Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vidmanto Mylės, Laisvydo Zederštremo,

civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei J. G. (dalyvavo nuotoliniu būdu, naudojantis ZOOM programa),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. P., D. B. bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir nuteista 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Ž. P. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas individualios veiklos apskaitos tvarkymas) 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos tvarkymas 2011 m.) 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos tvarkymas 2016 m.) 150 MGL (5 649 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėjus švelnesnes, Ž. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 250 MGL (9 415 Eur) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Ž. P. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pratęstas iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuosavybės teisės apribojimas, taikytas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartimi civilinio ieškovo Šiaulių apskrities VMI civiliniam ieškiniui užtikrinti, iki galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo dienos, laikinai apribotos Ž. P. nuosavybės teisės į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant Ž. P. disponuoti turtu (parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti jo teisinę padėtį), nustatant, kad nuosavybės teisių apribojimo mastas yra 44 550 Eur. Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuosavybės teisės apribojimas Ž. P. turtui panaikintinas, įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašą išsiunčiant Turto arešto aktų registrui.

Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) civilinis ieškinys dėl 90 824 Eur žalos valstybės biudžetui priteisimo iš Ž. P. atmestas.

Priteista iš Ž. P. 32,69 Eur valstybei proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Ž. P. nuteistas už tai, kad nuo 1998 m. liepos 16 d. vykdydamas jam priklausančiose kaimo turizmo sodybose „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), ir „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), individualią veiklą pagal individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir būdamas pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 ir 2 d. atsakingu už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2016 m. sausio mėnesio iki 2016 m. rugsėjo mėnesio, tiksli data ir laikas nenustatytas, apgaulingai tvarkė individualios veiklos apskaitą, o būtent:

pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti (galiojo nuo 2003-12-30 iki 2012-12-31)“, „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius (galioja nuo 2013-01-01)“ ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, sąmoningai siekdamas nuslėpti dalį jam priklausančiose kaimo turizmo sodybose „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), ir „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini) gaunamų pajamų, padedant įmonės darbuotojai D. B., tiesiogiai vykdančiai kaimo turizmo paslaugas, kuriai nurodė parduoti apgyvendinimo ir žvejybos paslaugas asmenims, neišrašant jiems privalomų apskaitos dokumentų – pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų ir kasos pinigų priėmimo kvitų, dėl ko laikotarpiu nuo 2016 sausio mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn., tiksli data ir laikas nenustatyti, D. B., pardavus kaimo turizmo sodybose „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), ir „(duomenys neskelbtini)“, adresu: (duomenys neskelbtini), apgyvendinimo ir žvejybos paslaugų, tai yra: J. B. 2016 m. sausio mėnesį pardavus apgyvendinimo paslaugas už 100 Eur, M. R. 2016 m. kovo mėnesį pardavus apgyvendinimo paslaugas už 150 Eur, G. V. 2016 m. gegužės mėnesį pardavus apgyvendinimo paslaugas už 170 Eur, S. Š. 2016 m. gegužės–liepos mėnesiais pardavus žvejybos paslaugas už 90 Eur, A. P. 2016 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais pardavus žvejybos paslaugas už 30 Eur, A. B. 2016 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais pardavus žvejybos paslaugas už 130 Eur, G. Š. 2016 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais pardavus žvejybos paslaugas už 60 Eur, S. M. 2016 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais pardavus žvejybos paslaugas už 45 Eur, V. Ž. 2016 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais pardavus žvejybos paslaugas už 60 Eur, A. V. 2016 m. birželio mėnesį pardavus apgyvendinimo paslaugas už 200 Eur, S. R. 2016 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais pardavus žvejybos paslaugas už 60 Eur, M. B. 2016 m. liepos mėnesį pardavus apgyvendinimo paslaugas už 100 Eur, O. V. 2016 m. liepos mėnesį pardavus apgyvendinimo paslaugas už 250 Eur, R. M. 2016 m. liepos mėnesį pardavus apgyvendinimo paslaugas už 140 Eur, A. R. 2016 m. rugpjūčio mėnesį pardavus apgyvendinimo paslaugas už 140 Eur, R. G. 2016 m. rugpjūčio mėnesį pardavus apgyvendinimo paslaugas už 200 Eur, R. E. 2016 m. rugpjūčio mėnesį pardavus apgyvendinimo paslaugas už 130 Eur, A. R. 2016 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais pardavus žvejybos paslaugas už 45 Eur, G. Š. 2016 m. rugpjūčio mėnesį pardavus žvejybos paslaugas už 15 Eur, iš viso pardavus paslaugų už 2115 Eur, – neįformino jų buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįrašė į apskaitą ir,

pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 d. reikalavimus „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 19 str. 2 d. reikalavimus „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis LR dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“ (Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklėje, patvirtintoje Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011-03-09 įsakymu Nr. V-100, nurodyta, kad ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai yra sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, avanso apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita), laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. gruodžio mėn., tiksli data nenustatyta, paslėpė nenustatytu būdu, vietoje bei laiku, buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. Ž. P. individualios veiklos dokumentus – pardavimų, kasos registrus už 2016 m. rugsėjo mėnesį, pardavimų, kasos dokumentus ir registrus už 2016 m. spalio – gruodžio mėnesius, dėl ko negalima iš dalies nustatyti Ž. P. individualios veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2016 metus.

1.1. Be to, Ž. P. nuteistas už tai, kad, eidamas nuo 2010-09-30 UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas ir vadovaudamas visai įmonės veiklai, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, laikotarpiu nuo 2011-01-12 iki 2011-01-26, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, nes pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti (galiojo nuo 2003-12-30 iki 2012-12-31)“, „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius (galioja nuo 2013-01-01)“, 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, pardavė medienos iš viso už 14 424,27 Lt (4 177,56 Eur): pagal 2011-01-12 krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ 32,442 m3 medienos už 7228,04 Lt (2093,39 Eur) ir pagal 2011-01-26 krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ 31,749 m3 medienos už 7 196,23 Lt (2 084,17 Eur) ir ūkinių operacijų apie medienos pardavimą neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais bei nepateikė buhalterei L. P. įrašyti į apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2011 metus.

1.2. Be to, Ž. P. nuteistas už tai, kad, eidamas nuo 2010-09-30 UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu: (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas ir vadovaudamas visai įmonės veiklai, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 21 straipsnį, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, laikotarpiu nuo 2016-03-29 iki 2016-06-15, apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, nes pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti (galiojo nuo 2003-12-30 iki 2012-12-31)“, „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius (galioja nuo 2013-01-01)“ ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, pardavė medienos iš viso už 5794,30 Eur, o būtent: pagal 2016-03-29 krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ 21,290 m3 medienos už 1319,98 Eur, pagal 2016-03-30 krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ 37,540 m3 medienos už 2177,32 Eur, pagal 2016-06-13 krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) I. K. 27,100 m3 medienos už 1897,00 Eur ir pagal 2016-06-15 krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) J. K. 15,510 m3 medienos už 400,00 Eur, ir ūkinių operacijų apie medienos pardavimą neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais bei nepateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitininkei L. A. įrašyti į apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2016 metus.

1.3. Ž. P. pagal BK 189¹ straipsnio 1dalį išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad po 2010 m. gruodžio 11 d. turėjo nuosavybes teise didesnį negu 500 MGL (18 825 Eur – 65 000 Lt) vertės turtą ir žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. turėjo iš viso 597 650,18 Eur (2 063 566, 54 Lt) nedeklaruotų, jokiais dokumentais nepatvirtintų piniginių lėšų, iš jų: 2011 metais – 309 308,18 Lt (89 581,84 Eur), 2012 metais – 716 183,19 Lt (207 420,99 Eur), 2013 metais – 401 340,87 Lt (116 236,35 Eur), 2014 metais – 244 633,78 Lt (70 850,84 Eur) ir 2015 metais – 113 560,16 Eur (392 100,52 Lt) piniginių lėšų, kurių po 2010 m. gruodžio 11 d. jis negali pagrįsti savo teisėtomis pajamomis.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji D. B. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti.

2.1. Apeliantė nurodo, kad teismo nuosprendis turi būti panaikintinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jos, kaip kaltinamosios, teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip pat teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.2. Apeliantės teigimu, teismas nuosprendyje nenurodė, kokią konkrečiai nusikalstamą veiką ji padarė, nenurodė tokios veikos padarymo vietos, laiko, būdo, padarinių ir kitų svarbių aplinkybių, nes nurodydamas, kokią nusikalstamą veiką padarė Ž. P., teismas konstatavo, kad jis nusikalstamą veiką padarė padedant įmonės darbuotojai D. B., tiesiogiai vykdančiai kaimo turizmo paslaugas, nurodė parduoti apgyvendinimo ir žvejybos paslaugas asmenims, neišrašant jiems privalomų apskaitos dokumentų. Taigi, teismas aprašė tik Ž. P. veiksmus, o ne jos. Kadangi teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nenurodė, kokią konkrečiai veiką ji padarė, ji negali suprasti, už kiek ir kokių nusikalstamų veikų yra nuteista, ar už Ž. P. individualios apskaitos tvarkymą, ar ir už UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos tvarkymą. Nurodo, kad teismas nuosprendyje nenurodė, kokius konkrečius veiksmus, susijusius su Ž. P. individualia veikla, tariamai ji atliko. Teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo konstatuoti vieno iš padėjimo padaryti nusikalstamą veiką būdų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, buvimą jos veiksmuose, tačiau to nepadarė. Teismas deklaratyviai konstatavo, kad ji yra padėjėja, tačiau nenurodė kuo remiantis padarė tokią išvadą ir kokia įstatymo norma tai numato. Pažymi, kad ji nebuvo jokios įmonės darbuotoja, o Ž. P. yra fizinis asmuo, o ne įmonė. Dėl to apeliantė skunde teigia, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, todėl jai nuosprendis yra nesuprantamas, ji negali žinoti, dėl ko yra nuteista ir negali paduoti motyvuoto apeliacinio skundo. Šis BPK pažeidimas pažeidžia jos teisę į gynybą, todėl turi būti pripažintas esminiu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Mano, kad dėl paminėto BPK pažeidimo baudžiamoji byla turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2.3. Taip pat apeliantė nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių bei teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies, 192 straipsnio 1, 2 dalių, 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas. Nesutinka su teismo išvada, kad ji teisme kalta prisipažino iš dalies. Nurodo, kad ji pripažino, kad ji yra susijusi darbo santykiais su ūkininku Ž. P., tačiau su Ž. P. individualia veikla nėra susijusi. Teismas nenustatė, kad Ž. P. ūkininko ūkio apskaita būtų tvarkoma netinkamai, todėl teismo išvada apie jos prisipažinimą dėl Ž. P. individualios veiklos apskaitos yra nelogiška. Teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nustatyta ir ji patvirtino, kad būtent Ž. P. davė jai telefoną (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo ji priimdavo iš klientų užsakymus, kadangi tokia teismo išvada neatitinka tikrovės, nes teisme ji parodymų nedavė. Kadangi ji atsisakė duoti parodymus teisme, teismas, pažeisdamas BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, nuosprendyje nurodė, kad ji davė parodymus ir nuosprendį grindė ikiteisminio tyrimo metu jos duotais parodymais, nors teisme neapklausė jos apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusio pareigūno. Dėl to teigia, kad teismas ne tik pažeidė draudimą grįsti nuosprendį duomenimis, kurie negali būti pripažįstami įrodymais, bet ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013). Apeliantė vertina, kad tai esminis baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, kuris suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi jie yra neteisingi. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ji bijojo būti apkaltinta materialinių vertybių praradimu ir galimos turtinės atsakomybės, todėl nurodė, kad surinktus pinigus atidavė Ž. P. ir kad Ž. P. nenurodė pildyti pinigų priėmimo kvitus, tačiau teisme pamačiusi tariamai paslaugas pirkusius liudytojus, suprato, kad ji šių žmonių nėra anksčiau mačiusi ir pinigų iš jų nepriėmė.

2.4. Nurodo, kad teismo išvardytų liudytojų J. B., M. R., G. V., S. S., A. P., A. B., G. Š., S. M., V. Ž., A. V., S. R., M. B., O. V., R. M., A. R., R. G., R. E., A. R. ir G. Š. parodymuose nėra nurodyta, kad ji padėjo padaryti BK 222 straipsnio 1 dalies objektyviąją pusę sudarančius veiksmus, duodama patarimus, nurodymus, teikdama priemones arba šalindama kliūtis, saugodama ar pridengdama kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjusi paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat iš anksto pažadėjusi realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Tokių jos tariamai atliktų veiksmų teismas nedetalizavo, nors privalėjo tai padaryti nurodydamas, kokie įrodymai tai patvirtina. Pastebi, kad teismo minėtų liudytojų parodymuose ji iš viso nepaminėta. Teigia, kad teismo išvadų, jog dalis liudytojų – S. M., V. Ž., O. V. ir kt. teisme atpažino ją, kaip asmenį, kuris kaimo turizmo sodybose jiems pardavė patalpų nuomos ar žvejybos paslaugas, nepatvirtina teismo posėdžių protokolai, nes nei vienas iš liudytojų teisme jos neatpažino. Be to, teismo posėdžio protokoluose nėra jokių įrašų apie teismo atliktus atpažinimus. Taip pat nurodo, kad dalis tariamai ją atpažinusių liudytojų abejojo ir nurodė, kad ji galbūt panaši į jų matytą moterį, tačiau nei vienas iš liudytojų nenurodė, kad ją atpažino. Mano, kad, jei liudytojai ją būtų matę, jie būtų ją atpažinę. Taip pat mano, kad liudytojų spėjimą, jog ji gali būti sodyboje matyta moteris, nulėmė tai, kad liudytojams ji buvo parodyta viena, liudytojai neturėjo kito pasirinkimo atpažinimui, o iš teismo posėdžio situacijos buvo akivaizdu, kad ji ir yra susijusi darbo santykiais su Ž. P.. Dėl to teigia, kad teismo įvardyti kaip atpažinimas liudytojų samprotavimai apie jos panašumą tėra liudytojų iš teismo posėdžio situacijos padarytos loginės išvados. Teigia, kad teismas, darydamas išvadą, jog liudytojai ją atpažino, pažeidė BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias atpažinimo procedūrą, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojai, kurie neva ją atpažino, nebuvo apklausti apie galimai iš jų pinigus priėmusios moters išvaizdą, požymius, pagal kuriuos liudytojai galėtų šią moterį atpažinti, taip pat ji nebuvo parodyta drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Dėl to mano, kad teismas padarė esminį BPK, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimą, dėl kurio suvaržytos įstatymų garantuotos jos, kaip kaltinamosios teisės, ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

2.5. Teigia, kad teismas padarė jokiais teismo posėdyje ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas, jog Ž. P. jai nurodė parduoti apgyvendinimo ir žvejybos paslaugas asmenims, neišrašant paslaugų gavėjams privalomų apskaitos dokumentų – pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų ir kasos pinigų priėmimo kvitų ir kad ji tariamai šiuos Ž. P. nurodymus vykdė. Nurodo, kad ją ir Ž. P. siejo darbo santykiai, ji vykdė darbdavio nurodymus, į jos pareigas neįėjo buhalterinės apskaitos tvarkymas arba kontroliuoti, ar Ž. P. įtraukė į apskaitą visas pajamas. Tvirtina, kad ji neturėjo jokių įgaliojimų kontroliuoti Ž. P. veiksmų, jai nežinomi Ž. P. ketinimai tvarkyti buhalterinę apskaitą tinkamai arba netinkamai. Nesupranta, kodėl teismas nusprendė, kad ji tariamai žinodama Ž. P. asmeninius finansus, tyčia atliko veiksmus, kad Ž. P. pajamų į apskaitą galimai neįtrauktų. Teigia, kad teismo nurodyti kaip jos tariamai atlikti veiksmai, priimant pinigus iš sodybos lankytojų, nėra neteisėti. Ji tokių veiksmų atlikimo nepripažįsta. Nurodo, kad ji neturi buhalterinio išsilavinimo, neturi buhalterio darbo patirties, nežino buhalteriją reglamentuojančių įstatymų, buvo įsitikinusi, kad Ž. P. buhalterinę apskaitą tvarko pagal įstatymus.

2.6. Teigia, kad teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatą, nes nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais, darė hipotetinę išvadą, nepatvirtintą įrodymais, kad iš visų kaltinime nurodytų liudytojų pinigus priėmė ji ir, žinodama apie pareigą išduoti ir turėdama galimybę išduoti pinigų priėmimo kvitus, jų neišdavė. Pažymi, kad liudytojai galėjo pamiršti, kad gavo kvitą, kadangi nuo galimo pinigų mokėjimo iki apklausos praėjo daug laiko, arba liudytojai galėjo būti nepatenkinti paslaugomis arba paslaugų kaina ir, siekdami pakenkti Ž. P. arba jai, klaidino teismą. Be to, sodybos teritorija yra didelė, pinigus galėjo paimti pašaliniai asmenys, apgaule prisistatydami sodybos lankytojams. Teismas šių versijų netyrė, nenurodė, kodėl atmeta tokią galimybę. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi duomenis privalėjo įvertinti objektyviai ir nešališkai, visapusiškai juos ištirti sudėjus į įrodymų visetą, taip pat, pašalinti visus prieštaravimus, o nepavykus tai padaryti, įrodymus vertinti kaltinamojo naudai, be to, atlikti įrodymų tyrimą tokia apimtimi, kad būtų išaiškintos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Teigia, kad nepagrįstas ir neteisėtas įrodymų vertinimas yra BPK 20 straipsnio pažeidimas, dėl to neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai ir nesant nusikaltimo sudėties priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo, nes nepateikė išvadų ir motyvų dėl bylos faktų pasisakant dėl veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Šis pažeidimas, apeliantės nuomone, yra esminis baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, kuris suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

2.7. Apeliantė skunde taip pat teigia, kad teismas netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 6 dalį, nes jos veiksmus kvalifikavo kaip padėjėjos, nenustatęs nei vieno iš BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardintų veiksmų.

2.8. Taip pat teigia, kad teismas, nenustatęs jokių aplinkybių, patvirtinančių jos žinojimą apie Ž. P. asmeninius finansus, pajamų įtraukimą ar neįtraukimą į apskaitą, tariamą jos susitarimą su Ž. P. daryti nusikalstamą veiką, nemotyvuotai konstatavo, kad ji vykdė Ž. P. nurodymus ir paėmė pinigus iš nuosprendyje išvardytų asmenų. Apeliantė neigia priėmusi pinigus iš nuosprendyje išvardytų asmenų. Nurodo, kad, jei ji ir būtų priėmusi pinigus, kaip Ž. P. darbuotoja, ji privalėjo vykdyti teisėtus Ž. P. nurodymus. Teigia, kad nurodymas priimti pinigus už realiai teikiamas paslaugas nėra neteisėtas, o vertinti Ž. P. vedamos buhalterinės apskaitos atitikimą įstatymui neįeina į jos pareigas ir ji neturi tam žinių. Todėl pagal BK 2 straipsnio 3 dalį, 14 straipsnį ji negali būti traukiama atsakomybėn. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių susitarimo, atitinkančio BK 24 straipsnio 1 dalyje buvimą, taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių kad ji galėjo suprasti, jog Ž. P. buhalterinę apskaitą tvarko netinkamai ir galimai pažeidžia įstatymus.

2.9. Apeliantė skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė BK 222 straipsnio 1 dalį, nes net pripažinus įrodyta aplinkybę, kad Ž. P. tariamai neįtraukė į apskaitą už paslaugas gautų 2 115 Eur, mokėtinų pajamų mokesčio suma yra 317 Eur, ir tai neviršija ANK 205 straipsnio 6 dalyje numatyto dydžio. Dėl to tvirtina, kad nuosprendžiu nustatytos aplinkybės atitinka ANK 205 straipsnio 6 dalį, o ne BK 222 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos pasekmės - negalėjimas nustatyti fizinio ar juridinio asmens veiklos, turto, ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros - turi būti esminis. Teismas konstatavo, kad nustatė Ž. P. pajamų sumą, gautą iš sodyboje teikiamų paslaugų. Dėl to mano, kad nėra pagrindo išvadai, kad negalėjimas nustatyti Ž. P. veiklos yra esminis pagal neapskaitytų pajamų sumą arba ūkinių operacijų skaičių. Teigia, kad lyginant veikų pavojingumą, veiksmai, kurių pasekmė – galimas 317 Eur mokesčių nuslėpimas, yra akivaizdžiai mažareikšmiški. Todėl apeliantė teigia, kad teismo jai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Nurodo, kad jai nustatytas darbingumo lygis 40 proc., todėl mano, kad tai yra pagrindas skirti jai bausmę, artimą įstatyme numatytam baudos minimumui, tačiau teismas į tai nepagrįstai neatsižvelgė.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. P. prašo Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes jo veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos sudėties požymių, arba pakeisti nuosprendį sumažinant jam paskirtas baudas pagal BK 222 straipsnį, civilinį ieškinį atmesti.

3.1. Teigia, kad teismo nuosprendis turi būti panaikintas, nes teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip pat teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Mano, kad jo veiksmai galėjo būti kvalifikuotini tik pagal ANK 205 straipsnį arba pagal BK 223 straipsnį bei dalis veikų pagal BK 222 straipsnį yra neįrodyta.

3.2. Nurodo, kad jis buvo kaltinamas keliais nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, epizodais, t. y. dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo individualios veiklos ir UAB „(duomenys neskelbtini)“.

3.3. Nurodo, kad kaltinimas jam dėl individualios veiklos apgaulingos apskaitos tvarkymo suformuluotas per pajamų nuslėpimą (neapskaitymą) ir tyčiniu konkrečių apskaitos dokumentų – registrų paslėpimu. Nesutinka su teismo išvada, kad įrodyta, jog iš viso pardavus paslaugų už 2 115 Eur būtent jis neįformino jų buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįrašė į apskaitą, mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad faktiškai kaltinimas formuluojamas per tyčia neįtraukti paslaugų pardavimo už 2 115 Eur sumą, t. y. dėl neįtrauktų pajamų į apskaitą. Pažymi, kad kaltinimas neformuluoja to, kad neįtraukus pajamų, nuslepiami mokėtini mokesčiai. Mano, kad į buhalterinę apskaitą neįtraukus 2 115 Eur pajamų (ne mokesčių, o pajamų), nėra atsakomybės pagal BK 220 straipsnį. Taigi, dirbtinai sukonstruotas kaltinimas ne pagal mokesčių slėpimo normą (BK 220 straipsnis), o pagal BK 222 straipsnį. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju turi būti sprendžiamas atsakomybės klausimas pagal ANK 205 straipsnio 6 dalį (Kauno apygardos teismo 2021-02-10 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-72-317/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2019-05-10 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-154-255/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019-04-23 nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-132-361/2019). Pastebi, kad kasacinio teismo praktika taip pat keičiasi dėl BK 222 straipsnio taikymo, nepaisant nustatytų nusikalstamų padarinių, kadangi kreipiamas dėmesys į veikos pavojingumą ir taikytinos atsakomybės proporcingumą (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-155-976/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2022-05-19 nuosprendis byloje Nr. 1A-129-557/2022). Teigia, kad, jei būtų įrodyta, kad jis gavo pajamas ir jų neįtraukė į apskaitą, toks jo veikimas turėtų būti vertinamas turint mokesčių vengimo tikslą, o mokesčių suma nesiekia ANK 205 straipsnio ribos (5 000 Eur), todėl nusikalstami padariniai turi būti vertinami per pavojingumo, proporcingumo ir ultima ratio kriterijus. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį dėl šios veikos, nemotyvavo, kodėl jam taikytina atsakomybė, nors nėra jokių tiesioginių įrodymų dėl to, kad šias pajamas jis gavo. Nurodo, kad liudytojai nieko konkretaus ar aiškaus apie jį neparodė, daugelis jų net nėra matę, o matę nesakė, kad jam konkrečiai kažką davė ir kiek. Mano, jo kaltė dėl neapskaitytų pajamų gavimo neįrodyta.

3.4. Taip pat apeliantas skunde teigia, kad siekiant jį nuteisti dėl buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio paslėpimo, pirmiausia būtina konstatuoti, kad tokie dokumentai buvo, ir jeigu taip, tai kur. Šiuo atveju nuosprendyje nėra aptarta, ar buvo tokie registrai, ir jeigu buvo, kur jie paslėpti. Tvirtina, kad, jeigu jis žinotų, kur registrai yra, jis juos atneštų, kadangi kaltinimas formuluojamas dėl registrų, o ne pirminių apskaitos dokumentų. Pastebi, kad specialisto išvadoje nenurodyta, kad trūksta registrų, todėl galbūt registrai nebuvo vedami, tai juos galima sudaryti. Dėl to apeliantas teigia, kad kaltinimas dėl dokumentų paslėpimo yra išgalvotas, nekonkretus. Be to, tarp registrų nebuvimo ir teismo konstatuotų pasekmių – negalėjimo nustatyti jo individualios veiklos, turto, ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2016 metus, nėra priežastinio ryšio. Teigia, kad registrai yra išvestinis dokumentas, todėl esant išsaugotiems pirminiams apskaitos dokumentams, nėra jokių kliūčių registrus sudaryti ir nustatyti veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Mano, kad šiuo konkrečiu atveju jo veiksmuose galėtų būti BK 223 straipsnyje numatytos veikos požymiai. Kadangi dokumentų paslėpimas yra tyčinė veika, ji turi būti tinkamai ir adekvačiai aprašyta kaltinime ar nuosprendyje, t. y. pagrindžiama, kur ir kada buvo dokumentai, nuo kada paslėpti, o neturint tvirtų įrodymų dėl dokumentų paslėpimo, turi būti vertinama, ar jie prarasti. Nurodo, kad jis pats nevedė buhalterinės apskaitos, registrus turėjo ir sudarė buhalterė, todėl nepagrįstai teismas nustatė, kad jis pats vedė buhalteriją, tai tiesiog buvo konstatuota neturint duomenų. Dokumentų išrašymas, ar pasirašymas dar nėra ir negali būti apskaitos tvarkymas, net nepriklausomai nuo to, kokiu laikotarpiu buvo pasamdytos buhalterės tvarkyti individualią jo veiklą.

3.5. Apelianto nuomone, jo kaltė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingos apskaitos tvarkymo neįrodyta, nenustatytas būtinasis priežastinis ryšys. Nurodo, kad nėra nei vieno liudytojo kuris būtų parodęs, kad įvykusius medienos pardavimus UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, I. K. ir J. K. būtų organizavęs būtent jis, tokių duomenų tiesiog nėra (kas, kur ir kada tarėsi, kas gavo pinigus ir pan.). Pastebi, kad teismas nepasisakė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų turėjęs pardavimo metu tokią medieną (kiekius), kuri buvo parduota. Krovinio važtaraščiai tik patvirtina medienos vežimą, nes jie reikalingi, jei yra vežama mediena, tačiau ne sandorio faktą. Mano, kad nustačius pirmosios instancijos teismo nurodytas faktines aplinkybes, turėtų būti taikoma atsakomybė ne pagal BK 222 straipsnį, o pagal ANK 205 straipsnį.

3.6. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nes teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, ir tai patvirtino D. B., kad būtent jis davė jai telefoną (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo ji priimdavo iš klientų užsakymus, tačiau D. B. teisme parodymų nedavė. Pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Teigia, kad jam nebuvo sudaryta galimybė užduoti D. B. klausimų, nes D. B. atsisakė duoti parodymus. Teigia, kad teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes nuosprendį grindė D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors teisme kaip liudytojas nebuvo apklaustas D. B. apklausą atlikęs pareigūnas. Dėl to tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ne tik pažeidė draudimą grįsti nuosprendį duomenimis, kurie negali būti pripažįstami įrodymais, bet ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-24 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-350/2013), pažeidė Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatą. Šis teismo padarytas esminis pažeidimas suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl dėl šio pažeidimo pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas.

3.7. Apeliantas skunde nurodo, kad teismo išvardytų liudytojų J. B., M. R., G. V., S. S., A. P.. A. B., G. Š., S. M., V. Ž., A. V., S. R., M. B., O. V., R. M., A. R., R. G., R. E., A. R. ir G. Š. parodymuose nėra nurodyta, kad jis atliko kokį nors BK 222 straipsnio 1 dalies objektyviąją pusę sudarančius veiksmus. Tokių veiksmų nedetalizavo ir teismas, nors privalėjo tai padaryti, nurodydamas, kokie įrodymai tai patvirtina. Teismo išvardytų liudytojų parodymuose jis iš viso nepaminėtas, ir atitinkamai jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad jis atliko BK 222 straipsnio 1 dalies objektyviąją pusę sudarančius veiksmus.

3.8. Teigia, kad teismas pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatą, nes nuosprendį grindė prielaidomis ir spėjimais, darė hipotetinę išvadą, nepatvirtintą įrodymais, kad jei kažkurie iš apklaustų liudytojų nurodė negavę kvito, patvirtinančio atsiskaitymą už paslaugas, tai apie pinigų gavimą jis būtinai žinojo ir tyčia neįtraukė į buhalterinę apskaitą. Priešingai teismo išvadoms, liudytojai galėjo pamiršti, kad gavo kvitą, kadangi nuo galimo pinigų mokėjimo iki apklausos praėjo daug laiko, taip pat liudytojai galėjo būti nepatenkinti paslaugomis arba paslaugų kaina, ir, siekdami jam pakenkti, klaidino teismą. Be to, kadangi sodybos teritorija yra didelė, joje jis būna mažai, tai žinodami, pašaliniai asmenys galėjo paimti pinigus. Nurodo, kad, jei D. B. galimai surinko pinigus, tai ji darė be jo žinios ir pinigus galimai pasisavino. Teismas šių versijų netyrė, nenurodė, kodėl atmeta tokią galimybę, dėl to tvirtina, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to neteisingai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai ir nesant nusikaltimo sudėties priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taip pat nurodo, kad teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes teismo išvados dėl jo kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nemotyvuotos. Tvirtina, kad buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, kuris suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamųjų teises ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

3.9. Apelianto teigimu, buhalterinė apskaita yra vientisa sistema, ir kaltinimas negali dirbtinai skaidyti BK 222 straipsnio veikas nusikalstamų padarinių atžvilgiu į atskirus nusikalstamos veikos epizodus. Dėl to mano, kad kvalifikacija pagal BK 222 straipsnį dėl kelių laikotarpių turi būti vertinama ne kaip atskiri nusikaltimai. Tai turi įtakos ir jam paskirtos bausmės dydžiui.

3.10. Apeliantas skunde nurodo, kad jam paskirta 250 MGL (9 415 Eur) dydžio baudą, įpareigojant baudą sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, yra per griežta, todėl prašo ją sumažinti atsižvelgiant į tai, kad jis neteistas, padeda šeimos nariams, verčiasi kaimo turizmo verslu, siekia būti pavyzdžiu kitiems.

3.11. Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad civilinis ieškinys turi būti atmestas, nes ieškinys niekaip nesusijęs su jokia nusikalstama veika ir nėra jokio priežastinio ryšio tarp nusikalstamos veikos ir civilinio ieškinio.

4. Apeliaciniu skundu Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo:

1) ieškinio užtikrinimui pratęsti turto areštą Ž. P. turtui;

2) pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ar atmetimo pakeisti, t. y. civilinį ginčą iš esmės išspręsti;

3) vadovaujantis BPK 252 straipsnio 2 dalies nuostatomis, priteisti į valstybės biudžetą Ž. P. veiksmais padarytą žalą biudžetui – 90 824 Eur.

4.1. Teigia, kad teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio yra nemotyvuota, nes teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Nurodo, kad teismas nuosprendyje dėl civilinio ieškinio pasisakė neaiškiai ir nenuosekliai, aprašomojoje nuosprendžio dalyje (43 lapas) teismas nurodė, kad „ieškinys paliktinas nenagrinėtu“ ir šį sprendimą grindė tuo, kad „specialistės išvadų teiginiai, jog Ž. P. minėtais laikotarpiais turėjo nurodytų nedeklaruotų pajamų yra nepagrįsti, todėl kaltinamąjį išteisinus iš šios nusikalstamos veikos, civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu“. Rezoliucinėje nuosprendžio dalyje (45 lapas) teismas nusprendė Šiaulių AVMI civilinį ieškinį atmesti, tačiau nenurodė šio sprendimo teisinio pagrindo (BPK straipsnio), todėl ši nuosprendžio dalis turi būti panaikinta kaip nepagrįsta.

4.2. Apelianto nuomone, teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas, priimdamas sprendimą išteisinti Ž. P. pagal BK) 189¹ straipsnio 1 dalį, atmetė visus objektyvius duomenis, surinktus apie šią nusikalstą veiką, ir rėmėsi išimtinai paties kaltinamojo bei su juo giminystės ir/ar kitais ryšiais susijusių liudytojų parodymais, kurie nebuvo paremti jokiais objektyviais faktiniais duomenimis, ir tokį savo sprendimą teismas motyvavo tikėjimu kaltinamuoju – „netikėti kaltinamojo parodymais, kad jo darbinė veikla prasidėjo jam dar esant nepilnamečiui, nėra jokio pagrindo, kaltinamojo nurodytas aplinkybes patvirtino jo tėvas“ (nuosprendis, 39 L) bei tikėjimu liudytoju, davusiu priesaiką: „ir nors nėra pinigų perdavimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo (tėvo, brolio, tetos ir sugyventinės), davusio priesaiką, parodymais, vien dėl to, kad su kaltinamuoju jis susietas giminystės ryšiais“ (nuosprendis, 40 L). Taigi, teismas pasisakydamas dėl Ž. P. kaltės, prioritetą teikė tikėjimui, išsamiai ir nešališkai nevertino šių bylos aplinkybių.

4.3. Apeliantas skunde nurodo, kad teisme 19 liudytojų (iš 20-ies davusių parodymus), nesusijusių giminystės ar kitokiais ryšiais su Ž. P., teigė, kad sumokėjus pinigus už Ž. P. vykdytos individualios veiklos metu suteiktas paslaugas „Miego klinikoje“ pajamų gavimas nebuvo įformintas bei nebuvo išrašyti pinigų sumokėjimo dokumentai. Pastebi, kad pats teismas nustatė, „kad Ž. P., vykdydamas jam priklausančiuose kaimo turizmo sodybose „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ individualią veiklą, įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, pasireiškusią apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, dalies gaunamų pajamų nuslėpimu“ (nuosprendis, 17 L). Teigia, jog Šiaulių AVMI Kontrolės departamento Gyventojų patikrinimų skyriaus 2021-08-19 specialisto išvadoje Nr. T02-3 konstatuota, kad 2011-01-01 Ž. P. neturėjo grynųjų pinigų likučio, kuris būtų pagrįstas teisėtomis (nustatyta tvarka apmokestintomis/neapmokestintomis) pajamomis, kad 2010 m. Ž. P. išlaidos viršijo pajamas 257 756,84 Lt, Ž. P. turėjo kitų, neapskaitytų ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų, kurias galėjo naudoti turėtoms išlaidoms padengti. Specialisto išvadoje pagrįstai nevertintas laikotarpis iki 2003-12-31, kadangi pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Nustatant mokesčių bazę mokesčių mokėtojas turi pagrįsti realiai patirtų išlaidų dydį. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas tokios informacijos nepateikia, nors ir turi tokią pareigą, rėmimasis vien tik teiginiais, kad Ž. P. sandorius vykdė kitų asmenų vardu (pirko kitų asmenų vardu, o gautas pajams naudojo savo ekonominėje veikloje), pozicijos nepagrindžiant objektyviais duomenimis, turi būti vertinamas kritiškai, kaip gynybinė pozicija, kuria siekiama mažinti nustatytą mokesčių bazę.

4.4. Skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie realų lėšų perdavimą Ž. P., apie sandorius, sudarytus tarp asmenų ir Ž. P., apie tokių sandorių turinį, todėl artimųjų giminaičių abstraktūs teiginiai nepateisinami elementaria ekonomine logika, o Ž. P. siekė pagrindinio tikslo – nemokėti GPM įmokų nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Nurodo, kad išvadas pateikę specialistai, sandorius vertino mokestinių įstatymų ir mokestinių santykių aspektu, turėdami tam įstatymu nustatytą teisę (LVAT 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. A-692-968/2019), todėl civilinėje byloje nustatytos aplinkybės dėl Ž. P. asmeninių lėšų prigimties neįrodymo neužkerta kelio Šiaulių AVMI apskaičiuoti Ž. P. mokėtiną GPM nuo jo pajamas viršijančių lėšų, nustačius pajamas viršijančią išlaidų dalį, būtent Ž. P. ir tenka pareiga įrodyti lėšų šaltinį (Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalis).

4.5. Apeliantas skunde teigia, kad byloje buvo surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 straipsnis), todėl nagrinėjamoje byloje prašoma panaikinti teismo nuosprendžio dalį dėl Ž. P. išteisinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį ir pripažinti jį kaltu dėl nusikaltimo padarymo, taip pat priteisti civilinei ieškovei Šiaulių AVMI Ž. P. veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimą.

5. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis Ž. P. ir jo gynėjas prašė nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą patenkinti, Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji D. B. ir jos gynėjas prašė D. B. apeliacinį skundą patenkinti. Civilinio ieškovo atstovė prašė civilinio ieškovo – Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir iš Ž. P. priteisti 270 Eur.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Nuteistojo Ž. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistosios D. B. apeliacinis skundas tenkinamas, civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtas.

Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo

7. Apeliaciniu skundu civilinis ieškovas Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtu ar atmetimo pakeisti, t. y. civilinį ginčą iš esmės išspręsti bei priteisti į valstybės biudžetą Ž. P. veiksmais padarytą žalą biudžetui – 90 824 Eur. Apeliaciniame skunde civilinis ieškovas skunde taip pat teigia, kad Ž. P. nepagrįstai išteisintas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, t. y. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl Ž. P. išteisinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį.

7.1. BPK 312 straipsnio 3 dalis numato, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. BPK 313 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o minėto straipsnio 7 dalis numato, kad praleidus terminą paduotas apeliacinis skundas grąžinamas apeliantui. BPK 314 straipsnio 1 dalis numato, kad turintys teisę paduoti apeliacinį skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių praleido apskundimo terminą, turi teisę prašyti priėmusį nuosprendį teismą atnaujinti praleistą terminą.

7.1. Iš bylos duomenų matyti, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo Ž. P. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, o pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos) pripažintas kaltu, D. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį pripažinta kalta, buvo paskelbtas 2022 m. gegužės 16 d. Nuosprendžio paskelbime nei nuteistieji, nei kiti proceso dalyviai, t. y. prokuroras, civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė, nedalyvavo (t. 19, b. l. 114). Taip pat iš bylos matyti, kad civilinio ieškovo atstovui nei apie byloje planuojamo paskelbti sprendimo datą, nei apie 2022 m. gegužės 16 d. paskelbtą nuosprendį nebuvo pranešta, apie byloje paskelbtą nuosprendį civilinio ieškovo atstovui tapo žinoma tik tada, kai pirmosios instancijos teismas civilinį ieškovą 2022 m. birželio 9 d. pranešimu informavo apie tai, kad byloje gauti nuteistųjų Ž. P. ir D. B. apeliaciniai skundai dėl 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio ir civilinio ieškovo atstovas turi teisę susipažinti su jais teisme ir pateikti atsikirtimus (t. 19, b. l. 185). Remiantis bylos duomenimis, 2022 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmuose buvo gautas civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2022 m. liepos 27 d. apeliacinis skundas dėl 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio su prašymu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti (t. 19, b. l. 193–195). Civilinis ieškovas apeliaciniame skunde pripažino, kad 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį gavo tik 2022 m. birželio 20 d., kai to buvo paprašyta teismo. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmai 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi patenkino civilinio ieškovo prašymą ir atnaujino praleistą terminą apeliaciniam skundui dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio paduoti, motyvuojant tuo, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas ne dėl apeliacinį skundą paduoti pageidavusio asmens valios, o dėl svarbių nuo jo nepriklausančių priežasčių: nedalyvavo 2022 m. balandžio 1 d. vykusiame teisiamajame posėdyje ir apie nuosprendžio skelbimo datą nebuvo teismo informuotas (t. 19, b. l. 197–198). Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo Ž. P. gynėjas advokatas Liutauras Lukošius reiškė nuomonę, kad civilinio ieškovo apeliacinis skundas buvo priimtas nagrinėti nepagrįstai.

7.2. Nors pagal BPK 313–319 straipsnių nuostatas apeliacinio skundo priėmimo klausimą išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas, tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, iš esmės išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir patikrinęs civilinio ieškovo apeliacinio skundo priėmimo pagrįstumo klausimą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atnaujino civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo padavimo terminą. Kaip jau minėta, civilinis ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad apylinkės teismo nuosprendį gavo 2022 m. birželio 20 d., todėl pagal BPK 313 straipsnio 3 dalies nuostatą civilinis ieškovas turėjo teisę apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio pateikti iki 2022 m. liepos 11 d., tačiau apeliacinis skundas elektroniniu būdu apylinkės teisme buvo gautas tik 2022 m. rugpjūčio 1 d. Taigi, nuosprendžio apskundimo terminą, jį skaičiuojant nuo paties apelianto nurodytos nuosprendžio nuorašo gavimo dienos – 2022 m. birželio 20 d., civilinis ieškovas praleido net 20 dienų. Priežasčių, dėl kurių civilinis ieškovas apeliacinio skundo nepadavė iki 2022 m. liepos 11 d., civilinis ieškovas nenurodė. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo savo teisėmis turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, nes tik tokiu būdu užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, įgyvendinamas teisinio saugumo principas. Asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turi ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartyje taip pat nenurodyta, kokios svarbios priežastys, nepriklausančios nuo skundą paduodančio asmens valios, sukliudė civiliniam ieškovui laiku, t. y. iki 2022 m. liepos 11 d., paduoti apeliacinį skundą. Taigi iš esmės teismas netinkamai išsprendė apeliacinio skundo priėmimo klausimą, nepasisakydamas apie svarbių priežasčių, sutrukdžiusių arba atėmusių galimybę įgyvendinti proceso teisę per įstatyme nustatytą terminą ir galinčių pateisinti termino praleidimo laikotarpį, buvimą (nebuvimą).

7.3. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, kad civilinis ieškovas apeliacinį skundą padavė praleidęs nuosprendžio apskundimo terminą net 20 dienų (netgi skaičiuojant apskundimo terminą nuo nuosprendžio nuorašo gavimo dienos – 2022 m. birželio 20 d., neatsižvelgiant į tai, kad apie nuosprendžio priėmimą civiliniam ieškovui buvo pranešta 2022 m. birželio 9 d. teismo pranešimu apie byloje gautus nuteistųjų apeliacinius skundus) ir nenustatytos jokios objektyvios priežastys, sukliudžiusios laiku pateikti apeliacinį skundą, konstatuoja, kad civilinis ieškovas nuosprendžio apskundimo terminą praleido išimtinai nuo paties civilinio ieškovo valios priklausančių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi visiškai nepagrįstai atnaujino civiliniam ieškovui praleistą terminą apeliaciniam skundui dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio paduoti ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą priėmė.

8. Remiantis tuo, kas išsistatyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pažeidžiant BPK 313–319 straipsniuose nustatytą tvarką nepagrįstai priimtas apeliacine tvarka nagrinėti civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinis skundas nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti nagrinėjamas iš esmės, todėl civilinio ieškovo paduotas apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtas.

Dėl nuteistųjų Ž. P. ir D. B. apeliacinių skundų

9. Apeliaciniais skundais nuteistasis Ž. P. prašo jį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos), o D. B. prašo ją pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes jų veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų požymių. Taigi, apeliantai Ž. P. ir D. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jų kaltės padarius nusikalstamas veikas.

9.1. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Vien apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

9.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad, nors nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir apeliantų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl D. B., kaip padėjėjos apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, kaltės, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl D. B. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 328 straipsnio 3 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimo, nemotyvavo Ž. P. skiriamų bausmių dydžių, todėl nepagrįstai nuteistajam už vieną iš jo padarytų atskirų nusikalstamų veikų, paskyrė neteisingą (per griežtą) bausmę (BPK 328 straipsnio 2 punktas) bei neteisingai išsprendė byloje pareikštą civilinį ieškinio klausimą (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl Ž. P. kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

10. Nuteistasis Ž. P. apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nes jo veiksmuose nėra jokios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

10.1. Skundžiamu nuosprendžiu Ž. P. pripažintas kaltu padarius tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje, t. y.: 1) kad 2016 m. sausio– rugsėjo mėnesiais pardavus apgyvendinimo ir žvejybos paslaugų iš viso už 2 115 Eur, šių paslaugų pardavimo neįforminus buhalterinės apskaitos dokumentais, neįrašė į apskaitą bei paslėpė individualios veiklos dokumentus (pardavimų, kasos registrus už 2016 m. rugsėjo mėnesį, pardavimų, kasos dokumentus ir registrus už 2016 m. spalio–gruodžio mėnesius); 2) kad 2011 m. sausio mėnesį pardavė medienos iš viso už 4 177,56 Eur pagal du krovinio važtaraščius UAN „(duomenys neskelbtini)“ ir ūkinių operacijų apie medienos pardavimą neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais bei nepateikė jų įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą; 3) kad 2016 m. pardavė medienos iš viso už 5 794,30 Eur pagal keturis krovinio važtaraščius UAB „(duomenys neskelbtini)“, I. K., J. K. ir ūkinių operacijų apie medienos pardavimą neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais bei nepateikė jų įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, dėl to atitinkamai negalima iš dalies nustatyti Ž. P. individualios veiklos turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2016 metus bei iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2011 ir 2016 metus.

10.2. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (nagrinėjamų veikų padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymo) 2 straipsnio 4 punktas). Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015, 2K-224-976/2019 ir kitos). Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kitas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-224-976/2019). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017, 2K-144-788-2017, 2K-224-976/2019).

10.3. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, tai yra už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą, tačiau pagal teismų praktiką tam tikras atvejais jis gali būti pripažintas BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos vykdytoju.

10.4. Iš byloje surinktų duomenų (liudytojų parodymų, kratų, apžiūrų protokoluose, specialistų išvadose užfiksuotų duomenų, specialisčių paaiškinimų) nustatyta, kad liudytojai J. B., M. R., G. V., S. Š., A. P., A. B., G. Š., S. M., V. Ž., A. V., S. R., M. B., O. V., R. M., A. R., R. G., R. E., A. R. ir G. Š. laikotarpiu nuo 2016 sausio mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn. iš Ž. P., vykdančio individualią veiklą teikiant apgyvendinimo ir žvejybos paslaugas kaimo turizmo sodybose „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini)“, pirko apgyvendinimo ir žvejybos paslaugas, už kurias atsiskaitė grynaisiais pinigais, bet jokių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų negavo. Liudytojai parodė, kad dėl paslaugų pirkimo (apgyvendinimo ir žvejybos paslaugų) jie bendraudavo su moterimi telefonu arba atvykę į vietą, kad moteris paimdavo avansą (ir/ar užstatą) už nuomojamą apgyvendinimui namelį ar už žvejybą, bet jokio kvito, čekio ar kito dokumento, patvirtinančio, kad pinigus paėmė, neišduodavo, tačiau sumokėtas avansas būdavo įrašomas į paslaugų sutartį, užstatas pasibaigus apgyvendinimo terminui būdavo grąžinamas, kad sumokėjus už žvejybos paslaugas būdavo uždedama ant rankos atitinkamos spalvos apyrankė su numeriu, kurį užsirašydavo į savo sąsiuvinį. Pažymėtina, kad dalis liudytojų – S. M., V. Ž., O. V. ir kt. teisme atpažino D. B., kaip asmenį, kaimo turizmo sodybose jiems pardavusį patalpų nuomos ar žvejybos paslaugas, o liudytojai A. B., S. M., V. Ž. teigė žinantys, jog tvenkiniai, kuriuose jie žvejoja, priklauso Ž.. Nors liudytojai teisme nurodė, kad atpažįsta D. B. kaip asmenį, kuriai mokėjo pinigus už apgyvendinimo ar žvejybos paslaugas, tačiau tai nelaikytina, kad buvo atliktas BPK 191–192 straipsniuose numatytas procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti, nes liudytojai, nurodę, jog atpažįsta D. B., tik patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog pinigus už apgyvendinimo ar žvejybos paslaugas, davė kaimo turizmo sodyboje dirbusiai moteriai. Be to, liudytojų, kurie pirmosios instancijos teisme D. B. atpažino, kaip asmenį, kuriai jie mokėjo pinigus už apgyvendinimo ar žvejybos paslaugas, parodymų o taip pat ir atpažinimo nepaneigia ir pačios D. B. ikiteisminio tyrimo metu apklaustos kaip įtariamąja parodymai. 2016-12-22 apklausos metu D. B. parodė, kad ji dirbo pas Ž. P. kaimo turizmo sodyboje „(duomenys neskelbtini)“, priiminėjo užsakymus, kad ji naudojosi jai Ž. P. duotu mobiliojo ryšio telefonu, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), kad ji klientams įteikdavo pagal nustatytus įkainius surašytas paslaugų sutartis, paimdavo avansą, kartais užstatą, bet kvitų ar sąskaitų faktūrų apie pinigų priėmimą neišrašydavo, gautus pinigus už suteiktas paslaugas ji atiduodavo Ž. P., jo individualios veiklos buhalterinės apskaitos netvarkė, ji pas save į sąsiuvinį užsirašydavo kliento numerį, pageidaujamą atvykti datą, vardą arba pavardę, kokią paslaugą asmuo užsisakė, jos kainą, avanso sumą (t. 5, b. l. 5–6). Nors vėlesnių apklausų metu bei teisme D. B., kaip įtariamoji ir kaltinamoji, atsisakė duoti parodymus (t. 5, b. l. 8; t. 14, b. l. 33, t. 15, b. l. 40–42) ir apeliacinės instancijos teisme nepavyko šios apklausos metu duotų parodymų patikrinti apklausiant liudytoju apklausą atlikusį tyrėją N. B. (išvykęs ir gyvena užsienyje, posėdžio dieną nepavyko prisijungti vaizdo ir garso nuotolinėmis priemonėmis bei prisiskambinti), tačiau netikėti pirminiais D. B. apklausos metu duotais parodymais nėra pagrindo, nes šios apklausos metu D. B. nurodytos aplinkybės sutampa su byloje apklaustų liudytojų parodymais, kratos metu paimtame sąsiuvinyje užfiksuotais duomenimis (pvz., puslapyje su nurodyta data „rugpjūčio 11 d.“ yra rankraštinis įrašas „800 E gavau“ ir pasirašyta Ž. P., puslapyje su nurodyta data „rugsėjo 3 d.“ yra rankraštinis įrašas „200 E Ž. padaviau“), D. B. naudoto telefono skambučių išklotinėse užfiksuotais duomenimis. Taip pat D. B. pirminius parodymus patvirtina ir paties Ž. P. paaiškinimai teisme, jog D. B., kaip vadybininkės, pareiga buvo priimti svečius, aprodyti sales, sudaryti sutartis su klientais, kad paėmusi pinigus ji turėjo pareigą išrašyti klientui kvitą, perduoti jį į buhalteriją, o pinigus perduoti jam (Ž. P.). Kadangi D. B. pirminės apklausos metu duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymais, pagrįstai pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, Ž. P. atžvilgiu rėmėsi D. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

10.5. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, 16 straipsnio 1 dalies nuostatas į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose. Kadangi 19-os apgyvendinimo ir žvejybos paslaugų suteikimas nebuvo įformintas apskaitos dokumentais ir nebuvo įtrauktos į individualią Ž. P. buhalterinę apskaitą, tai, remiantis 2018-06-11 specialisto išvada Nr. 04/13-2-17-6202, atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės – negalėjimas iš dalies nustatyti Ž. P. individualios veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2016 metus.

11. Taigi, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad Ž. P. laikotarpiu nuo 2016 sausio mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn. pardavė kaltinime nurodytiems asmenims apgyvendinimo ir žvejybos paslaugų iš viso už 2 115 Eur. Šių ūkinių operacijų Ž. P. tyčia neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais, pinigų priėmimo kvitais) ir neįrašė jų į apskaitą, nors pagal buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus žinojo, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais ir registruoti apskaitos registruose. Ž. P. veiksmų tyčinį pobūdį rodo tai, kad kitose tyrimui pateiktose Ž. P. individualios veiklos išrašytose pardavimo PVM sąskaitose faktūrose už 2016 m. sausio–rugsėjo mėn. įrašyta, kad sąskaitą išrašė Ž. P., ant kai kurių jų yra išrašiusio asmens – Ž. P. parašas, tyrimui pateiktuose Ž. P. individualios veiklos išrašytuose kasos pajamų orderiuose už 2016 m. sausio–rugsėjo mėn. įrašyta, kad grynus pinigus gavo kasininkas Ž. P., ir pasirašyta, eilutėje „priimta iš“ įrašyti pinigų mokėtojo duomenys (vardas, pavardė) ir pasirašyta. Taigi, Ž. P. buvo žinoma, kokias ūkines operacijas ir kokiais buhalteriniais dokumentais reikia įforminti, todėl apeliantas, tvarkydamas savo individualios veiklos buhalterinę apskaitą, žinojo buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, bet sąmoningai netinkamai juos vykdė, dėl to atsirado įstatyme numatytos pasekmės – negalėjimas iš dalies nustatyti Ž. P. individualios veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2016 metus, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

12. Taip pat Ž. P. nepripažino kaltės, kad jis paslėpė apskaitos registrus, teigė, kad jei yra pirminiai dokumentai, tai apskaitos registrus galima sudaryti. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo Ž. P. gynėjas teigė, kad baudžiamoji atsakomybė už apskaitos registrų paslėpimą atsirado visai neseniai ir kad buvo būtina nustatyti, kur paslėpti registrai.

12.1. Ž. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltės nepripažino, duoti parodymus atsisakė (t. 13, b. l. 183-184; t. 14, b. l. 23, t. 15, b. l. 40–42), aiškino, kad jis buhalterinės apskaitos pats netvarkė, nes tam buvo pasamdęs buhalteres.

12.2. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį ūkio subjekto apskaitą tvarko: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus, t. y. mažosios bendrijos apskaitą gali tvarkyti tos bendrijos narys, o individualios įmonės apskaitą – tos įmonės savininkas. 2018-06-11 specialisto išvadoje Nr. 04/13-2-17-6202 teigiama, jog Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, apskaitą, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, gali tvarkyti pats gyventojas. Šio įstatymo 11 straipsnyje nurodyta, kad už buhalterinių įrašų teisingumą, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą.

12.3. Iš liudytojų L. P. ir L. G. parodymų matyti, kad jos tvarkė buhalterinę apskaitą UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet netvarkė Ž. P. individualios veiklos buhalterinės apskaitos, liudytoja R. A. parodė, kad ji nuo 2012 m. pavasario dirbo Ž. IĮ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere – finansininke, tačiau sutartį nutraukė 2014 m. spalio mėnesį. Liudytoja L. A. nurodė, kad Ž. P. individualios veiklos netvarkė, nebuvo įdarbinta, bet kadangi su juo kartu gyveno, tai jam padėdavo tvarkyti dokumentus. 2018 m. gruodžio 4 d. specialisto paaiškinimų protokole užfiksuota, kad tyrimui pateiktose Ž. P. individualios veiklos išrašytose pardavimo PVM sąskaitose faktūrose už 2016 m. sausio–rugsėjo mėn. įrašyta, jog sąskaitą išrašė Ž. P., keliose sąskaitose yra prie Ž. P. vardo ir pavardės padėtas parašas. Tyrimui pateiktuose Ž. P. individualios veiklos išrašytuose kasos pajamų orderiuose už 2016 m. sausio–rugsėjo mėn. įrašyta, kad grynus pinigus gavo kasininkas Ž. P., ir pasirašyta, eilutėje „priimta iš“ įrašyti pinigų mokėtojo duomenys (vardas, pavardė) ir pasirašyta. Pažymėtina, kad ne kartą nuo 2017-09-28 Ž. P. buvo reikalauta pateikti individualios veiklos buhalterinės apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, nurodyti, kas 2011–2016 metais tvarkė jo individualios veiklos buhalterinę apskaitą (t. 11, b. l. 30, 90–97), tačiau Ž. P. nurodymo nevykdė, nepateikė jo reikalaujamų duomenų, ant 2018-04-26 reikalavimo pateikti dokumentus Ž. P. padarė rankraštinį prierašą: „Reikalaujamus dokumentus pateiksiu 2018-07-27dieną. Jeigu iki šios datos nepateiksiu, reiškia jų neturiu“ (t. 11, b. l. 102). 2018-06-11 specialisto išvadoje Nr. 04/13-2-17-6202 nurodyta, kad tyrimo atlikimui buvo pateikti ne visi reikalaujami dokumentai, nebuvo pateikta: pirkimų registrai už 2016 m. 9 mėn., pirkimų dokumentai ir registrai už 2016 m. 10–12 mėn., pardavimų registrai už 2016 m. 9 mėn., pardavimų dokumentai ir registrai už 2016 m. 10–12 mėn., kasos registrai už 2016 m. 9 mėn., kasos dokumentai ir registrai už 2016 m. 10–12 mėn., Ž. P. avanso apyskaitos su išlaidas pagrindžiančiais dokumentais už 2016 m. ir registras „Didžioji knyga“ už 2016 m. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme Ž. P. nenurodė savo individualios veiklos buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo, saugojimo vietos, minėti dokumentai nebuvo rasti ir atliktų kratų metu. Taigi, iš bylos matyti, kad Ž. P. nepateikė duomenų, kas ir kur tvarkė jo individualios veiklos apskaitą, nepateikė apskaitos registrų už 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesius, t. y. jų neišsaugojo. 2018-06-11 FNTT prie LR VRM Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje Nr. 04/13-2-17-6202 nurodoma, kad jeigu Ž. P. individualios veiklos dokumentai: pardavimų, kasos registrai už 2016 m. 9 mėn., pardavimų, kasos dokumentai ir registrai už 2016 m. 10–12 mėn. neišsaugoti, tai dėl dokumentų neišsaugojimo, nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 19 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų reikalavimų, negalima iš dalies nustatyti Ž. P. individualios veiklos, turto, ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2016 m.

12.4. Nors už registrų paslėpimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį taikoma tik nuo 2022 m. gegužės 5 d., tačiau tiek nuo 2022 m. gegužės 5 d. galiojanti BK 222 straipsnio redakcija, tiek 2016 metais galiojusi BK 222 straipsnio 1 dalies redakcija numatė atsakomybę už apskaitos dokumentų paslėpimą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnį apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys. Apskaitos registrais laikomos didžiosios knygos, žurnalai-orderiai, analitinės apskaitos knygelės ir pan. Taigi, apskaitos registras yra buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriame yra užfiksuotos visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai.

13. Visuma šių paminėtų aplinkybių patvirtina, kad 2016 metais Ž. P. individualios veiklos buhalterinę apskaitą tvarkė ir už jos tvarkymą buvo atsakingas pats Ž. P., o pradėjus ikiteisminį tyrimą, apeliantas, suprasdamas, kad tokiu būdu bus trukdoma nustatyti jo vykdomą individualią veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, dokumentus sąmoningai paslėpė, todėl jis pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad paslėpė apskaitos registrus ir dėl to negalima iš dalies nustatyti Ž. P. individualios veiklos, turto, ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2016 m.

14. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigė bei apeliacinės instancijos teisme nuteistojo Ž. P. gynėjas akcentavo, kad Ž. P. veika, kai apskaitos dokumentais nebuvo įforminta pardavimų iki 5 000 Eur, neįtraukiant jų į buhalterinę apskaitą, turėtų būti taikoma ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė ir pateikė pavyzdžius iš teismų praktikos.

14.1. Iš tiesų, už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nustatyta ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, ir administracinė atsakomybė pagal ANK 205 straipsnį (iki 2017 m. buvo ATPK 173¹ straipsnis). Pagal teismų praktiką baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės atriboja tai, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtinos pasekmės, nurodytos BK 222 straipsnio dispozicijoje, t. y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Tuo tarpu ANK 205 straipsnis jokių pasekmių nereikalauja, administracinei atsakomybei kilti pakanka apskaitos taisyklių pažeidimo fakto. Šiuo konkrečiu atveju nustatyti ne tik apskaitos taisyklių pažeidimo faktai, bet ir nustatytos pasekmės – negalėjimas iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Be to, administracinė atsakomybė nenumatyta už apskaitos dokumentų, registrų paslėpimą.

14.2. Dėl to Ž. P. veika teisingai kvalifikuota kaip nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, o ne kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 205 straipsnyje. Be to, vadovautis nuteistojo gynėjo nurodyta teismų praktika nėra pagrindo, nes nurodytuose teismų sprendimuose ir Ž. P. atžvilgiu nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios.

15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina Ž. P. kaltę apgaulingai tvarkius individualią Ž. P. buhalterinę apskaitą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria Ž. P. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo.

16. Taip pat Ž. P. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), kad apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą 2011 ir 2016 metais, nes medienos pardavimų už 4 177,56 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 5 794,30 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“, I. K. ir J. K. pagal krovinio važtaraščius neįformino apskaitos dokumentais ir nepateikė įtraukti į apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros atitinkamai už 2011 ir 2016 metus.

16.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis Ž. P. teigia, kad krovinio važtaraščiai nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, nes nepatvirtina sandorio, o tik patvirtina medienos vežimą, be to, nuosprendyje nepasisakyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavimo metu būtų turėjęs tokią medieną (kiekius). Šie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

16.2. Iš bylos esančių rašytinių duomenų bei liudytojų R. N., V. M., A. B., A. V., T. A., I. K., J. K. parodymų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekiavo mediena. Remiantis liudytojų A. V., I. K., J. K. parodymais, pastarieji pirko medieną iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, o pagal liudytojų R. N., V. M., A. B., T. A. parodymus, jie vežė UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduodamą medieną. Liudytoja A. V. taip pat parodė, kad ji ikiteisminio tyrimo metu pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011-10-28 PVM sąskaitą faktūrą bei krovinio važtaraštį, kurie patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko 32,10 m3 spyglio rastų, kurių vertė 7 383 Lt. Liudytojas T. A. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tik parduoda medieną, bet neperka, pagrindinė įmonės veikla – miškų kirtimas, medienos ruoša ir medienos pardavimas. Šie paminėti duomenys patvirtina, kad įvyko krovinių važtaraščiuose nurodytos medienos pirkimas–pardavimas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo medieną, kurią pardavė kaltinime nurodytiems asmenims pagal nurodytus krovinio važtaraščius.

16.3. 2018-06-06 specialisto išvadoje Nr. 04/13-2-17-6100 nurodyta, kad jeigu pagal kratos metu rastus 6 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2011 ir 2016 m. išrašytus krovinio važtaraščių iš viso už 9 971,86 Eur be PVM prekės (mediena) buvo parduotos juose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims: UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, I. K., J. K., tai dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinių operacijų apie medienos pardavimą neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįrašė į apskaitą, nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, 16 straipsnio 1 dalies nuostatų reikalavimų, negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2011 ir 2016 m. (t. 12, b. l. 135-186). Specialistė Nomeda Barauskienė patvirtino šią specialisto išvadą. Specialistė Samanta Stočkuvienė taip pat patvirtino minėtą specialistą išvadą bei paaiškino, kad tyrimo metu buvo vertinami pateikti 224 kratos metu rasti krovinio važtaraščiai, kurie buvo lyginami su buhalterinės apskaitos dokumentais, ir nustatyta, kad pagal 191 vnt. važtaraščių (iš 224 vnt.) buvo išrašytos 76 sąskaitos faktūros ir jos buvo įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, likę krovinio važtaraščiai, nebuvo nustatyta, kad jie būtų įtraukti, kad būtų išrašytos sąskaitos faktūros, todėl buvo pareikalauta iš įmonių arba iš fizinių asmenų, kurie buvo nurodyti tuose važtaraščiuose, pateikti dokumentus, liudijančius sandorius su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad įmonės pateikė, bet pateikė ne visus, ir iš tų, ką pateikė, nustatyta, kad pagal 8 (aštuonis) krovinio važtaraščius nebuvo išrašytos sąskaitos faktūros. Specialistės Nomeda Barkauskienė ir Samanta Stočkuvienė nurodė, kad krovinio važtaraštis nepaliudija pardavimo fakto, o tik paliudija nuvežimo faktą, ir Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad važtaraštis – tai krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas. Nors krovinio važtaraštis nėra pirminis apskaitos dokumentas, tačiau jis patvirtina tarp šalių įvykusį sandorį, yra lydintis dokumentas, todėl, atsižvelgiant į krovinio važtaraščio paskirtį ir jame fiksuojamus duomenis, pripažįstama, kad krovinio važtaraštis yra vienas iš apskaitos dokumentų, kuriame užfiksuotas ūkinis įvykis turi būti įformintas buhalterinės apskaitos dokumentu ir įtrauktas į asmens buhalterinę apskaitą. Be to, kaip matyti, kiti kratos metu rasti UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašyti krovinio važtaraščiai buvo įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą.

16.4. Pagal teismų praktiką, kai byloje yra pateikiama sąlyginė specialisto išvada, byloje turi būti patikrinama (įrodoma) sąlyga, kuriai esant išvadoje nurodyta sąlyginė išvada gali būti vertinama kaip konkreti. Šiuo konkrečiu atveju byloje 2018-06-06 buvo pateikta sąlyginė specialisto išvada Nr. 04/13-2-17-6100, kurioje nurodyta, kad jeigu pagal kratos metu rastus 6 vnt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2011 ir 2016 m. išrašytus krovinio važtaraščių iš viso už 9 971,86 Eur be PVM prekės (mediena) buvo parduotos juose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims: UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, I. K., J. K., tai dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinių operacijų apie medienos pardavimą neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais ir neįrašė į apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2011 ir 2016 m. Kaip iš byloje surinktų įrodymų bei liudytojų parodymų matyti, pagal kaltinime nurodytus 6 krovinio važtaraščius mediena buvo parduota juose nurodytiems asmenims, todėl šios įvykusios ūkinės operacijos apie medienos pardavimą privalėjo būti įformintos buhalterinės apskaitos dokumentais, o to nepadarius, atsirado pasekmės – negalėjimas iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2011 ir 2016 m.

16.5. Pagal medieną vežusių liudytojų V. M., A. B., T. A. parodymus, jie, nuvežę ir iškrovę krovinio važtaraščiuose nurodytą medieną klientui, krovinio važtaraščius pateikdavo įmonės direktoriui Ž. P.. Kaip liudytojos apklaustos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios L. P., R. A., L. G. parodė, kad joms būdavo pateikiami ir krovinio važtaraščiai, kad juos pateikdavo ne tik T. A., bet ir pats direktorius Ž. P.. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad Ž. P. žinojo apie įvykusius medienos pardavimus UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, I. K. ir J. K. bei apie pareigą ūkines operacijas įforminti apskaitos dokumentais, tačiau sąmoningai to nepadarė ir neįformino buhalterinės apskaitos dokumentais kaltinime nurodytuose krovinių važtaraščiuose paminėtos medienos pardavimų ir jų nepateikė įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą.

16.6. Byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (vadovė L. P.), nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. spalio 2 d. – R. A., pagal 2014 m. rugsėjo 22 d. sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ (vadovė L. G.) tvarkė buhalterinę apskaitą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. ir pagal 2015 m. rugsėjo 4 d. darbo sutartį apskaitininkės – biuro administratorės pareigas nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. ėjusi L. A.. Liudytojos L. P., R. A., L. G. nurodė, kad jos į apskaitą įtraukdavo visus dokumentus, kurie joms būdavo pateikiami UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus Ž. P., vadybininko T. A. ir L. A.. Liudytojos taip pat nurodė, kad Ž. P. apskaitos dokumentus pateikdavo pavėluotai, Ž. P. aplaidžiai žiūrėjo į pareigą tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, dokumentai nuo 2011 metų buvo netvarkyti, registrai nesuvesti, buhalterinė programa buvo nesutvarkyta ir praktiškai nenaudojama.

17. Atsižvelgiant į visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad Ž. P., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka, neįforminęs apskaitos dokumentais pagal kaltinime nurodytus krovinių važtaraščius medienos pardavimo ūkinių operacijų ir nepateikdamas šių dokumentų įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusiems asmenims, kad įvykusios ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai būtų įtraukti į įmonės apskaitą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų ir dėl to atsirado baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmės – negalėjimas iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2011 ir 2016 metus. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Ž. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą tvarkė apgaulingai ir jo neteisėti veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip du atskiri nusikaltimai, numatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje.

18. Nuteistasis Ž. P. apeliaciniame skunde teigia, kad jo nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuojama kaip viena nusikalstama veika, nes buhalterinė apskaita yra vientisa sistema ir nusikalstamų padarinių atžvilgiu negali būti skaidoma į atskirus nusikalstamos veikos epizodus. Šis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

18.1. BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Baudžiamajame įstatyme nepateiktas tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos išaiškinimas, tačiau pagal teismų praktiką tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2007, 2K-322/2008). Pastebėtina, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-491/2010).

18.2. Buhalterinės apskaitos įstatyme nurodyta, kad buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti. Nors iš Ž. P. suformuluotų kaltinimų matyti, kad iš dalies negalima nustatyti Ž. P. individualios veiklos bei UAB „(duomenys neskelbtini)” veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2011 ir 2016 metus, dėl to, kad jis į buhalterinę apskaitą neįtraukė ūkines operacijas patvirtinančių dokumentų, tačiau BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės atsirado dėl skirtingais laikotarpiais į apskaitą neįtrauktų ūkines operacijas patvirtinančių dokumentų (2011 ir 2016 metais), apgaulingai buhalterinė apskaita buvo tvarkoma skirtingų ūkio subjektų (Ž. P. individualios veiklos buhalterinė apskaita ir UAB „(duomenys neskelbtini)” buhalterinė apskaita). Be to, viso tyrimo metu Ž. P. nepripažino, kad jis apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą taip siekdamas išvengti į valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių, t. y. nenustatyta vieninga nuteistojo tyčia apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą.

18.3. Dėl paminėtų aplinkybių, nuteistojo Ž. P. įvykdytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos kaip atskiri nusikaltimai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, negali būti pripažįstamos viena tęstine nusikalstama veika.

19. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, byloje surinktus įrodymus vertino teisingai, padarė pagrįstas išvadas dėl Ž. P. kaltės apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, teisingai kvalifikavo Ž. P. neteisėtus veiksmus kaip tris atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje. Dėl to skundžiamas nuosprendis Ž. P. atžvilgiu yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nuteistojo Ž. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl D. B. kaltės pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį

20. Nagrinėjamoje byloje D. B. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdama darbuotoja pas Ž. P., vykdantį individualią veiklą, padėjo Ž. P. apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą Ž. P., vykdančio individualią veiklą, buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti Ž. P., vykdančio individualią veiklą, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2016 metus. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, D. B. padėjimas apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą pasireiškė apgyvendinimo ir žvejybos paslaugų pardavimu asmenims, neišrašant jiems privalomų apskaitos dokumentų – pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų ir kasos pinigų priėmimo kvitų iš viso už 2 115 Eur, neįrašant jų į apskaitą.

20.1. Nuteistoji D. B. apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme, taip pat jos gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes D. B. nepagrįstai pripažino nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padėjėja.

20.2. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektai gali būti asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), taip pat įmonės vadovas. Kasacinio teismo praktikoje teismams yra išaiškinta, kad apgaulingai tvarkęs buhalterinę apskaitą asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, atsako už nusikaltimus, kuriuos siekė padaryti apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą, o ūkio subjekto vadovas šiuo atveju atsako tik už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Jeigu minėtas asmuo apgaulingai tvarko buhalterinę apskaitą susitaręs su ūkio subjekto vadovu, abu atsako pagal BK 222 straipsnį. Tokiu atveju kito asmens veika kvalifikuojama kaip padėjėjo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2010, Nr. 2K-202-303/2020).

20.3. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad D. B. buvo susijusi su ūkio subjektu (Ž. P. vykdoma individualia veikla) darbo santykiais, t. y. ji buvo darbuotoja (D. B. nurodė, kad iš pradžių ji buvo paprasta darbuotoja, vėliau dirbo vadybininke, priiminėjo užsakymus dėl apgyvendinimo paslaugų); D. B. nebuvo nei įmonės vadovas, nei asmuo, įgaliotas tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą ar atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, kad ji būtų buvusi asmuo, faktiškai organizuojanti įmonės veiklą ir ją valdanti, taip pat nenustatyta. Byloje nustatyta, kad būtent Ž. P. buvo atsakingas už savo vykdomos individualios veiklos buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne D. B.. Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes D. B. neatitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto subjekto požymių. Be to, byloje nėra jokių abejonių nekeliančių duomenų, kad atlikdama kaltinime nurodytus veiksmus – apgyvendinimo ir žvejybos paslaugų pardavimą asmenims, neišrašant jiems privalomų apskaitos dokumentų – pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų faktūrų ir kasos pinigų priėmimo kvitų, D. B. suvokė, jog taip padeda Ž. P. apgaulingai tvarkyti individualios veiklos apskaitą, t. y. kad savo veiksmais prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais – negalėjimu iš dalies nustatyti Ž. P. individualios veiklos, turto, ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2016 metus. Tokią išvadą daroma atsižvelgus į ikiteisminio tyrimo metu D. B. duotus parodymus, kad jai Ž. P. buvo nurodęs pildyti tik sutartį, kad sąskaitų faktūrų, nei pinigų priėmimo kvitų ji neišrašinėja, o kas išrašo, ji net nežino, priimdama užsakymą ji į atskirą sąsiuvinį užsirašo kliento numerį, pageidaujamą atvykti datą, vardą arba pavardę, kokią paslaugą užsakė, paslaugos kainą ir kokią pinigų sumą davė; kiekvieną savaitę ji pildo tokią ataskaitą kiek pinigų už paslaugas buvo gauta ir ataskaitą su pinigais atiduoda Ž. P.. Šios D. B. nurodytos aplinkybės byloje nepaneigtos ir jos neduoda pagrindo spręsti, kad D. B., susitarusi su Ž. P., turėjo tyčią padėti Ž. P. apgaulingai tvarkyti individualios veiklos apskaitą ir siekti BK 222 straipsnyje numatytų padarinių. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad D. B. nagrinėjamu atveju buvo specialaus apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjekto (Ž. P.) padėjėja. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padėjėja ir ją nuteisdamas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. B. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, kuriuo D. B. išteisinama dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas). Priimant tokį sprendimą dėl kitų D. B. apeliacinio skundo argumentų plačiau nepasisakoma.

22. D. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį išteisinus, Ž. P. iš kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį šalinama nurodyta faktinė aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingos individualios veiklos apskaitos tvarkymo), Ž. P. padarė padedant D. B.. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu.

Dėl Ž. P. paskirtos bausmės

23. Nuteistasis Ž. P. apeliaciniu skundu taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, nes mano, kad jam paskirta 250 MGL dydžio bauda, ją sumokant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, yra per griežta bausmė.

23.1. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

23.2. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

23.3. Nuteistasis Ž. P. įvykdė tris apysunkius tyčinius nusikaltimus, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos baigtos. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Ž. P. nevedęs, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi bei vykdo individualią veiklą. Iš bylos matyti, kad nuteistasis anksčiau nebuvo teistas, bet daugelį kartų buvo baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų.

23.4. Atsižvelgęs į šias paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 55 straipsnio nuostatomis, pirmą kartą teisiamam už apysunkį tyčinį nusikaltimą Ž. P. parinko BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą.

23.5. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal šiuo metu galiojančio BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktą už apysunkį nusikaltimą nustatoma bauda nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio (bausmės vidurkis – 2 050 MGL), tačiau Ž. P. nusikalstamų veikų padarymo metu – 2011 metais už apysunkį nusikaltimą buvo nustatoma iki 200 MGL dydžio (bausmės vidurkis būtų 100 MGL), o 2016 metais ­ – iki 1 000 MGL dydžio (bausmės vidurkis būtų 500 MGL). Skundžiamu nuosprendžiu Ž. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos individualios veikos apskaitos tvarkymo) paskirta 200 MGL dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)” apgaulingos apskaitos tvarkymo 2011 metais) 150 MGL dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „(duomenys neskelbtini)” buhalterinės apskaitos tvarkymo 2016 metais) paskirta 150 MGL dydžio bauda. Taigi, nuteistajam Ž. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „(duomenys neskelbtini)” buhalterinės apskaitos tvarkymo 2011 metais) paskirta bausmė yra beveik maksimalaus dydžio, nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodyta, kodėl tokio dydžio bausmė skiriama nuteistajam. Atsižvelgiant į aplinkybes, į kurias atsižvelgė pirmosios instancijos teismas skirdamas Ž. P. bausmę, bei į tai, kad nusikalstama veika padaryta 2011 m. sausio mėnesį, t. y. prieš daugiau nei dešimtį metų, kad į buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukti tik du medienos pardavimai UAB „(duomenys neskelbtini)”, teisėjų kolegija konstatuoja, kad už šią veiką Ž. P. pirmosios instancijos teismo paskirta 150 MGL dydžio bauda yra aiškiai per griežta, todėl ši bausmė nuteistajam mažinama (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Už kitus du nusikaltimus nuteistajam Ž. P. paskirtos bausmės nėra per griežtos, yra adekvačios padarytoms veikoms ir nuteistojo asmenybei bei yra žymiai mažesnės nei 2016 metais galiojusios BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytos baudos vidurkis. Dėl to pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos individualios veiklos apskaitos tvarkymo) ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „(duomenys neskelbtini)” buhalterinės apskaitos tvarkymo 2016 metais) pirmosios instancijos teismo paskirtos atitinkamai 200 MGL ir 150 MGL dydžio baudos nekeičiamos.

23.6. Kadangi nuteistajam Ž. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo 2011 metais) paskirta bausmė mažinama, tai keičiamas ir BK 63 straipsnio 4 dalimi nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos bausmės – baudos dydis, kuris atitinkamai mažinamas.

24. Nuteistajam pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas savanoriškam baudos sumokėjimui terminas nekeičiamas, nes šis terminas yra pakankamai ilgas, o atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis dirba, todėl per vienerių metų terminą yra finansiškai pajėgus sumokėti jam skiriamą baudą. Dėl to nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu nustatytas savanoriškas baudos sumokėjimo terminas nekeičiamas.

Dėl civilinio ieškinio

25. Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neteisingai išsprendė byloje pareikštą civilinį ieškinį. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismas civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį dėl 90 824 Eur žalos valstybės biudžetui atlyginimo atmetė, nors skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Taigi, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytoms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

25.1. Iš byloje pareikšto civilinio ieškinio matyti, kad civilinis ieškovas prašė iš Ž. P. priteisti iš viso 90 824 Eur žalos valstybės biudžetui, nes Ž. P. 2011 m. nedeklaravo 89 581,84 Eur pajamų (nesumokėjo 13 437 Eur Gyventojų pajamų mokesčio), 2012 m. nedeklaravo 207 420,99 Eur pajamų (nesumokėjo 31 113 Eur Gyventojų pajamų mokesčio), 2013 m. nedeklaravo 116 236,35 Eur pajamų (nesumokėjo 17 436 Eur Gyventojų pajamų mokesčio), 2014 m. nedeklaravo 70 850,84 Eur pajamų (nesumokėjo 10 628 Eur Gyventojų pajamų mokesčio) ir 2015 m. nedeklaravo 113 560,16 Eur pajamų (nesumokėjo 17 034 Eur Gyventojų pajamų mokesčio). Taip pat ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2011-2015 m. Ž. P. išlaidos viršijo pajamas 597 650,18 Eur, 2016 m. pajamos didesnės už išlaidas 23 537,03 Eur suma, tačiau nuo gautų individualios veiklos pajamų nesumokėta 47 Eur gyventojų pajamų mokesčio bei 1 129 Eur pridėtinės vertės mokesčio (t. 18, b. l. 127-128). Ieškinys apskaičiuotas pagal FNTT Šiaulių ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2018-06-06 specialisto išvadą Nr. 04/13-2-17-6100, 2018-06-11 specialisto išvadą Nr. 04/3-2-17-6202, 2018-07-05 specialisto išvadą Nr. 04/13-2-17-7320 bei 2021-09-02 specialisto išvadą Nr. 04/13-2-9-5661. Taigi, civilinis ieškinys sietinas su Ž. P. nesumokėtais mokesčiais į valstybės biudžetą 2011–2016 metais nuo tais metais gautų pajamų.

25.2. Atsižvelgiant į tai, kad civiliniu ieškiniu prašoma priteisti nesumokėtą Gyventojų pajamų mokestį, kad Ž. P. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio į dalies 1 punktas), ir Ž. P. nebuvo kaltinamas apie neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą (BK 220 straipsnis), daroma išvada, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl 90 824 Eur žalos biudžetui priteisimo paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

25.3. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš Ž. P. priteisti 270 Eur, nes su apgaulingu Ž. P. individualios veiklos apskaitos tvarkymu buvo siejama nesumokėta 47 Eur gyventojų pajamų ir 223 Eur pridėtinės vertės mokesčio, tačiau, kaip jau minėta, nors Ž. P. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet jį pripažinus kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jam suformuluotame kaltinime nebuvo inkriminuota faktinė aplinkybė, susijusi su mokesčių nesumokėjimu, todėl nėra pagrindo tenkinti prokuroro prašymą ir civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant iš Ž. P. 270 Eur.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisingai nurodęs, kad civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, klaidingai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad civilinis ieškinys atmetamas, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio atmetimo keičiama BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu, t. y. neteisingai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai, ir nurodoma, kad civilinio ieškovo Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys dėl 90 824 Eur žalos valstybės biudžetui priteisimo iš Ž. P. paliekamas nenagrinėtas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Nuteistojo Ž. P. gynėjas prašė jo ginamojo Ž. P. naudai priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)” už Ž. P. sumokėjo 3000 Eur ir pats Ž. P. sumokėjo 1000 Eur už advokato Liutauro Lukošiaus suteiktas teisines paslaugas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (t. 19, b. l. 240-245)..

27.1. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

27.2. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą tenkina tik iš dalies ir Ž. P. nėra išteisinamas (BPK 106 straipsnio 3 dalis), teisėjų kolegija nuteistojo Ž. P. gynėjo prašymo priteisti jo ginamojo patirtas išlaidas už advokato teisines paslaugas netenkina.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį pakeisti:

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį, kuria D. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš aprašomosios nuosprendžio dalies pašalinti Ž. P. nustatytą faktinę aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingos individualios Ž. P. buhalterinės apskaitos tvarkymo) padarė padedant įmonės darbuotojai D. B..

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu Ž. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos tvarkymo 2011 m.) paskirtą bausmę pakeisti ją sumažinant nuo 150 MGL (5 649 Eur) iki 50 MGL (1 883 Eur) dydžio baudos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, Ž. P. Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos individualios veiklos apskaitos tvarkymo), pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos tvarkymo 2016 m.) ir šiuo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos tvarkymo 2011 m.) paskirtą bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir Ž. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 220 MGL (8 285,20 Eur) dydžio baudą, įpareigojant baudą sumokėti per 12 mėnesių nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį, kuria Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl 90 824 Eur žalos valstybės biudžetui priteisimo iš Ž. P. atmestas, pakeisti ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį dėl 90 824 Eur žalos valstybės biudžetui priteisimo iš Ž. P. palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą.