Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Danutės Žvinklytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šilalės šilumos tinklai“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme (darbo ginčų komisijai priėmus 2020 m. spalio 27 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-113-22274/2020), trečiasis asmuo K. A.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7.5. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2021 m. kovo 26 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2021 m. kovo 26 d. nutartimi priimtas atsakovės Šilalės rajono savivaldybės administracijos kasacinis skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 14 d. nutarties peržiūrėjimo (bylos Nr. e3K-3-300-XX/2021), todėl teismo motyvas nėra esminis, sprendžiant klausimą dėl įsakymo priėmimo teisėtumo. Ieškovo manymu, bendrovės direktoriaus priimtas Įsakymas Nr. ĮV-6 „Dėl bendrovės struktūros pakeitimo“ yra pažeidžiantis imperatyvias DK ir kitų teisės aktų normas ir yra naikintinas.

9. Trečiasis asmuo K. A. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

10. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

12. Pažymėtina, jog, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

13. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo V. S. reikalavimas dėl neteisėto atleidimo iš direktoriaus pavaduotojo pareigų ir piniginių išmokų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš direktoriaus pavaduotojų pareigų, grąžinti jį į darbą, priteisti pinigines išmokas, susijusias su neteisėtu atleidimu.

15. Atsakovė UAB „Šilalės šilumos tinklai“ ir trečiasis asmuo K. A. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas iš direktoriaus pavaduotojo pareigų atleistas teisėtai ir pagrįstai, todėl ieškinio reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

17. Ieškovas V. S., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, paremtas tarpusavyje prieštaraujančiomis išvadomis. Teigia, kad teismas netinkamai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą, kadangi atsakovė, nutraukdama su ieškovu darbo sutartį dėl darbo organizavimo pakeitimų, nesivadovavo realumo kriterijumi, o turėdama galimybę, nepasiūlė ieškovui užimti laisvos pozicijos bendrovėje, t. y. pažeidė DK 57 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

19. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą dėl naujų įrodymų priėmimo nuomonės / prieštaravimų nepareiškė. Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

20. Pažymėtina tai, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis). Esant poreikiui, jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 314 straipsnį, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014).

22. Nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, todėl pagal CPK 414 straipsnio 1 dalies nuostatas bylą nagrinėjantis teismas turi teisę ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu mano, jog tai būtina, siekiant teisingai išspręsti ginčą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatymo leidėjo teismui suteiktą teisę būti aktyviam, nusprendžia, kad nauji ieškovo pateikti duomenys leis išsamiau ir detaliau atskleisti ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybes. Atsakovė yra susipažinusi su naujai pateiktais įrodymais, tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo turėjo galimybę susipažinti ir pateikti savo vertinimus dėl naujai pateikto įrodymo, todėl šalių lygiateisiškumo principas nebus pažeistas (CPK 17 straipsnis). Dėl to ieškovo pateiktas naujas įrodymas priimamas ir vertinamas kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

24. Ieškovas V. S. apeliaciniu skundu teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neobjektyviai išnagrinėjus tarp šalių kilusį ginčą ir paremtas tarpusavyje prieštaraujančiomis teismo išvadomis.

26. Siekdama įvertinti apeliacinio skundo pagrįstumą, teisėjų kolegija pasisakys dėl esminių skundo argumentų.

Dėl atsakovės bendrovės organizacinių pertvarkymų realumo ir teisėtumo

28. Pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą darbo sutartis su darbuotoju gali būti nutraukiama, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas jo sutikimu.

29. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, teismas neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2012; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-248/2016, 13 punktas; 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017).

30. Vadovaujantis DK 57 straipsnio 2 dalimi, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Ši įstatymo nuostata lemia, kad teismas, nuspręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, turi įvertinti aplinkybes, susijusias su sprendimo nutraukti darbo sutartį priėmimu. Visų pirma tai susiję su priežasties, dėl kurios darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumo įvertinimu. Antra, teismas turi įvertinti, ar ši priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė. Esant ginčui, pareiga įrodyti šių DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų su sprendimo nutraukti darbo sutartį aptariamu pagrindu priėmimu susijusių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

31. Nuspręsdamas dėl priežasčių realumo, darbdavys turi įrodyti, kad darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą lėmė darbo organizavimo pakeitimai ar kitos svarbios priežastys, susijusios su darbdavio veikla. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs baigtinio šių priežasčių sąrašo. Tai gali būti tiek vidinės priežastys (darbo organizavimo pertvarkymas, optimizuojant turimus resursus ar pan.), tiek išorinės priežastys (ekonominės ar kitos išorinės priežastys, dėl kurių darbdavys nusprendžia sumažinti įmonės veiklos sąnaudas, ar pan.). Įstatyme įtvirtintas šių priežasčių realumo reikalavimas reiškia, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimas buvo pagrįstas realiai egzistuojančiomis su darbdavio veikla susijusiomis vidinėmis ar išorinėmis priežastimis, lėmusiomis pasikeitusį darbuotojų darbo poreikį ir sprendimo dėl darbuotojo atleidimo priėmimą. Įgyvendinant darbdavio veiklos tikslus priimtų sprendimų kaip priežasties, dėl kurios konkretaus darbuotojo funkcija tampa perteklinė, realumo įvertinimas neapima jų tikslingumo ir pagrįstumo įvertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

32. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, nusprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo aptariamu pagrindu realumo, būtina įvertinti, ar konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą lėmusios priežastys nėra fiktyvios, t. y. ar tos priežastys nėra sudarytos turint tikslą pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2012).

33. Nors šie kasacinio teismo išaiškinimai suformuluoti dar iki naujos DK redakcijos patvirtinimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad DK reglamentavimas tuo aspektu nėra pasikeitęs, jie taikytini aiškinant ir šiuo metu galiojančio DK nuostatas. Pažymėtina, kad darbo sutarties nutraukimo nagrinėjamu pagrindu fiktyvumą gali įrodyti aplinkybė, jog atleisto darbuotojo atliekama darbo funkcija tapo perteklinė ne dėl darbo organizavimo pakeitimų, bet dėl to, kad prieš tai buvo priimtas kitas besidubliuojančias funkcijas atliekantis darbuotojas; tai, kad po darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimo į atleisto darbuotojo vietą buvo priimtas kitas darbuotojas, dėl ko sprendimas pakeisti darbo organizavimą nebuvo realiai įgyvendintas ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

34. Antroji aplinkybė, kuri turi būti įvertinta nusprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, yra ryšys tarp nurodytų priežasčių ir konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumo. Tam, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, galėtų būti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimo priežastimi, jos turi lemti konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą. Tai reiškia, kad nurodytas realias su darbdavio veikla susijusias priežastis ir darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą turi sieti tiesioginis priežastinis ryšys, o konkretaus darbuotojo darbo funkcijos nereikalingumas turi būti tiesioginė darbo organizavimo pakeitimų ar kitokių su darbdavio veikla susijusių priežasčių pasekmė. Kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, darbdavys sprendimą dėl darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimo gali priimti dėl to, kad jis visiškai atsisako atleidžiamo darbuotojo atliekamos darbo funkcijos, nusprendžia sumažinti tą pačią funkciją atliekančių darbuotojų skaičių ar atlikti kitus darbo organizavimo pakeitimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

35. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad nustatyti naują atsakovės struktūrą ir patvirtinti naują pareigybių sąrašą buvo ieškovės vadovo iniciatyva, jam priėmus sprendimą pertvarkyti darbo organizavimą, atsisakant, atsakovės nuomone, perteklinių ieškovo darbo funkcijų. Taigi atsakovės vadovo atliktus atsakovės struktūros ir pareigybių pakeitimus nulėmė ne ekonominės ar kitos išorinės priežastys, tačiau vidinės – atsakovės vadovo siekis optimizuoti ir standartizuoti bendrovės veiklos procesus, kartu ir procesus bendrovės valdymo srityje.

37. Pažymėtina ir tai, kad teismas neturi kompetencijos nuspręsti, ar daugiabučių namų renovacijos administravimo pareigybei užimti keliamas buhalterinis išsilavinimo reikalavimas yra pagrįstas ir nėra perteklinis. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, diskreciją nuspręsti, kokias pareigas darbuotojas gali eiti, turi išimtinai darbdavys. Tačiau nagrinėjamoje byloje, sprendžiant ginčą dėl atsakovo atleidimo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pagrįstumo, būtina įvertinti, ar ieškovo vykdyta direktoriaus pavaduotojo funkcija tapo perteklinė dėl realaus šios funkcijos nereikalingumo.

38. Remiantis ieškovo pateiktu UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktoriaus 2014 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. ĮV 60 „Dėl daugiabučių namų, dalyvaujančių atnaujinimo (modernizavimo) programoje, atsakingų asmenų už programos įgyvendinimą paskyrimo“ pakeitimo“ nustatyta, kad daugiabučių namų, dalyvaujančių daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje, projekto koordinatoriumi paskirtas būtent direktoriaus pavaduotojas V. S. Ši aplinkybė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovės nebuvo atskleista.

39. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad direktoriaus pavaduotojo pareigybių aprašyme ir UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktoriaus 2014 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. ĮV 60 „Dėl daugiabučių namų, dalyvaujančių atnaujinimo (modernizavimo) programoje, atsakingų asmenų už programos įgyvendinimą paskyrimo“ pakeitimo“ pavestos atlikti papildomos funkcijos atitinka naujai įsteigtų buhalterio daugiabučių namų renovacijos administravimui ir bendrųjų reikalų specialistų pareigybių aprašymus.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų direktoriaus pavaduotojo ir bendrųjų reikalų ir aplinkos apsaugos specialisto pareigybės pareiginių nuostatų aprašymus, sutinka su apelianto teiginiu, kad ieškovo faktiškai vykdytos funkcijos atitinka naujai įsteigtos bendrųjų reikalų ir aplinkos apsaugos specialisto pareiginių nuostatų aprašyme nurodyta šias pareigas einančio darbuotojo funkcijas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nepaneigti ir ieškovo teiginiai, kad UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktoriaus 2014 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. ĮV 60 direktoriaus pavaduotojui pavestos atlikti papildomos funkcijos atitinka naujai įsteigtos buhalterio daugiabučių namų renovacijos administravimui pareigybės aprašymą. Atsakovė, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą, ieškovo nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų kartu su atsiliepimu nepateikė, atsikirtimų į ieškovo nurodytus teiginius nepareiškė.

41. Trečiasis asmuo K. A., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teigė, kad sprendimas pertvarkyti darbo organizavimą buvo priimtas atsisakant perteklinių direktoriaus pavaduotojo darbo funkcijų, jo darbo funkcijas pavedant atlikti kitiems dviem bendrovėje dirbantiems darbuotojams. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad po bendrovės vadovo (direktoriaus) 2020 m. sausio 27 d. įsakymo VĮ-6 „Dėl valdymo struktūros pakeitimo“ buvo įsteigtos dvi naujos pareigybės – bendrųjų reikalų ir aplinkos apsaugos specialisto ir buhalterio daugiabučių namų renovacijos administravimui, pagal kurių darbo pareigų aprašymus tas funkcijas atliko ieškovas, eidamas direktoriaus pavaduotojo pareigas.

42. Apeliacinio skundo argumentų analizė patvirtina, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo panaikinta UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktoriaus pavaduotojo pareigybė, vietoje jos įsteigiant bendrųjų reikalų ir aplinkos apsaugos specialisto pareigybę ir buhalterio daugiabučių namų renovacijos administravimui pareigybę su aiškiau ir griežčiau apibrėžtais kvalifikaciniais reikalavimais, buvo ne ieškovo vykdytų darbo funkcijų perteklius ir (ar) nebereikalingumas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo pagrindo prasme. Byloje esančių duomenų visumos analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovo vykdytos direktoriaus pavaduotojo funkcijos tapo perteklinės. Atsakovės atlikti struktūriniai pertvarkymai buvo formalūs, labiau tikėtina, kad buvo lemti atsakovės nenoro tęsti darbo santykius su konkrečiu darbuotoju – ieškovu, siekiant jais faktiškai pagrįsti darbo sutarties su juo nutraukimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, 302 straipsnis).

43. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė, atleisdama ieškovą pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tinkamai įgyvendino atleidimo procedūrą, kadangi nagrinėjamu atveju galimybės perkelti darbuotojo jo sutikimu į kitas pareigas nebuvo, nebuvo ir laisvos pozicijos, kurią objektyviai būtų galėjęs užimti ieškovas, todėl ir pasiūlyti ieškovui nebuvo ko.

44. Pagal DK 57 straipsnio 2 dalį atsakovė privalėjo svarstyti ieškovo perkėlimo į naujas pareigas klausimą. Tačiau atsakovė, priėmusi įsakymą dėl bendrovės valdymo struktūros pakeitimo, įsteigusi naują buhalterio daugiabučių namų renovacijos administravimui pareigybę ir pakeitusi aplinkos apsaugos specialisto pareigybių nuostatus, juos išplėsdama, neteikė ieškovui jokių siūlymų užimti naujas pareigas ir nesvarstė ieškovo tinkamumo užimti naujas pareigas, o priėmė įsakymą nutraukti darbo sutartį su ieškovu. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad jis, eidamas direktoriaus pavaduotojo pareigas, atliko jam pavestas papildomas dalyvaujančių daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje projekto koordinatoriaus funkcijas.

45. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovas, eidamas direktoriaus pavaduotojo pareigas, atliko dalyvaujančių daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje projekto koordinatoriaus funkcijas, jokių duomenų, kad šias funkcijas ieškovas atliko netinkamai ir pan., byloje nėra pateikta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naujai įsteigta buhalterio daugiabučių namų renovacijos administravimui pareigybė galėjo būti siūloma ieškovui, jeigu būtų nustatyta, kad ieškovas atitinka šiai pareigybei nustatytus specialiuosius reikalavimus, kadangi ši pareigybė buvo laisva ieškovo atleidimo dieną.

46. Nors diskrecija nuspręsti, kokias pareigas darbuotojas gali eiti, turi išimtinai darbdavys, o DK nenustato jokių garantijų ir (ar) išlygų darbuotojui, kurio pareigybė naikinama, siekiančiam užimti kitas bendrovėje esančias laisvas pareigybes, todėl nagrinėjamu atveju ieškovo atitiktis užimti atitinkamas (laisvas) pareigas bendrovėje turėjo būti įvertinta darbdavio.

47. Jeigu darbuotojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, DK 57 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta garantija gali būti ribojama tokio darbuotojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei darbuotojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią darbuotojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes, priešingu atveju, gali būti neatlikti arba netinkamai įgyvendinti bendrovės tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Tai lemia, kad tais atvejais, kai darbuotojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio darbuotojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių darbuotojas neatitinka, yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius.

48. Apibendrindama visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė objektyviai nepagrindė buhalterio daugiabučių namų renovacijos administravimui pareigybei nustatyti specialųjį reikalavimą – turėti buhalterinį išsilavinimą. Bylos aplinkybės patvirtina priešingą išvadą – kad tai, labiau tikėtina, nėra esminis reikalavimas šiai pareigybei priskirtoms funkcijoms atlikti.

49. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas neatitinka kitų buhalterio daugiabučių namų renovacijos administravimui pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų. Atsakovė, kuriai priklauso pareiga įrodyti, kad jis neturėjo pareigos ir galimybės siūlyti ieškovui kitų pareigų, neįrodė, kad ieškovui nurodyta pareigybė nebuvo siūlyta pagrįstai. Be to, atsakovė neįrodė, kad buvo svarstyta galimybė ieškovui užimti kitą bendrųjų reikalų ir aplinkos apsaugos specialisto pareigybę, kuri buvo papildyta direktoriaus pavaduotojo darbo funkcijomis. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovė būtų svarsčiusi (vertinusi) klausimą dėl ieškovo ir (ar) aplinkos apsaugos specialisto tinkamumo užimti įsteigtas bendrųjų reikalų ir aplinkos apsaugos specialisto pareigas, nors į direktoriaus pavaduotojo pareigas įėjo ir klausimų, susijusių su gamtos apsauga, sprendimas.

50. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė turėjo pareigą ir galimybę pasiūlyti ieškovui užimti kitas bendrovėje pareigas, o to nedarydama, pažeidė DK 57 straipsnio 2 dalies nuostatas.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažino teisėtu. Atsakovė neįrodė ir nepagrindė bendrovės organizacinių pertvarkymų realumo, būtinumo panaikinti direktoriaus pavaduotojo pareigybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrovėje buvo įsteigtos kitos besidubliuojančioms funkcijoms atlikti pareigybės, t. y. įsteigta nauja buhalterio daugiabučių namų renovacijos administravimui pareigybė ir pakeista aplinkos apsaugos specialisto pareigybė. Atsakovė neįrodė ir nepagrindė, kad direktoriaus pavaduotojo funkcijos buvo perteklinės, o atsakovė, nutraukdama sutartį su ieškovu, visiškai atsisakė atleidžiamo darbuotojo atliekamos darbo funkcijos arba nusprendė sumažinti tą pačią funkciją atliekančių darbuotojų skaičių.

52. Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, nurodytus šios nutarties 29–34 punktuose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo atleistas nepagrįstai ir neteisėtai.

53. Be kita ko, ieškovas ieškinyje teigė, kad bendrovės direktorius priimdamas 2020 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. IV-6 „Dėl bendrovės struktūros pakeitimo“, kurio pagrindu panaikino direktoriaus pavaduotojo pareigybę, peržengė savo kompetencijos ribas ir pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) normas, motyvuodamas tuo, kad Tauragės apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e-2-1638-1010/2020, konstatavo, kad atsakovės direktoriaus priimtas 2020 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. IV-6 „Dėl bendrovės struktūros pakeitimo“ yra neteisėtas.

54. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. sausio 14 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-l 1-796/2021, pakeitė Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria buvo konstatuota, kad bendrovės direktoriaus 2020 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. IV-6 „Dėl bendrovės struktūros pakeitimo“ priėmimas prieštarauja imperatyvioms ABĮ nuostatoms, ieškovo argumentų, kad ieškovas buvo atleistas iš direktoriaus pavaduotojo pareigų pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą dėl darbo organizavimo pakeitimų neteisėtai, nes bendrovės direktoriaus priimtas įsakymas Nr. IV-6 „Dėl bendrovės struktūros pakeitimo“ yra pažeidžiantis imperatyvias normas ir yra naikintinas, nevertino ir juos atmetė kaip teisiškai nebereikšmingus.

55. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-313/2021, pakeitė Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 14 d. sprendimą: panaikinti šio sprendimo dalį, kuria, ieškinį tenkinus iš dalies, buvo panaikinta Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. DĮV-217 „Dėl Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. birželio 25 d. įsakymo DĮV-757 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės šilumos tinklai“ valdybos atšaukimo ir įstatų patvirtinimo“ pakeitimo“ dalis, ir dėl šios ieškinio dalies paliko galioti Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, kuriuo netenkinta ši ieškinio dalis; panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 14 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos; kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. sausio 14 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. kovo 10 d. įsakymas Nr. DĮV-220 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Šilalės šilumos tinklai“ direktoriaus sprendimų atšaukimo ir įpareigojimo“, o likusi ieškinio dalis atmesta, paliko nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

56. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo (valdybos) ir visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos pasiskirstymo, konstatavo ir nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad atsakovė, ketindama priimti sprendimus, susijusius su bendrovės valdymo struktūros pakeitimais ir kitais klausimais, numatytais ABĮ 34 straipsnio 1, 3, 4, 5, 6, 9, 10, 12, 13 ir 14 dalyse (ABĮ 37 straipsnio 10 dalis), turi gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą, kai toks pritarimas nurodytas bendrovės įstatuose.

57. Kasacinis teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovės vienintelė akcininkė ir steigėja, vykdanti bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo funkcijas, yra Šilalės rajono savivaldybė, todėl šios akcininkės vienvaldiški sprendimai nulemia formuojamą bendrovės veiklą. Savivaldybės, kaip vienintelės akcininkės, neturtines teises įgyvendina atsakovė Šilalės rajono savivaldybės administracija, turinti visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliojimus, turėjo teisę nuspręsti dėl bendrovės įstatų pakeitimo, juose sprendimų priėmimo tvarkos nustatymo, nustatydama atvejus, kuriems esant vadovui priimant tam tikrus sprendimus bus reikalingas vienintelės akcininkės, turinčios visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliojimus, pritarimas.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors kasacinis teismas konstatavo, kad ABĮ nenumato galimybės bendrovės visuotiniam akcininkų susirinkimui atšaukti bendrovės vadovo priimtą sprendimą, kuriuo panaikinta direktoriaus pavaduotojo pareigybė ir pakeisti direktoriaus pareiginiai nuostatai, o remiantis CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais gali pareikšti ieškinį dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą (ABĮ 19 straipsnio 10 dalis), tokio reikalavimo pripažinti negaliojančiu bendrovės vadovo sprendimą teisme nepareiškė, tačiau tai savaime nereiškia, kad bendrovės vadovo sprendimas dėl valdymo struktūros pakeitimo yra teisėtas, neprieštaraujantis teisės normoms ir atitinkantis vienintelės akcininkės valią. Vien tai, kad akcininkė, gindama savo teises ir teisėtus interesus, pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynybos būdą, nepatvirtina fakto, kad priimti bendrovės vadovo sprendimai yra teisėti ir neprieštaraujantys įstatymų nuostatoms.

59. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas minėtoje byloje konstatavo, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlygį, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jeigu valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jeigu nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas) (ABĮ 37 straipsnio 3 dalis), taigi ir teisė pakeisti direktoriaus pareiginius nuostatus yra išimtinė visuotinio akcininkų susirinkimo teisė, todėl darytina išvada, kad atsakovė, panaikindama direktoriaus pavaduotojo pareigybę ir pakeisdama direktoriaus pareiginius nuostatus, priskirdama jam dalį naikinamos direktoriaus pavaduotojo pareigybėse nurodytų funkcijų, viršijo bendrovės vadovo kompetenciją, o tai prieštarauja ABĮ nuostatoms. Todėl ir šiuo aspektu darytina išvada, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai.

Dėl ieškovo grąžinimo į darbą ir (ar) piniginių išmokų priteisimo darbuotojo atleidimo iš darbo atveju

60. Ieškovas ieškiniu prašė grąžinti jį į darbą arba, nesant galimybės grąžinti į darbą, taikyti alternatyvų teisių gynimo būdą – priteisti ieškovui šešių darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžių kompensaciją iš atsakovės UAB „Šilalės šilumos tinklai“, taip pat priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos.

61. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

62. Teismų praktikoje, aiškinant DK 218 straipsnio 4 dalį, yra nurodyta, kad joje įtvirtintos trys alternatyvios sąlygos, kurias nustatęs darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas (nagrinėjamu atveju – teismas) priima sprendimą negrąžinti darbuotojo į darbą, t. y. kai nustato, kad: 1) darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių; arba 2) grąžinus į darbą, darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; arba 3) darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys. Taigi teismas pagrindinio pažeistų teisių atkūrimo būdo – grąžinimo į ankstesnes pareigas – negali taikyti nustatęs bent vieną iš šių alternatyvių sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3946-968/2019).

63. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nagrinėjamu atveju bendrovės vadovo sprendimas dėl bendrovės struktūros pakeitimo nėra panaikintas, atsižvelgdama į tai, kad šią dieną direktoriaus pavaduotojo pareigybė yra panaikinta, todėl darytina išvada, kad ieškovas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl bendrovėje atliktų organizacinių pokyčių, tačiau yra pagrindas taikyti kitą alternatyvų teisių gynimo būdą – piniginių išmokų priteisimą.

64. Kasacinio teismo konstatuota, kad, nuspręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant klausimą dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016 49 punktą, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015). Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis.

65. DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas kompensavimo mechanizmas (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus) iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui. Vis dėlto ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo bei paskirties ar prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis), taikomiems ir darbo teisėje.

66. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, nusprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant klausimą dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 50 punktas; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 62 punktas).

67. Apeliacinės instancijos teismas grąžina bylą nagrinėti iš naujo tik tuo atveju, jei jis pats negali iš pateiktų įrodymų jos išnagrinėti (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad vidutinio darbo užmokesčio dydžio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra fakto klausimas, ir kasacinis teismas yra nurodęs, jog būtina nustatyti šias aplinkybes: darbo santykių trukmę; priteistiną sumą; darbdavio finansinę padėtį; priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams; kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012 ir kt.). Teismas, kiekvienu konkrečiu nagrinėjimo atveju nustatęs pagal aptartus kriterijus reikšmingas bylai faktines aplinkybes, sprendžia klausimą, ar jos pažeidžia darbdavio padaryto pažeidimo ir darbuotojo pažeistų teisių proporcingumo principą ir ar sudaro teisinį pagrindą mažinti darbuotojui priteistiną išmoką.

68. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, todėl ieškovo reikalavimą atmetė, taip pat atmetė išvestinius ieškovo reikalavimus grąžinti jį į darbą ir priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tai yra, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus kaip nepagrįstus, nesiaiškino, nevertino ir nepasisakė dėl teisiškai reikšmingų teisingam ginčo išsprendimui aplinkybių, nurodytų šios nutarties 64 ir 67 punktuose, egzistavimo, kurios yra būtinos sąlygos, siekiant nustatyti priteistinų piniginių išmokų dydį neteisėto atleidimo iš darbo atveju.

69. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, neišsiaiškinus faktinių bylos aplinkybių, susijusių su atsakovės finansine padėtimi, priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams, nėra galimybės įvertinti atsakovės atsakomybės (jos laipsnio), taip pat aplinkybių, ar ieškovas po atleidimo iš direktoriaus pavaduotojo pareigų dirbo ir ar gavo pajamų, ar nėra pagrindo mažinti priteistinas pinigines išmokas, nėra galimybės tinkamai nustatyti priteistinų pinginių išmokų dydį.

70. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl neištirtų faktinių aplinkybių apimties yra pagrindas daryti išvadą, kad neatskleista bylos esmė, ir perduoti bylos dalį dėl piniginių išmokų priteisimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

71. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui pačiam pradėjus nagrinėti pareikštus reikalavimus ir atsikirtimus, apeliacijos dalyku taptų ne pirmosios instancijos teismo sprendimas, o šalių ginčas, kurio turinį sudaro pareikštų reikalavimų teisinis ir faktinis pagrindai, šalių atsikirtimai, tačiau tai neatitiktų įstatymo imperatyviųjų nuostatų dėl apeliacijos paskirties, apeliacinės instancijos teismo procesinių galių.

Dėl bylos procesinės baigties

72. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo atleidimą pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles. Nustatyti pažeidimai yra esminiai, galėję turėti įtakos priimant neteisėtą ir nepagrįstą procesinio sprendimo dalį dėl neteisėto atleidimo, todėl sudarantys pagrindą jį naikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

73. Panaikinusi pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą dėl atleidimo iš darbo, įvertinusi tai, kad dėl ginčo (piniginių išmokų priteisimo) santykiams taikytinos teisės jos turinio nustatymas yra susijęs su naujų faktinių aplinkybių nustatymu ir naujų įrodymų rinkimu, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylos dalis dėl piniginių išmokų priteisimo perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnis 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

74. Nusprendus bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui priimant galutinį sprendimą (CPK 92, 93, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti ieškovo V. S. atleidimą iš darbo neteisėtu.

Ieškovo V. S. ieškinio reikalavimą dėl piniginių išmokų, susijusių su neteisėtu atleidimu iš darbo, priteisimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.