- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-19
- Bylos Nr.
- eI-2218-1066/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01863-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos agentūrai
- Trečiasis asmuo
- Aplinkos ministerijai
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Aplinkos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – Agentūra) direktoriaus 2018 m. balandžio 27 d. įsakymą Nr. AP-111 (toliau – Įsakymas).
2. Pareiškėjas skundą grindžia šiais argumentais:
2.1. Nurodo, kad nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjo Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pareigas. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas pasirašė 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. AP-403 „Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“, kuris Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimu buvo panaikintas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paliktas nepakeistu. Atsakovė skundžiamu Įsakymu pareiškėją pripažino kaltu dėl to, kad pareiškėjas, eidamas Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus pareigas, padarė tarnybinį pažeidimą, t. y. priimdamas 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymą Nr. AP-403 „Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“ neužtikrino Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantijos būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tačiau tarnybinė nuobauda neskiriama pasibaigus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminui.
2.2. Nesutikdamas su Įsakymu, pareiškėjas tvirtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo pažeistos procedūros. Įsakymas dėl komisijos sudarymo priimtas praleidus nustatytus terminus, t. y. praėjus 40 d., po to, kai Aplinkos ministerija gavo oficialią informaciją apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį. Pareiškėjas apie tarnybinį nusižengimą buvo informuotas nesilaikant teisės aktais nustatytų reikalavimų, t. y. nebuvo informuotas pasirašytinai, kad pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, taip pat jam nepateikta turima informacija apie tarnybinį nusižengimą. Be to, motyvuota išvada į pareigas pareiškėją priėmusiam asmeniui (Aplinkos apsaugos agentūros direktoriui) pateikta praleidus 20 dienų terminą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė į išsamų ir nešališką galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą ir vertinimą. Pareiškėjas neigia, kad būtų padaręs tarnybinį nusižengimą.
2.3. Pareiškėjas kaltinamas padaręs tarnybinį nusižengimą, nes nepasiūlė I. L. laisvų pareigų, kurių specialiuosius reikalavimus jis atitiko, tačiau pabrėžia, kad už įsakymų rengimą ir šių įsakymų turinį atsako rengėjas, o už atitikimą teisės aktų reikalavimams – teisės padalinio vadovas arba kitas jo įgaliotas teisininkas, tuo tarpu įstaigos vadovas organizuoja įstaigos darbą ir užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų. Tarnybinio nusižengimo tyrime nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas būtų blogai organizavęs Agentūros darbą. Anot pareiškėjo, jis nerengė 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403, kuriuo buvo atleistas I. L., o jį pasirašydamas buvo įsitikinęs, kad šio įsakymo projektas yra teisėtas, kadangi buvo visų, šį įsakymą privalėjusių vizuoti asmenų, derinimai (vizos). I. L. du kartus buvo siūlomos laisvos pareigos, tačiau abu kartus I. L. šių pareigų atsisakė. Pareiškėjas nežinojo ir neprivalėjo žinoti aplinkybių, kad I. L. atitiko Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 11 kategorijos, kodas 57-7T) pareigybės, kuri buvo pasiūlyta kitai darbuotojai. Be to, pareiškėjas nežinojo, kad I. L. atleidimo dieną Agentūroje buvo laisvos pareigos, kurių specialiuosius reikalavimus I. L. atitiko, taigi, pareiškėjo veiksmuose (neveikime) tyčios nėra.
Šalies argumentai
2.4. Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais. Nurodė, kad Komisija jo atžvilgiu buvo neobjektyvi. Paaiškino, kad tuo metu vyko reorganizacija, dėl darbų gausos negalėjo prisiminti visų laisvų pareigybių ir jų specialiųjų reikalavimų.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Agentūra atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
3.1. Nurodo, kad pareiškėjo skunde pateikti paaiškinimai yra nepagrįsti ir neįrodyti. Agentūros nuomone, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo dėl komisijos sudarymo priėmimas 2018 m. vasario 1 d., praėjus 40 dienų nuo Agentūros 2017 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (16)-A4-13229 gavimo nelaikytinas esminiu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimu ir dėl nurodytų motyvų ginčijamas Įsakymas neturėtų būti naikintinas. Pareiškėjui buvo pateikta visa turima informacija apie tarnybinį nusižengimą ir jis pateikė paaiškinimus dėl Pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodyto kaltinimo, kurie buvo įvertinti. Nesutinka su tuo, kad pareiškėjas apie tarnybinį nusižengimą buvo informuotas nesilaikant teisės aktais nustatytų reikalavimų. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą buvo pateiktas prašymas pareiškėjui susipažinti, pasirašyti ir grąžinti Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Personalo skyriui. Pranešime apie tarnybinį nusižengimą taip pat buvo nurodyti priedai – Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis. Komisijai atliekant pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą ir Agentūrai priimant ginčijamą Įsakymą, pagrindinės taisyklės nebuvo pažeistos. Komisija, įvertinusi visas faktines aplinkybes, turimus įrodymus, pareiškėjo paaiškinimus, Agentūros Personalo skyriaus vedėjos D. P. paaiškinimus, Agentūros direktoriaus rašytines rezoliucijas I. L. pateiktuose rašytiniuose atsisakymuose siūlomų laivų pareigų, taip pat pasirašytus pranešimus dėl pareigų siūlymų I. L., sprendimus dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų ir kitus įrodymus, tinkamai nustatė pareiškėjo kaltės formą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo veiksmuose nėra tarnybinio nusižengimo sudėties.
3.2. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais.
4. Tretysis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija (toliau – Ministerija) atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad aplinkybė, jog per 5 darbo dienas nuo Agentūros 2017 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. (16)-A4-13229 gavimo Aplinkos ministerijoje nebuvo sudaryta komisija galimo tarnybinio nusižengimo tyrimui nelaikytinas esminiu pažeidimu. Byloje ginčo, kad Pranešimą apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą gavo pareiškėjas 2018 m. vasario 9 d., nėra, pats pareiškėjas skunde nurodo, kad jį gavo 2018 m. vasario 9 d. Tai, kad pareiškėjas negrąžino pasirašyto Pranešimo, nesudaro pagrindo teigti, kad surašant bei įteikiant Pranešimą pažeisti teisės aktų reikalavimai. Tarnybinio patikrinimo išvada, adresuota aplinkos ministrui, registruota Aplinkos ministerijoje 2018 m. kovo 9 d. nepraleidus Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 11 punkte ir 13 punkte nustatytų terminų. Pasak Ministerijos, motyvuota išvada surašyta 2018 m. kovo 9 d., skundžiamas Įsakymas priimtas 2018 m. balandžio 27 d., taigi akivaizdu, kad nepraleistas nei dviejų mėnesių terminas, nei Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas. Komisija pagrįstai konstatavo, kad sprendimą siūlyti ar nesiūlyti I. L. užimti kitas pareigas priėmė pareiškėjas, nes I. L. atleidimo iš pareigų metu jis ėjo Agentūros direktoriaus pareigas, todėl nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad įsakymo dėl I. L. atleidimo jis nerengė, o tik pasirašė, todėl jo kaltės nėra. Pabrėžė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į gynybą, buvo užtikrinta teisė teikti paaiškinimą. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda neskirta, nes pasibaigęs tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.
Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjo Agentūros direktoriaus pareigas. Aplinkos ministro 2017 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. Dl-77 „Dėl R. M., nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas, galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos sudarymo“ sudaryta komisija (toliau – Komisija), kuriai pavesta ištirti R. M., nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjusio Agentūros direktoriaus pareigas, galimą tarnybinį nusižengimą ir nustatyti, ar jo veiksmuose yra kaltės atleidžiant iš pareigų Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą I. L., pateikti išvadas ir pasiūlymus. Pareiškėjui buvo pateiktas Komisijos pirmininko 2017 m. vasario 8 d. pranešimas Nr. (16-3)-D8-846 „Apie tarnybinį nusižengimą“, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas, kad per 5 darbo dienas gali pateikti paaiškinimą dėl įtariamo tarnybinio nusižengimo. Pareiškėjas 2018 m. vasario 26 d. raštu „Dėl 2018 m. vasario 8 d pranešimo Nr. (16-3)D8-846“ pateikė paaiškinimą (toliau – Paaiškinimas). Ministerijoje 2018 m. kovo 9 d. registruota Komisijos motyvuota išvada Nr. (16-3)-Dl 5-169 „Dėl R. M., nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjusio Agentūros direktoriaus, pareigas galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – Išvada), adresuota aplinkos ministrui. Ministerijos 2018 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (16-3)-D8-1955 Išvada pateikta Agentūrai. Agentūros direktorius 2018 m. balandžio 27 d. Įsakymu pripažino, kad Agentūros Administravimo departamento direktorius R. M., nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2017 m. spalio 2 d. ėjęs Agentūros direktoriaus pareigas, padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau neskyrė tarnybinės nuobaudos pasibaigus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytiems tarnybinės nuobaudos skyrimo terminams. Pareiškėjas su Įsakymu susipažino 2018 m. gegužės 3 d. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, žinodamas apie pareigą siūlyti kitas pareigas, taip pat žinodamas, kad tuo metu tame pačiame skyriuje yra kitos laisvos pareigos, tačiau sąmoningai jų nepasiūlęs užimti I. L., 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. AP-403 atleido I. L. iš užimamų pareigų. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Agentūros direktoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. D1-918, 7.1. papunkčio nuostatą, kad direktorius organizuoja Agentūros darbą, kad būtų įgyvendinami Agentūros tikslai ir atliekamos nustatytos funkcijos, 7.2 papunkčio nuostatą, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir agentūros nuostatų, 7.6 papunktį, kad direktorius Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka priima į pareigas ir iš pareigų atleidžia Agentūros valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis, 10 punkto nuostatą – užtikrina racionalų ir taupų lėšų ir turto naudojimą, veiksmingą Agentūros vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą; Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 4 punkto nuostatą, kad valstybės tarnautojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, 43 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o, jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, į žemesnės kategorijos pareigas; Agentūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. Dl-385, 17.1 papunktį, kuriame nurodyta, kad direktorius organizuoja Agentūros darbą, kad būtų įgyvendinami Agentūros tikslai ir atliekamos nustatytos funkcijos, 17.2 papunktį, kuriame nurodyta, kad direktorius užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir Agentūros nuostatų, 17.10 papunktį, kuriame nurodyta, kad direktorius užtikrina racionalų ir taupų lėšų ir turto naudojimą, veiksmingą Agentūros vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą; Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, kurioje įstaigos vadovui nurodyta pareiga užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymų, kitų teisės aktų ir biudžetinės įstaigos nuostatų, 6 punkto nuostatą užtikrinti racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, veiksmingą biudžetinės įstaigos vidaus kontrolės sistemos sukūrimą, jos veikimą ir tobulinimą. Įvertinusi visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Komisija siūlė pripažinti, kad R. M. padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinės nuobaudos neskirti, nes pasibaigęs Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėn. nuo pažeidimo padarymo dienos tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda, tačiau skundžiamu Įsakymu atsakovė pripažino, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą.
6. Siekiant nustatyti, ar ginčijamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, būtina įvertinti, ar pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, ar skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų.
Žemesnės instancijos teismas
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) ne kartą yra atkreipęs dėmesį, jog kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose (neveikime) yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr. 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, Administracinių teismų praktika, Nr. 6(16), 2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008 ir kt.).
8. Nagrinėdamas šią bylą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė, konstatavo, kad buvo laikytasi visų esminių tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrų, o pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. sąmoningai nesiūlė atleistam valstybės tarnautojui I. L. laisvų pareigų, nors turėjo pareigą užtikrinti, kad ši VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija būtų įgyvendinta tinkamai. LVAT, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, 2019 m. sausio 30 d. nutartyje atmetė pareiškėjo argumentus dėl nusižengimo tyrimo procedūros, tačiau konstatavo, kad negali įvertinti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie pareiškėjo kaltę, nes teismo išvada, kad pareiškėjas sąmoningai neužtikrino savo pavaldiniui VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, yra nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir neįvertino pareiškėjo teiginių apie tai, kad jis nežinojo apie laisvos pareigybės buvimą. Kadangi liko neatskleistos svarbios bylos aplinkybės ir toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinėje instancijoje, perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
9. Įvertinus anksčiau paminėtus teismų procesinius sprendimus šioje byloje, laikytina nustatytu, kad buvo tarnybinio nusižengimo faktas - I. L. atleidimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-799-484/2017 pripažintas netesėtu. Pareiškėjas, kaip vadovas neužtikrino, kad I. L. būtų pasiūlytos atsilaisvinusios pareigos. Dėl to kilo ir neigiamos pasekmės – I. L. buvo neteisėtai atleistas, jam už tai priteista kompensacija. Įvertinus tai, kad LVAT 2019 m. sausio 30 d. nutartyje atmetė pareiškėjo argumentus dėl nusižengimo tyrimo procedūros, taip pat kitus išaiškinamus, šioje byloje lieka nustatyti pareiškėjo kaltės klausimą.
10. Pareiškėjas veikė kaip įstaigos vadovas, t. y. administravimo subjektas. Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-l-502/2015, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069- 502/2015).
11. Pareiškėjo vadovaujamoje įstaigoje 2015 m. lapkričio mėnesį buvo vykdomi struktūriniai pertvarkymai. Išvadoje (3 lapas) nurodyta, kad vykdant struktūrinius pertvarkymus buvo taikoma praktika, kai buvo siūloma po vieną pareigybę kiekvienam tarnautojui atskirai, o ne visos laisvos pareigybės (Išvados 3 lapas), šios aplinkybės pareiškėjas neginčija. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta buvusi Personalo skyriaus vadovė D. P. taip pat paaiškino, kad pareiškėjas, būdamas vadovu, pats sprendė kam ir kokias pareigybes siūlyti. Taigi laikytina nustatytu, kad tarnautojams, kurių pareigybės naikinamos, pareiškėjo nurodymu buvo siūlomos pareigybės neatskleidžiant viso laisvų pareigybių sąrašo, kai, tuo tarpu, VTĮ 43 straipsnio 1 dalies (2015 m. galiojusi redakcija) garantija įgyvendinama siūlant visas laisvas pareigas (žr. pvz., LVAT 2013 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-272/2013). Taip iš esmės ydingai buvo įgyvendinama VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija, ir buvo keliama rizika, kad bus pažeistos konkretaus tarnautojo teisės ir teisėti interesai. Taip pat tai rodo, kad pats pareiškėjas faktiškai buvo tiesiogiai įsitraukęs į pareigybių siūlymą, dėl to negali apsiginti vien tuo argumentu, kad už pareigų siūlymą turėjo būti atsakingi vien tik Personalo skyrius.
12. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino pats pareiškėjas, 2015 m. pertvarkymų metu I. L. buvo vienintelis, kuris buvo atleistas iš pareigų ne savo noru. Tai rodo, kad jo padėtis pareiškėjui turėjo būti žinoma. Kad situacija su I. L. buvo žinoma pareiškėjui patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai - (2018 m. vasario 26 d. pareiškėjo paaiškinimas, T I b. l. 99), kuriame R. M. nurodo, kad pamena I. L. atvejį. Tai, kad 2015 m. lapkričio 26 d. iš tarnybos atleidus R. V. liko laisva Atliekų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė ir kad į ją galėtų pretenduoti I. L., pareiškėjui turėjo būti žinoma, nes įsakymas dėl R. V. atleidimo priimtas 2015 m. lapkričio 26 d., o I. L. sekančią dieną (lapkričio 27 d.) pateikė atsisakymą užimti kitas pareigas, dėl ko pareiškėjas priėmė rezoliuciją „parengti įsakymo projektą“, t. y. apsisprendė, kad kitų laivų pareigų I. L. nesiūlys. Po to, kai lapkričio 27 d. I. L. atsisakė pareigų, pareiškėjas nesikreipė į Personalo skyrių, kad šis pateiktų informaciją apie laisvas pareigybes, kurių reikalavimus galėtų atitikti I. L.. Pažymėtina, kad I. L. dirbo tame pačiame, Atliekų skyriuje, iš kurio buvo atleista R. V., taigi pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus įstaigos vadovas, turėjo prisiminti, kad išvakarėse atsilaisvino pareigybė tame pačiame skyriuje. Įvertinus ir tai, kad I. L. buvo vienintelis, kuris pertvarkymų metu atleistas ne savo noru, pareiškėjas, šioje situacijoje, kaip rūpestingas įstaigos vadovas, turėjo susieti pareigybės atsilaisvinimo faktą su galimybe I. L. užimti atsilaisvinusias pareigas. Visgi pareiškėjas nebuvo rūpestingas ir nedėjo visų pastangų, kad būtų tinkamai įgyvendinta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija I. L. atžvilgiu, nesiėmė konkrečių priemonių išsiaiškinti, ar yra laisvų pareigybių, kurias yra privalu siūlyti I. L.. Pareiškėjas turėjo neigiamą nuomonę apie I. L. (ką įrodo jo 2018 m. vasario 26 d. paaiškinimas T I b. l. 97-100), taigi turėjo motyvą nesielgti labai rūpestingai užtikrinant, kad šio tarnautojo atžvilgiu garantija būtų tinkamai įgyvendinta. Įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas buvo kaltas dėl neteisėto I. L. atleidimo, nes galėjo ir turėjo suvokti, kad dėl atsilaisvinusios pareigybės turi pareigą siūlyti jas I. L., tačiau nesiėmė pakankamų priemonių, kad ši pareiga būtų įgyvendinta. Nors šioje byloje nėra esmingai svarbu, kokia konkrečiai forma pasireiškė pareiškėjo kaltė, laikytina, kad pareiškėjo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia – suvokė arba turėjo suvokti pareigą išsiaiškinti, ar atsilaisvinusi pareigybė atitinka I. L. kvalifikaciją, tačiau jos nevykdė taip leisdamas susidaryti situacijai, kad I. L. būtų atleistas iš pareigų.
13. Įvertinus aukščiau nurodytus motyvus, teismas daro išvadą, jog tarnybinės nuobaudos tyrimo ir skyrimo procedūra buvo atlikta iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Teismo vertinimu, Įsakymas buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus tarnybinio nusižengimo aplinkybes, buvo atsižvelgta į valstybės tarnautojo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius. Darytina išvada, kad tarnybinis nusižengimas įrodytas, nusižengimo tyrimas buvo atliktas išsamiai, esminių tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, pažeidimų, kurie būtų pagrindas skundžiamą įsakymą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti, nenustatyta.
14. Atmetus pagrindinį reikalavimą, atmestinas ir pareiškėjo prašymas priteisti advokato pagalbos išlaidas, išreikštas teismo posėdžio metu (nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde), kurias sudaro 484,00 Eur už skundo parengimą teismui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.