Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus birža“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti ieškovo reikalavimą bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“.

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vilniaus birža“ kreipėsi į atsakovo bankroto administratorių, prašydamas įtraukti įmonę į kredito unijos kreditorių sąrašą su 20 899,26 Eur reikalavimu. Ieškovas paaiškino, kad, jį pašalinus iš kredito unijos narių, turėjo būti grąžintas jo sumokėtas pajinis įnašas.

Atsakovo bankroto administratorius prašė teismo netvirtinti ieškovo reikalavimo, nurodydamas, kad atsakovo prievolės viršija pajinio kapitalo dydį (Kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 2 straipsnio 9 dalis, 13 straipsnio 9 dalis, 41 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi atsisakė patvirtinti ieškovo reikalavimą.

Teismas nurodė, kad ieškovo pajinis įnašas negali būti laikomas indėliu ir grąžinamas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ). Remdamasis KUĮ 48¹ straipsnio nuostatomis teismas padarė išvadą, kad kredito unijos narys turi teisę reikalauti grąžinti tik tą jo pajinio įnašo dalį, kuriai netaikomi disponavimo teisės apribojimai, t.y. dalį, gaunamą iš pajinio įnašo vertės atskaičius negrąžintos paskolos ir palūkanų sumą. Nustatęs, kad ieškovas pagal su atsakovu sudarytas Paskolos sutartis nėra grąžinęs 99 493,15 Eur paskolos, kuri ženkliai viršija atsakovo pajinį įnašą (20 928,22 Eur), teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas (KUĮ 47 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo pajinis įnašas yra atsakovo nuosavybė nepaisant to, kad paskolos yra užtikrintos nekilnojamojo turto bei banko sąskaitose esančių lėšų įkeitimu. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovui bankroto byla iškelta 2014 m. vasario 7 d., t. y. anksčiau negu suėjo atsakovo įsipareigojimo grąžinti pajinį įnašą įvykdymo terminas, teismas sprendė, kad aplinkybė, jog dalis ieškovo pajinio įnašo sumos buvo užskaityta paskolos dengimui po 12 mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos, yra nereikšminga.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskirajame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti jo 20 899,26 Eur reikalavimą, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Skunde teigiama, kad teismas taikė netinkamos redakcijos KUĮ nuostatas, t. y. įsigaliojusias bylos nagrinėjimu metu, bet ne galiojusias 2011 m. gegužės 27 d. – 2011 d. rugpjūčio 10 d., ir neatsižvelgė į šalių sudarytų Paskolos sutarčių nuostatas. Paskolų sutarčių sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė reikalavimo, kad kredito unijos nariui išduotos paskolos neviršytų pajinio įnašo dydžio. KUĮ 47 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad kredito unijos nariui gali būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopo to nario pajinio įnašo dydžio suma. Tokia nuostata buvo perkelta ir į Paskolos sutarčių 6.3 punktą. Paskolos sutarties 6.3 ir 9.2 punktų nuostatos rodo, kad pajinis įnašas, viršijantis 1/10 turimų paskolų sumą, neatliko paskolų užtikrinimo funkcijos. Kadangi teismas šių nuostatų neanalizavo, jis neturėjo pagrindo išvadai, kad kredito nario pajinis įnašas visa apimtimi yra skirtas užtikrinti nario prievolių įvykdymą. Suteiktų paskolų grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų įkeitimu, todėl KUĮ 47 straipsnio 3 dalis negalėjo būti taikoma.

Teismas taip pat nevertino to, kad ieškovas buvo pašalintas iš kredito unijos narių, ir nesiaiškino, kokią funkciją atliko ieškovo sąskaitoje buvusios lėšos. Teismas taip pat neanalizavo, ar ginčo lėšos gali būti laikomos indėliu IĮIDĮ prasme. Tai, kad ieškovo lėšos nėra pajus įrodo ieškovo pašalinimas iš kredito unijos narių (KUĮ 18 straipsnio 2 dalis). Negrąžintas pajus turėtų būti laikomas indėliu (IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis). Teismas, be kita ko, neišsprendė klausimo dėl 3 871,26 Eur pajinio įnašo dalies užskaitymo paskolos dengimui praėjus 12 mėnesių, t. y. pažeidžiant CK 6.53 straipsnio 2 dalyje nustatytą 7 dienų terminą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. BUAB ,,Vaiba“, bylos Nr. 3K-3-369/2009; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą BUAB „Baltijos žuvys“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-630/2012). Kreditorių reikalavimų pagrįstumo materialiąja prasme kontrolę atlieka teismas (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas, 21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje paduotame atskirajame skunde keliamas būtent pirmosios instancijos teismo atliktos apelianto reikalavimų, pareikštų atsakovui, pagrįstumo kontrolės tinkamumo klausimas. Atsižvelgiant į atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką sudaro įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo patvirtinti apelianto reikalavimo atsakovo bankroto byloje (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl apelianto reikalavimo teisinio kvalifikavimo

Nustatyta, kad apeliantas dalyvavo atsakovo veikloje kaip jo narys, t. y. prisidėjo prie kredito unijos kapitalo formavimo pajiniu įnašu (KUĮ 2 straipsnio 9 dalis, 14 straipsnio 1 dalis). 2011 m. gegužės 27 d. ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. šalys pasirašė dvi atskiras paskolos sutartis, pagal kurias apeliantui iki 2015 m. gegužės 15 d. suteikta 34 320 Eur paskola, o iki 2016 m. rugpjūčio 10 d. – 110 000 Eur. Apelianto prievolės grąžinti paskolas įvykdymas buvo užtikrintas piniginių lėšų, nekilnojamojo turto įkeitimu ir vekseliu (Paskolos sutarčių Specialiųjų dalių 2.14, 2.18 punktai). Pagal Paskolos sutarčių Bendrųjų dalių 6.3 punktą apeliantas įsipareigojo užtikrinti, kad jo turimų pajinių įnašų unijoje suma nebūtų mažesnė nei 1/10 paskolų ir kitų įsipareigojimų atsakovui bendros sumos. Įvykdžius savo prievoles ar dalį jų, apeliantui suteikta teisė prašyti atsakovo sumažinti turimo pajinio įnašo dydį iki dalies, nemažesnės kaip 1/10 visų įsipareigojimų atsakovui bendros sumos (Paskolos sutarčių Bendrųjų dalių 6.3, 9.2 punktai).

Teisėjų kolegijos nuomone, aptartos Paskolos sutarčių sąlygos nereikalingos papildomo aiškinimo, kadangi jų gramatinės formuluotės yra nedviprasmiškos ir konkrečios, t. y. apeliantas prisiėmė sutartinę prievolę užtikrinti, kad jo pajinio įnašo dydis atsakovo kapitale būtų ne mažesnis kaip 1/10 visų apelianto įsipareigojimų atsakovui bendros sumos (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys). Kartu apeliantas suvaržė savo teisę reikalauti grąžinti įmokėtą pajinį įnašą nurodytais apribojimais. Tai, kad šalys šias Paskolos sutarčių sąlygas vykdė ir pripažino jų saistantį pobūdį, įrodo jų veiksmai po sutarčių pasirašymo (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnio 5 dalis). Atsakovo visuotinio narių susirinkimo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarimu apeliantas buvo pašalintas iš unijos narių. Pašalinus apeliantą iš kredito unijos, jis įgijo teisę reikalauti grąžinti jam priklausantį pajinį įnašą ir kitas išmokas, susijusias su jo dalyvavimu kredito unijos pajiniame kapitale (KUĮ (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.) 18 straipsnio 2 dalis). Pareigą atsiskaityti su apeliantu atsakovas turėjo įvykdyti ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo 2012 m. rugsėjo 26 d., t. y. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. Įrodymų, kad apeliantas būtų reiškęs atsakovui pretenzijas dėl neatsiskaitymo, bylos svarstymui nėra pateikta (CPK 178, 185 straipsniai).

Prieš tęsiant atskirojo skundo argumentų analizę pažymėtina, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, taip pat ir teisės aktai, nustatantys, kad kitas aktas netenka galios, atgaline tvarka negalioja (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Taigi tarp šalių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis KUĮ nuostatomis, galiojusiomis apelianto pašalinimo iš unijos metu. Būtent galiojusio įstatymo netaikymas reikštų apelianto teisėtų lūkesčių pažeidimą, jo teisinės padėties nepagrįstą suvaržymą. Dėl to sutiktina su apelianto išsakomais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių tarpusavio teisinius santykius, nepagrįstai taikė šiuo metu galiojančios KUĮ redakcijos normas (pvz., KUĮ 48¹ straipsnį), besiskiriančias nuo tų, kurios turėjo teisinę galią ginčo teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo metu. Teisinio reglamentavimo pokyčiai galėjo būti panaudoti kaip papildoma argumentacija, bet ne kaip esminis išvadų pagrindas.

Iš atsakovo 2013 m. rugsėjo 2 d. rašto Nr. 13/1235 („Atsakymas dėl pajinio įnašo sumažinimo“) turinyje užfiksuotų duomenų matyti, kad apeliantas 2013 m. birželio 27 d. pateikė atsakovui prašymą dėl pajinio įnašo sumažinimo, o atsakovas jį tenkino, t. y. įsipareigojo grąžinti 13 366,70 Lt pajinio įnašo dalį, užskaitant ją paskolos dengimui, iki 2014 m. birželio 27 d. Pastarasis įrodymas, kaip šalių elgesį fiksuojantis dokumentas, patvirtina, kad šalys po apelianto pašalinimo iš unijos narių laikė Paskolos sutarčių Bendrųjų dalių sąlygas, susijusias su pajinio įnašo grąžinimu, dydžiu, saistančiomis ir jas vykdė. Teisėjų kolegijos vertinimu aptartas šalių susitarimas dėl apelianto pajinio įnašo vaidmens jų tarpusavio skolos teisiniuose santykiuose suponuoja, kad pajinis įnašas atliko ir atlieka apelianto įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo funkciją (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Šalių susitarimas taip pat apibrėžia ir apelianto reikalavimo grąžinti pajinį įnašą turinį, jo įgyvendinimo sąlygas.

Kaip vieną iš teisinių pagrindų, remdamasis kuriuo atsisakė patvirtinti apelianto reikalavimą, pirmosios instancijos teismas nurodė KUĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad jos nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomos, nes nėra vienos iš esminių normos loginėje struktūroje (hipotezėje) įtvirtintos sąlygos – apeliantui suteiktų paskolų grąžinimas užtikrintas prieš tai nurodytomis priemonėmis. Taigi šalių nustatytas ribojimas disponuoti pajiniu įnašu nepatenka į KUĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymo ribas. Atsižvelgiant į šalių susitarimo esmę, taip pat į tai, kad apeliantas iš unijos narių buvo pašalintas 2012 m. rugsėjo 26 d., spręstina, jog apeliantas turi teisę reikalauti atsakovo grąžinti tik tą jo pajinio įnašo dalį, kuri yra didesnė nei 1/10 visų apelianto įsipareigojimų atsakovui bendros sumos. Atsakovo bankroto administratoriaus pateiktoje 2015 m. balandžio 3 d. parengtoje apelianto pajinio įnašo skaičiavimo lentelėje įrašyta, kad apeliantui pagal Paskolos sutarčių Bendrųjų dalių 6.3, 9.2 punktus galėtų būti grąžinta 9 754,38 Eur suma, viršijanti prieš tai nurodytą 1/10 konsoliduotų įsipareigojimų dalį. Taigi apeliantas teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tvirtinti jo reikalavimą visoje apimtyje. Dėl nustatytų materialiosios teisės normų taikymo klaidų, apskųsta teismo nutartis keičiama – patvirtinant atsakovo bankroto byloje 9 754,38 Eur apelianto reikalavimą, kurį sudaro apelianto pajinio įnašo (20 899,26 Eur) dalis, viršijanti 1/10 dalį visų apelianto įsipareigojimų atsakovui sumos (Paskolos sutarčių Bendrųjų dalių 9.2 punktas, CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kitoje dalyje apelianto reikalavimo teismas netvirtino pagrįstai, kadangi jis šiuo metu pagal Paskolos sutarčių sąlygas neturi teisės reikalauti iš atsakovo prievolės įvykdymo, t. y. modifikuoti prievolių užtikrinimo turinį.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentais, kad jo pajiniam įnašui turėtų būti taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Kredito unijos nario mokamas pajinis įnašas atlieka specialią funkciją – sudaro kredito unijos kapitalą (KUĮ 2 straipsnio 9 dalis). Kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys kredito unijos narių pajiniai įnašai kredito unijai priklauso nuosavybės teise ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį (KUĮ 36 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 39 straipsnio 1 dalis). Nors po kredito unijos nario pašalinimo iš unijos, narys įgyja teisę reikalauti grąžinti jam priklausantį pajų ir kitas išmokas, tačiau tai nereiškia, kad pajaus funkciją atliekančios lėšos dėl to tampa indėliu, kaip tai apibrėžta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, ir joms taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Draudimo apsaugos suteikimas lėšoms, atlikusioms kredito unijos pajinio įnašo funkciją, prieštarautų ne tik IĮIDĮ tikslams, bet ir neatitiktų jų funkcinės paskirties. Ginčo lėšų apskaitymas kredito unijos sąskaitoje taip pat nėra aplinkybė, kuri galėtų būti vertinama kaip kvalifikuojantis požymis, kuris suponuotų draudimo ribų išplėtimą (IĮIDĮ 3 straipsnis). Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas kilti piktnaudžiavimo teise situacijomis (pvz., prieš pat kredito unijos bankrotą pašalinant narius, taip simuliuojant IĮIDĮ nustatomos apsaugos suteikimui būtinų pagrindų sukūrimą). Remdamasi tuo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl IĮIDĮ netaikymo nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pakeitus pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantas pirmosios instancijos teisme turėjo 289,62 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Patenkinus 46,67 procentus apelianto reikalavimų, jam iš atsakovo administravimui skirtų lėšų priteisiama 135,17 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. prieš BAB banką „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013)

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartį.

Patvirtinti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus birža“ (juridinio asmens kodas 124930828) ketvirtos eilės 9 754,38 (devynių tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimt keturių eurų ir 38 ct) Eur reikalavimą bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ (juridinio asmens kodas 112040690) bankroto byloje.

Priteisti iš atsakovo bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ administravimui skirtų lėšų ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus birža“ 135,17 (šimtą trisdešimt penkis eurus ir 17 ct) Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų

Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.