Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-22-390/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-07
Bylos Nr.: e2A-22-390/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-12845-2018-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
Ieškovas: K. I.
Atsakovas: V. D.
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto 25-ojo notarų biuro

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-22-390/2020Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12845-2018-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.5.2; 2.1.5.4; 2.5.4.10; 2.5.5; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Neringai Janušauskienei, dalyvaujant ieškovui K. I., jo atstovui advokatui M. G., atsakovei V. D., jos atstovui advokatui V. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-361-435/2019 pagal ieškovo K. I. patikslintą ieškinį atsakovei V. D., tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 25-ojo notarų biuro notarei D. J., Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. J. ir Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarei D. Š. dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies ir testamento pripažinimo negaliojančias, termino palikimui priimti ir senaties termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 1999 m. (duomenys neskelbiami) Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, išduoto Panevėžio 4-ojo notarų biuro notarės V. K. (registro Nr. (duomenys neskelbiami)), dalį, t. y. 1-3 punktus, pagal kuriuos B. I. paveldėjo (1) 9,35 ha ploto žemės sklypą, esantį Pasvalio raj., (duomenys neskelbiami)., un. Nr. (duomenys neskelbiami); (2) 9,9 ha ploto žemės sklypą, esantį Pasvalio raj., (duomenys neskelbiami)., un. Nr. (duomenys neskelbiami); (3) 1,2 ha ploto žemės sklypą, esantį Pasvalio raj., (duomenys neskelbiami)., un. Nr. (duomenys neskelbiami); atnaujinti ieškovui terminą priimti palikimą po tėvo A. I. mirties pagal 1997 m. liepos 31d. tėvo A. I. testamentą; atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbios priežasties, jei teismas manytų, kad senaties terminas yra praleistas; pripažinti negaliojančiu 2004 m. (duomenys neskelbiami) testamentą, patvirtintą Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Š. (registras (duomenys neskelbiami)).

2. Patikslintame ieškinyje (1 t., el. b. l. 141–144) ir rašytiniuose paaiškinimuose (1 t., el. b. l. 195–200) nurodė, kad 1999 m. (duomenys neskelbiami) mirė ieškovo ir atsakovės tėvas A. I.. 1999 m. (duomenys neskelbiami). ieškovas savo pareiškime, pateiktame notarų biurui, nurodė, kad sutinka priimti tik testamentu jam paliktą turtą. Taip pat nurodė, kad atsisako pagal įstatymą jam priklausančios palikimo dalies, atsiradusios mirus tėvui, mirusiojo žmonos B. I. naudai. 1999 m. (duomenys neskelbiami) Panevėžio 4-ojo notarų biuro notarė V. K. išdavė Paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, kuriame nurodoma, jog A. I. turtą paveldi žmona B. I.. 2018 m. (duomenys neskelbiami) mirė ieškovo ir atsakovės motina B. I. ir Vilniaus m. 25-ajame notarų biure buvo pradėta paveldėjimo byla Nr. (duomenys neskelbiami) Ieškovas šiame notarų biure sužinojo, kad B. I. vardu yra surašytas 2004 m. (duomenys neskelbiami) testamentas, patvirtintas Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Š.. Ieškovui buvo pateikta nepatvirtinta testamento kopija. Testamente nurodoma, jog visas B. I. kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas paliekamas dukrai (atsakovei). Ieškovas, siekdamas išsiaiškinti, ar nėra kitų testamentų, sužinojo, kad 1997 m. (duomenys neskelbiami) buvo surašytas ieškovo ir atsakovės tėvo, A. I., testamentas. Testamento notariškai patvirtintą kopiją ieškovas gavo 2018 m. liepos 16 d. Tačiau iki šiol testamentas paskelbtas nebuvo. A. I. išduotame testamente nurodoma, kad žemės ir miško sklypą 20,45 ha dydžio, esantį Pasvalio raj., (duomenys neskelbiami)., po savo mirties palieka sūnui (ieškovui). Nors ieškovas savo pareiškime, pateiktame Panevėžio 4-ojo notarų biurui, nurodė, jog sutinka priimti testamentu jam paliktą turtą, tačiau tėvo surašytas testamentas nebuvo paskelbtas ir visas ieškovui tėvo testamentu paliktas turtas, pagal Panevėžio 4-ojo notarų biuro notarės V. K. 1999 m. (duomenys neskelbiami) išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, atiteko B. I.. Paaiškėjus, kad 1997 m. liepos 31 d. buvo surašytas ieškovo ir atsakovės tėvo testamentas, darytina išvada, kad ieškovo ir atsakovės motina neturėjo teisės į palikimo dalį, nurodytą tėvo testamente.

2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, ieškovo keliamiems reikalavimams prašė taikyti senatį ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

3. Atsakovė nurodė, kad 1999 metais notaras neturėjo jokios galimybės sužinoti apie kito notaro surašytą testamentą, todėl patys įpėdiniai turėjo pareigą pateikti testamentą vietos notarui tam, kad jis būtų paskelbtas. Ieškovas pats turėjo pareigą kreiptis į notarą palikimui priimti, tačiau per įstatymo nustatytą 6 mėnesių terminą (tuo metu galiojančio 1964 m. CK 587 str.) nesikreipė į notarą ir nepateikė jam tėvo surašyto testamento. Laikytina, kad dėl paties ieškovo veiksmų tėvo testamentas nebuvo paskelbtas. tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK draudžia priimti palikimą su sąlygomis ir išlygomis, todėl toks ieškovo pateiktas pareiškimas yra negaliojantis ir negali būti pripažintas kaip kreipimasis į notarą dėl palikimo priėmimo 1964 m. CK 587 straipsnio prasme. Nepagrįstas ieškovo argumentas, jog jis nėra praleidęs ieškinio senaties termino testamentui ginčyti, kadangi jis testamento kopiją gavo tik 2018 m. liepos 16 d. 1999 metais mirus ieškovo tėvui ir ieškovo motinai priėmus palikimą, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo. Ieškovas į teismą kreipėsi tik 2018 m. liepos 31 d., todėl bendrasis ieškinio senaties terminas yra praėjęs. Ieškovo pateiktame pareiškime Panevėžio miesto notarų biurui dėl atsisakymo nuo pagal įstatymą jam priklausančios palikimo dalies be kita ko nurodyta, jog jis sutinka priimti tik testamentu paliktą turtą, kas reiškia, jog jau tuo metu, ieškovas žinojo apie 1997 m. (duomenys neskelbiami) tėvo surašytą testamentą. Ieškovas sąmoningai atsisakė priimti testamentu paliktą turtą siekdamas išvengti kitos prievolės. Dėl ieškovo argumento, jog ginčijamas testamentas nėra pasirašytas testatorės, nurodė, kad aplinkybė, jog 2004 m. (duomenys neskelbiami) testatorės B. I. testamente prie žymos „Testatorės parašas, vardas, pavardė“ yra testatorės ranka parašytas vardas ir pavardė, tačiau nėra testatorės parašo visiškai nepaneigia tikrosios testatorės valios, juo labiau, jog vardas ir pavardė yra surašyti pačios testatorės ranka.

4. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 6-ojo biuro notarė D. Š. savo rašytiniuose paaiškinimuose (1 t., el. b. l. 138, 139) nurodė, kad 2004 m. (duomenys neskelbiami) d. B. I. patvirtino testamentą, reg. Nr. (duomenys neskelbiami), kuriuo ji visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko dukrai V. K.. CK 5.28 straipsnio 3 dalies vienas iš keliamų reikalavimų yra tai, kad testamentą pasirašo pats testatorius, bet tai nereiškia, kad testatorius, parašęs vardą ir pavardę pilnai išskaitomai, turi parašyti ir trumpą parašą. Remiantis notarine praktika, trumpo parašo nebuvimas nedaro testamento negaliojančiu.

5. Trečiasis asmuo Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarė V. J. nurodė, kad ieškovas 2018 metais reikalavo pateikti testamentą ir žodžiu ir raštu, testamentas buvo tvirtintas notarės K., kuri jau yra pensinio amžiaus. Jų biuras gavo A. I. testamentą iš archyvo, nors byla po jo mirties buvo jau seniausiai baigta. Byloje yra ieškovo ir jo sesers atsisakymai nuo palikimo, tačiau jie buvo tvirtinami ne tuo metu, kai kreipėsi B. I. dėl palikimo 1999 m. (duomenys neskelbiami). 1999 m (duomenys neskelbiami). nuo palikimo atsisakė atsakovė, ieškovas atsisakė nuo palikimo su išlyga 1999 m. rugsėjo mėnesį Trakuose. Notarės nuomone „sutinku priimti tik testamentu paliktą turtą“ tiesiog negalioja, to įstatymas nei pagal 1964 m. CK, nei pagal dabar galiojantį CK nenumato. Iki CK įsigaliojimo 2001 m. nebuvo jokio testamentų registro, ir buvo įpėdinių pareiga pateikti testamentą paveldėjimo vietos notarui, nes notaras neturėjo galimybių jį surasti.

6. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 25-ojo notarų biuro notarė D. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžiuose nedalyvavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 25 d. sprendimu patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo K. I. atsakovei V. D. 931,70 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir valstybei 20,38 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Dėl ieškovo teisės ginčyti dalį išduoto paveldėjimo teisės liudijimo

8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos 1964 m. CK normos. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2009 nurodytais išaiškinimais, kad tik patenkinus reikalavimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra teisinis pagrindas spręsti dėl kitų ieškovo reikalavimų pagrįstumo (CK 5.57 straipsnio 1 dalis, CK 5.8 straipsnis).

Šalies argumentai

9. Ieškovas byloje išreiškė dviprasmišką poziciją dėl palikimo priėmimo – viena vertus, jis teigė, kad testamentu paliktą jam tėvo palikimą jis priėmė 1999 m. (duomenys neskelbiami) pareiškimu, pateiktu Panevėžio 4-ajam notarų biurui, kita vertus, nurodė, kad jei teismas laikytų, kad toks pareiškimas neatitiko įstatymo reikalavimų – prašė atnaujinti terminą palikimui priimti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių – dėl to, jog jis iki 2018 m. liepos 16 d. neturėjo testamento, o notaras jam apie testamento buvimą nepranešė.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas nurodė, kad ieškovo nurodytos teisės normos CK 5.33 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5.34 straipsnis, reglamentuojančios Testamento paskelbimą ir Testamento saugojimą ginčijamo palikimo priėmimo metu dar negaliojo, todėl visi argumentai, susiję su netinkamu notaro elgesiu dėl tėvo testamento nesuradimo, nepaskelbimo ir pan. atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti. Notariato įstatymo 3 ir 5 straipsniai reglamentuoja Teisę užimti notaro pareigas bei Notaro priesaiką, kas šiuo atveju niekaip nesusiję su byloje nagrinėjamais klausimais. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Notariato įstatymo 26 straipsnyje, reglamentavusiame notarų atliekamus notarinius veiksmus, tokios notarų pareigos taip pat nenumatytos, jų nėra ir tuo metu galiojusioje 1975 m. spalio 31 d. Lietuvos TSR Teisingumo ministro įsakymu patvirtintoje Notarinių veiksmų atlikimo valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijoje.

11. Teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstus ieškovo argumentus, jog paveldėjimo bylą po ieškovo tėvo mirties vedusi notarė pažeidė įstatymus nevykdydama pareigos ieškoti mirusiojo testamento ir nepagrįstai šią pareigą perkėlė įpėdiniui.

12. Teismas darė išvadą, kad ieškovo 1999 m. (duomenys neskelbiami) pareiškimas, kuriuo jis iš esmės atsisakė jam pagal įstatymą priklausančios tėvo palikimo dalies, su prierašu, jog jis sutinka priimti tik testamentu paliktą turtą, per įstatymo nustatytą terminą nepateikus notarei testamento, negali būti vertinamas kaip pareiškimas apie testamentu palikto palikimo priėmimą, juolab, kad tiek palikimo priėmimas tiek atsisakymas nuo palikimo yra besąlygiškas, jo negalima priimti/atsisakyti su sąlygomis ar išlygomis.

13. Teismas konstatavo, kad ieškovas 1999 m. (duomenys neskelbiami) pareiškimu atsisakė pagal įstatymą jam priklausančios palikimo dalies, o pareiškimo dėl testamentu palikto palikimo priėmimo notarų biurui, vedusiam paveldėjimo bylą įstatymo nustatytu terminu nepateikė, kas reiškia, jog šio palikimo nepriėmė.

14. Prašydamas atnaujinti terminą palikimui priimti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, ieškovas iš esmės nurodė vienintelę ir tą pačią priežastį – jis neturėjo tėvo testamento, todėl nesikreipė į notarą dėl testamentu palikto turto priėmimo, testamento kopiją gavo tik 2018 m. liepos 16 d.

15. Teismas darė išvadą, kad palikimo per įstatyme nustatytą terminą ieškovas nepriėmė būtent dėl priežasčių, kurios priklausė nuo jo paties valios ir kurioms įtaką daryti jis galėjo, o ne dėl tokių priežasčių, kurios nuo jo nepriklausė, todėl praleidęs šį terminą jis negali savo teisių ginti remdamasis tuo, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

16. Teismas, įvertinęs ieškovo 1999 m. (duomenys neskelbiami) ieškovo pareiškimą Panevėžio m. notarų biurui dėl atsisakymo pagal įstatymą priklausančios tėvo palikimo dalies, tuo pačiu sutinkant priimti tik testamentu jam paliktą turtą, bei duotus paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu nurodant, kad prieš šios civilinės bylos iškėlimą ieškovas siekė ginčą su seserimi dėl tėvų palikimo išspręsti be teismo ir pasakė, jog imsis visų teisinių priemonių, kad atgautų tėvų paliktą turtą, kartu su visomis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, darė labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas apie tėvo surašytą testamentą sužinojo ne 2018 m. (duomenys neskelbiami) o žinojo po jo surašymo, tikėtina, jį turėjo, kaip ir turėjo motyvaciją palikimo nepriimti, jo per įstatymo nustatytą terminą nepriėmė sąmoningai, tikėdamasis, kad motina kokiu nors būdu jam šį turtą perleis ateityje.

17. Teismas įvertino ir tai, jog ieškovas yra išsilavinęs žmogus, palikimo atsiradimo metu buvo subrendęs ir turėjo atitinkamos gyvenimiškos patirties, todėl argumentą apie tai, jog jis nežinojo apie tėvo surašytą testamentą, nepripažino svarbia termino palikimui, (atsiradusiam prieš 20 metų) priimti praleidimo priežastimi, o sąmoningas palikimo pagal testamentą nepriėmimas nulėmė teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą.

18. Konstatavus, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, teismas nurodė, kad nėra ir teisinio pagrindo spręsti ieškovo reikalavimo iš dalies panaikinti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą B. I. po jos sutuoktinio mirties, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas vien tuo pagrindu, kad terminas palikimui priimti nėra pratęsiamas.

Šalies argumentai

19. Ieškovas ieškiniu prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbios priežasties, jei teismas manytų, kad senaties terminas yra praleistas. Teismas pažymėjo, kad ieškovo interesas paveldėti turtą po tėvo mirties buvo pažeistas ne tada kai jis neva rado testamentą, o tuomet, kai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas jo motinai B. I.. Todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie 1999 m. (duomenys neskelbiami) paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovas nuo 1999 metų, žinojo, kad turtą, kurį jis tikėjosi gauti tėvo testamentu, paveldėjo jo motina ir iki motinos mirties neginčijo motinos paveldėjimo teisės liudijimo šioje dalyje. Ši aplinkybė tik patvirtina padarytą teismo išvadą, kad tėvo palikimo jis nepriėmė sąmoningai ir sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė 2002 m. liepos 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

20. Teismas ieškovo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą atmetė, kaip teisiškai nepagrįstą; atsakovei prašant taikyti ieškinio senaties terminą jį taikė, ieškinį dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu atmetė ir šiuo pagrindu (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl 2004 m. vasario 25 d. testamento teisėtumo

21. Ieškovas 2004 m. (duomenys neskelbiami) B. I. surašytą ir Vilniaus m. 6-ojo notarų biure patvirtintą testamentą ginčijo dviem pagrindais – testatorė savo testamentu negalėjo palikti nekilnojamojo turto – žemės sklypų, kurių ji neturėjo teisės paveldėti iš savo mirusio vyro; testatorės testamentas nėra jos pasirašytas.

22. Ieškovui nenuginčijus 1999 m. (duomenys neskelbiami) Panevėžio 4-ojo notarų biuro notarės V. K. išduoto Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, pirmąjį ieškovo argumentą dėl 2004 m. (duomenys neskelbiami) testamento neteisėtumo teismas atmetė, kaip teisiškai nepagrįstą.

23. Ieškovui ne tik nenurodžius kitokių aplinkybių, bet net nesuabejojus testatorės valios neatitikimu testamento turiniui, visų kitų šio testamento sudarymo aplinkybių kontekste teismas vertino, kad kelių raidžių trumpinio nebuvimas nepaneigia testatorės savo ranka parašytos vardo ir pavardės reikšmės ir negali būti pagrindu testamento pripažinimui negaliojančiu. Priešingas vertinimas neatitiktų ne tik teisminės praktikos, bet ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Todėl ieškinį ir šioje dalyje atmetė, kaip neįrodytą ir teisiškai nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

24. Apeliaciniu skundu ieškovas K. I. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Teismas nepagrįstai savo iniciatyva ir po baigiamųjų kalbų, neatnaujinęs bylos nagrinėjimo, šioje byloje rinko įrodymus nesant tam įstatyme įtvirtinto pagrindo (CPK 179 str. 2 d.). Sprendime (6 p., 25 p.) teismas nurodo, kad iš teismui prieinamų NTR CDB išrašų, jis nustatė aplinkybes, susijusias su ieškovo turimu nekilnojamuoju turtu. Tačiau šioje byloje nėra viešojo intereso, be to, teismas pažeidė ieškovo teises dalyvauti tiriant naujus įrodymus, duoti dėl jų paaiškinimus. Taip pat teismas vertino atsakovės pateiktą tariamą el. laišką (1 t. e. b. l. 58), kuris neturi jokios įrodomosios galios ir negali būti įrodymu.

24.2. Teismas savo iniciatyva neteisėtai rinkdamas įrodymus dėl atsakovės nurodytų aplinkybių buvo šališkas ir veikė atsakovės naudai.

24.3. Teismas nepagrįstai vadovavosi neprecedentine LAT praktika, nes skiriasi tiek taikytina teisė, tiek faktinės aplinkybės. Nei vienoje jų nebuvo taikomos 1964 m. CK, taip pat nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su paveldėjimu pagal testamentą.

24.4. Esant galiojančiam ir nepanaikintam ieškovo 1999(duomenys neskelbiami) pareiškimui teismas neturėjo jokio pagrindo atmesti ieškovo ieškinį. Pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais (Notariato įstatymo 26 str. 2 d.). Be to, priimti palikimą pagal testamentą ir nepriimti pagal įstatymą nedraudė ir nedraudžia joks teisės aktas.

24.5. Teismas, ignoruodamas teisinį reglamentavimą ir teisės aktuose įtvirtintas notarų pareigas, nepagrįstai rėmėsi notarių parodymais teisme. Po ieškovo tėvo mirties paveldėjimo bylą vedusi notarė nepagrįstai savo pareigas perkėlė įpėdiniui.

24.6. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsta ir teismo išvada, kad aplinkybė, jog ieškovas neturėjo testamento, negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi ir kliūtimi, kuri trukdė ieškovui priimti palikimą.

24.7. Teismas nepagrįstai taikė senaties terminą. Ieškovas įstatymų nustatyta tvarka įgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises pateikdamas notarų biurui 1999-(duomenys neskelbiami) pareiškimą dėl testamentu paliekamo turto priėmimo. Tai suponuoja, jog taikytinas ne CK 5.8 str. nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Teismas neteisingai interpretuoja senaties termino pradžią. Ieškinio senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo tada, kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie 1999(duomenys neskelbiami) paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškinio senaties terminas prasidėjo 2018-07-16 ieškovui gavus testamento kopiją (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

24.8. Teismas netinkamai taikė ir aiškino testamento negaliojimu pagrindus.

Atsiliepimas

25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. D. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, o ieškovas su įrodymu – Nekilnojamojo turto registro išrašų susipažino ir savo argumentus išsakė apeliaciniame skunde, todėl tokie įrodymai vertintini kartu su kitais bylos duomenimis (CPK 314 straipsnis). Ieškovas neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių.

25.2. Ieškovas apeliaciniame skunde netvirtina, kad elektroninio laiško nesiuntė. Ieškovas formaliai tvirtina, kad pateiktu įrodymu negalima remtis, nes atsakovė nepateikia elektroninės laiško versijos. Be to, ieškovas niekada neteikė pareiškimo apie įrodymo suklastojimą.

25.3. Teismas sprendime teisingai akcentavo kasacinio teismo praktiką ir tinkamai nustatė, kad Ieškovas palikimo nepriėmė.

25.4. Ieškovo argumentai dėl notaro pareigų netinkamu vykdymu, nėra reikšmini ginčo nagrinėjimui, kadangi ieškovas nenurodo, kokią normą pažeidė notarai.

25.5. Apeliacinio skundo dalyje dėl palikimo termino pratęsimo ieškovas nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, susijusias su sužinojimu apie ieškovo ir atsakovės tėvo testamentą. Tai, kad ieškovas apie 1997-(duomenys neskelbiami) surašytą testamentą žinojo ne 2018-(duomenys neskelbiami), o dar 1999 metais, įrodo ieškovo Panevėžio miesto notarų biurui pateiktas pareiškimas.

25.6. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas 1999 metais žinojo apie tai, kad jo motina priėmė palikimą ir žinojo apie tėvo testamento buvimą. Tačiau nepaisant šių aplinkybių ieškovas neginčijo ginčo šalių motinos teisės priimti palikimą. Tik po to, kai ginčo šalių motina mirė, ieškovas pradėjo ginčus, nes ginčo šalių motina yra mirus ir negali įrodyti ieškovo nesąžiningumo. Todėl negalima sutikti su ieškovo nurodytu senaties termino skaičiavimo pradžios momentu.

25.7. Teisme ieškovas neginčijo ieškovo ir atsakovės motinos valios ir teismas sprendime teisingai nurodė, kad ieškovas nesuabejojo testatorės valios neatitikimu testamento turiniui (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Teismui net ir konstatavus, jog testamentas galimai neatitinka formos reikalavimų, tačiau visų kitų aplinkybių visuma sudaro pagrįstą pagrindą konstatuoti, jog B. I. valia atitinka sudaryto testamento turinį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

27. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pats rinko įrodymus nesant tam teisinio pagrindo ir priimant teismo sprendimą buvo šališkas.

28. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65-66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra akcentuojama, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2003; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2011 ir kt.). Iš esmės tokios pat pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: sprendžiant klausimą dėl nešališkumo, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl (teisėjų) nešališkumo (The Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, 22.6.2000; par. 121, Salov v. Ukraine, no. 65518/01, 6.9.2005; kt.).

29. Byloje nustatyta, kad nagrinėjančiai bylą teisėjai nušalinimas apelianto nebuvo reiškiamas. Kitų pagrindų bylą nagrinėjančiai teisėjai nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo nenustatyta. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo eigos, kad bylos nagrinėjimo metu apeliantui bei jo atstovui buvo leista pasinaudoti visomis jiems suteiktomis įstatymu procesinėmis teisėmis, todėl apeliacinės instancijos teismui apelianto apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl teismo šališkumo, nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjančios teisėjos nešališkumu.

30. Atsakant į apelianto apeliacinio skundo argumentą dėl įrodymų rinkimo teismo iniciatyva pažymėtina, kad teismas vadovaudamasis CPK 159 straipsnyje nustatyta pareiga turi rūpintis kiek galima išsamesniu esminių bylos aplinkybių ištyrimu. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kad apylinkės teismas prieš priimdamas teismo sprendimą pasidomėjo nekilnojamojo turto registre ieškovo turimu nekilnojamuoju turtu ir jo įsigijimo aplinkybėmis. Teismas tokius veiksmus atliko tirdamas ir tikrindamas tiek ieškovo, tiek ir atsakovės duotus paaiškinimus teisme dėl ginčo dalyko. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atlikdamas aptartus veiksmus apylinkės teismas siekė priimti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ( CPK 263 straipsnis ), todėl teikti, kad renkant įrodymus buvo pažeistos civilinio proceso kodekso teisės normos nėra pagrindo.

31. Kitais apeliacinio skundo argumentais apeliantas kelia klausimus susijusius su netinkamu byloje pateiktų įrodymų įvertinimu priimant teismo sprendimą ir neteisingu faktinių aplinkybių nustatymu.

32. Pirmosios instancijos teismas netenkindamas ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimo dėl ieškovo teisės ginčyti 1999 metų (duomenys neskelbiami) paveldėjimo teisės liudijimą išduotą pagal įstatymą ieškovo motinai B. I. nustatė, kad ieškovas byloje išreiškė dviprasmišką poziciją dėl palikimo po savo tėvo mirties priėmimo teikdamas, kad jis palikimą priėmė 1999 m. (duomenys neskelbiami) pareiškimu, pateiktu Panevėžio miesto 4-ajam notarų biurui. Teismas pažymėjo, kad ieškovo teigimu, kad tuo atveju, jeigu teismas laikytų, jog toks pareiškimas neatitiko įstatymų reikalavimų, apeliantas prašė atnaujinti terminą palikimui priimti, kaip praleidus ji priimti dėl svarbių priežasčių, nes jis 2018m. (duomenys neskelbiami) neturėjo testamento, o notaras jam apie testamento buvimą nepranešė. Pirmosios instancijos teismas vertindamas tokias ieškovo nurodytas aplinkybes ir notaro elgesį sprendė, kad ieškovo nurodymas apie notaro netinkamus veiksmus ir notariato įstatymo pažeidimus nepagristi. Teismo nuomone, ieškovas pats turėjo būti aktyvus ir ieškoti jam skirto testamento, o ji radęs pateikti per įstatymo nustatyta terminą notarui, tačiau to nepadarė. Teismas atlikęs ieškovo 1999m. (duomenys neskelbiami) pareiškimo turinio vertinimą nenustatė, jog ieškovas šiuo pareiškimu galėjo priimti palikimą pagal testamentą ir atsisakyti palikimą priimti pagal įstatymą, nes tiek palikimo priėmimas, tiek ir jo atsisakymas vienu metu yra negalimas. Teismas įvertinęs aptartas faktines aplinkybes darė išvadą, kad ieškovas 1999 m. (duomenys neskelbiami) pareiškimu atsisakė pagal įstatymą jam priklausančios palikimo dalies, o pareiškimo dėl testamentu palikto palikimo priėmimo notarų biurui, vedusiam paveldėjimo bylą įstatymo nustatytu terminu nepateikė, kas reiškia, jog šio palikimo nepriėmė. Teisėjų kolegija tokioms teismo nustatytoms aplinkybėms pritaria ir pažymi, kad apylinkės teismas nustatydamas išvardintus faktus bei darydamas tokias išvadas, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ( CPK 185 straipsnis).

33. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

34. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. civilinėje byloje e3K-3-97-916/2018).

35. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įrodymai pagal savo įrodomąją reikšmę gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017m. sausio 12d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

36. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nustatytas aplinkybes konstatavo ir darydamas išvadas nenukrypo nuo išvardintų įrodymų vertinimo taisyklių ir principų, ginčą tarp šalių išsprendė remdamasis įrodymų vertinimo pakankamumo taisykle, išvadas apie konkrečių bylai aplinkybių egzistavimą padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyvių visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas savo išvadas pakankamai motyvavo ir argumentavo ( CPK 270 straipsnio 4 dalis). Taigi, pripažintina, kad priimdamas sprendimą teismas proceso teisės normų nepažeidė ir nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo.

37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliaciniame skunde išdėstyta argumentacija, kad ieškovo pareiškime nurodytos aplinkybes sudarė pagrindą teismui spręsti, kad ieškovas terminą palikimui priimti praleido dėl svarbių priežasčių. Byloje nustatytu faktiniu aplinkybių kontekste teismas spendė, kad ieškovas tikėdamasis pagal testamentą paveldėti savo tėvo žemes, turėjo visas galimybes tėvo surašytą testamentą surasti ir jam niekaip nebuvo suvaržyta galimybe dalyvauti po tėvo mirties paveldėjimo procese. Aplinkybe, kad apeliantas neturėjo testamento, teismas nepripažino svarbia priežastimi trukdžiusia ieškovui priimti palikimą ir pažymėjo, kad pagal suformuota teismine praktiką, toks ieškovo subjektyvus įsitikinimas, nelaikomas svarbiomis priežastimis praleistam terminui pratęsti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011m. gegužės 17d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011). Esant nurodytoms aplinkybėms ir įvertinus teismo sprendimo 23-25 punktuose atlikta motyvacija teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkes teismas įvertinęs ieškovo elgesį teisingai nustatė aplinkybes ir pagristai nelaikė ieškovo nurodytas priežastis svarbiomis praleistam palikimo priėmimo terminui atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2007 m. kovo 30 d. nutartis, Nr. 3K-3-126/2007; 2006 m. sausio 16 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2006; kt.).

38. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bylą žodinio proceso tvarka, išklausęs ir įvertinęs ieškovo bei atsakovės duotus paaiškinimus teisme, jų išdėstytą poziciją procesiniuose dokumentuose sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui nedaro, todėl atskirai neanalizuotini.

39. Teisėjų kolegija, apibendrindama konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir teisingai aiškino materialinės teisės normas, o apelianto argumentai, kuriais siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas yra nepagrįsti. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos tesime

40. Atmetus apelianto apeliacinį skundą jam turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 847 Eur išlaidas. Atsakovės prašyme prašomų priteisti išlaidų dydžio suma neviršija maksimalaus atlyginimo dydžio nustatyto Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punkte, tai iš apelianto atsakovei priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti turėtos apeliacinės instancijos teisme ( CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo K. I. 847 Eur atsakovei V. D. bylinėjimosi išlaidas turėtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Gintautas KoriaginasAlgimantas KukalisRūta Palubinskaitė