Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-25-354/2023

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-02-23
Bylos Nr.: 1A-25-354/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-60313-2017-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nijolė Matuzevičienė, Ernesta Montvidienė, Gražvydas Poškus
Nuteistasis: M. M.
Nukentėjusysis: T. B., A. B., V. G.
Advokatai: Aidas Mažeika, Simas Šuminas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-25-354/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60313-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.6.3; 1.1.7.2.5; 1.1.8.6.3; 1.1.9.2; 1.1.10.1; 1.2.25.4.2.4; 2.4.6.4.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 23 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus,

sekretoriaujant Neringai Tolvaišaitei-Aleksienei,dalyvaujant prokurorui Linui Vitkui,nuteistajam M. M., jo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 5, 8 punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas M. M. atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant mokytis, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 68 straipsniu, M. M. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 3 metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiųjų T. B., A. B. ir V. G. atstovo advokato Simo Šumino pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies:

- iš akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ priteista nukentėjusiosios T. B. naudai 15 779,08 Eur turtinei žalai atlyginti ir 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; nukentėjusiojo A. B. naudai – 1 250 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; nukentėjusiosios V. G. naudai – 1 250 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo;

- iš M. M. priteista nukentėjusiosios T. B. naudai 17 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; nukentėjusiojo A. B. naudai – 8 750 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; nukentėjusiosios V. G. naudai – 8 750 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nuosprendžiu priteista iš M. M. nukentėjusiosios T. B. naudai 5 500,80 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. M. nuteistas už tai, kad 2017 m. lapkričio 18 d., apie 17 val. 16 min., Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas lengvąjį automobilį „Ford Escape“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 127, 128 ir 129 punktų reikalavimus – tai yra, važiuodamas pagrindiniu keliu (duomenys neskelbtini) gatve ir artėdamas prie šalutinio kelio – (duomenys neskelbtini) gatvės, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 p.), pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas (kelio ruožo apšvietimą ir matomumą), kad galėtų laiku sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 127 p.), nesulėtino greičio, važiavo ne mažesniu nei 80,2 km/h greičiu, kai nurodytoje gatvės atkarpoje 2017 m. lapkričio 18 d. buvo leistinas maksimalus važiavimo greitis – 50 km/h (KET 129 p.), atsiradus kliūčiai nesulėtino greičio ir nesustojo (KET 128 p.) ir dėl to kliudė pėsčiąjį – važiuojamąja kelio dalimi ėjusį L. B., tokiu būdu sukėlė eismo įvykį, dėl kurio nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų – daugybinių (II- XII) šonkaulių lūžių, dešiniojo plaučio durtinės žaizdos, kraujo išsiliejimo dešinėje krūtinplėvės ertmėje, kepenų ir inkstų plyšimo, kraujo išsiliejimo pilvaplėvės ertmėje, kraujo išsiliejimo po galvos smegenų voratinkliniu dangalu, dubens kaulų (dešiniojo klubakaulio ir kairiojo gaktikaulio abiejų šakų) lūžių bei trauminės dešinės blauzdos amputacijos viršutiniame trečdalyje, kas komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu – sunkiu sveikatos sutrikdymu, sąlygojusiu tai, kad 2017 m. lapkričio 18 d. 18 val. 55 min. nukentėjusysis L. B. mirė Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurginės reanimacijos skyriuje.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis M. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 7 d. nuosprendį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 327 straipsnio 2 punkto pagrindu – esant BPK (turi būti – BK) 38 straipsnyje numatytam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindui, neskirti baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, arba paskirti ją minimaliam terminui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Apeliantas nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme savo kaltės nepripažino, paaiškino, kad leistino greičio neviršijo, neblaivus pėsčiasis į gatvę įžengė iš dešinės pusės prieš pat automobilį, esant blogam matomumui; jo nepastebėjo, partrenkė, todėl dėl kilusio eismo įvykio kaltino ne save, o nukentėjusįjį L. B.. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad jis (apeliantas) viršijo leistiną greitį, pėsčiasis į važiuojamąją kelio dalį įžengė jam (M. M.) iš kairės pusės, todėl dėl eismo įvykio kaltas apeliantas.

2.2. M. M. pažymi, kad dėl automobilio greičio yra paaiškinęs, jog įvykio metu važiavo apie 50 km/h greičiu, o atsakydamas į teismo klausimus nurodė, kad nei įvykio metu, nei prieš įvykį į automobilio spidometrą nežiūrėjo, t. y. leido suprasti, kad tai yra jo subjektyvi nuomonė. Nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl viršyto leistino greičio jį (apeliantą) įtikino, kad jo nuomonė dėl greičio buvo klaidinga. Jis visiškai sutinka, jog leistiną greitį viršijo, t. y. pažeidė KET 129 punkto reikalavimus. Pasak nuteistojo, jo pradiniam įsitikinimui galėjo turėti įtakos tai, kad įvykio metu jo vairavimo stažas buvo nedidelis, stokojo patirties, kad galėtų objektyviai įvertinti automobilio važiavimo greitį.

2.3. Apeliantas nurodo, jog apie tai, kad nukentėjusysis įžengė į važiuojamąją kelio dalį jam (M. M.) iš dešinės, jis pasakė iš karto po nelaimės į įvykio vietą atvykusiems policijos darbuotojams, pasak liudytojų, būdamas šoko būsenos, t. y. dar tuo metu, kai apie kokių nors gynybinių versijų kūrimą, siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir pan. negalėjo būti nė kalbos. Pasak nuteistojo, tai reiškia, kad viso proceso metu buvo tuo įsitikinęs, tačiau, susipažinęs su teismo argumentais, suprato sąžiningai klydęs, galimai dėl įvykio metu patirto šoko.

2.4. Apelianto teigimu, jis viso proceso metu aiškino, kad įvykio metu buvo tamsu, švietė kas antras žibintas, kelio danga buvo šlapia, todėl matomumas buvo prastas. Dabar supranta, kad dėl šių priežasčių privalėjo ne tik neviršyti leistino greičio, tačiau važiuoti mažesniu, nei leistinas, saugiu greičiu, t. y. pripažįsta, jog pažeidė KET 9, 127 bei 128 punktus.

2.5. Pasak nuteistojo, supratęs, kad dėl eismo įvykio kaltas tik jis, atsiprašė nukentėjusiųjų, sutiko su teismo priteistos neturtinės žalos dydžiu, susitarė dėl jos atlyginimo bei pervedė visą sumą į nukentėjusiųjų atstovo advokato Simo Šumino depozitinę sąskaitą, nesiedamas to su bylos išnagrinėjimo rezultatu apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš esmės atlygino padarytą žalą, todėl vertintina, kad susitaikė su nukentėjusiaisiais.

2.6. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad jis (apeliantas) nusikalto būdamas neteistas, iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo baustas už administracinius nusižengimus, po jos įvykdymo – baustas, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių tuo metu nebuvo nustatyta, tačiau šiuo metu konstatuotina atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, – savo noru atlygino padarytą žalą. Taip pat teismas pastebėjo, kad jis padarė neatsargų nusikaltimą, nusikalto būdamas neteistas, jo atžvilgiu nebuvo pradėta kitų baudžiamųjų procesų, yra jauno amžiaus, nėra padaręs grubių administracinių nusižengimų. Nuteistojo nuomone, visos šios teismo išvados leidžia pagrįstai manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apelianto nuomone, yra visos sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiaisiais asmenimis (BK 38 straipsnio 1 dalis). Įstatymas nedraudžia šį baudžiamosios teisės institutą taikyti, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, net ir esant tokioms aplinkybėms, kokios nustatytos šioje byloje, t. y. visiškas kaltės pripažinimas, žalos atlyginimas ir atsiprašymas nukentėjusiųjų po priimto apkaltinamojo nuosprendžio.

2.7. Nuteistasis nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę – 3 metus uždraudė vairuoti kelių transporto priemones. M. M. nuomone, teismų praktika (baudžiamosios bylos Nr. 1-29-277/2020, 1-705-298/2017) leidžia daryti išvadą, jog yra teisinių galimybių neuždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones, juo labiau, kad ir įstatymas numato, jog baudžiamojo poveikio priemonės gali būti, o ne turi būti skiriamos. Nuteistasis nurodo dirbantis pagal verslo liudijimą, automobilis jam būtinas pajamoms uždirbti, todėl prašo neskirti minėtos baudžiamojo poveikio priemonės arba, teismui nusprendus, kad tai būtina, paskirti ją minimaliam terminui.

Atsiliepimas

3. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė Laima Mušauskytė–Griciuvienė atsiliepimu į nuteistojo M. M. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nesant BPK 327 straipsnyje nustatytų nuosprendžio panaikinimo, BPK 328 straipsnyje nurodytų nuosprendžio pakeitimo ar BPK 329 straipsnyje numatytų nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo pagrindų. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. BK 38 straipsnio 1 dalies dispozicija numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo atsakomybės, jeigu yra nustatomos BK 38 straipsnio 1-4 punktuose numatytos sąlygos. Tokia įstatymo konstrukcija įtvirtina, kad, net ir nustačius numatytų sąlygų visumą, teismui yra suteikiama diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ar ne. Teismo sprendimą gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Vien tai, kad nukentėjusieji atleido nuteistajam, taip pat nustatytos kitos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padalytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui, todėl teismai turi atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį. Nustatant šio intereso pažeidimo mastą, įvertinamas realus veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, jo atgaila ir tikimybė pasitaisyti (teisės aiškinimo taisyklė, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-697/2015).

3.2. Atsiliepime aptariama pirmoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiais asmenimis sąlyga – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108- 697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018). Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kiek kaltinamojo parodymai prisidėjo prie teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2012). Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas žalai atlyginti, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K- 685/2012, 2K-137/2015). Kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-239-648/2020).

3.3. Vyriausioji prokurorė pažymi, kad apeliantas viso ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, neigė padaręs nusikalstamą veiką, kuria buvo įtariamas. Įvairios apelianto ir jo gynėjo keliamos tiriamo įvykio versijos buvo svarbi priežastis, kodėl ikiteisminis tyrimas užtruko keletą metų. Siekiant patikrinti nuteistojo ir jo gynėjo gynybines versijas, ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami keli objektų tyrimai, pakartotinai apklausinėjami liudytojai, atlikti eksperimentai ir liudytojų parodymai buvo tikrinami įvykio vietoje. Savo kaltės apeliantas dėl nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinamas, nepripažino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Viso baudžiamojo proceso metu M. M. neigė teismo nustatytas esmines bylos aplinkybes: tai, kad jis gerokai viršijo leistiną važiavimo greitį, teigė, jog pėsčiasis įžengė į važiuojamąją kelio dalį staiga, apeliantui iš dešinės pusės, neigė, kad eismo įvykio dieną, prieš pat eismo įvykį, padarė KET pažeidimus, nors, kaip buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant baudžiamąją bylą konstatuota teismo, taip pat užfiksuota 2021 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro (eismo įvykio tyrimo) specialisto išvadoje Nr. 11Š-102(21), jeigu apeliantas būtų važiavęs leistinu greičiu, jis nukentėjusįjį būtų pamatęs laiku ir spėjęs sustabdyti automobilį bei ypatingai skaudžių eismo įvykio pasekmių būtų buvę išvengta.

3.4. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga, kuri tiek įtariamajam, tiek ir jo gynėjui buvo gerai žinoma: viso baudžiamojo proceso metu tiek apeliantas, tiek jo gynėjas, tiek civiliniai atsakovai dalyvavo baudžiamajame procese ir naudojosi savo procesinėmis teisėmis, skųsdavo jiems nepriimtinus proceso sprendimus, dalyvavo arba atsisakydavo dalyvauti proceso veiksmų atlikime, kuriuos atliekant buvo numatytas jų dalyvavimas, be to, jiems buvo siunčiami priimtų proceso sprendimų nuorašai. Apeliantui ir jo gynėjui buvo sudarytos visos galimybės susipažinti su surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei užbaigus ikiteisminį tyrimą, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme M. M. nepakeitė savo pozicijos ir aktyviai laikėsi savo argumentų, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino jo gynybine versija.

3.5. Prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką yra laikomas esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant teisingus parodymus. Byloje nustatyta, kad apeliantas viso proceso metu savo kaltę iš esmės neigė, keldamas savo įvykio versiją – kad leistino automobilio važiavimo greičio prieš įvykį neviršijo, kad nukentėjusysis jam išėjo iš dešinės pusės, įvykio vietoje buvo prastas matomumas, todėl jis (nuteistasis) visiškai neturėjo jokios galimybės išvengti eismo įvykio ir itin skaudžių jo pasekmių. Šią nuteistojo įvykio versiją pagrįstai paneigė pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymas ir tiesiogiai užfiksuotomis aplinkybėmis, apie kuriuos nuteistajam buvo puikiai žinoma viso proceso metu. Kaip matyti iš 2022 m. rugpjūčio 30 d. vykusio teismo posėdžio protokolo, iki pat teisminio bylos nagrinėjimo teisme pabaigos tiek apeliantas, tiek jo gynėjas tvirtai laikėsi savo gynybinės versijos, ginčijo ikiteisminio tyrimo byloje surinktų duomenų vertinimą; net ir tardamas paskutinį žodį, M. M. nurodė, kad dėl įvykio nesijaučia kaltas ir prašo jį išteisinti, kadangi, jo vertinimu, yra daug įrodymų ir veiksnių, rodančių, kad jis nekaltas.

3.6. Vyriausiosios prokurorės teigimu, apeliantą pakeisti savo poziciją ir siekti susitaikymo su nukentėjusiaisiais privertė ne nuoširdus savo kaltės pripažinimas ir siekis atlyginti padarytos nusikalstamos veikos padarinius, kiek tai yra įmanoma, ir socialinės taikos atkūrimo siekis, o noras sušvelninti savo atsakomybę atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės būdu. Kaltu apeliantas prisipažino tik iš išskaičiavimo, suvokdamas, kad byloje surinkta pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, kurių jis neturėjo galimybės nuginčyti ar paneigti, pateikdamas apeliacinį skundą. Tokioje situacijoje išreikštas prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu ir sudarančiu pagrindą konstatuoti, jog M. M. atitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, sąlygą. Nuteistasis savo veiksmais neprisidėjo prie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių atskleidimo ir savo gynybinėmis versijomis tik kėlė daugiau abejonių teismui, siekdamas pateisinti savo nusikalstamus veiksmus prieš eismo įvykį, kurio metu žuvo nukentėjusysis.

3.7. Atsiliepime nurodoma, jog padarytą žalą nukentėjusiesiems atlyginti nuteistasis yra įpareigotas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, todėl tokį nuteistojo sumokėtą žalos atlyginimą vargiai galima suprasti kaip žalos atlyginimą „savo noru“. Neatlyginti padarytos žalos jis neturėjo jokios teisės bet kuriuo atveju, todėl tai, kad nuteistasis atlygino nukentėjusiesiems padalytą žalą, reiškia tik tai, kad jis vykdo pirmosios instancijos teismo įpareigojimą šią padarytą žalą atlyginti.

3.8. Kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar apeliantas, jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, nedarys naujų nusikalstamų veikų. Baudžiamosios bylos duomenimis, nuteistasis padarė naujų administracinių nusižengimų, susijusių ne tik su kelių eismo transporto priemonių vairavimo tvarka, bet ir su smulkiais turtinio pobūdžio administraciniais nusižengimais, kurie buvo padaryti po 2017 m. lapkričio 18 d. eismo įvykio. Be to, apelianto „svyruojanti“ pozicija dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos ir jos esminių aplinkybių bei polinkis į gynybines versijas, siekiant kaip įmanoma sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę ar jos išvengti visiškai, kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar jis iš tiesų kritiškai vertina savo padarytą nusikalstamą veiką ir yra tvirtai pasiryžęs daugiau nebenusikalsti ir ateityje laikytis tiek KET, tiek kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų.

3.9. Net ir susitaikius apeliantui su nukentėjusiaisiais, o šiems jam atleidus, taip pat atlyginus nukentėjusiesiems padarytą žalą, ją pervedant į jų atstovo depozitinę sąskaitą, tai nesudaro teismui imperatyvo taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi byloje nenustatyta BK 38 straipsnyje įtvirtintų imperatyvių pagrindų visumos – savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis pripažino tik deklaratyviai ir formaliai, visiškai neprisidėjo prie tinkamo baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, priešingai – tik kėlė papildomų abejonių, jog faktinės aplinkybės buvo kitokios, nei buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme. Tai kelia pagrįstų abejonių dėl nuteistojo atgailos nuoširdumo, toks prisipažinimas nelaikytas nei laisvanorišku, nei nuoširdžiu. Dėl to nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo M. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

3.10. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą. Skiriant uždraudimą vairuoti transporto priemonę asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kaltininkui kelią toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-677/2015). Teismų praktikoje ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, jog kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-329/2013, 2K-431/2013, 2K-401/2014 ir kt.).

3.11. Bylos duomenimis, M. M. eismo įvykio metu buvo pradedantysis vairuotojas (vairuotojo pažymėjimas jam buvo išduotas 2016 m. kovo 18 d.), po tiriamo eismo įvykio 2020 m. kovo 24 d. baustas administracine tvarka dėl leistino važiavimo greičio viršijimo 14 km/h; 2020 m. rugpjūčio 17 d. nubaustas už tai, kad vairuodamas kelių eismo transporto priemonę, nesiėmė visų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams ir jų turto saugumui, nepasirinko saugaus vairavimo greičio ir atsitrenkė į kelio atitvarus, apgadindamas tiek vairuojamą automobilį, tiek kelio atitvarus; 2020 m. spalio 8 d. nubaustas už tai, kad paliko automobilį stovėti kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje; 2021 m. birželio 13 d. nubaustas už tai, kad vairavo transporto priemonę be privalomosios techninės apžiūros, o 2021 m. gruodžio 28 d. nubaustas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę sankryžoje, kurioje leidžiama važiuoti tik į dešinę, nepaisė kelio ženklo Nr. 402 „Važiuoti į dešinę“ ir važiavo tiesiai.

3.12. M. M. padaryti KET pažeidimai, dėl kurių kilo eismo įvykis ir žuvo pėsčiasis, vertintini kaip šiurkštūs, be to, vienu metu šiurkščiai buvo pažeisti keturi KET punktai, kurių pažeidimas, kaip buvo nustatyta baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, neabejotinai turėjo esminės reikšmės eismo įvykio kilimui ir nuo jo yra neatsiejamas.

3.13. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja.

Atsiliepimas

3.14. Apeliaciniame skunde nuteistojo pateiktų teismų sprendimų ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-277/2020 buvo nagrinėjamas atvejis, kai eismo įvykis kilo ne dėl sąmoningo kelių eismo taisyklių nepaisymo, o dėl sudėtingos kelių eismo situacijos, į važiuojamąją kelio dalį įbėgus briedžiui. Taip pat, skirtingai nei nuteistojo cituojamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-705-298/2017, būtent M. M. neatsargus elgesys buvo pagrindinė eismo įvykio, kurio metu žuvo L. B., sąlyga; nuteistasis veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nors M. M. nebuvo dalyvavęs eismo įvykiuose iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos, tačiau nuo to laiko ne kartą baustas už KET taisyklių pažeidimus administracine tvarka. Nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybės nepasižymi tokiu dideliu atsitiktinumo laipsniu, kaip teismas išaiškino apelianto cituojamoje baudžiamojoje byloje, taip pat skirtingai vertintina ir kaltininko asmenybė, todėl ši baudžiamoji byla taip pat nėra precedentu, kuriuo turėtų vadovautis teismas, spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo.

3.15. Atsiliepime nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. M. baudžiamojo poveikio priemonę, tinkamai ir argumentuotai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes: tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, nuteistasis padarė, pažeisdamas KET 9, 127, 128 ir 129 punktų reikalavimus, jo veiksmai sukėlė sunkias pasekmes – žuvo žmogus, padaryti KET pažeidimai pagal teismų formuojamą praktiką vertinami kaip šiurkštūs, apeliantas yra linkęs pažeidinėti Kelių eismo taisykles, nes ir po įvykusio eismo įvykio ne kartą buvo baustas administracine tvarka už įvairius KET pažeidimus. Taip pat, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, teismas pagrįstai atsižvelgė į apelianto kaltės formą, kitas aplinkybes, tarp jų – kad nuteistasis kaltės nepripažino, savo veiksmų kritiškai nevertino, stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas pagrįstai M. M. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 3 metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones.

3.16. Uždraudimas naudotis specialia teise skiriamas laikotarpiui nuo 1 iki 5 metų, taigi, 3 metai – baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis. Teismas nustatė tinkamą baudžiamojo poveikio priemonės terminą, savo sprendimą grindė baudžiamosios bylos duomenimis, atsižvelgė ir į teigiamai nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes: M. M. iki įvykio buvo neteistas, padarė vieną neatsargų nusikaltimą, dėl kurio žuvo žmogus, po įvykio, kiek tai buvo įmanoma, teikė asmeniui pagalbą, nėra padaręs ypatingai grubių administracinių nusižengimų, paskirtas baudas moka, nuo nagrinėjamo eismo įvykio jau praėjęs gana ilgas laiko tarpas (beveik 5 metai), taip pat į tai, kad ilgesnis baudžiamojo poveikio priemonės terminas akivaizdžiai būtų per griežtas, neatitinkantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimų. Vyriausiosios prokurorės nuomone, teismas pakankamai išsamiai ir motyvuotai įvertino visas reikšmingas baudžiamosios bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo panaikinti skirtą baudžiamojo poveikio priemonę ar dar labiau trumpinti jos terminą.

Atsiliepimas

4. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. B., T. B., V. G. įgaliotasis atstovas advokatas Simas Šuminas pateikė atsiliepimą į nuteistojo M. M. apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodoma, kad nukentėjusieji sutinka su nuteistojo apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

4.1. M. M. skunde nurodo, kad pripažįsta viršijęs leistiną greitį, supranta, kad turėjo važiuoti mažesniu greičiu, o dėl pėsčiojo įžengimo į kelią aplinkybių sąžiningai klydo galimai dėl eismo įvykio metu patirto šoko.

4.2. Po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nuteistasis susisiekė su nukentėjusiaisiais, jų nuoširdžiai atsiprašė bei nurodė, kad, išsamiai susipažinęs su pirmosios instancijos teismo motyvais, suprato viso proceso metu sąžiningai klydęs ir neteisingai vertinęs bylos aplinkybes. Paaiškino suvokęs, kad padarė KET pažeidimus, todėl yra kaltas dėl eismo įvykio, nuoširdžiai prašė atleidimo ir paprašė suteikti galimybę iš karto atlyginti visą iš jo nukentėjusiesiems teismo priteistą žalą.

Šalies argumentai

4.3. Nukentėjusiųjų nuomone, nuteistasis sąžiningai klydo, vertindamas savo kaltės ir atsakomybės klausimą, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. M. M. viso proceso metu nuosekliai laikėsi savo paaiškinimų, duotų iš karto po eismo įvykio, todėl manytina, kad dėl eismo įvykio metu patirto šoko galėjo sąžiningai klysti dėl eismo įvykio aplinkybių. Nuteistasis nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiųjų, nedelsdamas atlygino jiems padarytą žalą, kurios dydį nustatė pirmosios instancijos teismas.

4.4. Nukentėjusieji atleido M. M., neturi jam jokių pretenzijų ir ateityje neturės. Jie susitaikė su M. M., sudarė susitaikymo protokolą bei susitarimą dėl žalos atlyginimo. Nuteistasis yra sumokėjęs visą susitarime sulygtą žalos atlyginimo sumą į nukentėjusiųjų atstovo depozitinę sąskaitą bei yra nurodęs nukentėjusiųjų atstovui išmokėti visą žalos sumą nukentėjusiesiems nepriklausomai nuo to, kokį sprendimą šioje byloje priims apeliacinės instancijos teismas. Todėl žala nukentėjusiesiems faktiškai yra atlyginta.

Atsiliepimas

4.5. Atsiliepime nurodoma, kad yra visos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais A. B., T. B. ir V. G..

5. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis M. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados, argumentai ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Dėl BK 38 straipsnio taikymo

8. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiais asmenimis.

9. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, sąlygas reglamentuoja BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, ir yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. BK 38 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti atvejai, kai asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, yra negalimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje BK 38 straipsnio 2 dalyje išvardytų draudimų, dėl kurių M. M. negalėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiesiems susitaikius, nėra, nes M. M. nėra pavojingas recidyvistas, jis anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Tačiau tam, kad asmenį būtų galima šiuo pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, reikia, kad ne tik nebūtų BK 38 straipsnio 2 dalyje nurodytų draudimų, bet ir kad būtų visos BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis gali realizuoti tik esant visoms šiame BK straipsnyje nurodytoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553/2004, Nr. 2K-347/2010, Nr. 2K-206-697/2015, Nr. 2K-103-689/2019).

10. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės M. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, nes toks prašymas buvo suformuluotas tik apeliaciniame skunde. Kartu su skundu apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas nukentėjusiųjų T. B., A. B., V. G., veikiančių per savo įgaliotąjį atstovą advokatą Simą Šuminą, ir nuteistojo M. M. susitarimas dėl žalos atlyginimo (13 t., b. l. 110–111) bei susitaikymo protokolas (13 t., b. l. 112). Iš susitarimo dėl žalos atlyginimo matyti, kad M. M. iki 2022 m. spalio 26 d. įsipareigojo pervesti bendrą 40 500,80 Eur dydžio neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą į nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo advokato Simo Šumino depozitinę sąskaitą banke, o įgaliotasis atstovas įsipareigojo šią žalos atlyginimo sumą saugoti banko sąskaitoje iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos, po to ją paskirstyti bei pervesti nukentėjusiesiems per 15 dienų nuo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, nepriklausomai nuo to, kokį sprendimą (palankų ar nepalankų nuteistajam) teismas priims. Susitaikymo protokole nurodyta, kad M. M., gavęs Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 7 d. nuosprendį, patvirtina visiškai prisipažįstantis kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, pripažįsta iš jo nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų dydį ir įsipareigoja žalą bei proceso išlaidas atlyginti. Susitaikymo protokole taip pat pažymėta, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiųjų, o nukentėjusieji A. B., T. B. ir V. G., veikdami per įgaliotąjį atstovą advokatą Simą Šuminą, patvirtino, jog M. M. atleidžia ir pretenzijų neturi. Susitaikymo protokolu jį pasirašiusios šalys prašė apeliacinės instancijos teismo atleisti M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, jam susitaikius su nukentėjusiaisiais apeliacinės instancijos teisme.

11. Minėta, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma. Tai, kad nukentėjusieji atleido kaltinamajam/nuteistajam arba byloje yra kitos BK 38 straipsnyje nurodytos sąlygos (pvz., konstatuoti žalos atlyginimo ar susitarimo atlyginti žalą bei susitaikymo faktai), nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog pagal teismų praktiką nuosprendyje teismas turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir tik esant visoms šioms sąlygoms apsvarstyti galimybę taikyti kaltininkui šią baudžiamojo įstatymo nuostatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-689/2019).

12. Įvertinusi baudžiamojo proceso metu nuteistojo duotus parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. M. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, nes jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kaip to reikalauja BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata.

13. Teismų praktikoje pasisakyta, kad tik savanoriškas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti švelninti baudžiamąją atsakomybę ar nuo jos atleisti. Savanorišku nelaikomas prisipažinimas, kai kaltininkas keičia parodymus, duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, Nr. 2K-69/2013). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau tokiu atveju yra svarbu įvertinti tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, Nr. 2K-194-942/2017).

14. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad M. M. 2017 m. lapkričio 18 d., apie 17 val. 16 min., Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas lengvąjį automobilį, pažeidė KET 9, 127, 128 ir 129 punktų reikalavimus – tai yra, važiuodamas pagrindiniu keliu (duomenys neskelbtini) gatve ir artėdamas prie šalutinio kelio – (duomenys neskelbtini) gatvės, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas (kelio ruožo apšvietimą ir matomumą), kad galėtų laiku sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio, važiavo ne mažesniu nei 80,2 km/h greičiu, kai nurodytoje gatvės atkarpoje eismo įvykio metu buvo leistinas maksimalus važiavimo greitis – 50 km/h, atsiradus kliūčiai nesulėtino greičio ir nesustojo, ir dėl to kliudė pėsčiąjį – važiuojamąja kelio dalimi ėjusį L. B., tokiu būdu sukėlė eismo įvykį, dėl kurio nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusysis mirė.

15. Ikiteisminio tyrimo metu M. M., prokuroro nutarimu apklausiamas kaip specialusis liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 punktas, 82 straipsnio 3 dalis), 2018 m. sausio 22 d. apklausos metu parodė, kad, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) gatvės, staiga pamatė, kaip iš tamsos, jam iš dešinės pusės, (duomenys neskelbtini) gatve išniro tamsus žmogaus siluetas; jis (M. M.) staigiu judesiu pasuko vairą į kairę, o tuo metu tas žmogus žengė dar žingsnį, ir tuomet jis (M. M.) pajuto smūgį, po smūgio pradėjo stabdyti automobilį. Nukentėjusysis ėjo tiesiai iš (duomenys neskelbtini) gatvės, ėjo ne kelkraščiu, o tiesiai į važiuojamąją dalį, jo kairysis petys buvo į gatvę. M. M. parodė, kad važiavo apie 50 km/h greičiu (6 t., b. l. 121–122). 2018 m. sausio 22 d. atliekant parodymų patikrinimą vietoje, M. M. parodė pamatęs (duomenys neskelbtini) gatve, jo važiavimo kryptimi iš dešinės ateinantį žmogų. Parodymų patikrinimo metu apeliantas paaiškino bei nurodė, kad žmogus ėjo (duomenys neskelbtini) gatve tiesiai (6 t., b. l. 123–132, 133–134). 2018 m. birželio 11 d. papildomai apklausiamas specialiuoju liudytoju, M. M. parodė, kad pėsčiasis žengė iš šalutinės (duomenys neskelbtini) gatvės į pagrindinę (duomenys neskelbtini) gatvę staiga, įžengiantį į gatvę pėsčiąjį pamatė iš dešinės pusės (6 t., b. l. 135–136). 2019 m. sausio 7 d. papildomai apklausiamas specialiuoju liudytoju, M. M. parodė, kad automobilio važiavimo greitis galėjo būti apie 50 km/h, didesniu greičiu tikrai nevažiavo; važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve, staiga pamatė, kaip važiuojamojoje kelio dalyje iš (duomenys neskelbtini) gatvės, jam iš dešinės pusės, išniro tamsus žmogaus siluetas, pasirodė, kad jis judėjo skubiu dideliu žingsniu, pasviręs visu korpusu į priekį. Pėsčiąjį pamatė pačioje (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, žengiantį iš dešinės pusės, korpusas buvo nusuktas nuo mašinos, daugiau pasisukęs į dešinę, o į jį (M. M.) – kairysis šonas (6 t., b. l. 147–150). 2020 m. vasario 21 d. apklausiamas įtariamuoju, M. M. kaltu neprisipažino, parodė, kad automobilio nespėjo sustabdyti, nes į kelią, iš šalutinio kelio į pagrindinį, staiga išėjo neblaivus, be atšvaitų, tamsiais rūbais apsirengęs pėsčiasis. Pamatęs pėsčiojo siluetą, stengėsi susidūrimo išvengti, bet dėl staigaus pėsčiojo „išnirimo“ į gatvę galimybės išvengti susidūrimo nebeturėjo. Jo automobilio važiavimo greitis buvo apie 50 km/h. Nurodė manantis, kad dėl eismo įvykio kaltas pėsčiasis, kuris staiga išniro iš tamsos, iš šalutinio kelio į pagrindinį, buvo tamsiai apsirengęs, neturėjo jokių atšvaitų, buvo girtas ir su kapišonu ant galvos (6 t., b. l. 172–175). Įteikus M. M. galutinį pranešimą apie įtarimą, 2021 m. vasario 19 d. įtariamojo apklausos metu jis parodė, jog savo kaltės nepripažįsta, laikosi ankstesnių parodymų. Važiavimo greitis buvo apie 50 km/h, automobilio nespėjo sustabdyti, nes į kelią jam iš dešinės, staiga, neapsidairęs, išėjo neblaivus, be atšvaitų, tamsiai apsirengęs žmogus (11 t., b. l. 8–10). M. M., apklausiamas kaltinamuoju 2022 m. sausio 31 d. teisiamajame posėdyje, parodė, jog kaltu neprisipažįsta visiškai ir paaiškino, kad važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve, ties (duomenys neskelbtini) gatve, staiga pamatė tamsų siluetą, t. y. iš dešinės pusės, įstrižai, staigiu žingsniu, krisdamas, žengė žmogus. Žmogus žengė įstrižai į kelią, iš šalutinio kelio, tolstant nuo jo (M. M.). Žmogų pamatė gal 5–10 m atstumu, tiksliai pasakyti negali. Žmogus ėjo priekiu, įstrižai, toldamas nuo automobilio, neturėjo jokių šviesą atspindinčių daiktų. Pastebėjęs pėsčiąjį, stengėsi išvengti susidūrimo, suko į kairę labiau nuo pėsčiojo. Nukentėjusysis galėjo nueiti pusantro–du metrus, buvo du pilni žingsniai, trečiame įvyko susidūrimas. Tuomet stabdė automobilį, kaip būtent, nurodė, jog neprisimena. Pėsčiasis atėjo nuo keleivio pusės, iš šalutinio kelio, nuo tolimesnės (duomenys neskelbtini) gatvės kelkraščio pusės. Asmuo judėjo iš dešinės pusės įstrižai per pagrindinę gatvę, tolo nuo jo (M. M.). Teisiamajame posėdyje M. M. parodė važiavęs apie 50 km/h greičiu. Pirmosios instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą (12 t., b. l. 188–189), M. M. 2022 m. rugpjūčio 23 d. teisiamajame posėdyje parodė, kad nepripažįsta jokio Kelių eismo taisyklių pažeidimo, paaiškino, jog teismui pateiktoje schemoje yra nurodyta, kokia trajektorija ir kaip į važiuojamąją kelio dalį išėjo pėsčiasis. Pagal apelianto pateiktą schemą (12 t., b. l. 105) M. M. vairuojamas automobilis judėjo (duomenys neskelbtini) gatve, o automobiliui iš dešinės pusės, iš (duomenys neskelbtini) gatvės, skersai atvažiuojančio M. M. vairuojamo automobilio, artėdamas link automobilio, judėjo nukentėjusysis. Teismui paprašius dar kartą paaiškinti nukentėjusiojo judėjimo kryptį, M. M. nurodė, jog, galbūt, „susimaišė“ atsakydamas į klausimą, kad nukentėjusysis ėjo skersai kelio, toldamas nuo jo (apelianto). Pirmosios instancijos teisme sakydamas paskutinį žodį M. M. nurodė dėl šio įvykio nesijaučiantis kaltu, prašė teismo jį išteisinti, nes yra daug įrodymų ir veiksnių, kurie rodo, kad jis yra nekaltas.

16. Baudžiamojoje byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais bei įvertintais įrodymais buvo paneigta M. M. versija, kad nukentėjusysis per važiuojamąją kelio dalį jo (apelianto) vairuojamo automobilio atžvilgiu judėjo iš dešinės į kairę (byloje nustatyta, kad nukentėjusysis per važiuojamąją kelio dalį nejudėjo M. M. vairuojamo automobilio atžvilgiu iš dešinės pusės). Be to, byloje paneigti ir nuteistojo parodymai, kad jis pamatė nukentėjusįjį tik 5–10 m atstumu. 2021 m. rugsėjo 7 d. vykusio eksperimento metu nustatyta, kad geriausias matomumas, t. y. atstumas, iš kurio M. M. turėjo pamatyti nukentėjusį asmenį, yra 133 metrai, o blogiausias – 60 metrų (10 t., b. l. 6–11). Teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais paneigti ir nuteistojo parodymai, kad jis neviršijo eismo įvykio vietoje leistino 50 km/h važiavimo greičio. Byloje nustatyta, kad M. M. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje važiavo ne mažesniu, nei 80,2 km/h greičiu, be to, neginčijamai nustatyta ir tai, kad jeigu nuteistasis būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu, tuomet būtų laiku pamatęs nukentėjusįjį ir išvengęs susidūrimo. Tai rodo, kad nuteistasis viso proceso metu nesiekė duoti teisingų parodymų apie esmines eismo įvykio aplinkybes, neprisipažino, jog padarė nusikalstamą veiką ir yra kaltas dėl padarinių. Nuteistasis neprisidėjo prie teisingo sprendimo priėmimo byloje, o atvirkščiai, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, bandė įtikinti teismą, kad faktinės eismo įvykio aplinkybės buvo visai kitokios, nei nustatytos. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia supratęs, kad dėl eismo įvykio yra kaltas tik jis ir tvirtina sąžiningai klydęs dėl esminių eismo įvykio aplinkybių bei nurodo, kad visiškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis, teikdamas apeliacinį skundą, prisipažino tik iš išskaičiavimo, siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį. Prisipažinimas turi būti kaltinamojo/nuteistojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė įrodyta kitais bylos duomenimis.

17. Nuteistajam neprisipažinus padarius nusikalstamą veiką, nėra vienos iš būtinųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, įtvirtintų BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl to aptariamoje baudžiamojo įstatymo normoje numatytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti taikomas. Todėl nuteistojo M. M. prašymas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį atmestinas.

18. Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

19. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo pervedė visą nukentėjusiesiems teismo priteistą pinigų sumą, skirtą neturtinei žalai atlyginti, į nukentėjusiųjų atstovo depozitinę sąskaitą, t. y. atlygino padarytą žalą, todėl ši aplinkybė pripažintina lengvinančia jo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

20. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas kaltininko savo noru atlyginimas ar pašalinimas padarytos žalos. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-579/2010, Nr. 2K-534/2013, Nr. 2K-211/2014, Nr. 2K-115-648/2016, Nr. 2K-75-222/2020). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-345/2013, Nr. 2K-171-511/2016, Nr. 2K-326-303/2019).

21. Pirmosios instancijos teismas iš M. M. priteisė: nukentėjusiajai T. B. – 17 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo bei 5 500,80 Eur dydžio proceso išlaidas; nukentėjusiajam A. B. – 8 750 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; nukentėjusiajai V. G. – 8 750 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

22. Iš 2022 m. spalio 25 d. nuteistojo M. M. ir nukentėjusiųjų T. B., A. B. ir V. G. įgaliotojo atstovo advokato Simo Šumino pasirašyto susitarimo dėl žalos atlyginimo (toliau – ir Susitarimas) (13 t., b. l. 110–111) matyti, kad nuteistasis iki 2022 m. spalio 26 d. įsipareigojo pervesti 40 500,80 Eur (bendra visiems trims nukentėjusiesiems teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiajai T. B. priteista proceso (teisinės pagalbos išlaidų) atlyginimo suma) į nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo advokato Simo Šumino depozitinę sąskaitą banke, o įgaliotasis atstovas įsipareigojo šią žalos atlyginimo sumą saugoti banko sąskaitoje iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos, po to ją paskirstyti bei pervesti nukentėjusiesiems per 15 dienų nuo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo, nepriklausomai nuo to, kokį sprendimą (palankų ar nepalankų nuteistajam) teismas priims (Susitarimo 3.1., 3.3. punktai). Pagal Susitarimo 3.4 punktą, jei bent vienas iš nukentėjusiųjų pakeistų savo poziciją dėl susitaikymo su M. M. ir jos atsisakytų bei tą aiškiai išreikštų proceso apeliacinės instancijos teisme metu, advokatas privalo grąžinti visą 40 500,80 Eur sumą M. M., pervedant ją į nuteistojo sąskaitą banke per 15 dienų nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo.

23. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nukentėjusieji ir jų įgaliotasis atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, apie bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai (13 t., b. l. 143, 145). Nukentėjusiųjų įgaliotasis atstovas pateikė atsiliepimą į nuteistojo M. M. apeliacinį skundą, kuriame prašė bylą nagrinėti nukentėjusiesiems ir jų įgaliotajam atstovui teismo posėdyje nedalyvaujant ir pažymėjo, kad žala nukentėjusiesiems faktiškai yra atlyginta, nes nuteistasis sumokėjo visą Susitarime nurodytą žalos atlyginimo sumą į nukentėjusiųjų atstovo depozitinę sąskaitą, nurodydamas nukentėjusiųjų atstovui išmokėti visą žalos sumą nukentėjusiesiems nepriklausomai nuo to, kokį sprendimą šioje byloje priims apeliacinės instancijos teismas (13 t., b. l. 154–155). Iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos iš nukentėjusiųjų/jų įgaliotojo atstovo advokato Simo Šumino pranešimo apie aplinkybes, nurodytas Susitarimo 3.4. punkte, negauta. Nors apeliacinės instancijos teismui nepateiktos nuteistojo atlikto mokėjimo pavedimo ar nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo advokato Simo Šumino depozitinės sąskaitos išrašo kopijos, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų įgaliotojo atstovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytomis aplinkybėmis, kad M. M. pervedė į advokato Simo Šumino depozitinę sąskaitą 40 500,80 Eur, iš kurių 35 000 Eur skirta visai teismo nuosprendžiu nukentėjusiesiems priteistai neturtinei žalai atlyginti, ir neturi pagrindo abejoti, kad ši pinigų suma (kartu su T. B. teismo priteista proceso išlaidų suma) bus paskirstyta ir pervesta nukentėjusiesiems pagal Susitarimo sąlygas. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismui nustačius M. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 7 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

24. Teisėjų kolegija, nustačiusi byloje nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, patikrina skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

25. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. M. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes M. M. veika kvalifikuota tinkamai. BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje nustatyta tik laisvės atėmimo bausmės rūšis, t. y. laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį (padarytas vienas neatsargus nusikaltimas, veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo), nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, iki nusikalstamos veikos padarymo administracine tvarka nebaustas, po jos įvykdymo – baustas), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pirmosios instancijos teismas M. M. paskyrė trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį (sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 4 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė byloje BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą aplinkybę, lengvinančią nuteistojo atsakomybę, tačiau ši aplinkybė nelemia bausmės M. M. sušvelninimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės skyrimo pagrindų visumą, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė teisingą bausmę, atitinkančią padarytos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę, todėl dar labiau švelninti šią bausmę nėra pagrindo. Manyti, jog apeliantas nuteistas per griežtai, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

26. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs M. M. laisvės atėmimo bausmę, vadovaudamasis BK 75 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 5 ir 8 punktais, atidėjo šios bausmės vykdymą dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigodamas apeliantą mokytis, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas M. M. terminą, kuriam atidedamas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, bei skirdamas apeliantui atitinkamus įpareigojimus, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir jos padarymo aplinkybes, taip pat nuteistąjį apibūdinančių duomenų visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, M. M., atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pobūdį, veikos padarymo aplinkybes ir jo asmenybę, buvo paskirtas proporcingas bausmės vykdymo atidėjimo terminas – 2 metai 6 mėnesiai, taip pat paskirti tinkami, su bausmės tikslų įgyvendinimu susiję įpareigojimai, padėsiantys koreguoti nuteistojo elgesį.

27. Dėl BK 68 straipsnio taikymo

28. Nuteisdamas M. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą, pirmosios instancijos teismas kartu su bausme paskyrė jam BK 68 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams. Apeliaciniame skunde M. M. nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone, prašo jos neskirti arba nustatyti minimalų šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą.

29. Skirdamas apeliantui BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausdamas trejus metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.

30. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą. Skiriant uždraudimą vairuoti transporto priemonę asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kaltininkui kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles ir sukelti nusikalstamus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-677/2015).

31. M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Teismų praktikoje ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, jog kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2009, Nr. 2K-103/2010, Nr. 2K-401/2014).

32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. M. BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė, šiurkščiai pažeisdamas KET taisykles: važiuodamas automobiliu pagrindiniu keliu ir artėdamas prie šalutinio kelio, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas (kelio ruožo apšvietimą ir matomumą), kad galėtų laiku sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio, važiavo ne mažesniu nei 80,2 km/h greičiu, kai nurodytoje gatvės atkarpoje įvykio metu buvo leistinas maksimalus važiavimo greitis – 50 km/h, atsiradus kliūčiai nesulėtino greičio ir nesustojo, dėl to kliudė pėsčiąjį ir taip sukėlė eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus.

33. Baudžiamosios bylos duomenimis, M. M. vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas 2016 m. kovo 18 d. (6 t., b. l. 107), o nagrinėjamas eismo įvykis įvyko 2017 m. lapkričio 18 d. M. M. eismo įvykio metu buvo pradedantysis vairuotojas, neturintis 2 metų vairavimo stažo. Po nagrinėjamo eismo įvykio apeliantas ne vieną kartą buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus: 2020 m. kovo 24 d. M. M. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 416 straipsnio 2 dalį už nustatyto greičio viršijimą, t. y. už tai, kad, vairuodamas transporto priemonę, nustatytą 50 km/h greitį viršijo 14 km/h (važiavo 64 km/h greičiu, įvertinus paklaidą); 2020 m. rugpjūčio 17 d. jam surašytas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu pagal ANK 417 straipsnio 7 dalį už tai, kad, vairuodamas transporto priemonę, nesiėmė visų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams ir jų turto saugumui, nepasirinko saugaus greičio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į kelio atitvarus; 2020 m. spalio 19 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį už tai, kad, vairuodamas automobilį, sustojo ir paliko jį stovėti kelio ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, nesilaikė kelio ženklo papildomos lentelės Nr. 808, kurioje nurodyta draudžiančių sustoti ar stovėti kelio ženklų galiojimo zonos pabaiga; 2021 m. birželio 21 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį už transporto priemonės be privalomosios techninės apžiūros vairavimą; 2021 m. gruodžio 28 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį už tai, kad, vairuodamas transporto priemonę, sankryžoje, kurioje leidžiama važiuoti tik į dešinę, nepaisė kelio ženklo Nr. 402 ir važiavo tiesiai (13 t., b. l. 31–35). Duomenų, kad apeliantui už KET pažeidimus surašyti protokolai su administraciniais nurodymais būtų buvę panaikinti, nėra, per nurodymuose nustatytą terminą baudos buvo sumokėtos. Atsižvelgus į tai, kad nuteistasis net ir po įvykusio eismo įvykio ne vieną kartą buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, o nusikalstama veika taip pat padaryta pažeidžiant KET taisykles, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad M. M. yra linkęs pažeidinėti Kelių eismo taisykles.

34. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones ir pagrįstai nustatė trejų metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Apeliantas nurodo, kad dirba pagal verslo liudijimą ir automobilis (teisė vairuoti transporto priemones) yra būtinas pajamoms uždirbti, tačiau tai nėra pagrindas atsisakyti skirti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ar trumpinti jos taikymo terminą. BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, minėta, apeliantas padarė, pažeisdamas net keletą KET reikalavimų (KET 9, 127, 128 ir 129 punktai), nuteistojo padaryti KET pažeidimai sukėlė sunkias pasekmes – žuvo žmogus; nors iki padarytos nusikalstamos veikos nuteistasis ir nebuvo dalyvavęs eismo įvykiuose, tačiau po sukelto eismo įvykio ne vieną kartą baustas administracine tvarka už KET reikalavimų nesilaikymą. Dėl to, esant minėtoms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo laikyti, kad nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas trejus metus vairuoti kelių transporto priemones – paskirta nepagrįstai ar turėtų būti sutrumpintas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas. Nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi apelianto nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-696/2017, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 2K-143-696/2017 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa (Lietuvos Aukščiausiojo teismo išnagrinėtoje byloje skirtingai vertinta kaltininko asmenybė, eismo įvykyje buvo didelė dalis atsitiktinumo).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 7 d. nuosprendį:

pripažinti M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Nijolė MatuzevičienėErnesta MontvidienėGražvydas Poškus