Kauno apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 25-ojo notarų biuro notarei D. J., Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. I. patikslintą ieškinį atsakovei V. D., tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 25-ojo notarų biuro notarei D. J., Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarei V. J. ir Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarei D. Š. dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies ir testamento pripažinimo negaliojančias, termino palikimui priimti ir senaties termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Patikslintas ieškinys atmestinas.

6. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo ir atsakovės tėvas A. I.. 1997 m. liepos 31 d. A. I. surašė testamentą, kuriuo žemės ir miško sklypą 20,45 ha dydžio, esantį (duomenys neskelbtini), po savo mirties paliko sūnui K. I. (1 t., el. b. l. 11, 12). 1999 m. rugsėjo 2 d. ieškovas savo pareiškime, adresuotame Panevėžio m. notarų biurui, nurodė, kad atsisako jam pagal įstatymą priklausančios palikimo dalies, atsiradusios (duomenys neskelbtini) mirus jo tėvui A. I. mirusiojo žmonos B. I. naudai ir sutinka priimti tik testamentu jam paliktą turtą (1 t., el. b. l. 8). 1999 m. gruodžio 20 d. Panevėžio 4-ojo notarų biuro notarė V. K. išdavė Paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, kuriame nurodoma, jog A. I. turtą, tame tarpe ir žemės ir miško sklypą, paliktą 1997 m liepos 31 d. testamentu sūnui K. I., paveldi mirusiojo žmona B. I. (1 t., el. .b. l. 5–7; 13–19). 2018 m. balandžio 8 d. mirė ieškovo ir atsakovės motina B. I. ir Vilniaus m. 25-ajame notarų biure buvo pradėta paveldėjimo byla Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., el. b. l. 9). B. I. 2004 m. vasario 25 d. surašė testamentą, patvirtintą Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Š., kuriuo visą jai priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko dukrai V. K. (D.), testamente nėra testatorės parašo (1 t., el. b. l. 10), tačiau iš Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarinio registro išrašo matyti, jog tą pačią dieną, kai buvo surašytas testamentas, B. I. jame pasirašė pati (1 t., el. b. l. 73–75). Į bylą pateikti B. I. anksčiau sudaryti testamentai – 1999 m. rugpjūčio 9 d., 2000 m. sausio 17 d. ir 2002 m. sausio 28 d. , kuriais ji jai priklausantį turtą palieka atsakovei, patvirtina ieškovo nurodytą aplinkybę, jog B. I. testamentus pasirašydavo ne tik vardu ir pavarde, bet ir parašu (1 t., el. b. l. 76–78). Atsakovė pateikė atspausdintą 2013 m. rugpjūčio 7 d. ieškovo siųstą el. laišką atsakovei, pavadintą „tėčio testamentas“, kuriame jis nurodė, jog siunčia tėčio testamentą dėl (duomenys neskelbtini) žemės ir paaiškina, kad jis jos nepaėmė po tėčio mirties tik dėl to, kad būtų atėmusi K. mama; šio testamento atspausdinta kopija skiriasi nuo ieškovo pateikto testamento, ieškovo pateikto kartu su ieškiniu, kurį jis nurodo gavęs 2018 m. liepos 16 d. (1 t., el. b .l. 58, 2 t., el. b. l. 56–57). Ieškovo sūnaus K. I., gim. (duomenys neskelbtini), motina D. D. 2000 m. vasario 17 d. pateikė teismui ieškinį dėl išlaikymo sūnui išieškojimo (1 t., el. b. l. 59, 60). 2000 m. kovo 13 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo priteisė išlaikymą ieškovo sūnui – 1/6 dydžio visų rūšių uždarbio (pajamų), bet ne mažiau 1 minimalaus gyvenimo lygio kas mėnesį nuo 2000 m. vasario 22 d. iki jo pilnametystės (2 t., el. b. l. 41); šio sprendimo pagrindu 2003 m. liepos 24 d. buvo išduotas Vykdomasis raštas (2 t., el. b. l. 42–43). Ieškovo pateiktas 2003 m. rugsėjo 17 d. antstolio patvarkymas (2 t., el. b. l. 59, 60) patvirtina tai, jog 2003 m. rugsėjo 1 d. išlaikymo įsiskolinimo sūnui nebuvo. Iš atžymėjimų apie vykdomojo rašto registraciją teismo antstolių kontoroje (2 t., el. b. l. 44–45) matyti, kad jau 2004 m. gegužės 31 d. buvo susidaręs išlaikymo įsiskolinimas 625 Lt sumai; iš 2011 m. rugpjūčio 11 d. antstolio patvarkymo (2 t., el. b. l. 48, 49) – kad 2011 m. liepos 31 d. išlaikymo įsiskolinimas buvo 1 221,11 Lt., o iš 2012 m. rugpjūčio 16 d. antstolio patvarkymo (2 t., el. b. l.46, 47) – 2012 m. liepos 31 d. išlaikymo įsiskolinimą sudarė 3 183,11 Lt. 2018 m. liepos 11 d. Nutarimas Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (2 t., el. b. l. 50–54) patvirtina atsakovės nurodytą aplinkybę, jog policijos komisariate atliekamo tyrimo pagal atsakovės 2018 m. birželio 18 d. pareiškimą metu ieškovas paaiškino, jog tą pačią dieną įvykusio susitikimo su seserimi metu jis kalbėjo apie mamos ir tėčio palikimo reikalaus; seseriai pasakė, kad imsis visų teisinių priemonių, kad atgautų tėvų paliktą turtą. Iš teismui prieinamų NTR CDB išrašų matyti, kad ieškovas nekilnojamąjį turtą – statinius (duomenys neskelbtini), žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą su gyvenamuoju namu bei garažu (duomenys neskelbtini) įgijo 2015 m. vasario 4 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kaip pripažino teismo posėdyje, iš savo motinos. 2016 m. rugpjūčio 4 d. Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jis įgijo ½ garažo (bokso), esančio (duomenys neskelbtini).

Dėl ieškovo teisės ginčyti dalį išduoto paveldėjimo teisės liudijimo

7. Paveldėjimo, kaip ir kituose, civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas, priimant arba atsisakant priimti palikimą (1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 587, 591 straipsniai, 2000 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50, 5.60 straipsniai). Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas (vienašalis sandoris), kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas (sudarytas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytini 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje nustatyti du palikimo priėmimo būdai: įpėdinis faktiškai pradeda valdyti turtą arba paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CPK 587 straipsnio 3 dalis).

8. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika ir išaiškinimais, pažymėtina, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą (CK 5.8 straipsnis), yra tik tas, kuris įstatymo nustatyta tvarka įstojo į paveldėjimo santykius (CK 5.50 straipsnio 1, 2 dalys) arba iš jų nėra pasitraukęs tokiais pagrindais, dėl kurių paveldėjimo santykiai nutrūksta. Dėl to įpėdinis, kuris praleido terminą palikimui priimti, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui (CK 5.8 straipsnis) tuo atveju, jei teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęs tokiam įpėdiniui terminą palikimui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2009). Šioje teismo nutartyje nurodyta, kad tik patenkinus reikalavimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra teisinis pagrindas spręsti dėl kitų ieškovo reikalavimų pagrįstumo (CK 5.57 straipsnio 1 dalis, CK 5.8 straipsnis).

9. Be to, minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-441/2009 išaiškinta, kad teismui CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsus įpėdiniui terminą palikimui priimti, CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų termino pradžia yra ta diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Dėl to net ir tuo atveju, kai teismas CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu pratęsia įpėdiniui terminą palikimui priimti, nepaneigiama CK 5.8 straipsnyje nustatyto termino reikšmė nagrinėjant ginčą dėl palikimo priėmimo teisėtumo bei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nes nustačius, kad įpėdinis, pareiškęs tokį ieškinį ir kreipęsis dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra praleidęs CK 5.8 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, ieškinys turi būti atmestas.

10. Vadovaujantis nurodytais išaiškinimais pirmiausiai būtina nustatyti, ar ieškovas turi teisę ginčyti išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kaip pretenduojantis į palikimą asmuo, t. y. nustatyti, ar yra pagrindas pratęsti praleistą terminą palikimui priimti. Taip pat reikia nustatyti, ar ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino savo pažeistai teisei teisme ginti net ir tuo atveju, jeigu jam būtų pratęstas terminas palikimui priimti.

11. Kaip minėta, CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybė įpėdiniui kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šio termino praleidimo priežastys yra svarbios tada, kai jos lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių. Atsižvelgiant į tai, kad asmenų tam tikrų teisių ar pareigų, materialinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą įstatymas sieja su materialiosios teisės normomis nustatytų terminų pabaiga (CK 5.57 straipsnio 1 dalis), taip pat į tai, kad sprendimas pratęsti ar nepratęsti terminą palikimui priimti gali turėti neigiamų padarinių tiek asmens, prašančio terminą pratęsti, tiek kitų asmenų teisėms ir pareigoms, sprendžiant klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, būtina įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, taip pat kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios palikimo priėmimo termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ar jos yra pagrindas terminui pratęsti, reikia spręsti atsižvelgiant į šių terminų paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-126/2007, Nr. 3K-3-91/2011, Nr. 3K-3-246/2011).

12. Pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 178 straipsnis). Todėl savo paaiškinimus ir argumentus ieškovas turi net tik išsakyti, bet ir pagrįsti įrodymais.

13. Ieškovas šioje byloje išreiškė dviprasmišką poziciją dėl palikimo priėmimo – viena vertus, jis teigė, kad testamentu paliktą jam tėvo palikimą jis priėmė 1999 m. rugsėjo 2 d. pareiškimu, pateiktu Panevėžio 4-ajam notarų biurui, kita vertus, nurodė, kad jei teismas laikytų, kad toks pareiškimas neatitiko įstatymo reikalavimų – prašė atnaujinti terminą palikimui priimti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių – dėl to, jog jis iki 2018 m. liepos 16 d. neturėjo testamento, o notaras jam apie testamento buvimą nepranešė.

14. Aiškindamas aplinkybes apie tai, jog jis neturėjo tėvo testamento, tačiau savo pareiškime, pateiktame Panevėžio 4-ojo notarų biurui, nurodė, jog sutinka priimti testamentu jam paliktą turtą, ieškovas nurodė, kad tokią sąlygą atsisakydamas pagal įstatymą jam priklausančio paveldėti turto jis įrašė tikslu jei testamentas, apie kurio buvimą jis tuo metu nežinojo, atsirastų ateityje. Tačiau tėvo surašytas testamentas notarės nebuvo surastas ir paskelbtas, dėl ko visas ieškovui tėvo testamentu paliktas turtas, pagal notarės 1999 m. gruodžio 20 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą nepagrįstai atiteko B. I.. Tokiu būdu buvo pažeisti Notariato įstatymo 3 ir 5 straipsniai, CK 5.33 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5.34 straipsnis.

15. Vertinant ieškovo aukščiau nurodytus argumentus pažymėtina, kad ieškovo nurodytos teisės normos, reglamentuojančios Testamento paskelbimą ir Testamento saugojimą ginčijamo palikimo priėmimo metu dar negaliojo, todėl visi argumentai, susiję su netinkamu notaro elgesiu dėl tėvo testamento nesuradimo, nepaskelbimo ir pan. atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti. Notariato įstatymo 3 ir 5 straipsniai reglamentuoja Teisę užimti notaro pareigas bei Notaro priesaiką, kas šiuo atveju niekaip nesusiję su byloje nagrinėjamais klausimais. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Notariato įstatymo 26 straipsnyje, reglamentavusiame notarų atliekamus notarinius veiksmus, tokios notarų pareigos taip pat nenumatytos, jų nėra ir tuo metu galiojusioje 1975 m. spalio 31 d. Lietuvos TSR Teisingumo ministro įsakymu patvirtintoje Notarinių veiksmų atlikimo valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijoje.

16. Kaip paaiškino teismo posėdyje apklaustos notarės V. J. ir D. Š., ginčui aktualiu laikotarpiu, kaip žinia, Testamentų registro nebuvo, tačiau kiekvienas notaras vedė savo patvirtintų testamentų registrus, todėl įpėdiniai, neturėdami testamento, tačiau manydami, kad testamentas gali būti parašytas, patys eidavo per notarų biurus ir jo ieškodavo, o radę privalėjo patys pateikti paveldėjimo bylą vedusiam notarui per įstatymo nustatytą terminą (šiuo atveju per 6 mėnesius). Kaip žinia, notarų biurų tuo metu nebuvo tiek daug, o kaip nurodė notarės, testamentų taip pat buvo ženkliai mažiau ir notaras galėjo testamento buvimą jo biure patikrinti per pusvalandį.

17. Aktualiu ginčo laikotarpiu buvus tokiam teisiniam reglamentavimui ir esant aukščiau nurodytoms teismo nustatytoms aplinkybėms (Sprendimo 15 ir 16 punktai), atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ieškovo argumentai, jog paveldėjimo bylą po ieškovo tėvo mirties vedusi notarė pažeidė įstatymus nevykdydama pareigos ieškoti mirusiojo testamento ir nepagrįstai šią pareigą perkėlė įpėdiniui.

18. Kaip paaiškino ieškovas, jis dėl tėvo testamento teiravosi tik dviejuose notarų biuruose – Trakų rajono notarų biure, kai surašė pareiškimą dėl atsisakymo nuo palikimo, ir Panevėžio 4-ajame notarų biure, kur buvo vedama paveldėjimo byla po tėvo mirties.

19. Taigi, ieškovo 1999 m. rugsėjo 2 d. pareiškimas, kuriuo jis iš esmės atsisakė jam pagal įstatymą priklausančios palikimo dalies, atsiradusios (duomenys neskelbtini) mirus jo tėvui A. I., su prierašu, jog jis sutinka priimti tik testamentu paliktą turtą, per įstatymo nustatytą terminą nepateikus notarei testamento, negali būti vertinamas kaip pareiškimas apie testamentu palikto palikimo priėmimą, juolab, kad tiek palikimo priėmimas tiek atsisakymas nuo palikimo yra besąlygiškas, jo negalima priimti/atsisakyti su sąlygomis ar išlygomis.

20. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad ieškovas 1999 m. rugsėjo 2 d. pareiškimu atsisakė pagal įstatymą jam priklausančios palikimo dalies, o pareiškimo dėl testamentu palikto palikimo priėmimo notarų biurui, vedusiam paveldėjimo bylą įstatymo nustatytu terminu nepateikė, kas reiškia, jog šio palikimo nepriėmė.

21. Prašydamas atnaujinti terminą palikimui priimti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, ieškovas iš esmės nurodė vienintelę ir tą pačią priežastį – jis neturėjo tėvo testamento, todėl nesikreipė į notarą dėl testamentu palikto turto priėmimo, testamento kopiją gavo tik 2018 m. liepos 16 d.

22. Atsižvelgiant į šio Sprendimo 16 punkte nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, ieškovas, tikėdamasis testamentu paveldėti tėvui priklausiusias žemes, turėjo visas galimybes tėvo testamentą surasti, jo galimybė dalyvauti paveldėjimo procese po tėvo mirties jam nebuvo suvaržyta todėl vien tik aplinkybė, jog jis neturėjo testamento, pati savaime negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi ir nelaikytina objektyvia kliūtimi, kuri realiai trukdė ieškovui priimti palikimą. Teismų praktikoje tokiais atvejais, kai įpėdinio teisių priimti palikimą niekas nevaržo, palikimo priėmimo termino praleidimo priežastys, susijusios tik su įpėdinių subjektyviais įsitikinimais, nelaikomos svarbiomis priežastimis praleistam terminui pratęsti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011).

23. Siekiant nustatyti, ar termino pratęsimo siekiantis asmuo buvo atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai pažymėtina, kad aplinkybė, jog įpėdinis, pagrįstai tikėdamasis testamentu paveldėti turtą nežinojo ar testamentas buvo surašytas, nes jo neturėjo, nenustačius galimybių dalyvauti paveldėjimo procese kliūčių ir suvaržymų, nepateisina įstatymo reikalavimo priimti palikimą per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą. Savo teisių neįgyvendinimas ir nenoras atlikti įstatyme numatytus veiksmus, kurie būtini norint priimti palikimą, yra ne kliūtis sutrukdžiusi ieškovui priimti palikimą. Toks ieškovo elgesys yra jo paties valios išraiška, kurios nevaržė nei ieškovo motina, vėliau pagal įstatymą priėmusi jo nepriimtą testamentu paliktą tėvo turto dalį, nei juolab atsakovė, paveldėjusi šį turtą po motinos mirties. Darytina išvada, kad palikimo per įstatyme nustatytą terminą ieškovas nepriėmė būtent dėl priežasčių, kurios priklausė nuo jo paties valios ir kurioms įtaką daryti jis galėjo, o ne dėl tokių priežasčių, kurios nuo jo nepriklausė, todėl praleidęs šį terminą jis negali savo teisių ginti remdamasis tuo, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

24. Pažymėtina, kad atsakovė ir jos atstovas viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai aiškino, kad aplinkybė, jog tėvas ruošiasi testamentu palikti jam nuosavybės teise priklausančią žemę sūnui (ieškovui), šeimoje buvo žinoma ir neslepiama. Kaip nurodė atsakovė, tėtis visada žadėjo žemę (duomenys neskelbtini) palikti ieškovui, o mama jai priklausančią žemę – dukrai (atsakovei). Taip pat nurodė, kad 1997 m. liepos 31 d. tėtis surašė tokį testamentą, ieškovas tai žinojo, jį gavo ir laikė savo seife. Atsakovė teigė, kad ieškovas tėvo palikimo pagal testamentą nepriėmė sąmoningai, siekdamas išvengti didesnio išlaikymo priteisimo jo (duomenys neskelbtini) gimusiam sūnui.

25. Nors ieškovas neigė šiuos atsakovės argumentus, atsakovės paaiškinimai iš esmės sutampa su į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Iš ieškovo sūnaus motinos pareiškimo teismui dėl išlaikymo sūnui priteisimo matyti, jog savo prašymą ji grindė tuo, jog gimus sūnui, ieškovas (toje byloje – atsakovas) iš pradžių materialiai neprisidėjo prie vaiko išlaikymo, vėliau materialinę paramą pradėjo teikti nereguliariai arba išvis atsisakydavo tai daryti. Nors 2003 m. rugsėjo 1 d. išlaikymo įsiskolinimo nebuvo, tačiau jau 2003 m. lapkričio 6 d. ieškovo sūnaus motina pateikė antstoliui vykdomąjį raštą. Vėlesnės antstolio atžymos bei patvarkymai patvirtina atsakovės nurodytą aplinkybę, kad ieškovas nereguliariai mokėjo sūnui išlaikymą, atitinkamais laikotarpiais buvo susidaręs nemenkas išlaikymo įsiskolinimas. NTR CDB išrašai patvirtina atsakovės nurodytas aplinkybes apie tai, kad ieškovas užsiiminėjo turto pirkimu iš varžytinių, tačiau šiuos sandorius sąmoningai vykdė motinos vardu, kuria visiškai pasitikėjo ir kuri šį turtą, suprastėjus sveikatai, perleido ieškovui 2015 metais dovanojimo sandorio pagrindu. Atsakovės pateiktas atspausdintas 2013 m. rugpjūčio 7 d. ieškovo el. laiškas atsakovei su pridėtu testamentu taip pat vertintinas šių nustatytų aplinkybių kontekste, kaip jas patvirtinantis. Nors atsakovei neturint galimybės pateikti originalaus šio laiško varianto ieškovas prašė teismo nelaikyti šio laiško įrodinėjimo priemone, tačiau ieškovui nepateikus teismui jokių šio įrodymo suklastojimo įrodymų (CPK 184 straipsnis), apsiribojant bendro pobūdžio teiginiu, jog jis irgi gali tokį laišką sukurti ir atsispausdinti, toks prašymas atmestinas, kaip nepagrįstas. 1999 m. rugsėjo 2 d. ieškovo pareiškimas Panevėžio m. notarų biurui dėl atsisakymo pagal įstatymą priklausančios tėvo palikimo dalies, tuo pačiu sutinkant priimti tik testamentu jam paliktą turtą, bei duoti paaiškinimai ikiteisminio tyrimo metu nurodant, kad prieš šios civilinės bylos iškėlimą ieškovas siekė ginčą su seserimi dėl tėvų palikimo išspręsti be teismo ir pasakė, jog imsis visų teisinių priemonių, kad atgautų tėvų paliktą turtą, kartu su visomis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis leidžia teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas apie tėvo surašytą testamentą sužinojo ne 2018 m. liepos 16 d., o žinojo po jo surašymo, tikėtina, jį turėjo, kaip ir turėjo motyvaciją palikimo nepriimti, jo per įstatymo nustatytą terminą nepriėmė sąmoningai, tikėdamasis, kad motina kokiu nors būdu jam šį turtą perleis ateityje.

27. Vertintina ir tai, jog ieškovas yra išsilavinęs žmogus, palikimo atsiradimo metu buvo subrendęs ir turėjo atitinkamos gyvenimiškos patirties, todėl argumentas apie tai, jog jis nežinojo apie tėvo surašytą testamentą, kaip minėta, negali būti pripažintas svarbia termino palikimui, (atsiradusiam prieš 20 metų) priimti praleidimo priežastimi, o sąmoningas palikimo pagal testamentą nepriėmimas nulėmė teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą. Tokio termino pratęsimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, teisinių santykių stabilumo ir teisinio apibrėžtumo principų bei palikimą priėmusių ir už ieškovo termino praleidimą neatsakingų kitų įpėdinių teisių apsaugos principo, todėl šis prašymas atmestinas kaip neįrodytas ir teisiškai nepagrįstas.

28. Dėl nurodytų motyvų konstatavus, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, vadovaujantis minėta teismų praktika (Sprendimo 8 punktas), nėra ir teisinio pagrindo spręsti ieškovo reikalavimo iš dalies panaikinti išduotą paveldėjimo teisės liudijimą B. I. po jos sutuoktinio mirties, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas vien tuo pagrindu, kad terminas palikimui priimti nėra pratęsiamas.

29. Kadangi ieškovas ieškiniu prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbios priežasties, jei teismas manytų, kad senaties terminas yra praleistas, teismas pasisako ir dėl šio prašymo. Kaip minėta, net ir tuo atveju, kai teismas pratęsia įpėdiniui terminą palikimui priimti, nepaneigiama įstatyme nustatyto senaties termino palikimui ginčyti reikšmė nagrinėjant ginčą dėl palikimo priėmimo teisėtumo bei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, nes nustačius, kad įpėdinis, pareiškęs tokį ieškinį ir kreipęsis dėl termino palikimui priimti pratęsimo, yra praleidęs įstatyme nustatytą terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, ieškinys turi būti atmestas.

30. Kaip minėta, iš dalies ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas B. I. į ginčo turtą išduotas 1999 m. gruodžio 20 d. Remiantis 1964 m. CK 84 straipsniu, reikalavimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo reikšti, buvo nustatytas trejų metų ieškininės senaties terminas. Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis). 2000 m. CK 5.8 straipsnis nustato, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Jeigu civiliniame kodekse nustatytas trumpesnis ieškinio senaties terminas, jis ir taikomas, tačiau pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo dienos (2000 m. CK įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.).

31. Ieškovas savo teisės pažeidimą sieja su 2018 m. liepos 16 d., kai jo teigimu jis gavo 1997 m. liepos 31 d. testamento kopiją. Tačiau pažymėtina, kad ieškovo interesas paveldėti turtą po tėvo mirties buvo pažeistas ne tada, kai jis neva rado testamentą, o tuomet, kai buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas jo motinai B. I.. Todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie 1999 m. gruodžio 20 d. paveldėjimo teisės liudijimą.

32. Nagrinėjamu atveju ieškovas į teismo klausimą, ar jis žinojo, kad mama paveldėjo žemę, kuri tėvo testamentu turėjo būti paskirta ieškovui, atsakė, kad žinojo, kad mama paveldėjo tą žemę, jis padėjo mamai žemę tvarkyti – ją matavo, vežė matininką (2019 m. kovo 18 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 42 min. 20 s. iki 44 min. 00 s.). Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir ieškovo atstovas (2019 m. birželio 4 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 14 min. 10 s. iki 1 val. 15 min. 00 s.), taip viso bylos nagrinėjimo metu tvirtino ir atsakovė. Taigi, aplinkybė, kad nuo 1999 metų ieškovas, žinodamas, kad turtą, kurį jis tikėjosi gauti tėvo testamentu, paveldėjo jo motina ir iki motinos mirties neginčijęs motinos paveldėjimo teisės liudijimo šioje dalyje, tik patvirtina šio Sprendimo 25 punkte padarytą teismo išvadą, kad tėvo palikimo jis nepriėmė sąmoningai ir sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas pasibaigė 2002 m. liepos 1 d. (Sprendimo 30 punktas). Ieškovas ženkliai praleido ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, nesant jokios svarbios priežasties, todėl jo prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą atmestinas, kaip teisiškai nepagrįstas; atsakovei prašant taikyti ieškinio senaties terminą jis taikytinas, ieškinys dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu atmestinas ir šiuo pagrindu (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl 2004 m. vasario 25 d. testamento teisėtumo

33. Ieškovas 2004 m. vasario 25 d. B. I. surašytą ir Vilniaus m. 6-ojo notarų biure patvirtintą testamentą ginčijo dviem pagrindais – testatorė savo testamentu negalėjo palikti nekilnojamojo turto – žemės sklypų, kurių ji neturėjo teisės paveldėti iš savo mirusio vyro; testatorės testamentas nėra jos pasirašytas.

34. Ieškovui nenuginčijus 1999 m. gruodžio 20 d. Panevėžio 4-ojo notarų biuro notarės V. K. išduoto Paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, pirmasis ieškovo argumentas dėl 2004 m. vasario 25 d. testamento neteisėtumo atmestinas, kaip teisiškai nepagrįstas.

35. Teismo nuomone, ieškovas visiškai nepagrįstai teigia, jog tai, kad testamente nėra testatorės parašo, yra savarankiškas pagrindas testamentą pripažinti negaliojančiu kaip nesudarytą. Kaip nurodyta LAT 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011, 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012, 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2012 ir kt., ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimų, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį. Galutines išvadas teismas gali padaryti tik tada, kai, vadovaudamasis įrodymus, jų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, tinkamai nustato ir teisiškai kvalifikuoja faktines bylos aplinkybes.

36. Pažymėtina, jog ieškovas pripažino, jog testamente vardą ir pavardę savo ranka įrašė pati testatorė, ir neginčijo, jog tą pačią dieną, kai buvo surašytas testamentas, B. I. Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarinio registro išraše pasirašė pati. Teismo nuomone, testatorės parašo nebuvimas ant testamento, ant kurio ji savo ranka parašė vardą ir pavardę, nesudaro pagrindo laikyti testamentą esant testatorės nepasirašytą. Apklausta teismo posėdyje notarė pripažino, kad ji nesužiūrėjo, jog testatorė nepadėjo savo parašo po testatorės vardu ir pavarde, tačiau vien tik šis formalus trūkumas pats savaime nereiškia, jog tokiu būdu buvo neišreikšta testatorės valia. Byloje apskritai nebuvo keliamas klausimas dėl testatorės sveikatos būklės ar kitokių jos būsenos sutrikimų, kurie galėtų turėti įtakos testatorės valios išreiškimui ginčijamo testamento sudarymo metu. Ieškovui ne tik nenurodžius kitokių aplinkybių, bet net nesuabejojus testatorės valios neatitikimu testamento turiniui, visų kitų šio testamento sudarymo aplinkybių kontekste laikytina, kad kelių raidžių trumpinio nebuvimas nepaneigia testatorės savo ranka parašytos vardo ir pavardės reikšmės ir negali būti pagrindu testamento pripažinimui negaliojančiu. Priešingas vertinimas neatitiktų ne tik teisminės praktikos, bet ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Todėl ieškinys ir šioje dalyje atmestinas, kaip neįrodytas ir teisiškai nepagrįstas.

37. Ieškinį atmetus iš ieškovo atsakovei priteistinos 931,70 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (1 t., el. b. l. 119–122) (CPK 98 straipsnis) ir valstybei – 20,38 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo K. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 931,70 Eur (devynių šimtų trisdešimt vieno euro 70 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo K. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 20,38 Eur (dvidešimties eurų 38 ct.) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodyta suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.