Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Lino Kiaurakio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) l 000 MGL dydžio (37 660 Eur) bauda;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 120 MGL dydžio (4 519,20 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 000 MGL dydžio (37 600 Eur) bauda, ją sumokant per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš A. J. nuspręsta konfiskuoti nusikalstamu būdu įgytas lėšas – 208 601,17 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. J. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) vadovu ir kasininku bei laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. liepos 18 d. faktiniu direktoriumi ir kasininku, disponuodamas jo žinioje buvusiomis UAB ,,R.“ piniginėmis lėšomis ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą <…> teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už bendrovės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentų išsaugojimą, veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkiusią N. K., nesuvokusią pastarojo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikiant jai apskaitos dokumentų bei duomenų, pažeisdamas:

- Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais.<...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 4 straipsnio „Reikalavimai apskaitos informacijai“ nuostatą, numatančią, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams.“ bei 19 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarka“ 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ (pagal 2008 07 03 įstat. Nr. X-1679) ir 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis.“;

- Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (1995 m. gruodžio 5 d. Nr. I-1115, nauja redakcija nuo 2005 m. sausio 1 d. Nr. IX-2084, 2004 m. kovo 30 d.) 12 straipsnio „Dokumentų saugojimas“ 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „1. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“;

- Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ patvirtintų „Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklių“ 10.15 punkto nuostatą, numatančią, kad „Ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, <...> ir kita) saugomi 10 metų“,

2016 m. Klaipėdoje (ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje) paslėpė UAB ,,R.“ laikotarpio nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buhalterinės apskaitos dokumentus:

- didžiąją knygą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d;

- visų buhalterinių sąskaitų, kurių pagrindu formuojama finansinė atskaitomybė, apskaitos registrus:

- ilgalaikio turto, piniginių lėšų kasoje, piniginių lėšų banke, atsargų, pirkėjų skolų ir kitų gautinų sumų (kartu ir atskaitingo asmens A. J. atsiskaitymų apskaitos registrus), pardavimų pajamų, sąnaudų, kapitalo, įsipareigojimų tiekėjams, darbuotojams, VMI, SODRAI, kitiems kreditoriams už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d.;

- atskaitingo asmens A. J. avansines apyskaitas su išlaidų dokumentais už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d.;

- 2014 m. kasos knygą ir kasos dokumentus: kasos pajamų orderius, kasos išlaidų orderius, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius;

- 2016 m. birželio ir liepos mėnesių kasos knygas ir kasos dokumentus: kasos pajamų orderius, kasos išlaidų orderius, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius už 2016 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesius,

ir tokiu būdu nepagrindė laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. UAB ,,R.“ apskaitos dokumentais iš viso 212 366,19 Eur piniginių lėšų grynaisiais pinigais ir bankiniais pavedimais panaudojimo. Į buhalterinę apskaitą įtraukė neįvykusias darbo užmokesčio išmokėjimo operacijas, susijusias su įsipareigojimais darbuotojams, nepagrindė darbo užmokesčio išmokėjimo ūkinių operacijų, dėl to nebuvo galima laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. iš dalies nustatyti UAB ,,R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Veikdamas bendra tyčia ir turėdamas nusikalstamą tikslą pasisavinti jo žinioje buvusias UAB ,,R.“ pinigines lėšas, 2014–2015 m. laikotarpiu iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų pervedė į savo asmenines sąskaitas, nurodant „ūkio išlaidos“, iš viso 226 121,60 Eur, o būtent:

- laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. iš bendrovės sąskaitų, esančių AB „Citadele“ banke (Nr. (duomenys neskelbtini)), AB Šiaulių banke (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „Danske Bank“, AS, Lietuvos filiale (Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), pervedė iš viso 738 190 Lt (213 794,60 Eur), iš jų 73 7690 Lt (213 649,79 Eur) į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Šiaulių banke ir 500 Lt (144,81 Eur) į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią SEB banke;

- laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. vasario 2 d. iš bendrovės sąskaitos, esančios AB „Citadele“ banke (Nr. (duomenys neskelbtini)), į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Šiaulių banke, 12 327 Eur, taip iš viso pervedė 226 121,60 Eur, iš kurių 15 342,89 Eur grąžino į UAB „R.“ sąskaitas, 6 542,79 Eur panaudojo bendrovėms reikmėms, likusių 204 235,92 Eur panaudojimo dokumentais nepagrindė, į kasą negrąžino ir taip juos pasisavino.

Be to, jis nurodytu laikotarpiu iš UAB „R.“ atsiskaitomųjų sąskaitų grynaisiais pinigais išėmė iš viso 283 000,02 Eur, o būtent:

- laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Šiaulių banke, grynaisiais pinigais bankomatuose išėmė 233 600 Lt (67 655,24 Eur);

- laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. liepos 19 d. iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AS „Citadele banka“, grynaisiais pinigais bankomatuose išėmė 70 150 Lt (20 316,84 Eur);

- laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Danske Bank“, AS, grynaisiais pinigais bankomatuose išėmė 72 840 Lt (21 095,92 Eur);

- laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. liepos 19 d. grynaisiais pinigais iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Danske Bank“, AS, išėmė 48 000 Lt (13 901,76 Eur);

- laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 13 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. grynaisiais pinigais (pagal čekį) iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AS „Citadele banka“, išėmė 512 500 Lt (148 430,26 Eur);

- laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. vasario 2 d. grynaisiais pinigais iš bendrovės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AS „Citadele banka“, išėmė 11 600 Eur,

taip iš viso išėmė 283 000,02 Eur, iš kurių 650 179,81 Lt (188 305,09 Eur) panaudojo darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimui per 2014 m. bei 10 634,39 Eur darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimui per 2015 m., 57 195,27 Eur panaudojo bendrovės reikmėms, 22 500 Eur grąžino į UAB „R.“ kasą, likusių 4 365,25 Eur panaudojimo dokumentais nepagrindė, į kasą negrąžino ir taip juos pasisavino.

Tokiu būdu A. J., siekdamas pasisavinti svetimus didelės vertės pinigus, tyčia paslėpė UAB ,,R.“ laikotarpio nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, bei laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 2 d. pasisavino didelės vertės – 208 601,17 Eur – UAB ,,R.“ turtą ir padarė žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo A. J. gynėjas advokatas Linas Kiaurakis apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio dalį dėl A. J. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti šioje dalyje išteisinamąjį nuosprendį, o nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu (redakcija, galiojusia nusikalstamos veikos padarymo metu), šioje dalyje bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

2.1. Apeliantas nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismas, pripažindamas A. J. kaltu nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino bei ištyrė bylos aplinkybes, neapklausė dalies liudytojų, o nuteistojo, specialistės, liudytojų parodymus vertino formaliai, savo išvadas grindė prielaidomis, spėjimais, todėl padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu, bei nukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio nuostatas. Pagal teismų praktiką, nuosprendis teisėtas tada, kai juo yra tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jis priimtas bei surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o pagrįstas, kai teismo išvados dėl įstatymo taikymo yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais ir yra motyvuotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-74/2010, Nr. 2K-86/2010, Nr. 2K-664/2012, Nr. 2K-32-699/2016, Nr. 2K-79-976/2016, Nr. 2K-222-697/2016, Nr. 2K-109-746/2017 ir kt.). Savo forma ir turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 302–307 straipsniuose išdėstytų reikalavimus, taip pat turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs teismo baigiamųjų aktų argumentavimo (motyvavimo) svarbą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reikalauja, kad teismo priimamas nuosprendis būtų įtikinamas, nekeltų abejonių dėl jame padarytų teismo išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje būtų išdėstomi nuosekliai ir sudarytų logišką visumą. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-137-489/2022). Teismas turi glaustai ir tiksliai išdėstyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes <...> įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-137-489/2022).

2.3. Klaipėdos apygardos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nepaminėjo esminių kaltinamojo A. J., specialistės A. K. teisminio nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių, pateikė tik jų duotų paaiškinimų interpretaciją bei pavienius teiginius, iškreipė šių asmenų nurodytų aplinkybių esmę, nutylint svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės bylos faktinių aplinkybių nustatymui bei įrodymų vertinimui. Tiek nuteistojo, tiek specialistės dalies teisminio nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių nepaminėjimas skundžiame nuosprendyje iš esmės sutrukdė pirmosios instancijos teismui ne tik tinkamai nustatyti faktines bylos aplinkybes, įvertinti specialisto išvadų atitikimą teisminio nagrinėjimo metu gautiems duomenims, bet ir apsispręsti dėl teisminio nagrinėjimo metu gautų papildomų duomenų ištyrimo, jų vertinimo bei jų pakankamumo. Šioje byloje dalies pirmosios instancijos teisme ištirtų aplinkybių nutylėjimas, galimai tokiu būdu aplinkybių turinį adaptuojant pirmosios instancijos teismo siekiamų nustatyti bylos aplinkybių vertinimo kontekstui ir tokiu būdu teismui siekiant išvengti tokių aplinkybių vertinimo, turėjo esminės reikšmės skundžiamame nuosprendyje faktinių aplinkybių, taip pat ir faktinių aplinkybių pagal A. J. pateiktą kaltinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, nustatymui bei daromų išvadų teisingumui bei pagrįstumui.

2.4. Kaltinamasis A. J., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, be kitų aplinkybių, kurios nurodytos skundžiame nuosprendyje, nurodė ir tai, jog „<...> remontuodavome savaitgaliais ir po darbo, nes reikėjo fiziškai patekti į butus, darbuotojams už tai mokėjau papildomai <...>. Teikėme prašymą, kad būtų apklausti visi darbuotojai, apie 50 jų neapklausti, jie galėtų paliudyti, kad gaudavo didesnes algas, nes dirbdavo viršvalandžius. <...> teiksiu prašymą apklausti D. B., jis gali paliudyti, kas išvežė konteinerius <... >. Atėjus dirbti, oficiali skola buvo 70 000 be skolos Sodrai ir VMI. 2014 m. buvo sudarytas susitarimas su VMI ir Sodra, o aš pradėjau dirbti nuo 2012 m. Kad vyko teismai, aš nežinojau. Man ateinant, įmonei su veikla buvo prastai, trūko apyvartinių pinigų dalyvauti konkursuose ir gauti gerus objektus, bankas neskolino. Aš atsinešiau savo asmenines santaupas, medžiagas ir persirašiau skolas tiekėjams „ant tėvo įmonės“. <...> Buvo sutartis, investuota į įmonę, turėjau išsaugoti darbuotojus, o jie nesutiko dirbti, jei bus rodoma didesnė suma, nes antstoliai iškart daugiau atskaitydavo. Vieni mokėdavo patys, už kitus antstoliams mokėjome, bent 90 proc. darbuotojų buvo „antstolinių“. <...> Mes skaičiuodavome kiek darbuotojas išdirbo darbo valandų, kartais buvo mokama už padarytą darbą. Jei, pvz. minimumas 350 Eur, priklauso nuo darbo pobūdžio, specialisto kategorijos, papildomai sumokėdavau nuo 500 iki 1 000 Eur, kiekvienam skirtingai, bet kiekvienas darbuotojas gaudavo priedus. Tokia tvarka buvo iki man ateinant, o man dirbant, pats su darbuotojais kalbėdavausi prieš priimant į darbą ir supratau, kad sunkiai rasime darbuotojų kiek jų reikia ir tokios kvalifikacijos, kad įvykdytume sutartį. Beveik visų sąlyga buvo tokia, jog nori grynais, nes antstoliai išieško skolas, kad mokėjimas būtų kas savaitę ar dvi. Jei nesumoki, apsisuka ir kitą dieną į darbą neateina. Kai atėjau į įmonę, dirbo keli žmonės, bet kiek kalbėjau, prieš tai buvo panaši tvarka, todėl tą tvarką tokią ir tęsėme 2014–2 016 m. <...>. Per savaitę vien tik transportui su darbuotojais apie 500 Lt ir plius apgyvendinimas. <...> Kai atėjau į įmonę, savininkas ir buhalterė, kai pateikinėjo pelno nuostolio ataskaitas, deklaravo, kad įmonė jai skolinga nepriemoką, ji turėjo dokumentus, aš juos mačiau, buvo susitarta, kad įmonė dengs tą neišmokėtą sumą per metus ar pusantrų, buvo kaip priedas prie algos. K. S. buvo apie 12 000 Lt skola, buvo sutarta, kad aš padengsiu. Jiems skolą padengiau. Teisme apklausti liudytojai dirbo įmonėje. Buvome prašę prokurorės ikiteisminio tyrimo metu, kad apklaustų visus dirbusius mano vadovavimo laikotarpiu įmonėje. Prašymas buvo atmestas. Kažkodėl apklausta tik dalis <...>. Ieškojau ir radau, kas išvežė konteinerius, tai D. B., įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis tikrai gali paliudyti kada išvežė, kur nuvežė, kieno užsakymu. <...> Žmonės paliudijo, kad gaudavo daugiau <...>. Aš pats skolinausi pinigus iš kitų žmonių, kad įmonė galėtų gyvuoti. Įmonė 2016 m. bankrutavo, neišsaugojau tų užrašų. <...>. Po apklausos man skambino žmogus, sako, direktoriau, aš jus išgelbėjau, nes pasakiau, kad gaudavau tiek, kiek buvo rodoma Sodrai. Aš prisiimu kaltę, kad galėjau konteinerius išsaugoti, galėjau labiau dokumentais pasirūpinti. <...> Nuo 2015 iki 2016 m. dirbo dar apie 50 žmonių, kurie buvo neapklausti, dirbo ir Nidoje, ir Juodkrantėje, nedidelė dalis ir Klaipėdoje.“

2.5. Specialistė A. K., duodama paaiškinimus teisme, be kitų aplinkybių, kurios nurodytos skundžiame nuosprendyje, nurodė ir tai, jog jei būtų pateikti duomenys apie K. S., R. P., I. M. ir kitiems atskaitingiems asmenims išmokėtas pinigų sumas, juos būtų vertinusi. Ji pati liudytojų apklausos protokolų vertinti negali, jei teismas nurodytų vertinti, vertinti privalėtų. Jei liudytojas pasakytų, kad, pvz. remontui, iš vadovo kiekvieną mėnesį gaudavo 500 Eur, jei teismas nurodytų, kad turi atsižvelgti, juos vertintų. Pati vertinti apklausos protokolų negalėtų, turi būti nurodytas kaip tikras faktas, kad tikrai buvo išmokėta <...>. Apie liudytojų gaunamas didesnes nei išmokėjimo žiniaraščiuose nurodytas sumas jai nebuvo nurodyta nei užduotyje, nei liudytojų apklausos protokoluose, ji tokių duomenų neturėjo. Į klausimą, jei būtų pateikti liudytojų apklausų protokolai ir kiti duomenys, patvirtinantys apie UAB „R.“ darbuotojų gaunamą didesnį darbo užmokestį grynais, duomenys apie asmenų gyvenimą Nidoje bei nuomojamas patalpas, duomenys apie ūkio veiklai, remontams, benzinui perduotas ir asmenų patvirtintas, kad piniginės lėšos gautos, specialistė atsakė, kad „jei būtų teisme patvirtinti nauji duomenys, privalėčiau atsižvelgti į juos. <...> Išvadą specialistas pateiktų, jei būtų nurodytos konkrečios sumos“.

2.6. Apeliantas nurodo, jog 2024 m. rugsėjo 9 d. teisiamojo posėdžio metu po specialistės A. K. apklausos bylą nagrinėjantis teisėjas pranešė: „aš iš karto galiu ir reaguoti į pareikštą advokato prašymą dėl tyrimo papildymo. Tai teismas šį prašymą atmes, nekvies nei liudytojų čia prašomų visų, neskirs papildomos užduoties, visokių ekspertizių ir panašiai, skaičiavimų ir kitokių dalykų. <...> Galima išvada, kad teismas prieis tokios išvados, kad netgi tie pinigai, kurie buvo paimti J., kaip jis sako, ir matosi iš dokumentų, buvo panaudoti įmonės veiklai, tai tada teismas darys tokią vienokią ar kitokią išvadą ar čia yra pasisavinimas, ar vis dėlto pasisavinimo nėra <...>. O visas išvadas darys iš sukauptų dokumentų. Maža to, galima pasakyti, kad <...> dauguma liudytojų sakė, kad gaudavo neoficialų darbo užmokestį. Susiduriama su tokia situacija, kad netgi apskaičiuoti tą neoficialų vadinamą darbo užmokestį yra tiksliai vargu ar įmanoma, kadangi nurodomos įvairios sumos ir pan., tokį skaičiavimą atlikti būtų tikrai neįmanoma. Ta išvada, jeigu tokia ir būtų, sukaupus visus dirbusių asmenų parodymus ir panašiai, būtų tiktai sąlyginė, o tokia sąlyginė išvada, teismo nuomone, nebūtų vertinga, todėl byloje papildomų įrodymų tyrimo veiksmų neatliksime <...>“. Šis teisėjo sprendimas nenurodytas teisiamojo posėdžio protokole, tačiau užfiksuotas teisiamojo posėdžio garso įraše. Apeliantas nurodo, jog priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas pakeitė nuomonę, kad priimant nuosprendį atsižvelgs į prokurorės poziciją dėl atsisakymo apklausti prašomus liudytojus, taip pat ir tuos, kuriuos prokurorė ketino apklausti ikiteisminio tyrimo metu, ir jokio teismo posėdyje išsakyto aplinkybių vertinimo neatliko.

2.7. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo, o tikėtinų išvadų įrodomoji reikšmė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-20-507/2015, Nr. 2K-118- 489/2019, Nr. 2K-110-1073/2020, Nr. 2K-35-489/2021, Nr. 2K-76-495/2021 ir kt.), o baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, galimas, jei šios išvados patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-20-507/2015, Nr. 2K-191-495/2020, Nr. 2K-239-1073/2021, Nr. 2K-7-17-489/2024 ir kt.). Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas ignoravo ne tik byloje esančius duomenis, bet ir kasacinio teismo praktiką. Teismas išsakė nuomonę, jog tokia „išvada, jeigu tokia ir būtų, sukaupus visus dirbusių asmenų parodymus ir panašiai, būtų tiktai sąlyginė, o tokia sąlyginė išvada, teismo nuomone, nebūtų vertinga“, o tai rodo, kad bylos nagrinėjimo procesas ne tik nevyko skaidriai, sąžiningai ir teisingai, griežtai laikantis BPK nustatytų reikalavimų, bet ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nesiėmęs jokių veiksmų tai padaryti, išsakė išankstinę nuomonę dėl įrodymų, taip pat ir dėl negautų bei neištirtų, vertinimo.

2.8. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti kaltinamajam (įtariamajam, nuteistajam) įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą (BPK 10 straipsnis), taip pat pažymėta, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-499/2010, Nr. 2K-426/2011, Nr. 2K-430/2012, Nr. 2K-109/2014, Nr. 2K-173-976/2016 ir kt.), tačiau šiuo konkrečiu atveju, nors pirmosios instancijos teismui 2024 m. birželio 11 d. pateiktame prašyme prašomi atlikti veiksmai turėjo esminės reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, šiame prašyme nurodytos aplinkybės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu tirtos nebuvo, vis tik teismas atsisakė tenkinti pateiktus prašymus dėl liudytojų apklausos. Teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. posėdžio metu atsisakė tenkinti nuteistojo bei jo gynėjo prašymus dėl papildomų liudytojų (46 asmenų) apklausos (dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį), taip pat ir nuteistojo bei jo gynėjo prašomą apklausti liudytoją D. B., kuris gali patvirtinti aplinkybes dėl konteinerių, kuriuose buvo saugomi UAB „R.“ dokumentai, išgabenimo (dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį). Tokiu būdu teismas nesiėmė veiksmų išsiaiškinti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismui atsisakius apklausti papildomus liudytojus (46 asmenis), taip pat ir liudytoją D. B., bei iš anksto atsisakius tenkinti gynybos būsimus prašymus dėl papildomos specialisto išvados ar ekspertizės skyrimo ir po specialistes A. K. apklausos nesuteikus teisės nuteistajam bei jo gynėjui pateikti papildomus prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, ne tik apribojo, bet ir pažeidė kaltinamojo teises, numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, ir tai turėjo reikšmės objektyviam ir visapusiškam bylos aplinkybių ištyrimui.

2.9. Be to, pirmosios instancijos teismui nurodžius „dėl tyrimo papildymo, tai teismas šį prašymą atmes, nekvies nei liudytojų čia prašomų visų, neskirs papildomos užduoties, visokių ekspertizių ir panašiai, skaičiavimų ir kitokių dalykų“, susidarė situacija, jog teismas iš dalies perėmė kaltinimo funkciją, o tai iš esmės pažeidžia procesiniame įstatyme įtvirtintą rungimosi principą (BPK 7 straipsnis). Šiuo atveju, tiek valstybės kaltintojas ikiteisminio tyrimo stadijoje neapklausęs reikšmingų liudytojų ir netenkinęs gynybos prašymų, tiek pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė BPK įtvirtintą rungimosi principą, taip pat pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą, taigi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus ar turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams (Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10).

2.10. Apeliantas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio reikalavimų nesilaikymas sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

2.11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad inkriminuojant turto pasisavinimą, vien tik turto paėmimo fakto nepakanka, byloje turi būti nustatyta, ar kaltininko veiksmais įmonei buvo padaryta turtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-154-976/2017 ir kt.), turtinė žala turi būti reali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2012, Nr. 2K-P-78/2012, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-15-626/2023 ir kt.). Duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2010, Nr. 2K-7-330/2011, Nr. 2K-92/2012, Nr. 2K-P-95/2012 ir kt.).

2.12. Nuteistasis A. J. neneigia pinigų paėmimo grynaisiais iš UAB „R.“ atsiskaitomųjų sąskaitų bei piniginių lėšų pervedimo iš UAB „R.“ atsikaitomųjų sąskaitų į savo asmenines sąskaitas kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šių veiksmų vertinimo BK 183 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių kontekste. A. J. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, patvirtina, kad jo veiksmai buvo atlikti UAB „R.“, o ne savo asmeninei naudai ar interesais. Tiek išgryninti pinigai, tiek į asmenines sąskaitas persivesti ir išgryninti pinigai buvo naudojami įmonėje dirbančių darbuotojų pagrindiniam ir papildomam darbo užmokesčio, priedų, komandiruotpinigių išmokėjimui, darbuotojų vykimui į Nidą, Juodkrantę bei jų apgyvendinimui Nidoje, Juodkrantėje bei darbuotojų skolų antstoliams apmokėjimui, taip pat išgrynintos piniginės lėšos buvo naudojamos ir įvairioms įmonės veiklos reikmėms įsigyti. A. J. viso proceso metu nuosekliai nurodytas aplinkybes, kad iš UAB „R.“ paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms, įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis įstatymų nustatyta tvarka, to ne kartą prašė A. J. bei jo gynėjas, tačiau, ignoruodamas kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2010, Nr. 2K-7-330/2011, Nr. 2K-92/2012, Nr. 2K-P-95/2012 ir kt.), pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes patikrinti bei ištirti atsisakė.

2.13. Apeliantas nurodo, jog priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nuteistojo A. J. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, įvairiais proceso etapais duoti parodymai ne tik neprieštarauja prieš tai duotiems jo parodymams bei byloje nustatytoms aplinkybėms, tačiau papildo vieni kitus. Apeliantas nurodo ir tai, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas buvo atliekamas iš esmės renkant ir vertinant duomenis tik pagal valstybinio kaltintojo išankstinę nuostatą, kad kaltinamasis A. J. jau yra kaltas. A. J. teisinantys duomenys nebuvo renkami.

2.14. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, jog specialistas negalėtų nustatyti (paskaičiuoti), koks <...> neįtrauktas į apskaitą atlyginimas darbuotojams buvo išmokamas grynaisiais pinigais, specialistė A. K. teisminio nagrinėjimo metu ne kartą patvirtino, kad „apie liudytojų gaunamas didesnes nei išmokėjimo žiniaraščiuose nurodytas sumas man nebuvo nurodyta nei užduotyje, nei liudytojų apklausos protokoluose, aš tokių duomenų neturėjau“. Todėl tokių duomenų ji nevertino. Į užduotą klausimą, ar 2014–2016 m. dirbusių ir teisme apklaustų darbuotojų parodymai teisme leistų nustatyti ir įvertinti išmokėto neoficialaus atlyginimo dydį, specialistė atsakė, jog „tai turėtų būti nustatyta teisme ir pateikti duomenys perskaičiuoti piniginių lėšų panaudojimą, kurios nepagrįstos dokumentais <...> jei būtų teisme patvirtinti nauji duomenys, privalėčiau atsižvelgti į juos“. Paminėtos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl įmonės veiklai panaudotų piniginių lėšų darė ne remdamasis byloje esančiais ir teisme ištirtais duomenimis (specialistės A. K. parodymais), o remdamasis tik nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismo nurodytų selektyviai atrinktų duomenų pagrindu ir tai turėjo esminės reikšmės skundžiamame nuosprendyje daromų išvadų teisingumui ir pagrįstumui bei galutinio sprendimo priėmimui. Teismas, netenkindamas kaltinamojo A. J. gynėjo prašymo apklausti UAB „R.“ dirbusius 46 asmenis apie jų gautą ir jiems išmokėtą darbo užmokestį, komandiruotpinigius, vykimo į Nidą, Juodkrantę bei jų apgyvendinimo aplinkybes, ne tik nesilaikė kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos ištirti duomenis, rodančius, kad pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms, tačiau iš esmės pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Teismas nesuteikė galimybės po specialistės A. K. apklausos pateikti prašymus dėl įrodymų tyrimo papildymo. Taip pat teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas kaltinamojo teises, t. y. teisę į tai, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis kaip ir kaltinimo liudytojai.

2.15. Teismas, vertindamas kaltinamojo A. J. nurodytas aplinkybes dėl UAB „R.“ piniginių lėšų panaudojimo, nurodė, kad „teismas negali sutikti su kaltinamoje iškelta versija, jog visus pervestus iš bendrovės banko sąskaitos pinigus jis panaudojo bendrovės reikmėms“, tokią išvadą grindė tuo, jog kaltinamojo buvusi sutuoktinė L. J. parodė, kad už vyrą pervedinėdavo pinigus antstoliams bei tuo, kad pinigai buvo pervedami ir kaltinamojo šeimos nariams. Teismas rėmėsi 2014 – 2016 m. AB „Šiaulių bankas“ A. J. banko sąskaitų išrašais, tačiau, apelianto nuomone, teismo atlikta banko sąskaitos išrašo analizė nepatvirtina, kad kaltinamasis A. J. į asmeninę sąskaitą pinigines lėšas gavo vien tik iš UAB „R.“. Priešingai, nei sprendė teismas, byloje esantys duomenys (specialisto išvados Nr. IBPS-V-1619311-22, Nr. IBPS-V-3363596-22) patvirtina, kad A. J. į sąskaitas bankuose pinigines lėšas gavo ne tik iš UAB „R.“, bet ir iš kitų ūkio subjektų bei fizinių asmenų, o didžiausią išlaidų dalį, 875 090 Lt (253 443,58 Eur), sudarė grynųjų pinigų išėmimas bankomatuose. Pagal UAB „R.“ atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose išrašus nustatyta, kad per 2014–2015 m. į A. J. asmenines sąskaitas buvo pervesta 226 121,60 Eur , bendrovės „R.“ reikmėms buvo panaudota 9 591,15 Lt (2 777,79 Eur), likusios ūkio išlaidoms į asmenines sąskaitas banke gautos 678 298,85 Lt (196 448,92 Eur) sumos panaudojimas nenustatytas, nes didžioji dalis buvo išgryninta bankomatuose.

2.16. Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad A. J. į asmenines sąskaitas pinigines lėšas gavo ne tik iš UAB „R.“ (226 121,60 Eur), bet ir iš kitų ūkio subjektų bei fizinių asmenų, o didžiausią jo sąskaitoje esančių išlaidų dalį 875 090 Lt (253 443,58 Eur) sudarė grynųjų pinigų išėmimas bankomatuose, bei tai, kad A. J. viso proceso metu tvirtino, kad visus UAB „R.“ išgrynintus pinigus jis panaudojo bendrovės reikmėms, todėl, įvertinus tai, kad iš A. J. sąskaitos buvo išgryninta ženkliai didesnė pinigų suma nei buvo gauta iš UAB „R.“, todėl pirmosios instancijos teismas padarė deklaratyvią ir bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, jog „teismas negali sutikti su kaltinamojo iškelta versija, jog visus pervestus iš bendrovės banko sąskaitos pinigus jis panaudojo bendrovės reikmėms“. Priešingai, nei sprendė teismas, A. J. asmeninėje sąskaitoje, į kurią buvo pervestos bei vėliau išgrynintos UAB „R.“ piniginės lėšos, sąskaitoje esančiomis asmeninėmis piniginėmis lėšomis (išgryninus iš UAB „R.“ gautas pinigines lėšas) disponavo teisėtai ir pagrįstai. Priešingai, nei teigia pirmosios instancijos teismas, tai neleidžia daryti išvados, kad „susidariusias skolas ir išvardytus mokėjimus kaltinamasis grąžindavo ir pavedimus atlikdavo iš pervestų sau bendrovės piniginių lėšų“.

2.17. Specialistė A. K. nurodė, jog atlikdama tyrimą dėl UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos, banko sąskaitų duomenis vertino nuo 2014 m. Ji aplinkybių, susijusių su UAB „R.“ bankinėmis operacijomis iki 2014 m., netyrė. A. J., duodamas parodymus, rėmėsi savo darbo patirtimi UAB „R.“ nuo 2012 m. birželio 19 d. Apie VMI, Sodros inkasinius reikalavimus bei šių reikalavimų taikymą UAB „R.“ atžvilgiu jis nurodė, jog „išgrynindavo pinigus, kad įmonės veikla nesustotų, kitais atvejais persivesdavo į savo sąskaitą ir tada apsaugodavo pinigus, nes reikėjo pirkti medžiagas, <...>, o esant inkasiniams reikalavimams, būtų sustojusi įmonės veikla <...>“, t. y. patvirtino, jog ėmėsi priemonių UAB „R.“ pinigines lėšas apsaugoti tuo atveju, jeigu VMI ar Sodra išstatytų inkasinius reikalavimus UAB „R.“. Nors specialistė A. K. teigė, jog 2014–2015 m. UAB „R.“ banko sąskaitose nematė inkasinių pavedimų, tačiau tai nepatvirtina jų nebuvus iki 2014 m., o taip pat nepaneigia nuteistojo A. J. nurodytų aplinkybių dėl piniginių lėšų pervedimo ir jų išgryninimo aplinkybių bei jų panaudojimo UAB „R.“ veikloje.

2.18. Skundžiamame nuosprendyje iš esmės pripažįstama, kad didžioji dalis įmonės darbuotojų gaudavo atlyginimą ar jo dalį grynaisiais pinigais, už kuriuos nebuvo pasirašoma. UAB „R.“ piniginės lėšos panaudotos bendrovės naudai ir interesams – išmokant didesnį darbo užmokestį įmonėje dirbusiems asmenimis bei atsiskaitant su įmonės darbuotojais. Šiems teiginiams pagrįsti teismas nurodė, jog kai kurie teisme apklausti liudytojai (Z. J., J. V., G. S., K. B., V. J., O. M., T. K., E. L., A. A., L. Š., A. Š., V. S., A. B.) tvirtino, kad jie tikrai gaudavo didesnį atlyginimą nei buvo rodoma kasos išlaidų orderiuose ar Sodros išrašuose apie jiems išmokėtą atlyginimą, šias aplinkybes patvirtinto ir įmonės buhalterė N. K., kuri nurodė, kad ji gaudavo didesnį atlyginimą, mokamą grynaisiais. Be skundžiamame nuosprendyje nurodytų teisme apklaustų liudytojų didesnius atlygintus grynais nurodė gavę ir teisme apklausti liudytojai V. M., L. M., K. S., P. P., V. O., A. Š., S. M., V. M., J. J., T. G., S. S.. V. R., M. Š. bei kt., o liudytojai V. M., K. S., P. P. nurodė ir kas mėnesį iš A. J. papildomai gaudavę nuo 200 iki 1000 Eur (įrankių nuomai, benzinui, medžiagoms, smulkmenoms ir kitoms UAB „R.“ einamosios išlaidoms apmokėti). Tačiau šių duomenų pirmosios instancijos teismas nevertino ir neanalizavo. Taip pat teismas, atsisakęs tenkinti gynybos prašymus dėl papildomų liudytojų, kurie tikėtina taip pat patvirtintų gavę didesnius atlyginimus grynaisiais, apklausos, vadovaudamasis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, neįvertino, kad nėra paneigtos aplinkybės, jog A. J. gautas pingines lėšas panaudojo UAB „R.“ reikmėms. Šių duomenų kontekste teismas padarė priešingą išvadą, jog išgrynintus pinigus A. J. panaudojo ne įmonės reikmėms, bet pasisavino. Apelianto manymu, šią išvadą pagrindžiantys pirmosios instancijos teismo motyvai neatitinka nuoseklios ir logiškos argumentų dėstymo sekos, kylančios iš teismo atliktos įrodymų analizės, jie yra chaotiški, deklaratyvūs, nepagrįsti byloje ištirtais duomenimis, be to, prieštaraujantys skundžiame nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms, padarytoms išvadoms bei kasacinio teismo praktikai. Pirmosios instancijos teismo argumentai nepaneigia A. J. veiksmų, susijusių su UAB „R.“ poreikių tenkinimu, jo tikslų iš UAB „R.“ gautas bei išgrynintas pinigines lėšas panaudoti įmonės veikloje.

2.19. Asmens veiksmus kvalifikuojant kaip turto pasisavinimą turi būti nustatyta reali įmonei padaryta žala. Nagrinėjamoje byloje ūkinės finansinės veiklos tyrimui nebuvo pateikta UAB „R.“ didžioji knyga už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d., buhalterinės sąskaitos: ilgalaikio turto, piniginių lėšų kasoje, piniginių lėšų banke, atsargų, pirkėjų skolų ir kitų gautinų sumų, pardavimų pajamų, sąnaudų, kapitalo, įsipareigojimų tiekėjams, darbuotojams, VMI, Sodrai, kitiems kreditoriams už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d.; atskaitingo asmens A. J. avansinės apyskaitos su išlaidų dokumentais už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d.; 2014 m. kasos knyga ir kasos dokumentai; 2016 m. birželio ir liepos mėn., kasos knygos ir kasos dokumentai. Taigi šiuo atveju negalima nustatyti dalies piniginių lėšų, kurios buvo išgrynintos iš bendrovės bei A. J. sąskaitų, panaudojimo. Tačiau apklausus apie 50 proc. 2014–2016 m. UAB „R.“ dirbusių asmenų, atsisakius apklausti dar 46 UAB „R.“ dirbusius asmenis, remiantis daugumos teisminio nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, akivaizdu, kad UAB „R.“ galimai nebuvo padaryta jokia žala arba žala bendrovei nebuvo tokia, kokia nurodyta kaltinime. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų šioms aplinkybėms nustatyti ir tokiu būdu teisingai bei objektyviai ištirti bylos aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima priimti teisėtą ir pagrįstą spendimą.

2.20. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-317-719/2018, Nr. 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Apelianto manymu, šioje byloje liko nepaneigtas A. J. gautų ir išgrynintų UAB „R.“ piniginių lėšų panaudojimas bendrovės reikmėms. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. J. iš UAB „R.“ sąskaitos išgrynintas bei pervestas į asmenines sąskaitas bei išgrynintas pinigines lėšas naudojo UAB „R.“ veikloje, todėl jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 3 dalyje.

2.21. Apeliantas nurodo, kad A. J. nepadarė ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo darė ne remdamasis byloje esančiais ir teisme ištirtais duomenimis (nuteistojo A. J. bei kitų proceso dalyvių parodymais), tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų selektyviai atrinktų duomenų pagrindu, o tai turėjo įtakos ir tinkamam faktinių aplinkybių nustatymui. Nuteistasis A. J. viso proceso metu nuosekliai parodė, jog administracinėse patalpose buvo vienas kabinetas, dokumentų nebuvo kur susidėti, todėl dokumentus nešdavo sudėti į konteinerį, jis pats dokumentų nenešdavo. Konteineriuose buvo laikomi ir brangūs įrankiai. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje pateikęs selektyviai atrinktų nuteistojo A. J. nurodytų aplinkybių interpretaciją ir tokiu būdu netinkamai nustatęs UAB „R.“ dokumentų neišsaugojimo (dingimo) aplinkybes, kaltinimą dėl UAB „R.“ dokumentų neišsaugojimo nagrinėjo pagal išsikeltą hipotezę, jog pagal A. J. parodymus UAB „R.“ dokumentus pagrobė buvęs UAB „R.“ akcininkas ir vadovas R. P.. Priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo manyti, jog kažkas siekė pagrobti ir pagrobė UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Iš UAB „R.“ teritorijos dingus konteineriui, kartu su juo dingo ir jame laikyti UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai.

2.22. Nuteistasis A. J., teisminio nagrinėjimo metu duodamas parodymus, nurodė, kad konteinerius išvežė D. B., UAB „(duomenys neskelbtini)“, bei prašė šį asmenį apklausti, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo nesvarstė, be to, šių aplinkybių net nepaminėjo skundžiamame nuosprendyje. Bylos nagrinėjimo metu aplinkybes dėl dokumentų laikymo ir saugojimo įmonės biuro kieme stovėjusiuose konteineriuose bei jų dingimo ir dalies dokumentų atsiradimo teisminio nagrinėjimo metu patvirtino įmonės buhalterė N. K. bei tuo metu direktoriaus pareigas ėjęs K. S., o dalies dokumentų atsiradimo aplinkybes patvirtino D. A., R. P.. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino. Apeliantas nurodo, kad paminėtų liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina nuteistojo A. J. parodymus dėl UAB „R.“ dokumentų saugojimo įmonės konteineriuose tvarkos, taip pat ir aplinkybes dėl konteinerių dingimo bei po K. S. bei R. P. kreipimosi į buvusį įmonės vadovą ir akcininką R. P. šių dokumentų atsiradimo aplinkybes. Tai rodo, kad su UAB „R.“ dokumentų dingimu ir dalies jų neišsaugojimu yra susijęs ne nuteistasis A. J., o kiti asmenys, galimai R. P., kurio nurodymu buvo išgabenti konteineriai, bei kuris po K. S. bei bankroto administratorės R. P. telefoninių skambučių dalį dokumentų grąžino. Šios aplinkybės, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, neleidžia daryti pagrįstos išvados, jog UAB „R.“ dokumentai buvo tyčia paslėpti ir juos tyčia paslėpė A. J.. Akivaizdu, jog UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo išvežti kartu su konteineriais, o konteinerius išvežę asmenys, nežinodami apie ten laikomus „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, nesiėmė visų priemonių juos išsaugoti, tačiau sužinoję, jog šių dokumentų ieško UAB „R.“ administracijos darbuotojai, juos grąžino, tačiau galimai grąžino ne visus ir tokiu būdu dalis dokumentų nebuvo išsaugoti.

2.23. Aplinkybes, jog galimai dokumentų saugojimo vieta ir jų saugojimo tvarka buvo pasirinkta netinkamai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu pripažino nuteistasis A. J.. Liudytojų K. S., N. K. nurodytos aplinkybės, taip pat nuteistojo parodymai leidžia spręsti, jog A. J. veiksmuose nebuvo tyčios paslėpti UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentus. UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai dingo ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių. Liudytojai patvirtino, kad A. J. aktyviai dalyvavo dokumentų grąžinimo bankroto administratoriui procese. Visa tai rodo, kad UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, priešingai, nei skundžiame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nebuvo tyčia paslėpti, o buvo prarasti/neišsaugoti dėl nepakankamos dokumentų saugojimo kontrolės bei galimai dėl netinkamai pasirinktos dokumentų saugojimo vietos ir nenustatytos saugojimo tvarkos, ir atsakomybė už tai kyla įmonės vadovui. A. J. šias aplinkybes pripažįsta ir dėl jų gailisi. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo neišsaugoti, bet ne tyčia paslėpti, todėl A. J. veiksmuose yra ne nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, bet galimai BK 223 straipsnyje, požymiai, todėl A. J. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, turėtų būti perkvalifikuota į BK 223 straipsnio 1 dalį.

3. Teismo posėdyje nuteistojo A. J. gynėjas ir pats nuteistasis A. J. prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo A. J. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. J. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis. Nors pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Šioje dalyje priimant išteisinamąjį nuosprendį, taip pat naikinama skundžiamo nuosprendžio dalis dėl subendrintos bausmės A. J. paskyrimo, nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta konfiskuoti nuteistojo turtą ir kuria paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. J. turtui. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas tik iš dalies, nes skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. J. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, dėl pagal šį baudžiamąjį įstatymą paskirtos bausmės ir kita skundžiamo nuosprendžio dalis yra teisėta, pagrįsta ir paliekama galioti.

Dėl BK 183 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) numatytos nusikalstamos veikos

5. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. J. buvo nepagrįstai nuteistas už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusias UAB „R.“ pinigines lėšas (BK 183 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, jų tarpusavio sąsajų, todėl padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas ir tai turėjo esminės reikšmės teismo išvadoms dėl nuteistojo A. J. veiksmų vertinimo. Šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė dalį bylos aplinkybių (A. J. iš bendrovės banko sąskaitų persivestų ir išgrynintų pinigų sumas, bendrovei grąžintą sumą, o taip pat dalį bendrovės reikmėms panaudotos sumos), be kita ko, iš esmės pripažino, kad UAB „R.“ darbuotojai gaudavo didesnius, nei numatyta jų darbo sutartyse, atlyginimus, tačiau nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl A. J. kaltės padarius BK 183 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių byloje reikalinga atlikti įrodymų tyrimą, kurį atlikti buvo prašoma nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, jog gynybos prašomi apklausti liudytojai (UAB „R.“ dirbę darbuotojai) bei papildomas bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimas patvirtintų, kad A. J. UAB „R.“ pinigines lėšas panaudojo įmonės reikmėms. Šie apeliacinio skundo argumentai yra susieti ir su pirmosios instancijos teismo esą padarytu teisės į gynybą pažeidimu, nes pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų išsiaiškinti aplinkybes, turinčias reikšmės bylą teisingai išspręsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.

7. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-139/2015, Nr. 2K-236-648/2020 ir kt.). Nuspręsti kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, yra išskirtinai bylą nagrinėjančio teismo kompetencija. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus duomenis, kurie leido teismui nustatyti esmines bylos aplinkybes. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė A. K. parodė, jog norint įvertinti išmokėto neoficialaus atlyginimo dydį ir perskaičiuoti bendrovės reikmėms panaudotą sumą, specialistui turi būti pateikti duomenys apie tikslias darbuotojų gautas sumas. Specialistas negali remtis vien liudytojų apklausų protokoluose nurodytomis nevisiškai tiksliomis aplinkybėmis, tyrimas atliekamas pagal konkrečius duomenis. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad papildomų duomenų gavimas būtų galėjęs suteikti reikšmingos naujos informacijos.

8. Susipažinusi su bylos duomenimis teisėjų kolegija nenustatė, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista ar apribota A. J. teisė į gynybą. Byloje buvo apklausti liudytojai, specialistė, atlikusi UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, ištirti ir įvertinti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ne visi asmenys, dirbę UAB „R.“, buvo apklausti. Vis tik, kaip jau buvo minėta, teisingą teismo sprendimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, bet daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas išvadoms padaryti pakankamas kiekis UAB „R.“ darbuotojų. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jie kartojasi ir kiekvienas apklaustas liudytojas apie darbo užmokesčio mokėjimą, kelionės, apgyvendinimo ir kitas išlaidas, nepaaiškina ko nors daugiau, negu paaiškino jau apklausti liudytojai. Esant tokiai situacijai teismas gali nuspręsti, kad visų UAB „R.“ dirbusių asmenų apklausti nėra tikslinga. Tokią situaciją, kuomet galimai nebuvo gauti visi gynybai svarbūs duomenys, teisėjų kolegija vertina taikant principą in dubio pro reo (abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti). Tačiau apeliacinio skundo argumentai, kad A. J. teisinančių bylos duomenų pirmosios instancijos teismas neįvertino, kolegijos nuomone, yra pagrįsti.

9. Pagal BK 183 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Esminis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks teisėtai kaltininko valdomas turtas (turtinė teisė) tampa jo neteisėtai valdomas, t. y. faktiškai yra pasisavinamas, ir taip padaroma žala turto savininkui. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą, kuri suprantama kaip nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-175-1073/2019, Nr. 2K-136-489/2023). Turto pasisavinimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas veikiant tiesiogine tyčia. Apie kaltės turinį sprendžiama įvertinus tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (esantį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Tuo tikslu atsižvelgtina į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, taip pat į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022). Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-99-489/2023). Be to, pagal teismų praktiką, turi būti įvertintas ne tik pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas, bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Todėl turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą.

10. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) nuteistas už tai, kad būdamas UAB „R.“ vadovu, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2015 m. vasario 2 d., iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų į savo asmenines sąskaitas pervedė 226 121,60 Eur, iš kurių 204 235,92 Eur nepagrįsti panaudojimo dokumentais ir negrąžinti į kasą. Be to, nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2015 m. vasario 2 d. A. J. iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų grynaisiais pinigais išėmė 283 000,02 Eur, iš kurių 4 365,25 Eur panaudojimo dokumentais nepagrindė ir į kasą negrąžino. Tokiu būdu A. J. pasisavino didelės vertės – 208 601,17 Eur UAB „R.“ turtą ir padarė bendrovei žalą.

11. Byloje nustatyta, to neginčija ir apeliacinį skundą padavęs nuteistojo gynėjas, kad A. J. nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. buvo UAB ,,R. vadovu ir kasininku bei laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. liepos 18 d. faktiniu direktoriumi ir kasininku (t. 1, b. l. 109–114) ir turėjo pareigą tinkamai bei sąžiningai organizuoti UAB „R.“ finansinę apskaitą.

12. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad A. J. iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų į savo asmenines sąskaitas pervedė 226 121,60 Eur, iš kurių 204 235,92 Eur nepagrįsti panaudojimo dokumentais ir negrąžinti į kasą, be to, iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų grynaisiais pinigais jis išėmė 283 000,02 Eur, iš kurių 4 365,25 Eur panaudojimo dokumentais nepagrindė ir į kasą negrąžino.

13. Apeliantas neginčija skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, kad A. J., būdamas UAB „R.“ vadovu, iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų pinigines lėšas pervedė į savo asmenines sąskaitas, o taip pat, jog iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų išėmė grynuosius pinigus, tačiau nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad UAB „R.“ lėšos buvo panaudotos ne bendrovės reikmėms, o asmeniniams A. J. interesams tenkinti.

14. Nuteistasis A. J. viso proceso metu tvirtino, jog visi bendrovės pinigai buvo panaudoti tik bendrovės reikmėms. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. J. kaltės pasisavinus UAB „R.“ turtą – pinigines lėšas, nurodė, jog netiki A. J. versija, kad iš bendrovės banko sąskaitos į asmenines sąskaitas persivestos, o taip pat iš bendrovės sąskaitos išgrynintos piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo A. J. parodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje apklaustų liudytojų UAB „R.“ darbuotojų ir paties A. J. parodymus ir nepagrįstai sprendė, kad šių liudytojų parodymai nepatvirtino, jog A. J. iš bendrovės sąskaitų paimtus pinigus naudojo bendrovės reikmėms. Nagrinėjamoje byloje iš tiesų nėra didelės dalies buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms, t. y. didesnį, nei numatyta darbo sutartyje, darbo užmokestį gavusių bendrovės darbuotojų parašų, apmokėjimo už paslaugas ar prekes dokumentų, tačiau A. J. parodymus, kad UAB „R.“ priklausančias lėšas jis panaudojo bendrovės reikmėms, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Be kita ko, pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, jog UAB „R.“ darbuotojai galėjo gauti didesnius atlyginimus, nei buvo nurodyta jų darbo sutartyse.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „R.“ 2014 m. – 2016 m. balandžio mėnesiais dirbo nuo 23 iki 58 darbuotojų. UAB „R.“ darbo užmokesčio žiniaraščiuose nurodytas darbuotojams išmokėtinas mėnesio darbo užmokestis svyravo nuo 100 Eur iki daugiau nei 400 Eur (t. 2, b. l. 19–107, t. 14, b. l. 37–43, 48–73).

16. Nuteistasis A. J., neigdamas savo kaltę dėl UAB „R.“ turto pasisavinimo, teisiamajame posėdyje parodė, kad bendrovės pinigus išgrynindavo, o taip pat persivesdavo į savo sąskaitą, tačiau taip elgėsi norėdamas apsaugoti bendrovės lėšas nuo inkasinių VMI, Sodra pavedimų. Persivestus ir išgrynintus pinigus grąžindavo į bendrovės kasą. Už išgrynintus bendrovės pinigus mokėdavo atlyginimus, komandiruotpinigius darbuotojams, pirkdavo statybines medžiagas, mokėdavo už darbuotojų apgyvendinimo paslaugas. Nuteistasis taip pat parodė, kad jo nurodymu bendrovės buhalterinės apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, nes darbuotojams, kurie nesutiko dirbti už didesnį oficialų atlyginimą, grynaisiais buvo mokami priedai. Darbuotojai nenorėjo, kad antstoliai nuskaičiuotų sumas iš jų darbo užmokesčio. Minimalus atlyginimas buvo 350 Eur, o papildomai sumokėdavo nuo 500 iki 1 000 Eur. Per savaitę darbuotojų transporto išlaidos sudarydavo apie 500 Lt, taip pat buvo mokama už jų apgyvendinimą – 1 000 Eur per mėnesį už 4 darbuotojų apgyvendinimą žiemos laikotarpiu, 3 000–4 000 Eur per mėnesį už darbuotojų apgyvendinimą gegužės–rugsėjo mėnesiais. Atlyginimams išmokėti per mėnesį reikdavo 40 000 Eur. Išgrynintais bendrovės pinigais buvo apmokami ir garantinio remonto darbai. Nuteistasis parodė ir tai, kad visus grynųjų pinigų išmokėjimus fiksavo savo užrašuose, tačiau bendrovei bankrutavus šie užrašai dingo.

17. Tokius nuteistojo A. J. parodymus apie darbuotojams išmokėtus didesnius, nei nurodyta darbo sutartyse bei užfiksuota darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščiuose, atlyginimus, o taip pat kitas bendrovės reikmėms panaudotas lėšas, patvirtino ir liudytojais apklausti UAB „R.“ 2014–2016 m. įvairiais laikotarpiais dirbę asmenys.

18. Liudytoja N. K., ėjusi UAB „R.“ buhalterės pareigas, teisiamajame posėdyje parodė, jog ji apskaičiuodavo darbuotojams pagal darbo sutartį priklausantį darbo užmokestį. Jai pateiktuose atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiuose ne prie visų pavardžių būdavo parašai, tačiau kai darbuotojai ateidavo į biurą pasirašyti žiniaraščiuose, sakydavo, jog gavo didesnę sumą, nei ta, už kurią pasirašė. Darbuotojų darbo užmokestis darbo sutartyse buvo nurodomas minimalus, tačiau jiems grynaisiais buvo išmokamos papildomos sumos, taip pat buvo sumokama už apgyvendinimo paslaugas, kelionės išlaidas. Liudytoja parodė, kad ir ji pati gaudavo didesnį atlyginimą nei nurodyta darbo sutartyje, tačiau buhalterinėje apskaitoje tai neatsispindėjo. 2015 m. gaudavo 700–800 Eur per mėnesį kartu su darbo užmokesčiu.

19. Liudytoja L. J., dirbusi UAB ,,R.“ buhalterijoje, teisiamajame posėdyje parodė, kad ji gaudavo didesnį atlyginimą nei numatyta darbo sutartyje. Bendrovę A. J. nusipirko su skolomis, kurias turėjo grąžinti, reikėjo atlikti ir garantinio remonto darbus. Skolas A. J. dengė ir iš savo asmeninių lėšų. Bendrovės darbuotojams atlyginimas buvo mokamas grynaisiais. Jų darbo užmokestis, nurodytas darbo sutartyje, neatitikdavo išmokamo atlyginimo, jie gaudavo daugiau, nuo 1 000 iki 2 000 Eur. Darbuotojų atlyginimas atitiko darbo rinkos kainas.

20. Liudytojas R. P., dirbęs UAB „R.“ gamybos vadovu ir buvęs šios bendrovės vadovu ir akcininku, apklaustas teisiamajame posėdyje parodė, kad atlyginimą gaudavo grynaisiais. Apmokėjimo grynaisiais prašė pats, nes turėjo skolų. Liudytojas parodė ir tai, kad esant būtinybei už savo pinigus nupirkdavo bendrovei reikalingas prekes, buhalterijai pateikdavo kasos čekį ir sąskaitą faktūrą, o buhalterė ar A. J. atiduodavo grynuosius pinigus.

21. Liudytojai V. M. ir K. S., UAB „R.“ darbuotojai, formaliai 2015–2016 m. ėję ir UAB „R.“ direktoriaus pareigas, teismui davė parodymus apie iš A. J. gautus grynuosius pinigus ir jų panaudojimą bendrovės reikmėms. Liudytojas V. M. parodė, kad UAB „R.“ objektai buvo Kuršių Nerijoje, į juos veždavo darbuotojus, įrankius, medžiagas, dalis darbuotojų gyveno išnuomotose patalpose. Jis atlyginimo gaudavo iki 1 000 Eur. Atlyginimas buvo mokamas grynaisiais. Taip pat grynaisiais gaudavo pinigus papildomoms išlaidoms (kurui, transporto priemonės remontui, įrankių nuomai), kurios galėjo siekti 1 000 Eur. Šiuos pinigus duodavo A. J.. Liudytojas K. S. parodė, kad UAB „R.“ kaip tiekėjas uždirbdavo 1 000–1 200 Eur, papildomai gaudavo 500 Eur, tačiau buhalteriniuose dokumentuose pasirašydavo už minimumą. Pinigus grynaisiais mokėdavo A. J.. Liudytojas parodė ir apie tai, kad UAB „R.“ turėjo 3 stambius objektus Nidoje, Juodkrantėje. Juose dirbo bendrovės darbuotojai, kurių darbo sutartyse buvo nurodomas minimalus darbo užmokestis, tačiau jie gaudavo daugiau, pagalbinis darbininkas uždirbdavo nuo 1 000 Eur, specialistas apie 2 000–2 500 Eur. 2014–2016 m. už minimumą niekas nebūtų dirbęs. Liudytojas parodė ir apie tai, kad A. J. per mėnesį duodavo 600–800 Eur medžiagų pirkimui.

22. Teisiamajame posėdyje apklausti kiti UAB „R.“ darbuotojai taip pat parodė apie jiems išmokėtas didesnes, nei nurodyta darbo sutartyje, darbo užmokesčio sumas bei kitas bendrovės išlaidas, susijusias su jų apgyvendinimu, kelionės išlaidomis, o taip pat ir už grynuosius pinigus pirktas prekes, naudotas bendrovei vykdant statybos darbus. Liudytojas I. M. parodė, kad jo atlyginimas buvo 5 000 Lt ir vėliau apie 1 200–1 600 Eur, nors darbo sutartyje buvo nurodytas minimalus darbo užmokestis. Vien už minimalų atlyginimą niekas nebūtų sutikęs dirbti. Liudytojas parodė, kad gavęs pinigus pasirašydavo kasos išlaidų orderyje. Dirbant Nidoje, Juodkrantėje, Pervalkoje bendrovė apmokėdavo kelionės bei apgyvendinimo išlaidas, mokėdavo ir už komandiruotes, be to, buvo mokami priedai. Liudytojas nurodė ir tai, kad pirkdavo statybines medžiagas objektams. A. J. duodavo pinigų apmokėti už apgyvendinimą, statybinių medžiagų pirkimui. Per savaitę iš A. J. gaudavo 5 000–8 000. Liudytojas A. B., vykdęs mūrijimo, betonavimo darbus, parodė, kad jo atlyginimas buvo iki 4 000 Lt, 1 200–1 300 Eur, į šią sumą įėjo ir apmokėjimas už viršvalandžius. Pinigus sumokėdavo grynaisiais, gavęs pasirašydavo. Liudytojas taip pat parodė, kad atliekant darbus Nidoje, gyveno išnuomotame bute, už kurį jam mokėti nereikėjo. Liudytojas P. P. parodė, jog gaudavo 1 000 Eur atlyginimo, didžiausia suma, kurią yra gavęs – 1 200 Eur. Atlyginimą grynaisiais mokėjo A. J., tik kelis kartus yra gavęs į banko sąskaitą. Taip pat iš A. J. gaudavo lėšų, skirtų statybinių medžiagų pirkimui. Už gaunamą atlyginimą pasirašydavo nuvykęs į bendrovės buhalteriją, tačiau pasirašė ne už visus darbo užmokesčio išmokėjimus. Liudytojas V. O. parodė, kad UAB „R.“ dirbo brigadininku, jo alga, kurią gaudavo grynais, buvo 4 000–4 500 Lt, vėliau 1 000–1 500 Eur. Už minimalų atlyginimą niekas nebūtų dirbęs. Kiti darbuotojai gaudavo 1 000–1 200 Eur, mažiausiai – 800–900 Eur uždirbdavo pagalbiniai darbuotojai. Atlyginimą mokėdavo A. J., kartais A. J. pinigus perduodavo jam (V. O.) ir jis juos išmokėdavo darbininkams. Liudytojas parodė ir tai, kad atliekant darbus Nidoje darbuotojams bendrovė nuomojo patalpas. Liudytojas A. Š. parodė, kad jis atlyginimo gaudavo 1 000–1 500 Eur. Į darbą Nidoje veždavo bendrovės autobusas, už keltą pats nemokėdavo. Liudytojas Z. J. parodė, kad jo atlyginimas, nurodytas darbo sutartyje, buvo minimalus, tačiau gaudavo priedus, premijas, todėl per mėnesį gaudavo apie 1 000 Eur. Atlyginimą išmokėdavo brigadininkas. Liudytojas J. V. parodė, kad gaudavo 1 200–1 500 Eur atlyginimą. Už minimumą nebūtų dirbęs. Liudytojas G. S. parodė, kad UAB „R.“ dirbo vasaros metu, ne kiekvieną dieną, uždirbdavo 600–800 Lt per mėnesį. Kai dirbo Neringoje, į darbą važiuodavo bendrovės automobilis, už keltą mokėti nereikėjo. Liudytojas J. G. parodė, kad jo atlyginimas turėjo būti maždaug 600 Eur per mėnesį, tačiau gaudavo mažiau. Bendrovės transportu nemokamai vykdavo į darbo vietą, už keltą nereikėjo mokėti. Kai kurie darbuotojai gyveno bendrovės išnuomotuose butuose. Liudytojas V. J. parodė, kad neprisimena kiek uždirbdavo, tačiau už minimalų atlyginimą nebūtų dirbęs. Nidoje gyveno bendrovės išnuomotame bute. Liudytoja S. M. parodė, kad jos atlyginimas atskaičius mokesčius buvo 4 000 Lt, 1 200–1 300 Eur, gavusi atlyginimą pasirašydavo. Nemokamai bendrovės transportu vykdavo į darbo vietą Nidoje. Taip pat nemokamai buvo apgyvendinta Nidoje. Tokias pat vykimo į darbo vietą Nidoje ir apgyvendinimą nurodė ir liudytojas H. U., tačiau šis liudytojas nurodė tiksliai neprisimenantis gauto atlyginimo dydžio, galbūt gaudavo minimumą. Liudytoja O. M. parodė, jog buvo nustatytas minimalus atlyginimas, tačiau papildomai buvo mokami priedai, per mėnesį ji uždirbdavo 3 000 Lt, vėliau iki 1 000 Eur. Liudytoja taip pat nurodė, jog už apgyvendinimą ir vykimą į Nidą mokėjo bendrovė. Tokią pat aplinkybę nurodė ir liudytojas S. G., kuris parodė ir tai, kad uždirbdavo iki 1 500 Lt. Liudytojas A. P. nurodė neatsimenantis savo atlyginimo dydžio, galimai gaudavo 1 200 Eur. Vykimo į darbą ir apgyvendinimo išlaidas apmokėdavo darbdavys. Liudytojas M. M. parodė, kad UAB „R.“ dirbo tris savaites, atlyginimą gavo du kartus po 50 Eur. Kadangi turėjo antstolių išieškomų skolų, darbdavio į sąskaitą pervestas atlyginimas galėjo būti nuskaičiuotas antstolių. Liudytojas L. V. parodė, kad bendrovėje dirbo 2016 m. sausio–balandžio mėn., atlyginimą gavo tik už kelias savaites. Jam sumokėjo tik kartą 200–250 Eur, vėliau nebemokėjo. Liudytojas nurodė ir tai, kad kartais neateidavo į darbą, nes vartodavo alkoholį. Liudytojas E. L. parodė, kad jo atlyginimas galėjo siekti 1 000 Eur, buvo mokami ir komandiruotpinigiai, kuriuos gaudavo su atlyginimu, taip pat parodė, kad jam nereikėjo mokėti už keliones į darbą ir apgyvendinimą Nidoje. Šis liudytojas nurodė ir tai, kad atlyginimo dydis priklausė nuo atliktų darbų. Liudytojas L. Š., dirbęs mūrininku, parodė, kad jo atlyginimas buvo 4 000–5 000 Lt, buvo mokama už viršvalandžius, mokėdavo ir komandiruotpinigius, maistpinigius, taip pat bendrovė apmokėjo už apgyvendinimą. Liudytojas J. J., dirbęs meistru, parodė, jog gaudavo apie 2 600 Lt atlyginimą. Jis buvo išnuomojęs bendrovei patalpas, už kurias papildomai gaudavo 1 600 Lt. Už gautus pinigus nepasirašinėjo. Liudytoja T. G., vykdžiusi apdailos darbus, parodė, kad jos atlyginimas buvo 30–40 Eur už dieną, per mėnesį gaudavo apie 1 000 Eur. Kai dirbo Nidoje, gyveno išnuomotose patalpose, už nuomą nemokėjo. Taip pat nemokėjo už kelionę iki darbo vietos. Liudytoja V. B., dirbusi dažytoja, parodė, kad ji per dieną gaudavo 120 Lt, per mėnesį gaudavo 2 400 Lt, dėl gauto atlyginimo ne visada pasirašydavo žiniaraščiuose. Už kelionę iki darbo vietos mokėti nereikėjo. Liudytojas S. S. parodė, kad jo atlyginimas buvo 1 000–1 200 Eur, gavęs pasirašydavo algalapyje. Dirbo Juodkrantėje, ten ir gyveno išnuomotame bute, už kurį mokėti nereikėjo, tačiau pats mokėdavo už kelionę iki darbo vietos. Liudytojas V. S. parodė, kad jo atlyginimas buvo 3 500–4 000 Lt, vėliau apie 1 500 Eur. Atlyginimą gaudavo grynaisiais ir pasirašydavo. Į darbo vietą veždavo bendrovės transportu, už tai mokėti nereikėjo. Kelis kartus nakvojo Nidoje, už tai taip pat nereikėjo mokėti. Liudytojas V. R. parodė, kad jo atlyginimas buvo 400 litų arba eurų, gavęs pasirašydavo. Bendrovė apmokėdavo kelionės į darbą Nidoje išlaidas. Liudytojas R. B. parodė, kad jo paties pageidavimu, atlyginimas buvo mokamas grynaisiais, nes jis turėjo išieškomų skolų. Atlyginimas buvo gal 400 Lt, 200–300 Eur. Išmokant atlyginimą niekur nepasirašydavo. Liudytojas V. R. parodė, kad litais gaudavo 3 000–3 500, įvedus eurą vidutiniškai gaudavo 1 500. Atlyginimą direktorius mokėdavo grynaisiais. Už būsto nuomą ir kelionės išlaidas apmokėdavo direktorius. Liudytojas G. G. taip pat parodė, kad už vykimą į darbą Nidoje ir būsto nuomą mokėti nereikėjo. Tačiau šis liudytojas negalėjo nurodyti koks atlyginimas jam buvo mokamas. Liudytojas M. Š. parodė, kad jo atlyginimas per savaitę buvo 200–400 Eur, per mėnesį 800–1 000 Eur, mokėdavo grynaisiais. Už būsto nuomą Nidoje mokėjo darbdavys, tačiau už atvykimą iki darbo vietos susimokėdavo pats. Liudytojas L. R., bendrovėje dirbęs 2–3 dienas, parodė, kad atlyginimo grynaisiais gavo iki 150 Eur, būsto nuomos išlaidos buvo apmokėtos. Liudytojas M. Š. parodė, kad jo atlyginimas buvo 14 Lt per valandą, mokėjo grynaisiais, dirbo 2–3 mėnesius. Į darbą veždavo nemokamai. Liudytojas V. M. taip pat parodė, kad jo atlyginimas buvo 14 Lt per valandą, per mėnesį uždirbdavo 1 000–1 200 Lt. Darbo užmokestį gaudavo grynaisiais. Vėliau uždirbdavo daugiau – 18 Lt per valandą. Liudytojas M. Š. parodė, kad apie 2 mėnesius dirbo Juodkrantėje ir už mėnesį turėjo gauti apie 1 000–1 200 Eur, tačiau bendrovė liko skolinga. Jis tik kelis kartus gavo grynaisiais po 100–200 Eur. Į darbą nemokamai važiuodavo bendrovės transportu, už nuomojamą butą pačiam mokėti nereikėjo.

23. Teisiamajame posėdyje buvo apklausti ir UAB „R.“ statomuose objektuose pagalbiniais darbininkas dirbę K. B., T. K., E. K., D. B., E. R., A. Š., L. B., V. S., M. L., A. Š., A. U., E. L., A. A., V. V., kurie taip pat parodė apie darbdavio jiems išmokėtas darbo užmokesčio sumas, kelionės išlaidas, jų apgyvendinimą.

24. Liudytojas K. B. parodė, kad dirbo vasaros metu ir uždirbdavo 200–250 Eur per savaitę, per mėnesį uždirbdavo 800–900 Eur. Gavus atlyginimą nereikėjo niekur pasirašyti. Dirbant Nidoje gyveno bendrovės išnuomotame bute. Į darbą nuveždavo darbų vadovas. Liudytojas T. K. parodė gaudavęs 1 200–1 500 Lt atlyginimą, kurį mokėdavo grynaisiais, gavęs pinigus niekur nepasirašydavo. Liudytojas E. K. parodė, kad dirbo pusantro ar du mėnesius ir gavo tik avansą, tačiau negalėjo nurodyti ar dirbo kiekvieną darbo dieną. Liudytojas D. B. parodė, kad dirbo vieną mėnesį ir atlyginimo gaudavo grynaisiais apie 250 Eur per savaitę. Dirbant Nidoje, gyveno išnuomotame bute, už kurį pats nemokėjo. Į darbą vykdavo bendrovės transportu už kurį taip pat nereikėjo mokėti. Liudytojas E. R. parodė, kad buvo nekvalifikuotas darbininkas, pirmą mėnesį gavo 300 Eur, nes darbas nebuvo atliktas, vėliau turėjo gauti 800–900 Eur, bet bendrovė jam liko skolinga 4 000 Eur. Darbdavys mokėjo už išnuomotą būstą, taip pat iš pradžių apmokėjo vykimo į darbą išlaidas, vėliau mokėjo pats. Liudytojas A. Š. parodė, kad atlyginimas pagal darbo sutartį galimai buvo minimalus, bet bendrovė papildomai mokėdavo komandiruotpinigius, maistpinigius. Į darbą vykdavo bendrovės transportu. Liudytojas L. B. parodė, kad dirbo maždaug mėnesį, už kelionės į darbą išlaidas mokėti nereikėjo. Liudytojas V. S. parodė, kad įsidarbino mokiniu, darbo sutartyje buvo nurodytas minimalus atlyginimas. Darbo užmokestį mokėjo grynaisiais kas savaitę, gale mėnesio pasirašydavo žurnale. Bendrovė mokėjo už pragyvenimą Nidoje, tačiau už keltą mokėdavo pats. Liudytojas M. L. parodė, kad dirbo 2–3 dienas, atlyginimo gavo 80,11 Eur grynaisiais, gyveno viešbutyje, už kurį mokėjo bendrovė, taip pat bendrovė mokėjo už kelto bilietus. Liudytojas A. Š. parodė, kad bendrovė jam liko skolinga 1 000 Lt, kuriuos vėliau grąžino pervesdami į jo sutuoktinės sąskaitą. Liudytojas parodė ir tai, kad vykimo į darbo vietą Nidoje išlaidų jam nekompensuodavo. Liudytojas A. U. parodė, kad šaltuoju metų laiku jo atlyginimas galėjo būti 78,35 Eur, be to, tuo metu jis galėjo nedirbti dėl ligos. Atlyginimą gaudavo grynaisiais, gavęs pasirašydavo. Dirbo Juodkrantėje, apgyvendinimo ir kelionės į darbą išlaidas apmokėjo bendrovė. Liudytojas E. L. parodė, kad buvo nekvalifikuotas darbininkas, dirbo apie 10 darbo dienų ir uždirbo apie 500 Eur, atlyginimą gavo grynaisiais. Į darbą nemokamai važiuodavo bendrovės transportu. Liudytojas A. A. parodė, kad dirbo objekte Nidoje, atlyginimą gaudavo grynaisiais, už būsto nuomą pats nemokėjo. Jo atlyginimas buvo iki 1 500 Lt, šią sumą sudarė minimumas – 600 Lt ir dar buvo mokami priedai. Liudytojas R. S., bendrovės objekte Juodkrantėje dirbęs savaitę, parodė, kad atlyginimo gavo 100 Eur, gavęs pinigus niekur nepasirašė. Kelionė iš Klaipėdos iki darbo vietos buvo apmokama darbdavio. Liudytojas V. V. parodė, kad dirbo objekte Nidoje, gaudavo minimalų atlyginimą ir priedus, per mėnesį uždirbdavo 1 000–1 400 Lt, gavęs pinigus pasirašydavo. Liudytojas parodė ir tai, kad ne visada dirbdavo kiekvieną dieną. Pats nemokėjo už kelionę į darbą, veždavo bendrovės transportas. V. V. taip pat parodė, kad su darbdaviu susitarė, kad šis mokės jo turimas skolas, kurias išieško antstoliai.

25. UAB „R.“ apgyvendinimo paslaugas teikusios A. B. ir O. L. patvirtino, kad už paslaugas buvo atsikaitoma ir grynaisiais pinigais. Liudytoja A. B. parodė, kad UAB „R.“ 1–-2 mėnesius nuomojo poilsio namus „Žuvėdra“, kaina vienam žmogui ne sezono metu buvo 6–8 Eur už naktį, vasaros metu apie 30 Eur. Už nuomą bendrovė atsiskaitė, mokėjo ir grynaisiais pinigais. Liudytoja O. L. parodė, kad už 1 000 Lt nuomojo butą statybininkams, už kurį grynaisiais sumokėdavo A. J..

26. Taigi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai – UAB „R.“ darbuotojai, nors negalėjo nurodyti tikslių laikotarpių ir tiksliai gautų piniginių sumų, nes nuo įvykių praėjo ilgas laiko tarpas, tačiau patvirtino, kad jiems grynaisiais buvo išmokamas didesnis nei darbo sutartyse bei darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraščiuose nurodytas darbo užmokestis, be to, liudytojai patvirtino, jog gavę grynuosius pinigus, jie ne visada pasirašydavo buhalterinės apskaitos dokumentuose. Liudytojai nurodė ir tai, kad darbo užmokestį jiems grynaisiais mokėdavo A. J. arba kiti bendrovės darbuotojai. Taip pat beveik visi liudytojai, išskyrus S. S., M. Š., E. R., V. S. ir A. Š., patvirtino, jog UAB „R.“ apmokėdavo jų vykimo į darbą išlaidas. Nors teisiamajame posėdyje apklausta specialistė A. K. nurodė, kad tyrimui nebuvo pateikti duomenys apie bendrovės išlaidas apmokant darbuotojų keliones į darbą, tačiau rašytiniai bylos duomenys patvirtina UAB „R.“ grynaisiais pinigais apmokėtas AB „Smiltynės perkėla“ teikiamas keleivių perkėlimo paslaugas, o taip pat išlaidas kurui (t. 6, b. l. 6–10, 15–36, 39, 41–75, 78, 80–105). Nei vienas liudytojas nenurodė, jog savo lėšomis mokėjo už būsto nuomą. Liudytojos A. B. ir O. L. patvirtino, kad UAB „R.“ savo darbuotojams nuomojo gyvenamąsias patalpas, atsiskaitydavo ir grynaisiais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmiau aptartų liudytojų parodymų teisingumu ir patikimumu. Nors liudytojų parodymai ir nėra itin informatyvūs, nes tikslios grynaisiais pinigais jų gautos sumos ir laikotarpiai nebuvo nurodyti, tačiau jų parodymai patvirtina, jog UAB „R.“ buvo mokamas buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas darbo užmokestis, taip pat, kad bendrovė patyrė išlaidas mokėdama už darbuotojų keliones į darbą, jų apgyvendinimo paslaugas. Be to, liudytojai V. M., V. O., K. S. ir I. M. parodė iš A. J. gaudavę grynuosius pinigus bendrovės veikloje naudojamoms medžiagoms ar paslaugoms įsigyti. Tokios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad bendrovei priklausantys pinigai nebuvo panaudoti bendrovės interesais, t. y. nebuvo išmokėti įmonės darbuotojams, mokant jiems neapskaitytą darbo užmokestį, taip pat apmokant jų kelionės į darbą, apgyvendinimo ir kitas bendrovės veikloje būtinas išlaidas.

27. Šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta, kad teismas, apklausęs teismo posėdžiuose maždaug pusę buvusių UAB „R.“ darbuotojų, o neapklausęs apie tas pačias aplinkybes dar maždaug pusės, apeliantas nurodo, kad dar 46 darbuotojų, įstatymų reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija dar kartą daro išvadą, kad iš esmės tokias pačias jų darbo apmokėjimo aplinkybes apie darbo užmokesčio mokėjimo grynaisiais pinigais, didesnio užmokesčio negu gaudavo oficialiai, mokėjimus, apie pinigų gavimą nepasirašant įmonės dokumentuose, neoficialų jų kelionių į darbą, gyvenimo statybų objektuose apmokėjimus, būtų parodę ir kiti tuo metu įmonėje dirbę darbuotojai. Akivaizdu, kad daugeliui liudytojų parodžius apie atsiskaitymo už darbą tvarką, kitiems, neapklaustiems šioje byloje darbuotojams, negalėjo būti taikoma ir kitokia apmokėjimo tvarka. Kita vertus, nei vienas iš apklaustų buvusių įmonės darbuotojų negalėjo, o neapklausti darbuotojai – irgi negalėtų tiksliai nurodyti nei gautų darbo užmokesčių dydžių, nei kitų gautų piniginių išmokų. Todėl tiksliai nustatyti A. J. įmonės reikmėms išleistų grynųjų pinigų sumų, kolegijos nuomone, jau nėra galimybės. Tos galimės nėra ir dėl po kaltinime nurodytų įvykių praėjus labai daug laiko, tiek dėl dingusių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų. Vis dėlto teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo A. J. aiškinimai apie grynųjų pinigų panaudojimą ne savo asmeniniams, būtent įmonės reikmėms, šioje byloje įtikinantys ir tuos jo aiškinimus faktiškai patvirtina kiti įrodymai, pirmiausia, buvusių įmonės darbuotojų parodymai. Nesant konkrečių įrodymų, kurie paneigtų tokius A. J. aiškinimus, visos abejonės turėjo ir turi būti aiškinamos A. J. naudai.

28. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pripažindamas A. J. kaltu dėl labai didelės vertės UAB „R.“ turto pasisavinimo, tokį sprendimą grindė argumentais, kad net ir tikint A. J. parodymais, jog grynuosius pinigus jis panaudojo įmonės reikmėms, tačiau tokiu atveju valstybei nebuvo sumokėti privalomi mokėti mokesčiai, darbuotojai gavę neapskaitytą darbo užmokestį ateityje gaus mažesnes senatvės pensijas, be to nuo neapskaityto darbuotojų atlyginimo antstoliai negalėjo vykdyti išieškojimų tretiesiems asmenims, taip pat, jog didelės dalies pinigų panaudojimas nepagrįstas buhalteriniais dokumentais, taip pat, kad bendrovės turtas buvo supainiotas su savo asmeniniu turtu, nes pinigai buvo išleisti savo reikmėms ar trečiųjų asmenų naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie pirmosios instancijos teismo argumentai niekaip nepagrindžia BK 183 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos ir baudžiamosios atsakomybės A. J. taikymo. Jau minėta, kad turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Akivaizdu, jog pirmiau nurodyti skundžiamo nuosprendžio argumentai niekaip nesusiję su būtinu įrodyti šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiu, kad A. J. jo žinioje buvusias UAB „R.“ pinigines lėšas pavertė savo turtu.

29. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje įvertinęs asmeninių A. J. banko sąskaitų duomenis, padarė išvadą, kad tai, jog iš UAB „R.“ sąskaitų A. J. persivesti pinigai nebuvo panaudoti bendrovės reikmėms, patvirtina ir ta aplinkybė, kad A. J. šiuos pinigus naudojo pervesdamas juos savo šeimos nariams bei kitiems asmenims, apmokėdamas už kitų asmenų telekomunikacijų paslaugas, elektrą, taip pat mokėdamas už viešbutį, prekes parduotuvėse, maitinimą restoranuose ir kavinėse, komunalinius mokesčius, kurą degalinėse, taip pat atlikdamas pavedimus antstoliams, notarei. Teisėjų kolegijos vertinimu tokia skundžiamo nuosprendžio išvada nėra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai neanalizavo į asmenines A. J. banko sąskaitas ne iš UAB „R.“ gautų piniginių sumų.

30. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2022 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad A. J. į sąskaitas bankuose lėšas gavo ne tik iš UAB „R.“, bet ir iš kitų ūkio subjektų bei fizinių asmenų.

31. Bylos duomenys patvirtina, kad į A. J. banko sąskaitą AB Šiaulių banke Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 9, b. l. 3–94), į kurią buvo pervedami ir UAB „R.“ pinigai, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 1 d. ne iš UAB „R.“ buvo gauta 104 857,28 Eur suma (362 051 Lt = 18 250 + 3 000 + 600 + 5 000 + 1 005 + 2 000 + 4 000 + 200 + 946 + 150 + 20 000 + 50 000 + 32 400 + 4 000 + 30 000 + 50 000 +5 500 + 50 000 +50 000 +25 000 +10 000). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš paminėtos A. J. banko sąskaitos buvo pervedami pinigai dukrai G. J. (600 Lt, 600 Lt, 1 400 Lt, 1 500 Lt, 500 Lt, 2 300 Lt, 2 000 Lt, 600 Lt, 2 200 Lt, 2 200 Lt, 2 000 Lt, 1 000 Lt, 400 Lt, 2 200 Lt, 2 000 Lt, 2 000 Lt, 200 Lt), sūnui D. J. (500 Lt, 500 Lt), E. J. (2 800 Lt, 2 200 Lt, 1 000 Lt), dukrai V. J. (2 700 Lt, 300 Lt, 3 430 Lt, 14 620 Lt, 8 600 Lt), buvusiai sutuoktinei L. J. (2 000 Lt), R. L. už K. J. (18 250 Lt), už A. J. ir K. J. (32 375 Lt), K. K. (500 Lt), E. J., E. S. (1 020 Lt, 400 Lt), R. M. (1 000 Lt), atlikti mokėjimai UAB „Omnitel“, už K. J. įmonę (duomenys neskelbtini) bendrovei „Teo“, už A. J. bendrovei „Lesto“, už K. J. įmonę (duomenys neskelbtini), K. J., K. Ž., taip pat atlikti mokėjimai už viešbutį, kurą degalinėse, maitinimą restoranuose, kavinėse, prekes parduotuvėse, mokesčius už komunalines paslaugas, mokėjimai antstoliams ir notarei. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog į A. J. banko sąskaitą AB Šiaulių banke Nr. (duomenys neskelbtini) 2014–2015 m. ne iš UAB „R.“ buvo gauta 104 857,28 Eur suma, neturi pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad pirmiau paminėtiems asmenims (A. J. šeimos nariams ir kt.) A. J. iš savo sąskaitos pervestos lėšos ir padaryti mokėjimai buvo atliekami panaudojant jo iš UAB „R.“ gautas lėšas. Akivaizdu, jog disponuodamas 104 857,28 Eur (362 051 Lt) asmeninėmis lėšomis, jis galėjo daryti pervedimus savo vaikams, apmokėti kitų, jam artimų, asmenų sąskaitas, ir juo labiau atsiskaitinėti pats už įvairias paslaugas ir prekes.

32. Skundžiamame nuosprendyje įvertinta ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2022 m. gruodžio 16 d. specialisto išvada (t. 14, b. l. 1–28), kurioje, atlikus UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nurodoma, kad iš UAB „R.“ banko sąskaitų į asmenines A. J. banko sąskaitas 2014–2015 m. laikotarpiu buvo pervesta 226 121,60 Eur, iš UAB „R.“ atsikaitomųjų sąskaitų 2014–2015 m. laikotarpiu buvo išimta grynaisiais pinigais 283 000,02 Eur. A. J. 2014–2015 m. į UAB „R.“ banko sąskaitą grąžino 15 342,89 Eur, bendrovės reikmėms panaudojo 64 229,08 Eur (2 777,79 + 51 973,53 + 5 221,74 + 4 256,02), 2016 m. į bendrovės kasą įnešė 22 500 Eur. Įvertinusi tyrimui pateiktus dokumentus specialistė nurodė, jog nėra galimybės nustatyti kaip buvo panaudoti 407 049,65 Eur, nes nepateikti buhalterinės apskaitos dokumentai. Šioje išvadoje nurodyta ir tai, kad 2014 m. darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščiuose apskaičiuota darbo užmokesčio suma išmokėjimui sudaro 188 305,09 Eur, tačiau darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai tyrimui nebuvo pateikti. Pagal 2015 m. darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščius darbo užmokesčio suma išmokėjimui per 2015 m. buvo 146 509,06 Eur. 2016 m. sausio–gegužės mėn. darbo užmokesčio išmokėta 41 748,16 Eur.

33. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė A. K. parodė, kad atlikdama UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą vertino visus jai pateiktus dokumentus. Darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose buvo pasirašę tik dalis darbuotojų. Ikiteisminio tyrimo metu apklausus nepasirašiusius darbuotojus buvo atliktas papildomas tyrimas. Specialistė nurodė, kad atsižvelgusi į darbuotojų parodymus, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose nurodytas sumas vertino kaip išmokėtas. Tačiau nė vienas liudytojas nebuvo nurodęs apie mokėtą neoficialų atlyginimą. Taip pat specialistė nurodė, jog jei liudytojai būtų nurodę apie konkrečias jiems išmokėtas sumas, tuomet ji būtų padariusi sąlyginę išvadą. Tam, kad įvertintų darbuotojams išmokėto neoficialaus atlyginimo dydį, perskaičiuotų piniginių lėšų, nepagrįstų dokumentais, panaudojimą, ir apskaičiuotų mokesčius, teismas turi nustatyti ir pateikti konkrečius duomenis. Specialistė nurodė ir tai, jog kai kurie darbuotojai, kurių parašų žiniaraščiuose nėra, kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjusį teismą ir buvo patvirtinti jų kreditoriniai reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Tokios aplinkybės, pasak specialistės, tik patvirtina, kad kai kurios žiniaraštyje nurodytos sumos nebuvo išmokėtos. Tyrimui nebuvo pateikti UAB „R.“ 2014 m. apskaitos dokumentai apie piniginių lėšų išmokėjimą nei darbuotojams, nei kitiems ūkio subjektams. Nors 2014 m. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai tyrimui nebuvo pateikti, bet buvo pateikti darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščiai, kuriuose nurodytos išmokėjimui skirtos sumos, ir tai buvo įvertinta darant išvadas. Jei darbuotojams buvo išmokėtos didesnės darbo užmokesčio sumos, jos nebuvo apskaitytos, deklaruotos, nuo jų nebuvo mokami mokesčiai. Specialistė patvirtino, jog jai buvo pateikti visi bylos duomenys, tarp kurių nebuvo duomenų apie darbuotojų gaunamus didesnius atlyginimus, taip pat duomenų apie bendrovės lėšomis sumokėtas sumas už darbuotojų apgyvendinimą, degalus, keltą. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus specialistė negalėjo nustatyti, ar bendrovei priklausančius pinigus, kuriuos A. J. išgrynino, gavo kiti atskaitingi asmenys – K. S., R. P., I. M., ar šie pinigai buvo panaudoti atlyginimų išmokėjimui.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, specialisto išvados, padarytos atlikus UAB „R.“ finansinės ūkinės veiklos tyrimą, nepatvirtina nusikalstamos veikos požymių, t. y. nuteistojo A. J. kaltės pasisavinus labai didelės vertės UAB „R.“ turtą. Juo labiau, kad iš specialistės A. K. parodymų matyti, jog tuo atveju, jei liudytojais apklausti UAB „R.“ darbuotojai būtų nurodę tikslias jiems išmokėtas sumas, taip pat nurodę konkrečius laikotarpius, tuomet ji galėtų atlikti skaičiavimus ir padaryti sąlyginę išvadą.

35. Jau minėta, kad turto pasisavinimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas veikiant tiesiogine tyčia. Apie kaltės turinį sprendžiama įvertinus tai, kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (esantį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais.

36. Nagrinėju atveju, teisėjų kolegija negali daryti vienareikšmės išvados, kad A. J. veikė priešingais UAB „R.“ interesais, neteisėtai ir neatlygintinai jo žinioje buvusias UAB „R.“ pinigines lėšas pavertė savo turtu ir padarė žalos turto savininkui. Be kita ko, žala turi būti reali, ne tik konstatuojama pagal bendrovės finansinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Taip pat teisėjų kolegija negali daryti neabejotinos išvados, kad nagrinėjamu atveju A. J. veikė tyčia, suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas.

37. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-78-1073/2023, Nr. 2K-1-813/2025 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

38. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nebuvo paneigti nuteistojo A. J. parodymai apie UAB „R.“ interesais ir šios įmonės reikmėms panaudotas pinigines sumas. Pirmiau aptarti įrodymai nepatvirtina, jog A. J. iš UAB „R.“ banko sąskaitos persivestus ir išimtus grynuosius pinigus pavertė savo turtu, o atvirkščiai, iš jų matyti, jog pinigai buvo naudojami išmokant bendrovės darbuotojams buhalterinėje apskaitoje neapskaitytą darbo užmokestį, apmokant darbuotojų keliones į darbą bei jų apgyvendinimo išlaidas, taip pat perkant bendrovės veikloje naudojamas medžiagas. Dėl paminėtų aplinkybių neįmanoma nustatyti, ar UAB „R.“ buvo padaryta žala. Nors nėra galimybės tiksliai nustatyti, ar neapskaitytam darbo užmokesčiui, darbuotojų kelionėms į darbą bei apgyvendinimui, o taip pat bendrovės veikloje naudojamų medžiagų pirkimui skirtos sumos, kurias A. J. nurodo apmokėdavęs grynaisiais, buvo realiai išmokėtos UAB „R.“ darbuotojams bei apgyvendinimo paslaugas teikiantiems asmenims, tačiau liudytojams patvirtinus gavus grynaisiais pinigais neapskaitytą darbo užmokestį, taip pat patvirtinus bendrovės turėtas jų apgyvendinimo ir kelionių į darbą išlaidas, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi in dubio pro reo principu ir visus neaiškumus vertina nuteistojo naudai. Likus nepašalintų abejonių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, jog A. J. iš banko sąskaitos persivestas ir išgrynintas UAB „R.“ priklausančias pinigines lėšas pavertė savo turtu ir padarė žalos bendrovei, todėl negalima daryti neabejotinos išvados, kad nuteistasis A. J. kaltinime nurodytas pinigų sumas pasisavino. A. J. veikoje nenustatyti būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 3 dalyje, požymiai, todėl nuosprendžio dalis dėl A. J. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis. A. J. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

39. Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį A. J. nuteistas už tai, kad paslėpė UAB ,,R.“ laikotarpio nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. buhalterinės apskaitos dokumentus: didžiąją knygą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d.; visų buhalterinių sąskaitų, kurių pagrindu formuojama finansinė atskaitomybė, apskaitos registrus: ilgalaikio turto, piniginių lėšų kasoje, piniginių lėšų banke, atsargų, pirkėjų skolų ir kitų gautinų sumų (kartu ir atskaitingo asmens A. J. atsiskaitymų apskaitos registrus), pardavimų pajamų, sąnaudų, kapitalo, įsipareigojimų tiekėjams, darbuotojams, VMI, SODRAI, kitiems kreditoriams už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d.; atskaitingo asmens A. J. avansines apyskaitas su išlaidų dokumentais už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d.; 2014 m. kasos knygą ir kasos dokumentus: kasos pajamų orderius, kasos išlaidų orderius, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius; 2016 m. birželio ir liepos mėnesių kasos knygas ir kasos dokumentus: kasos pajamų orderius, kasos išlaidų orderius, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius už 2016 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesius. Tokiu būdu A. J. nepagrindė nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. UAB ,,R.“ apskaitos dokumentais iš viso 212 366,19 Eur piniginių lėšų grynaisiais pinigais ir bankiniais pavedimais panaudojimo. Į buhalterinę apskaitą įtraukė neįvykusias darbo užmokesčio išmokėjimo operacijas, susijusias su įsipareigojimais darbuotojams, nepagrindė darbo užmokesčio išmokėjimo ūkinių operacijų, dėl to nebuvo galima laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. iš dalies nustatyti UAB ,,R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

40. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamoje byloje kaltinime nurodyta nusikalstama veika – apskaitos dokumentų paslėpimas. Buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas, turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487-693/2015, Nr. 2K-59-1073/2024 ir kt.). Ši veika gali būti padaroma tik tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, Nr. 2K-526/2011). Be to, padarius šias veikas, būtinos pasekmės: dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

41. Pagal teismų praktiką, išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, įskaitant ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-788/2017, Nr. 2K-78-489/2024 ir kt.). Duomenys apie įmonės veiklą ir jos finansinius rezultatus, įsipareigojimų dydį bei turto pokyčius turi būti nustatomi analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti paminėtu būdu nėra galimybės, o galima tai padaryti tik atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan., atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-234-942/2015, Nr. 2K-33-594/2025 ir kt.).

42. Teismų praktikoje nurodoma, kad kaltės apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais, tačiau ir vertinant byloje nustatytus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad nustatant, ar įmonės vadovas veikė tyčia, atsižvelgiama ir į tai, ar jo veiksmai nebuvo vienkartiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2011, Nr. 2K-7-304-976/2016).

43. Bylai aktualiu laikotarpiu buhalterinės apskaitos santykius reguliavo Buhalterinės apskaitos įstatymas. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalis nustatė, kad už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.

44. Kaip jau minėta, byloje neginčijamai nustatyta, kad A. J. nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. buvo UAB ,,R.“ vadovu ir kasininku bei laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. liepos 18 d. faktiniu direktoriumi ir kasininku ir turėjo pareigą tinkamai bei sąžiningai organizuoti UAB „R.“ finansinę apskaitą. Bylos duomenys patvirtina, kad A. J. disponavo UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentais ir dokumentų priėmimo–perdavimo aktais 2016 m. rugpjūčio 12 d. – 2016 m. rugsėjo 14 d. UAB „R.“ bankroto administratorei perdavė dalį bendrovės dokumentų (t. 5, b. l. 124–137), tačiau dalies buhalterinės apskaitos dokumentų nuteistasis nepateikė nei UAB „R.“ bankroto administratorei, nei ikiteisminio tyrimo metu specialistei, atlikusiai šios bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimą.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus, apygardos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog A. J. paslėpė apskaitos dokumentus ir teisingai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

46. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog UAB „R.“ finansinės apskaitos dokumentai nebuvo paslėpti tyčia, jie buvo prarasti (neišsaugoti) dėl nepakankamos šių dokumentų saugojimo kontrolės, taip pat galimai dėl netinkamai parinktos jų saugojimo vietos ir nenustatytos saugojimo tvarkos. Vis tik, tokie nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl A. J. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

47. Nuteistasis A. J., apklausiamas teisiamajame posėdyje, parodė, kad netinkamai saugojo UAB „R.“ apskaitos dokumentus, tačiau šių dokumentų nepaslėpė, juos, pagal nusistovėjusią tvarką, laikė bendrovei priklausančiame konteineryje, nes įmonės biure nebuvo pakankamai vietos. Prasidėjus bankroto procedūroms nesugebėjo kontroliuoti bendrovės turto apsaugos, todėl bendrovei priklausantys konteineriai buvo išvežti. Apie tai pranešė nemokumo administratoriui, kuris susisiekė su buvusiu UAB „R.“ akcininku R. P. ir tik tuomet apskaitos dokumentai atsirado bendrovės biuro patalpose. A. J. pripažino, kad jo nurodymu buvo apgaulingai tvarkoma bendrovės finansinė apskaita neapskaitant darbuotojams išmokamų priedų prie darbo užmokesčio.

48. Liudytoja R. P., UAB „R.“ bankroto administratorė, parodė, kad formalus bendrovės vadovas K. S. perdavė dalį bendrovės dokumentų. Liudytoja N. K., dirbusi buhaltere UAB „R.“, parodė, kad apskaitos dokumentai buvo dedami į dėžes ir nešami saugoti į konteinerius. Prasidėjus bankroto procedūroms konteineriai dingo, vėliau dokumentus kažkas grąžino. Grąžinti maišai su dokumentais buvo sukrauti tiesiog po laiptais. Liudytojas V. M., 2015 m. lapkričio 11 d. – 2016 m. gegužės 24 d. formaliai ėjęs UAB „R.“ direktoriaus pareigas, parodė, kad jam bendrovės dokumentai nebuvo perduoti ir jų saugojimo aplinkybės jam nėra žinomos. Liudytojas S. S., 2016 m. gegužės 24 d. – 2016 m. rugpjūčio 2 d. formaliai ėjęs UAB „R.“ direktoriaus pareigas, parodė, kad jam bendrovės buhalteriniai dokumentai nebuvo perduoti. Liudytojas parodė ir apie tai, kad iš bendrovės teritorijos dingo įmonei priklausę trys konteineriai, kuriuose buvo ir 12–15 maišų su dokumentais. Apie tai pasakė buvusiam akcininkui R. P., pagrasino, kad kreipsis į teisėsaugą ir dokumentus po savaitės grąžino pas R. P. dirbę žmonės. Jie atvežė maždaug tiek pat maišų su dokumentais, kiek jų ir buvo.

49. Tokie paties nuteistojo ir liudytojų parodymai patvirtina, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais disponavo būtent A. J. ir dalis UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo išsaugoti ir dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

50. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas R. P., buvęs UAB „R.“ akcininkas, parodė, kad jam nėra žinoma, kur UAB „R.“ laikė buhalterinius dokumentus. Patvirtino, jog bendrovė turėjo konteinerius ir juose laikė įrankius, medžiagas. Konteinerių raktai buvo visiems prieinami. Taip pat liudytojas parodė, kad jis girdėjo tik gandus, jog apskaitos dokumentai buvo laikomi konteineriuose ir jie buvo dingę.

51. Taigi nuteistojo A. J. parodymų apie tai, kad bendrovei priklausiusius konteinerius su juose buvusiais dokumentais išsivežė ir vėliau dalį dokumentų grąžino buvęs bendrovės akcininkas, liudytojas R. P. nepatvirtino. Akivaizdu, kad buvusiam UAB „R.“ akcininkui nėra pagrindo slėpti būtent tą dalį šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, kurie buhalterinėje apskaitoje buvo sukaupti tuomet, kai bendrovei jau vadovavo A. J..

52. Nors nuteistasis nurodė, kad konteinerių išvežimo aplinkybes galėtų patvirtinti liudytojas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas D. B., kuris nurodytų kaip šiuos konteinerius išvežė ir kur juos nuvežė, tačiau nagrinėjamu atveju šio liudytojo parodymai nei patvirtintų, nei paneigtų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su apgaulingu UAB „R.“ buhalterinės apskaitos tvarkymu. Tokiu atveju, net jei liudytojas ir nurodytų kaip konteinerius išvežė ir kur juos nuvežė, teisingam bylos išnagrinėjimui tai neturėtų reikšmės. Be kita ko, pats nuteistasis A. J. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad liudytojas D. B. apie dokumentus nieko nesakė. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad liudytojas, fiziškai išvežęs konteinerius, nenurodytų aplinkybių, tiesiogiai susijusių su bylos aplinkybėmis dėl konkrečių UAB ,,R.“ buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo. Be to, pareigą tinkamai bei sąžiningai tvarkyti ir organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą turėjo bendrovės vadovas A. J., ir jei bendrovės konteineriai be jo žinios buvo išvežti, tai tik patvirtina, kad šios pareigos nuteistasis neįvykdė.

53. Nagrinėjamoje byloje dėl nuteistojo apgaulingai organizuotos buhalterinės apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2022 m. gruodžio 16 d. specialisto išvada dėl UAB „R.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo. Kaip nurodyta šioje specialisto išvadoje, ūkinės finansinės veiklos tyrimui nebuvo pateikti UAB „R.“ buhalterinės apskaitos registrai (didžioji knyga, visų buhalterinių sąskaitų, kurių pagrindu formuojama finansinė atskaitomybė, apskaitos registrai: ilgalaikio turto, piniginių lėšų kasoje, piniginių lėšų banke, atsargų, pirkėjų skolų ir kitų gautinų sumų, atskaitingo asmens A. J. atsiskaitymų apskaitos registrai, pardavimų pajamų, sąnaudų, kapitalo, įsipareigojimų tiekėjams, darbuotojams, VMI, SODRA, kitiems kreditoriams už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d.; atskaitingo asmens A. J. avansinės apyskaitos su išlaidų dokumentais už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m, liepos 18 d., 2014 m. kasos knygos ir kasos dokumentai (kasos pajamų orderiai, kasos išlaidų orderiai, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai); 2016 m. birželio ir liepos mėnesių kasos knygos ir kasos dokumentai (kasos pajamų orderiai, kasos išlaidų orderiai, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai už 2016 m. gegužės, birželio ir liepos mėn.). Neišsaugodama apskaitos dokumentų ir registrų UAB „R.“ nesivadovavo: Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr.IX-574) 19 straipsnio 1 ir 2 dalimis; Dokumentų ir archyvų įstatymo (1995 m. gruodžio 5 d. Nr. 1-1115, nauja redakcija nuo 2005 m. sausio 1 d. Nr. IX-2084) 12 straipsnio 1 dalimi; Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad 2015–2016 m. buhalterinėje apskaitoje fiksuojant neįvykusias darbo užmokesčio išmokėjimo operacijas, susijusias su įsipareigojimų darbuotojams pasikeitimu, nesilaikyta Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų. Dėl to iš dalies negalima nustatyti įsipareigojimų darbuotojams už 2015 m. ir 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. liepos 18 d. Darbo užmokesčio išmokėjimas buvo vykdomas ne pagal darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius, kurie įrašyti kasos knygoje ir pateikti tyrimui, išmokėjimo žiniaraščiai buvo surašyti ne ūkinės operacijos metu ar jai įvykus, kaip tai numatyta Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 dalyje „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“. N. B. apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatų darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai, kurie įtraukti į kasos knygą, nepagrindė darbo užmokesčio išmokėjimo ūkinių operacijų. Dėl nustatytų neatitikimų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimams UAB „R.“ apskaita nebuvo tinkama, objektyvi ir palyginama, kaip numatyta Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje “Reikalavimai apskaitos informacijai“ – ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Atlikusi tyrimą specialistė padarė išvadą, kad dėl Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, o taip pat Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatų nesilaikymo iš dalies negalima nustatyti UAB „R.“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvadų objektyvumu ir teisingumu. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat neginčija specialisto išvadose nustatytų buhalterinės apskaitos organizavimo pažeidimų.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo A. J. veiksmai paslepiant, tokiu būdu jų neišsaugant, dalies UAB „R.“ buhalterinės apskaitos dokumentų, susijusių su bendrovės piniginių lėšų panaudojimu, buvo nukreipti siekiant nuslėpti UAB „R.“ pinigų panaudojimą neoficialaus darbo užmokesčio įmonės darbuotojams išmokėjimui, kitoms apskaitos dokumentuose nepažymėtoms išlaidoms įmonės reikmėms ir apie tai jau buvo pasisakyta nagrinėjant kaltinimą A. J. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog A. J. būtų ėmęsis veiksmų užtikrinti tinkamą UAB „R.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad A. J. suvokė savo, kaip UAB „R.“ vadovo, pareigas. Tapdamas juridinio asmens vadovu, asmuo įgyja ne tik įgaliojimus jį valdyti, atstovauti, jo vardu priimti sprendimus, tačiau ir prisiima su juridinio asmens valdymu susijusias pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, o taip pat ir kituose teisės aktuose, tarp jų – ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad A. J., būdamas UAB „R.“ vadovu ir vėliau faktiniu vadovu, žinojo ir suvokė, jog jis, mokėdamas neapskaitytą darbo užmokestį, nepagrįsdamas ūkinių operacijų apskaitos dokumentais, UAB „R.“ apskaitą organizavo pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos organizavimą, neišsaugojo dalies šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, numatė, kad dėl to nebus galima iš dalies nustatyti UAB „R.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir šių padarinių norėjo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistasis A. J. sąmoningai tyčia paslėpė dalį laikotarpio nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 18 d. bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymais, padarė teisingą išvadą dėl A. J. įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad nuteistojo A. J. veika galėtų būti vertinama ne kaip apgaulingas, o kaip aplaidus buhalterinės apskaitos organizavimas. Nagrinėjamu atveju ilgalaikis ir sistemingas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos organizavimą, reikalavimų ignoravimas susijęs su tuo, kad, kaip nurodo nuteistasis, UAB „R.“ darbuotojams buvo išmokamas neapskaitytas darbo užmokestis. Tai rodo ne atsakingo už buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais, A. J. aplaidumą ar atsitiktines klaidas, o tyčinę kaltę, todėl A. J. veika buvo teisingai kvalifikuota kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas paslepiant apskaitos dokumentus.

55. Apeliaciniame skunde gynėjas A. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti neprašo, o prašo šią jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir spręsti klausimą dėl bylos nutraukimo dėl senaties. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnyje ir 223 straipsnyje, atribojimo išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje byloje Nr. 2K-175-1073/2019. Teisėjų kolegijos nuomone, išnagrinėtų šios bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad A. J. įmonės apskaitą tvarkė ne aplaidžiai, o apgaulingai. Tai patvirtina netgi paties nuteistojo A. J. parodymai apie tai, kad įmonės dokumentuose nebuvo fiksuojamos finansinės operacijos išmokant darbuotojams didesnes algas bei neįtraukiant kitų finansinių operacijų. Taigi jis pats pripažįsta, kad apgaulingai tvarkė apskaitą ir tai darė tyčia. Tuo tarpu kaltinamajame akte kaltinimas A. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo išdėstytas kaip apskaitos dokumentų paslėpimas, nes pats nuteistasis aiškino apie konteineriuose saugomų dokumentų praradimą. Vis dėlto ir kaltinamajame akte išdėstyta ir alternatyvi BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išdėstyta veika apie apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaltinime nurodant, kad A. J., veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkiusią N. K., nesuvokusią pastarojo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai apskaitos dokumentų bei duomenų. Visa tai reiškia, kad perkvalifikuoti A. J. nusikalstamą veiką į BK 223 straipsnio 1 dalį pagrindo nėra, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

56. Skundžiamame nuosprendyje nėra teismo motyvų, paaiškinančių A. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimą būtent pagal paskutinės įstatymo redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nuosprendyje, taip pat ir jo rezoliucinėje dalyje šio baudžiamojo įstatymo redakcija nenurodyta, reiškia, kad veika kvalifikuota pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojusios BK 222 straipsnio 1 dalies 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakciją. Vis dėlto A. J. šią nusikalstamą veiką padarė laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2016 m., t. y. galiojant tuometinei BK 222 straipsnio 1 dalies 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX–2314 redakcijai. Naujosios, šiuo metu galiojančios redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija numato daugiau alternatyvių veikų, kita vertus, šio baudžiamojo įstatymo sankcija numato papildomą, švelnesnės negu laisvės atėmimas rūšies bausmę. Kaltinime A. J. buvo nurodyta tik veika, numatyta senosios redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, todėl jo pripažinimas kaltu ir nuteisimas pagal šiuo metu galiojančios redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalį atitinka BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas ir keisti šios veikos kvalifikavimo pagrindo nėra.

Dėl bausmės, turto konfiskavimo bei laikino nuosavybės teisės apribojimo

57. Už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą šio straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Pirmosios instancijos teismas A. J. paskyrė bausmę – 120 MGL dydžio (4 519,20 Eur) baudą.

58. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę A. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, turinčias įtakos bausmės, skirtinos nuteistajam, individualizavimui ir paskyrė bausmę baudą, kuri savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga bausmė.

59. Teismas, parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2, 3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-28/2012, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-122-719/2019 ir kt.).

60. Nuteistojo A. J. padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis A. J. neteistas, turi darbą.

61. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą skyrimo motyvus, sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę A. J. laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino A. J. skirtinai bausmei reikšmingas aplinkybes ir paskyrė jo asmenybę, nusikaltimo pavojingumą bei kilusius padarinius atitinkančias bausmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuteistajam A. J. už jo padarytą nusikaltimą skirtina straipsnio sankcijoje numatyta baudos bausmė ir jos dydį nustatė artimą minimaliam baudos bausmės dydžiui. Pagrindo išvadai, kad už nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra per griežta, nėra. Paskirta bausmė atitinka tiek nuteistojo A. J. padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek jo asmenybę, ir yra teisinga.

62. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl A. J. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį naikina ir šioje dalyje priima naują, išteisinamąjį nuosprendį. Šioje dalyje priimant naują nuosprendį naikinamos ir kai kurios kitos skundžiamo nuosprendžio dalys. Pirmiausia naikinama skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, A. J. paskirta subendrinta bausmė. Paliekama galioti nuosprendžio dalis tik dėl bausmės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskyrimo ir dėl šios bausmės teisingumo jau buvo pasisakyta.

63. Skundžiamu nuosprendžiu buvo nuspręsta iš A. J. konfiskuoti BK 183 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos rezultatą – nusikalstamu būdu įgytas lėšas – 208 601,17 Eur.

64. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. J. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį išteisinus, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. 208 601,17 Eur konfiskavimo, naikinama.

65. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu paskyręs nuteistajam A. J. galutinę subendrintą 1 000 MGL dydžio (37 600 Eur) baudą, iki baudos išieškojimo paliko galioti laikiną nuosavybės teisės apribojimą nuteistojo A. J. turtui. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas neišdėstė jokių tokio sprendimo argumentų.

66. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui, išplėstiniam turto konfiskavimui arba nusikalstamu būdu užvaldyto turto grąžinimui savininkui ar teisėtam valdytojui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi, laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas ir jo terminas pratęstas esant bent vienam iš šių pagrindų, t. y. kai reikia užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, išplėstinį turto konfiskavimą ar nusikalstamu būdu užvaldyto turto grąžinimą savininkui ar teisėtam valdytojui. Toks reglamentavimas nenumato laikino nuosavybės teisės nuteistojo turtui apribojimo taikymo pagrindo – baudos bausmės įvykdymo.

67. Bylos duomenimis laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. J. turtui prokuroro nutarimu paskirtas ir jo terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo bei bylą nagrinėjančio teismo nutartimis buvo tęsiamas siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje galimą civilinį ieškinį ir turto konfiskavimą.

68. BPK 11 straipsnis reglamentuoja proporcingumo principo laikymąsi taikant procesines prievartos priemones. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. BPK 151 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga.

69. Šioje byloje BPK 151 straipsnyje numatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. J. turtui buvo taikomas pirmiausia siekiant užtikrinti galimybę išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taip pat užtikrinti didelės subendrintos bausmės – baudos išieškojimą. Tačiau teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. J. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį išteisinamas, galutinė subendrinta bausmė ir sprendimas konfiskuoti nuteistojo turtą naikinami. Todėl vykdant įsiteisėjusį nuosprendį iš A. J. turės būti išieškota tik pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jam paskirta faktiškai nedidelio dydžio bauda. Esant tokioms aplinkybėms, tolesnis laikino nuosavybės teisių A. J. turtui apribojimo taikymas tampa neproporcingu ir teisėjų kolegija šią nuosprendžio dalį taip pat naikina.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 1 000 MGL dydžio (37 660 Eur) bauda, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

A. J. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuteistajam A. J. paskirta subendrinta bausmė, kuria nuspręsta iš nuteistojo A. J. konfiskuoti 208 601,17 Eur (du šimtus aštuonis tūkstančius šešis šimtus vieną eurą ir septyniolika centų) ir kuria iki baudos išieškojimo paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. J. turtui.

Nuteistajam A. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės ir kitos nuosprendžio dalies nekeisti.