Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mano Būstas Sostinė“ ieškinį atsakovui V. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Bylos nagrinėjimo eigoje, atsižvelgdama į tai, kad tarp šalių jau buvo kilęs kitas teisminis ginčas ir priteista 330,33 Eur suma už suteiktas paslaugas už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. bei 541,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus už ginčo laikotarpį iki 697,76 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

23. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo, kai nusprendžiama dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų

24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015).

26. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Jei butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, o administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.84 straipsnio 1, 9 dalys).

27. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), pagal (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovui V. S. (t. I, el. b. l. 9). Įstatyme numatyta, kad į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis). Be to, pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą, sutuoktiniui dovanotas turtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, laikomas asmenine nuosavybe. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad butas asmeninės nuosavybės teise priklauso tik atsakovui, todėl jam, kaip buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ir namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga, dėl ko jis turi proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui išlaikyti. Taigi atsakovo pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, kyla iš to, kad būtent jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2003) ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009)

28. Atsakovo teiginiai, kad jo sutuoktinė gyvena bute ir faktiškai naudojasi teikiamomis paslaugomis nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014). Bendrųjų namo objektų išlaikymo pareiga kyla ne iš faktinio jų naudojimo, bet daiktinės teisės pagrindu atsirandančios bendraturčio prievolės išlaikyti tinkamą bendrosios nuosavybės objektų būklę, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės neįtakoja atsakovo, kaip buto savininko, pareigos išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę, o ta aplinkybė, kad paslaugomis naudojasi ir kiti asmenys ar tai, iš kokių lėšų atsakovas vykdys savo kaip savininko pareigas (asmeninių, bendrų su sutuoktine, skolintų ar pan.), nagrinėjamo klausimo kontekste neturi teisinės reikšmės.

30. Pažymėtina, kad byloje nebuvo sprendžiama ir ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta dėl atsakovo sutuoktinės teisių ir pareigų, nagrinėjamo klausimo kontekste priimtas teismo sprendimas nesukelia jokių teisinių pasekmių atsakovo sutuoktinei, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, o teismo priimtas sprendimas neturi įtakos minėto asmens teisinei padėčiai.

31. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, nutartyje pasisakoma dėl atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovės atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl ieškinio dalyko ir ginčo teisinių santykių kvalifikavimo

34. Byloje nustatyta, kad ieškovė, vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 30-1920 ir 2018 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 30-3857/18(2.1.1E-TD2) vykdo daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovui priklausantis butas Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administravimą (t. I, el. b. l. 9; t. II el. b. l. 184-186; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Daugiabučio namo administravimo faktas registruotas ir nekilnojamojo turto registre (t. II el. b. l. 186) (CK 4.236 straipsnio 4 dalis). Byloje nėra duomenų, kad butų ir kitų patalpų savininkai būtų įsteigę bendriją ar sudarę jungtinės veiklos sutartį, todėl ieškovė savivaldybės vykdomosios institucijos įsakymo pagrindu teisėtai veikia kaip daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės administratorė, įgyvendina jai priskirtas turto paprastojo administravimo funkcijas (CK 4.84 straipsnio 1, 2 dalys, 4.240 straipsnis).

35. Pagal CK 4.239 straipsnio 1 dalį turto paprastojo administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti (CK 4.84 straipsnio 5 dalis). Turto administratorius savo prievoles privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais (CK 4.242 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorius tik įgyvendina daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymą, veikdamas kaip šių savininkų atstovas, tačiau neperima jų teisių ir pareigų, kylančių iš bendrojo naudojimo objektų valdymo. Atitinkamai tarp daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus bei trečiųjų asmenų susiklostančiuose santykiuose, įgyvendinant daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymą, administratorius veikia kaip namo butų ir kitų patalpų savininkų atstovas, o visas teises ir pareigas, kylančias iš šių santykių, įgyja ir vykdo namo butų ir kitų patalpų savininkai. Tokią išvadą patvirtina ne tik CK normos, reglamentuojančios daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius, bet ir CK 4.244 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad administratorius nėra asmeniškai atsakingas tretiesiems asmenims pagal prievoles, kurios atsirado administruojant turtą, išskyrus atvejus, kai jis veikė savo vardu. Faktas, kad ieškovė apmokėjo PVM sąskaitas faktūras už trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas, nereiškia, jog ieškovė patyrė žalą ir jos prašomos priteisti sumos yra jos reikalavimas atlyginti nuostolius regreso tvarka, numatant pareigą įrodinėti civilinės atsakomybės sąlygas. Tai, kad ieškovė apmoka paslaugų teikėjams, o sumokėtą sumą paskirto proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams, nekeičia prievolės pobūdžio. Pažymėtina, kad įstatymas nenumato draudimo daugiabučio gyvenamojo namo administratorei pasitelkti trečiuosius asmenis (sudaryti su jais sutartis), siekiant įgyvendinti jai kaip administratorei įstatymų numatytas funkcijas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė turi reikalavimo teisę į išlaidų, patirtų teikiant administravimo ir eksploatavimo paslaugas, taip pat išlaidų bendrojo naudojimo objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti atlyginimą, o pareigą sumokėti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, jos atkūrimu ir išsaugojimu turi butų ir kitų patalpų savininkai, taigi ir atsakovas, kaip vieno iš butų savininkas.

36. Nutarties 33-35 punktuose nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymą ir teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius priteisdamas iš atsakovo įsiskolinimą CK 4.82 straipsnio 3 dalies, CK 4.84 straipsnio 9 dalies pagrindu, todėl atsakovo argumentai dėl netinkamo ieškinio dalyko, faktinio pagrindo ir reikalavimų teisinio kvalifikavimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl skolos ir jos (ne)pagrįstumo

39. Iš ieškovės pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų (skolų valdymo ataskaitos ginčo laikotarpiu, taip pat visų skolų suvestinės už laikotarpį nuo 2009 m. birželio mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn., PVM sąskaitų faktūrų (t. II, el. b. l. 10-16, 163-183, 187-203, 223-224)) matyti, kad 2016 m. lapkričio 1 d. atsakovo skolos likutis buvo 1 307,37 Eur, atsakovo sumokėta suma 18,69 Eur, todėl periodo skola – 1 288,68 Eur (1 307,37 Eur – 18,69 Eur) + už 2016 m. lapkričio mėn. einamoji mokėtina suma 566,06 Eur, todėl įsiskolinimo likutis 2016 m. lapkričio mėn. sudarė 1 854,74 Eur. Iš ieškovės teismui pateiktos skolų valdymo ataskaitos už ginčo laikotarpį, visų skolų suvestinės matyti, kad atsakovas nuolat mokėdavo atitinkamo dydžio įmokas, tačiau sumokėtų sumų neužtekdavo padengti einamuosius mokėjimus, dėl ko kiekvieną mėnesį tęsdavosi skolos likutis ir prisidėdavo papildomai už einamąjį mėnesį priskaičiuota suma tokio dydžio, kiek nepadengdavo atsakovo atlikti mokėjimai. Taigi vienokio ar kitokio dydžio (priklausomai nuo to, kiek atsakovas sumokėdavo ir kokio dydžio einamieji mokėjimai) skola visuomet buvo ir ginčo laikotarpio pabaigoje (2019 m. balandžio 30 d.) atsakovo įsiskolinimas ieškovei siekė 1 239,42 Eur (išminusavus 541,66 Eur – 697,76 Eur). Pažymėtina, kad toks tendencingas skolos tęsimasis yra visą ginčo laikotarpį, todėl apeliacinės instancijos teismas viso ginčo laikotarpio visų skolos sumų, esančių skolų valdymo ataskaitoje, sekos neaptaria, nes skolos augimas aiškiai matyti ir pagrįstas aukščiau jau minėtais rašytiniais įrodymais.

40. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo įsiskolinimas buvo tęstinio pobūdžio ir nebuvo visiškai padengtas nė vienu laikotarpiu, atmestini atsakovo argumentai, kad ginčo laikotarpio pradžioje (2016 m. lapkričio 1 d.) atsakovo įsiskolinimo likutis skolų valdymo ataskaitoje turėjo būti 0 Eur. Sutiktina, kad atsakovo įsiskolinimas iki 2016 m. lapkričio 1 d. buvo 1 307,37 Eur, tačiau kaip jau buvo minėta, nors atsakovas atitinkamo dydžio sumas ir mokėjo, jų neužtekdavo padengti įsiskolinimo, todėl įsiskolinimas visuomet buvo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas atliko mokėjimus 1 334,72 Eur sumai, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis atliko mokėjimus, dengdamas konkrečią skolą pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad tarp šalių buvo susitarta, jog atsakovo atlikti mokėjimai bus įskaityti kitokia nei CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ar kad kurios skolos grąžinimas užtikrintas, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai vadovavosi minėta įstatymo nuostata ir iš atsakovo atliekamų mokėjimų dengė seniausias skolas, t. y. susidariusias ir iki 2016 m. lapkričio 1 d. Akivaizdu, kad pilnai nepadengiant seniausių skolų, ginčo laikotarpio pradžioje likutis 0 Eur negalėjo būti, todėl atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nepagrįstais laikytini ir atsakovo argumentai, kad ieškovė neatliko užskaitymų, kadangi iš pateiktos skolų valdymo ataskaitos, visų skolų suvestinės matyti, jog užskaitymai buvo atliekami, nes periodo skola buvo apskaičiuojama taip: iš anksčiau susidariusio įsiskolinimo išminusuojant atsakovo sumokėtą sumą, taigi sumokėta suma padengiant prieš tai buvusią senesnę skolą, ir likusią sumą (kas nepadengta) sudedant su už einamąjį mėnesį mokėtina suma. Nustatyta, kad dengiant vis senesnes skolas, 2019 m. balandžio 30 d. atsakovo įsiskolinimas nebuvo visiškai padengtas ir sudarė 697,76 Eur bendrą sumą. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisdamas 697,76 Eur skolą neišėjo už ieškinio ribų ir pagrįstai priteisė ją už ginčo laikotarpį. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovui ieškovo priskaitytų sumų už laikotarpį iki 2016 m. lapkričio 1 d. pagrįstumas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas apie tai nepasisako.

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė pagrindė 697,76 Eur įsiskolinimo dydį rašytiniais įrodymais ir nors savaime skolų valdymo ataskaitos neatitinka buhalteriniams apskaitos dokumentams keliamų reikalavimų, tačiau ieškovė pateikė ir atsakovui išrašytas PVM sąskaitas faktūras už ginčo laikotarpį, sutartis su paslaugų teikėjais, jų ieškovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Visi pateikti įrodymai kartu patvirtina vienas kitą, nėra prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai visais jais, įskaitant skolų valdymo ataskaita, vadovavosi. Pažymėtina ir tai, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas neginčijo, kad gavo minėtas sąskaitas, nereiškė pretenzijų dėl gautų paslaugų, priešingai, nors ir ne pilnai, tačiau mokėjo mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą ir eksploatavimą bei kitas su tuo susijusias paslaugas. Tuo pačiu teismas atkreipia atsakovo dėmesį į tai, kad 697,76 Eur suma gauta 1 239,42 Eur sumą sumažinus 541,66 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, kuri priteista įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-806-258/2016, todėl šių aplinkybių papildomai pagrįsti kitais rašytiniais įrodymais nereikia (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl administravimo, bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo ir priežiūros paslaugų (ne)suteikimo, jų kainos ir (ne)pagrįstumo

44. Iš byloje esančios skolų valdymo ataskaitos matyti, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. (30 mėnesių) atsakovui buvo paskaičiuota už šias paslaugas: administravimą, kaupiamąsias lėšas, išsimokėjimą, kitus darbus, lifto priežiūrą, nepastovius darbus, priežiūrą/eksploataciją, remontą/keitimą/montavimą, šilumos ūkio priežiūrą, šiukšlių išvežimą. Šių suteiktų paslaugų faktui, dydžiui (kainai) pagrįsti ieškovė pateikė įrodymus: UAB „Karoliniškių būstas“ (vėliau – UAB „Mano Būstas Sostinė“ (ieškovė) (t. II, el. b. l. 116-126) ir AB „City Service“ 2009 m. vasario 27 d. sutartį Nr. 09-02-42F dėl šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų nuolatinės priežiūros ir Priedą Nr. 1 dėl paslaugų apimties, kuriuose numatyta paslaugų tarifai, kaip apskaičiuojama kaina (t. II, el. b. l. 4-9); UAB „Karoliniškių būstas“, AB „City Service“ ir UAB „Pastatų priežiūros tarnyba“ 2012 m. birželio 28 d. susitarimą dėl teisių ir pareigų perleidimo pagal 2009 m. vasario 27 d. sutartį Nr. 09-02-42F; UAB „Karoliniškių būstas“ ir UAB „Pastatų priežiūros tarnyba“ susitarimą Nr. 43 prie 2009 m. vasario 27 d. sutarties Nr. 09-02-42F ir Priedą Nr. 4, kuriame detalizuojamas objektas (namas, esantis (duomenys neskelbtini)), paslauga (šalto ir karšto vandens sistemų priežiūra), namo naudingas plotas (5 269,45 kv. m.), tarifas (0,057), suma (302,50 Lt (87,61 Eur) be PVM) (t. I, el. b. l. 138-139, 213-221); UAB „Karoliniškių būstas“ ir UAB „Ecoservice“ 2012 m. sausio 2 d. sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų Nr. KJ-191-KB ir jos Priedą Nr. 1, susitarimą Nr. (16-10) prie minėtos sutarties, nuo 2016 m. liepos 1 d. užsakovo (UAB „Karoliniškių būstas“) administruojamų namų sąrašą, kuriame detalizuojamas objektas (namas, esantis (duomenys neskelbtini)), paslauga (atliekų išvežimas), objekto bendrasis (naudingasis) plotas (5 269,45 kv. m.), paslaugos įkainis (0,090 Eur be PVM) ir suma (474,23 Eur be PVM) ((t. II, el. b. l. 57; 59-63; 127-130); UAB „Karoliniškių būstas“ ir UAB „Naujamiesčio būstas“ 2013 m. kovo 29 d. sutartį Nr. KB-SUT-13-011/1 ir jos Priedą Nr. 1, kuriame detalizuojamas objektas (namas, esantis (duomenys neskelbtini)), faktiškai valomas laiptinių plotas (449 kv. m.), liftų skaičius (2), suma už laiptinių valymą (507,35 Lt (146,94 Eur) be PVM), šiukšlių šalintuvų priežiūra (3 vnt.), suma už šiukšlių šalintuvų valymą (383Lt (110,92 Eur) be PVM), iš viso bendra suma – 890,35 Lt (257,86 Eur) be PVM (t. II, el. b. l. 131-137; 140-143); UAB „Karoliniškių būstas“ ir UAB „Mano aplinka“ 2016 m. birželio 30 d. susitarimą prie 2014 m. rugsėjo 1 d. sutarties Nr. MV_SUT_14_027X/KB-SUT-14-028-1, kuriame detalizuojamas objektas (namas, esantis (duomenys neskelbtini)), faktiškai valomas laiptinių plotas (449 kv. m.), liftų skaičius (2), suma už laiptinių valymą (172,45 Eur be PVM), šiukšlių šalintuvų priežiūra (3 vnt.), suma už šiukšlių šalintuvų valymą (126,31 Eur be PVM), iš viso bendra suma – 298,76 Eur be PVM (t. II, el. b. l. 205-212); UAB „Karoliniškių būstas“ ir UAB „Baltijos liftai“ 2013 m. rugpjūčio 30 d. lifto remonto sutartį Nr. BL-SUT-13-000006, Priedai Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Susitarimas Nr. 1 prie 2013 m. rugpjūčio 30 d. sutarties Nr. BL-SUT-13-000006, kuriuose numatyta darbų kaina, atsiskaitymo terminai ir tvarka (t. II, el. b. l. 225-232). Mokestis už namo techninę priežiūrą buvo skaičiuojamas remiantis 2009 m. vasario 27 d. sutartimi Nr. 09-02-42E, paslaugos tarifas – 0,155 Lt (0,044 Eur) su PVM už 1 kv. m. Kaupiamųjų lėšų dydis reglamentuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 390 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų lėšų, skiriamų namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, kaupimo, dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarkos“. Atsakovui tenkanti suma už elektros energiją bendram naudojimui ir liftui paskaičiuota vadovaujantis 2014 m. lapkričio 3 d. sutartimi Nr. VB-SUT-14-037/2148700000, jos apskaičiavimo teisinis pagrindas įtvirtintas 2015 m. rugpjūčio 5 d. Vyriausybės nutarime Nr. 831 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų“ pakeitimo“, atsakovui mokėti tenkanti suma nurodyta kiekvienoje PVM sąskaitoje faktūroje. Pažymėtina, kad maksimalaus administravimo tarifo apskaičiavimo tvarką nustato savivaldybės taryba, todėl mokesčiai už administravimą apskaičiuoti, taikant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme Nr. 30-1920 nustatytą administravimo tarifą 0,15 Lt (0,0434 Eur) su PVM už 1 kv. m. (CK 4.84 straipsnio 9 dalis). Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovė savavališkai nusistatė administravimo tarifą. Be to, atmestini ir atsakovo argumentai, kad kitų konkrečiai suteiktų paslaugų kaina konkrečiam butui neturėtų būti skaičiuojama metodu (tarifas x konkretaus buto plotas kv. m.), kadangi toks išlaidų padengimas proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams tenkančiai daliai tiesiogiai išplaukia iš įstatymo (CK 4.82 straipsnio 3 dalis, 4.84 straipsnio 9 dalis).

45. Nesutiktina su atsakovo argumentais, kad nėra įrodymų, jog ieškovė už trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas su jais atsiskaitė, kadangi šiuos atsakovo teiginius paneigia į bylą pateikti įrodymai: UAB „Ecoservice“ PVM sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas atskiriems daugiabučiams gyvenamiesiems namams (t. II, el. b. l. 17-24, 26, 28-32, 34, 36-39, 41-43, 45-52, 54, 144-146, 148-152, 154-160, 162), taip pat bendros sąskaitos už visiems ieškovės administruojamiems namams suteiktas paslaugas (t. II, el. b. l. 25, 27, 33, 35, 40, 44, 53 , 147, 153, 161), mokėjimo pavedimų išrašai (t. II, el. b. l. 114-115); UAB „Baltijos liftai“ PVM sąskaitos faktūros dėl lifto remonto darbų atskiriems daugiabučiams gyvenamiesiems namams (t. II, el. b. l. 65, 68, 70, 72-74, 77-78, 80, 82, 84, 86, 88, 90-92, 97, 99, 101, 103, 105-108, 110), atsakovo namui (t. II, el. b. l. 93-94), bendros sąskaitos už visiems ieškovės administruojamiems namams suteiktas lifto priežiūros paslaugas (t. II, el. b. l. 66-67, 69, 71, 75-76, 79, 81, 83, 85, 87, 89, 95-96, 98, 100, 102, 104, 109, 111), mokėjimo pavedimų išrašai (t. II, el. b. l. 112-113). Be to, pažymėtina ir tai, kad viena iš administravimo funkcijų yra lėšų, reikalingų bendroms reikmėms, surinkimas iš buto savininkų, todėl surinkusi tokias lėšas, namo administratorė įgyja pareigą pervesti jas paslaugą teikiančiam paslaugos tiekėjui. Taigi, netgi tuo atveju, jeigu ieškovė dar būtų nepadengusi visų sumų paslaugos tiekėjams, atsakovas proporcingai savo daliai turėtų pareigą padengti išlaidas už trečiųjų asmenų suteiktas paslaugas (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1104-275/2019).

46. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad ta aplinkybė, jog ieškovė pirko iš trečiųjų asmenų paslaugas pagal tarpusavio sutartis bendrai keliems ieškovės administruojamiems daugiabučiams gyvenamiesiems namams ir atsiskaitė už jas, atskirai nedetalizuojant kiekvienam namui suteiktų paslaugų/darbų kainos, neįtakoja atsakovo prievolės sumokėti jam tenkančią mokesčių dalį, kadangi ieškovės su trečiaisiais asmenimis sudarytose sutartyse yra nurodyti darbų/paslaugų įkainiai, siejami proporcingai namo patalpų plotui, kas tuo pačiu principu leidžia apskaičiuoti ir atsakovui tenkančią mokesčių dalį. Taigi atmestini atsakovo argumentai, kad pagal ieškovės pateiktus į bylą įrodymus nėra aišku, kokios paslaugos buvo suteiktos atsakovui, kokia jų kaina ir kaip ji apskaičiuota. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovas, ginčydamas suteiktų paslaugų faktą, apimtis, kainą ir kt., nepateikė teismui įrodymų, jog jis dar iki teisminio proceso pradžios būtų kreipęsis į ieškovę dėl informacijos apie suteiktas paslaugas suteikimo, įrodymų pateikimo, o ieškovė būtų atsisakiusi atsakovui suteikti tokią informaciją ar pateikti įrodymus, pagrindžiančius darbų atlikimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė ne tik įrodė suteiktų paslaugų faktą, apimtis, kainą rašytiniais įrodymais, tačiau šias aplinkybes nurodė bei pagrindė ir savo 2019 m. rugsėjo 19 d. rašytiniuose paaiškinimuose, detalizuodama, kokiu pagrindu ir kaip paskaičiuoti mokesčiai už bendrojo naudojimo objektų administravimą, eksploatavimą ir kitas paslaugas. Tuo tarpu atsakovas apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais dėl paskaičiuotų mokesčių nepagrįstumo, tačiau konkrečiai nenurodė, kas jo manymu paskaičiuota neteisingai, nepagrįstai, nepateikė su tuo susijusių įrodymų.

48. Pažymėtina, kad liftas, nepriklausomai nuo to, ar juo naudojasi visi daugiabučio gyvenamojo namo gyventojai, yra statinio inžinerinės sistemos dalis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 52 dalis). Bendrosios pastato inžinerinės sistemos, kurios yra viso pastato (visų pastato patalpų) inžinerinės sistemos, užtikrinančios šių patalpų funkcionavimą ir tenkinančios jų naudotojų poreikius (Statybos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis), yra pastato bendrojo naudojimo objektai (Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalis), priklausantys daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos apskrities pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK. 4.82 straipsnio 1 dalis, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad liftas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovui ir kitiems butų ir kitų patalpų savininkams, o ne ieškovei, kaip namo administratorei. Tai, jog ieškovės pateiktoje pažymoje apie įrenginio (lifto) registravimą potencialiai pavojingų įrenginių registre savininke nurodyta ieškovė niekaip nepaneigia įstatyminio reglamentavimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, administratorius tik vykdo tam tikras teisės aktuose nustatytas (užregistruoti Potencialiai pavojingų įrenginių registre ir prižiūrėti liftą vykdytojo aspektu) funkcijas.

Dėl sutikimo įgyvendinant daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teises ir pareigas

49. Atsakovas kaip vieną iš argumentų dėl ko jis neprivalo apmokėti ieškovės patirtų išlaidų nurodo tai, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad butų savininkai nustatyta tvarka būtų priėmę sprendimus dėl bendrojo naudojimo objektų remonto darbų ar kad jie buvo būtini pagal privalomuosius statinio priežiūros reikalavimus.

50. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta šios taisyklės išimtis, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka.

51. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

52. CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostata papildo CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir pabrėžia butų ir kitų patalpų savininkų pareigą padengti būtinąsias (privalomąsias) turto išlaikymo sąnaudas, dėl kurių sudėties ir dydžio sprendžiama pagal teisės aktuose nustatytus statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis taikyti galima tik tada, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2014; kt.). Taigi atitinkamų išlaidų susiejimas su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais yra teisiškai reikšmingas todėl, kad pareiga apmokėti šias išlaidas nepriklauso nei nuo buto ir kitų patalpų savininko sutikimo, nei nuo administratoriaus valios.

53. Privalomieji statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. D1-971 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ patvirtinimo“ (toliau – Reglamentas).

54. Darbų atlikimo metu, atitinkamais laikotarpiais Reglamentas buvo keičiamas ir išdėstomas vis nauja redakcija, todėl sprendžiant klausimą dėl atliktų darbų ne(pagrįstumo) aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d. (2016 m. gruodžio 30 d. originali redakcija, 2018 m. gegužės 3 d., 2018 m. birželio 26 d., 2019 m. kovo 28 d. redakcijos). Pažymėtina, kad didžioji dalis darbų buvo atlikti galiojant originaliai Reglamento redakcijai.

55. Pagal 2016 m. gruodžio 30 d. redakcijos Reglamento 10.1 punktą privalomieji darbai – daugiabučio gyvenamojo namo techninės priežiūros ir bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo (remonto) darbai ar jų kompleksas, kuriuos atlikus užtikrinama gyvenamojo namo būklė, atitinkanti esminius statinių reikalavimus (IV, V skyriai). Reglamento 10.2 punkte numatyta, kad bendrojo naudojimo objektų atnaujinimas (remontas) – įgyvendinant privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus atliekami statybos darbai, kuriais atkuriamos ir (ar) pagerinamos gyvenamojo namo fizinės ir energinės savybės. Reglamento VII skyriuje įtvirtinti privalomieji daugiabučių gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros reikalavimai, kurių visumą sudaro (84 punktas): 84.1. reikalavimai išlaikyti daugiabučio gyvenamojo namo, jo dalių savybes, atitinkančias esminius statinių reikalavimus; 84.2. reikalavimai gyvenamąjį namą ir jo aplinką naudoti, prižiūrėti ir tvarkyti, kad: 84.2.1. patalpų ir kitų pastato dalių naudojimas atitiktų jų naudojimo paskirtį; 84.2.2. nebūtų pažeisti esminiai architektūros, aplinkos, kraštovaizdžio, nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugos reikalavimai; 84.2.3. nebūtų pažeistos trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos. Gyvenamojo namo būklė turi atitikti privalomųjų reikalavimų visumą per visą ekonomiškai pagrįstą gyvenamojo namo naudojimo trukmę (85 punktas). Privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas nuolatiniu gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklės stebėjimu ir vertinimu, tinkamu, saugos ir techninius reikalavimus atitinkančiu, pagrindinių konstrukcijų ir inžinerinių sistemų eksploatavimu ir technine priežiūra, savalaikiu jų atnaujinimu (remontu) ir kitais prevenciniais darbais; esminius energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo reikalavimus atitinkančiu gyvenamojo namo energinio ūkio valdymu ir energiją taupančių priemonių įgyvendinimu (86.1 – 86.2 punktai).

56. Reglamento 6 priede „Daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąrašas“ detalizuojama, kas priskiriama daugiabučių gyvenamųjų namų techninės priežiūros pagrindiniams darbams: bendrojo pobūdžio organizaciniai ir tvarkomieji darbai (1.1 punktas: 1.1.1.-1.1.11. papunkčiai), specialiųjų inžinerinių sistemų priežiūros darbai (1.2 punktas: 1.2.1-1.2.7. papunkčiai) ir neplaninio pobūdžio darbai (1.3 punktas: 1.3.1.-1.3.6 papunkčiai).

57. Originalios ir vėlesnių redakcijų (2018-2019 m.) Reglamento 11 punkte nurodyta, kad statinio priežiūros tikslas yra užtikrinti Statybos įstatymo bei statybos techninių dokumentų nustatytus statinių esminius reikalavimus per visą statinio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę, grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai. Reglamento 12 punkte nurodyti pagrindiniai statinių ir jų konstrukcijų techninės priežiūros ir teisingo naudojimo uždaviniai: siekti, kad statiniai ir jų konstrukcijos būtų naudojami nepažeidžiant projektų, statybos bei eksploatavimo normų; laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus; profilaktinėmis priemonėmis tausoti (saugoti nuo ankstyvojo susidėvėjimo) statinius ir jų konstrukcijas; išvengti statinių griūčių, o joms įvykus arba įvykus stichinėms nelaimėms, išvengti papildomų padarinių ir nuostolių; siekti, kad statiniai nedarytų žalos žmonių sveikatai ir aplinkai. Vėlesnių Reglamento redakcijų 85 punkte numatyta, kad valdytojas ir techninis prižiūrėtojas, vadovaudamiesi Reglamente nurodytais teisės aktais, Reglamento IV skyriuje nurodytais bendraisiais statinių priežiūros reikalavimais, vykdo organizacines ir technines priemones tinkamai namo būklei išsaugoti, kad būtų užtikrinti esminiai statinių reikalavimai per ekonomiškai pagrįstą namo naudojimo trukmę. Pagal 91 punktą atliekant nuolatinius stebėjimus, vizualiai apžiūrimi namo bendrojo naudojimo objektai, nurodyti gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų apraše, valdytojo parengtame vadovaujantis Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipine (pavyzdine) forma: namo bendrosios konstrukcijos, bendrosios inžinerinės sistemos (išskyrus šildymo ir karšto vandens sistemas ir liftus, kurių priežiūrai nustatyti specialūs reikalavimai, bendrojo naudojimo patalpų fizinė ir sanitarinė būklė, fiksuojami (įskaitant fotografavimą) pastebėti defektai ir deformacijos, avarijų pavojai ir numatomos priemonės jiems pašalinti, statinio tyrimo ar ekspertizės poreikis; fiksuojami ir vertinami namo savininkų (naudotojų) pranešimai apie pastebėtus konstrukcijų ir inžinerinių sistemų defektus, gaisrinės saugos ir sanitarinius pažeidimus. Atsakingas už apžiūrą asmuo apie apžiūrų metu nustatytas deformacijas, defektus, dėl kurių pažeidžiami esminiai statinių reikalavimai ir kyla pavojus aplinkai, žmonių gyvybei, sveikatai arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, privalo nedelsdamas apie tai informuoti namo savininkus (naudotojus), valdytoją ir (ar) techninį prižiūrėtoją, jei jis nedalyvauja apžiūroje, savivaldybės administraciją, atsakingą už statinio naudojimo priežiūros vykdymą (Reglamento 93 punktas). Reglamento 96 punktas numato, kad pagal namo būklės vertinimo išvadas, užtikrindamas namo bendrųjų konstrukcijų ir patalpų būklę, bendrųjų inžinerinių sistemų funkcionavimą pagal šių sistemų priežiūrą ir/ar naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir/ar gamintojo instrukcijas, kitus dokumentus, kad būtų išvengta pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, valdytojas nedelsiant organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų gedimų, defektų šalinimo, avarijų lokalizavimo ir likvidavimo darbus.

58. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad daugiabutį namą, kuriame atsakovui nuosavybės teise priklauso butas, administruojanti ieškovė atitinkamais laikotarpiais 2017 m. liepos mėn. – 2019 m. balandžio mėn. patyrė išlaidų už šiuos darbus: kanalizacijos vamzdyno keitimą, vapsvų naikinimą, stogo nesandarumo šalinimą, šviestuvų keitimą, sutraukiamųjų (jungiamųjų) movų vamzdynuose keitimą, kanalizacijos vamzdynų pravalymą, šalto vandens vamzdyno remontą, fasado siūlių remontas (su alpinizmo įranga), karšto vandens šilumokaičio keitimą, šalto vandens vamzdyno atkarpos keitimą, lietaus kanalizacijos vamzdynų atkarpos remontą, lietaus nuotekų sistemos pravalymą, nuotekų stovo keitimą, kasmetinį lifto techninį patikrinimą, atliekų išvežimą, karšto ir šalto vandens stovo keitimą, balkono stogelių remontą, lietaus kanalizacijos vamzdynų keitimą. Dalis darbų buvo apmokėti iš kaupiamųjų lėšų, o už kitų darbų atlikimą išlaidos paskirstytos proporcingai daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams ir įtrauktos į mokėtinas sumas pagal PVM sąskaitas faktūras (t. II, el. b. l. 10-16, 166-167, 170-173, 176-179, 194-202).

59. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės atliktų darbų pobūdį, pažymi, kad jie pagal originalios redakcijos Reglamento 6 priedo 1.1.5 – 1.1.10, 1.2.2; 1.3.2-1.3.3. papunkčius, taip pat vėlesnių redakcijų 12.2, 13.2, 14.2. 14.3, 28, 30.3 punktus, 85 punktą, pagal kurį valdytojas ir techninis prižiūrėtojas vadovaujasi Reglamente nurodytais teisės aktais, taigi ir statybos techniniu reglamentu STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“, kurio II skirsnyje numatytas atitikties esminiams statinių reikalavimams (išskyrus gaisrinės saugos) užtikrinimas (mechaninis pastovumas ir atsparumas, higiena, sveikata ir aplinka, energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas, kt.), priskirtini prie privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo argumentai, kad buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimas CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka, atmetamas kaip nepagrįstas, nes ieškovė atliko darbus, susijusius su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais.

60. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

61. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovo skolą už daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administravimo, eksploatavimo, priežiūros paslaugas, įrodymais pagrindė suteiktų paslaugų faktą, apimtis, kainą, atsakovo įsiskolinimo dydį, taigi nagrinėjamu atveju ieškovė savo įrodinėjimo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, įgyvendino. Tuo tarpu atsakovas, nesutikdamas su ieškovės suteiktomis paslaugomis, mokesčių paskaičiavimo teisingumu, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės patirtos išlaidos būtų neteisingai ir nepagrįstai apskaičiuotos, paslaugos nesuteiktos, remonto darbai ir kiti statinio priežiūros darbai atlikti nepagrįstai ar nekokybiškai. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad būtent šalis, teigianti, jog administravimo paslaugos nesuteiktos ar suteiktos netinkamai, nesutinkanti su paslaugų mokesčio dydžiu ar apskaičiavimu, turi nurodyti ir pateikti įrodymus, pagrindžiančius šių teiginių pagrįstumą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2689-577/2013, 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2246-656/2016; 2019 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1104-275/2019).

Dėl atstovavimo (ne)teisėtumo

63. Asmens teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama įstatyme nustatyta tvarka. Taigi ne kiekvienas asmens kreipimasis į teismą reiškia teisminio proceso pradžią. Tam, kad teisminis procesas būtų pradėtas, turi egzistuoti įstatyme nustatytų sąlygų visuma. Viena iš jų – ieškinį ar kitą procesinį dokumentą, kurio pagrindu iškeliama byla, turi paduoti asmuo pagal įstatymą turintis tokią teisę. Pagal CPK 51 straipsnio 1 dalį asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Kai į teismą kreipiasi juridinis asmuo, nustatant, ar ieškinį pasirašė įgaliotas asmuo, taikomos teisės normos, reglamentuojančios atstovavimą juridiniams asmenims (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, CPK 55 straipsnis, 56 straipsnio 2 dalis). CPK 56 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad juridinių asmenų atstovais teisme pagal pavedimą gali būti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai. Tokiu atveju pateikiamas ne tik procesinį dokumentą teikiančio asmens išsilavinimą pagrindžiantis dokumentas, tačiau ir juridinio asmens organo CK nustatyta tvarka išduotas įgaliojimas (CPK 57 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu jį suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, o šios aplinkybėms paaiškėjus po ieškinio priėmimo, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

64. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės vardu ieškinį teismui per Elektroninių paslaugų portalą pateikė K. K.. Kartu su ieškiniu pateikti jos aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą pagrindžiantys įrodymai (teisės bakalauro diplomas) ir ieškovės direktoriaus R. L. pasirašytas 2019 m. kovo 1 d. įgaliojimas, suteikiantis teisę K. K. pareikšti ieškinį ieškovės vardu (1 punktas) (t. I, el. b. l. 4, 11; t. II 116-126). Minėtame įgaliojime nurodyta, kad jis galioja iki 2022 m. kovo 13 d., tačiau ne ilgiau nei įgaliotas atstovas dirba UAB „Karoliniškių būstas“ (vėliau – UAB „Mano Būstas Sostinė“). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovės vardu ieškinį pateikė tinkamai įgaliotas asmuo - ieškovės darbuotoja, turinti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Įstatymas nenumato, kad pateikiant procesinį dokumentą, kartu turi būti pateikiami ir duomenys iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ar darbuotojo darbo sutartis, todėl atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovės pateikti įrodymai nepagrindžia minėto asmens teisės pagal pavedimą atstovauti ieškovę. Be to, pažymėtina, kad kilus abejonių teismas turi teisę naudoti duomenis iš viešųjų registrų (CPK 179 str. 3 d.). Aplinkybė, kad ieškinį teikiantis asmuo galimai dirba ir kitoje darbovietėje neturi teisinės reikšmės, nes asmuo turi teisę turėti kelias darbovietes.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

66. Advokatų teisinę padėtį, jų veiklos sąlygas, tvarką, teikiamas paslaugas ir mokėjimą už šias paslaugas reglamentuoja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas. Minėto įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad advokatai gali veikti: 1) individualiai; 2) partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens; 3) įsteigdami juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją. Pagal šio įstatymo 48 straipsnį klientas su advokatu, advokatais ar advokatų profesine bendrija dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalis). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.)

67. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog tarp ieškovės ir advokatų profesinės bendrijos „TRINITI LT“ 2017 m. vasario 14 d. buvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis TPS/17-026/KB-SUT-17-010 (sutartį pasirašė advokatė partnerė Vilija Viešūnaitė), pagal kurią šalys susitarė, kad minėta advokatų profesinė bendrija teiks ieškovei teisines paslaugas, o ieškovė už jas atsiskaitys. Sutartyje numatyta ieškinio parengimo kaina – 60 Eur įskaičius PVM (t. I, el. b. l. 10). Ieškovė taip pat pateikė advokatų profesinės bendrijos „TRINITI LT“ 2019 m. gegužės 15 d. paslaugų priėmimo-perdavimo aktą, kuriame matyti suteiktų paslaugų detalizacija, tarp jų ir ieškinio atsakovui parengimas, suma – 49,59 Eur (be PVM), taip pat 2019 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VV 2019299 dėl suteiktų teisinių paslaugų bendrai pagal detalizaciją sumai – 569,97 Eur (su PVM) ir 2019 m. birželio 3 d. mokėjimo pavedimą Nr. 107, kuriuo ieškovė pervedė minėtai advokatų profesinei bendrijai „TRINITI LT“ 569,97 Eur sumą (t. I, el. b. l. 5, 8, 12). Ieškovė taip pat pateikė įrodymus ir apie tai, kad naudojosi advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato E. Langio teisinėmis paslaugomis – atstovavimu teismo posėdžiuose (2019 m. liepos 29 d. atstovavimo sutartį, 2019 m. rugpjūčio 29 d., 2019 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. AV-296 ir Nr. AV-350, 2019 m. rugpjūčio 29 d., 2019 m. rugsėjo 18 d. darbų ataskaitas bei 2019 m. rugsėjo 19 d. mokėjimo nurodymą, bendra suteiktų teisinių paslaugų suma – 254,10 Eur (t. II, el. b. l. 14-16).

68. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko atsakovo argumentus, jog bylinėjimosi išlaidos už teisines paslaugas iš jo negalėjo būti priteisiamos dėl to, kad teisines paslaugas suteikė advokatų profesinė bendrija, o ne advokatas ar advokato padėjėjas. Vien tik tai, kokia forma veikia byloje šalį atstovaujantis advokatas (teisinių paslaugų sutartis sudaryta su fiziniu ar juridiniu asmeniu) negali būti pagrindu vertinti, jog teisinių paslaugų sutartis sudaryta su netinkamu atstovu ir negali būti sprendžiamas jo suteiktų teisinių paslaugų atlyginimo klausimas. Aplinkybė, kad šioje byloje ieškinį parengė advokatų profesinė bendrija, o ne konkretus advokatas ar advokato padėjėjas, neturi jokios teisinės reikšmės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimui išspręsti. Be to, pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžiuose ieškovę atstovavo konkretus advokatas E. Langys, dėl ko papildomai buvo patirtos teisinės išlaidos, tad šiuo aspektu atsakovo aukščiau nurodyti argumentai apskritai atmestini kaip nepagrįsti. Proceso dalyvis gali sudaryti teisinių paslaugų sutartį tiek su advokatu ar advokato padėjėju (kaip fiziniais asmeninis), tiek su advokatų profesine bendrija (kaip juridiniu asmeniu) ir už jų suteiktas teisines paslaugas, esant kitoms sąlygoms, atlygintina CPK 98 straipsnio pagrindu.

69. Taip pat atmestini atsakovo argumentai, kad turi būti pateikti įrodymai, jog išlaidos už teisines paslaugas sumokėtos tiesiogiai ar per tarpininką konkrečiam advokatui, o ne advokatų profesinei bendrijai. Kadangi apeliacinės instancijos teismas jau aukščiau konstatavo, kad advokatų profesinė bendrija yra tinkamas teisinių paslaugų sutarties subjektas (o nėra tarpininkas tarp kliento ir konkretaus advokato), taip pat pagal pateiktus įrodymus nustačius, kad ieškovei faktiškai buvo suteiktos teisinės paslaugos, už kurias ji sumokėjo subjektams, suteikusiems šias paslaugas – advokatų profesinėms bendrijoms „TRINITI LT“ ir „AVOCAD“, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo jos patirtas 314,10 Eur bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas.

70. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo argumentus, kad ieškovė negalėjo kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatų profesinę bendriją ar advokatą, kadangi pati turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintį darbuotoją. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Asmeniui, siekiančiam apginti savo pažeistas ar ginčijamas teises, negali būti apribota teisė pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba. Pažymėtina, kad bylinėjimosi teisme veikla yra specifinė. Nereti atvejai, kai iškilus teisiniam klausimui įmonės vidiniai resursai gali būti nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti įmonės interesus.

71. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

72. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

73. Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pateikė įrodymus, jog už šią paslaugą pagal Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD išrašytą sąskaitą faktūrą ieškovė sumokėjo 411,40 Eur. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinė instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 411,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei UAB „Mano Būstas Sostinė“, juridinio asmens kodas 121457971, 411,40 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.