- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- eA-3183-789/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00085-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Ernestas Spruogis
- Atsakovas
- R. M.
- Trečiasis asmuo
- D. P., A. T. K., A. B., Lietuvos Respublikos aplinkos, LR Aplinkos ministras
- Pareiškėjas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, Aplinkos apsaugos agentūra
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, prašymą atsakovui R. M., tretieji suinteresuotieji asmenys A. T. K., A. B., D. P. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, dėl materialinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Agentūra), su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. M. 16 689,09 Eur žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas R. M., eidamas Agentūros direktoriaus pareigas, priėmė neteisėtą Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. AP-403 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo I. L. buvo atleistas iš Agentūros (duomenys neskelbtini) pareigų. I. L., nesutikdamas su minėtu atsakovo Įsakymu, kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-799-484/2017 I. L. skundą tenkino ir panaikino Įsakymą bei grąžino I. L. į buvusias eitas pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi pripažino, jog, nepasiūlius tos pačios kategorijos pareigų I. L., nebuvo užtikrinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Pareiškėjo teigimu, dėl tuo metu Agentūros direktoriaus pareigas ėjusio R. M. priimto Įsakymo, kuriuo buvo atleistas I. L., Agentūrai buvo padaryta 16 689,09 Eur žala. Pareiškėjas nurodė, kad buvusiam Agentūros direktoriui turėtų būti taikoma materialinė atsakomybė už valstybei padarytą žalą, kadangi teismas įsiteisėjusiuose sprendimuose nustatė jo padarytus neteisėtus veiksmus. Iš teismų sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių ir išvadų matyti, kad Agentūros direktoriaus pareigas ėjęs R. M. turėjo ir galėjo suprasti, jog turi prievolę pasiūlyti valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, visas laisvas pareigas, kurių pareigybių aprašymuose nustatytus minimalius kvalifikacinius reikalavimus atitiko I. L..
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad materialinė valstybės tarnautojo atsakomybė atsiranda esant šiems pagrindams: neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtos veikos ir žalos, pažeidėjo kaltei. Pareiškėjas R. M. veiksmus vertino kaip tyčinius ir sukėlusius Agentūrai turtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, buvęs Agentūros direktorius, nepasiūlęs visų laisvų karjeros valstybės tarnautojo pareigų, kurių minimalius kvalifikacinius reikalavimus atitiko I. L., netinkamai vykdė savo pareigas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūros vadovas atitinka viešosios teisės subjekto apibrėžimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 2 dalyje, todėl patenka į subjektų, dėl kurių neteisėtų veiksmų valstybei kyla pareiga atlyginti žalą, ratą. Be to, remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, valstybei kyla pareiga atlyginti žalą dėl Agentūros vadovo veiksmų, atliktų įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus Agentūros atžvilgiu, inter alia (be kita ko) atleidžiant valstybės tarnautoją iš einamų pareigų. Pareiškėjas darė išvadą, kad buvęs Agentūros direktorius, neteisėtai atleisdamas I. L., sukėlė realias materialines pasekmes Agentūrai. Pareiškėjas pažymėjo, kad regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį kitą valdžios institucijų pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitą darbuotoją atsiranda esant bet kuriai kaltės formai. Pareiškėjas nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija konstatavo, jog R. M., ėjęs Agentūros direktoriaus pareigas, padarė teisės pažeidimą, jo veiksmai buvo tyčiniai (kaltės forma – tyčia).
Atsiliepimas
4. Atsakovas R. M. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė prašymą atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra suformuoti klaidinantys teiginiai apie jo neteisėtus veiksmus, nes sprendimuose buvo nagrinėjamas Įsakymo 1 punkto neteisėtumas, o ne jo veiksmų sudėties vertinimas ir ryšio su materialine atsakomybe atsiradimas. Atsakovas paaiškino, kad Įsakymą, kuriuo buvo atleistas I. L., parengė Agentūros Personalo skyrius. Agentūros Personalo skyrius 2015 m. lapkričio 27 d. pateikė jam, ėjusiam Agentūros direktoriaus pareigas, I. L. 2015 m. lapkričio 27 d. pranešimą dėl atsisakymo eiti jau antras jam pasiūlytas pareigas. Todėl, pasitaręs su Personalo skyriaus vedėja, jis ant atsisakymo pranešimo pažymėjo rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“, ir, būdamas įstaigos vadovu, pagrįstai tikėjosi, kad Agentūros Personalo skyrius tinkamai atliks pareigas ir užtikrins teisės aktuose nustatytų procedūrų laikymąsi, todėl ir pasirašė Įsakymą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Įsakymą jis priėmė nepasitaręs su kompetentingais specialistais ir veikdamas vienasmeniškai. Atsakovo teigimu, Įsakymo suderinimas su Teisės skyriaus vedėju institucijos vadovui yra patvirtinimas, jog Įsakymas parengtas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti I. L. išmokėtą 16 689,09 Eur sumą prieštarauja teismų formuojamai praktikai, kurioje pažymėta, kad vadovo sprendimo neteisėtumas savaime nereiškia, jog vadovas kaltas dėl iš to kilusių pasekmių materialinės teisės prasme.
6. Atsakovas nurodė, kad jo veiksmuose nėra nei civilinės, nei materialinės atsakomybės būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų ir kaltės. Atsakovo teigimu, jis nesiekė tyčia padaryti žalos asmeniui, Agentūrai ar valstybei, neviršijo savo, kaip viešojo administravimo subjekto vadovo, įgaliojimų. Atsakovas nurodė, kad, jeigu teismas nustatytų, jog jo veiksmai, priimant Įsakymą, buvo neteisėti ir kalti, turėtų būti sprendžiamas ir kitų asmenų, kurie prisidėjo prie Įsakymo rengimo, valstybės tarnautojų atsakomybės klausimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-2218-1066/2019 Vilniaus apygardos administraciniame teisme, į teismą buvo iškviesta liudyti D. P., kuri Įsakymo priėmimo metu ėjo Agentūros Personalo skyriaus vedėjos pareigas. Liudytoja patvirtino, kad R. M. nežinojo apie Agentūroje esančias kitas laisvas pareigas, kurias būtų galima siūlyti I. L.. Atsakovas darė išvadą, kad jo veiksmai priimant Įsakymą nebuvo tyčinis ir sąmoningas siekis sukelti žalą Agentūrai ir valstybei. Atsakovas pažymėjo, kad minėta administracinė byla dar neišnagrinėta, joje nepriimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neteisingai nurodė, jog jis ėjo pareigas Agentūroje iki 2019 m. vasario 23 d., nes jis buvo atleistas iš Agentūros šalių susitarimu 2019 m. gegužės 28 d. nuo 2019 m. gegužės 30 d. Atsakovas pažymėjo, kad susitarime pareiškėjas nekėlė jam jokių reikalavimų dėl materialinės atsakomybės, nes jų neturėjo, todėl materialinė atsakomybė negalėjo atsirasti po darbo santykių nutraukimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Agentūra pateikė reikalavimą atlyginti žalą tik 2020 m. sausio 9 d., tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nurodytus objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir efektyvumo principus.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad sutinka, jog byla būtų sprendžiama teismo nuožiūra.
Šalies argumentai
8. D. P. paaiškino, kad tuo metu, kai buvo atleistas I. L., ji ėjo Personalo skyriaus vedėjos pareigas ir buvo tiesiogiai pavaldi atsakovui. Atsakovas pats priėmė sprendimus dėl struktūrinių pertvarkymų eigos, kam ir kokias pareigybes siūlyti. Atsakovas vienasmeniškai priėmė sprendimą visiems darbuotojams teikti po vieną individualų pasiūlymą užimti naujai steigiamas pareigas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. ir niekada Personalo skyriui nedavė nurodymo pateikti visą laisvą pareigybių sąrašą visiems valstybės tarnautojams, kurių pareigybės naikinamos. Pats atsakovas buvo įsitraukęs į pareigybių siūlymą, todėl D. P. nesutiko, kad už šiuos siūlymus buvo atsakingas tik Personalo skyrius. D. P. nurodė, jog pareigybės aprašymą rengė Atliekų licencijavimo skyriaus vedėjas, Personalo skyrius neturėjo įgaliojimų nustatyti, kokios funkcijos priskirtinos vienam ar kitam Agentūros specialistui. D. P. teigimu, atsakovas, uždėjęs rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“, nusprendė nesiūlyti I. L. kitų laisvų pareigų. Po to, kai 2015 m. lapkričio 27 d. I. L. atsisakė pareigų, atsakovas nesikreipė į Personalo skyrių ir nedavė jokių nurodymų dėl informacijos apie laisvas pareigybes, kurių reikalavimus galėtų atitikti I. L.. I. L. atsisakymo pranešimą dėl siūlymo užimti žemesnės kategorijos pareigas ji pateikė Personalo skyriaus vyresniajai specialistei A. B., kuri parengė Įsakymo projektą. Atsakovas jokių pastabų neturėjo. D. P. nurodė, kad laisvų pareigybių sąrašas visada buvo teikiamas, kai atsakovas to pareikalaudavo. Atsakovas nusprendė, jog kiekvienam darbuotojui bus siūloma po vieną individualią laisvą pareigybę, todėl, I. L. atsisakius antrojo pasiūlymo dėl laisvos pareigybės, davė Personalo skyriui nurodymą parengti Įsakymą dėl I. L. atleidimo iš pareigų. D. P. atkreipė dėmesį, kad I. L. dirbo tame pačiame Atliekų licencijavimo skyriuje, iš kurio buvo atleista R. V., todėl tiek I. L., tiek atsakovas žinojo ir turėjo žinoti, kad tame pačiame skyriuje atsirado laisva pareigybė. D. P. nurodė, kad nerengė dokumentų, susijusių su struktūriniais Agentūros pertvarkymais, taip pat neturėjo specialių žinių, susijusių su I. L. gebėjimais, kompetencija ir vykdomomis funkcijomis. D. P. sutiko su atsakovo pozicija, jog Agentūra turi įrodyti visas atsakovo civilinei (materialinei) atsakomybei taikyti būtinas sąlygas, o aplinkybė, jog administraciniai teismai nustatė Agentūros civilinę atsakomybę, nereiškia, jog yra įrodytos visos sąlygos atsakovo atsakomybei kilti.
Atsiliepimas
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. K. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, kad Įsakyme nėra jos vizos. Pagal Darbo reglamento nuostatas, tokio pobūdžio įsakymas neturėjo būti teikiamas derinti Teisės skyriaus vedėjui ar jo pavestam darbuotojui.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministras S. G. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė jį tenkinti. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, R. M., eidamas Agentūros direktoriaus pareigas, priėmė materialines pasekmes valstybei sukėlusį individualų teisės aktą. Jo neteisėti veiksmai yra siejami su įstatymo reikalavimų nesilaikymu, atleidžiant iš pareigų I. L.. Neteisėto I. L. atleidimo iš tarnybos Agentūroje faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. R. M. neturėjo diskrecijos teisės elgtis kitu būdu nei pasiūlyti laisvas pareigas Agentūroje, kurias valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, galėtų užimti.
II.
11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies ir priteisė Agentūrai iš R. M. 11 283,90 Eur materialinei žalai atlyginti, taip pat priteisė R. M. iš Agentūros 348,48 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
12. Teismas nustatė, kad atsakovas priėmė Įsakymą, kuriuo I. L. atleido iš (duomenys neskelbtini) pareigų. I. L., nesutikdamas su Agentūros direktoriaus Įsakymu, kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-799-484/2017 I. L. skundą tenkino, panaikino Agentūros direktoriaus Įsakymo 1 punktą, grąžino I. L. į Agentūros (duomenys neskelbtini) pareigas, priteisė I. L. naudai iš Agentūros už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos įskaitytinai 7 347,41 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2017 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – po 31,27 Eur už kiekvieną darbo dieną. Agentūra, nesutikdama su minėtu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2016 tenkino Agentūros apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą panaikino bei priėmė naują sprendimą – pareiškėjo I. L. skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atnaujino procesą administracinėje byloje. Atnaujinus procesą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 nusprendė panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2017, atsakovo Agentūros apeliacinį skundą atmesti, pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria I. L. grąžintas į Agentūros (duomenys neskelbtini) pareigas ir I. L. naudai iš Agentūros už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteista įskaitytinai 7 347,41 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2017 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – po 31,27 Eur už kiekvieną darbo dieną, ir šią dalį išdėstyti taip: „Pripažinti, kad I. L. atleistas iš Aplinkos apsaugos agentūros pagal teismo sprendimą nuo 2017 m. gruodžio 19 d. Priteisti I. L. naudai iš Aplinkos apsaugos agentūros 16 166,59 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.“, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti I. L. iš atsakovo Agentūros 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat nustatė, kad Agentūros direktorius 2018 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. AP-111 „Dėl R. M. tarnybinio nusižengimo“ pripažino, kad Agentūros Administravimo departamento direktorius R. M., nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjęs Agentūros direktoriaus pareigas, padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau nutarė neskirti tarnybinės nuobaudos, pasibaigus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytam tarnybinės nuobaudos skyrimo terminui. R. M., nesutikdamas su šiuo Agentūros direktoriaus 2018 m. balandžio 27 d. įsakymu, kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2218-1066/2019 pareiškėjo R. M. skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020 R. M. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Agentūrai padarytą materialinę žalą sieja su atsakovo R. M. 2015 m. lapkričio 30 d. priimtu Įsakymu, kuris vėliau teismų buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 28, 32 straipsniais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad galimybė valstybės tarnautojui taikyti materialinę atsakomybę yra saistoma tam tikrų sąlygų nustatymo – turi būti nustatyta neteisėta valstybės tarnautojo veika, dėl minėtos neteisėtos veikos institucijai (įstaigai) padaryta tiesioginė materialinė žala bei valstybės tarnautojo kaltė. Valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė tais atvejais, kai žala padaryta atliekant funkcijas vidaus administravimo veiklos srityje, yra ribojama tam tikru dydžiu – atlyginama žala, neviršijanti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio. Teismas atkreipė dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nedetalizuojama būtina nustatyti valstybės tarnautojo kaltės forma, be to, tokios nuorodos nėra ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatose, kiek tai susiję su būtinumu nustatyti kaltę, kaip darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygą, todėl teismas darė išvadą, kad valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia (tiesioginė ir netiesioginė), tiek neatsargumas (didelis ir paprastas). Teismas pažymėjo, kad kaltės forma gali būti reikšminga materialinės atsakomybės ribų aspektu, pavyzdžiui, nustačius valstybės tarnautojo tyčią, tai suponuoja galimybę reikalauti iš jo atlyginti visą dėl jo neteisėtų kaltų veiksmų kilusią tiesioginę žalą, neribojant jos atitinkamais jo vidutinių darbo užmokesčių dydžiais (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str., DK 255 str. 1 p.).
15. Nesutikdamas su atsakovo teiginiais, kad šioje byloje yra netinkamas pareiškėjas, nes juo turėtų būti aplinkos ministras, teismas nurodė, kad šioje byloje netaikytinas Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnis (taip pat jį atitinkantis anksčiau galiojęs Valstybės tarnybos įstatymo 33 str.), bet yra aktualus Valstybės tarnybos įstatymo 38 straipsnis arba jį atitinkantis anksčiau galiojęs Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis. Teismas pažymėjo, kad naujos redakcijos Valstybės tarnybos įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 38 ir 39 straipsnių nuostatos taikomos tik materialinės žalos, atsiradusios dėl veikos, padarytos po šio įstatymo įsigaliojimo, atlyginimui. Kadangi Įsakymas, iš kurio kildinama materialinė žala, buvo priimtas 2015 m. lapkričio 30 d., o realiai atsiradusi materialinė žala konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi, t. y. iki 2019 m. sausio 1 d., teismas darė išvadą, kad ginčui taikytinas būtent ankstesnės redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis. Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis konkrečiai nenustatė subjekto, kuris turi teisę kreiptis į teismą dėl materialinės žalos priteisimo, ir nurodė, kad teisės aktai nedraudžia, jog pats subjektas, šiuo atveju Agentūra, kuriam padaryta materialinė žala, turi teisę kreiptis į teismą ir savo teises ginti teisme. Teismas nurodė, kad pareiškėju turėtų būti pati Agentūra, tačiau, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo atstovu nurodyta Agentūra, šį trūkumą laikė formaliu, nesudarančiu pagrindo konstatuoti, jog į teismą kreipėsi netinkamas subjektas.
16. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Agentūra sumokėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi I. L. priteistas pinigų sumas (iš viso 16 689,09 Eur). Teismas konstatavo, kad nurodyta suma (16 689,09 Eur), išmokėta neteisėtai atleistam valstybės tarnautojui, pripažintina Agentūros patirta tiesiogine materialine žala. Kadangi Įsakymą, kuris vėliau teismų pripažintas neteisėtu, priėmė atsakovas, vykdydamas Agentūros direktoriaus (įstaigos vadovo) teisės aktais jam priskirtas funkcijas, teismas pripažino, kad priimtas Įsakymas lėmė Agentūrai kilusią materialinę žalą, kurią prašo atlyginti pareiškėjas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Agentūrai galėtų būti priteisiama ne visa prašoma suma, o tik atsakovo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio suma (Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 2 d.), išskyrus, jeigu būtų nustatyta atsakovo tyčinė kaltė. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog veiksmai (priimant Įsakymą), iš kurių kilo prašoma atlyginti žala, buvo atlikti veikiant vidaus administravimo srityje.
17. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės ir sutiko su Agentūros argumentais, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuotas atsakovo neteisėtų veiksmų faktas (teismai pripažinus atsakovo 2015 m. lapkričio 30 d. priimtą Įsakymą neteisėtu ir nepagrįstu), kuris šioje byloje turi prejudicinę reikšmę (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, kad atsakovo neteisėtų veiksmų faktas šioje byloje iš naujo nenustatinėtinas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo neteisėtų veiksmų faktas priimant Įsakymą iš esmės yra patvirtintas ir teismų sprendimuose, kuriuose buvo nagrinėjamas klausimas dėl atsakovo padaryto tarnybinio nusižengimo.
18. Spręsdamas dėl atsakovo kaltės, teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad Agentūros direktoriaus R. M. 2015 m. rugsėjo 17 d. pranešimu Nr. 13TP-155 pareiškėjas I. L., be kita ko, informuotas, kad nuo 2015 m. gruodžio 1 d. bus panaikinta jo pareigybė. Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. AV-267 ir 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. AV-317 atlikti Agentūros vidaus struktūros pertvarkymai. I. L. 2015 m. lapkričio 12 d. buvo pasiūlyta užimti Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 10 kategorija, kodas 57-6T) ir 2015 m. lapkričio 23 d. pasiūlyta užimti Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas (A lygis 11 kategorija, kodas 65-6T). Šių pasiūlymų I. L. 2015 m. lapkričio 20 d. pranešimu ir 2015 m. lapkričio 27 d. pranešimu atsisakė.
19. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį ir darė išvadą, kad atsakovas R. M., priimdamas Įsakymą, iš esmės pažeidė aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę, t. y. prieš I. L. atleidimą jam privalomai nepasiūlęs laisvų pareigų, pareigybės kodas 57-7T, kurių pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus jis atitiko, todėl tai patvirtina Agentūros direktoriaus R. M. kaltę. Teismas pažymėjo, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdami atsakovo R. M. tarnybinio nusižengimo bylą, neginčijamai konstatavo jo kaltę priimant Įsakymą.
20. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad R. M. kaltė pasireiškė tyčios forma, nes tokia aplinkybė yra paneigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartyje, kurioje konstatuota, kad R. M. kaltės forma pasireiškė neatsargumu.
21. Nesutikdamas su atsakovo teiginiu, kad turi būti įvertinti ir kitų Agentūros darbuotojų veiksmai rengiant ir vizuojant Įsakymą, iš kurio vėliau atsirado materialinė žala Agentūrai, teismas pažymėjo, kad kitų Agentūros darbuotojų veiksmai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, tokio pobūdžio Agentūros direktoriaus įsakymai personalo klausimais nėra vizuojami Teisės skyriaus specialistų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, kaip įstaigos vadovas, prieš priimdamas Įsakymą galėjo pasitelkti teisininkus, tačiau jis to nepadarė ir sprendimą priėmė vienasmeniškai. Teismas nurodė, kad kitų specialistų veiksmai nepaneigia šioje byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės, dėl to Agentūrai atsirado materialinė žala. Teismas atkreipė dėmesį, kad tarp atsakovo ir I. L. tuo metu jau buvo susiklostę konfliktiniai santykiai, buvo pradėti tarnybinių nusižengimų tyrimai I. L. atžvilgiu, todėl, teismo vertinimu, R. M. turėjo motyvą nesielgti labai rūpestingai užtikrinant, kad šio tarnautojo atžvilgiu būtų tinkamai įgyvendinta garantija. Teismas konstatavo, kad atsakovo, kurio atitinkama veika pripažinta neteisėta, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti.
22. Teismas nurodė, kad byloje nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, kaltė ir materialinė žala, byloje yra ir priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (priimto Įsakymo, kuris vėliau teismų pripažintas neteisėtu) ir Agentūrai atsiradusios žalos, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priteisė atitinkamas sumas valstybės tarnautojui (I. L.), kuris būtent atsakovo Įsakymu buvo neteisėtai atleistas iš tarnybos.
23. Pasisakydamas dėl priteistinos žalos dydžio, teismas nurodė, kad atsakovo materialinė atsakomybė yra ribojama šešių jo vidutinių darbo užmokesčių dydžiu. Teismas nustatė, kad atsakovo vidutinis darbo užmokestis aktualiu laikotarpiu buvo 1 880,65 Eur per mėnesį, neatskaičius mokesčių. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas iš atsakovo Agentūrai priteisti 11 283,90 Eur (1 880,65 Eur x 6 mėn.) materialinei žalai atlyginti. Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad Agentūra nepatyrė prašomos priteisti žalos dydžio.
24. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas vadovavosi ABTĮ 40 straipsnio 1, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsniu, nurodė, kad pareiškėjo prašymas patenkintas iš dalies (apie 68 proc.), todėl darė išvadą, kad atsakovas turi teisę į 32 proc. savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas atsakovui R. M. iš Agentūros priteisė 348,48 Eur (1 089 Eur x 32 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti D. P. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes pagal jos procese užimtą poziciją nėra aišku, kas jas turėtų atlyginti.
III.
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jai 309,76 Eur bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjo ir 659,24 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo. Taip pat D. P. prašo priteisti jai 253,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (11,25 Eur žyminio mokesčio ir 242 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti).
26. D. P. vadovaujasi ABTĮ 40 straipsnio 3, 4 dalimis, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad atsakovas prašė įtraukti ją į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nurodydamas, kad pažeidimą padarė ne jis, o D. P. (kartu su kitais specialistais). D. P. teigimu, atsiliepime į prašymą nurodyta, kad ji nėra ir negali būti atsakinga dėl žalos, pareiškėjo reikalavimas priteisti 9 vidutinių darbo užmokesčių žalą nepagrįstas, nes turėtų būti priteisiama 6 vidutinių darbo užmokesčių žala, turi būti įvertintos visos sąlygos (jų buvimas) atsakovo materialinei atsakomybei kilti ir tik tada sprendžiamas reikalavimo pagrįstumas, todėl prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, taip pat prašė bylą nagrinėti jai teismo posėdyje nedalyvaujant. 2021 m. sausio 6 d. teismo posėdžio metu D. P. dalyvavimas pripažintas būtinu, nors vėliau kito suinteresuoto asmens dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu. D. P. nurodo, kad dėl atsakovo prašymo ir teismo procesinių sprendimų buvo priversta ginti savo teises ir samdytis advokatą, todėl patyrė bylinėjimosi išlaidas. D. P. atkreipia dėmesį, kad teismas turėjo teisę mažinti iš atsakovo priteistiną žalos dydį, nustatęs, jog už žalos atsiradimą yra atsakingi ir tretieji suinteresuoti asmenys, tačiau teismas sprendė, jog dėl žalos yra atsakingas atsakovas. D. P. daro išvadą, kad šioje byloje buvo apgintos jos teisės ir, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jos naudai turėjo būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Šalies argumentai
27. D. P. teigimu, aplinkybė, jog ji prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, negali būti laikoma pagrindu nepriteisti jai patirtų išlaidų. D. P. pabrėžia, kad jos pozicija ir pagrindinis dalyvavimo byloje tikslas – apginti savo teises ir teisėtus interesus, įrodyti, jog ji nėra ir negali būti laikoma atsakinga dėl žalos. Kadangi pareiškėjo prašymas buvo patenkintas iš dalies, atitinkamai iš pareiškėjo D. P. naudai turėjo būti priteisti 32 proc. bylinėjimosi išlaidų (309,76 Eur), o iš atsakovo – 68 proc. (659,24 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
28. Atsakovas R. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Atsakovas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
29. Atsakovas nurodo, kad, jei Įsakymas buvo parengtas ir priimtas dėl kelių valstybės tarnautojų kaltės, tai teismas privalėjo individualizuoti kiekvieno iš jų kaltę ir spręsti dėl atitinkamo žalos atlyginimo iš šių tarnautojų solidariai ar subsidiariai ir / arba mažinti atitinkamai iš atsakovo priteistinos sumos dydį. Priešingas aiškinimas reikštų CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo atlyginti atsakingas asmuo. Nagrinėjamu atveju neteisėtu pripažintą Įsakymą rengę ir derinę asmenys yra eliminuojami ir jų bendrais veiksmais padarytos žalos klausimas yra iš esmės ignoruojamas, taip visą žalos atlyginimo klausimą perkeliant išimtinai tik atsakovui, nors yra akivaizdu ir įrodyta, kad Įsakymo rengimas buvo bendras veiksmas, remiantis vidiniais reglamentais derinimai buvo atliekami bendrai ir iš esmės atsakovas Įsakymą tik pasirašė, nors jį derino, parengė ir pasirašymui pateikė kiti tarnautojai. Atsakovas daro išvadą, kad teismo išaiškinimas pažeidžia teisingumo principą, teismas nepagrįstai neįvertino kitų asmenų kaltės laipsnio ir kylančios atsakomybės dydžio, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
30. Atsakovas, nesutikdamas su teismo vertinimu dėl pareiškėjo tinkamumo šioje byloje, vadovaujasi Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad byloje nekilo ginčas, jog atsakovas ėjo įstaigos vadovo pareigas ir kad į darbą jį priėmė aplinkos ministras, todėl tinkamu pareiškėju yra būtent aplinkos ministras. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrindė savo išvados, kodėl byloje netaikytinas Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnis (taip pat jį atitinkantis anksčiau galiojęs Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnis). Atsakovas vadovaujasi ankstesnės redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, jog reikalavimą pareikšti gali tik atitinkamą valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo ir institucija. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas nebuvo tinkamas, tokį reikalavimą pareikšti galėjo tik atsakovą į darbą priėmęs asmuo – aplinkos ministras. Kadangi aplinkos ministras to nepadarė, pareiškėjo prašymas turėjo būti atmestas.
31. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad buvo patirta reali žala, ir teigia, kad tokia žala nebuvo patirta, nes, jeigu I. L. būtų dirbęs, tai jam šios pinigų sumos ir taip būtų sumokėtos, be to, įvykdžius pertvarką, I. L. vykdytas funkcijas įgyvendino kiti tarnautojai, nors dėl to Agentūra nepatyrė papildomų išlaidų, o net sutaupė lėšas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Agentūra siūlė atsakovui sudaryti taikos sutartį, kurioje žalos dydį nurodė kiek didesnį nei 1 000 Eur. Atsakovas daro išvadą, kad žala tėra tariama, o ne realiai patirta.
32. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog jo veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip tyčiniai, ir nesutinka su teismo išvadomis dėl atsakovo ir I. L. santykių pobūdžio. Atsakovas nurodo, kad byloje nėra duomenų ir nėra galimybės konstatuoti, kad santykiai tarp atsakovo ir I. L. buvo konfliktiniai. Atsakovas pažymi, kad jis nebuvo tiesioginis I. L. vadovas, jam vadovavo skyriaus vedėjas. Be to, atsakovas savarankiškai nepriiminėjo sprendimų I. L. atžvilgiu, vadovavosi tik I. L. veiksmus tyrusių komisijų išvadomis. Atsakovas akcentuoja, kad nesiekė priimti Įsakymo ir neturėjo motyvo elgtis nerūpestingai. Atsakovas pažymi, kad I. L. atleidimą nagrinėję teismai priėmė keletą sprendimų, kurių esmė skyrėsi. Atsakovas daro išvadą, kad susiklostęs santykis teisine prasme buvo sudėtingas, atsakovo veiksmai nebuvo tyčiniai, pertvarka buvo vykdoma Aplinkos ministerijos iniciatyva. Atsakovas pažymi, kad, jei vienas ar kitas įsakymas buvo pripažintas neteisėtu, tai savaime nesuponuoja tokį įsakymą priėmusio asmens kaltės ir savaime nėra sąlyga asmens teisinei atsakomybei kilti. Kadangi jis neatliko jokių tyčinių neteisėtų veiksmų, jam negalėjo kilti jokia teisinė atsakomybė žalos atlyginimo kontekste.
33. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Agentūros, atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
34. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 pripažino Įsakymą neteisėtu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2218-1066 turi res judicata galią šioje byloje. Todėl pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentu, kad teismai nenagrinėjo ir nenustatė atsakovo, tuo metu ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas, veiksmų sudėties ir ryšio su materialinės atsakomybės atsiradimu. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo teiginiais, kad jis nėra vienasmeniškai atsakingas už Įsakymo parengimą, vadovaujasi Agentūros darbo reglamento, galiojusio 2015 m. lapkričio 30 d., 25 punktu ir daro išvadą, kad Įsakymas neturėjo būti teikiamas derinimui (vizavimui) Teisės skyriaus vedėjui ar jo pavedimu kitam šio skyriaus valstybės tarnautojui ir (ar) darbuotojui. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas pats priėmė sprendimus dėl struktūrinių pertvarkymų eigos, kam ir kokias pareigybes siūlyti, atsakovas vienasmeniškai priėmė sprendimą visiems darbuotojams teikti po vieną individualų pasiūlymą užimti naujai steigiamas pareigas nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Atsakovo nurodymu, Personalo skyriaus darbuotojai parengė ir 2015 m. rugsėjo 17 d. pranešimu Nr. 13TP-155 informavo I. L., jog 2015 m. gruodžio 1 d. bus panaikinta Agentūros (duomenys neskelbtini). Atsakovo nurodymu, Personalo skyriaus darbuotojai parengė ir 2015 m. lapkričio 12 d. pranešimu Nr. 13TP-307 I. L. pasiūlė pareigybę 57-6T. 2015 m. lapkričio 20 d. I. L. atsisakius siūlytų pareigų, Personalo skyrius pateikė atsakovui visų laisvų nuo 2015 m. gruodžio 1 d. įsteigtų pareigybių sąrašą. Atsakovo nurodymu, 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimu Nr. 13TP-311 I. L. buvo pasiūlytos kitos pareigos Agentūros Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriuje (65-6T, A lygio 11 kategorija). I. L. 2015 m. lapkričio 27 d. atsisakius užimti pasiūlytas pareigas, atsakovas nedavė Personalo skyriui nurodymo ar pavedimo siūlyti kitų pareigų, o ant I. L. 2015 m. lapkričio 27 d. atsisakymo pranešimo uždėjo rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“, t. y. davė nurodymą Personalo skyriui parengti įsakymo dėl I. L. atleidimo iš pareigų projektą. 2015 m. lapkričio 30 d. I. L. buvo atleistas iš valstybės tarnybos. 2015 m. lapkričio 27 d. I. L. atsisakius pareigų, atsakovas nesikreipė į Personalo skyrių, kad šis pateiktų informaciją apie laisvas pareigas, kurių reikalavimus galėtų atitikti I. L.. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas vienasmeniškai, kaip įstaigos vadovas, priėmė sprendimą nesiūlyti I. L. kitų laisvų pareigų ir davė pavedimą Personalo skyriui parengti įsakymą dėl I. L. atleidimo.
35. Pareiškėjas pažymi, kad administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina atitinkamų sumų I. L. išmokėjimą dėl neteisėto jo atleidimo. Agentūros direktoriaus priimtas Įsakymas, kuriuo atleistas I. L., administraciniam teismui jį pripažinus neteisėtu, sukėlė realias materialines pasekmes Agentūrai, t. y. jis yra priežastiniu ryšiu susijęs su patirta žala. Kadangi žala kilo iki 2019 m. sausio 1 d., Agentūra yra tinkamas subjektas valstybės vardu reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Atsiliepimas
36. Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Agentūros, atsiliepimu į D. P. apeliacinį skundą prašo iš dalies patenkinti D. P. apeliacinį skundą ir priteisti iš atsakovo R. M. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – 659,24 Eur.
Šalies argumentai
37. Pareiškėjas nurodo, kad pagrindinis trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Trečiojo suinteresuoto asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Pareiškėjas vadovaujasi CPK 93 straipsnio 1, 4 dalimis, 98 straipsnio 1 dalimi, 47 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, atkreipia dėmesį, jog būtent atsakovo atstovas prašė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti D. P., atsakovo atstovas 2021 m. sausio 6 d. teismo posėdžio metu taip pat pateikė prašymą pripažinti D. P. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Pareiškėjo teigimu, D. P., kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, byloje dalyvavo Agentūros pusėje. Pareiškėjas pažymi, kad D. P. tinkamai vykdė savo, kaip Agentūros valstybės tarnautojo funkcijas ir pareigas, ji nėra atsakinga dėl Agentūrai padarytos žalos, nes Agentūra niekada jai nepareiškė jokių pretenzijų ir ji nėra atsakovas šioje byloje. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas neįvertino visų bylinėjimosi išlaidų dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių, o D. P., kaip trečiojo suinteresuoto asmens, procese dalyvavusios Agentūros pusėje, patirtos bylinėjimosi išlaidos tenkinus Agentūros prašymą iš dalies, turi būti atlygintos iš pralaimėjusios šalies (atsakovo), proporcingai Agentūros patenkintų reikalavimų daliai.
Atsiliepimas
38. Trečiasis suinteresuotas asmuo aplinkos ministras atsiliepimu į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti.
39. Aplinkos ministras vadovaujasi Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau – ir Žalos atlyginimo įstatymas) 5 straipsnio 1, 4 dalimis, CK 6.246 straipsniu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad nagrinėjamu atveju tenkinamos CK 6.280 straipsnio 1 dalyje ir Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį, t. y. pirma, valstybė turi būti atlyginusi tarnautojo neteisėtais veiksmais sukeltą žalą; antra, tokia žala turi būti padaryta kaltais atsakovo veiksmais. Atsakovas, eidamas Agentūros direktoriaus pareigas, priėmė materialines pasekmes valstybei sukėlusį individualų teisės aktą, jo neteisėti veiksmai yra siejami su Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų nesilaikymu, atleidžiant iš pareigų Agentūros (duomenys neskelbtini) I. L.. Neteisėto I. L. atleidimo iš tarnybos Agentūroje faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Taip pat įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota atsakovo R. M. kaltė dėl jo veiksmų atleidžiant iš pareigų I. L..
40. Aplinkos ministras atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir pažymi, jog tai, kad pareiškėjo prašyme nurodyta atsakovo kaltės forma – tyčia, o įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog R. M. kaltė pasireiškė neatsargumu, nesudaro pagrindo teigti, kad prašymas nepagrįstas, o teismo sprendimas naikintinas. Aplinkybė, jog Agentūra sumokėjo I. L. priteistą negautą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat kitas dėl šio atleidimo patirtas išlaidas patvirtina, kad valstybė dėl šio neteisėto atleidimo patyrė išlaidas ir įvykdė pareigą atlyginti žalą, dėl to teismas teisingai konstatavo, jog sąlyga, kad valstybė turi būti atlyginusi neteisėtais R. M. veiksmais sukeltą žalą, laikytina nustatyta.
41. Aplinkos ministras vadovaujasi Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020 nustačius atsakovo R. M. kaltę (neatsargumo forma), yra pagrindas konstatuoti kaltus R. M., ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas, veiksmus Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo, kurio atitinkama veika pripažinta neteisėta, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti.
42. Nesutikdamas su atsakovo argumentais dėl subjekto, turinčio teisę reikšti reikalavimą atlyginti žalą, aplinkos ministras atkreipia dėmesį, kad atsakovas nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjo Agentūros direktoriaus pareigas, tad tiek žalos paaiškėjimo, tiek žalos atlyginimo metu (2017 m. gruodžio 19 d.) atsakovas nėjo Agentūros direktoriaus pareigų. Aplinkos ministras vadovaujasi Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 1 dalimi (iki 2019 m. sausio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 33 str. 1 d.), Valstybės tarnybos įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1370 2 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį, kad žala kilo iki 2019 m. sausio 1 d., ir daro išvadą, kad Agentūra – institucija, dėl kurios valstybės tarnautojo (tuometinio Agentūros direktoriaus R. M.) kilo žala, yra tinkamas subjektas valstybės vardu reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka. Aplinkos ministro teigimu, į Agentūros direktoriaus pareigas priimantis asmuo (aplinkos ministras) turėjo būti pašalintinas iš bylos, nes bylos išsprendimas neturės įtakos jo teisėms, pakeičiant jį į Aplinkos ministeriją, o aplinkos ministro pateikti procesiniai dokumentai laikytini Aplinkos ministerijos byloje pateiktais procesiniais dokumentais.
43. Atsižvelgęs į tai, kad D. P. prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, aplinkos ministras nurodo, kad jos apeliacinis skundas yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko savo atsiliepime į prašymą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. A. T. K. nesutinka su atsakovo teiginiais, kad ji vizavo Įsakymą, ir nurodo, kad įsakymų personalo klausimais projektų derinimą atsakovas nepagrįstai sutapatina su įsakymų veiklos klausimais projektų derinimu. A. T. K. teigimu, pagal Darbo reglamento nuostatas, Įsakymas neturėjo būti teikiamas derinimui (vizavimui) Teisės skyriaus vedėjui ar jo pavedimu kitam šio skyriaus valstybės tarnautojui ir (ar) darbuotojui.
45. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. K. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinį skundą nurodo, kad D. P. neišreiškė prašymo dėl jos pašalinimo iš bylos (CPK 47 str. 5 d.), priešingai – byloje veikė aktyviai, teikė į bylą procesinius dokumentus, samdė advokatą, išdėstė savo poziciją dėl šalių ginčo. D. P. dalyvavimas byloje didžiąja dalimi buvo susijęs su jos interesu ginti savo teises ta apimtimi, kad ji tinkamai vykdė jai pagal pareigybės aprašymą pavestas funkcijas, ji nėra ir negali būti atsakinga dėl padarytos žalos. Teismas sprendė, kad dėl žalos yra atsakingas tik atsakovas R. M.. A. T. K. atkreipia dėmesį, kad D. P. atsiliepime į prašymą pažymėjo, jog būtent toje 32 proc. apimtyje pareiškėjo prašymas dėl materialinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas (t. y. pareiškėjas turėjo reikalauti tik 6, o ne 9 vidutinių darbo užmokesčių dydžio materialinės žalos atlyginimo).
46. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepimu į atsakovo R. M. apeliacinį skundą prašo pašalinti ją iš administracinės bylos, nes bylos išsprendimas neturės įtakos jos teisėms ir pareigoms. A. B. nurodo, kad Įsakymą parengė tinkamai ir laiku, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, regreso teisės į žalą, t. y. 16 689,09 Eur, kurie buvo išmokėti I. L., vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017, įgyvendinimo, reikalaujant priteisti šią sumą iš neteisėtus veiksmus, lėmusius šios žalos atsiradimą, atlikusio Aplinkos apsaugos agentūros valstybės tarnautojo – atsakovo R. M., kuris neteisėtų veiksmų atlikimo metu (neteisėto Įsakymo priėmimo metu) ėjo Agentūros direktoriaus pareigas.
Žemesnės instancijos teismas
48. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šiuo atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos atsakovo materialinei atsakomybei kilti, nustatęs, jog atsakovo kaltė pasireiškė neatsargumu, ir padaręs išvadą, kad, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, atsakovo materialinė atsakomybė ribojama šešių jo vidutinių darbo užmokesčių dydžiu, pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė Agentūrai iš atsakovo 11 283,90 Eur materialinei žalai atlyginti. Taip pat teismas priteisė atsakovui R. M. iš Agentūros 348,48 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas netenkino trečiojo suinteresuoto asmens D. P. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas R. M. ir trečiasis suinteresuotas asmuo D. P., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinius skundus.
49. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų.
50. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo R. M. apeliacinį skundą ir patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius atsakovo apeliacinio skundo motyvus.
51. Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu metu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį valstybės tarnautoją. Taigi būtent Valstybės tarnybos įstatyme 32 straipsnyje, be kita ko, jo 2 dalyje yra numatyta valstybės tarnautojų atsakomybė už žalą, padarytą atliekant vidaus administravimo veiklą, o Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje numatyta valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos regreso teisė reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo šios žalos atlyginimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, dėl kurių darbuotojų (valstybės tarnautojų) neteisėtų veiksmų buvo priteistas žalos atlyginimas ją patyrusiems subjektams, regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį valstybės tarnautoją įgyvendinimas yra pastarųjų materialinės atsakomybės instituto dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1680-525/2021). Pagal minėtą Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, galimybė valstybės tarnautojui taikyti materialinę atsakomybę yra saistoma tam tikrų sąlygų nustatymo – turi būti nustatyta neteisėta valstybės tarnautojo veika, dėl minėtos neteisėtos veikos institucijai (įstaigai) padaryta tiesioginė materialinė žala bei valstybės tarnautojo kaltė. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė tais atvejais, kai žala padaryta atliekant funkcijas vidaus administravimo veiklos srityje, yra ribojama tam tikru dydžiu – atlyginama žala, neviršijanti šešių vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015).
52. Atsižvelgusi į šios nutarties 51 punkte nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju taikytini neteisėtu pripažinto Įsakymo metu galioję Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis ir 33 straipsnis. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymo pirmosios instancijos teismui pateikimo metu atsakovas jau buvo atleistas iš Agentūros valstybės tarnautojo pareigų. Pareiškėjas pateikė prašymą dėl žalos atlyginimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pasinaudojęs Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje įtvirtinta regreso teise į žalą padariusį valstybės tarnautoją.
53. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčui aktualios redakcijos Valstybės tarnybos įstatyme nenustatytas subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl materialinės žalos priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos teisinius santykius reglamentuoja Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymas, kurio 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė, atlyginusi dėl kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, kurią įgyvendindama privalo teismo tvarka išieškoti iš šių asmenų tiek, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip devynis vidutinius jų darbo užmokesčius, o jeigu žala padaryta tyčia, – tiek, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo. Šioje dalyje nustatytos taisyklės taikomos, jeigu kiti įstatymai, reglamentuojantys šioje dalyje nurodytų asmenų veiklą, nenustato kitaip. Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais valstybei atstovauja institucija, dėl kurios pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo neteisėtų veiksmų (aktų) atsirado žala. Lėšos, kurias valstybė išieškojo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka, sumokamos į valstybės biudžetą (Žalos atlyginimo įstatymo 5 str. 3 d.). Valstybei atstovaujančios institucijos privalo pareikšti ieškinį dėl žalos išieškojimo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka, jei valstybės tarnautojas ar kitas darbuotojas jos neatlygino savo noru (Žalos atlyginimo įstatymo 5 str. 4 d.).
54. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad šioje byloje pareiškėjas yra netinkamas. Tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, atsakovas nebuvo Agentūros valstybės tarnautojas. Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 4 dalimi, nustatančia valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens teisę (šiuo atveju – aplinkos ministro) išskaityti iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio padarytos žalos atlyginimą. Remiantis Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos apsaugos agentūros, yra tinkamas pareiškėjas šioje byloje.
55. Pagal CK 6.280 straipsnį, asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į žalą padariusį asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Šioje nuostatoje įtvirtinta bendroji taisyklė, nustatanti, kad asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš žalą padariusio asmens, tačiau įstatymai gali nustatyti ir išimtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2581-662/2017). Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl valstybės tarnautojo (Agentūros direktoriaus) atsakomybės dėl žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atliktais vykdant funkcijas, susijusias su vidaus administravimo sritimi, atlyginimo. Taigi nagrinėjamu atveju, be kita ko, taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos, galiojusios atsakovo veiksmų, su kuriais siejamas žalos atsiradimas, atlikimo metu.
56. Nagrinėjamoje byloje atsakovo materialinė atsakomybė kildinama iš jo veiksmų priimant 2015 m. lapkričio 30 d. Įsakymą, kuriuo I. L. buvo atleistas iš Agentūros (duomenys neskelbtini) pareigų. Sprendžiant dėl žalos, padarytos Agentūros direktoriaus neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus – atleidžiant valstybės tarnautoją, atlyginimo, t. y. dėl Agentūros direktoriaus materialinės atsakomybės, taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Kaip jau minėta, valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į valstybės tarnautoją dėl žalos, padarytos jo veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus, be kita ko, atleidžiant valstybės tarnautoją, kurie yra neteisėti.
57. Civilinio kodekso 6.246 straipsnio, reglamentuojančio neteisėtus veiksmus, kaip būtinąją civilinės atsakomybės taikymo sąlygą, 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
58. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės klausimais yra pažymėjęs, jog valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, be kita ko, vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas (žr., pvz., 2015 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015). Bylose dėl darbuotojų materialinės atsakomybės Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, jog materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas; darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu; darbuotojo neveikimas gali būti pripažintas neteisėtu, kai esant tam tikroms aplinkybėms jis įpareigotas atlikti reikiamus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016 26 punktą, 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018 37 punktą).
59. Nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėti veiksmai yra siejami su Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimų nesilaikymu neteisėtai atleidžiant I. L. iš einamų pareigų. Tokie faktai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017, 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020), kuriuose konstatuota, kad priimant Įsakymą nebuvo laikytasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos; pareiškėjui, ėjusio Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pareigas, yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis turėjo ir galėjo aktyviau veikti, užkirsdamas kelią pažeidimui; jis turėjo imtis veiksmų, kuriais būtų tinkamai įgyvendinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija.
60. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įsiteisėjusiais teismo procesiniais sprendimais jau buvo konstatuota, jog R. M., priimdamas Įsakymą, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendė, jog buvusio Agentūros direktoriaus neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, todėl iš naujo neįrodinėtini.
61. Pasisakydama dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2995/2012, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3226-415/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-620-552/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2692-415/2018).
62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai laikoma, jog valstybės tarnautojo atleidimą iš atitinkamos valstybės institucijos pripažinus neteisėtu, t. y. panaikinus įsakymą, kuriuo valstybės tarnautojas yra atleidžiamas iš valstybės tarnybos, ar panaikinus valstybės institucijos priimtą teisės aktą, yra konstatuojamas atitinkamo teisės akto neteisėtumas, kartu ir tokios institucijos neteisėti veiksmai bendrąja Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-67/2012, 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1806/2012, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4784-492/2016, 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2754-492/2017 ir kt.).
63. Kaip minėta, Įsakymas buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas dėl to, jog jį priimant buvo pažeisti atitinkamų teisės aktų reikalavimai. Tokiu būdu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu buvo konstatuoti neteisėti Agentūros veiksmai ir šie faktai laikytini prejudiciniais. Atsižvelgdama į tai, jog atsakovo, kaip Agentūros direktoriaus, veiksmai priimant Įsakymą šiuo atveju sutapo su Agentūros veiksmais, kurių įvertinimas atliktas įsiteisėjusiuose administracinių teismų procesiniuose sprendimuose ir kuriuose konstatuota, jog priimant Įsakymą nebuvo laikytasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimų, be to, administracinėje byloje dėl tarnybinės nuobaudos R. M. skyrimo padarius tarnybinį pažeidimą priimant Įsakymą teisėtumo ir pagrįstumo atsakovo veiksmai priimant Įsakymą buvo įvertinti kaip neteisėti, teisėjų kolegija daro išvadą, jog jau yra nustatytas buvusio Agentūros direktoriaus R. M. veiksmų neteisėtumo faktas, t. y. jis, eidamas Agentūros direktoriaus pareigas, jas vykdė netinkamai ir padarė tarnybinį pažeidimą.
64. Pagal Žalos atlyginimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį kitą valdžios institucijų pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitą darbuotoją atsiranda, jeigu žala padaryta kaltais šių asmenų veiksmais, t. y. pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia, tiek neatsargumas, ir rūšis – tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo. Civilinės atsakomybės atveju laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Civilinio kodekso 6.248 str. 3 d.). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį vertinama, ar žalą padaręs asmuo yra kaltas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018).
65. Viešojoje teisėje kalbant apie valstybės institucijų tarnautojų ir vadovų materialinę atsakomybę būtina pabrėžti atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartus. Valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-322-552/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4221-502/2017). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015 pažymėjo, kad tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia).
66. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo teiginius dėl jo vienasmenės atsakomybės nebuvimo ir pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2426-438/2020. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija 2020 m. spalio 7 d. nutartyje konstatavo, kad nors apie laisvas pareigybes, t. y. konkrečiai apie nuo 2015 m. lapkričio 26 d. laisvą Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę turėjo žinoti ir Personalo skyrius, pareiškėjui, ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas, yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, pareiškėjas turėjo ir galėjo aktyviau veikti, užkirsdamas kelią pažeidimui, turėjo imtis veiksmų, kuriais būtų tinkamai įgyvendinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija. Be to, pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad 2015 m. lapkričio 26 d. iš tarnybos atleidus R. V., liko laisva Atliekų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė ir kad į ją galėtų pretenduoti I. L.. 2015 m. lapkričio 27 d. I. L. atsisakius pareigų, pareiškėjas nesikreipė į Personalo skyrių, kad šis pateiktų informaciją apie laisvas pareigas, kurių reikalavimus galėtų atitikti I. L..
67. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog kitiems Agentūros darbuotojams būtų keltas tarnybinės ir / ar materialinės atsakomybės klausimas dėl jų atliktų veiksmų, susijusių su Įsakymo parengimu, taip pat nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju kitų Agentūros darbuotojų veiksmai galėjo įtakoti atsakovo atliktus neteisėtus veiksmus (kad jis, kaip Agentūros vadovas, buvo suklaidintas, kad jam buvo pateikta netiksli informacija ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl atsakovo ir I. L. santykių konfliktinio pobūdžio, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi vertinant nagrinėjamos bylos aplinkybes, nelemia pirmosios instancijos teismo padarytos pagrįstos išvados dėl atsakovo kaltės laipsnio pakankamumo materialinei atsakomybei kilti.
68. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra ginčo, jog Agentūra sumokėjo I. L. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi priteistas pinigų sumas (iš viso 16 689,09 Eur). Tai patvirtina byloje esantys pareiškėjo pateikti įrodymai. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus dėl žalos realumo nebuvimo. Pareiškėjo patirtos nurodyto dydžio žalos fakto nepaneigia ir atsakovo minima aplinkybė dėl pareiškėjo siūlytos sudaryti taikos sutarties.
69. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126-313/2018 suformuotos praktikos. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Atsakovo nurodytoje bendrosios kompetencijos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje atsakovo kaltė, kaip viena būtinųjų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, nebuvo nustatyta įvertinus, be kita ko, aplinkybes, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl darbuotojo atleidimo, rėmėsi nesuinteresuotų, nepriklausomų ekspertų nuomonėmis, dėl konsultacijos suteikimo kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, teisinis reguliavimas nebuvo vienareikšmiškas. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, priešingai, yra nustatyta, kad atsakovas Įsakymą priėmė vienasmeniškai, nesikreipė dėl informacijos pateikimo / konsultacijos į kitus specialistus, taigi jis nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų užtikrintas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos įgyvendinimas.
70. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą išdėstytus argumentus, įvertino byloje surinktus įrodymus laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų, iš esmės teisingai taikė šiai bylai aktualias materialiosios teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kadangi teismo sprendimas priimamas ne atsakovo naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
71. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. P. pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nebuvo tenkintas jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir prašo priimti naują sprendimą – tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens D. P. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
72. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 3 dalį, pirmiausia būtina įvertinti ginčo turinį, nustatyti, kaip pareiškėjo reikšti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, su kurios ginčo šalies pozicija sutapo trečiojo suinteresuoto asmens interesai byloje, t. y. kurios ginčo šalies poziciją palaikė trečiasis suinteresuotas asmuo, ar teismo sprendimas buvo priimtas tos ginčo šalies naudai, ar atsiranda, pasikeičia, pasibaigia trečiojo suinteresuoto asmens teisės po priimto teismo sprendimo, ir ar atitinkamų teisių atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga yra palankus (nepalankus) trečiajam suinteresuotam asmeniui, ar patenkintas trečiojo suinteresuoto asmens interesas, dėl kurio jis dalyvavo ir kurio jis siekė byloje, dėl kokių priežasčių susidarė bylinėjimosi išlaidos ir kt. Tik įvertinus teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, galima nustatyti, ar priimtu galutiniu res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią turinčiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013, 2014 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-404/2014 ir kt.).
73. Pažymėtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens D. P. atsiliepime į pareiškėjo prašymą suformuluotas prašymas dėl pareiškėjo prašymo spręsti teismo nuožiūra. Kaip matyti, bylos baigtis tiesiogiai neturėjo įtakos D. P. teisėms ir pareigoms. D. P., prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat nenurodė, kokiu būdu, teismui iš dalies patenkinus pareiškėjo prašymą, buvo apgintos jos teisės. Trečiojo suinteresuoto asmens D. P. teisės ar teisėti interesai bei pareigos, nagrinėjamu atveju priėmus tiek pareiškėjui palankų, tiek ir nepalankų sprendimą, nepasikeičia, todėl šiuo atveju jos teisės, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, nebuvo apgintos, atitinkamai ji neįgijo teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
74. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas trečiojo suinteresuoto asmens D. P. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, paliekama nepakeista. Kadangi teismo sprendimas priimamas ne trečiojo suinteresuoto asmens naudai, netenkinamas trečiojo suinteresuoto asmens D. P. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl apeliacinio skundo parengimo.
75. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Agentūros. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje netiksliai nurodė pareiškėją, todėl sprendimo rezoliucinė dalis keistina, nurodant, kad materialinė žala priteisiama Lietuvos valstybei, atstovaujamai Agentūros, ir bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo R. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens D. P. apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo rezoliucinės dalies dalį pakeisti, nurodant:
„Priteisti Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos agentūros, iš atsakovo R. M. 11 283,90 Eur (vienuolika tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt tris eurus ir 90 ct) materialinei žalai atlyginti.
Iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros, priteisti atsakovui R. M. 348,48 Eur (tris šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus ir 48 ct) bylinėjimosi išlaidų.“
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.