Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

nukentėjusiajai A. B. (dalyvavimas užtikrintas pasitelkus vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemones),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. gynėjo advokato Gintaro Dabkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, paskiriant jam laisvės apribojimo bausmę 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant M. U. pradėti dirbti, tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nukentėjusiosios A. B. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir A. B. iš M. U. priteista 500 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios prašymas dėl proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo paliktas nenagrinėtas.

M. U. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus jį vykdyti – panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

II. Apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

7. BPK 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

8. Iš byloje pateikto nuteistojo M. U. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, jog nuteistojo veiksmuose nustatyti jam inkriminuotos, BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos požymiai.

9. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, jog BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

10. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo M. U. gynėjo apeliacinį skundą, atlikęs byloje dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino M. U. kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, neleidžia neabejotinai spręsti, kad M. U. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių

11. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėtoje baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio prasme pripažintini įrodymais, pagrindžia, jog nuteistojo M. U. veiksmai atitinka jam inkriminuotos BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Apylinkės teismo vertinimu, byloje nustatyta, kad M. U. tyčia vieną kartą įspyrė nukentėjusiajai A. B. į kairę šlaunį, dėl to ji prarado pusiausvyrą ir krisdama dešine ranka atsitrenkė į sieną, susimušdama ranką, kurios dilbio srityje atsirado poodinė kraujosruva, taip M. U. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Be to, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje A. B. nikstelėjo dešinę koją ir dėl čiurnos išorinės dalies pertempimo, pėdai staigiai nukrypus į vidinę pusę, jai dalinai plyšo sąnario priekinio šokikaulinio šeivikaulio raištis, taip M. U. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveiktą, nes dėl raiščio dalinio plyšimo sveikata sutrikdoma ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi nukentėjusiosios A. B. apklausą, peržiūrėjusi byloje esantį nukentėjusiosios pateiktą vaizdo įrašą, įvertinusi byloje surinktus duomenis, nenustatė pagrindo sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

12. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Objektyviai sveikatos sutrikdymą sudaro tik neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini objektyvieji šio nusikaltimo požymiai yra: 1) pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas); 2) žalingi padariniai – nesunkus žmogaus sveikatos sutrikdymas; 3) priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių žalingų padarinių. Kaltininko veikimas gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, taip pat psichinis poveikis nukentėjusiajam. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu nustatoma, kad dėl neteisėtų kaltininko veiksmų (sužalojimo ar susargdinimo) nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo (ilgesnį nei dešimties dienų laikotarpį), bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022). Pažymėtina ir tai, kad kaltininko veika kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas yra kvalifikuojama ne tik tada, kai kaltininkas, kėsindamasis į kito žmogaus sveikatą, siekia nesunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir tada, kai kaltininkas bendrai numato galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (sunkiam, nesunkiam ar nežymiam sveikatos sutrikdymui) tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuodamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2014). Visgi, net ir tokiu atveju turi būti nustatyta, kad asmuo siekia bent jau nežymiai sutrikdyti nukentėjusio asmens sveikatą.

13. Kaip jau buvo pažymėta, skundžiamu nuosprendžiu M. U. inkriminuota, kad jis spyrė A. B. į šlaunį, dėl to ji, pirma, prarado pusiausvyrą, atsitrenkė į sieną ir taip susimušė dešinę ranką; antra, nikstelėjo dešinę koją, dėl to jai dalinai plyšo čiurnos sąnario priekinio šokikaulinio šeivikaulio raištis. Kadangi dėl pastarojo sužalojimo sveikata sutrikdoma ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui, M. U. pripažintas kaltu dėl nesunkaus A. B. sveikatos sutrikdymo (BK 138 straipsnio 1 dalis).

14. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, M. U. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nepripažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir laikėsi pozicijos, kad nenaudojo fizinio smurto nukentėjusiosios A. B. atžvilgiu. Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. U. parodė, kad apsikabinęs vaiką ant rankų ėjo į mašiną, o A. B. norėjo nufilmuoti, ar M. U. turi kėdutę (past. – automobilyje), ji filmavo, visiškai nieko nenutiko; praėjus laikui, iš policijos sužinojo, kad spyrė, tačiau, M. U. teigimu, jokio smurto nebuvo, ir jo akivaizdoje nukentėjusioji nesusižalojo (2 t., b. l. 5–7). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. U. laikėsi tokios pačios pozicijos dėl savo kaltės bei įvykio aplinkybių: kategoriškai nurodė, kad nei jis nukentėjusiąją pastūmė, nei jai sudavė (1 t., b. l. 122–123, 127–128, 141–143). Pozicijos, kad nukentėjusiajai nespyrė, M. U. laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu vykusioje akistatoje tarp jo ir nukentėjusiosios (1 t., b. l. 66–69). Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje surinkti duomenys paneigia tokius M. U. parodymus.

15. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismo įsitikinimu, pirmiausia, nuteistojo M. U. parodymus paneigia nukentėjusiosios parodymai. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji A. B. aiškino, kad M. U. atvažiavus pasiimti vaiko ji pradėjo filmuoti, nes ne kartą prieš ją buvo naudojamas fizinis smurtas. M. U., nukentėjusiosios teigimu, pasiėmė vaiką, keikė ją necenzūriniais žodžiais, bandė pakišti koją, spyrė į koją, nukentėjusioji trenkėsi ir nikstelėjo koją. A. B. teigė, kad leidžiantis laiptais M. U. jai bandė pakišti koją, paskui užtrenkė duris, o ją išleidęs ir jai paėjus į priekį, laiptinėje prie pašto dėžutės jai spyrė dešine koja į kairės kojos šlaunį, dėl to ji prarado balansą ir trenkėsi į sieną dešine ranka. Jos kojoje, prie čiurnos buvo iškilęs gumbas, ji šlubavo, sunkiai vaikščiojo, mėnesį negalėjo praktikuoti jogą. Anot A. B., M. U. spiriant jai į koją tarp jų buvo pusės metro atstumas, jis spyrė „iš bato“ 10 cm virš pakinklio. Ant šlaunies kraujosruvos nebuvo, tačiau ji buvo prie čiurnos. Nukentėjusioji A. B. nurodė, kad nikstelėjo koją į išorinę pusę, o ranka buvo nubrozdinta, iš jos bėgo kraujas (2 t., b. l. 7–13). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji teigė, kad jai spirta buvo prieš pašto dėžutes, kai ji aplenkė M. U.; įvykis įvyko už durų, einant iki lauko durų (2 t., b. l. 79).

16. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklausiama 2022 m. rugpjūčio 14 d. A. B. parodė, kad priėjus laiptinės įėjimo duris M. U. dešine koja jai spyrė į kairės kojos šlaunį, ji pajuto didelį fizinį skausmą ir neišlaikiusi pusiausvyros dešine ranka trenkėsi į mūrinę sieną, dėl to susimušė ranką ir nikstelėjo koją, pajuto fizinį skausmą. Po to, nukentėjusiosios teigimu, M. U. užrėmė koja įėjimo duris ir neleido jai išeiti, tačiau duris paleido ir ji nuėjo kartu su jais (M. U. ir jų sūnumi) link automobilio (1 t., b. l. 26–27). Kita vertus, 2022 m. spalio 6 d. apklausos metu A. B. parodė, kad M. U. jai spyrė tuo metu, kai ji sureaguoja ir pasako jam: „Va ką jis daro vaiką nešdamas“ (past. – kalbama apie A. B. pateiktą vaizdo įrašą) (1 t., b. l. 59–60). Tarp nukentėjusiosios A. B. ir įtariamojo M. U. vykusioje akistatoje nukentėjusioji parodė, kad namo laiptinėje M. U. bandė pakišti koją, laiptinėje užtrenkė duris, po to, galbūt, netyčia spyrė (jai), ji atsitrenkė į sieną, prarado balansą pati nuo galimo netyčinio M. U. veiksmo (1 t., b. l. 66–69). Vis dėlto, 2022 m. gruodžio 30 d. apklausos metu A. B. vėl laikėsi pozicijos, kad M. U. veiksmas, o būtent jos pastūmimas, buvo tyčinis (1 t., b. l. 72–74). Iš pirmosios instancijos teisme duotų nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji keitė savo poziciją, nes M. U. jai darė spaudimą, sufleravo, ką sakyti; parodymai buvo pakeisti dėl taikos sutarties (2 t., b. l. 11). Visgi, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad akistata tarp M. U. ir A. B. vyko 2022 m. spalio 18 d., o civilinė byla Nr. e2-3449-1153/2022, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, buvo nutraukta, patvirtinus taikos sutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2022 m. spalio 14 d.

17. Pažymėtina tai, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus; įstatymas nenustato, kokie įrodymai šiais parodymais gali būti tikrinami. Tokie parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant, pavyzdžiui, teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-114-511/2022). Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208-1073/2021, 2K-114-511/2022).

18. Siekiant pašalinti prieštaravimus nukentėjusioji A. B. buvo apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame taip pat peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotą vaizdo medžiagą nukentėjusioji pakomentavo. Iš A. B. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jai ir M. U., nešinam vaiku, einant ties pašto dėžutėmis nuteistasis spyrė jai į šlaunį. Tuo metu ji buvo priekyje M., dešinėje pusėje, atsisukusi į jį nugara. M. pėdos dalimi spyrė jai dešine koja į kairę šlaunį. Ji avėjo šlepetes, kurios buvo su platforma, dėl to nikstelėjo koją, pėdai pakrypus į vidų. Ji nenugriuvo, tik dešine ranka atsirėmė į sieną, susižalojo dešinės rankos išorinę dalį, buvo kraujo, nes nusibrozdino. Anot nukentėjusiosios, tuo metu skausmo nejautė, jį pajuto maždaug po valandos. Ji dešiniarankė, bet tą dieną filmuodama telefoną laikė skirtingose rankose. Ji tiksliai negali pasakyti, kaip M. jai įspyrė su ta koja, nes buvo nusisukusi. Ji mano, kad M. įspyrė pėda, nes jis aukštesnis. Spyrė jis tikrai pėda, o ne keliu, nes ji taip jautė, jis pakėlė koją. Bet tai, turbūt, prielaida. Kad spyrė pėda, ji nežino. Iš kur žino, kad pakėlė pėdą, tai juk ji turi vaizdo įrašą ir galėjo jį peržiūrėti. Ji tiksliai negali pasakyti, kaip stovėjo – šonu ar į M. atsukusi nugarą. Gal stovėjo į jį nugara, o gal buvo pasisukusi į M., kad filmuotų. Ji tiksliai nepamena, ar matė, kaip M. jai spyrė. Kadangi ji ėjo, tai puikiai jautė jo prisilietimą – ar tai būtų koja, ar kas, tai nekeičia veiksmo (2 t., b. l. 172-173).

19. Nors pažymėtina tai, kad vertinant proceso dalyvių parodymus, negali būti reikalaujama, jog duoti parodymai būti identiški, nes nukentėjusieji / liudytojai įvykį mato skirtingai, išgyvena skirtingus jausmus, yra skirtingai įsitraukę į įvykį, dėl to natūralu, kad jų parodymuose gali būti nustatomi neatitikimai ir / ar skirtingi išsireiškimai, tačiau vertinant jų patikinimų ir teisingumą, svarbu nustatyti, ar jie sutampa esminėse detalėse. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, kad pirmojoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje A. B. nurodė kitokią įvykių seką nei vėliau paaiškino pirmosios instancijos teisme, t. y. ji teigė, kad M. U. jai spyrė į šlaunį, tada ji prarado pusiausvyrą ir trenkėsi į sieną bei nikstelėjo koją, o po to M. U. užrėmė koja duris ir neleido jai išeiti, tačiau kitos apklausos metu nurodė, kad M. U. jai spyrė tuo metu, kai vaizdo įraše ji sako: „va, ką jis daro vaiką nešdamas“. Iš byloje esančio nukentėjusiosios A. B. vaizdo įrašo matyti, kad šiuos žodžius ji sakė jau po to, kai buvo užremtos laiptinės durys, juo labiau, kad ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji teigė, kad nuteistasis jai spyrė prie pašto dėžučių (past. – iš vaizdo įrašo matyti, kad jas nukentėjusioji ir M. U. priėjo jau po to, kai buvo užremtos durys). Šiame kontekste atsižvelgtina ir į tai, kad 2022 m. rugpjūčio 14 d. protokole-pareiškime A. B. nurodė tik apie spyrį, pusiausvyros praradimą ir trenkimąsi į mūrinę sieną bei pajaustą fizinį skausmą (1 t., b. l. 1), tačiau nei apie rankos sumušimą, nei apie kojos nikstelėjimą nukentėjusioji nenurodė.

20. Iš byloje esančio vaizdo įrašo „(duomenys neskelbtini)“ matyti, kad A. B. žodžius: „va, ką jis daro vaiką nešdamas“ sako vaizdo įrašo 00:52–00:53 min., tuo tarpu 00:58–00:59 min. vaizdo įraše ant dešinės A. B. rankos dilbio matoma tamsaus atspalvio žymė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsta spręsti, kad per tokį trumpą laiką galėjo susiformuoti aiškiai matoma tamsi kraujosruva. Be to, ant dešinės rankos dilbio nėra matoma nei nubrozdinimo, nei kraujavimo.

21. Išanalizavus minėtą vaizdo įrašą, pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nukentėjusiąja, jog pateiktame įraše matomas M. U. spyris. Vaizdo įraše matoma, kaip M. U., nešdamas vaiką ant rankų, lipa laiptais, o jam iš paskos eina A. B.. Priėjus laiptinės duris, A. B. negali jų atidaryti, o pro duryse esantį stiklą matyti, kad už jų stovi M. U. su vaiku ant rankų. A. B. praėjus pro duris, ši eina paskui M. U., tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kaip 00:49 min. ji aplenkia M. U., nešantį vaiką, o tuomet 00:52–00:53 min. pasako „va, ką jis daro vaiką nešdamas“, tačiau vaizdo įraše nematyti nei spyrio, nei A. B. atsitrenkimo į sieną, nei jos kojos pakrypimo. Vaizdo įraše 00:50–00:51 min. girdimas tik treptelėjimo garsas, tačiau vaizdo įrašas nepagrindžia M. U. smurtinio pobūdžio tyčinių veiksmų, juo labiau, kad M. U. iš esmės visą laiką matomas dvejomis rankomis apkabinęs ir nešantis sūnų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu, nukentėjusioji teigė, kad spyris įvyko tarp kolonų, vaizdo įrašo 48 ar 49 sek. (2 t., b. l. 88), apklausiama apeliacinės instancijos teisme ji taip pat parodė, kad jai įspyrė, tačiau nukentėjusiosios nurodytuose vaizdo įrašo momentuose spyrio faktas nėra matomas. Apeliacinės instancijos teisme peržiūrėjus vaizdo įrašą, nukentėjusioji paaiškino, kad ji vis tik tiksliai negali pasakyti, kaip M. jai įspyrė su ta koja, nes buvo nusisukusi. Ji mano, kad M. įspyrė pėda, o ne keliu, nes jis aukštesnis. Pastebėtina tai, kad pati A. B. nurodo, kad tai, jog M. U. jai spyrė pėda, yra, turbūt, jos prielaida. Paklausta, iš kur žino, kad M. U. spyrė pakėlęs pėdą, ji atsakė, kad juk ji turi vaizdo įrašą ir galėjo jį peržiūrėti. Anot nukentėjusiosios, žiūrėdama vaizdo įrašą, gali pasakyti, kad M. jai spyrė tuo metu, kai ji sako: „va ką jis daro vaiką nešdamas“ (apie 00.00.50 sek. vaizdo įraše). Vis tik, nukentėjusioji nurodė, negalinti pasakyti nei kaip ji stovėjo – šonu ar nugarą atsukusi į M., nei ar nematė, kaip M. jai spyrė. Anot A. B., ji eidama jautė jo prisilietimą – „ar tai būtų koja, ar kas, tai nekeičia veiksmo“(2 t., b. l. 172-173).

22. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad po momento, kai A. B. teigimu, M. U. jai įspyrė, o ji prarado pusiausvyrą, sekė ir rankos susimušimas, ir kojos pakrypimas, pajaustas fizinis skausmas, vis dėlto, vaizdo įraše nukentėjusioji neišreiškė jokios reakcijos, susijusios su jaustu fiziniu skausmu. Vėliau jai sekant paskui M. U. nešantį vaiką girdima tik tai, kad nukentėjusiosios reakcija yra į M. U. pokalbį su vaiku, nes ji sako: „kaip tu šneki vaikui, ligoni tu“ (01:00–01:03 min.). Be to, vaizdo įraše 01:09–01:11 min. aiškiai matyti užfiksuotos einančios A. B. pėdos, tačiau ji nešlubuoja ir jokios reakcijos į tariamai patirtą smurtą ir juntamą skausmą nereiškia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ji sako iškviesianti M. U. policiją, dar iki to momento, kuriuo, jos teigimu, šis jai įspyrė.

23. Nagrinėjamos bylos kontekste ypatingai svarbu pažymėti, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų; apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-495/2023). Be to, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-69-387/2022). Be to, abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-30-689/2018, 2K-28-689/2021).

24. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju spręstina, kad nėra galimybių pašalinti byloje kylančių abejonių dėl M. U. smurtinių veiksmų ir jo kaltės. Įvykio metu dalyvavo tik pats nuteistasis ir nukentėjusioji, jų parodymai tarpusavyje nesutampa. Be to, atkeiptinas dėmesys į tarp M. U. ir A. B. susiklosčiusius įtemptus konfliktinius santykius dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku, apie kuriuos parodė ir pati nukentėjusioji (kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų Vilniaus miesto apylinkės teisme nuo 2021 m. gruodžio 15 d. buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo M. U. ieškinį atsakovei A. B. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo. 2022 m. gegužės 20 d. (praėjus tik kelioms dienoms po kreipimosi su pareiškimu dėl M. U. sukelto fizinio skausmo ir prašymo jo atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą) pati A. B. prašė teismo taikyti teisminę mediaciją civilinėje byloje, sudarant galimybę ginčo šalims susitarti ir bylą užbaigti taikos sutartimi (tai padaryta 2022 m. spalio 15 d. nutartimi).

25. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad ne tik nukentėjusiosios A. B. parodymuose yra prieštaravimų, jie kito proceso eigoje, tačiau jų vienareikšmiškai nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Vaizdo įrašas tik patvirtina, kad 2022 m. rugpjūčio 14 d. M. U. iš A. B. namų pasiėmė jų sūnų, tačiau spyrio į nukentėjusiosios koją vaizdo įrašas nepagrindžia. Juo labiau, kad nukentėjusiosios parodymų, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, vienareikšmiškai nepatvirtina ir specialisto išvada. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek specialisto išvados, tiek ir jo paaiškinimai nepašalina kilusių abejonių.

26. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. rugpjūčio 18 d. specialisto išvadoje Nr. G 2591/2022(01) konstatuota, kad A. B. nustatyta poodinė kraujosruva dešinio dilbio srityje, padaryta minėtą kūno sritį paveikus kietu buku daiktu ar plokštuma, galimai 2022 m. rugpjūčio 14 d. Šis sužalojimas kvalifikuotas nežymiu sveikatos sutrikdymu, kurį patirdama nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 37–38). Šiame kontekste pažymėtina, kad tyrimo metu specialistas apžiūrėjo pačią A. B. ir nustatė, kad apžiūrint dešinės pėdos srityje ir šlaunyse išorinių sužalojimo požymių nestebima. Tai svarbu, nes iš specialisto išvados matyti, jog nukentėjusioji papildomai paaiškino nikstelėjusi dešinės čiurnos sąnarį. Kita vertus, iš byloje esančio VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (toliau – RVUL) 2022 m. rugpjūčio 14 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymo matyti, kad A. B. Skubios Medicinos centro Skubios pagalbos skyriuje skundėsi dešinės pėdos ir dilbio skausmu, o įvertinus jos būklę nustatyta, jog pacientė vaikšto nešlubuodama, stebimas nežymus patikinimas, poodinės kraujosruvos nestebima, judesiai per pėdos ir čiurnos sąnarius laisvi, neskausmingi. Tuo tarpu dėl dilbio nustatytas saikingas patinimas, poodinės kraujosruvos, judesiai per rankos sąnarius laisvi, neskausmingi (1 t., b. l. 52).

27. Iš byloje esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ gydytojo ortopedo-traumatologo A. Z. 2022 m. rugpjūčio 24 d. ambulatorinio apsilankymo aprašymo matyti, kad A. B. konstatuotas čiurnos ir pėdos raiščių plyšimas, nustatymo data 2022 m. rugpjūčio 24 d., tipas „+“; dešinės čiurnos-pėdos ATFL plyšimas (1 t., b. l. 40). Kaip matyti, būtent po šių duomenų pateikimo specialistas Ovidijus Petkelis pateikė kitą 2022 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvadą Nr. pG 2683/2022 (01), kurioje A. B. nustatyta poodinė kraujosruva dešinio dilbio srityje ir dešinės čiurnos sąnario priekinio šokikaulinio šeivikaulio raiščio dalinis plyšimas, susiformavęs dėl dešinės čiurnos išorinės dalies pertempimo, pėdai staigiai nukrypus į vidinę pusę, prieš kreipiantis medicininės pagalbos į VšĮ RVUL priėmimo ir skubios pagalbos skyrių, t. y. iki 2022 m. rugpjūčio 14 d. 15.59 val. Visumoje minėti sužalojimai kvalifikuoti nesunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 45–47).

28. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ekspertizės akto (specialisto išvados) neaiškumai, neišsamumas ar prieštaravimai bylos duomenims nagrinėjimo teisme metu yra šalinami BPK nustatytais veiksmais, be kita ko, apklausiant išvadas pateikusį specialistą (ekspertą) ir prireikus skiriant naujus ekspertinius tyrimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-83/2013, 2K-57/2014, 2K-180/2014, 2K-7-358-303/2015, 2K-191-507/2016, 2K-188-648/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas specialisto išvadas pateikęs specialistas (ekspertas) O. Petkelis, kuris patvirtino galutinę specialisto išvadą ir paaiškino, kad čiurnoje esantis sužalojimas galėjo būti padarytas prieš keturias paras (2022 m. rugpjūčio 14 d., nes nukentėjusiosios apžiūra pradėta 2022 m. rugpjūčio 18 d.). Specialistas paaiškino, kad rugpjūčio 18 d. apžiūrėjo nukentėjusiąją (past. – rugpjūčio 25 d. papildomos nukentėjusiosios apžiūros nedarė), tačiau, nors ji ir skundėsi dešinės čiurnos sąnario skausmu, apžiūrint ją jokių sužalojimų nebuvo, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad yra sužalotas čiurnos sąnarys, be to, rugpjūčio 18 d. sutinimo čiurnoje specialistas nurodė nematęs. Atkreiptinas dėmesys, kad specialisto teigimu, raiščio plyšimo metu jau turėtų būti jaučiamas skausmas, o vėliau tai, kaip ir ar skausmas pasireiškia, yra individualu (2 t., b. l. 72–76). Be to, abejonės nagrinėjamu atveju kyla ir dėl to, kad, kaip paaiškino specialistas, gali būti, kad nei sužalojimo dieną, nei keturias dienas po sužalojimo, nėra patinimo; kai plyšta raištis, plyšta ir smulkios kraujagyslės ir priklausomai nuo to, kiek jų plyšo, kokio kalibro, kiek ir kur kraujo išsilieja, gali nesimatyti kraujosruvos. Vis dėlto, kaip buvo paminėta, nors 2022 m. rugpjūčio 14 d. skubiosios pagalbos skyriuje buvo nustatytas saikingas patinimas, tačiau specialistas, susipažinęs su minėtos apžiūros medicinos dokumentais, apžiūrėjo nukentėjusiąją 2022 m. rugpjūčio 18 d., tačiau jokio patinimo nenustatė. Pastebėtina ir tai, kad nukentėjusiosios A. B. pateiktose nuotraukose matyti kojos sutinimas (2 t., b. l. 25, 27), tačiau pati nukentėjusioji negalėjo pasakyti, kada tos nuotraukos buvo fotografuotos (2 t., b. l. 75).

29. Bylose, kai įvykio vietoje būna tik kaltininkas ir nukentėjusysis, o tiesioginių smurto liudytojų nebūna, svarbią reikšmę įgyja ne tik tiesioginiai (pačių konflikto dalyvių parodymai), tačiau ir netiesioginiai įrodymai (pavyzdžiui, parodymai asmenų, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie konfliktą, pareigūnų įvykio vietoje užfiksuotos aplinkybės ir kt.). Nagrinėjamo įvykio metu jame tiesiogiai dalyvavo nukentėjusioji ir nuteistasis, kuris kategoriškai neigia smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiosios A. B. atžvilgiu. Liudytojų parodymai įgyja svarbią reikšmę, sprendžiant tiek dėl pačios nukentėjusiosios parodymų patikimumo, tiek dėl įrodomąją grandinę sudarančių duomenų pakankamumo.

29.1. Teisminio bylos nagrinėjimo metu D. J. (nukentėjusiosios motinos vyras) parodė, kad matė A. B. sužalojimą, jo teigimu, matėsi ištinimas; nors jis nebuvo kumščio dydžio, bet akivaizdžiai matėsi, jog sutrenkimas padarytas ką tik. Liudytojui sutrenkimą parodė tą pačią dieną, po penkių valandų. Visgi, liudytojas neprisiminė, kurioje kojoje matė sutrenkimą ir kurioje kojos vietoje. Taip pat liudytojas nurodė, kad be patinimo kojoje nukentėjusioji rodė apibrozdinimus (2 t., b. l. 71–72).

29.2. Liudytojas R. Č. (nukentėjusiosios tėvas) pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam dukra yra pasakojusi, jog M. U. prieš ją naudojo smurtą, bet liudytojas teigė nematęs, dėl to negalintis patvirtinti. Be to, aiškino, kad dukra parodė sužalojimą, bet liudytojas to labai neakcentavo; teigė, kad „matau žmogus vaikšto, eina, aš tikrai to neakcentuoju“. Liudytojas nurodė tikintis dukros žodžiais, bet negali patvirtinti to, ko nematė (2 t., b. l. 76–77).

30. Taigi, kaip matyti iš liudytojų parodymų, jie taip pat neabejotinai nepatvirtina nukentėjusiosios duotų parodymų būtent dėl M. U. smurtinių veiksmų kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Juo labiau, kad liudytojas D. J., net ir nurodydamas, jog sutrenkimą matė tą pačią dieną, negalėjo prisiminti, kurioje vietoje ir ant kurios kojos sutrenkimas buvo matomas. Taip pat, jo teigimu, jam nukentėjusioji rodė apibrozdinimus, tačiau pagal bylos duomenis nukentėjusiajai jokie nubrozdinimai nebuvo nustatyti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme specialistas O. Petkelis parodė, jog šiuo atveju nebuvo nustatytas nubrozdinimas (2 t., b. l. 73). Liudytojas R. Č. taip pat nenurodė nei konkrečios vietos, kur buvo sužalojimas, nei apskritai įvykio aplinkybių. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, spręsti, kad liudytojų parodymai patvirtina M. U. neteisėtus veiksmus, juo labiau, jo kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, nėra pagrindo.

31. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, spręstina, kad byloje kyla abejonių, kurių nėra galimybės pašalinti, dėl to, ar būtent nukentėjusiosios nurodomomis aplinkybėmis ji patyrė dalinį dešinės čiurnos sąnario priekinio šokikaulinio šeivikaulio raiščio plyšimą, juo labiau, kad apskritai byloje esantys duomenys neabejotinai nepatvirtina smurtinio pobūdžio neteisėtų M. U. veiksmų nukentėjusiosios A. B. atžvilgiu. Nors nukentėjusiosios akcentuojamoje vaizdo įrašo vietoje yra užfiksuotas garsas, panašus į šleptelėjimą, tačiau, jau kaip aukščiau aptarta, nematyti kad nuteistasis spirtų nukentėjusiajai; nuo tokio staigaus judesio nors šiek tiek prarastų koordinaciją. Kolegija atkreipia dėmesį ir, kaip jau minėta, į labai trumpą laiko tarpą, per kurį vaiku nešinas guminę įsispiriamą avalynę avintis nuteistasis, anot nukentėjusiosios, turėjo suspėti pakelti koją iki jos šlaunies ir tyčia pėda įspirti jai virš pakinklio, nė trupučio neprarasdamas pusiausvyros, o pastaroji, neišlaikiusi pusiausvyros dešine ranka atsiremti į sieną (jos teigimu, ji dešine ranka atsirėmė į sienos gruoblėtą paviršių ir juos slydo, taip dilbis buvo nubrozdintas, kraujavo), nikstelėti koją ir toliau tęsti filmavimą (nukentėjusioji nurodė, esanti dešiniarankė). Taigi, nors neatmetama A. B. susižalojimo galimybė nukentėjusiajai po žodžių: „aš tau policiją iškviesiu“ koridoriaus susiaurėjime filmuojant ir lenkiant abiem rankomis vaiką nešantį M. U. (vaizdo įraše matyti koridoriuje išsikišusi kolona; tą vietą nurodo ir pati nukentėjusioji), tačiau jos nurodyto įvykio, neva sąlygoto M. U. smurtinių veiksmų, mechanizmo nepatvirtina kiti bylos įrodymai (atkreiptinas dėmesys, kad nei apžiūrint nukentėjusiąją praėjus kelioms valandoms po įvykio, nei po kelių dienų nefiksuota jokių žymių šlaunyse, kraujavimo ar odos nubrozdinimų rankoje). Pastebėtina ir tai, kad duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad M. U. spyris kojos pėda jai į šlaunį yra tik jos prielaida, nes galimai to nemačiusi, tik jautusi prisilietimą ir, anot A. B.: „ar tai būtų koja, ar kas, tai nekeičia veiksmo“. Atsižvelgus į aptartų aplinkybių visumą, kategoriškai teigti, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo atlikti tyčiniai veiksmai, sukėlę nesunkų / nežymų kūno sužalojimą ar skausmą nėra pagrindo.

32. Pabrėžtina, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pavyzdžiui, 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

33. Įvertinus byloje surinktus duomenis ir atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, spręstina, kad byloje kylantys neaiškumai negali būti panaikinti nei atliekant papildomus baudžiamojo proceso veiksmus, nei vertinant byloje esančius įrodymus, nes jų visuma nagrinėjamu atveju neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl M. U. neteisėtų veiksmų ir jo kaltės, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir M. U. išteisintinas nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje.

34. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pabrėžtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022). Remiantis tokia kasacinio praktika, atsižvelgiant į tai, kad M. U. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo tenkintas A. B. civilinis ieškinys dėl 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 77–80). BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad M. U. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, A. B. baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Dėl proceso išlaidų

36. Apeliaciniu skundu, be kita ko, prašoma M. U. naudai iš Lietuvos Respublikos prokuratūros priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis, spręstinas klausimas dėl M. U. baudžiamojo proceso metu patirtų išlaidų (ne)atlygintinumo.

37. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismui M. U. gynėjas advokatas G. Dabkevičius pateikė 2023 m. gegužės 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), adresuotą M. U., už gynimą baudžiamojoje byloje, kurioje nurodyta: kiekis – 10 val., kaina – 100 Eur, suma (su PVM) 1 210 Eur. Taip pat pridėtas G. U. 2023 m. gegužės 3 d. mokėjimo nurodymas pagal minėtą sąskaitą faktūrą (2 t., b. l. 1–2).

38. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tokiu atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023), būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015, 2K-373-976/2018 ir kt.). Proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali sumažinti proceso dalyvio prašomų atstovavimo išlaidų sumą, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-144-222/2020), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-976/2023).

39. Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų „Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo“ (toliau – Rekomendacijos), 4 punkte numatytos aplinkybės, kurias atsižvelgia teismas, nustatydamas atlygintinų išlaidų dydį. Pabrėžtina, kad jų sąrašas nėra baigtinis, nes teismas atsižvelgia ir į kitas svarbias aplinkybes (4 punkto 4.10 papunktis). Rekomendacijų 9 punkte nustatyta, kad rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių) – nagrinėjamu gi atveju, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (buvo nagrinėjama ir antrą, ir trečią metų ketvirtį) – 1 900,30 Eur / 1 959,90 Eur. Baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamo maksimalaus dydžio koeficientai numatyti Rekomendacijų 10 punkto atitinkamuose papunkčiuose.

40. Visgi, kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad įstatymų leidėjas konkrečių aplinkybių, į kurias teismai, spręsdami dėl tokio pobūdžio proceso išlaidų atlyginimo (nustatydami jų dydį), turi atsižvelgti, nedetalizavo. Rekomendacijų dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo nustatymo nuostatos, tarp jų ir dėl tokių išlaidų apskaičiavimo tvarkos, jų maksimalaus dydžio, yra rekomendacinio pobūdžio ir teismams nėra privalomos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas aplinkybių, reikšmingų būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjui dydžiui nustatyti, nustatymą paliko teismų diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-387/2023).

41. Pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu M. U. iš esmės nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, nereiškė nepagrįstų prašymų, nors pirmasis paskirtas teisiamasis posėdis buvo atidėtas, gavus M. U. gynėjo advokato G. Dabkevičiaus prašymą (1 t., b. l. 179). Byla teisiamajam posėdžiui buvo perduota 2023 m. vasario 21 d., o nuosprendis priimtas 2023 m. rugsėjo 28 d., taigi bylos nagrinėjimas truko apie septynis mėnesius, iš viso buvo surengta keturi teisiamieji posėdžiai, kurie, kaip matyti iš posėdžių protokolų, iš viso truko apie 5,5 val. Vertintina ir tai, kad M. U. advokatas gynė tik nuo teisminio bylos nagrinėjimo pradžios, t. y. nebuvo susipažinęs su baudžiamąją byla iš anksčiau. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, 1 210 Eur dydžio suma laikytina ne per didele, atitinkančiomis teisingumo, protingumo, proporcingumo bei kitus Rekomendacijoje nustatytus proceso išlaidų apskaičiavimo kriterijus, todėl turi būti atlyginta.

42. BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, išteisindamas asmenį, priima sprendimą dėl būtinų ir pagrįstų išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti, todėl M. U. iš Lietuvos Respublikos valstybės teisės aktų nustatyta tvarka priteistina 1 210 Eur teisinėms paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

tenkinti nuteistojo M. U. gynėjo advokato Gintaro Dabkevičiaus apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – M. U. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

M. U. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

A. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Priteisti M. U. iš Lietuvos Respublikos valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka atlyginti 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) už patirtas proceso išlaidas, skirtas M. U. gynėjo advokato Gintaro Dabkevičiaus teisinėms paslaugoms apmokėti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.