Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų G. R. ir J. T. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 12 d. nutarties, kuria bankrutavusios viešosios įstaigos „Centrinis vertimo biuras“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Bankrutavusios viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Centrinis vertimo biuras“ (toliau – Įstaiga) nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dvi saulės“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti bankrutavusios VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ bankrotą tyčiniu; nustatyti, kad dėl tyčinio VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ bankroto yra atsakingi buvę vadovai G. R. ir J. T.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

18. Apeliacijos dalyką sudaro, pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti bankrutavusios VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bankrutavusios VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ nemokumo momento

19. Nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, svarbu kuo tiksliau nustatyti įmonės nemokumo momentą, nes tik jį nustačius, galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1789-241/2017; 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736-798/2018 ir kt.).

20. Apeliantai atskiruosiuose skunduose nurodo, kad ginčijama nutartimi nėra tinkamai nustatyta Įstaigos nemokumo pradžia.

21. Iš VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ Finansinės būklės ataskaitos nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. nustatyta, kad Įstaiga turėjo turto už 7 791 Eur (6 758 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai; 869 Eur per metus gautinos sumos; trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 165 Eur). Iš Veiklos rezultatų ataskaitos nustatyta, kad aptariamu laikotarpiu įmonė patyrė 581 Eur nuostolį.

22. Iš akcinės bendrovės (toliau – AB) ,,Swedbank“ esančios Įstaigos sąskaitos išrašo nustatyta, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. iš pagrindinės veiklos (vertimas žodžiu ir raštu) Įstaiga gavo 4 734,56 Eur pajamas. VSDFV duomenimis nustatyta, kad 2019 metais Įstaigoje dirbo 10 darbuotojų, iš kurių 8 į darbą buvo priimti 2019 metais. Iš Įstaigos parengtų darbo užmokesčio žiniaraščių nustatyta, kad 2019 metais Įstaiga darbo užmokesčiui išmokėti patyrė 4 899,34 Eur dydžio išlaidas (su sumokėtais mokesčiais VSDFV (122,35 Eur) ir VMI (189,38 Eur)), o tai yra 164,78 Eur daugiau, nei Įstaiga 2019 metais gavo pajamų iš veiklos.

23. Nustatytų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad 2019 metais Įstaiga nors ir turėjo finansinių sunkumų, tačiau turėjo pakankamai turto, todėl buvo moki.

24. Iš VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ Finansinės būklės ataskaitos nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. matyti, kad įstaiga turėjo turto už 21 606 Eur (11 950 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai; 9 277 Eur per metus gautinos sumos; trumpalaikiai įsipareigojimai – 42 479 Eur). Ataskaitoje užfiksuotas neigiamas 20 873 Eur nuosavas kapitalas. Iš Veiklos rezultatų ataskaitos nustatyta, kad aptariamu laikotarpiu įmonė patyrė 26 499 Eur nuostolį.

25. Iš AB ,,Swedbank“ esančios Įstaigos sąskaitos išrašo matyti, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Įstaiga gavo 9 408,94 Eur pajamas už parduotas vertimo paslaugas. VSDFV duomenimis nustatyta, kad 2020 metais Įstaigoje dirbo 14 darbuotojų, iš kurių 9 į darbą buvo priimti 2020 metais. Iš Įstaigos parengtų darbo užmokesčio žiniaraščių nustatyta, kad Įstaiga per 2020 metus darbuotojams apskaičiavo 66 080,06 Eur darbo užmokestį, o tai yra 56 671,12 Eur daugiau, nei Įstaiga 2020 metais gavo pajamų iš savo veiklos.

26. Įvertinus Įstaigos komercinę veiklą už 2021 metus matyti, kad nurodytu laikotarpiu Įstaiga pagrindinės veiklos (vertimas žodžiu ir raštu) faktiškai nebevykdė, nors Įstaigoje vis dar dirbo 10 darbuotojų. Įstaigos darbo užmokesčio žiniaraščiuose nurodyta, kad ataskaitiniu laikotarpiu Įstaigos darbuotojams apskaičiuotas darbo užmokestis – 118 476,08 Eur, nors pajamos iš veiklos tesudarė 49,45 Eur, o gautos subsidijos iš Užimtumo tarnybos ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos – 99 767,46 Eur.

27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismui pateiktus VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ finansinius dokumentus už 2019–2021 metus, konstatuoja, kad bendrovė nemokia tapo 2020 metais, nes turėjo trumpalaikio turto už 21 606 Eur, o tai yra dvigubai mažiau, nei Įstaigos trumpalaikiai įsipareigojimai, kurie buvo 42 479 Eur (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 2 straipsnio 7 dalis).

Dėl tyčinio bankroto požymių (ne)buvimo

28. JANĮ 70 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir(ar) neveikimu) ir(ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir(arba) teisėtus interesus. JANĮ 70 straipsnio 2 dalis nustato požymius, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti, tarp jų – ar buvo priimti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1punktas).

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018).

30. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, nusprendžia, kad atsakovų atskirųjų skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bankrutavusios VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ tyčinio bankroto požymių egzistavimo.

32. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, bankrutavusios VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ bankrotą pripažino tyčiniu nustatęs, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo, nes apeliantai, būdami bendrovės vadovais, netinkamai vykdė pareigas, Įstaigos veiklą organizavo netinkamai ir Įstaigai ekonomiškai nenaudingu būdu, t. y. neveikė taip, kaip turi veikti rūpestingi ir bendrovei lojalūs vadovai, dėl to buvo padaryta žala Įstaigai ir pažeistos kreditorių teisės. Apeliantai nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir teigia, kad nėra nustatyta ir įrodyta, jog apeliantai sąmoningai ir sistemingai priėmė Įstaigai nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sprendimus.

33. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir kt.). Taigi, įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

34. Priešingai nei nurodo apeliantai, pareiškėja kartu su pareiškimu dėl bankrutavusios VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateikė pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, iš kurių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad jau 2019 metų pabaigoje įstaiga turėjo finansinių sunkumų. Įstaigos darbo užmokesčio žiniaraščiuose nurodyta, kad 2019 metais Įstaigos darbuotojams apskaičiuotas darbo užmokestis buvo 4 899,34 Eur, nors aptariamu laikotarpiu pajamos iš Įstaigos pagrindinės veiklos (vertimas žodžiu ir raštu) tesudarė 4 734,56 Eur. Susiklosčius tokiai situacijai, Įstaigos valdymo organai (tuo laikotarpiu įstaigai vadovavo G. R.) turėjo pareigą imtis aktyvių veiksmų ir pertvarkyti Įstaigos darbo organizavimą, spręsti dėl įmonės darbuotojų optimalaus skaičiaus parinkimo, atsižvelgiant į Įstaigos realius poreikius, tačiau šių veiksmų neatliko, darbuotojams ir toliau buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, tačiau neišmokamas, tokiu būdu didinant Įstaigos skolas.

35. Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovai ir 2020 metais nesirūpino tinkamu darbo organizavimu Įstaigoje. Nors 2020 metais Įstaigos finansinė situacija žymiai ir sistemingai blogėjo, nebuvo pakankamai darbo ir pajamų (pajamos iš pagrindinės veiklos tesudarė 9 408,94 Eur, o Įstaigos gautos subsidijos iš Užimtumo tarnybos ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos – 60 048,53 Eur), buvo priimti 9 nauji darbuotojai (viso įstaigoje dirbo 14 darbuotojų). Iš Įstaigos parengtų darbo užmokesčio žiniaraščių nustatyta, kad Įstaiga per 2020 metus darbuotojams apskaičiavo 66 080,06 Eur darbo užmokestį, o tai yra 56 671,12 Eur didesnė suma, nei Įstaiga 2020 metais gavo pajamų iš pagrindinės veiklos, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2020 metais Įstaiga darbuotojams atlyginimus mokėjo ne iš komercinės veiklos gautų pajamų, bet iš valstybės teikiamų subsidijų, Įstaigai pačiai nesukuriant jokios pridėtinės vertės. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad aptariamu laikotarpiu Įstaigos vadovai (vadovais 2020 metais buvo G. R. ir J. T.) nesirūpino tinkamu Įstaigos darbo organizavimu, neįvertino realios situacijos, nepaisė Įstaigos veiklos specifikos ir realaus poreikio turėti tokį kiekį darbuotojų, kuris būtų optimalus ir atspindėtų Įstaigos poreikius. Pagrindines pajamas (išmokas) Įstaiga gaudavo iš Užimtumo tarnybos, tačiau net ir jas gaudama, Įstaiga negalėjo sumokėti viso apskaičiuoto darbo užmokesčio darbuotojams ir atsiskaityti su valstybės biudžetu (VSDFV ir VMI). Tokie vadovų veiksmai akivaizdžiai prieštaravo elementariai verslo logikai ir realiai vedė Įstaigą prie bankroto.

36. Nors 2021 metais Įstaiga veiklos praktiškai nevykdė (tokią išvadą patvirtina Įstaigos AB ,,Swedbank“ sąskaitos išrašas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., iš kurio matyti, kad pajamos iš pagrindinės veiklos yra 49,45 Eur, o Įstaigos gautos subsidijos iš Užimtumo tarnybos ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos – 99 767,46 Eur), Įstaigoje vis dar dirbo 10 darbuotojų, kuriems apskaičiuotas 118 476,08 Eur darbo užmokestis.

37. Be to, iš bankroto byloje esančios 2021 m. lapkričio 19 d. Darbo sutarties Nr. 28, nustatyta, kad VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ direktorius J. T. sudarė terminuotą darbo sutartį su savo motina A. T., pagal kurią A. T. buvo priimta į administratorės pareigas nuo 2021 m. gruodžio 3 d., mokant mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį kaip 2,85 minimalioji mėnesinė alga (toliau – MMA). Taip pat nustatyta, kad 2021 metais, kai Įmonė veiklos faktiškai nebevykdė, J. T. net du kartus buvo didinamas darbo užmokestis (darbo užmokestį padidinus iki 3 MMA, Darbo sutarties pakeitimą pasirašė tuo metu Įstaigos vadove buvusi G. R.; darbo užmokestį padidinus iki 3,15 MMA, Darbo sutarties pakeitimą darbdavio vardu pasirašė pats J. T., nors Įstaigos vadove tuo metu buvo G. R.). J. T. 2021 m. birželio 1 d., veikdamas Įstaigos vardu, nors tuo metu Įstaigos vadove buvo G. R., jai taip pat padidino darbo užmokestį iki 3,05 MMA. VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ vadybininkui A. C. 2021 m. rugsėjo 1 d. atlyginimas buvo padidintas nuo 2,8 MMA iki 4,5 MMA.

38. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir teismui pateiktus rašytinius įrodymus, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas bankrutavusios VšĮ „Centrinis vertimo biuras“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Byloje surinktų įrodymų visetas sudaro pagrindą išvadai, kad G. R. ir J. T., atitinkamais laikotarpiais būdami Įstaigos vadovais, Įstaigos veiklą organizavo netinkamai ir Įstaigai ekonomiškai nenaudingu būdu, žinodami veiklos apimtis, finansinę būklę, nemažino tuo metu Įstaigoje buvusių darbuotojų skaičiaus iki realaus poreikio, nesant poreikio išlaikė įdarbintus darbuotojus, jiems nustatę neprotingai didelį darbo užmokestį. Nepagrįstai didelis darbuotojų skaičius ir neproporcingas atliekamoms pareigoms darbo užmokestis sudarė prielaidas gauti didesnes išmokas iš Užimtumo tarnybos, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tačiau net ir nepagrįstai gaudama minėtas išmokas, Įstaiga nevykdė įsipareigojimų (nemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio, įmokų VMI ir VSDFV biudžetams, už telekomunikacines paslaugas ir kt.), dėl to didėjo Įstaigos skolos kreditoriams, taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad jie yra atsakingi už Įstaigai ir jos kreditoriams padarytą žalą.

39. Apeliantai, ginčydami teismo nutartį, nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytus ir teismo nutartyje nustatytus faktus, taip pat nepateikė įrodymų, leidžiančių spręsti, kad būdami Įstaigos vadovais minėti asmenys jos veiklą organizavo tinkamai, atsakingai, veikė lojaliai Įstaigai ir jos interesais, o bankrotą būtų sukėlusi verslo nesėkmė (CPK 178 straipsnis).

40. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskiruosiuose skunduose ir atsiliepimuose į juos išdėstytų argumentų, nes jie neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.

Dėl bylos procesinės baigties

41. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinį santykį, dėl to priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskiruosiuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirieji skundai atmetami, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Atskirojo skundo netenkinus, apeliantų bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

43. Pareiškėja įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.