Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 8 (aštuoniems) mėnesiams. Taip pat R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. G. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 7 dalimi, R. G. įpareigotas visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekęs, be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje; pirmus tris bausmės vykdymo mėnesius būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose; per 8 (aštuonis) bausmės vykdymo mėnesius pradėti dalyvauti elgesio pataisos programoje ir ją užbaigti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės K. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. G. K. V. naudai priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 200 Eur sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo dienos bei 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. G. R. R. naudai priteista 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 1 500 Eur sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo dienos bei 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. G. V. V. naudai priteista 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, 91 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 891 Eur sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo dienos bei 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Civilinis ieškinys dalyje dėl 205,70 Eur turtinės žalos priteisimo (už durų spynos remontą) paliktas nenagrinėtas.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas pilnai ir iš R. G. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 233,14 Eur nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

6. Iš byloje paduoto apeliacinio skundo turinio matyti, kad gynyba iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, jog byloje surinkti duomenys pagrindžia nuteistojo R. G. veiksmuose esančius BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius. Apeliantas prašo R. G. išteisinti arba nutraukti baudžiamąją bylą jo atžvilgiu, konstatavus būtinosios ginties situaciją.

7. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo proceso dalyvių teismui pateiktų pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

8. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertino nuteistojo R. G. atliktus nusikalstamus smurtinio pobūdžio veiksmus J. R. ir V. V. atžvilgiu. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas, padarė neteisingas išvadas dėl K. V. atžvilgiu atliktų nuteistojo veiksmų, dėl to šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų

11. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagoje esančius duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma neabejotinai pagrindžia, jog nuteistasis R. G. žodinio konflikto metu sudavė anksčiau nurodytus smūgius nukentėjusiesiems V. V. ir J. R. (šio procesinio sprendimo 9 pastraipa).

29. Iš bylos medžiagoje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 2043/2020 (01) ir į bylą pateiktų V. V. medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusiajam V. V. nustatyta poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairiame žaste, kairiame dilbyje, 33 danties vainiko nuskilimas, odos nubrozdinimai abiejuose dilbiuose, kairėje alkūnėje ir kairėje plaštakoje bei nustatyta poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas kairiame krūtinės šone. Pagal medicininius dokumentus V. V. nustatyta žaizdelė kairės ausies kaušelyje (1 t., b. l. 59–62, 133–135). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į apylinkės teisme teismo medicinos ekspertės Janos Bytautaitės duotus paaiškinimus. Ekspertė nurodė, kad, atsakydama į užduotyje pateiktus klausimus, į specialisto išvados rezoliucinę dalį per klaidą neįtraukė tiriamojoje dalyje aprašyto sužalojimo, t. y. poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimu kairiame krūtinės šone, tačiau šis sužalojimas turėjo būti įtrauktas (3 t., b. l. 99–101). Pažymėtina, kad, specialistės vertinimu, V. V. nustatyti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, o šios išvados nekeičia ir minėtasis krūtinės šone nustatytas, bet rezoliucinėje išvados dalyje nenurodytas, sužalojimas (1 t., b. l. 59–62). Teisėjų kolegijos vertinimu, V. V. patirtų sužalojimų dėl nuteistojo R. G. smurtinių veiksmų nepaneigia ir tai, kad specialisto išvadoje nėra kategoriškai atmetama galimybė, jog tam tikrus sužalojimus V. V. galėjo patirti pats griūdamas ir/ar atsitrenkdamas į kietus daiktus. Vertinant šiuos įrodomuosius bylos duomenis kartu su anksčiau aptartais bylos įrodymais, specialisto išvada patvirtina R. G. nukentėjusiajam V. V. padarytus sužalojimus.

31. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-222/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018). Nagrinėjamu gi atveju, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo byloje pateiktų specialistų išvadų vertinti kaip nepatikimų. Teisėjų kolegija vertina, kad jos kartu su anksčiau aptartais bylos duomenimis patvirtina nuteistojo R. G. veiksmuose egzistuojant jam inkriminuotų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius.

33. Vertinant tiek nuteistojo parodymų patikimumą, tiek ir aplinkybes dėl konflikto eigos atsižvelgtina ir į nuteistojo R. G. elgesį po to, kai konfliktas baigėsi. Pažymėtina, kad nuteistasis laikėsi versijos, jog nuėjo pas kaimynus dėl jų skleidžiamo triukšmo, vis dėlto, pats nuteistasis (taip pat ir jo sugyventinė A. K.) dėl tariamai triukšmaujančių kaimynų nekvietė policijos pareigūnų. Be to, jie policijos nekvietė ir po konflikto, nesikreipė ir dėl medicininės pagalbos, nors, nuteistojo teigimu, jam buvo suduoti apie 25 smūgiai (2 t., b. l. 181–183).

34. R. G. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė 2020 m. liepos 21 ir 29 d. darytas nuotraukas (3 t., b. l. 86-87), kuriose užfiksuotos kūno dalys, ant kai kurių matyti nubrozdinimai ir hematomos. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. rugpjūčio 4 d. specialisto išvados Nr. G 2118/2020 (01) matyti, kad R. G. nustatyti odos nubrozdinimai ir įbrėžimai tik ant rankų; jie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 35). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys, vertinant juos byloje surinktų įrodymų visumoje, nepatvirtina nukentėjusiųjų tyčinio smurtinio elgesio nuteistojo R. G. atžvilgiu, juo labiau, nuteistojo nurodytų nukentėjusiųjų smūgių jam į galvą. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis dėl medicininės pagalbos nesikreipė, o, teisėjų kolegijos vertinimu, specialistės nustatyti nubrozdinimai ir sužalojimai, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, galėjo atsirasti nukentėjusiesiems ginantis nuo R. G. smurtinių veiksmų, nes, kaip jau išanalizuota anksčiau, nuteistojo veiksmai buvo ganėtinai intensyvūs. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu R. G. pats nurodė, kad įbrėžimai ant rankų liko nuo sienų, kurios yra gruoblėtos (2 t., b. l. 181–183). Pabrėžtina, kad nukentėjusiesiems nustatyti ganėtinai gausūs sužalojimai, o J. R. konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o šios aplinkybės sustiprina įsitikinimą, jog būtent nuteistasis, inicijavęs konfliktą ir agresyviai nusiteikęs, puolė nukentėjusiuosius, kurių veiksmai buvo tik atsakomoji reakcija, neperžengusi teisėtumo ribų. Nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų mastas, net ir lyginant su nuteistojo pateiktose nuotraukose užfiksuotais jo patirtais sužalojimais, paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad R. G. buvo sunku ištrūkti dėl jėgų persvaros.

38. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad visi „triukšmingos kompanijos“ dalyviai buvo apsvaigę, pažymėtina, jog tai, kad įvykio vakarą nukentėjusieji ir liudytoja M. B. galimai buvo pavartoję alkoholio, nepaneigia šių proceso dalyvių parodymų patikimumo. Nukentėjusieji ir liudytoja neneigė, kad įvykio vakarą buvo bare ir buvo vartoję alkoholinių gėrimų, tačiau pabrėžtina, kad atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusiųjų ir liudytojos būsena (dėl galimo apsvaigimo) įtarimų nesukėlė, o bylos medžiagoje nėra duomenų, jog jų neblaivumas (kaip ir nuteistojo R. G.) būtų nustatinėjamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad galimas nukentėjusiųjų ir liudytojos apsvaigimas nuo alkoholio turėjo esminės įtakos jų gebėjimui suvokti ir įsiminti įvykio detales, jų chronologiją ir lemti esminius prieštaravimus jų parodymuose, juo labiau, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog gynybos teiginiai, kad nukentėjusiųjų smurtinį elgesį sukėlė būtent įvykio vakarą vartotas alkoholis, laikytini nepagrįstais.

39. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138-489/2022). Pabrėžtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-69-387/2022). Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).

40. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. G., be kita ko, pripažintas kaltu ir dėl to, kad K. V. atsistojus tarp jo ir V. V. sudavė dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį K. V. į kairįjį smilkinį. Šie R. G. veiksmai apylinkės teismo nuosprendžiu įvertinti kaip fizinio skausmo sukėlimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

41. Iš K. V. 2020 m. liepos 21 d. protokolo-pareiškimo matyti, kad K. V. pranešė apie įvykį, kurio metu nepažįstamas vyras rankos kumščiu sudavė jai vieną smūgį į kairįjį smilkinį (1 t., b. l. 9–10). Teisminio bylos nagrinėjimo metu K. V. parodė, kad R. G., smūgiuodamas pataikė jai į smilkinį, dėl to nukentėjusioji pajuto didelį fizinį skausmą (2 t., b. l. 183–185). Tai, kad ji taip pat patyrė smūgį iš R. G., K. V. nurodė ir po įvykio atvykusiems policijos pareigūnams.

42. Tai, kad 2020 m. liepos 21 d. įvykusio konflikto metu, kuriame dalyvavo R. G., V. V. ir J. R., nuteistasis R. G. sudavė smūgį K. V. patvirtina ir V. V. bei M. B. parodymai. V. V. parodė, kad jo žmona (K. V.) bandė sušvelninti konfliktinę situaciją, tačiau gavo smūgį į galvą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nurodydamas, jog R. G. nukentėjusiajai sudavė smūgį į galimai kairįjį smilkinį (1 t., b. l. 34–35; 2 t., b. l. 200–202). Atkreiptinas dėmesys, kad ir ikiteisminio tyrimo metu K. V. teigė, kad R. G. galimai dešinės rankos kumščiu pataikė jai į kairįjį smilkinį (1 t., b. l. 69–70), o liudytoja M. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad kažkuriuo metu vyras (past. – R. G.) trenkė K. V. (1 t., b. l. 94–95; 3 t., b. l. 13–15). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. G. teigė negalėjęs suduoti smūgio K. V. (2 t., b. l. 181–183), tačiau tokie nuteistojo teiginiai tik sustiprina įsitikinimą dėl jo parodymų nepatikimumo ir prieštaringumo byloje nustatytų duomenų visumai.

43. Kaip jau buvo aptarta BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Nagrinėjamu gi atveju, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistasis R. G. nukentėjusiosios K. V. atžvilgiu veikė tyčia. Pirmosios instancijos teisme vykusios apklausos metu nukentėjusioji K. V. parodė, kad jai suduotas smūgis buvo slystantis (2 t., b. l. 183–185). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, jog nepažįstamas vyras (past. – R. G.), norėdamas suduoti V. V., kuris buvo nukentėjusiajai už nugaros, kumščiu pataikė jai į kairįjį smilkinį. Pabrėžė, kad smūgis buvo slystantis, dėl to, nukentėjusiosios vertinimu, R. G. taikėsi į V. V., o jai pataikė netyčia (1 t., b. l. 69–70). Šiame kontekste, be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 28 d. specialisto išvada Nr. G 2045/2020 (01) konstatuota, jog K. B. (past. – dabartinė pavardė K. V.) kūne sužalojimų nenustatyta (1 t., b. l. 78–79).

44. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo spręsti, kad R. G. norėjo sukelti nukentėjusiajai K. V. fizinį skausmą arba šių padarinių atžvilgiu buvo abejingas. Atsižvelgiant į tai, kad K. V. netikėtai atsistojo tarp nuteistojo ir savo vyro V. V., nes iš pradžių ji konflikte nedalyvavo, nepagrįsta teigti, jog R. G. suvokė savo veiksmų pavojingumą būtent K. V. atžvilgiu ir sąmoningai leido atsirasti pavojingiems padariniams. Akivaizdu, kad nukentėjusiajai R. G. sudavė veikdamas neatsargia kaltės forma, kurią nustačius baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nekyla. Dėl to, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, pašalinant nuteistajam R. G. inkriminuotus veiksmus K. V. atžvilgiu.

Dėl būtinosios ginties

45. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu, be kita ko, prašoma nuteistojo R. G. veiksmus pripažinti būtinąja gintimi ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasi baudžiamuoju įstatymu ir teismų praktika, formuojama būtinosios ginties klausimo kontekste, nenustatė pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį.

46. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į nevienareikšmišką gynybos poziciją, nes, kaip jau buvo nurodyta, nuteistasis R. G. iš esmės neigia padaręs sužalojimus nukentėjusiesiems ir taip sutrikdęs sveikatą, tačiau apeliaciniu skundu prašoma, be kita ko, nutraukti baudžiamąją bylą būtinosios ginties pagrindu. Pabrėžtina, kad būtinoji gintis gali būti nustatoma tik tada, kai asmens veiksmuose egzistuoja nusikalstamos veikos sudėties požymiai, t. y. pripažįstama, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, tačiau teismas nustato egzistuojant būtinosios ginties sąlygas.

47. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tokia būtinosios ginties samprata leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020).

48. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-193-648/2022). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022).

49. Pirmosios instancijos teismo nustatytos ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą įvertintos aplinkybės sudaro vientisą logišką įrodomąją grandinę, kuria remiantis spręstina, kad būtent nuteistasis R. G., atėjęs prie K. ir V. V. buto, inicijavo konfliktą, kurio metu atliko smurtinius veiksmus J. R. ir V. V. atžvilgiu, o šiems ginantis nuo R. G., pastarasis taip pat patyrė sužalojimų.

50. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-32922-20 J. R. ir V. V. atžvilgiu pagal R. G. pareiškimą buvo nutrauktas, konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Minėto ikiteisminio tyrimo metu priimtais procesiniais sprendimais dėl jo nutraukimo (taip pat ir išnagrinėjus R. G. skundus) konstatuota, kad R. G. sužalojimai padaryti J. R. ir V. V. ginantis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus R. G. kėsinimosi, t. y. R. G. atžvilgiu buvo veikiama būtinosios ginties sąlygomis, o būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos (3 t., b. l. 46–69). Šiame ikiteisminiame tyrime priimti procesiniai sprendimai yra įsiteisėję ir jo metu nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje nekvestionuotinos.

51. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-124-719/2022). Visgi, nagrinėjamu atveju išanalizuotų byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad būtent nukentėjusieji R. G. atžvilgiu, o ne pastarasis, atliko fizinius veiksmus išimtinai gynybos tikslais.

52. Vertinant gynybos apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, kad ir nuteistasis R. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis, pažymėtina tai, jog nenustatyta, kad J. R. ar V. V. būtų tyčia naudoję smurtą nuteistojo atžvilgiu ar būtų grasinę jį panaudoti, t. y., kad nuteistasis būtų turėjęs teisę gintis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nors nukentėjusieji buvo dviese, tačiau byloje nustatytos aplinkybės, taip pat ir nukentėjusiesiems nustatyti sužalojimai, patvirtina, jog būtent pastarieji gynėsi nuo aktyvių nuteistojo smurtinio pobūdžio veiksmų. Kadangi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nesusiklostė būtinosios ginties situacija, BK 28 straipsnio nuostatos R. G. atžvilgiu netaikytinos.

Dėl pirmosios instancijos teismo (ne)šališkumo

53. Apeliaciniame skunde skundžiamo nuosprendžio neteisingumas ir neteisėtumas grindžiamas, be kita ko, ir apylinkės teismo teisėjos šališkumu. Visgi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad teisėja, nagrinėdama baudžiamąją bylą, buvo šališka.

54. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Visgi, pažymėtina tai, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2017).

55. Vertinant šališkumą subjektyviuoju aspektu, byloje nėra duomenų, rodančių bylą nagrinėjusios teisėjos asmeninį tendencingumą, o teismo proceso organizavimas ir proceso veiksmų atlikimas, t. y. sprendimai neprijungti papildomos medžiagos (pavyzdžiui, išdidintų nuotraukų, kurios jau yra pateiktos byloje) ar neatlikti gynybos prašomų papildomų veiksmų (pavyzdžiui, apžiūrėti R. G. mobiliojo ryšio telefoną), nekelia abejonių dėl galimo išankstinio priešiškumo ar palankumo konkrečiai proceso šaliai. Pavyzdžiui, iš LITEKO sistemoje esančio 2021 m. birželio 29 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo girdėti, kad teisėja, siekė išsiaiškinti tam tikrų gynybos užduodamų klausimų tikslingumą, be kita ko, ir R. G. užduoto klausimo dėl konflikto aplinkybių pagal laiptinės planą, taip pat teisėja išsakė pastebėjimą R. G. gynėjui dėl tapačių klausimų, į kuriuos jau buvo pateikti atsakymai, uždavimą. Vis dėlto, tai nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo teisėja R. G. atžvilgiu turėjo išankstinį nusistatymą, kuris sąlygojo nepagrįsto ir neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Be to, gynėjui išsakius savo poziciją dėl kito pakartotinio klausimo (pavyzdžiui, dėl R. G. gaunamų pajamų) teisėja gynėjui leido klausti ir pakartotinai užduodamo klausimo.

56. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad iš LITEKO sistemos patalpintų teisiamųjų posėdžių protokolų garso įrašų ir bylos medžiagoje esančių pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo klausiama, ar proceso dalyviai nori pareikšti nušalinimus, o R. G., kaip kaltinamajam, buvo išaiškintos jo teisės, taip pat ir teisė reikšti nušalinimus, tačiau, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, nei R. G., nei jo gynėjas nepasinaudojo jiems suteikta nušalinimo teise.

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo nepagrindžia ir apeliacinio skundo argumentai, kad, gynybos teigimu, nuosprendyje teisėja sukritikavo R. G. ir A. K. motyvus dėl nesikreipimo į policiją ir medicinos įstaigą. Kaip jau buvo aptarta, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, teisingai nustatė, jog įvykio metu karantinas Lietuvos Respublikoje nebuvo paskelbtas (šio procesinio sprendimo 39 pastraipa). Tai sudaro pagrindą spręsti, kad apeliaciniame skunde tariamas bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumas nepagrįstai motyvuojamas skundžiamame nuosprendyje išdėstytais teiginiais dėl karantino (ne)galiojimo įvykio metu.

58. Pabrėžtina, kad iš nagrinėjamoje byloje pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog gynyba teisėjos šališkumą, be kita ko, sieja ir su nuteistajam nepalankiu byloje surinktų įrodymų vertinimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais, nes, kaip jau buvo išsamiai išanalizuota, bylą nagrinėjęs teismas įrodymus vertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių. Aptartų aplinkybių visumos pagrindu apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo atmestini kaip nepagrįsti objektyviais duomenimis.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

59. Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad R. G. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, vertina nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumą ir teisingumą.

60. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs ir bausmę skiriantis teismas privalo nustatyti bei įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistam asmeniui skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

61. Bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

62. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Pagal kasacinio teismo praktiką bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-719/2022).

63. Nagrinėjamu atveju R. G. pripažintas kaltu padaręs BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, kurių sankcijose numatytos alternatyvios bausmės. Už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką numatytas laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų, o BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Vadovaudamasis bausmių skyrimo taisyklėmis baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas turi nuspręsti, kuri iš nusikalstamos veikos sankcijoje numatytų bausmių ir koks jos dydis yra pakankamas, kad būtų pasiekti bausmės tikslai ir taip užtikrintas jos paskirties įgyvendinimas.

64. Pabrėžtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiame nuosprendyje išdėstytus bausmių nuteistajam skyrimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir išanalizavo bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau šiuo procesiniu sprendimu iš nustatytų aplinkybių pašalinus R. G. inkriminuotą fizinio skausmo sukėlimą K. V., nuteistajam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė keistina ją sušvelninant.

65. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis R. G. padarė du tyčinius nusikaltimus, pagal BK 11 straipsnio 3 dalį nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamus nusikaltimus. Skundžiamu nuosprendžiu teisingai konstatuota, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis – neteistas (2 t., b. l. 45), 2020 m. lapkričio 25 d. duomenimis per vienerių metų laikotarpį nebaustas administracine tvarka (2 t., b. l. 46). Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad nuteistasis yra dirbantis, t. y. vykdo individualią veiklą (2 t., b. l. 48), augina mažamečius vaikus.

66. Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistajam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kuri aptariamo straipsnio sankcijoje yra pati švelniausia. Pagal BK 48 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 (trijų) mėnesių iki 2 (dvejų) metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas tinkamai parinko bausmės rūšį ir pagrįstai nustatė jos dydį – 1 (vienerius) metus. Nenustačius nuteistojo atžvilgiu nei jo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas paskyrė mažesnio dydžio nei galimas laisvės apribojimo bausmės vidurkis bausmę.

67. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistajam R. G. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skundžiamu nuosprendžiu taip pat paskirta laisvės apribojimo bausmė. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalies sankciją švelnesnė nei laisvės apribojimo bausmė yra tik viešųjų darbų bausmė, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymą apibūdinančias aplinkybes, pagrįstai neskyrė, nes ši bausmė nebūtų pakankama bausmės tikslų įgyvendinimo užtikrinimui.

68. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nuteistajam paskirta mažesnio nei galimo bausmės vidurkio dydžio laisvės apribojimo bausmė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu pripažinta, jog skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai R. G. pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo K. V., pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistajam paskirta bausmė švelnintina, paskiriant R. G. laisvės apribojimo bausmę 6 (šešiems) mėnesiams.

69. Kaip jau buvo nurodyta, skundžiamu nuosprendžiu R. G. pripažintas kaltu dėl dviejų nusikalstamų veikų, vadinasi, skiriant galutinę bausmę nuteistajam turi būti išspręstas bausmių bendrinimo klausimas. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra pateiktas idealiosios nusikalstamų veikų sutapties apibrėžimas, o ši sąvoka paminėta tik kalbant apie vieną iš bausmių bendrinimo apėmimo būdu atvejų (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teisės teorijoje ir teismų praktikoje idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi laikomi tokie atvejai, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) padaro du ar daugiau nusikalstamų veikų, nurodytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-511/2019, 2K-171-976/2021). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatuota, kad nuteistojo R. G. padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, taikomas bausmių apėmimo būdas, t. y. už vieną iš veikų paskirta griežtesnė bausmė apima švelnesnę bausmę. Galutinė subendrinta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė yra teisinga, pagrįsta ir proporcinga, svarstyti švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimo pagal BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo.

70. Vertinant nuteistajam R. G. paskirtos bausmės teisingumą ir proporcingumą, pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirti tinkami įpareigojimai, kurie darys teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui ir užtikrins bausmės tikslų įgyvendinimą.

Dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių ir bylinėjimosi išlaidų

71. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. G. ir jo gynėjas apeliaciniu skundu atskirai neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo civilinių ieškinių kontekste. Atsižvelgusi į tai ir įvertinusi, kad apylinkės teismas teisingai išsprendė nukentėjusiųjų J. R. ir V. V. civilinių ieškinių klausimą teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad nuteistojo R. G. veiksmuose K. V. atžvilgiu nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš dalies tenkintas nukentėjusiosios K. V. civilinis ieškinys ir iš R. G. nukentėjusiosios naudai priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 200 Eur sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo bei 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, naikintina.

72. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą.

73. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies (įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių) šalintinos įrodytomis pripažintos aplinkybės dėl R. G. inkriminuoto dešinės rankos kumščiu suduoto smūgio K. V. į kairįjį smilkinį, taip sukeliant nukentėjusiajai fizinį skausmą, K. V. civilinis ieškinys dėl jai padarytos neturtinės žalos atlyginimo paliktinas nenagrinėtas.

74. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu gi atveju, pripažinus, kad R. G. skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nuteistas dėl fizinio skausmo sukėlimo K. V., spręstina, jog nepagrįstai iš jo K. V. naudai priteista 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

75. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusiųjų atstovas advokatas A. Melkovas pateikė prašymą dėl nukentėjusiųjų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. G.. Prašymas grindžiamas į bylą pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, darbų aktais ir mokėjimų pavedimais, iš kurių matyti, kad V. V. patyrė 484 Eur išlaidas, o J. R. – 181,50 Eur už atsiliepimo parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 47–53).

76. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018).

77. Nagrinėjamu atveju byloje buvo pateiktas nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas, kuris tenkintas iš dalies. Atsižvelgtina ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiesiems buvo priteistos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, o baudžiamoji byla dėl joje nagrinėjamų nusikalstamų veikų nelaikytina itin sudėtinga. Nors nukentėjusiųjų atstovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, o nukentėjusiuosius apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatas, juos atstovavęs ir pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas ir, nors buvo organizuojami trys teismo posėdžiai, tačiau byla pagal apeliacinį skundą, dalyvaujant nukentėjusiųjų atstovui, iš esmės buvo išnagrinėta per vieną posėdį. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nukentėjusiųjų atstovo advokato prašymas tenkintinas iš dalies ir apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiųjų patirtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos: V. V. priteisiant 140 Eur, o J. R. 60 Eur atstovavimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Nuteistojo R. G. (R. G.) gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžio aprašomosios dalies (įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių) pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad R. G. (R. G.) K. V. atsistojus tarp jo (R. G. (R. G.)) ir V. V., R. G. (R. G.) sudavė vieną smūgį dešinės rankos kumščiu K. V. į kairįjį smilkinį, taip sukeldamas K. V. fizinį skausmą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalį, kuria R. G. (R. G.) už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskirta laisvės apribojimo bausmė 8 (aštuoniems) mėnesiams, paskiriant R. G. (R. G.) laisvės apribojimo bausmę 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti R. G. (R. G.) subendrintą galutinę 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 48 straipsnio 4 dalimi, R. G. (R. G.) paskirti šiuos įpareigojamus:

· visą bausmės vykdymo laikotarpį tęsti darbą, o jo netekus be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje;

· pirmus tris bausmės vykdymo mėnesius būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose;

· per 8 bausmės vykdymo mėnesius pradėti dalyvauti ir užbaigti elgesio pataisos programoje.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalį, kuria iš dalies tenkintas nukentėjusiosios K. V. civilinis ieškinys ir iš R. G. (R. G.) nukentėjusiosios naudai priteista 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 200 Eur sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo bei 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir K. V. civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos palikti nenagrinėtą, o dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Atstovo advokato Andriejaus Melkovo prašymą dėl advokato atstovavimo išlaidų iš nuteistojo R. G. (R. G.) priteisimo nukentėjusiųjų J. R., ir V. V. naudai tenkinti iš dalies: V. V. priteisti 140 Eur, o J. R. – 60 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.