes ir apatines kelnaites, o ji tik laikė jo nuogą lytinį organą, jokių veiksmų neatliko. Prisimena, kad jis jau buvo susijaudinęs prieš jai paimant jo lytinį organą į ranką. Jo lytinį organą laikė tol, kol jam išsiliejo sperma. Kai buvo maždaug 15 metų amžiaus, iš motinos sužinojo, kad būdama 4 metų amžiaus jai papasakojo, kad K. I. per drabužius lietė jos lytinius organus. Ji pati neatsimena nei tokių veiksmų, nei tokio pasakojimo motinai. Motina nurodė, kad po to ji buvo uždraudusi K. I. vienam likti su ja, nepalikdavo jos vienos su K. I. (t. 1, b. l. 92–96). Akistatos metu su K. I. nukentėjusioji V. V, parodė, kad pirmą kartą K. I. ją seksualiai prievartavo, liepė laikyti jo lytinį organą, kai jai buvo apie 3 metus. Kaltinime nurodyta apytikslė data (laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2007 m. gruodžio 31 d.), nes tikslios datos neprisimena, bet metai nurodyti teisingai (t. 6, b. l. 71–73). Nukentėjusioji V. V, tokias pačias aplinkybes apie patėvio K. I. jos atžvilgiu atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus nurodė ir ekspertams, kurie atliko jos ekspertizę. Iš 2023 m. birželio 8 d. – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-112/2023 matyti, kad tyrimo metu V. V, atsiminė vieną „smagią sceną“ su K. I., kai jai buvo apie 3-5 metus, jis paklausė, ar ji „nori kinderio“, o jai atsakius, kad nori, K. I. davė jai palaikyti „kinderį“, nusimovė kelnes ir davė savo „kiaušus“ palaikyti rankoje. Motina jai sakė, kad dar prieš tai, ji (V. V,) pasakojo, kad K. I. ją čiupinėjo, bet ji pati to neatsimena, tik motina jai pasakojo. Tačiau atvejį, kai ji laikė K. I. lytinį organą rankoje, atsimena (t. 3, b. l. 39).
21. Nukentėjusioji V. V, viso proceso metu davė nuoseklius ir pakankamai detalius parodymus apie jos seksualinį prievartavimą, įvykusį 2007 metais, kai jai buvo 3-4 metai. Iš 2023 m. balandžio 30 d. specialisto išvados matyti, kad iš V. V. pasakojimo nepastebėta, kad ji galėtų fantazuotų ir pasakotų nebuvusias įvykio aplinkybes (t. 3, b. l. 108–109). 2023 m. birželio 8 d. – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-112/2023 tiriamojoje dalyje nurodyta, kad pas V. V. akivaizdžių atminties, dėmesio sutrikimų nestebima. Iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad V. V,, atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį, galėjo (gali) suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių aplinkybes (įvykio dalyviai, jų veiksmai, įvykio vieta), jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. E. I. nenustatytas nei padidintas polinkis įtaigumui, nei padidintas polinkis fantazuoti. Iš pasakojimo nebuvo pastebėta, kad V. V, galėtų naudotis fantazija ir pasakoti nebuvusias įvykio detales. Kalbant ir galvojant apie įtariamąjį, tiriamoji pasijunta pažeidžiama, jai kyla somatiniai simptomai (pykinimas, galvos skausmas). Jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį V. V. parodymams negauta. Duodama parodymus V. V, rėmėsi asmenine patirtimi. Jos emocinė būsena atitinka duodamų parodymų turinį (išlieka išreikštas psichotraumuojantis byloje tiriamų įvykių poveikis), parodymus ji duoda jai būdingu žodynu, parodymų turinyje atskleidžia jai būdingus individualius ypatumus. Vertinant V. V. parodymus, rekomenduojama atkreipti dėmesį į tai, kad kai įvykiai yra dažni, pasikartojantys, tęstiniai, nurodyti tikslias laiko, trukmės bei kitas su kiekybinėmis išraiškomis susijusias aplinkybes tampa neįmanoma (t. 3, b. l. 33–42). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusioji V. V, galėjo prisiminti ir papasakoti apie 2007 metais buvusį seksualinio prievartavimo įvykį bei kitas K. I. inkriminuotas nusikalstamas veikas.
22. Nukentėjusioji V. V, pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad po 2007 metų įvykio K. I. prie jos ilgai nelindo, kol po įvykusio gaisro, negrįžo gyventi į K. I. tėvų namus ir K. I. neišsiskyrė su jos motina, jai tuo metu buvo apie 12 metų. Iš pradžių K. I. jai siūlydavo pinigus, daiktus (telefoną, kompiuterį, planšetę), kad ji pastovėtų prieš jį nuoga, o jis, žiūrėdamas į ją, pats masturbuodavosi. Paskui K. I. su savo lytiniu organu liesdavo jos krūtinę, pilvą, užpakalį ir rankas, laižė jos lytinius organus, prašydavo laikyti ir masturbuoti jo lytinį organą, paimti į burną ir čiulpti jo lytinį organą, kišdavo savo lytinį organą jai į išangę. Ji nurodė, kad K. I. ją seksualiai prievartavo analiniu būdu koridoriuje, jai stovint keturiomis ant grindų ir laiptuko, K. I. būdavo iš galo, prieš tai patepdavo savo lytinį organą aliejumi, margarinu ar skystu muilu, uždengdavo ranka jos burną, kad ji nerėktų ir neverktų iš skausmo, jog nepažadintų kitų, ir tai darydavo, kol neišsiliedavo sperma jai į užpakalį, ant nugaros ar krūtinės. Kai ji pirmą kartą nežinojo, kaip reikia čiulpti lytinį organą, K. I. jai parodė pornografinį filmą ir papasakojo kaip tai daryti. K. I. ją seksualiai prievartavo beveik kiekvieną ar kas antrą dieną, kol ji, sulaukusi 16 metų, išsikraustė. Jos sesuo R. R. pasakojo, kad K. I. ir ją seksualiai prievartavo tokiu pat būdu. Kita sesuo G. G. taip pat pasakojo, kad K. I. ir jai buvo pasiūlęs tai daryti, bet ji nieko nedarė (t. 7, b. l. 33–41). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji V. V, nurodė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, parodydama, kad K. I. ją seksualiai prievartavo oraliniu ir analiniu būdu, lietė jos nuogą krūtinę, lietė, bučiavo jos lytinius organus bei bandė santykiauti natūraliu būdu. Laikotarpiu nuo motinos išsikraustymo iki Ž. atsiradimo, K. I. pradėjo prie jos lįsti. Iš pradžių K. I. apsiribodavo tik žiūrėjimu į jos nuogą kūną: krūtinę, lytinius organus ir sėdmenis. K. I. jai liepdavo nusirengti nuogai ir stovėti, o jis tuo metu nusismaukęs kelnes ir apatines kelnaites išsitraukdavo savo lytinį organą ir jos akivaizdoje pats masturbuodavo tol, kol išsiliedavo sperma. Tai vykdavo beveik kiekvieną ar kas antrą dieną. Po to K. I. pradėjo ne tik žiūrėti į jos nuogą kūną, bet ir ranka čiupinėdavo jos visą nuogą kūną: krūtinės, sėdmenų, lytinių organų srityje, o pats tuo metu kita ranka masturbuodavo savo lytinį organą, kol jam išsiliedavo sperma. Vėliau jau ir su savo lytiniu organu pradėjo liesti jos nuogą kūną krūtinės arba pilvo srityse. Jai pačiai nieko nereikėdavo daryti, tik stovėti nuogai. Kiekvieną kartą už tai jis vis kažką pažadėdavo nupirkti arba duoti pinigų. Dažniausiai duodavo po 5-10 litų už kiekvieną kartą arba pažaisti savo telefonu, vėliau ir kompiuteriu. K. I. ją prievartavo analiniu būdu. K. I. kviesdavo ją naktį į koridorių, pats pažadindavo arba iš anksto pranešdavo žinutėmis, kad reikės palaukti, kol užmigs sesė su Ž. ir eiti koridorių. Naktį koridoriuje liepė jai nusirengti visiškai nuogai, o K. I., nusimovęs savo kelnes ir apatines kelnaites, liepė jai užsisukti ir pasilenkti. Jai pasilenkus jis kišdavo savo lytinį organą jai į užpakalį. Tuo metu jai labai skaudėjo, sakė apie tai K. I., tačiau jis liepė kentėti, nesustojo, prievartavo ją tol, kol jo sperma išsiliejo jai ant nugaros. Taip pat K. I. prievartavo ją oraliniu būdu. Tai vykdavo arba koridoriuje, arba kambaryje, kai R. R. ir Ž. būdavo išvažiavusios. K. I. paaiškino, kaip reikia tai daryti, sakė paimti jo lytinį organą į burną ir čiulpti. Čiulpiant jo lytinį organą kartais reikėdavo būti nuogai, kartais užtekdavo tiesiog čiulpti jo lytinį organą. Kiekvieną kartą turėdavo čiulpti tol, kol jam išsiliedavo sperma. Iš pradžių K. I. stengdavosi spermą išlieti ant tualetinio popieriaus, po to išliedavo ant jos kūno, galiausiai spermą išliedavo jos burnoje. K. I. yra bučiavęs ir laižęs jos lytinius organus. Tai vykdavo jų kambaryje, jo lovoje, kai nieko nebūdavo kambaryje. K. I. ją nurengdavo visiškai nuogai, paguldydavo ją ant nugaros savo lovoje ir pasilenkęs bučiuodavo, laižydavo jos lytinius organus. Tuo pačiu metu K. I. būdavo nuogas ir pats masturbuodavo savo lytinį organą, kol išsiliedavo sperma. Vieną kartą K. I. bandė su ja santykiauti natūraliu būdu. Nakties metu, jų kambaryje K. I. liepė jai nusirengti ir ateiti į jo lovą, K. I. buvo visiški nuogas, masturbavo savo lytinį organą, jai stovint ant keturių, bandė įkišti savo lytinį organą jai į makštį. Pajutusi tai, ji pasitraukė ir atsigulė lovoje ant nugaros, K. I. vėl pradėjo bandyti kišti lytinį organą jai į makštį, todėl ji pradėjo garsiai verkti ir jis nustojo. Ryte senelė S. paklausė jos, kas vyko naktį, nes girdėjo ją šaukiant, o tuo metu šalia buvęs K. I. pasakė, kad ji naktį susapnavo košmarą (t. 1, b. l. 92–96). Akistatos metu su K. I. nukentėjusioji V. V, parodė, kad K. I. liesdavo jos krūtinę, užpakalį, makštį, seksualiai ją prievartavo oraliniu ir analiniu būdu, liepdavo masturbuoti jo lytinį organą arba jis pats sau masturbuodavo žiūrėdamas į ją nuogą (t. 6, b. l. 71–73). Iš susirašinėjimo „Messenger“ programėlėje tarp E. E. ir V. V. matyti, kad 2022 m. gruodžio 13 d., 23.48 val., V. V, prisipažino motinai, kad K. I. ją taip pat seksualiai prievartavo kaip ir jos seserį R. R. (t. 3, b. l. 130, 141, 192–193).
23. Nukentėjusioji R. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad K. I. ją seksualiai prievartavo ir duodavo už tai pinigus arba kažką nupirkdavo. Kai jai buvo 5 metai, K. I. daug kartų prašė jos masturbuoti jo lytinį organą ir parodė, kaip tai daryti, ir ji tai darė, kol jam išsiliedavo sperma. Po metų, kai dar nėjo į pirmą klasę, beveik kiekvieną dieną K. I. ją seksualiai prievartavo oraliniu būdu. Taip pat K. I. ją du kartus seksualiai prievartavo analiniu būdu. Pirmą kartą prieš du metus, kambaryje jai klūpint ant kelių, jis įkišo savo lytinį organą jai į užpakalį, labai skaudėjo, K. I. išbėgo sperma. Antrą kartą, vakare, lauko tualete, K. I. ją nurengė, apsuko ją ir įkišo lytinį organą jai į užpakalį, labai skaudėjo, liepė jai pabaigti su ranka. Kai ji mokėsi 4 klasėje, K. I. du kartus bandė savo lytinį organą įkišti jai į makštį, bet ji nenorėjo, jai gulint lovoje ant nugaros, jis laikė jos išskėstas kojas, bet jam nepavyko įkišti, nes ji ranka laikė uždengtą savo lytinį organą. Ji apie K. I. veiksmus papasakojo savo vyresnei sesei E. I., kuri pasakė, kad ir su ja taip pat buvo (t. 2, b. l. 39–41). Nukentėjusioji R. R. tokias pačias aplinkybes apie tėvo K. I. jos atžvilgiu atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus nurodė specialistams ir ekspertams, kurie atliko jos tyrimus ir ekspertizę. Iš 2024 m. sausio 16 d. psichologo išvados matyti, kad R. R. nurodė, kad tėvas prie jos seksualiai priekabiavo, kai jai buvo 5-10 metų (t. 7, b. l. 30). Iš 2023 m. sausio 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G47/2023(02) tiriamosios dalies matyti, kad tėvas pradėjo lįsti prie jos, kai jai buvo maždaug 5 metai, paskutinis toks įvykis buvo prieš 1-2 metus. K. I. ją nuo 5 metų kiekvieną dieną graibydavo, liepdavo stovėti nusirengusiai, o jis masturbuodavo savo lytinį organą, kol „baigdavo“. Ji daug kartų tenkino tėvą su ranka ir oraliniu būdu. Kartais K. I. laižydavo jos lytinius organus. Vieną kartą, prieš 1-2 metus (tiksliai nepamena ir negali įvardinti, tačiau metai tikrai praėjo), jos tėvas „lindo prie užpakalio“. Liepė nusirengti, tuomet atsistoti į tam tikrą pozą (atsiklaupti ir plaštakomis atsiremti į žemę), į užpakalį kišo varpą, kišo ne kartą, pabaigė aktą iki galo ir baigė joje, buvo be prezervatyvo, jai skaudėjo apie savaitę. Nuo tada, kai grįžo K. I. dabartinė žmona, įvykiai nesikartojo (t. 4, b. l. 24–27). Iš 2023 m. birželio 8 – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-111/2023 matyti, kad R. R. apie byloje nagrinėjamus įvykius pasakojo su pauzėmis, graudindamasi, buvo stebimos išreikštos vegetacinės reakcijos (išrausta oda). K. I. pradėjo prie jos seksualiai priekabiauti kai jai buvo 5 metai, visa tai vykdavo, kai jie namuose būdavo dviese, prašė niekam apie tai nesakyti, žadėdavo duoti pinigų, nupirkti telefoną. Iš pradžių K. I. prašė paimti jo lytinį organą ir laikyti, ji tai darė labai daug kartų. Paskui K. I. ją nurengdavo nuogai, jam sperma išsiliedavo į ranką. Kai jai buvo 6-7 metai, K. I. daug kartų prašė jį tenkinti oraliniu būdu, sperma išsiliedavo jai į burną, jai buvo labai nesmagu, nemalonu, nejauku, gėda, labai pykindavo, o jis sakydavo nuryti. Tiriamosios akyse pasirodė ašaros, ji dar labiau išraudo, susigūžė. Dar vėliau, K. I. ją seksualiai prievartavo analiniu būdu, kol išsiliejo sperma, jai skaudėjo, buvo labai nejauku. Ji niekam apie tai nepasakojo, nes bijojo K. I., tik vieną kartą pasakė E. I., kuri taip pat sakė, kad K. I. ir su ja taip darė. Apie tokius tėvo veiksmus papasakojo motinai 2022 m. gruodžio 9 d. (t. 3, b. l. 73–80). Iš daiktų apžiūros protokolo, kuriame užfiksuotas 2022 m. gruodžio 9 d. telefoninio pokalbio tarp motinos E. E. ir R. R. turinys matyti, kad R. R. pasakojo, kad jos tėvas K. I. ją ir jos seserį V. V. seksualiai prievartavo kai joms buvo 4-5 metai. K. I. R. R. prievartavo beveik kiekvieną dieną oraliniu ir analiniu būdu (t. 3, b. l. 119–123). Iš 2020 m. lapkričio 3 d. susirašinėjimo tarp R. R. ir V. V. matyti, kad R. R. parašė E. I., kad K. I. prie jos lenda, seksualiai prievartauja oraliniu būdu, grasina telefoną sudaužyti, išvežti į vaikų koloniją. 2022 m. gruodžio 12 d. R. R. parašė E. I., kad K. I. ją seksualiai prievartavo ir analiniu būdu (t. 3, b. l. 178–181, 184).
Žemesnės instancijos teismas
24. Nukentėjusiųjų V. V. ir R. R. parodymai apie jų seksualinio prievartavimo aplinkybes iš esmės viso proceso metu buvo vienodi ir nuoseklūs, nukentėjusiosios detaliai paaiškino visas esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo, kodėl nukentėjusiosioms būtų buvę naudinga apkalbėti savo patėvį / tėvą K. I., duoti prieš jį melagingus parodymus. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų V. V. ir R. R. parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai.
25. Tai, kad K. I. seksualiai prievartavo savo podukrą V. V. ir dukrą R. R., nukentėjusiosios papasakojo ir kitiems asmenims, t. y. savo motinai – įstatyminei atstovei E. I. ir liudytojams D. S., E. I.. Nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė E. E. pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie K. I. seksualinės prievartos veiksmus iš pradžių papasakojo R. R., o po to ir V. V, nurodė, kad ir ją K. I. seksualiai prievartavo. V. V, anksčiau apie tai nepasakojo, nes bijojo K. I.. 2022 m. gruodžio 9 d. R. R. telefoninio pokalbio metu jai nurodė, kad nuo 5 metų amžiaus, kiekvieną dieną K. I. ją seksualiai prievartavo naktimis verandoje, kai jo žmona užmigdavo, laikydamas užčiaupęs R. R. burną, kad neišgirstų senelė. K. I. laižė R. R. lytinius organus, kišo du pirštus, priešais ją atsistojęs masturbavo, savo lytiniu organu lietė jos veidą, kišo savo lytinį organą jai į užpakalį (t. 7, b. l. 18–22). Liudytojas D. S., V. V. sugyventinis, parodė, kad 2022 m. gruodžio mėn. V. V,, sužinojusi apie tai, jog K. I. seksualiai prievartavo jos jaunesnę seserį R. R., tą patį vakarą pasakė, kad jos patėvis ją taip pat seksualiai prievartavo oraliniu ir analiniu būdu, kaip ir jos seserį R. R.. V. V, pasakojo, kad jos sesuo R. R. ranka masturbavo K. I. lytinį organą, K. I. kišdavo savo lytinį organą E. I. į burną, į užpakalį, ir tai darydavo, kol „nebaigdavo“, t. y. tol, kol neišsiliedavo jam sperma R. R. burnoje ar išangėje (t. 2, b. l. 135–136; t. 7, b. l. 41–43). Liudytoja G. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad iš motinos ir sesers R. R. pasakojimų žino, kad jos tėvas seksualiai prievartavo R. R. analiniu būdu. Iš V. V. pasakojimo žino, kad tėvas daug kartų liepdavo jai nusirengti, masturbuoti jo lytinį organą, kišdavo savo lytinį organą jai į burną. K. I. tai darydavo naktį koridoriuje, kai jo žmona miegojo. Ji tiki, kad tėvas taip elgėsi su jos seserimis, kaip jos pasakoja, nes tėvui patinka maži vaikai. K. I. jai pačiai (E. I.) yra tik pasiūlęs už atlygį „būti bloga mergaite“ ir laikyti tai paslaptyje, tačiau ji nesutiko (t. 2, b. l. 51–53).
26. Apeliantas kelia abejones dėl jam inkriminuoto laikotarpio seksualiai prievartaujant R. R. nuo 2015 metų iki 2022 m. gruodžio 10 d. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, K. I. inkriminuotas trumpesnis laikotarpis, o būtent, kad jis nukentėjusiąją R. R. seksualiai prievartavo nuo 2015 metų iki 2021 m. gruodžio mėn. Nukentėjusioji R. R. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad K. I. pradėjo ją seksualiai prievartauti nuo 5 metų amžiaus. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. R. yra gimusi (duomenys neskelbtini) Todėl K. I. pagrįstai inkriminuota, kad jis R. R. pradėjo seksualiai prievartauti nuo 2015 metų. Taip pat nutankėjusioji R. R. 2023 m. sausio 9 d. specialistams nurodė, kad paskutinį kartą K. I. ją seksualiai prievartavo prieš 1-2 metus (t. 4, b. l. 24–27), t. y. maždaug 2021-2022 metais. Iš 2020 m. lapkričio 3 d. susirašinėjimo tarp R. R. ir V. V. matyti, kad R. R. parašė E. I., kad K. I. prie jos lenda, seksualiai prievartauja oraliniu būdu (t. 3, b. l. 178–181, 184), t. y K. I. seksualiai prievartavo R. R. ir iki 2020 m. lapkričio 3 d. Iš 2024 m. sausio 16 d. psichologo išvados matyti, kad R. R. nurodė, kad tėvas prie jos seksualiai priekabiavo, kai jai buvo 5-10 metų (t. 7, b. l. 30), t. y. K. I. ją seksualiai prievartavo maždaug iki 2021 m. gruodžio 27 d. (R. R. gimusi (duomenys neskelbtini)). Taip pat R. R. nurodė, jog nuo tada, kai grįžo K. I. žmona, įvykiai nesikartojo (t. 4, b. l. 24–27). Liudytoja Ž. M. parodė, kad su K. I. išsiskyrė 2019 m. spalio mėn., bet 2022 m. rugpjūčio 15 d. vėl grįžo gyventi pas jį (t. 2, b. l. 154; t. 7 b. l. 43). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad K. I. seksualiai prievartavo R. R. maždaug iki 2022 m. rugpjūčio 15 d., o jam inkriminuota, jog iki 2021 m. gruodžio mėn. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad K. I. papildomai inkriminuoti du metai nusikalstamos veikos darymo. Nuteistajam K. I. inkriminuotos nusikalstamos veikos darymo laikotarpiu nuo 2015 metų iki 2021 m. gruodžio mėn. nukentėjusioji R. R. buvo mažametė (duomenys neskelbtini).
27. Nuteistasis K. I. apeliaciniame skunde teigia, kad neįtikėtina, kad per 12 metų, kai jis seksualiai išnaudojo vaikus, niekas to nematė. Liudytoja Ž. K., K. I. žmona, pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji nepastebėjo, jog K. I. būtų priekabiavęs prie vaikų, V. V, ir R. R. jai nesiskundė (t. 7, b. l. 43).
28. Iš byloje esančių įrodymų matyti, nuteistasis K. I. buvo labai atsargus, kad niekas iš aplinkinių nepamatytų jo neteisėtų veiksmų, taip pat jis grasino, manipuliavo nukentėjusiosiomis, kad pastarosios niekam apie tai neprasitartų. Nukentėjusioji R. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad Ž. K. nežinojo, kas su ja vyksta. Tėvas ją seksualiai prievartavo, kai nieko nebūdavo kambaryje. Tėvas jai grasino paviešinti jos nuogos nuotraukas „Facebook“, paskųsti senelei, draugams. Ji apie tėvo veiksmus papasakojo ir senelei, tačiau pastaroji nepatikėjo (t. 2, b. l. 39–41). Iš 2024 m. sausio 16 d. psichologo išvados, 2023 m. sausio 9 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G47/2023(02) ir 2023 m. birželio 8 – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-111/2023 matyti, kad R. R. niekam nepasakojo apie tėvo veiksmus, nes jis liepė niekam nepasakoti, be to, ji jo bijojo. Tėvas grasino, kad jeigu ji kam nors papasakos, tai jis paskus ją senelei, kad kažką blogo padarė, už tai senelė stipriai mušdavo. R. R. skundėsi senelei apie tėvo besikartojantį prievartos elgesį, bet senelė ja nepatikėjo (t. 3, b. l. 73–80; t. 4, b. l. 24–27; t. 7, b. l. 30). Nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė E. E. pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. R. telefoninio pokalbio metu jai nurodė, kad K. I. ją seksualiai prievartavo naktimis verandoje, kai jo žmona užmigdavo, laikydamas užčiaupęs R. R. burną, kad neišgirstų senelė (t. 7, b. l. 18–22). Nukentėjusioji V. V, pirmosios instancijos teisme parodė, kad K. I. seksualinio pobūdžio veiksmus atlikdavo, kai namuose nieko nebūdavo, arba naktimis, kai visi miegodavo, paprastai namo koridoriuje, virtuvėje, priestate. Jei K. I., norėdavo tai daryti naktį, tai parašydavo jai telefonu SMS žinutę. Parašydavo tai neutraliai, kad, jei pašalinis asmuo pamatytų susirašinėjimą, tai nesuprastų apie ką kalba. Tame pačiame name gyveno senelė ir per sieną viskas girdėjosi, o vieno seksualinio prievartavimo metu ji pradėjo isteriškai verkti, senelė pradėjo į sieną baladoti ir klausti, kas darosi, tačiau K. I. sumelavo, kad ji (V. V,) susapnavo košmarą, todėl apsiverkė. Be to, naktimis K. I., ją seksualiai prievartaudamas analiniu būdu, laikė uždengtą savo ranka jos burną, kad ji nerėktų ir neverktų iš skausmo, jog nepažadintų kitų. Kai atsikraustė pas juos gyventi nauja K. I. žmona Ž. K., K. I. ją (V. V.) ir toliau seksualiai prievartavo, tik labiau saugojosi, kad neužkluptų. Iš pradžių ji nesuprato K. I. veiksmų pobūdžio, jog tai, ką jis darė, buvo nenormalu. Vieną kartą ji apie tai, kad K. I. prie jos lenda, papasakojo senelei, bet senelė labai supyko ant jos, nes neva ji meluoja. Tada ji niekam daugiau apie tai nepasakojo. Be to, ji bijojo kažkam pasakyti apie patėvio seksualinę prievartą, nes K. I. grasino pasikarti ar nusižudyti, jei kažkas sužinotų. Paskui K. I., bijodamas, kad ji niekam nepapasakotų, už seksualinį prievartavimą duodavo daugiau pinigų, žadėdavo daugiau kažko nupirkti. K. I. tėvai žinojo, kad jis seksualiai prievartavo ir priekabiavo prie savo dukrų, tačiau nieko nedarė, nes nenorėjo pakenkti savo sūnui, padaryti jam problemų (t. 7, b. l. 33–41). Nukentėjusioji V. V, ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad K. I. taip elgdamasis stengdavosi, kad niekas nematytų: darydavo tai anksti ryte arba nakties metu, kai visi miegodavo. Jeigu R. R. būdavo kur nors išvažiavusi su senele, K. I. su ja taip elgdavosi jų kambaryje. K. I. prašydavo jos niekam nepasakoti apie tai, ką jis daro su ja, nes grasino pasikarti. Tuo metu ji laikė K. I. savo tėvu ir bijojo, kad jis gali sau ką nors padaryti. Kai jai buvo 12-13 metų, papasakojo senelei, kad K. I. lindo prie jos. Senelė buvo labai išsigandus, įkalbinėjo ją niekam daugiau apie tai nesakyti, nes K. I. gali būti suimtas. Senelė kaltino ją, kad galbūt ji išsigalvoja. Po jų pokalbio senelė vienai nakčiai pasiėmė ją miegoti į savo kambarį, tačiau kitą dieną vėl grįžo į K. I. gyvenamą namo dalį. Senelė daugiau jokių veiksmų nesiėmė ir jai nepadėjo (t. 1, b. l. 92–96). Tai patvirtino ir liudytojas D. S., kuris parodė, kad V. V, skundėsi senelei dėl patėvio veiksmų, kad jis prie jos lenda, tačiau senelė jai pasakė, niekam nesakyti, nes jį pasodins į kalėjimą, o ji to neištvers, ir nieko nedarė. Be to, V. V, buvo prigąsdinta, jeigu kažkam pasakys, tai bus blogai, niekur negalėjo išeiti iš namų, tik į mokyklą (t. 7, b. l. 41–43).
29. Liudytoja Ž. K. pirmoje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo pareigūną parodė, kad V. V, melagingai apkaltino K. I.. R. R. jai pasakojo, kad V. V, mokė savo seseris meluoti, kad tėvas priekabiavo ir lindo prie jų, nes tada jas paimtų gyventi į vaikų namus, kur joms nieko nereikėtų daryti, galėtų žaisti telefonais, o kai joms sueitų 18 metų, iš savivaldybės gautų namą arba butą (t. 2, b. l. 153–155). Pažymėtina, kad liudytoja Ž. K. yra K. I. žmona, todėl ji suinteresuota duoti palankius parodymus savo vyro – nuteistojo K. I. atžvilgiu, nes kaip ji pati parodė antros apklausos metu, ji tuo metu tikėjo K. I., jog jis negalėjo savo dukrų seksualiai prievartauti, kol pati nesurado jo telefone ir planšetiniame kompiuteryje interneto naršymo istorijose ieškotos pornografinio turinio medžiagos įvedant žodžius „tėtis užsiima grubiu seksu su savo dukra“, nuo tada ji pradėjo abejoti K. I. (t. 2, b. l. 159–160). Be to, tokius liudytojos Ž. K. parodymus paneigė nukentėjusioji V. V,, kuri pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji papasakojo savo seserims, kad K. I. vėl prie jos lindo, tada visos trys nuėjo pas senelę ir pasakė, kad nori važiuoti į vaikų namus, jog ten joms bus geriau, tokiu būdu norėdama išvengti K. I. seksualinio prievartavimo, nes anksčiau pasiskundusi senelei, kad K. I. prie jos lenda, ji nieko nedarė (t. 7, b. l. 37). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirma apie tėvo K. I. seksualinio pobūdžio veiksmus papasakojo ne V. V,, o R. R., kuri, pasak liudytojos Ž. K., labai mylėjo savo tėvą, buvo labai prisirišusi prie K. I., visur su juo vaikščiodavo (t. 7, b. l. 44).
30. Priešingai nei teigia nuteistasis K. I., nukentėjusiosios apie jo seksualinę prievartą ir priekabiavimą papasakojo ne įkalbėtos ar kitaip įtakotos savo motinos E. E., o savo iniciatyva. Iš pradžių apie tai E. I. papasakojo dukra R. R., o praėjus kelioms dienoms ir V. V,. Nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė E. E. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji nenuteikė dukrų duoti melagingus parodymus prieš K. I., jam nekerštavo, priešingai ji buvo dėkinga K. I. ir jo antrai žmonai, jog jie rūpinosi jos vaikais ir niekada neįtarė, kad K. I. seksualiai prievartavo jos dukras. Taip pat iš įstatyminės atstovės E. E. parodymų matyti, kad įtaką mergaitėms mėgino daryti K. I. tėvai, kurie buvo atvažiavę prie G. G. mokyklos ir prašė, kad ji tylėtų ir nepasakotų apie tėvą K. I., jam atleistų. Taip pat K. I. tėvai ne kartą buvo atvažiavę pas ją į namus su saldainiais, norėjo susitarti, kad jų sūnui K. I. nebūtų iškelta byla (t. 7, b. l. 18–22). Nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė E. E. ikiteisminio tyrimo pareigūnui papildomai nurodė, kad senelė S. I. grasino E. I. paviešinti jos nuogos nuotraukas, jei G. G. papasakos, kas vyko jų šeimoje (t. 2, b. l. 61–64). Iš 2022 m. gruodžio 12 d. susirašinėjimo tarp R. R. ir V. V. matyti, kad R. R. parašė, kad senelė E. I. buvo pasakiusi, jog jeigu ji papasakos apie K. I., tai paviešins „Facebook“ G. G. nuogos nuotraukas (t. 3, b. l. 185). Nukentėjusioji R. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad motinai papasakojo apie tėvo K. I. veiksmus, nes negalėjo daugiau kentėti. Anksčiau nepapasakojo, nes jai grasino K. I. (t. 2, b. l. 40–41). Nukentėjusioji V. V, pirmosios instancijos teisme parodė, kad jos motina atsiuntė jai įrašą, kuriame R. R. papasakojo apie K. I. seksualinę prievartą jos atžvilgiu. Motina paklausė, ar ir jai tai buvo. Nors iš pradžių ji tai neigė, tačiau praėjus kelioms dienoms prisipažino motinai, kad ir jai taip buvo, nes ji daugiau negalėjo tylėti. Motina apie tai informavo tyrėją, kuri ją iškvietė į apklausą (t. 7, b. l. 39). Nukentėjusioji V. V, ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad apie tokį K. I. elgesį su ja papasakojo tik po to, kai sužinojo, kad jis tokiu pat būdu elgėsi ir su jos seserimi R. R.. Ji niekam anksčiau apie tai nepasakojo. Pati niekada nebūtų išdrįsusi apie tai papasakoti, tačiau ją paveikė tai, kad ir sesuo R. R. patyrė tą patį. Apie K. I. veiksmus su R. R. sužinojo 2022 m. gruodžio 11 d. iš motinos E. E. per „Messenger“ programėlę, gavusi šešis garso įrašus, kuriuose girdėjosi jos sesers R. R. pasakojimas. Garso įrašuose R. R. pasakojo apie savo tėvą K. I., kuris ją seksualiai prievartavo oraliniu ir analiniu būdu, ją pastoviai čiupinėjo. Tuo metu prisiminė ir savo patirtis (t. 1, b. l. 92–96). Akistatos metu su K. I. nukentėjusioji V. V, parodė, kad ji apie K. I. seksualinio pobūdžio veiksmus papasakojo praėjus keliems metams, nes sužinojo, kad jis tą patį darė ir su jos seserimi (t. 6, b. l. 71–73). Iš 2023 m. birželio 8 d. – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-112/2023 matyti, kad V. V, pasakė, kad ji nieko neišsigalvojo, nes neturi jokios priežasties meluoti. Apie atsiskleidimą V. V, papasakojo, kad jos motina įrašė R. R. pasakojimą apie K. I. seksualinį prievartą ir šį įrašą nusiuntė tyrėjai. Tą dieną jai buvo baisu motinai pasakyti, kad K. I. ir ją seksualiai prievartavo, tačiau po kelių dienų motinai pasakė tiesą (t. 3, b. l. 33–42).
31. Apeliantas, siekdamas sukelti abejones nukentėjusiųjų parodymų patikimu, teigia, kad po tokių įvykių nukentėjusiųjų elgesys būtų tapęs seksualizuotas, o toks elgesys yra vienas iš pagrindinių įrodymų šios kategorijos bylose. Tačiau tokius nuteistojo K. I. argumentus paneigė apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo psichologė ekspertė Agnė Šiaulytė, kuri paaiškino, kad seksualizuotas elgesys gali būti kaip specifinis netinkamos seksualinės patirties požymis. Šiuo atveju toks požymis nukentėjusiosioms nebuvo nustatytas. Šis požymis neprivalo pasireikšti visiems nukentėjusiesiems nuo seksualinės prievartos.
32. Iš 2024 m. sausio 16 d. specialisto išvados matyti, kad iš R. R. pasakojimo nepastebėta, kad ji galėtų fantazuoti ir pasakoti nebuvusias įvykio aplinkybes (t. 7, b. l. 30). Iš 2023 m. birželio 8 – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-111/2023 matyti, kad E. I. atminties sutrikimų nenustatyta. Ekspertizės metu atlikus psichologinį įvertinimą, nustatyta, kad R. R. intelektiniai gebėjimai ir pažintinės veiklos ypatumai yra pakankami, kad ji galėtų būti liudytoja ir duoti parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes. R. R., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį, galėjo (gali) suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių aplinkybes (įvykio dalyviai, jų veiksmai, įvykio vieta), jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Jai nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis įtaigumui, padidintas polinkis fantazuoti ar kt.) ar kitų susiklosčiusių aplinkybių ar veiksnių (galimai kitų asmenų daromas poveikis; galimas tiriamosios lankymasis pornografinėse svetainėse; galimas įtariamojo ir jo tėvų reiklumas) turėtų įtakos jos duodamų parodymų turiniui. Apie galimai kitų asmenų daromą poveikį R. R. parodymams negauta. R. R. parodymus davė iš asmeninės patirties – duodama parodymus ji kalba jai būdingu žodynu ir būdu (stengiasi bendradarbiauti, neišreikšti emocijų), ekspertizės metu ji pakartoja esmines apklausos metu nurodytas aplinkybes, o kilusios emocijos atitinka pasakojimo turinį (atskleidžia psichotrauminę patirtį). Vertinant R. R. parodymus, rekomenduojama atsižvelgti į tai, kad dėl jos nurodomų daugkartinių byloje tiriamų įvykių epizodų ji negalėjo ir negali įvardinti tikslesnio šių epizodų skaičiaus, jų datų. Taip pat reikšminga, kad detaliau duoti parodymų ji negalėjo ir negali dėl savo emocinės – vengimas naudoti seksualinio turinio žodžius, vengimas prisiminti / kalbėti apie byloje tiriamus įvykius, atkaklios pastangos užsimišti apie visa tai, o atgaminus – negebėjimas suvaldyti pratrukusio ašarojimo, negebėjimas nurimti ir kt. indikuoja jos pasichotraumines patirtis, susijusias su byloje tiriamais įvykiais (t. 3, b. l. 73–80). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ekspertizės akte taip pat buvo nustatyta, kad negauta jokių duomenų, jog konkretūs veiksniai (tame tarpe, galimas lankymasis pornografinėse svetainėse) turėtų įtakos R. R. parodymams.
Žemesnės instancijos teismas
33. Apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė Ramunė Drazdauskienė patvirtino išvadas, padarytas ekspertizės aktuose, ir paaiškino, kad abi mergaitės (V. V, ir R. R.) pasakojo labai detaliai, realistiškai. Tokio pasakojimo negalima sugalvoti pačiam to nepatyrus. Apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo psichologė ekspertė A. Šiaulytė paaiškino, kad ne ekspertų, o teismo kompetencija yra nustatyti, kas meluoja, kas nemeluoja, kieno parodymai arba ekspertizės aktas yra patikimas ar nepatikimas. Ekspertės rekomenduoja teismui remtis abiejų nukentėjusiųjų parodymais ir daugiau jų neapklausti, nes nenustatyta jokių aplinkybių ar individualių ypatumų, dėl kurių negalima būtų remtis jų parodymais ir pan. Abi nukentėjusiosios, kaip liudytojos, yra patikimos, nes jos yra nusiteikusios bendradarbiauti, jos yra atviros ir į klausimus atsako prasmingai. Labai svarbi aplinkybė, kad abiejų nukentėjusiųjų pasakojimo turinį labai reikšmingai ir svariai papildo kūno kalba, nes emociškai skausmingą turinį svarbu atskleisti, svarbu tai, ką sako kūno kalba. Abiejų nukentėjusiųjų kūno kalba rodė labai ryškias emocines reakcijas, kurių neįmanoma suvaidinti, jeigu pasakojama ne iš asmeninės patirties.
34. Iš 2023 m. birželio 8 d. – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-112/2023 išvadų matyti, kad V. V. suvokimas apie įtariamojo jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmę keitėsi byloje tiriamu laikotarpiu. V. V,, atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, iki byloje tiriamų įvykių negalėjo suprasti įtariamojo jos atžvilgu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės, vėliau ji įgijo nesavalaikių žinių apie tų veiksmų pobūdį, dar vėliau – apie jų reikšmę, dėl įtariamojo veiksmų jos atžvilgiu. V. V, negalėjo aktyviau priešintis įtariamojo veiksmams dėl turimų žinių stokos, įtariamojo baimės, beviltiškumo, aklavietės jausmo (situacijos be išeities) išgyvenimo, vienišumo, jokios emocinės paramos neturėjimo ir kt. (t. 3, b. l. 33–42). Iš 2023 m. birželio 8 – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-111/2023 matyti, kad R. R. žinios lytiškumo tema, atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo bei turimas žinias, kito byloje tiriamu laikotarpiu – iki byloje tiriamų įvykių negalėjo suprasti įtariamojo jos atžvilgu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės. Pirmosios žinios apie šių veiksmų pobūdį įgytos dėl įtariamojo veiksmų jos atžvilgiu, vėliau pradėjo suprasti šių veiksmų reikšmę (palaipsniui atsirado paviršutiniškas supratimas apie įtariamojo veiksmų netinkamumą), tačiau ir šiuo metu ji negali pilnai suvokti tų veiksmų esmės. R. R. negalėjo aktyviau priešintis įtariamojo veiksmams ne tik dėl savo amžiaus, bet ir dėl savo būsenos (nuolatinės įtariamojo baimės dėl jo naudojamo emocinio ir fizinio smurto, jo nurodymo apie tai niekam nepasakoti, dėl to, kad neturėjo patikimų suaugusiųjų artimiausioje aplinkoje (su mama ryšys buvo silpnas, močiutė pati taikydavo fizines bausmes, jaučiamo vienišumo ir kt.) (t. 3, b. l. 73–80).
35. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistasis K. I. nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka seksualinio prievartavimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Nuteistasis K. I. seksualiai oraliniu, analiniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu prievartavo mažametę, o vėliau nepilnametę podukrą V. V. bei mažametę dukrą R. R., kurios buvo bejėgiškos būklės, nes dėl savo amžiaus negalėjo suprasti su jomis atliekamų nusikalstamų veikų reikšmės ir prasmės bei jiems tinkamai pasipriešinti. Nuteistasis K. I. veikė tiesiogine tyčia – jis suvokė daromų pavojingų nusikalstamų veikų pobūdį, kad pasinaudodamas nukentėjusiųjų bejėgiška būkle dėl mažametystės prieš jų valią tenkina savo lytinę aistrą analiniu, oralinio ir kitokio fizinio sąlyčio būdu, ir to norėjo. Nagrinėjamu atveju V. V. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos pagrįstai buvo kvalifikuotos kaip dvi atskiros, nes nuo pirmos nusikalstamos veikos padarymo prieš mažametę V. V. iki kitos tokios pat nusikalstamos veikos padarymo prieš tą pačią nukentėjusiąją praėjo gana ilgas laiko tarpas (nuo 2007 metų iki 2014 metų), t. y. 7 (septyneri) metai, todėl šios nusikalstamos veikos negali būti kvalifikuojamos kaip tęstinės. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo K. I. nusikalstamas veikas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) (dvi nusikalstamos veikos V. V. ir viena nuskalstama veika R. R. atžvilgiu), įstatymą taikė tinkamai.
36. BK 3 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog veikos nusikalstamumą ir baudžiamumų nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Tik veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (BK 3 straipsnio 2 dalį). Lyginat K. I. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 150 straipsnio 4 dalies redakciją (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), su šia apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu galiojančia nauja BK 150 straipsnio 4 dalies redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), matyti, kad pagal naująją BK 150 straipsnio 4 dalies redakciją numatyta griežtesnė atsakomybė, t. y. nustatytos laisvės atėmimo bausmės minimali ir maksimali ribos padidintos. Taigi, naujasis baudžiamojo įstatymo straipsnis, numatantis baudžiamąją atsakomybę už mažamečio seksualinį prievartavimą, nešvelnina šioje byloje nuteistam asmeniui bausmių, kitokiu būdu irgi nepalengvina jo teisinės padėties. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendrąja taisykle, pagal kurią veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Kadangi BK naujoji redakcija nepalengvina nuteistojo K. I. teisinės padėties, dėl to jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 150 straipsnio 4 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija).
Dėl K. I. nuteisimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (dvi veikos V. V. ir R. R. atžvilgiu)
37. Nuteistasis K. I. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, prašo jį išteisinti, nes, jo nuomone, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
38. BK 153 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta atsakomybė tam, kas atliko jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiksmus. Pagal teismų praktiką, tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-252/2013, Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-191-697/2018, Nr. 2K-199-648/2023, Nr. 2K-67-495/2024 ir kt.). Taigi, tvirkinamieji veiksmai BK 153 straipsnio prasme gali būti siejami tiek su fizinio sąlyčio ir kontakto nebuvimu, tiek ir su tokio kontakto buvimu, tačiau, pagal teismų praktiką, jie nėra susiję su intervencija į asmens lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su jaunesniu nei šešiolikos metų amžiaus asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-191-697/2018, Nr. 2K-67-495/2024). Pažymėtina ir tai, kad tvirkinamaisiais veiksmais pripažįstami veiksmai, galintys sukelti jaunesnio negu šešiolikos metų asmens per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokių neigiamų padarinių. BK 153 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – ji nereikalauja padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tvirkinamųjų veiksmų įtaka nukentėjusiojo elgesiui neįeina į šios nusikalstamos veikos sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356/2014). Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad tvirkinamaisiais pripažįstami veiksmai, galintys ne tik sukelti susijaudinimą, per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais, sutrikdyti fizinį ar psichologinį vaiko vystymąsi, bet ir galintys sukelti kitokių neigiamų padarinių (pavyzdžiui, iškreipti seksualinių santykių įsivaizdavimą, turėti įtakos seksualinių santykių priskyrimui išskirtinai neigiamoms patirtims, baimės seksualinei patirčiai ateityje atsiradimui ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257-495/2024). Ši nusikalstama veika padaroma veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atlieka šešiolikos metų amžiaus nesulaukusio asmens tvirkinimo veiksmus, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
39. Nuteistasis K. I. pirmosios instancijos teisme neigė tvirkinęs nukentėjusiąsias V. V. ir R. R. bei parodė, kad nuogas nevaikščiojo. Buvo vienas atvejis, kai jis žiūrėjo filmą apie seksą, o V. V, buvo šalia. Jis pastebėjo, kad dukros lankėsi pornografinio turinio svetainėse, todėl atimdavo iš jų telefonus. Jis negalėjo paaiškinti, kaip jo kompiuteryje ir planšetėje atsirado pornografinio turinio dalykai. Galimai jo antra žmona, norėdama jį sukompromituoti, galėjo įkelti pornografinio turinio vaizdus (t. 7, b. l. 15–17). Analogiškus parodymus nuteistasis K. I. davė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, papildomai nurodydamas, kad savo dukroms nerodė nuogo lytinio organo ir pats savęs netenkino dukrų akivaizdoje Jis, naudodamasis nešiojamuoju kompiuteriu, lankėsi pornografinio turinio svetainėse (t. 6, b. l. 55–58, 82). Tačiau tokius nuteistojo K. I. parodymus paneigia nukentėjusiųjų V. V. ir R. R. parodymai, liudytojų G. G. ir Ž. K. parodymai bei kita bylos medžiaga.
40. Nukentėjusioji V. V, pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš pradžių K. I. jai siūlydavo pinigus, daiktus (telefoną, kompiuterį, planšetę), kad ji pastovėtų prieš jį nuoga, o jis, žiūrėdamas į ją, pats masturbuodavosi. Kai ji pirmą kartą nežinojo, kaip reikia čiulpti lytinį organą, K. I. jai parodė pornografinį filmą ir papasakojo kaip tai daryti (t. 7, b. l. 33–41). Iš esmės analogiškas aplinkybes nukentėjusioji V. V, nurodė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, parodydama, kad iš pradžių K. I. apsiribodavo tik žiūrėjimu į jos nuogą kūną: krūtinę, lytinius organus ir sėdmenis. K. I. jai liepdavo nusirengti nuogai ir stovėti, o jis tuo metu nusismaukęs kelnes ir apatines kelnaites išsitraukdavo savo lytinį organą ir jos akivaizdoje pats masturbuodavo tol, kol išsiliedavo sperma. Jai pačiai nieko nereikėdavo daryti, tik stovėti nuogai. K. I. per nešiojamąjį kompiuterį žiūrėdavo suaugusiųjų pornografiją. Jis nesistengdavo žiūrėti pasislėpęs. Ne mažiau kaip penkis kartus K. I. nešiojamame kompiuteryje įjungdavo pornografinius filmus bei liepdavo jai žiūrėti ir mokytis. Kartais liepdavo tiesiog žiūrėti, o kartais pažiūrėjus liepdavo tenkinti jį oraliniu būdu. Jie žiūrėdavo tik dviese, sesių šalia nebūdavo arba kai R. R. miegodavo. Pornografinio turinio filmus žiūrėjo kai buvo jaunesnė nei šešiolikos metų amžiaus (t. 1, b. l. 92–96). Akistatos metu su K. I. nukentėjusioji V. V, parodė, kad K. I. pats sau masturbuodavo lytinį organą žiūrėdamas į ją nuogą (t. 6, b. l. 71–73). Nukentėjusioji R. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad tėvas K. I. rodė jai pornografinio turinio vaizdo įrašus, kaip tenkinama lytinė aistra analiniu, oraliniu būdu, su ranka, ir sakė, kad jai taip reikia padaryti (t. 2, b. l. 39–41).
41. Šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir liudytoja G. G., kuri ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad K. I. žiūrėjo pornografinio turinio vaizdo įrašus per savo planšetę, girdėjo kaip moteris aimanuoja. R. R. telefone rado vaizdo įrašą, kuriame R. R. buvo nuoga ir masturbavosi, R. R. sakė, kad tėvas jai liepė taip daryti. Tėvas leisdavo E. I. žiūrėti pornografiją, tačiau po to ištrindavo naršymo internete istoriją, kad senelė nepamatytų (t. 2, b. l. 51–53). Liudytoja Ž. K., K. I. žmona, parodė, jog peržiūrėjusi K. I. planšetiniame kompiuteryje ir telefone naršymo internete istorijas, rado pornografinių puslapių, kuriuose buvo ieškoma pornografinio turinio medžiagos įvedant rusų kalba „tėtis užsiima grubiu seksu su savo dukra“. Tuos įrašus nufotografavo ir pateikė tyrėjai (t. 2, b. l. 159–160; t. 7, b. l. 42–44). Iš 2023 m. vasario 17 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad Ž. K. pateikė vaizdo įrašus ir nuotraukas iš planšetinio kompiuterio ir telefono apie K. I. naršymo internete istorijas, iš kurių matyti, kad K. I. lankėsi pornografinio turinio puslapiuose ir žiūrėjo vaizdo įrašus apie mažas, jaunas, miniatiūrines mergaites ir „tėtis užsiima grubiu seksu su savo dukra“ (t. 4, b. l. 50–64, 67–84).
42. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai papildo vienas kitą ir neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistasis K. I. nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamus veiksmus, kurie atitinka jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. Nagrinėjamu atveju K. I., žinodamas, kad nukentėjusiosios V. V, ir R. R. yra jaunesnės negu šešiolikos metų, rodė joms pornografinio turinio failus, sakydamas, kad joms reikės taip daryti, taip pat E. I. liepdamas stovėti nuogai, kol pats jos akivaizdoje masturbuodavo savo nuogą lytinį organą, tokiu būdu atliko jaunesnių negu 16 metų asmenų – V. V. ir R. R. tvirkinimo veiksmus. K. I. veikė tiesiogine tyčia – jis suvokė daromų pavojingų nusikalstamų veikų pobūdį, kad atlieka mažamečių tvirkinimo veiksmus bei to norėjo. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo K. I. padarytos nusikalstamos veikos įrodytos ir teisingai kvalifikuotos pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (2014 m. kovo 13 d. įstatymo Nr. XII-776 redakcija) (dvi veikos V. V. ir R. R. atžvilgiu).
Dėl K. I. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus (dvi veikos V. V. ir R. R. atžvilgiu)
43. Nuteistasis K. I. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, prašo jį išteisinti. Nuteistojo nuomone, nukentėjusiųjų V. V. ir R. R. psichinės sveikatos būklei įtaką turėjo kiti veiksniai, o ne jų seksualinis prievartavimas ir tvirkinimas.
44. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punkte baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino mažametį savo šeimos narį. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-489/2018). Formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs psichiniais sutrikimais, atsiranda dėl prievartinių santykių, kaip ir nagrinėjamu atveju, tai kaltininko nusikalstami veiksmai kvalifikuojami kaip ideali sutaptis pagal BK 150 straipsnį su BK 138 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-495-697/2015, Nr. 2K-294-648/2017 ir kt.; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys Nr. 1A-105-307/2017, Nr. 1A-417-483/2018, Nr. 1A-123-518/2020 ir kt.).
45. Iš 2023 m. birželio 8 d. – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-112/2023 matyti, kad objektyvių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. V, būtų sirgusi lėtiniu psichikos sutrikimu, nėra. Byloje tiriamų įvykių laikotarpiu V. V, psichikos būsenos ypatumai atitiktų depresinio sutrikimo simptomus. Šiuo metu E. I. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas – potrauminio streso sutrikimas. Šiuo metu objektyvių duomenų apie specifinius seksualinės prievartos požymius negauta (pvz., medicininiuose dokumentuose apie lytiškai plintančių ligas, nėštumą, seksualizuotą elgesį ar pan. įrašų nėra), tačiau atkreipiamas dėmesys, kad seksualinės prievartos pasekmės asmens psichikai yra tiek betarpiškai kylančios, tiek ir latentinės (atidėtos laike, šios tiesiogiai susijusios su turimų žinių apie tų veiksmų esmę apimtimi), todėl byloje tiriamų įvykių pasekmės skirtingais tiriamosios amžiaus laikotarpiais reiškėsi skirtingai bei reiškiasi iki šiol. Šiuo metu E. I. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas – potrauminis streso sutrikimas (F43.1), tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su jos atžvilgiu galimai įvykdyta nusikalstama veika (dėl nuteistojo K. I. veiksmų). Byloje nagrinėjami įvykiai sutrikdė V. V. psichikos būseną ir sukėlė ilgalaikį neigiamą poveikį jos socialinei adaptacijai bei funkcionavimui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis“ V. V. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, tai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo punktą 6.1, nes jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. Specifiniai požymiai, indikuojantys seksualinės prievartos patirtis, yra šleikštulį jai keliantys intymūs santykiai (su vaikinu), išliekanti įtariamojo baimė, nevaldomai kylantys prisiminimai apie byloje tiriamus įvykius, padidintas jautrumas kalbantis lytiškumo tema ir kt. Tiriamosios atskleidžiamų aplinkybių apimčiai reikšmingesnės įtakos turi jos emocinė būsena (atgaminimas jai kelia padidintą emocinę įtampą dėl išliekančio išreikšto psichotraumuojančio byloje tiriamų įvykių poveikio. Tai yra duoti parodymus detaliau prisilygsta emociniam iššūkiui (atgaminimo metu sukyla bei atsikartoja stiprūs emociniai išgyvenimai). E. I. reikalinga ilgalaikė tęstinė psichiatrinė ir psichoterapinė pagalba. Byloje nagrinėjami įvykiai neabejotinai turės ilgalaikes pasekmes asmenybės formavimuisi, savivertei bei gebėjimui užmegzti intymius santykius, gali gilėti ir depresijos sutrikimo simptomai (t. 3, b. l. 33–42).
46. Iš 2023 m. birželio 8 – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-111/2023 išvadų matyti, kad objektyvių duomenų, kad nusikalstamų veikų padarymo metu R. R. būtų sirgusi lėtiniu psichikos sutrikimu, nėra. R. R. psichikos būsena byloje tiriamų įvykių laikotarpiu atitiktų emocijų sutrikimo vaikystėje klinikinius simptomus. Šiuo metu E. I. konstatuojamas praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8) su potrauminiam streso ir depresijos sutrikimams būdingais simptomais, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su jos atžvilgiu galimai įvykdyta nusikalstama veika (dėl nuteistojo K. I. veiksmų). Byloje nagrinėjami įvykiai sutrikdė R. R. psichikos būseną ir sukėlė ilgalaikį neigiamą poveikį jos socialinei adaptacijai bei funkcionavimui. R. R. psichikos sveikatos sutrikdymo mastas yra nesunkus, nes jos sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. R. R. vengimas naudoti seksualinio turinio žodžius, vengimas prisiminti, kalbėti apie byloje tiriamus įvykius, atkaklios pastangos užsimišti apie visa tai, o atgaminus visa tai – negebėjimas suvaldyti pratrukusio ašarojimo, negebėjimas nurimti ir kt. indikuoja jos psichotraumines patirtis, susijusias su byloje tiriamais įvykiais. E. I. reikalinga psichiatro, psichoterapeuto pagalba. Byloje nagrinėjami įvykiai neabejotinai turės ilgalaikes pasekmes R. R. asmenybės formavimuisi, savivertei bei gebėjimui užmegzti intymius santykius (t. 3, b. l. 73–80).
47. Apeliantas kelia versiją, kad nukentėjusiųjų psichinės sveikatos būklei įtaką turėjo kiti veiksniai, E. E. vaikai buvo pradėti, kai ji buvo girta, o pas girtus tėvus negimsta sveiki vaikai. Tačiau tokią nuteistojo K. I. versiją paneigė apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė R. Drazdauskienė, kuri paaiškino, kad sveikatos sutrikimams, kurie yra nustatyti E. I. ir E. I., tikrai neturi įtakos tai, kad jos abi buvo pradėtos tėvams esant neblaiviems. Abiem nukentėjusiosioms nustatytus sveikatos sutrikdymus nulėmė ne kitos aplinkybės, o byloje nagrinėjami įvykiai. Nukentėjusiosioms sveikatos sutrikdymo mastas buvo nustatytas atsižvelgus į tai, kaip jos reagavo kalbėdamos apie byloje nagrinėjamus įvykius, apie kaltinamojo veiksmus, ekspertai matė mergaičių reakcijas, girdėjo jų pasisakymus. Be to, V. V, buvo gydoma ir krizių skyriuje, nes jos psichinė būsena buvo itin bloga, jai buvo nustatyti adaptacijos sutrikimai, ten irgi patvirtino, kad byloje nagrinėjami įvykiai buvo psichotraumuojantys ir sukėlė psichikos sutrikimus. Abiejų mergaičių sveikatos sutrikdymai nesunkūs, kadangi jie tęsėsi ilgiau nei 10 dienų abiem. Abiem laikotarpiais atlikta nusikalstama veika V. V. atžvilgiu turėjo įtakos, kad susiformuotų potrauminis streso sutrikimas. Kol V. V, buvo mažesnė ir nesuprato, kas su ja vyksta, tai potrauminio streso sutrikimo nebuvo. Ekspertizės akte aprašyta, kad tuo laikotarpiu E. I. galėjo būti depresinio tipo sutrikimai, o potrauminio streso simptomai atsirado tada, kai ji jau pradėjo suprasti, kas su ja įvyko, suvokė, kokią traumą ji patyrė. V. V, pati pasakojo, kad, kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas, ji pasijuto dar blogiau. Iš pradžių, kol nelabai suprato K. I. veiksmų esmės (K. I. kažką dovanodavo, tarytum taip turi būti), tai buvo normalizuojami tokie veiksmai, o kai pradėjo suprasti, kas su ja įvyko, įvertino neigiamas pasekmes, tai atsirado ir potrauminio streso sutrikimas (valgymo sutrikimai, suicidinės mintys, sugrįžtantys prisiminimai, negalėjimas bendrauti su dabartiniu vaikinu, nes kyla prisiminimai apie seksualinę patirtį su patėviu, spermos kvapas pykina iki šiol, bendrauja su vaikinu to nenorėdama, save versdama, nes taip reikia).
48. Apeliantas teigia, kad tokie patys ligos požymiai buvo nustatyti ir E. I., kuri nebuvo seksualiai prievartaujama ir tvirkinama. Pažymėtina, kad šioje byloje G. G. nebuvo nukentėjusioji, todėl jos atžvilgiu teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė nebuvo atliekama. Tai apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir ekspertė psichiatrė Ramunė Drazdauskienė, kuri nurodė, kad ji nieko negali paaiškinti apie G. G., nes jai ekspertizės neatliko ir jos psichikos būsenos nevertino.
49. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiųjų patirtus psichikos sutrikimus lėmė ne kiti veiksniai, o būtent nuteistojo K. I. prieš jas atlikti neteisėti veiksmai. Dėl ilgalaikio nuteistojo K. I. seksualinės prievartos prieš nukentėjusiąsias V. V. ir R. R. naudojimo, jų tvirkinimo ir fizinio smurto naudojimo R. R. atžvilgiu, abiem nukentėjusiosioms buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Sveikatos sutrikdymai nukentėjusiosioms nustatyti kompetentingų subjektų, abejoti jų išvadų, kurias apeliacinės instancijos teisme patvirtino teismo psichiatrės ekspertės paaiškinimai, tiek teismo psichologės ekspertės paaiškinimai, patikimumu nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju tarp nuteistojo K. I. nusikalstamų veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pakankamai ilgą laiką naudojant seksualinę prievartą prieš mažametes, padarinių tikimybė didelė, todėl nėra abejonių, kad nuteistasis K. I. suprato, jog atlikti veiksmai prieš nukentėjusiąsias gali sukelti pasekmes – psichikos sutrikimą, ir nors tokių pasekmių jis nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Tokiu būdu jis nesunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų V. V. ir R. R. sveikatas, veikdamas netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistojo K. I. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus (dvi veikos V. V. ir R. R. atžvilgiu) (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X- 1597 redakcija), baudžiamojo įstatymo taikymo klaida nepadaryta.
Dėl K. I. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (R. R. atžvilgiu)
50. Nuteistasis K. I. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, prašo jį išteisinti. Nuteistasis nurodo, kad jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nesant jokių įrodymų. Nuteistasis pripažino, kad sudavė keletą kartų E. I. per sėdmenis, tačiau tai nereiškia, kad jai buvo sukeltas toks fizinis skausmas, rodantis atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Norint įrodyti fizinio skausmo sukėlimą svarbu, kad toks pojūtis būtų išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, būtų kreipiamasi į medikus, dėl padarytų sužalojimų arba būtų kreipiamasi į vaikų teises. R. R. galėjo jausti nemalonų pojūtį, bet tai savaime nereiškia fizinio skausmo, kaip tai numatyta BK.
51. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba padarė šias veikas kankindamas nukentėjusį asmenį. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-489/2017, Nr. 2K-313-489/2019). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti svarbu tai, kad būtų įrodyta, jog kaltininkas sukėlė atitinkamus, šioje normoje nurodytus padarinius, šiuo atveju pavojingus padarinius vaiko kūno neliečiamumui, t. y. realų fizinį skausmą. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai. Nusikaltimo objektas yra žmogaus sveikata ir kūno neliečiamumas. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-489/2020). Pagal BK 141 straipsnį, BK 135, 138, 140 straipsniuose nustatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu patvirtintos Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės nenurodo fizinio skausmo sukėlimo nustatymo kriterijų. Fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodytumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, Nr. 2K-164-895/2016, Nr. 2K-474-489/2016, Nr. 2K-227-788/2017, Nr. 2K-278-489/2022).
52. Nuteistasis K. I. pirmosios instancijos teisme prisipažino smurtavęs prieš vaikus ir parodė, kad rėkdavo ant vaikų ir mušdavo V. V. bei R. R., dažniausiai per užpakalį, per rankas suduodavo. Vaikai verkdavo ir pykdavo (t. 7, b. l. 15–17). Nuteistasis K. I. ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad naudojo fizinį smurtą R. R. atžvilgiu, ją mušdavo dėl blogo elgesio, nepaklusimo, nesimokymo. Po mušimo ant dukros R. R. kūno sužalojimų nebūdavo, tik paraudonavimas (t. 6, b. l. 82).
53. Nukentėjusioji R. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad K. I. ją mušė diržu per nuogą užpakalį, bėgo kraujas ir labai skaudėjo. Skaudžiausias atvejis buvo, kai mokėsi 1- 2 klasėje. Tai matė vyresnioji sesė. K. I. fiziškai smurtavo ir kitų seserų atžvilgiu (t. 2, b. l. 39–41). Iš 2023 m. birželio 8 – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-111/2023 matyti, kad R. R. ekspertizės metu taip pat nurodė, kad tėvas ją ir jos seseris mušė diržu, rykštėmis ir ranka. Prisimena, kad tėvas ją taip stipriai sumušė, kad bėgo kraujas, labai skaudėjo, buvo mėlynės ant užpakalio (t. 3, b. l. 73–80). Tai patvirtino ir nukentėjusioji V. V,, kuri pirmosios instancijos teisme parodė, kad K. I. mušė jas visas tris – ją ir jos dvi seseris V. V. ir G. G.. K. I. jas mušdavo naudodamas diržą, rykštes, laidus, dilgeles ir kitus daiktus. Jis mušdavo per rankas, užpakalį, kojas. K. I., mušdamas visiškai numaudavo kelnes, apatines kelnaites, būdavo kraujo, mėlynių, 4-5 dienas negalėjo sėdėti ant užpakalio, nes skaudėjo. Tai matė jos motina ir senelė (t. 7, b. l. 39). Iš 2023 m. birželio 8 d. – liepos 7 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-112/2023 matyti, kad V. V, tyrimo metu pasakė, kad K. I. jos ir seserų atžvilgiu smurtavo, bausdavo, mušdamas diržu ir dilgelėmis (t. 3, b. l. 33–42). Liudytoja G. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad tėvas daug kartų mušdavo diržu per nuogą užpakalį, skaudėdavo kelias paras ir mušimo vieta būdavo raudona (t. 2, b. l. 51–53). Nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė E. E. pirmosios instancijos teisme parodė, kad K. I. dukras mušdavo diržu (t. 7, b. l. 18–22).
54. Byloje nustatyta, kad K. I., būdamas suaugęs ir stiprus vyras, kelis kartus tyčia sudavė rykšte, diržu, ranka savo mažametei dukrai E. I. nenustatytą smūgių skaičių į sėdmenų sritį, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai E. I. fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju buvo mušamas mažametis vaikas, o būtent jo apnuogintas užpakalis, ne tik vyriška stipria ranka, bet ir daiktais – rykšte ir diržu. Pats nuteistasis K. I. parodė, kad mušimo metu vaikai verkdavo ir sumušta vieta buvo paraudonavusi, todėl jis iš vaiko reakcijos turėjo ir galėjo suprasti, kad jam skauda. Nukentėjusioji R. R. parodė, kad tėvas ją taip stipriai sumušė, kad bėgo kraujas, labai skaudėjo, buvo mėlynės ant užpakalio. Kitos byloje apklaustos seserys V. V, ir G. G., kurias taip pat mušė K. I. tokiu pat būdu kaip nukentėjusiąją R. R., patvirtino, kad po tokio mušimo būdavo kraujo, mušimo vieta būdavo raudona, buvo mėlynių, kelias dienas negalėjo sėdėti ant užpakalio, nes skaudėjo. Įvertinus byloje esantį įrodymų visetą, teismui nekyla abejonių, kad mušant sukeltas fizinis skausmas mažametei nukentėjusiajai E. I. buvo tikras ir pakankamai stiprus (bei galėjo palikti žymių ant kūno). Pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 3 dalis (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649) – pritaikytas tinkamai.
55. Lyginant K. I. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 140 straipsnio 3 dalies redakciją (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649), su šia apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu galiojančia nauja BK 140 straipsnio 3 dalies redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), matyti, kad pagal naująją BK 140 straipsnio 3 dalies redakciją numatyta griežtesnė atsakomybė, t. y. nustatytos laisvės atėmimo bausmės maksimali riba padidinta. Taigi, nagrinėjamu atveju naujasis baudžiamojo įstatymo straipsnis nešvelnina šioje byloje nuteistam asmeniui bausmių, kitokiu būdu irgi nepalengvina jo teisinės padėties. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendrąja taisykle, pagal kurią veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Kadangi BK naujoji redakcija nepalengvina nuteistojo K. I. teisinės padėties, dėl to jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 140 straipsnio 3 dalį (2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1649).
56. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nepašalintų abejonių ar prieštaravimų, kurie turėtų būti vertinami nuteistojo K. I. naudai. Apskųstame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą, tyrė bei analizavo nuteistąjį teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Teismas laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo teisiamajame posėdyje duotus parodymus. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.
Dėl bausmės ir civilinių ieškinių
57. Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami K. I. skirtų bausmių rūšies, dydžio ar jų subendrinimo tinkamumo, priteistų civilinių ieškinių klausimai. Visgi įvertinus tai, kad apeliantas skunde prašo priimti priešingą nei pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija pasisakys ir šiais klausimais.
58. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, įtvirtinusia bausmės skaičiavimo nuo jos vidurkio taisyklę, nuteistajam K. I. už įvykdytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, artimas bausmės sankcijose įtvirtintam bausmės vidurkiui o už seksualinio pobūdžio nusikaltimus didesnes nei vidurkis.
59. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d. įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII 1968 redakcija).
60. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistajam K. I. yra teisėta ir pagrįsta, teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Pagrįstai Klaipėdos apygardos teismas nurodė, kad K. I. padarė septynis tyčinius nusikaltimus: tris labai sunkius nusikaltimus, keturis apysunkius nusikaltimus, vieną nesunkų nusikaltimą. Visi nusikaltimai baigti. Lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas veikas padarė kartu su nukentėjusiu nepilnamečiu gyvenantis asmuo (BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Pagrindo švelninti paskirtas bausmes ar taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas byloje nenustatyta. Taip pat nėra galimybės K. I. taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Pats apeliantas konkrečių argumentų dėl paskirtų bausmių už atskiras veikas ir galutinės subendrintos bausmės skunde nenurodė. Todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams.
61. Byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimas taip pat išspręstas teisingai. Neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šių kriterijų visuma leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Tuo pačiu teismas turi atsižvelgti ir į jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017). Bylos įrodymai patvirtina, kad būdamos mažametės V. V. ir R. R. ilgalaikius nusikalstamus veiksmus patyrė iš artimo asmens, kuris turėjo užtikrinti jų saugumo, pasitikėjimo aplinka jausmą, tačiau K. I. sukėlė mergaitėms skaudžius dvasinius išgyvenimus, sutrikdė jų sveikatą. Panašaus pobūdžio bylose paprastai yra priteisiamos iki 12 000 Eur dydžio sumos neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-240-689/2018, Nr. 2K-322-719/2018, Nr. 2K-61-689/2019, Nr. 2K-288-648/2019, Nr. 2K-36-489/2020), tačiau paminėtos sumos turi būti vertinamos atsižvelgus tiek į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, tiek ir į besikeičiančią ekonominę situaciją Lietuvoje. Įvertinusi visumą šių duomenų, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos yra per didelės, neatitinkančios įstatyme apibrėžtų kriterijų ir neteisingos. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kartais nukentėjusiajam asmeniui priteisiama ir žymiai didesnė suma, pavyzdžiui Lietuvos apeliacinis teismas byloje Nr. 1A-187-870/2021 paliko pirmosios instancijos teismo priteistą 35 000 Eur neturtinę žalą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinio skundo nepriėmė.
Dėl proceso išlaidų
62. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiųjų atstovės prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
63. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės, ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, Nr. 2K-135-693/2019, Nr. 2K-7-25-495/2020, Nr. 2K-143-788/2022, Nr. 2K-255-697/2022, Nr. 2K-26-1073/2024, Nr. 2K-89-697/2024 ir kt.). Atkreipiamas dėmesys, kad, proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant išlaidų dydį. Be to, teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-347-976/2018, Nr. 2K-192-489/2019, Nr. 2K-78-942/2022, Nr. 2K-89-697/2024 ir kt.).
64. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymų matyti, kad už nukentėjusiosios V. V. atstovavimą prašoma priteisti 145,42 Eur, o už nukentėjusiosios R. R. atstovavimą 665,86 Eur.
65. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo K. I. apeliacinį skundą, kuris atmestas. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą ir apimtį, advokatų darbo sąnaudas, kad tos pačios nukentėjusiųjų atstovės advokatės Ramunė Genovaitė Baltrušaitienė ir Laimutė Bagdzevičienė dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl bylos medžiaga joms buvo gerai žinoma, įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo surengtas tik vienas teismo posėdis, kuris truko 1,5 val., advokačių aktyvumą teismo posėdyje, taip pat į protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, jog už nukentėjusiosios R. R. atstovavimą prašoma priteisti 665,86 Eur suma už suteiktas advokatės Laimutės Bagdzevičienės paslaugas apeliacinės instancijos teisme yra neproporcingai didelė, beveik 5 kartus didesnė už kitos advokatės suteiktas paslaugas. Skundžiamu nuosprendžiu K. I. paskirta reali 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmė, kas apsunkina K. I. galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymose nurodytas sumas antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Įvertinus nuteistojo K. I. turtinę padėtį, kad jis turi paskolų, daroma išvada, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas nepagrįstai apsunkintų asmens padėtį. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą abiem nukentėjusiosioms apeliacinės instancijos teisme netenkinami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo K. I. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymus dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą nukentėjusiosioms E. I. ir E. I. apeliacinės instancijos teisme atmesti.