Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės E. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. Š., padaręs įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, J. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

nukentėjusiojo G. A. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) priteista nukentėjusiajam G. A. likusi neatlyginta neturtinės žalos dalis – 10144 Eur;

nukentėjusiojo G. A. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir priteista iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam G. A. 10 Eur turtinei žalai atlyginti;

iš J. Š. priteista nukentėjusiajam G. A. 1250 Eur advokato paslaugoms apmokėti ir 13,09 Eur už dokumentų kopijavimą;

daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta: dviratį – palikti G. A. nuosavybei, automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) – palikti J. Š. nuosavybei, vaizdo įrašą ir nuotraukas, saugojamas kompaktinėje plokštelėje prie bylos viršelio – palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir prašymai

4. Teismo posėdžio metu prokurorė E. G. prašė jos apeliacinį skundą tenkinti – panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 7 d. nuosprendį ir J. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje. Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės J. Š. ir jo gynėjas advokatas A. K. prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės E. G. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Prokurorė apeliaciniu skundu iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, J. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dėl J. Š. neatsargios nusikalstamos veikos buvo padaryta didelė žala kito asmens sveikatai, kilo itin sunkūs padariniai - nukentėjusiajam G. A. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, mano, kad J. Š. padaryta veika nepagrįstai pripažinta mažareikšme ir tuo pagrindu jis nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį - pripažinti J. Š. kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam bausmę. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl J. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, esmingai nusižengė baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, todėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

7. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. Š., padaręs BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 37 straipsnį ir J. Š. nepagrįstai atleido nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo bei bylą jo atžvilgiu nutraukė. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors padarytas neatsargus nusikaltimas, J. Š. važiuojant nedideliu greičiu, nukentėjusiajam ir pačiam pažeidus Kelių eismo taisykles, esant abipusiam neatsargumui, esant lengvesnei J. Š. neatsargumo formai - nusikalstamam nerūpestingumui, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dėl šios neatsargios nusikalstamos veikos buvo padaryta didelė žala kito asmens sveikatai, kilo itin sunkūs padariniai - nukentėjusiajam G. A. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, apeliantės nuomone, ši J. Š. veika negali būti pripažinta mažareikšme, nes negali būti laikoma nepavojinga. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai išanalizavusi byloje nustatytas aplinkybes, esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad priimtas procesinis sprendimas J. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį yra teisėtas ir pagrįstas.

8. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-689/2020).

9. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021, 2K-152-689/2021 ir kt.).

10. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

11. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad teismų praktikoje atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo kelių transporto priemonių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų bylose netaikomas arba taikomas labai retai. Tačiau teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad BK nenustatyti išimtiniai ribojimai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. BK 37 straipsnis, nustačius jame įtvirtintas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2K-275/2014). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje aiškinant BK 37 straipsnio taikymo galimumą, laikomasi pozicijos, jog šis straipsnis neturėtų būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, Nr. 2K-230-697/2017, Nr. 2K-86-628/2020). Kita vertus, to negalima suprasti taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso neturi teisės taikyti BK 37 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.).

12. Pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Kaip jau minėta, prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryta didelė žala kito asmens sveikatai, kilo itin sunkūs padariniai - nukentėjusiajam G. A. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nagrinėjamoje byloje iš tiesų nustatyta, kad neteisėtais J. Š. veiksmais nukentėjusiajam G. A. buvo padaryti šie sužalojimai - dešinės galvos pusės poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai, dešinio smilkinkaulio lūžis, pleištakaulio didžiojo sparno lūžis, galvos smegenų sukrėtimas, potrauminis galvos skausmas, dešinės rankos alkūninio nervo pažeidimas, kurie visumoje kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vien šie kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai savaime nepanaikina galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Šiuo atveju būtina įvertinti, kad minėtos nukentėjusiajam padarytos žalos atsiradimui įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo, kuris taip pat elgėsi neatsargiai ir pažeidė Kelių eismo taisykles, elgesys. Iš 2021 m. balandžio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad byloje nagrinėjamo eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo ne tik automobilio „Ford Galaxy“ vairuotojo J. Š. veiksmai - iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku nemažino važiavimo greičio bei partrenkė dviratininką G. A., tačiau ir paties dviratininko G. A. veiksmai - kirsdamas važiuojamąją dalį per pėsčiųjų perėją, nenulipo nuo dviračio ir nepersivedė jo (1 t., b. l. 172-178).

13. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę turi ne tik padarytos žalos dydis. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant apie J. Š. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą yra svarbu atsižvelgti ir veikos padarymo būdą, kaltę. Byloje nagrinėjamo eismo įvykio vietoje maksimalus leistinas važiavimo greitis buvo 50 km/h. 2021 m. balandžio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad orientacinis automobilio „Ford Galaxy“, vairuojamo J. Š., važiavimo greitis byloje nagrinėjamo eismo įvykio kilimo metu buvo apie 16-29 km/h. Taigi, kaip teisingai nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, J. Š. neviršijo leistino važiavimo greičio, jo greitis buvo gerokai mažesnis nei maksimalus leistinas važiavimo greitis eismo įvykio vietoje, tačiau eismo įvykis kilo dėl J. Š. neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo). Tuo tarpu nukentėjusiojo G. A., važiuojančio dviračiu per pėsčiųjų perėją, važiavimo greitis buvo ženkliai didesnis nei vidutinis pėsčiojo greitis.

14. Įvertinus anksčiau paminėtų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad J. Š. padaryta veika tiek pagal objektyviųjų, tiek pagal subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų tikslinga jį už padarytą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Šiuo atveju, atsižvelgus tiek į J. Š. padarytą veiką, tiek į jo asmenybę (anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, vedęs, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju – konduktoriumi, yra pensinio amžiaus), taip pat į tai, kad J. Š. padarytas nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio, įvykdytas nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, bei į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo pusantrų metų, per šį laikotarpį J. Š. naujų teisės pažeidimų nepadarė, apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslus J. Š. atžvilgiu galima užtikrinti taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, tai yra atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo įvykdyto nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), ir kartu paskiriant minimalią finansinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks J. Š. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra ir proporcingas, ir būtinas siekiant įvertinti jo veiksmus, atgrasyti nuo panašių veikų darymo ateityje bei neleidžiant formuotis nebaudžiamumo jausmui. Taigi Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 7 d. nuosprendis, kuriuo J. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo bei byla jo atžvilgiu nutraukta, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti remiantis prokurorės apeliacinio skundo motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

15. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartimi atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės J. Š. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas M. Š.. Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. gegužės 5 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš J. Š. valstybės naudai priteisti 80 Eur už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

16. BPK 105 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-231-489/2020). Atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos galėtų būti priteistos iš kaltu pripažinto asmens, tačiau nagrinėjamu atveju J. Š. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai, vadovaujantis BK 37 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta. Be to, pažymėtina, kad nors šioje byloje atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės J. Š. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas, tačiau 2022 m. gegužės 5 d. į teismo posėdį atvykus J. Š. pasirinktam gynėjui A. K. (3 t., b. l. 150-153), kuris ir gynė J. Š. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paskirtasis gynėjas buvo atleistas nuo gynybos ir teismo posėdyje nedalyvavo. Taigi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą J. Š. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.???

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės E. G. apeliacinį skundą atmesti.

Iš J. Š. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.