- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-19
- Bylos Nr.
- 1A-155-606/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-19311-2024-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Daiva Jazbutienė, Edita Lapinskienė
- Nuteistasis
- M. G.
- Advokatai
- Marius Venckus
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės ir Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. gynėjo advokato Mariaus Venckaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.
Į bausmę įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2024 m. gegužės 21 d. iki 2024 m. gegužės 23 d., tai yra 2 dienos.
M. G. pripažintas recidyvistu.
Iš M. G. Valstybinei ligonių kasai priteista 1 722,60 Eur nukentėjusiojo gydymo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. G. nuteistas už tai, kad 2024 m. gegužės 21 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, dėl menkavertės priežasties tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius nukentėjusiajam A. J. į veidą, o pastarasis nuo patirtų smūgių nukrito ant grindų, ir taip padarė odos nubrozdinimus veide, muštinę žaizdą kairiajame antakyje, poodines kraujosruvas akių vokuose, paakiuose, kakle, kraujosruvas akių junginėse, kaktos smilkinių minkštuose audiniuose, daugybinius skeveldrinius veido kaulų lūžius: abiejų žandinių ančių visų sienelių skeveldrinius lūžius su kaulinių fragmentų poslinkiu įvairiomis kryptimis, dešinės akiduobės šoninės, vidinės ir apatinės sienelių lūžius, kairės akiduobės šoninės, vidinės, apatinės ir viršutinės sienelių lūžius, viršutinės sienelės lūžgalių poslinkį į kaukolės vidų per 1 mm, etmoidalinio kaulo (akytkaulio) skeveldrinį lūžį su viršutinės jo sienelės poslinkiu į kaukolės ertmes per 2 mm, nosikaulių ir nosies pertvaros skeveldrinį lūžį su impresine dislokacija, abiejų skruostinių lankų lūžius, abipus pleištakaulio sparninių ataugų lūžius ir nukentėjusiajam A. J. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo M. G. gynėjas advokatas M. Venckus prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendį ir M. G. paskirti švelnesnę bausmę.
2.1. Apeliaciniame skunde manoma, kad skundžiamu nuosprendžiu M. G. paskirta bausmė yra per griežta, nėra pakankamai indvidualizuota, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, nepakankamai atsižvelgta į konflikto priežastis ir esmę. Taip pat nepakankamai dėmesio skirta į lengvinančią atsakomybę aplinkybę, nuoširdų prisipažinimą ir gailestį. Todėl priimtas teismo nuosprendis yra keistinas ir skirtina švelnesnė bausmė.
2.2. Nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo savanoriškai, ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2014, 2K-479/2014, 2K-381-507/2016 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padalytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015), Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015).
2.3. Teigiama, kad nuteistasis M. G. kaltu prisipažino visiškai, pripažino, kad pasielgė blogai ir dėl savo veiksmų labai gailisi. Nukentėjusysis M. G. pretenzijų neturi, civilinio ieškinio byloje nereiškia. Liudytoja G. R. matė, kad M. G. buvo paraudę prie akių. Liudytoja L. G. parodė, kad išgertuvių metu A. J. ir M. G. dėl kažko susipyko, pradėjo muštis tarpusavyje. Nepastebėjo, kuris pirmas sudavė smūgius, matė, kad buvo nugriuvęs ir M. G., o vėliau nugriuvo A. J., kuris po muštynių pats neatsistojo, atsistoti padėjo ir į lovą nuvedė M. G., o policijos darbuotojams L. G. nurodė, jog A. J. pirmas sudavė smūgį, dėl to M. G. įsiuto.
2.4. Apelianto tvirtinimu, konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis A. J., kuris pirmas pradėjo konfliktą ir pirmas sudavė smūgį M. G., ir viso konflikto metu buvo aktyvus ir net buvo pargriovęs M. G.. M. G. nenorėjo žaloti nukentėjusiojo, nes gulinčiam nukentėjusiajam smūgių nesudavė, o padėjo atsistoti ir nuvedė ir paguldė į lovą. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad tyčios sunkiai sužaloti A. J. nuteistasis neturėjo. Jo veiksmus galima traktuoti kaip veikimą neapibrėžta tyčia, tačiau jokiu būdu ne kaip veikimą tiesiogine tyčia. Ši aplinkybė svarbi skiriant bausmę.
2.5. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-222/2019, Nr. 2K-213-719/2020, Nr. 2K-153-976/2022 ir kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-5I1/2023). Jeigu BK straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje.
2.6. Apeliaciniame skunde pažymima, kad naujasis baudžiamasis įstatymas išplėtė galimybes BK 54 straipsnio 3 dalies (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, o tai atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį.
2.7. Nurodoma, kad teismas nuosprendyje pažymėjo, jog M. G. teistas 6 kartus už vagystes, melagingus parodymus, melagingą pranešimą, charakterizuojamas patenkinamai, kaltę pripažino. Tačiau M. G. nėra teistas už smurtinius nusikaltimus, ir tai rodo, kad asmuo nėra linkęs smurtauti. Ši jo veika yra atsitiktinė ir išprovokuota paties nukentėjusiojo, pirmam sudavus smūgius M. G. ir pradėjusiam konfliktą, ir tai taip pat laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. M. G. gynėsi ir atsakė tuo pačiu, tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. G., nepakankamai atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Todėl pripažintina, jog nuteistajam M. G. paskirta neteisinga ar aiškiai per griežta bausmė. Nuteistajam paskirta bausmė yra neadekvati (neproporcinga) padarytam nusikaltimui bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, nėra pakankamai individualizuota.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorė S. D. R. prašo nuteistojo M. G. gynėjo advokato M. Venckaus apeliacinį skundą kaip nepagrįstą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliaciniu skundu neginčijama M. G. kaltė padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, prašoma už padarytą nusikaltimą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), paskirti švelnesnę bausmę, motyvuojant tuo, kad nuteistasis M. G. kaltu prisipažino visiškai ir dėl savo veiksmų labai gailisi, jis nėra teistas už smurtinius nusikaltimus, ir tai rodo, kad asmuo nėra linkęs smurtauti, teigiama, kad nuteistasis tyčios sunkiai sužaloti A. J. neturėjo, jo veiksmus galima traktuoti kaip veikimą neapibrėžta tyčia, tačiau jokiu būdu ne kaip veikimą tiesiogine tyčia, jo veika yra atsitiktinė ir išprovokuota paties nukentėjusiojo, pirmam sudavus smūgius M. G. ir pradėjusiam konfliktą, ir tai taip pat laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Dėl tyčios formos
7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis M. G. tyčios sunkiai sužaloti nukentėjusįjį A. J. neturėjo, jo veiksmus galima traktuoti kaip veikimą neapibrėžta tyčia, tačiau jokiu būdu ne kaip veikimą tiesiogine tyčia.
7.1. Pažymėtina, kad sunkus sveikatos sutrikdymas (BK 135 straipsnis) gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą. Tiesioginės tyčios atveju jis tokių padarinių nori, o netiesioginės tyčios atveju nors jų nenori, nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Tiesioginė tyčia gali būti apibrėžta ir neapibrėžta. Veika laikoma padaryta tiesiogine apibrėžta tyčia, kai, darydamas pavojingą veiką, kaltininkas suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingus padarinius gali sukelti veika, ir nori konkrečiai vienoje BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pvz., nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-118-976/2015, 2K-195-693/2017, 2K-13-976/2018). Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius.
7.2. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 1351/2024(02) nustatyta, kad A. J. buvo padaryti šie sužalojimai: odos nubrozdinimai veide, muštinė žaizda kairiojo antakio srityje, poodinės kraujosruvos akių vokuose, paakiuose, kaklo srityje, kraujosruvos akių junginėse, kaktos, smilkinių minkštuose audiniuose; daugybiniai skeveldriniai veido kaulų lūžiai: abiejų žandinių ančių visų sienelių skeveldriniai lūžiai su kaulinių fragmentų poslinkiu įvairiomis kryptimis; dešinės akiduobės šoninės, vidinės ir apatinės sienelių lūžiai; kairės akiduobės šoninės, vidinės, apatinės ir viršutinės sienelių lūžiai, viršutinės sienelės lūžgalių poslinkis į kaukolės vidų per 1 mm; etmoidalinio kaulo (akytkaulio) skeveldrinis lūžis su viršutinės jo sienelės poslinkiu į kaukolės ertmes per 2 mm; nosikaulių ir nosies pertvaros skeveldrinis lūžis su impresine dislokacija; abiejų skruostinių lankų lūžiai; abipus pleištakaulio sparninių ataugų lūžiai. Sužalojimai padaryti bukais daiktais, paveikus veidą, kaklą mažiausiai 6 trauminiais poveikiais, tikėtina užduotyje nurodytu laiku – 2024 m. gegužės 21 d. – ir atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą dėl kaukolės pamato kaulų (kairės akiduobės viršutinės sienelės, akytkaulio) lūžių. Visi likusieji nustatyti sužalojimai, vertinant juos atskirai kiekvienas kaulo lūžis, išskyrus nurodytų kaukolės pamato kaulo lūžius, atitinka nesunkų sveikatos surikdymo mastą; žaizda antakyje, kiekvienas odos nubrozdinimas, kraujosruva atitinka nežymų sveikatos surikdymo mastą (t. 1, b. l. 80–85).
7.3. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo M. G. parodymų nustatyta, kad tarp jo ir nukentėjusiojo A. J., būnant abiem neblaiviems, įvykus konfliktui dėl menkavertės priežasties, t. y., dėl to, kad A. J. jam priekaištavo, jog jis jau dvi dienas neišvežė metalo laužo, A. J. jam sudavė smūgį į veidą, išstūmė iš fotelio ir jis nukrito. Atsikėlęs pradėjo smūgiuoti kumščiais, nukentėjusysis irgi smūgiavo, tačiau jis sudavė daugiau smūgių, tikrai ne mažiau kaip 6 smūgius į veidą, nors fizinio smurto galėjo ir išvengti. Ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos L. G. parodymai patvirtina, kad A. J. ir M. G. konflikto metu susikibo ir smūgiavo vienas kitam kumščiais į veidą, kad jau iki pradedant muštis, M. G. pasakė: „aš tave pamokysiu“, M. G. pradėjo be paliovos daužyti A. J.. Baigęs mušti nukentėjusįjį A. J., M. G. priėjo prie lovoje gulinčio A. J. ir pasakė, kad nenorėjo taip padaryti (t. 1, b. l. 114–115, 118–121).
7.4. Nagrinėjamu atveju, nors nuteistasis M. G. įvykio metu buvo neblaivus, jam alkoholio kiekio matavimo prietaisu nustatytas 3,37 promilės girtumas, ir būtent tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau nėra pagrindo abejoti tuo, kad jis suvokė, jog, suduodamas ne mažiau kaip šešis smūgius kumščiu į veidą, gali pažeisti gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį – galvą, kad kelia pavojų šio asmens sveikatai, vienareikšmiškai numatė, kad gali nukentėjusįjį sužaloti, o šiuo atveju, kaip nustatyta iš liudytojos L. G. parodymų, M. G. ir „norėjo pamokyti“ A. J., todėl akivaizdu, kad vienodai norėjo bet kokių padarinių, ir šiuo atveju dėl kaukolės pamato kaulų (kairės akiduobės viršutinės sienelės, akytkaulio) lūžių nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta sunkiai, dėl kitų padarytų sužalojimų nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai ir nežymiai. Taigi šių duomenų visumos pagrindu darytina išvada, kad tokiais veiksmais M. G., veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, o jo padaryta veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius (BK 135 straipsnio 1 dalis).
Dėl provokuojančio elgesio
8. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. G. gynėjas teigia, kad nuteistojo veika buvo išprovokuota paties nukentėjusiojo, jam pirmam sudavus smūgius M. G. ir pradėjusiam konfliktą, ir tai laikytina nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
8.1. Pažymėtina, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-3-648/2021, 2K-55-387/2023 ir kt.). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020). Nukentėjusiojo provokuojančio elgesio aplinkybė gali būti konstatuota tik esant objektyviam pagrindui, todėl negali būti grindžiama vien tik tuo, kaip nukentėjusiojo elgesį įvertino pats kaltinamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-387/2023).
8.2. Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad neteisėtiems nuteistojo M. G. veiksmams įtakos turėjo būtent jo apsvaigimas nuo alkoholio, kai šiuo atveju tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis, būdami neblaivūs, susiginčijo dėl mažareikšmės priežasties, t. y., dėl metalo laužo neišvežimo prieš porą dienų. Ir, nors nuteistasis M. G. teigė, jog nukentėjusysis A. J. pirmasis jam sudavė smūgį, tačiau, kaip nustatyta iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos L. G. parodymų, jie būtent konflikto metu pradėjo muštis tarpusavyje, ir būtent M. G. be paliovos daužė nukentėjusįjį A. J., o dar iki pradedant muštis, M. G. pasakė: „aš tave pamokysiu“, nors nuteistasis pats parodė, kad jis galėjo fizinio smurto ir išvengti, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti nuteistojo M. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Dėl paskirtos bausmės
9. Apeliaciniu skundu prašoma nuteistajam M. G. už jo padarytą nusikaltimą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), paskirti švelnesnę bausmę.
9.1. Pažymėtina, kad už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, asmuo baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.
9.2. Skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę yra galimybė taikant BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
9.3. Naujos įstatymo Nr. XIV-2573 redakcijos, įsigaliojusios nuo 2025 m. vasario 1 d., BK 62 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatoma kita alternatyvi 1-6 punktuose nurodyta aplinkybė, t. y., jeigu 1) kaltininkas išlaiko asmenį su negalia ar sunkia liga sergantį asmenį ir nebūtų kam jo prižiūrėti arba 2) kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties arba įsakymo vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Naujos redakcijos BK 62 straipsnyje, kaip ir anksčiau, galimybė skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų visumai, išliko apibrėžta kaip teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Sprendimą taikyti arba ne BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalis teismas gali priimti ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas kitas bylos aplinkybes. Taigi, jeigu ir yra BK 62 straipsnyje nustatytos sąlygos, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę bausmės nešvelninti, jei jis mano, kad paskyrus švelnesnę bausmę jos paskirtis nebūtų pasiekta. Tokios išvados pripažįstamos ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2013, Nr. 2K-204/2014 ir kt.).
9.4. Nagrinėjamu atveju nuteistasis M. G. neatitinka BK 62 straipsnyje numatytų formalių sąlygų, kadangi, nors nuteistasis ir pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo bei nuoširdžiai gailisi, ir ši aplinkybė pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau po nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis M. G. matydamas, kad kraujuoja nukentėjusiojo A. J. veidas, jis yra stipriai sužalotas, greitosios medicinos pagalbos nekvietė, o toliau su liudytoja L. G. vartojo alkoholinius gėrimus, kol greitosios medicinos pagalbos neiškvietė G. R., taip pat jis net iš dalies neatlygino dėl jo nusikalstamų veiksmų atsiradusios turtinės žalos Valstybinei ligonių kasai, taip pat M. G. savo neteistus veiksmus bando pateisinti tuo, kad nusikalstamai elgtis kaip ir buvo išprovokuotas nukentėjusiojo, todėl jam sudavė daugybinius smūgius į veidą.
9.5. Šiuo atveju, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, svarstytina galimybė švelnesnę negu sankcijoje numatytą bausmę skirti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
9.6. Naujos įstatymo Nr. XIV-2573 redakcijos, įsigaliojusios nuo 2025 m. vasario 1 d., buvo papildyta ir BK 54 straipsnio 3 dalis. Joje išdėstyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Teismų praktikoje iki šiol buvo laikomasi nuoseklios pozicijos, kad taikant BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-382/2012, Nr. 2K-348/2013, 2K-412/2014, 2K-383-895/2015, 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021 ir kt.). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-235-648/2017, 2K-233-976/2021 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-P-89/2014, 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 daliai taikyti taip pat labai svarbi yra kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas; vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-187-976/2023, 2K-262-511/2024 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas klausimą dėl naujos redakcijos BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio 4 dalies (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nuostatų taikymo, vertindamas, ar paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, teismas turi vadovautis tais pačiais teismų praktikoje jau suformuluotais kriterijais.
9.7. BK 75 straipsnio 3 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLII ir XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad naujos įstatymo Nr. XIV-2573 redakcijos BK 75 straipsnio 3 dalyje išliko draudimas iš dalies atidėti už padarytą sunkų nusikaltimą, numatytą BK XVIII skyriuje, kuriame yra ir BK 135 straipsnis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau minėtas straipsnis papildytas naujos redakcijos 4 dalimi. Joje reglamentuota, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis šio kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Naujos redakcijos BK 75 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.
9.8. Pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas lemia tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis ir tinkamas jos individualizavimas. Teismų praktikoje pažymima, kad, skiriant bausmę, teismas turi įvertinti, ar bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-511/2023). Pažymėtina, kad teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024). Kasacinės instancijos teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad teisingumo principą pažeidžia ir tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-1073/2020, 2K-111-511/2021, 2K-125-689/2021, 2K-155-489/2023).
9.9. Skirdamas bausmę nuteistajam M. G. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), anksčiau teistas net 6 kartus, teistumas neišnykęs, į nustatytą jo ne tik atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bet ir į nustatytas dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir, nors M. G. anksčiau ir neteistas už smurtinių nusikaltimų padarymą, šios nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės vienareikšmiškai parodo jo didesnį pavojingumą visuomenei dėl jo polinkio nusikalsti ir nenoro gyventi visuomenei priimtino gyvenimo būdo.
9.10. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde, prašant nuteistajam M. G. sušvelninti bausmę, jokių išskirtinių aplinkybių, išskyrus tai, kad nuteistasis M. G. kaltu prisipažino visiškai ir dėl savo veiksmų labai gailisi, kad jis nėra teistas už smurtinius nusikaltimus, nenurodyta, o nurodytos aplinkybės savaime negali būti priežastis sušvelninti jam paskirtą bausmę. Į šias bei panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį sankcijos ribose, o tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, ir ši aplinkybė savaime nepagrindžia išvados, jog įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
9.11. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo pripažinti M. G. nusikalstamos veikos pavojingumą kaip daug mažesnį, nei rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga, ir dėl to reikėtų svarstyti klausimą dėl švelnesnės, nei sankcijoje numatytos, bausmės skyrimo (BK 54 straipsnio 3 dalis) už M. G. nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Priešingai, kaip jau aptarta, nuteistąjį M. G. charakterizuojantys duomenys parodo, kad jis nėra linkęs laikytis įstatymų, yra linkęs nusikalsti, nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, padarė nusikaltimą, nukreiptą į žmogaus sveikatą, nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą, suduodamas ne mažiau kaip šešis smūgius į pavojingiausią žmogaus kūno dalį – galvą.
9.12. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekdamas užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti M. G. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. G. už padarytą tyčinę nusikalstamą veiką, nukreiptą į žmogaus sveikatą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai ir teisėtai paskyrė sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, kurios paskyrimas visiškai atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, bei, atsižvelgdamas tiek į nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią, tiek ir į nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, įvertinęs jų reikšmingumą, taip pat įvertinęs ir paties kaltininko asmenybę, visiškai teisingai, nepažeisdamas BK 61 straipsnio nuostatų, nustatė ir skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį – trejus metus, kuris žymiai mažesnis nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Aplinkybė, jog M. G. prisipažino kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sudarė pagrindą bylą išnagrinėti atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, o jam paskirta galutinė bausmė sumažinta vienu trečdaliu.
9.13. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, taikyti ir BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatas bei nuteistajam M. G. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kaip jau minėta, be formalių BK 75 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, viena svarbiausių aplinkybių, leidžiančių taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Ši aplinkybė priklauso teismo diskrecijai ir yra įtvirtinta šiuo metu galiojančioje redakcijoje (BK 75 straipsnio 5 dalis). Taigi, teismas, svarstydamas, ar gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, turi spręsti ne tik ar yra formalios BK 75 straipsnyje įtvirtintos sąlygos taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, bet ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.
9.14. Atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų aplinkybių visumą, nustatytas M. G. kaip asmenį charakterizuojančias aplinkybes bei jo polinkį nesilaikyti įstatymų ir nusikalsti, t. y. į jo ankstesnius teistumus, gyvenimo būdą ir nenorą pasitaisyti, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo daryti išvados, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, bei nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba M. G. atlikus tik jos dalį.
10. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendis nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo M. G. gynėjo advokato Mariaus Venckaus apeliacinį skundą atmesti.