Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė A. Š. skirta laisvės apribojimas 6 mėnesiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 2 dalimis, ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su bausme, neatlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. baudžiamąjį įsakymą, ir A. Š. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, ir 170 Eur bauda; laisvės apribojimo bausmės pradžią A. Š. nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo probacijos tarnyboje dienos; baudą A. Š. įpareigotas sumokėti per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; kardomąją priemonę A. Š. – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios; A. Š. išaiškinta, jog tuo atveju, jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) šio kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat paskirti intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu; A. Š. išaiškinta, kad nuosprendžiu paskirtą baudą privaloma mokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), įmokos kodas – 6801. Sumokėjimą patvirtinančius dokumentus būtina pateikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams. Jeigu sumokama banko įstaigoje, tuomet pateikti banko įmokos mokėjimo kvito originalą, o jei sumokama internetu, pateikti atspausdintą mokėjimo pavedimą, patvirtintą banko antspaudu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2.2. Prokuroro teigimu, teismas, parinkdamas bausmės rūšį – laisvės apribojimą ir nustatydamas jos dydį – 9 mėnesius, tai yra mažesnį už įstatyme numatytą šios bausmės vidurkį, neatsižvelgė ir netinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir padarytą nusikaltimą. Teismas nuosprendyje nepasisakė, neanalizavo ir tik formaliai nurodė, jog buvo įvertintas padaryto nusikaltimo pobūdis ir pavojingumas. Kaip matyti, A. Š. padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, byloje galima nustatyti vieną jo atsakomybę lengvinančią ir vieną atsakomybę sukinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi, tačiau veiką padarė būdamas teistas už kitas nusikalstamas veikas). Nusikalstama veika padaryta visuotinai pavojingu būdu - padegant, dėl ko užsidegė gyvenamasis namas. Nusikalstamos veikos pavojingumą rodo ir tai, jog namas buvo padegtas nakties metu, kai jo šeimininkai miegojo ir tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta sunkesnių pasekmių, kadangi naktį namo šeimininkus pažadino kaimynas, kuris jiems ir pranešė, kad namas dega. Apklausiamas A. Š. nurodė, kad padegdamas namą žinojo, jog jame miega O. Š. ir V. Š., kas rodo ypatingą nuteistojo veiksmų pavojingumą, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (tolau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

6. Prokuroras apeliaciniu skundu iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių A. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, A. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo A. Š. už nusikalstamą veiką paskirta laisvės apribojimo bausme, mano, kad jam paskirta bausmė yra per švelni, prašo A. Š. skirti laisvės atėmimo bausmę ir taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl A. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veikas kvalifikuodamas, esmingai nusižengė baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, todėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistajam A. Š. paskirtos bausmės

7. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad A. Š. paskirta aiškiai neteisinga, per švelni bausmė, kuri nėra adekvati ir proporcinga jo padarytam nusikaltimui bei neatitinka bausmės paskirties. Prokuroro įsitikinimu, baudžiamojo įstatymo numatytų tikslų bus galima pasiekti A. Š. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausios rūšies bausmę – terminuotą laisvės atėmimą. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį peržiūri bausmės individualizavimo aspektu, atsižvelgdama į prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315/2013, 2K-209-222/2018). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

9. Už nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas A. Š. už jo įvykdytą nusikalstamą veiką paskyrė sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą 9 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Tačiau teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo A. Š. atžvilgiu bus pasiekti jam už BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskyrus laisvės apribojimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už nusikalstamą veiką A. Š. nagrinėjamu atveju paskirta bausmė individualizuota netinkamai ir yra per švelni. Pirmosios instancijos teismas, formaliai atsižvelgęs į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nuteistajam paskyrimui (tai yra į tai, kad A. Š. įvykdė apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), į kaltininko asmenybę (teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, nedirba, yra neįgalus, turi rimtų sveikatos problemų), į tai, kad nuo ankstesniuoju nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo praėjo didelis laiko tarpas, pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra viena nuteistojo A. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra), nepakankamai įvertino nuteistojo A. Š. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes bei jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, todėl už šią nusikalstamą veiką paskyrė neteisingą – aiškiai per švelnią bausmę.

10. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi.

11. Pirmosios instancijos teismas A. Š. už jo įvykdytą nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, paskyrė laisvės apribojimo bausmę, mažesnę nei laisvės apribojimo bausmės vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis), ir iš esmės visiškai nepateikė tokių savo sprendimo motyvų. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. Š. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, į tai, kad A. Š. teistas, naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, nuo ankstesniuoju nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo praėjo didelis laiko tarpas, baustas administracine tvarka, nedirba, yra neįgalus, turi rimtų sveikatos problemų, pripažino vieną A. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino to, kad A. Š. daug kartų baustas administracine tvarka ir jam skirtų baudų nemoka, anksčiau ne kartą buvo teistas už kitas nusikalstamas veikas (už nusikaltimus nuosavybei, žmogaus sveikatai), už kurias jam buvo skirtos griežtesnės bausmės – areštas ir laisvės atėmimas, tačiau jos teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtina tinkamai įvertinti ir tai, kad naują nusikalstamą veiką A. Š. padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį jis padarė būdamas pilnamečiu (1 t., b. l. 103-109), ir teistumui už jį neišnykus (BK 27 straipsnio 1 dalis). Nors skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. Š. yra teistas, teistumas neišnykęs, nes yra nesumokėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos baudos, tačiau nesvarstė galimybės šią aplinkybę pripažinti A. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat pažymi, kad egzistuoja A. Š. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog A. Š. nusikalstamą veiką įvykdė būdamas recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir teismas, skirdamas bausmę, turėjo įvertinti šią aplinkybę, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ši A. Š. atsakomybę sunkinanti aplinkybė kaltinamajame akte nebuvo nurodyta, sakydamas baigiamąją kalbą pirmosios instancijos teisme prokuroras jos taip pat nepaminėjo, apeliaciniu skundu prokuroras taip pat neprašo (apie šią aplinkybę minima tik apeliacinio skundo motyvuose) pripažinti šios aplinkybės A. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, negali pripažinti šios A. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nes negali peržengti apeliacinio skundo ribų ir savo iniciatyva sunkinti nuteistojo teisinės padėties.

12. Vertinant A. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, pavojingumo laipsnį atsižvelgtina į tai, kad jis, supykęs, jog buvo sumuštas ir išvarytas iš nukentėjusiosios O. Š. namų, naktį tyčia padegė O. Š. gyvenamąjį namą, žinodamas, kad jame tuo metu miegojo nukentėjusioji su sūnumi V. Š., ir tik kaimyno, kuris juos pažadino, dėka pavyko išvengti sunkesnių pasekmių, o šios aplinkybės lemia didesnį A. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, pavojingumą, palyginus su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu.

13. Visuma anksčiau nurodytų aplinkybių (padaryto nusikaltimo pavojingumas, nuteistojo A. Š. asmenybė, vienos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas) leidžia konstatuoti, jog BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė (laisvės apribojimas 9 mėnesiams) nėra teisinga, išeinanti iš BK 41 straipsnyje keliamų bausmės tikslų, nes yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitinka nuteistojo asmenybės ir dėl to prieštarauja teisingumo principui.

14. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, visos aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti nuteistajam A. Š. už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kaip to prašoma prokuroro apeliaciniu skundu. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios bausmės rūšies paskyrimas atitiks A. Š. įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, be to, tai užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Įvertinus jau aptartus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (padaryta nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, nusikalstama veika baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia, nėra nustatyta A. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatyta viena A. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, A. Š. yra teistas, teistumas neišnykęs, nedirba, yra neįgalus, daug kartų gydytas dėl (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 121-127)), A. Š. skirtina laisvės atėmimo bausmė 1 metams 6 mėnesiams. Kadangi apylinkės teismas į anksčiau minėtas aplinkybes neatsižvelgė arba netinkamai jas įvertino ir dėl to A. Š. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Iš naujo paskyrus A. Š. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, paskirta bausmė iš naujo sumažintina vienu trečdaliu, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu.

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. Š. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarė neatlikęs Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos bausmės – nesumokėjęs 588 Lt (170,30 Eur) baudos (2 t., b. l. 141). BK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam A. Š. nuosprendžiu paskirtą ir vienu trečdaliu sumažintą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, pagrįstai taikė BK 64 straipsnyje numatytas bausmių bendrinimo taisykles. Iš naujo paskyrus A. Š. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, paskirta bausmė iš naujo subendrintina su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirta bausme, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendžiu nusprendė A. Š. įpareigoti jam paskirtą baudą sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, tai yra nustatė terminą, per kurį A. Š. galėtų sumokėti baudą savanoriškai, ir išaiškino baudos sumokėjimo tvarką. Iš antstolės G. V. 2023 m. rugpjūčio 30 d. pažymos matyti, kad A. Š. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos 588 Lt (170,30 Eur) baudos nesumokėjo savanoriškai per teismo nustatytą terminą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 7 straipsnis), todėl šiuo metu nesumokėta bauda yra išieškoma priverstinai (BVK 8 straipsnis). Atsižvelgus į šias aplinkybes, A. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, paskirtą bausmę subendrinus su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirta bausme – nesumokėta ir neišieškota bauda, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. Š. nustatė terminą savanoriškam baudos sumokėjimui ir išaiškino jos sumokėjimo tvarką. Todėl skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas), panaikinant šias nuosprendžio dalis. Šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo iš naujo paskyrus A. Š. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, paskirta bausmė iš naujo subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jam paskirta bausme – nesumokėta ir neišieškota bauda, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, nuorašas išsiųstinas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu A. Š. paskirtos baudos išieškojimą vykdančiai antstolei G. V..

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

16. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo, vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant A. Š. dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją išklausant per 10 mėnesių, nuo 23 val. iki 7 val. būti namuose, neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti alkoholio. Pažymėtina, kad esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (arba asmeniui atlikus tik jos dalį) ir kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę, intensyvią priežiūrą ir (ar) BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytas pareigas. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021, 2K-244-976/2021, 2K-197-719/2022 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021).

17. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Taikyti su laisvės atėmimu nesusijusias priemones skatina ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos valstybėms narėms: 1992 m. spalio 19 d. rekomendacija Nr. R (92)16 dėl Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių; 2000 m. lapkričio 29 d. rekomendacija Rec (2000)22 dėl Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių taikymo tobulinimo; 2010 m. sausio 20 d. rekomendacija CM/Rec(2010)1 dėl Europos probacijos taisyklių. Šiose rekomendacijose deklaruojama, kad plėsti tokių priemonių taikymą reikalauja pagrindiniai kiekvienos teisinės sistemos principai, o probacija traktuojama kaip tinkama priemonė siekiant teisingo baudžiamojo proceso, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos ir kalinių skaičiaus mažinimo tikslų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad probuojamų asmenų elgesio kontrolė vykdoma remiantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymu ir yra susijusi su tam tikrais asmeninės laisvės suvaržymais ir atsakomybe. Tais atvejais, kai probuojamas asmuo be pateisinamų priežasčių nevykdo nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali priimti sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-1073/2020, 2K-62-788/2021). Taigi reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą, įvertinus veikos pavojingumą, nuteistojo asmenines savybes, resocializacijos poreikį, svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis, o realią laisvės atėmimo bausmę taikyti tik kaip paskutinę priemonę.

18. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad A. Š. už nusikalstamą veiką paskyrus galutinę subendrintą bausmę, yra pagrindas vadovautis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 dalį, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šias pareigas: 1) atsiprašyti nukentėjusio asmens; 2) teikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą, kol šis gydosi; 3) gydytis priklausomybės ligas, kai nuteistasis sutinka; 4) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; 5) pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; 6) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 7) neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; 8) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 9) nesilankyti tam tikrose vietose arba nebendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis; 10) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; 11) neturėti, nenaudoti, neįsigyti tam tikrų daiktų arba neužsiimti tam tikra veikla (BK 75 straipsnio 5 dalis). Taigi BK 75 straipsnio 5 dalies nuostatos numato teismui, skiriančiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimą, teisę pasirinkti skirti asmeniui baudžiamojo poveikio priemones, intensyvią priežiūrą ir (ar) pareigas.

19. Skundžiamu nuosprendžiu A. Š. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 187 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), jam paskirtina galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Nors A. Š. anksčiau ne kartą teistas, tačiau paskutinė nusikalstama veika, už kurias yra teistas A. Š., padaryta 2013 m. lapkričio 29 d., taigi iki šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo 2022 m. liepos 23 d. nuteistasis A. Š. nebuvo padaręs jokių nusikalstamų veikų, 2017 m. gruodžio 27 d. A. Š. buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikęs laisvės atėmimo bausmę (1 t., b. l. 103-109). Po nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau kaip metai laiko, byloje nėra jokių duomenų, kad A. Š. būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų, jo atžvilgiu naujų ikiteisminių tyrimų nėra pradėta, A. Š. padaryti administraciniai nusižengimai daugiausiai susiję su viešąja tvarka (1 t., b. l. 111-117).

20. A. Š. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos visiškai prisipažino, byla teisme išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį, dėl jo nuoširdžiai gailisi. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad yra nuteistojo A. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad A. Š. yra neįgalus, 2001 – 2022 metų laikotarpyje buvo gydytas VšĮ (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 121-127).

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistąjį ir jo padarytą veiką apibūdinančių bylos duomenų visumą, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad A. Š. gali pasitaisyti ir nebedaryti naujų nusikalstamų veikų bei gyventi visuomenei priimtiną gyvenimą, o bausmės tikslus galima pasiekti paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant (neizoliavus A. Š. nuo visuomenės) ir nustatant nuteistajam pareigas, kurios padėtų jam keisti savo gyvenimo būdą bei požiūrį į visuomenės saugomas vertybes. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pasiuntus nuteistąjį A. Š. atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į įkalinimo įstaigą, iš esmės būtų pasiekta tik dalis BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų: jis būtų nubaustas, jam būtų atimta ar bent labai apribota galimybė bausmės atlikimo metu daryti naujas nusikalstamas veikas, tačiau abejotina, ar tokia bausmė užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą bei taip paveiktų nuteistąjį, kad jis po bausmės atlikimo laikytųsi įstatymų ir vėl nebenusikalstų (BK 41 straipsnio 2 dalies 4-5 punktai), tuo labiau, kad nuteistasis jau anksčiau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigose. O atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nuteistasis ilgą laiką bus kontroliuojamas probacijos tarnybos pareigūnų, privalės vykdyti teismo jam paskirtus įpareigojimus, laikytis nustatytų taisyklių, vykdyti individualiame probacijos plane numatytas priemones, dalyvauti įvairiose asmeninės ir socialinės pagalbos veiklose, o jam netinkamai vykdant teismo paskirtus įpareigojimus ar kitas probacijos plane numatytas priemones arba nesilaikant draudimų, teismas probacijos tarnybos teikimu gali panaikinti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir nuspręsti vykdyti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę (Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai).

22. Įvertinus A. Š. padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, A. Š. asmenybę, jam paskirtos galutinės 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 1 metų laikotarpiui, neskiriant intensyvios priežiūros (iš BK 75 straipsnio 5 dalies nuostatos seka, kad teismas, atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, gali skirti intensyvią priežiūrą, tai yra taikant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą intensyvios priežiūros skyrimas nėra privalomas; tai matyti ir iš teismų praktikos (Kauno apygardos teismo nutartys bylose Nr. 1A-565-954/2022, 1A-143-383/2022, Vilniaus apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-358-898/2022)), įpareigojant A. Š. dalyvauti elgesio pataisos programoje (ją užbaigiant per 10 mėnesių nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos); neišeiti iš namų nuo 23 valandos iki 7 valandos, jeigu išvykimas iš namų nesusijęs su darbu; visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Prokuroras apeliaciniu skundu prašė skirti A. Š. BK 75 straipsnio 5 dalies 10 punkte numatytą įpareigojimą – nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio), tačiau byloje nėra duomenų, kad nusikalstamą veiką A. Š. padarė būdamas neblaivus, todėl nėra pagrindo jam skirti šį įpareigojimą. Laivės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos. Tuo atveju, jeigu nuteistasis nevykdys jam nustatytų pareigų, darys teisės pažeidimus, jam gali būti papildomai paskirtos BK IX skyriuje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) BK 75 straipsnio 5 ar 6 dalyje numatytos pareigos arba priimtas sprendimas panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

23. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartimi nuteistajam A. Š. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas V. K.. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. rugpjūčio 29 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš A. Š. valstybės naudai priteisti 75 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kai asmuo jau pripažintas kaltu, vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas kasacinis skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, 2A-1-788/2021, 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris paduotas A. Š. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais (prašant skirti jam griežtesnę bausmę). Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė iš dalies tenkinti šį apeliacinį skundą, laikydama jį iš dalies pagrįstu, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti dėl nuteistajam paskirtos per švelnios bausmės. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą A. Š. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.‏‏‎

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. Š. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalyje, nubaustas laisvės apribojimu 9 mėnesiams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje; taip pat nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, A. Š. paskirta laisvės apribojimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu; taip pat nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, A. Š. paskirta bausmė subendrinta su pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. teismo baudžiamąjį įsakymą neatlikta bausme; taip pat nuosprendžio dalį, kuria laisvės apribojimo bausmės pradžią A. Š. nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo probacijos tarnyboje dienos; taip pat nuosprendžio dalį, kuria išaiškintos A. Š. vengimo atlikti laisvės apribojimo bausmę pasekmės; taip pat nuosprendžio dalis, kuriomis A. Š. įpareigotas jam paskirtą baudą sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ir jam išaiškinta baudos sumokėjimo tvarka;

A. Š. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalyje, nubausti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir A. Š. paskirti sumažintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, A. Š. šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinti su pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. teismo baudžiamąjį neatlikta baudos bausme, ir A. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 170,30 Eur (vieno šimto septyniasdešimt eurų 30 centų) baudą;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6, 7, 8 punktais, A. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant A. Š. dalyvauti elgesio pataisos programoje (ją užbaigiant per 10 mėnesių nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos); neišeiti iš namų nuo 23 valandos iki 7 valandos, jeigu išvykimas iš namų nesusijęs su darbu; visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos;

įspėti A. Š., kad, jeigu jis nevykdys jam teismo nustatytų įpareigojimų, darys teisės pažeidimus, bausmės vykdymo atidėjimas jam gali būti panaikintas.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendžio nuorašą išsiųsti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu A. Š. paskirtos baudos išieškojimą vykdančiai antstolei G. V..

Iš A. Š. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai neišieškoti.