Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-2426-438/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-10-07
Bylos Nr.: eA-2426-438/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01863-2018-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Rytis Krasauskas
Pareiškėjas: R. M.
Atsakovas: Aplinkos apsaugos agentūra
Trečiasis asmuo: Aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija

Kategorijos

29.1.3Išmokų, išmokėtų ir (arba) panaudotų pažeidžiant teisės aktus, grąžinimas ir išieškojimas

Administracinė byla Nr. eA-2426-438/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01863-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 7 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Aplinkos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – Agentūra) direktoriaus 2018 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. AP-111 (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjo Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pareigas. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas pasirašė 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. AP-403 „Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimu buvo panaikintas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paliktas nepakeistu. Atsakovas skundžiamu Įsakymu pareiškėją pripažino kaltu dėl to, kad pareiškėjas, eidamas Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pareigas, padarė tarnybinį pažeidimą, t. y. priimdamas 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. AP-403 „Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“ neužtikrino Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijos būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tačiau tarnybinė nuobauda neskiriama pasibaigus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminui.

3. Nesutikdamas su Įsakymu, pareiškėjas tvirtino, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo pažeistos procedūros. Įsakymas dėl komisijos sudarymo priimtas praleidus nustatytus terminus, t. y. praėjus 40 d., po to, kai Aplinkos ministerija gavo oficialią informaciją apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį. Pareiškėjas apie tarnybinį nusižengimą buvo informuotas nesilaikant teisės aktais nustatytų reikalavimų, t. y. nebuvo informuotas pasirašytinai, kad pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, taip pat jam nepateikta turima informacija apie tarnybinį nusižengimą. Be to, motyvuota išvada į pareigas pareiškėją priėmusiam asmeniui (Aplinkos apsaugos agentūros direktoriui) pateikta praleidus 20 dienų terminą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė į išsamų ir nešališką galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą ir vertinimą. Pareiškėjas neigia, kad būtų padaręs tarnybinį nusižengimą.

4. Pareiškėjas kaltinamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes nepasiūlė I. L. laisvų pareigų, kurių specialiuosius reikalavimus jis atitiko, tačiau pabrėžė, kad už įsakymų rengimą ir šių įsakymų turinį atsako rengėjas, o už atitikimą teisės aktų reikalavimams – teisės padalinio vadovas arba kitas jo įgaliotas teisininkas, tuo tarpu įstaigos vadovas organizuoja įstaigos darbą ir užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų. Tarnybinio nusižengimo tyrime nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas būtų blogai organizavęs Agentūros darbą. Anot pareiškėjo, jis nerengė 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403, kuriuo buvo atleistas I. L., o jį pasirašydamas buvo įsitikinęs, kad šio įsakymo projektas yra teisėtas, kadangi buvo visų, šį įsakymą privalėjusių vizuoti asmenų, derinimai (vizos). I. L. du kartus buvo siūlomos laisvos pareigos, tačiau abu kartus I. L. šių pareigų atsisakė. Pareiškėjas nežinojo ir neprivalėjo žinoti aplinkybių, kad I. L. atitiko Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorijos, kodas 57-7T) pareigybės, kuri buvo pasiūlyta kitai darbuotojai. Be to, pareiškėjas nežinojo, kad I. L. atleidimo dieną Agentūroje buvo laisvos pareigos, kurių specialiuosius reikalavimus I. L. atitiko, taigi, pareiškėjo veiksmuose (neveikime) tyčios nėra.

Atsiliepimas

5. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad pareiškėjo skunde pateikti paaiškinimai yra nepagrįsti ir neįrodyti. Agentūros nuomone, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo dėl komisijos sudarymo priėmimas 2018 m. vasario 1 d., praėjus 40 dienų nuo Agentūros 2017 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (16)-A4-13229 gavimo nelaikytinas esminiu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimu ir dėl nurodytų motyvų ginčijamas Įsakymas neturėtų būti naikintinas. Pareiškėjui buvo pateikta visa turima informacija apie tarnybinį nusižengimą ir jis pateikė paaiškinimus dėl Pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodyto kaltinimo, kurie buvo įvertinti. Nesutiko su tuo, kad pareiškėjas apie tarnybinį nusižengimą buvo informuotas nesilaikant teisės aktais nustatytų reikalavimų. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą buvo pateiktas prašymas pareiškėjui susipažinti, pasirašyti ir grąžinti Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Personalo skyriui. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą taip pat buvo nurodyti priedai – Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Komisijai atliekant pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą ir Agentūrai priimant ginčijamą Įsakymą, pagrindinės taisyklės nebuvo pažeistos. Komisija, įvertinusi visas faktines aplinkybes, turimus įrodymus, pareiškėjo paaiškinimus, Agentūros Personalo skyriaus vedėjos D. P. paaiškinimus, Agentūros direktoriaus rašytines rezoliucijas I. L. pateiktuose rašytiniuose atsisakymuose siūlomų laivų pareigų, taip pat pasirašytus pranešimus dėl pareigų siūlymų I. L., sprendimus dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų ir kitus įrodymus, tinkamai nustatė pareiškėjo kaltės formą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, kad aplinkybė, jog per 5 darbo dienas nuo Agentūros 2017 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. (16)-A4-13229 gavimo Aplinkos ministerijoje nebuvo sudaryta komisija galimo tarnybinio nusižengimo tyrimui nelaikytinas esminiu pažeidimu. Byloje ginčo, kad Pranešimą apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą gavo pareiškėjas 2018 m. vasario 9 d., nėra, pats pareiškėjas skunde nurodė, kad jį gavo 2018 m. vasario 9 d. Tai, kad pareiškėjas negrąžino pasirašyto Pranešimo, nesudaro pagrindo teigti, kad surašant bei įteikiant Pranešimą pažeisti teisės aktų reikalavimai. Tarnybinio patikrinimo išvada, adresuota aplinkos ministrui, registruota Aplinkos ministerijoje 2018 m. kovo 9 d. nepraleidus Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 11 punkte ir 13 punkte nustatytų terminų. Pasak Ministerijos, motyvuota išvada surašyta 2018 m. kovo 9 d., skundžiamas Įsakymas priimtas 2018 m. balandžio 27 d., taigi akivaizdu, kad nepraleistas nei dviejų mėnesių terminas, nei Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas. Komisija pagrįstai konstatavo, kad sprendimą siūlyti ar nesiūlyti I. L. užimti kitas pareigas priėmė pareiškėjas, nes I. L. atleidimo iš pareigų metu jis ėjo Agentūros direktoriaus pareigas, todėl nesutiko su pareiškėjo teigimu, kad įsakymo dėl I. L. atleidimo jis nerengė, o tik pasirašė, todėl jo kaltės nėra. Pabrėžė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į gynybą, buvo užtikrinta teisė teikti paaiškinimą. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda neskirta, nes pasibaigęs tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjo Agentūros direktoriaus pareigas. Aplinkos ministro 2017 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. Dl-77 „Dėl R. M., nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas, galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ sudaryta komisija (toliau – Komisija), kuriai pavesta ištirti R. M., nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas, galimą tarnybinį nusižengimą ir nustatyti, ar jo veiksmuose yra kaltės atleidžiant iš pareigų Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą I. L., pateikti išvadas ir pasiūlymus. Pareiškėjui buvo pateiktas Komisijos pirmininko 2017 m. vasario 8 d. pranešimas Nr. (16-3)-D8-846 „Apie tarnybinį nusižengimą“, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad per 5 darbo dienas gali pateikti paaiškinimą dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas 2018 m. vasario 26 d. raštu „Dėl 2018 m. vasario 8 d pranešimo Nr. (16-3)D8-846“ pateikė paaiškinimą (toliau – Paaiškinimas). Ministerijoje 2018 m. kovo 9 d. registruota Komisijos motyvuota išvada Nr. (16-3)-Dl 5-169 „Dėl R. M., nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjusio Agentūros direktoriaus, pareigas galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – Išvada), adresuota aplinkos ministrui. Ministerijos 2018 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (16-3)-D8-1955 Išvada pateikta Agentūrai. Agentūros direktorius 2018 m. balandžio 27 d. Įsakymu pripažino, kad Agentūros Administravimo departamento direktorius R. M., nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjęs Agentūros direktoriaus pareigas, padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau neskyrė tarnybinės nuobaudos pasibaigus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytiems tarnybinės nuobaudos skyrimo terminams. Pareiškėjas su Įsakymu susipažino 2018 m. gegužės 3 d. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, žinodamas apie pareigą siūlyti kitas pareigas, taip pat žinodamas, kad tuo metu tame pačiame skyriuje yra kitos laisvos pareigos, tačiau sąmoningai jų nepasiūlęs užimti I. L., 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. AP-403 atleido I. L. iš užimamų pareigų. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Agentūros direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. D1-918, 7.1. papunkčio nuostatą, kad direktorius organizuoja Agentūros darbą, jog būtų įgyvendinami Agentūros tikslai ir atliekamos nustatytos funkcijos, 7.2 papunkčio nuostatą, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir agentūros nuostatų, 7.6 papunktį, kad direktorius Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka priima į pareigas ir iš pareigų atleidžia Agentūros valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, 10 punkto nuostatą – užtikrina racionalų ir taupų lėšų ir turto naudojimą, veiksmingą Agentūros vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą; Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 4 punkto nuostatą, kad valstybės tarnautojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, 43 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o, jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, į žemesnės kategorijos pareigas; Agentūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. Dl-385, 17.1 papunktį, kuriame nurodyta, kad direktorius organizuoja Agentūros darbą, kad būtų įgyvendinami Agentūros tikslai ir atliekamos nustatytos funkcijos, 17.2 papunktį, kuriame nurodyta, kad direktorius užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir Agentūros nuostatų, 17.10 papunktį, kuriame nurodyta, kad direktorius užtikrina racionalų ir taupų lėšų ir turto naudojimą, veiksmingą Agentūros vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą; Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, kurioje įstaigos vadovui nurodyta pareiga užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir biudžetinės įstaigos nuostatų, 6 punkto nuostatą užtikrinti racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, veiksmingą biudžetinės įstaigos vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą. Įvertinusi visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Komisija siūlė pripažinti, kad R. M. padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinės nuobaudos neskirti, nes pasibaigęs Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėn. nuo pažeidimo padarymo dienos tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

Žemesnės instancijos teismas

11. Siekiant nustatyti, ar ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nurodė, kad būtina įvertinti, ar pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, ar skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų. Nagrinėdamas šią bylą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė, konstatavo, kad buvo laikytasi visų esminių tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrų, o pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. sąmoningai nesiūlė atleistam valstybės tarnautojui I. L. laisvų pareigų, nors turėjo pareigą užtikrinti, kad ši VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija būtų įgyvendinta tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, 2019 m. sausio 30 d. nutartyje atmetė pareiškėjo argumentus dėl nusižengimo tyrimo procedūros, tačiau konstatavo, kad negali įvertinti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie pareiškėjo kaltę, nes teismo išvada, kad pareiškėjas sąmoningai neužtikrino savo pavaldiniui VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, yra nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir neįvertino pareiškėjo teiginių apie tai, kad jis nežinojo apie laisvos pareigybės buvimą. Kadangi liko neatskleistos svarbios bylos aplinkybės ir toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinėje instancijoje, perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

12. Įvertinus teismų procesinius sprendimus šioje byloje, teismas laikė nustatytu, kad buvo tarnybinio nusižengimo faktas - I. L. atleidimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-799-484/2017 pripažintas netesėtu. Pareiškėjas, kaip vadovas neužtikrino, kad I. L. būtų pasiūlytos atsilaisvinusios pareigos. Dėl to kilo ir neigiamos pasekmės – I. L. buvo neteisėtai atleistas, jam už tai priteista kompensacija. Įvertinus tai, kad LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartyje atmetė pareiškėjo argumentus dėl nusižengimo tyrimo procedūros, taip pat kitus išaiškinamus, šioje byloje lieka nustatyti pareiškėjo kaltės klausimą.

10. Pareiškėjas veikė kaip įstaigos vadovas, t. y. administravimo subjektas. Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-l-502/2015, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069- 502/2015).

Žemesnės instancijos teismas

11. Pareiškėjo vadovaujamoje įstaigoje 2015 m. lapkričio mėnesį buvo vykdomi struktūriniai pertvarkymai. Išvadoje (3 lapas) nurodyta, kad vykdant struktūrinius pertvarkymus buvo taikoma praktika, kai buvo siūloma po vieną pareigybę kiekvienam tarnautojui atskirai, o ne visos laisvos pareigybės (Išvados 3 lapas), šios aplinkybės pareiškėjas neginčija. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta buvusi Personalo skyriaus vadovė D. P. taip pat paaiškino, kad pareiškėjas, būdamas vadovu, pats sprendė kam ir kokias pareigybes siūlyti. Taigi laikytina nustatytu, kad tarnautojams, kurių pareigybės naikinamos, pareiškėjo nurodymu buvo siūlomos pareigybės neatskleidžiant viso laisvų pareigybių sąrašo, kai, tuo tarpu, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies (2015 m. galiojusi redakcija) garantija įgyvendinama siūlant visas laisvas pareigas (žr. pvz., LVAT 2013 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-272/2013). Taip iš esmės ydingai buvo įgyvendinama VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija, ir buvo keliama rizika, kad bus pažeistos konkretaus tarnautojo teisės ir teisėti interesai. Taip pat tai rodo, kad pats pareiškėjas faktiškai buvo tiesiogiai įsitraukęs į pareigybių siūlymą, dėl to negali apsiginti vien tuo argumentu, kad už pareigų siūlymą turėjo būti atsakingi vien tik Personalo skyrius.

12. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino pats pareiškėjas, 2015 m. pertvarkymų metu I. L. buvo vienintelis, kuris buvo atleistas iš pareigų ne savo noru. Tai rodo, kad jo padėtis pareiškėjui turėjo būti žinoma. Kad situacija su I. L. buvo žinoma pareiškėjui patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai - (2018 m. vasario 26 d. pareiškėjo paaiškinimas, T I b. l. 99), kuriame R. M. nurodo, kad pamena I. L. atvejį. Tai, kad 2015 m. lapkričio 26 d. iš tarnybos atleidus R. V. liko laisva Atliekų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė ir kad į ją galėtų pretenduoti I. L., pareiškėjui turėjo būti žinoma, nes įsakymas dėl R. V. atleidimo priimtas 2015 m. lapkričio 26 d., o I. L. sekančią dieną (lapkričio 27 d.) pateikė atsisakymą užimti kitas pareigas, dėl ko pareiškėjas priėmė rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“, t. y. apsisprendė, kad kitų laivų pareigų I. L. nesiūlys. Po to, kai lapkričio 27 d. I. L. atsisakė pareigų, pareiškėjas nesikreipė į Personalo skyrių, kad šis pateiktų informaciją apie laisvas pareigybes, kurių reikalavimus galėtų atitikti I. L. Pažymėtina, kad I. L. dirbo tame pačiame, Atliekų skyriuje, iš kurio buvo atleista R. V., taigi pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus įstaigos vadovas, turėjo prisiminti, kad išvakarėse atsilaisvino pareigybė tame pačiame skyriuje. Įvertinus ir tai, kad I. L. buvo vienintelis, kuris pertvarkymų metu atleistas ne savo noru, pareiškėjas, šioje situacijoje, kaip rūpestingas įstaigos vadovas, turėjo susieti pareigybės atsilaisvinimo faktą su galimybe I. L. užimti atsilaisvinusias pareigas. Visgi pareiškėjas nebuvo rūpestingas ir nedėjo visų pastangų, kad būtų tinkamai įgyvendinta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija I. L. atžvilgiu, nesiėmė konkrečių priemonių išsiaiškinti, ar yra laisvų pareigybių, kurias yra privalu siūlyti I. L.. Pareiškėjas turėjo neigiamą nuomonę apie I. L. (ką įrodo jo 2018 m. vasario 26 d. paaiškinimas T I b. l. 97-100), taigi turėjo motyvą nesielgti labai rūpestingai užtikrinant, kad šio tarnautojo atžvilgiu garantija būtų tinkamai įgyvendinta. Įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas buvo kaltas dėl neteisėto I. L. atleidimo, nes galėjo ir turėjo suvokti, kad dėl atsilaisvinusios pareigybės turi pareigą siūlyti jas I. L., tačiau nesiėmė pakankamų priemonių, kad ši pareiga būtų įgyvendinta. Nors šioje byloje nėra esmingai svarbu, kokia konkrečiai forma pasireiškė pareiškėjo kaltė, laikytina, kad pareiškėjo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia – suvokė arba turėjo suvokti pareigą išsiaiškinti, ar atsilaisvinusi pareigybė atitinka I. L. kvalifikaciją, tačiau jos nevykdė taip leisdamas susidaryti situacijai, kad I. L. būtų atleistas iš pareigų.

13. Įvertinus aukščiau nurodytus motyvus, teismas daro išvadą, jog tarnybinės nuobaudos tyrimo ir skyrimo procedūra buvo atlikta iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Teismo vertinimu, Įsakymas buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus tarnybinio nusižengimo aplinkybes, buvo atsižvelgta į valstybės tarnautojo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius. Darytina išvada, kad tarnybinis nusižengimas įrodytas, nusižengimo tyrimas buvo atliktas išsamiai, esminių tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, pažeidimų, kurie būtų pagrindas skundžiamą įsakymą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti, nenustatyta.

III.

13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai ir panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros direktorės 2018 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. AP-111. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidas už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą.

14. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas Sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas nesivadovavo posėdžio metu, liudytojo apklausoje nustatytomis aplinkybėmis ir faktais. Nei buvęs Agentūros valstybės tarnautojas I. L., nei Agentūros direktorius, nei teisme liudijusi personalo vedėja, kuri ne dviprasmiškai tai paliudijo apklausos metu, nežinojo to fakto, kad I. L. galėjo būti pasiūlyta atsilaisvinusi pareigybė, ir kad tai galėjo lemti valstybės tarnautojo atleidimo procedūrų nesilaikymą, priimant Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. AP-403 ,,Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“.

15. Pažymi, kad bylos medžiagoje esančiame Agentūros Personalo vedėjos D. P. apklausos, kurią 2018 m. kovo 1 d. atliko Komisija, protokole nurodyta, kad „Personalo skyrius negavo direktoriaus nurodymo 2015 m. lapkričio 30 d. siūlyti I. L. atsilaisvinusių, prieš tai pasiūlytų R. V. pareigų“. Tačiau tiek Komisija, formuluodama išvadą apie tarnybinį nusižengimą, tiek Agentūra, priimdama ginčijamą įsakymą, ignoravo faktą, kad būtent Personalo skyrius, vykdydamas Personalo skyriaus nuostatų, patvirtintų Agentūros direktoriaus 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. AV-122, 5.3 papunktį, tvarko Agentūros personalą, 6.8 papunktyje nustatyta tvarka inter alia organizuoja Agentūros valstybės tarnautojų atleidimą iš pareigų, 6.7 papunktyje nustatyta tvarka rengia Agentūros direktoriaus įsakymų dėl darbuotojų atleidimo iš darbo ir teikia Agentūros direktoriui. Tai patvistino ir teismo posėdyje liudydama Agentūros Personalo vedėja D. P.. Taigi, akivaizdu, kad Agentūros direktorius, ant I. L. 2015 m. lapkričio 27 d. atsisakymo pranešimo pažymėjęs rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“, pagrįstai tikėjosi, kad Agentūros Personalo skyrius tinkamai atliks pareigas ir užtikrins teisės aktuose nustatytų procedūrų laikymąsi, todėl ir pasirašė 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. AP-403 „Dėl I. L. atleidimo iš pareigų“. Tuo atveju, jeigu įstaigos vadovas būtų priverstas atlikti kiekvieno specialisto veiksmų pakartotinę kontrolę, dubliuodamas administracijos padalinio vadovo darbą, būtų neįmanomas įstaigai pavestų funkcijų vykdymas, be to, susidarytų situacija, visiškai prieštaraujanti logikai ir asmeninės atsakomybės principui, įtvirtintam Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje.

Žemesnės instancijos teismas

16. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, kad už įsakymų rengimą ir turinį atsako rengėjas, o už atitikimą teisės aktų reikalavimams – teisės skyriaus vadovas arba kitas jo įgaliotas teisininkas, nors tai pripažino ir teisme apklaustas teismo kviestas liudininkas, šiuos argumentus neatsižvelgė ir tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikusi komisija, kuri iš esmės netyrė galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo aplinkybių visumos, o apsiribojo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-799-484/2017 atkartojimu. Agentūros darbo reglamente nustatyta, kad įsakymus veiklos klausimais rengia Agentūros valstybės tarnautojas, išreiškęs iniciatyvą rengti įsakymą veiklos klausimais, arba tarnautojas, kuriam pavesta rengti įsakymo projektą. Įsakymą derina (vizuoja) jo rengėjas, rengėjo tiesioginis vadovas, tais atvejais, kai įsakymas susijęs su piniginiais ištekliais – finansų skyriaus vedėjas, teisės skyriaus vedėjas, arba jo pavedimu kitas teisininkas, bei kitų padalinių vadovai ar tarnautojai, kai tai susiję su šių padalinių klausimais (Agentūros darbo reglamento 22.3, 22.4 punktai). Šios teisės normos užtikrina, kad dokumentų projektus derinantys asmenys patvirtina, kad yra susipažinę su dokumento projektu, jam pritaria ir pagal kompetenciją prisiima atsakomybę. Tiek tarnybinį nusižengimą tyrusi komisija, tiek pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad už įsakymo parengimą ir įsakymo turinį atsako rengėjas, o už atitikimą teisės technikai ir teisės aktų reikalavimams – teisės padalinio vadovas arba kitas jo įgaliotas teisininkas. Jeigu nors vienas iš Agentūros 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. AP-403 rengusių ir derinusių valstybės tarnautojų būtų tinkamai atlikęs pareigas, nebūtų sudarytos prielaidos Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto L. atleidimo procedūros pažeidimui.

17. Nurodo, kad pareiškėjo veiksmuose nėra tarnybinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos – kaltės. Jis nesiekė tyčia padaryti žalos įstaigai, nesielgė neapdairiai, nerūpestingai, neatidžiai, neviršijo savo įgaliojimų. Tai akivaizdu išklausius posėdžio protokolų, tai patvirtino ir teismo kviestas liudytojas Agentūros Personalo vedėja D. P. Tačiau to visai nevertino teismas, kuris rėmėsi Komisija visiškai ignoravusia Apelianto paaiškinimus ir, kaip jau buvo minėta, imitavo tarnybinio nusižengimo tyrimo atlikimą. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu aiškinosi ar pareiškėjas žinojo apie tai kad atsilaisvinusi R. V. pareigybė galėjo ir turėjo būti pasiūlyta I. L., tai konstatavo teisėjas posėdžio metu, kai nusprendė kviesti liudininku Agentūros Personalo vedėją D. P. Nustatė, liudininkė paliudijo, kad nei ji, nei pareiškėjas nežinojo. Tai suponuoja, kad nėra pareiškėjo asmeninės kaltės, bei tyčinio veikimo siekiant pažeidžiant įstatymus atleisti iš einamų pareigų I. L., o taip pat, kad Komisijos išvada nėra pagrista ir motyvuota, bei jos pagrindu išleistas įsakymas yra naikintinas. Tačiau nepagrįstai ir nemotyvuotai sprendime nurodo priešingai, nesiremiant nei faktais nei pareiškėjo nei liudytojos parodymais. Teismas, be kita ko, nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimu.

18. Sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas – pirmosios instancijos teismas konstatuojamosios dalies 11 punkte nepagrįstai interpretuoja, kad pareiškėjas, būdamas vadovu, pats sprendė kam ir kokias pareigybes siūlyti. Tiek bylos medžiagoje, tiek pareiškėjo paaiškinime Komisijai aiškiai matyti, kad visos siūlomos pareigybės buvo aptariamos su direktoriaus pavaduotojais, skyrių vedėjais ir įvertinus darbuotojų sugebėjimus ir turimas kompetencijas. Tai akivaizdžiai parodo tai, kad iš 128 darbuotojų tiktai vienas nesutiko eiti nei vienų iš jam siūlytų pareigų. Iš liudytojos Agentūros Personalo vedėjos D. P. parodymų akivaizdu, kad niekas nesitikėjo, kad I. L. nesutiks su jam siūlomomis pareigomis, bei patvirtino kad buvo siūlomos visos pareigos kokias tiktai jis atitiko. Be to, pareiškėjas ne bando apsiginti (kaip teigia teismas), tuo argumentu, kad už pareigų siūlymą turėjo būti atsakingi vien tik Personalo skyrius. Jis teigia, kad jo kaltė ir tyčia nėra įrodyta jokiais faktais ar liudijimais, todėl kaltina Komisiją priėmus nemotyvuotą tyrimo išvadą, o Agentūrą visai neatlikus tyrimo ir išleidus nepagristą įsakymą. Konstatuojamos dalies 12 punktas visiškai prieštarauja tiek teisme surinkai medžiagai, tiek pareiškėjo parodymams tiek liudytojos teiginiams. Nors iš teismo medžiagos akivaizdu, kad nebuvo ir nėra jokių pareiškėjo kaltės įrodymu, o juo labiau tyčios pareiškėjo veiksmuose, tačiau pirmos instancijos teismas neteisingai teigia, kad 2015 m. lapkričio 26 d. iš tarnybos atleidus R. V. liko laisva Atliekų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė ir kad į ją galėtų pretenduoti I. L., pareiškėjui turėjo būti žinoma, nes įsakymas dėl R. V. atleidimo priimtas 2015 m. lapkričio 26 d. (ir vėl neteisingai nurodoma įsakymo priėmimo diena, jis pasirašytas žymiai ankščiau nei I. L. atsisakė siūlomų pareigų), o I. L. sekančią dieną (lapkričio 27 d.) pateikė atsisakymą užimti kitas pareigas, dėl ko pareiškėjas priėmė rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“, t. y. apsisprendė, kad kitų laivų pareigų I. L. nesiūlys (nes nežinojo kad tokios pareigos Agentūroje yra. Šio punkto išvados prieštarauja visiems surinktiems įrodymams ir teismo kvietimu pakviesto liudytojo parodymams.

Atsiliepimas

19. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ištyręs visus šalių įrodymus byloje, proceso šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, liudytojos parodymus dėl neteisėto I. L. atleidimo, pagrįstai nustatė, jog tarnybinis nusižengimas padarytas pareiškėjo tyčiniais veiksmais, nustatė pareiškėjo kaltę (netiesioginė tyčia), kad jis galėjo ir turėjo suvokti, kad dėl atsilaisvinusios pareigybės turi pareigą pasiūlyti jas I. L., tačiau nesiėmė pakankamų priemonių, kad ši pareiga būtų įgyvendinta.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.

22. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, 2019 m. sausio 30 d. nutartyje atmetė pareiškėjo argumentus dėl nusižengimo tyrimo procedūros, tačiau konstatavo, kad negali įvertinti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie pareiškėjo kaltę, nes teismo išvada, jog pareiškėjas sąmoningai neužtikrino savo pavaldiniui Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, yra nemotyvuota.

23. Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, priimtas remiantis ginčui aktualiu teisniu reglamentavimu ir nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau nutarta tarnybinės nuobaudos neskirti, nes pasibaigė Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013 ). Tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą.

27. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012).

28. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

29. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikino bei perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjas pasinaudojo teisės aktuose nustatyta subjektine teise teikti paaiškinimą, nors ją įgyvendino nesilaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nusižengimo tyrimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 8 punkte įtvirtinto 5 darbo dienų termino, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip pagrįstus vertino pirmosios instancijos teismo argumentus dėl Taisyklių nuostatų aiškinimo, tačiau pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino ir neįvertino skundo aplinkybių dėl pareiškėjo kaltės buvimo, nors šias aplinkybes privalėjo išsamiai ištirti ir įvertinti. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pareiškėjo kaltės klausimas.

30. Nagrinėjamu atveju iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. pranešimu Nr. 13TP-155 Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiasis specialistas I. L. buvo informuotas apie tai, jog 2015 m. gruodžio 1 d. bus panaikinta Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygio 11 kategorija, kodas 43-4T). Agentūros direktorius 2015 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. AV-267 (kartu su 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. AV-317 pakeitimu) patvirtinto Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (kodas 57-6T) aprašymą, pagal kurį šios pareigybės lygis – A, kategorija – 10. Agentūros direktorius, t. y. pareiškėjas, 2015 m. lapkričio 12 d. pranešimu Nr. 13TP-307 I. L. pasiūlė pareigybę 57-6T. I. L. 2015 m. lapkričio 20 d. atsisakius siūlytų pareigų, ant I. L. 2015 m. lapkričio 20 d. pranešimo pareiškėjas užrašė rezoliuciją ,,siūlyti kitas pareigas, jeigu atitinka keliamus reikalavimus“. 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimu Nr. 13TP-311 I. L. buvo pasiūlytos kitos pareigos Agentūros Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriuje, A lygio 11 kategorijos. I. L. 2015 m. lapkričio 27 d. atsisakius minėtų pareigų, pareiškėjas ant I. L. pranešimo užrašė rezoliuciją – ,,parengti įsakymo projektą“ ir pareiškėjo įsakymu buvo atleistas iš užimamų pareigų. Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (kodas 57-7T) 2015 m. lapkričio 12 d. pranešimu Nr. 13TP-306 buvo pasiūlyta Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiajai specialistei R. V., kuri 2015 m. lapkričio 26 d. buvo atleista iš pareigų jos pačios prašymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017 priėmė nutartį, kuria pripažino, kad I. L. atleistas iš Aplinkos apsaugos agentūros pagal teismo sprendimą nuo 2017 m. gruodžio 19 d. ir priteisė I. L. naudai iš Aplinkos apsaugos agentūros 16 166,59 Eur vidutinį darbo užmokestį priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.

31. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo kaltės klausimą, atkreipia dėmesį į tai, kad gavus I. L. 2015 m. lapkričio 20 d. pranešimą ,,Dėl siūlomų pareigų atsisakymo“, Aplinkos apsaugos agentūros direktorius R. M. pažymėjo Personalo skyriaus vedėjai D. P. rezoliuciją ,,siūlyti kitas pareigas, jeigu atitinka keliamus reikalavimus“. I. L. buvo pasiūlytos kitos pareigos, tačiau 2015 m. lapkričio 27 d. siūlomų pareigų atsisakė ir tuomet ant pranešimo Aplinkos apsaugos agentūros direktorius pažymėjo rezoliuciją ,,parengti įsakymo projektą“. Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2015 m. gegužės 27 d. patvirtintu įsakymu Nr. AV-122 Personalo nuostatų 6.7 punkte įtvirtinta, kad Personalo skyrius, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, rengia Aplinkos apsaugos agentūros pareigybių sąrašų, mokymo planų, darbo sutarčių, direktoriaus įsakymų dėl darbuotojų priėmimo į darbą, perkėlimo į kitas pareigas, atleidimo iš darbo, atostogų suteikimo, tarnybinių komandiruočių ir kitais personalo valdymo klausimais projektus ir teikia Aplinkos apsaugos agentūros direktoriui; 6.8 punkte numatyta, kad Personalo skyrius organizuoja Aplinkos apsaugos agentūros valstybės tarnautojų ir darbuotojų priėmimą į pareigas ir atleidimą iš jų, valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą. Taigi, akivaizdu, kad apie laisvas pareigybes, t. y. konkrečiai apie 2015 m. lapkričio 26 d. laisvą Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę turėjo žinoti ir Personalo skyrius, kuris pagal kompetenciją atlieka Aplinkos apsaugos agentūros administracijos padalinių funkcijų, pareigybių analizę ir personalo sudėties analizę (Personalo skyriaus nuostatų 6.3 p.).

32. Tačiau, be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjui, ėjusio Aplinkos apsaugos agentūros direktoriui yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, pareiškėjas turėjo ir galėjo aktyviau veikti, užkirsdamas kelią pažeidimui. Pareiškėjas, būdamas Aplinkos apsaugos agentūros direktorius, turėjo imtis veiksmų, kuriais būtų tinkamai įgyvendinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija. Be to, pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad 2015 m. lapkričio 26 d. iš tarnybos atleidus R. V., liko laisva Atliekų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė ir kad į ją galėtų pretenduoti I. L. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir tai, kad 2015 m. lapkričio 27 d. I. L. atsisakius pareigų, pareiškėjas nesikreipė į Personalo skyrių, kad šis pateiktų informaciją apie laisvas pareigas, kurių reikalavimus galėtų atitikti I. L. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia, tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, prieina prie išvados, kad dėl neteisėto I. L. atleidimo pareiškėjo kaltė pasireiškė neatsargumu, t. y. pareiškėjas turėjo ir galėjo aktyviau veikti, užkirsdamas kelią pažeidimui.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kai pareiškėjo skundas atmetamas, jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasRytis KrasauskasDainius Raižys