Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus R. P. (R. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus pareiškimas dėl dalies kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės darbuotojo, atleisto iš darbo dėl įmonės bankroto, teisės gauti didesnę, negu numatyta ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalyje dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, remiantis darbo sutarties nuostatomis, nustatančiomis kitokį išmokos dydį.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi kooperatinei bendrovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ iškėlė bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Verslo konsultantai“. Nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.

Kreditorius R. P. kreipėsi į atsakovo bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos (toliau – ir BKB KU) „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto administratorių, prašydamas įtraukti jį į atsakovo kreditorių sąrašą, patvirtinant 47 506,47 Lt kreditorinį reikalavimą. R. P. nurodė, kad 2014 m. gegužės 5 d. bankroto administratorius nutraukė 2011 m. birželio 20 d. darbo sutartį Nr. 43 (toliau – ir Darbo sutartis), sudarytą tarp atsakovo ir kreditoriaus. Pagal 2014 m. gegužės 5 d. atsakovo vyr. buhalterės paruoštą ir pasirašytą kreditorinio reikalavimo suderinimo aktą atsakovas pripažino, kad skolingas kreditoriui 9 543, 92 Lt, iš kurių 1 124,84 Lt yra kompensacija už nepanaudotas atostogas, 8 436,12 Lt – išeitinė išmoka, 3 124,28 Lt – priskaičiuota suma už prastovas, atskaičiavus 3 141,32 Lt mokėtiną mokesčių sumą. R. P. taip pat pažymėjo, kad 2011 m. birželio 20 d. darbo sutarties priedu buvo pakeistas Darbo sutarties 9 punktas, nustatant, jog nuo 2012 m. liepos 1 d. darbuotojui suteikiamos papildomos garantijos: nutraukus Darbo sutartį su darbuotoju darbdavio iniciatyva, jam išmokama 12 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoką, jeigu darbuotojas šioje darbovietėje išdirbo ilgiau kaip 2 metus nuo Darbo sutarties sudarymo dienos. Kreditorius nurodė, kad jis išdirbo ilgiau negu 2 metus, Darbo sutartis nutraukta darbdavio iniciatyva, todėl kreditoriui turi būti priskaičiuota ir išmokėta 12 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Kreditoriaus teigimu, 12 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka sudaro 50 616, 72 Lt, neatskaičiavus mokesčių (8 436, 12 Lt/2 x 12=50 616, 72 Lt), o atskaičiavus mokesčius – 37 962,55 Lt.

Atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė netvirtinti 37 962,55 Lt dalies kreditoriaus reikalavimo, pažymėdamas, kad kreditoriaus reikalavimas negali būti tenkinamas dėl to, jog Darbo sutartis su juo buvo nutraukta pradėjus bankroto procedūrą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi atmetė kreditoriaus R. P. pareiškimą dėl 37 962, 55 Lt dalies kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir priteisė iš kreditoriaus atsakovui 155 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad nutraukus Darbo sutartį pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 19 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 137 straipsnį, su kreditoriumi buvo pasirašytas kreditorinio reikalavimo suderinimo aktas, kuriuo kreditorius sutiko su 9 543,92 Lt išmokėtina jam suma. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus 9 543,92 Lt finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje.

Teismas pažymėjo, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonės administratorius nutraukia darbo sutartis su darbuotojais DK nustatyta tvarka, kaip ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju, išmokant kreditoriui ĮBĮ nustatytą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Teismas akcentavo, kad ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalis taikoma tuo atveju, kai yra priimta ir įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria bendrovei yra iškelta bankroto byla. Ši norma yra imperatyvi ir ja privalu vadovautis, neatsižvelgiant į Darbo sutartimi įtvirtintus darbuotojo ir darbdavio susitarimus, todėl kreditoriui turi būti išmokėta tik dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui buvo suteiktos atstovavimo teismo posėdyje 1 val. teisinės paslaugos. Teismas pažymėjo, kad už šias paslaugas galimas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 155 Lt (1035 Lt x 0,15), o pagrindo nukrypti nuo nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, nėra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Kreditorius R. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį ir tenkinti kreditoriaus pareiškimą dėl 37 962,55 Lt kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, perskaičiuojant priteistas bylinėjimosi išlaidas; pareiškimo netenkinus – panaikinti nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas neįsigilino į rašytinius įrodymus, netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Teismas, nutartyje nustatydamas, kad kreditorius sutiko su 9 543,92 Lt išmokėtina jam suma, neatkreipė dėmesio, jog apeliantas nepasirašė 2014 m. gegužės 5 d. atsakovo paruošto kreditorinio reikalavimo suderinimo akto dėl 9 543,92 Lt. Aktas buvo pasirašytas tik atsakovo buhalterės. Teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalį bei Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – ir KUĮ) 76 straipsnio 1 dalį. ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalis nustato minimalias garantijas atleistam bankrutuojančios įmonės darbuotojui. Tačiau Darbo sutartis buvo papildyta priedu, kuriuo buvo pakeistas sutarties 9 punktas, numatant darbuotojui papildomas garantijas. Teismas konstatavo, kad kreditorius išdirbo daugiau nei 2 metus ir darbo santykiai nutrūko ne dėl darbuotojo kaltės, todėl yra visos sąlygos papildomai garantijai taikyti. Papildoma garantija kilusi iš Darbo sutarties 9 punkto, taigi ji yra susijusi su darbo santykiais, iš kurių kilę reikalavimai, pagal KUĮ 76 straipsnio 1 dalį, tenkinami pirmąja eile.Teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto atsakovui 155 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas nepateikė teismui patirtų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo dokumentų. Atsakovas buvo pateikęs tik atliktų darbų sąrašą ir PVM sąskaitą faktūrą, kurie nepatvirtina patirtų išlaidų realumo.

Atsakovas BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai nustato ribotą išeitinės išmokos dydį. Kai darbdavys tampa nemokus, garantijų darbuotojams nustatymas bei taikymas yra specifinis ir susitarimo tarp darbdavio ir darbuotojų nepakanka, nes tampa svarbūs turtiniai kitų kreditorių interesai. Siekiant kreditorių ir bankrutuojančios įmonės darbuotojų interesų pusiausvyros, dėl įmonės bankroto atleistam iš darbo darbuotojui mokėtina jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Teismas teisingai nustatė, kad ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalis yra imperatyvi ir ja privalu vadovautis, neatsižvelgiant į darbuotojo ir darbdavio tarpusavio susitarimus.Atsakovo 2014 m. lapkričio 17 d. padarytas pavedimas iš banko jo atstovo (advokatų profesinės bendrijos) banke užsiskaitė tik prasidėjus 2014 m. lapkričio 18 d. posėdžiui, todėl vietinio mokėjimo nurodymo kvitas teismo posėdžio metu nebuvo pateiktas, nors faktiškai apmokėjimas buvo įvykdytas.

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatvirtino 37 962,55 Lt apelianto kreditorinio reikalavimo dalį, kadangi kreditorius pagal Darbo sutarties 9 punkto sąlygą turi teisę į 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, o ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalis, nustatanti tik minimalias garantijas atleistam bankrutuojančios įmonės darbuotojui, neeliminuoja Darbo sutartyje nustatytų papildomų garantijų.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, o apeliantas neginčijo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi BKB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, kurioje apeliantas dirbo teisininku, iškelta bankroto byla. Minėta nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d. Apelianto darbo sutartis (kurios priede buvo nustatyta, kad nuo 2012 m. liepos 1 d., nutraukus Darbo sutartį su darbuotoju darbdavio iniciatyva, darbuotojui bus išmokėta 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu darbuotojas šioje darbovietėje išdirbo ilgiau kaip 2 metus nuo darbo sutarties sudarymo dienos) buvo nutraukta 2014 m. gegužės 5 d. pagal ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalį ir DK 137 straipsnį. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus R. P. 9 543,92 Lt finansinį reikalavimą, iš kurio 8 436,12 Lt sumą sudaro dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

DK 137 straipsnyje nustatyta, kad pradėjus darbdavio bankroto procedūrą, darbo sutartys gali būti nutraukiamos laikantis bankroto įstatymų nuostatų. Šio skirsnio nuostatos tokiais atvejais taikomos tada, kai atitinkamų klausimų nereglamentuoja bankroto įstatymai. Taigi DK aiškiai įtvirtina, kad ĮBĮ normos, reglamentuojančios darbo santykių pasibaigimą ir su tuo susijusius klausimus darbdavio bankroto atveju, yra specialiosios DK atžvilgiu.

ĮBĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Apie būsimą darbuotojų atleidimą administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. To paties straipsnio 2 dalyje aiškiai ir be jokių papildomų sąlygų ir / ar išimčių įtvirtinta, kad nutraukus darbo sutartį, atleistam darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, atsižvelgusi į bankroto proceso esmę ir tikslus, nesutinka su apelianto argumentu, kad ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka yra tik minimali darbuotojo garantija ir bankroto bylos darbdaviui iškėlimas konkrečiu atveju netrukdo taikyti Darbo sutartyje nustatytas papildomas garantijas, kaip antai, sąlygą dėl 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos mokėjimo.

Bankroto proceso tikslas ir paskirtis – užtikrinti net tik bankrutavusios įmonės darbuotojų, bet ir kitų kreditorių, o taip pat pačios bankrutavusios įmonės teisėtų interesų pusiausvyrą. Būtent šiam tikslui įgyvendinti yra specialiai suformuluotos ĮBĮ normos, kurios negali būti paneigiamos individualiu darbdavio ir darbuotojo susitarimu. Priešingas aiškinimas reikštų ne tik bankroto esmės, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui principo paneigimą, nes asmuo, individualiai susitaręs su darbdaviu dėl didesnės išeitinės išmokos ir gavęs ją, neatsižvelgiant į ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatas, būtų nepagrįstai privilegijuotas palyginus su asmeniu, atleistu iš darbo taip pat ne dėl darbuotojo kaltės ir pagal darbo stažą turintis teisę į didesnę nei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, bet kuriam, dėl bankroto bylos darbdaviui iškėlimo, išeitinė išmoka būtų apribota ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta apimtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto procesą reglamentuojančios nuostatos neįtvirtina darbuotojo, turinčio teisę į papildomas garantijas individualios darbo sutarties pagrindu, prioritetą prieš darbuotoją, turintį teisę į papildomas garantijas DK pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo patvirtinti 37 962,55 Lt R. P. kreditorinį reikalavimą.

Apeliantas teisus, teigdamas, kad kreditorinio reikalavimo suderinimo aktas paties kreditoriaus (t. y. R. P.) nebuvo pasirašytas, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog kreditorius sutiko su 9 543,92 Lt suma. Tačiau minėto motyvo pašalinimas iš nutarties savaime nereiškia pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo, nes, kaip minėta anksčiau, 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos priteisimas negalimas ne dėl to sutiko ar ne su tokiu reikalavimu darbdavys ar darbuotojas, o dėl imperatyvios ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalies nuostatos, leidžiančios atleistam darbdavio bankroto atveju darbuotojui išmokėti tik dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio ir faktinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsakovui iš kreditoriaus priteisti 155 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas teisingai pastebėjo, kad iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė tik PVM sąskaitą faktūrą 1 083,80 Lt sumai ir atliktų darbų sąrašą. Tačiau iš kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikto vietinio mokėjimo nurodymo (62 b. l.) matyti, kad faktiškai pinigai buvo pervesti atsakovo atstovui dar 2014 m. lapkričio 18 d., t. y. paskutinio teismo posėdžio, kuriame dalyvavo bylos šalys, dieną. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų aplinkybių, nagrinėjamu atveju, nors pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad bylinėjimosi išlaidos atsakovui buvo priteistos nepagrįstai.

Remdamasi išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teisme atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, kadangi atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui nei tokių išlaidų realumą, nei jų dydį pagrindžiančių dokumentų (CPK 98, 302, 338 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.