Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-12-20 · Administracinė byla Nr. eI2-18935-596/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2024-12-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2025-02-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-12-20
Bylos Nr.
eI2-18935-596/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06521-2024-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas
V. Č.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Advokatai
Andriejaus Tiščenkas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-18935-596/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06521-2024-5Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Andriejui Tiščenko,

atsakovo atstovei Laimai Zajankauskienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. (V. C.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas arba atsakovas) 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 24S248600, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 24S251687, kuriuo draudžiama pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 9 d. iki 2027 m. gegužės 8 d. (toliau – ir Sprendimas2); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ arba Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsnio 2 daliai ir 38 straipsnio 2 daliai.

Nurodo, kad Departamentas priėmė Sprendimą1 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, ir taip pat priėmė Sprendimą2, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 9 d. iki 2027 m. gegužės 8 d. Paaiškina, kad 2024 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) pateikė išvadą Nr. 18-7004 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjas 2024 m. kovo 29 d. ir 2024 m. gegužės 3 d., pildydamas Klausimynus, nuslėpė informaciją dėl buvusių darboviečių. Informacija apie nuslėptas darbovietes paaiškėjo, kai asmuo pateikė užpildytų Klausimynų papildymą, kur nurodė, kad 2004–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme, o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas padarė neteisingą išvadą, kadangi vertino ne teisės aktą, o tik VSD nuomonę, tačiau šiuo atveju pareiškėjo kaltės nėra. Be to, VSD Išvada nėra teisės aktas. Teigia, kad atsakovas pažeidžia asmenų lygybę prieš įstatymus ir kišasi į šeimos gyvenimą, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sutuoktinė gali ar nori gyventi su pareiškėju kitur. Pažymi, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės sveikata yra prasta. Šiuo atveju atsakovas nenustatė juridinių faktų viseto, nepatikrino informacijos, nenustatė pareiškėjo kaltės, todėl padarė neteisingą išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė patikslintą skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad pareiškėjas 2024 m. gegužės 31 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas du kartus pildydamas Klausimyną nuslėpė informaciją apie savo darbą Baltarusijos Respublikos valstybinėje įmonėje, t. y. tik Departamentui pareikalavus nurodė, kad 2004–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme, o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme ir Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Pažymi, kad ginčijamuose sprendimuose pareiškėjo keliama grėsmė yra grindžiama ne spėjimais, o faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę, o tuo atveju, jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, tačiau ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Teigia, kad pareiškėjas iki šiol gali palaikyti ryšius su Baltarusijoje likusiais kolegomis ar bendramoksliais ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymi, kad buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė), socialiniai, ekonominiai, kurie nenusveria ir nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Nurodo, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi VSD Išvada dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui, taip pat buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės (šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, klausimynas, leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir pan.). Pareiškėjo atžvilgiu taikomos priemonės, numatytos Įstatyme, neprilygsta priemonėms, numatytoms baudžiamajame kodekse, o priemonių taikymas nepreziumuoja jo kaltės baudžiamojoje byloje, todėl nekaltumo prezumpcijos principas nėra pažeistas. Ginčijamuose sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o tokia išvada padaryta turint omenyje ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri nulemta tiek Rusijos, tiek Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu, todėl Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.

Motyvuojamoji dalis

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje, o jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad jis turi stiprius ryšius su Baltarusija. Pareiškėjas ilgą laiką dirbo Baltarusijoje, Lietuvoje leidimus laikinai gyventi turi nuo 2013 m., gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu jis nuolat grįžta į Baltarusiją, nėra nutraukęs ryšių su Baltarusija, ketina gydytis Baltarusijoje, ten gyvena jo tėvai ir sūnus, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai ir, nors turi leidimus laikinai gyventi nuo 2013 m., tačiau nesiekė gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Stiprius ryšius su Baltarusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais. Pažymi ir tai, kad pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teigia, kad pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Pareiškėjas nepaaiškina, kaip Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata prieštarauja jo nurodytiems Konstitucijos straipsniams.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

VSD nuomone, skundžiami Departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis įpareigoja VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, taigi VSD 2024 m. liepos 29 d. raštu Nr. 18-7004 pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD, atlikdamas vertinimą, įvertino, kad pareiškėjas, 2024 m. kovo 29 d. ir 2024 m. gegužės 3 d. pildydamas Migracijos departamento klausimynus, nuslėpė informaciją, jog 2004–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme, o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas minėtose institucijose, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose tarnaujančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose netarnautų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Be to, VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o ši aplinkybė kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Pažymi, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai, o valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Be to, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, numato, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Neįvertinus VSD rašte aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai ir VSD bei Migracijos departamento priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

Pažymi, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, leisti jam laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusija. Baltarusijoje gyvena pareiškėjo artimieji giminaičiai (tėvai, sūnus), taip pat draugai, pažįstami, kolegos. Be to, pareiškėjas periodiškai grįžta į Baltarusiją, taigi stiprius ryšius su Baltarusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo interesais. Pažymi, kad pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių (dėl artimųjų lankymo ar kt.), kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti kontaktus su pareiškėju, kaip buvusiu Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teismo ir Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomojo komiteto darbuotoju.

Akcentuoja, kad pareiškėjas, pakankamai ilgą laiką turėdamas teisę gyventi Lietuvoje, neišmoko lietuvių kalbos. Kalbinės integracijos nebuvimas lemia ir pilnavertiškos kultūrinės, socialinės, ekonominės ir politinės pareiškėjo integracijos negalimumą. Pareiškėjas, nemokėdamas lietuvių kalbos, visą laiką faktiškai gyvena Rusijos / Baltarusijos informaciniame lauke, formuojamame Rusijos / Baltarusijos valdžios propagandinių naratyvų, nukreiptų prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tai yra pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui patvirtinimas. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Darbo / tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

Pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, atliko kompleksinį pareiškėjo vertinimą, t. y. vertino individualią jo situaciją, šeiminius ryšius, buvusius darbinius ryšius, kitą su pareiškėju susijusią informaciją ir pan. VSD nuomone, atsakovas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, įvertino pareiškėjo veiksmus bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl sprendimų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.

Teismo posėdyje liudytoja apklausta pareiškėjo sutuoktinė E. G. nurodė, kad pareiškėjui pildant Klausimynus ji dalyvavo kartu ir padėjo jam juos pildyti. Liudytojos įsitikinimu, tai, kad nebuvo nurodytos dvi jos sutuoktinio ankstesnės darbovietės, yra žmogiškoji klaida. Liudytoja taip pat paaiškino, kad ji augina nepilnametį vaiką, todėl jos sutuoktiniui uždraudus atvykti į Lietuvą, ji negalėtų gyventi su juo Baltarusijoje, taip pat pažymėjo, kad tiek ji, tiek pareiškėjas turi didelių sveikatos problemų, todėl negalėtų vienas kitu pasirūpinti.

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 24S248600, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 24S251687, kuriuo 30 mėn. (2,5 m.) uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos rašytinės medžiagos ir proceso dalyvių žodinių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra Baltarusijos Respublikos pilietis, 2024 m. gegužės 3 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. 2405-LLG-0991 išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.

Atsakydamas į Klausimynų, pildytų 2024 m. kovo 29 d. ir 2024 m. gegužės 3 d., klausimą (Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos) pareiškėjas nurodė darbovietes nuo 2014 m. Migracijos departamentas, nustatęs, kad asmuo nepilnai užpildė Klausimyną, 2024 m. birželio 6 d. per MIGRIS komunikaciją išsiuntė pareiškėjui pranešimą, prašydamas pateikti trūkstamą informaciją. 2024 m. birželio 9 d. pareiškėjas per MIGRIS komunikaciją pateikė Klausimyno papildymą, kuriame nurodė, kad 2004–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme teismo vykdytoju, o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete vyriausiuoju būsto ir komunalinių paslaugų specialistu.

VSD 2024 m. liepos 29 d. pateikė Migracijos departamentui Išvadą, kurioje nurodė, kad pareiškėjas, pildydamas Klausimynus, nuslėpė informaciją dėl buvusių darboviečių, o informacija apie nuslėptas darbovietes paaiškėjo, kai jis pateikė užpildytų Klausimynų papildymą. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme ir Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Departamentas, įvertinęs VSD Išvadą ir kitus duomenis, 2024 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S248600, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Taip pat Departamentas 2024 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S251687 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn. (2,5 m.), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas su Sprendimu1 ir Sprendimu2 nesutinka ir prašo teismo juos panaikinti.

Pagal UTPĮ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 7 d.) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Valstybės saugumo departamento išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui.

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).

Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; kt.).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą Išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, 2004–2007 m. dirbęs Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme teismo vykdytoju, o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete vyriausiuoju būsto ir komunalinių paslaugų specialistu, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, asmeniui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės įmonėse ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Iš Sprendimo1 turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą. Kaip matyti, Departamentas vertino, kad pareiškėjo atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais darbo santykiais. Tai, kad asmuo sąmoningai pasirinko ir dirbo Baltarusijos Respublikos valdžios institucijose, rodo jo lojalumą Baltarusijos Respublikai. Aplinkybė, kad asmuo šiuo metu nedirba ir darbo santykius nutraukė 2013 m., nesudaro pagrindo paneigti asmens galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir savaime nereiškia, kad grėsmė dėl asmens darbinių ryšių yra išnykusi. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išduotos nebuvo, jis nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2023 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikoje gyveno su leidimais laikinai gyventi, išduotais šeimos susijungimo pagrindu, o nuo 2023 m. kovo 7 d. iki 2024 m. spalio 31 d. turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo Lietuvos įmonėje pagrindu. Pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2020 m. gegužės 7 d. ir nuo 2021 m. kovo 5 d. iki šiol dirba Lietuvoje. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė (santuoka sudaryta 2024 m. sausio 27 d. Lietuvoje). Pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 22 d. iki 2023 m. birželio 26 d. buvo vedęs kitą Lietuvos Respublikos pilietę. Migracijos departamentas duomenų apie Lietuvoje gyvenančius pareiškėjo nepilnamečius vaikus ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, neturi. 2024 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas su sutuoktine Migracijos departamentui pateiktuose apklausos lapuose dėl sudarytos santuokos įvertinimo nurodė, kad Baltarusijoje gyvena jo tėvai ir sūnus, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, pareiškėjas leidimų laikinai gyventi laikotarpiu periodiškai (2013–2020 m. kas mėnesį po keletą kartų, 2021 m. – 1 kartą, 2022 m. – 7 kartus, 2023 m. – beveik kas mėnesį, 2024 m. – 2 kartus) kirsdavo Lietuvos / Baltarusijos išorinę sieną, vykdavo per Medininkų, Lavoriškių ar Šumsko pasienio kontrolės punktus. 2024 m. rugpjūčio 15 d. pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kad į Baltarusiją vykdavo aplankyti bei padėti savo motinai, kuri yra pensininkė ir turi sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad serga širdies liga (širdies ritmo sutrikimas) ir jam reikalinga operacija. Kadangi Lietuvoje operacijos reikia laukti 4 m., o Baltarusijoje – tik 1 m., pareiškėjas atliko visus būtinus tyrimus, konsultavosi dėl ligos ir įsirašė į eilę operacijai.

Migracijos departamentas vertino, jog, nors pareiškėjas Lietuvoje gyvena ir dirba nuo 2013 m., tačiau ryšių su Baltarusija nėra nutraukęs, ypač atsižvelgiant į jo nuo 2013 m. dažnus Lietuvos / Baltarusijos sienų kirtimus. Be to, pareiškėjas ketina gydytis Baltarusijoje, Baltarusijoje gyvena jo tėvai ir sūnus, kurie yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Atsakovo vertinimu, tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nesuteikia asmeniui teisės gauti leidimo laikinai gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Be to, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neatima teisės pareiškėjui gyventi kartu su sutuoktine jo kilmės valstybėje – Baltarusijoje, ir išsaugoti teisę į šeimos susijungimą. Tuo atveju, jei pareiškėjo sutuoktinė nuspręstų gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentas neturi duomenų, kad ji negalėtų periodiškai vykti į Baltarusiją.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs Sprendimą1, sprendžia, kad Migracijos departamentas surinko visus jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta Išvada, todėl nėra pagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo atliktas individualus jo situacijos vertinimas, o buvo vadovautasi vien VSD Išvada.

Pareiškėjas skunde nesutinka su atsakovo išvada, kad jis kelia grėsmę Lietuvos Respublikai. Tačiau teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2552-525/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2505-463/2023; 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024; kt.).

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

Pažymėtina, jog asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat LVAT 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2376-525/2023; kt.).

Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimą1, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas 2004–2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme, o 2011–2013 m. – Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete – Baltarusijos valdžiai tiesiogiai pavaldžiose valstybės institucijose. Dirbdamas Baltarusijos Respublikos Astravo rajono teisme ir Baltarusijos Respublikos Astravo rajono vykdomajame komitete pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde teigia, kad Migracijos departamentas, vertindamas jo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, neteisingai interpretavo, jog jis yra lojalus Baltarusijos valdžiai.

Teisėjų kolegijos nuomone, vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas anksčiau minėtų pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir jis nebegali kelti grėsmės. Pareiškėjas dėl savo ankstesnės ilgametės tarnybos bei ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2392-552/2023).

Pažymėtina, kad Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023). Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Teismas šiuo aspektu Migracijos departamento Sprendimą1 vertina kaip priimtą pagrįstai, o pareiškėjas nepagrįstai siekia, kad būtų taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai.

Žemesnės instancijos teismas

Sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas. VSD Išvadoje, kuria pagrįstas Migracijos departamento Sprendimas1, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, nes jie paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis.

Nors pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, bet tai nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento Sprendimo1 neteisėtu (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).

Vertinant pareiškėjo nurodomus argumentus, susijusius su jo šeiminiu gyvenimu, teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Nors pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti Lietuvoje, tačiau byloje nėra duomenų, kad tuo atveju, jei pareiškėjo sutuoktinė nuspręstų gyventi Lietuvoje, ji negalėtų periodiškai vykti į Baltarusiją. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, jog vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023). Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusija.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad Baltarusijoje gyvena pareiškėjo artimieji giminaičiai (Baltarusijos Respublikos piliečiai) – tėvai ir sūnus, ilgus metus pareiškėjas dirbo Baltarusijoje, o gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu jis periodiškai gana dažnai grįžta į Baltarusiją. Stiprius ryšius su Baltarusija turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais. Tokiu būdu analogiškos situacijos aiškinamos ir teismų praktikoje (žr. pvz., LVAT 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. eA-1770-968/2023). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su juo kontaktus. Todėl, visa tai vertinant kartu su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o jo interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jo šeimos nariai (sutuoktinė).

Taip pat pabrėžtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjui leidimai gyventi anksčiau buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą tikėtis, jog nustačius jo galimai keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui jam nebus atsisakyta išduoti naują leidimą laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Šios aplinkybės savaime nėra laikytinos labiau reikšmingomis nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl jos nėra pakankamos konstatuoti ir Sprendimo1 neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Todėl konstatuotina, kad šiuo atveju Departamentas pagrįstai įvertino, jog pareiškėjo interesas gyventi Lietuvoje negali nusverti valstybės saugumo intereso.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Departamentas tinkamai įvertino byloje nustatytas individualias pareiškėjo aplinkybes, todėl pagrįstai sprendė, kad jos nesudaro pagrindo padarytos išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui paneigimui.

Departamentas taip pat priėmė Sprendimą2 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėn., įvertinęs tas pačias priežastis, lėmusias atsakovo Sprendimą1 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamoje byloje teismui konstatavus, kad Departamento išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra teisėta ir pagrįsta, vertinant sprendimo dėl uždraudimo atvykti teisėtumą pirmiau nurodyti argumentai nekartojami.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 1 straipsnyje nustatyta, kad kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, taip pat į esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo jo keliama grėsmė valstybės saugumui, todėl Departamentas, nustatydamas 30 mėn. (2,5 m.) draudimo atvykti laikotarpį, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, nes, kaip minėta, tokiu atveju gali būti nustatytas ir ilgesnis nei 5 m. draudimo laikotarpis. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju VSD siūlė uždrausti pareiškėjui 5 m. atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu Sprendime2 taikytas ribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 m. yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes pareiškėjo teisių nevaržo labiau nei tai buvo būtina. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje.

Įvertinusi visas aplinkybes ir ginčijamų sprendimų turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, juose aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą1 ir Sprendimą2, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl jų naikinti patikslintame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo laikomas išvestiniu reikalavimu iš reikalavimo panaikinti sprendimus, tačiau, teismui konstatavus sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą, atmetamas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje yra atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kadangi EŽTT yra pažymėjęs, kad visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma, o paliekama plati vertinimo laisvė atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, ir įvertinus tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta dėl analogiško, kaip pareiškėjo teismui pateiktas, prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nėra pagrindo tenkinti šio pareiškėjo prašymo (pvz., žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-1211-552/2024, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024).

Netenkinus patikslinto skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Č. (V. C.) patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Jolita RasiukevičienėVita ValeckaitėIndrė Žvaigždinienė