Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Vakario transportas“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Bankrosta“, ieškinį atsakovui L. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

22.1. Pirmosios instancijos teismas formaliai vertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgė tik į ieškovės išsakytą poziciją dėl ieškinio pagrįstumo ir nevertino atsakovo argumentų. Dėl šios priežasties nebuvo atskleista bylos esmė.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

25. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo iš buvusio bendrovės vadovo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apelianto procesinių prašymų

28. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28, 29 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 46 punktas).

29. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios, šalys (jų atstovai) buvo išklausytos teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šalių (jų atstovų) duotais paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, neturi pagrindo teigti, kad proceso dalyviams pirmosios instancijos teisme nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Tai, kad atsakovas nesutinka su tuo, kokias išvadas, išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus ir ištyręs rašytinius įrodymus, padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas apeliacinio skundo nagrinėjimui žodinio proceso tvarka. Byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, kuriuos analizuojant kartu su šalių paaiškinimais bei apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodytais argumentais, tinkamas skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

30. Žodinio bylos nagrinėjimo poreikio nelemia ir atsakovo prašymas apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoją apklausti buvusią bendrovės buhalterę R. M.

31. Liudytojų parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), kuria byloje nustatomi tam tikri faktiniai duomenys. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 49 punktas).

32. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacine tvarka yra patikrinamas tik skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, byla nėra nagrinėjama iš naujo, todėl naujų įrodymų rinkimas (pateikimas) apeliacinėje instancijoje apskritai yra ribojamas (CPK 314, 320 straipsniai). Antra, atsakovas apeliaciniame skunde pateiktą prašymą dėl liudytojos apklausos formuluoja itin abstrakčiai, nedetalizuodamas to, kokias konkrečias bylai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tarp šalių kilo ginčas ir kurios nėra užfiksuotos į bylą pateiktuose dokumentuose, prašomas kaip liudytojas apklausti asmuo šioje byloje galėtų nurodyti, todėl toks prašymas negali būti laikomas pagrįstu (CPK 189 straipsnio 1 dalis, 190 straipsnis). Trečia, teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, ieškovės įrodinėjamus atsakovo neteisėtus veiksmus, iš kurių yra kildinama padaryta žala, daro išvadą, kad visas su tuo susijusias reikšmingas aplinkybes galima nustatyti iš byloje jau esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų, o papildomas įrodinėjimo procesas, pasitelkiant kitą įrodinėjimo priemonę – liudytojos parodymus, ne tik nėra būtinas, tačiau ir perteklinis, o taip pat nesuderinamas su proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimu (CPK 7 straipsnis). Teisėjų kolegija šiame konstekte pastebi, kad nors šalys turi įstatymo joms garantuojamą procesinę teisę, kartu ir pareigą, įrodinėti jų argumentus patvirtinančius ir (ar) kitos šalies poziciją paneigiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis), įrodinėjimo procesas negali būti begalinis ir tęstis neapibrėžtą laiką, tenkinant kiekvieną šalies pateiktą prašymą, neįvertinus tokio prašymo tikslingumo ir būtinumo.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas byloje kaip liudytoją apklausti buvusią bendrovės buhalterę, tinkamai įvertino šią konkrečią susiklosčiusią situaciją ir nepadarė proceso teisės normų pažeidimo, nepaneigė šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų. Atsakovo abstraktūs apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijai neteikia pagrindo kitaip vertinti liudytojos apklausos poreikio ir galimybių negu tą padarė pirmosios instancijos teismas.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo prašymo dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir liudytojos apklausos nėra pagrindo, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka pagal byloje esančius įrodymus.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

35. Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-806-413/2023 (naujas bylos numeris – eB2-133-413/2025) UAB „Vakario transportas“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta MB „Bankrosta“; nutartis įsiteisėjo 2023 m. balandžio 18 d. Teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. LUAB „Vakario transportas“ bankroto byloje teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 77 351,23 Eur (t. 1, b. l. 22–23).

36. Juridinių asmenų registro duomenimis UAB „Vakario transportas“ registre įregistruota 2004 m. gegužės 24 d. Laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. spalio 17 d. (vadovavimo faktas įregistruotas nuo 2004 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. spalio 21 d.) bendrovės vadovu buvo A. K.; nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2015 m. vasario 2 d. (vadovavimo faktas įregistruotas nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2015 m. vasario 6 d.) – G. M.; nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 15 d. (vadovavimo faktas įregistruotas nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2021 m. vasario 5 d.) – L. K.; nuo 2020 m. rugsėjo 15 d. (įregistruota 2021 m. vasario 5 d.) iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo – L. K. (t. 1, b. l. 8–13).

39. Į bylą taip pat išreikalauti ir pateikti: i) Kauno apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-44-383-2023 kaltinamojo akto kopija (t. 1, b. l. 56–96), 2023 m. gruodžio 11 d. ekspertizės akto kopija (t. 2, b. l. 136–157), Kauno apygardos teismo 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-19-383/2023 kopija (t. 3, b. l. 44–69); ii) Kauno apylinkės teisme nagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-31-1023/2024, kurioje administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo buvo L. K., VMI pateikto pareiškimo kopija bei Kauno apylinkės teismo šioje byloje 2024 m. sausio 29 d. priimtas nutarimas (t. 1, b. l. 126–129; t. 3, b. l. 22–29).

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų

40. Juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o paneigti šią prezumpciją ir įrodyti, jog nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Tokia įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė bylose, kuriose siekiama žalos atlyginimo iš bendrovės vadovo, yra suformuota kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022, 33 punktas).

41. Bendrovės valdymo organams, tame tarpe ir vienasmeniam valdymo organui – vadovui, yra taikomas reikalavimas vykdyti fiduciarines pareigas – rūpestingumo (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir lojalumo (CK 2.87 straipsnio 2–6 dalys). Pagal CK 2.87 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai, protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar juridinio asmens steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017, 13 punktas).

42. Bendrovės vadovui civilinė atsakomybė gali kilti ir už kitų, specialiose teisės normose vadovui nustatytų pareigų nevykdymą arba pažeidimą. Vadovas, be kita ko, yra atsakingas už bendrovės finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (apelianto vadovavimo ir įrodinėjamos žalos kilimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) (nuo 2022 m. gegužės 1 d. pasikeitė jo redakcija ir pavadinimas – Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymas (toliau – FAĮ)) 9, 19, 21 straipsniai), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą nemokumo administratoriui, kai bendrovei yra iškeliama bankroto byla (JANĮ 57 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu kartu apima ir pareigą tinkamai vesti šio turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, (iš)saugoti bendrovės turtą ir duomenis apie bendrovės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį, o bendrovei iškėlus bankroto bylą – dokumentus ir turtą perduoti nemokumo administratoriui.

43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareigą perduoti nemokumo administratoriui bendrovės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu bendrovei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai. Tačiau įstatyme nustatytos pareigos tik bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą nemokumo administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės bendrovei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė turto ir dokumentų naujam vadovui ne dėl bendrovės kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016, 34 punktas).

44. Ieškovė patikslintu ieškiniu 56 837,91 Eur žalą prašė priteisti iš ankstesniojo jos vadovo – atsakovo L. K., kuris bendrovei vadovavo nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Ieškovė šio buvusio vadovo neteisėtus veiksmus grindė tuo, kad jis neišsaugojo bendrovės turto (jį prarado, dalį jo neatlygintinai pasiėmė (pasisavino) ir perdavė trečiajam asmeniui) ir neperdavė jo naujajam, t. y. paskutiniajam iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo buvusiam vadovui L. K. (šioje byloje teismui patvirtinus ieškovės ir L. K. taikos sutartį, civilinė byla šio atsakovo atžvilgiu nutraukta), todėl pastarasis, iškėlus bendrovei bankroto bylą, negalėjo šio turto perduoti nemokumo administratorei. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo patenkino visa apimtimi. Apeliantas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jis atliko neteisėtus veiksmus, tokią poziciją grįsdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl procesinių įrodinėjimo taisyklių pažeidimo.

45. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22–24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022, 66 punktas).

46. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus apelianto teiginius, kad jis nėra atsakingas už bendrovės turto neišsaugojimą ir neperdavimą vėlesniam bendrovės vadovui.

47. Sprendžiant dėl turto perdavimo aplinkybių, pažymėtina, kad kiekvieno bendrovei vadovavusio asmens pareiga yra ne tik saugoti bendrovės dokumentus ir turtą, bet ir, keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, tinkamai pasirengti jų perdavimui ir juos perduoti, tokiu būdu sudarant sąlygas visapusiškai nustatyti, kokį konkrečiai turtą kiekvienas iš vadovų perdavė bei perėmė. Nagrinėjamu atveju apeliantui šioje byloje įrodinėjant, kad jis perdavė bendrovės turtą ir dokumentus naujajam vadovui, būtent jam teko šių aplinkybių įrodinėjimo našta (CPK 178 straipsnis). Tačiau apeliantas, apsiribodamas tik deklaratyvių teiginių dėstymu apie turto ir dokumentų perdavimą naujam vadovui, to jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė, t. y. nepateikė dokumentų ir turto perdavimo–priėmimo akto, kuriame būtų įvardijamas perduodamo ilgalaikio ir trumpalaikio turto sąrašas, konkretaus dydžio pinigų sumos, etc., ar kitų įrodymų, kurie pagrįstų apelianto deklaruojamas aplinkybes.

48. Byloje nustatyta, kad paskutiniai bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui buvo pateikti už 2019 metus (ataskaitinis laikotarpis nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), t. y. tuo metu, kai bendrovei vadovavo atsakovas, pagal šiuos duomenis bendrovėje buvo apskaitytas 352 215 Eur vertės turtas. Duomenų, kad tokios vertės turtas buvo perduotas vėlesniam bendrovės vadovui L. K., byloje nėra, taip pat nėra duomenų, jog šio turto vertė ir struktūra po 2019 m. gruodžio 31 d. iki 2020 m. rugsėjo 15 d. (atsakovo vadovavimo bendrovei pabaigos) galėjo kisti ir dėl to atsakovui nekilo pareiga perduoti 2019 m. balanse užfiksuotos vertės turtą. Kita vertus, šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad ieškovė iš atsakovo šioje byloje prašė priteisti ne žalą, lygią 2019 m. balanse nurodytai bendrai turto vertei (352 215 Eur), tačiau 56 837,91 Eur žalą, kildinamą iš konkrečių ieškovės įrodinėjamų atsakovo neteisėtų veiksmų epizodų, buvusių būtent atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu (dėl turto praradimo (nurašymo), neatlygintino bendrovės turto paėmimo ir perdavimo tretiesiems asmenims), kuriems pagrįsti į bylą pateikė rašytinius įrodymus. Todėl atsakovas, siekdamas paneigti, kad tuo metu, kai jis vadovavo bendrovei, ieškovės nurodoma žala buvo padaryta ar padaryta ne tokio dydžio žala, turėjo pateikti įrodymus, leidžiančius teismui prieiti prie priešingos išvados dėl ieškovės įrodinėjamų faktų buvimo. Tačiau atsakovas to nepadarė.

49. Priešingai nei teigia apeliantas, aplinkybė, kad jis 2020 m. rugsėjo 11 d. perleido 19 vnt. akcijų naujajam bendrovės vadovui (ir akcininkui) L. K., per se (savaime) neįrodo, jog naujam vadovui kartu buvo perduotas ir atitinkamas bendrovės turtas (juolab byloje esant duomenims, kad tam tikras bendrovės turtas dar atsakovo vadovavimo bendrovei metu buvo prarastas, taigi, akivaizdu, jog jis negalėjo būti perduotas). Atsakovas nepateikė teismui duomenų, kad akcijų perleidimo sutartyje buvo aptartos aplinkybės, susijusios su turto perdavimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad bendrovėje atsakovo iniciatyva būtų buvusi atlikta inventorizacija ir (ar) parengtas balansas prieš dokumentų perdavimą naujajam vadovui, atitinkamai, ir prieš akcijų perleidimo sutarties pasirašymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrovės turto ir dokumentų perdavimo faktas negali būti grindžiamas vien tik atsakovo paaiškinimais bei samprotavimais, kuriais jis siekia išvengti civilinės atsakomybės taikymo. Abstrakčių ir deklaratyvių paaiškinimų nepakanka padaryti išvadą, kad bendrovėje turto ir atliekamų ūkinių operacijų, turto ir lėšų panaudojimo bendrovės veikloje apskaita, vadovaujant atsakovui, buvo vykdoma tinkamai ar kad jis, kaip bendrovės vadovas, atliko jam tenkančią pareigą perduoti naujam paskirtam vadovui bendrovės tinkamai vykdytos apskaitos dokumentus bei turtą ir dėl to jam negali kilti atsakomybė už žalos bendrovei padarymą, nes nėra jo kaltės dėl turto neišsaugojimo.

50. Nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia prieiti prie išvados, kad atsakovas prieš akcijų pardavimą ir bendrovės vadovo pasikeitimą nesiėmė veiksmų bendrovės esamam turtui nustatyti ir parengti buhalterinius dokumentus naujajam vadovui perduoti, todėl su tuo susijusios neigiamos pasekmės – atsakomybė už bendrovės turto neišsaugojimą ir šio turto neperdavimą naujajam vadovui (ta apimtimi, kuria šioje byloje prašoma žalos atlyginimo) – tenka atsakovui, kurio dispozicijoje apskaitytas bendrovės turtas jo perdavimo metu buvo (turėjo būti). Skirtingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė teisingą ir teisėtą išvadą apie apelianto pareigos išsaugoti turtą ir perduoti jį naujam bendrovės vadovui neįvykdymą.

51. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad aplinkybė, jog tarp ieškovės ir paskutiniojo bendrovės vadovo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo sudaryta taikos sutartis, kurią teismas patvirtino, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės. Ši aplinkybė neturi įtakos atsakovo, kaip bendrovės vadovo, pareigų vykdymui ir jų nepaneigia, taip pat neatleidžia atsakovo nuo pareigos įrodyti tai, kad jo vadovavimo bendrovei metu turtas nebuvo prarastas. Kaip jau minėta, ieškovė šioje byloje 56 837,91 Eur žalą kildina iš konkrečių jos atsiradimo epizodų, vykusių tuo metu, kai bendrovei vadovavo atsakovas, o ne kiti bendrovės vadovai.

53. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas pagal įstatymą yra atsakingas už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą ir perdavimą, ieškovui pateikus visus jam objektyviai prieinamus įrodymus ir tinkamai įvykdžius įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovui tenka procesinė pareiga pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, tai leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016).

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo veiksmai, kuomet jis, atlikęs inventorizaciją ir neradęs 27 961,14 Eur vertės bendrovės turto (prekių), vietoje to, kad būtų atlikęs tyrimą, siekdamas išsiaiškinti šio turto dingimo aplinkybes (jis buvo parduotas ar panaudotas bendrovės veikloje, etc.), priėmė sprendimą nerastas prekes nurašyti kaip sugedusias, civilinės teisės prasme negali būti laikomi teisėtais ir suderinamais su bendrovės vadovui tenkančiomis fiduciarinėmis pareigomis: rūpintis bendrovės turto išsaugojimu, tinkamai vesti šio turto apskaitą, savo veiksmais (priimamais sprendimais) nedaryti žalos bendrovei. Pažymėtina, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu, buvo atsakingas ne tik už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, bet ir už patikėto turto apskaitymą, buhalterinės apskaitos vedimą, todėl turėjo užtikrinti, jog konkretus bendrovės turtas būtų tinkamai apskaitytas, būtų fiksuojamos visos su šiuo turtu susijusios ūkinės operacijos ir būtų žinoma jo buvimo vieta. Tačiau nagrinėjamu atveju aptariamo bendrovės turto praradimas nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (sutartimis, utilizavimo pažymomis, priėmimo–perdavimo aktais, pardavimo sąskaitomis faktūromis, atsiskaitymais su kreditoriais, etc.).

55. Atsakovo apeliavimas į tai, kad jis nežinojo, jog neradus turto (prieš jį nurašant) reikia atlikti tyrimą, ne tik nepaneigia anksčiau konstatuoto netinkamo bendrovės vadovui tenkančių fiduciarinių pareigų vykdymo fakto ir neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės, tačiau, priešingai, tik patvirtina atsakovo aplaidų ir neatsakingą požiūrį į prisiimtas atsakomybes jo vadovaujamo juridinio asmens atžvilgiu. Be to, nustatytas atsakovo pasyvumas, nesidomėjimas bendrovės turtu (nežinant, kur jis yra), nėra suderinamas ne tik su vadovo fiduciarinių pareigų vykdymu, tačiau ir su visuotinai teisėje pripažįstamu bendruoju bonus pater familia – protingo, atidaus ir rūpestingo asmens – elgesio standartu.

56. Nagrinėjamu atveju atsakovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės taikymo, nepagrįstai jam tenkančias pareigas šiame teisminiame procese siekia perkelti ieškovei ir (ar) teismui, dėstydamas hipotetinius teiginius, kad nurašyto turto galimai nebuvo dar prieš jam pradedant eiti bendrovės vadovo pareigas (t. y. iki 2015 m. vasario 2 d.), todėl teismas turėjo aiškintis, kada šis turtas buvo įgytas (prarastas), o ieškovė turėjo dėti pastangas šį prarastą turtą surasti, atlikdama patikrinimus bendrovės teritorijoje ir ofise. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, priešingai nei teigia atsakovas, būtent jis, 2019 m. kovo mėn. atlikęs inventorizaciją ir neradęs dalies bendrovės turto (prekių), prieš priimdamas sprendimą jį nurašyti, turėjo dėti visas įmanomas pastangas laiku išsiaiškinti šių prekių dingimo aplinkybes, objektyviais duomenimis pagrįsti turto nurašymo būtinybę, o ne, neatlikus šių veiksmų, turto nurašymo akte nurodyti tikrovės neatitinkančią informaciją (atsakovas priešingai neįrodė) apie prekių, kurios, be kita ko, pagal jų pobūdį, įprastai nepasižymi gendančiam turtui būdingomis savybėmis, sugedimą. Pabrėžtina, kad teismas neprivalo už atsakovą rinkti visų įmanomų įrodymų, siekiant patikrinti bet kokią atsakovo keliamą versiją, galinčią pašalinti jo atsakomybę; tokios procesinės pareigos neturi ir kiti proceso dalyviai. Kadangi atsakovas nepagrindė anksčiau nurodytų aplinkybių dėl prarasto turto (jo sugadinimo fakto, nurašymo būtinumo), jam tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas, t. y. neįrodytos aplinkybės vertintinos atsakovo, kuriam priklauso šių aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai (CPK 42 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

57. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai nustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) faktą – turto praradimą (neišsaugojimą) ir neperdavimą naujajam bendrovės vadovui (CK 6.246 straipsnis), ir priteisė ieškovei iš atsakovo 27 961,14 Eur žalos atlyginimą, lygų atsakovo prarasto (neišsaugoto) bendrovės materialaus turto vertei, užfiksuotai turto nurašymo akte. Šiuo atveju objektyviai nepagrįstas bendrovės turto nurašymas (šio turto neišsaugojus) negali būti vertinamas kitaip nei kaip neteisėtas neveikimas ir CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų fiduciarinių pareigų pažeidimas.

58. Teisėjų kolegija šiame kontekste papildomai pastebi ir tai, kad atsakovui nurodžius aplinkybes, jog 27 961,14 Eur vertės turtas buvo nurašytas, nes nebuvo rastas, jo apeliavimas į tai, jog naujajam bendrovės vadovui vis dėlto buvo perduotas visas bendrovės turtas (ir tas, dėl kurio prašoma atlyginti žalą), prieštarauja ne tik nustatytai faktinei situacijai, tačiau ir elementariai logikai. Akivaizdu, kad kitam asmeniui nėra įmanoma perduoti to, ko neturima, o konkrečiai šiuo atveju – paties atsakovo nerasto ir nurašyto 27 961,14 Eur vertės bendrovės turto naujam vadovui. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovui, atsakingam už jam patikėto bendrovės turto išsaugojimą, pagrįstai taikyta civilinė atsakomybė 27 961,14 Eur apimtimi.

59. Ieškovė šioje byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovo 8 356,77 Eur žalos atlyginimą, kurį grindė tuo, kad atsakovas pagal 2019 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VAK Nr. 0001308 neatlygintinai įgijo (pasisavino) bendrovės 3 344,11 Eur vertės turtą (plyteles) bei neatlygintinai perdavė 5 012,66 Eur vertės turtą (baldų komplektus) pagal 2019 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VAK Nr. 0001309 trečiajam asmeniui – atsakovo sutuoktinei L. K. Be to, ieškovė, įvertinusi bendrovės banko sąskaitoje esančių lėšų judėjimą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2019 m. birželio mėn., taip pat 2020 m. birželio 23 d. avansinę apyskaitą, nustatė, kad atsakovas be teisėto pagrindo iš bendrovės iš viso pasiėmė (pasisavino) 20 520 Eur (iš banko sąskaitos išimtos lėšos (17 120 Eur) ir atsakovui išmokėti 3 400 Eur pagal avansinę apyskaitą).

61. BAĮ, kuris ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo bendrovės turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą, 4 straipsnyje nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą privalo tvarkyti taip, jog apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, laiku pateikiama, išsami bei naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. BAĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal BAĮ 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Remiantis šio įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, grynieji pinigai yra priimami, išmokami, apskaitomi bei laikomi pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių (neteko galios 2022 m. gegužės 1 d.) 3 punktą, pinigai į kasą buvo priimami pagal kasos pajamų orderį (priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas), o pinigai iš kasos buvo išmokami pagal kasos išlaidų orderį; pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį (4 punktas). Minėta, kad ūkio subjekto vadovas atsako už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus (BAĮ 9, 19, 21 straipsniai).

62. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, taip pat ir galimos žalos įmonei padarymą, jei turtas neišsaugotas ar panaudotas ne įmonės tikslais. Dėl to, pagal kasacinio teismo praktiką, tokiais atvejais įmonės vadovas neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016 23 punktas).

63. Priešingai nei teigia apeliantas, į bylą yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys ieškovės įrodinėjamas aplinkybes dėl neatlygintinio bendrovės turto įgijimo ir perdavimo trečiajam asmeniui, pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime su tuo susijusias aplinkybes ir įrodymus įvertino ir dėl jų pasisakė, pateikė jų teisinį vertinimą. Nagrinėjamu atveju būtent atsakovas, teigdamas, kad buvo pagrindas nurodytoms pinigų sumoms gauti, jog bendrovė jam buvo skolinga ir išmokėtomis lėšomis buvo dengiamas atsakovui turimas darbo užmokesčio įsiskolinimas bei grąžinama atsakovo bendrovei suteikta paskola, turėjo šias aplinkybes pagrįsti objektyviais duomenimis, tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis).

64. Atsakovas ne tik nepateikė į bylą jokių rašytinių įrodymų apie tarp jo ir bendrovės egzsistavusius paskolos teisinius santykius (paskolos sutartį ar kitus įrodymus, leidžiančius identifikuoti tokių santykių buvimą), tačiau ir nenurodė konkrečių paskolos suteikimo aplinkybių (kada šie santykiai susiklostė, kokia konkreti suma buvo paskolinta, kada ir kokioms sąlygoms esant susitarta ją grąžinti, kokia paskolos dalis jau buvo grąžinta, etc.). Byloje taip pat nėra pagrįstų duomenų, kad buvo atsiradęs darbo užmokesčio įsiskolinimas atsakovui, kuris turėjo būti padengtas iš bendrovės lėšų ar įskaitytas už atsakovo ar jo sutuoktinės pasiimamas iš ieškovės prekes. Todėl su tuo susiję atsakovo teiginiai laikytini neįrodytais ir vertintini tik kaip nepagrįsta atsakovo gynybinė pozicija, siekiant išvengti civilinės atsakomybės taikymo už netinkamą disponavimą bendrovės turtu.

65. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad lojalumo pareiga reiškia, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Nustačius aplinkybes, kad vadovas bendrovės turtą ir finansus valdo ar turtu bendrovės vardu disponuoja nesilaikydamas CK 2.87 straipsnyje nustatytų principų, nevykdydamas fiduciarinių pareigų bendrovei, gali būti sprendžiama dėl jo veiksmų vykdant pareigas neteisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-248/2016).

67. Todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, be kita ko, laikotarpį, kurį nebuvo atsiskaitoma su bendrove ir nebuvo imamasi jokių veiksmų turtui (susi)grąžinti, pagrįstai manytina, kad atsakovas, turėdamas įgalinimus disponuoti jo vadovaujamos bendrovės turtu ir priimti su šiuo turtu susijusius sprendimus, 2019 m. rugpjūčio 30 d. savo asmeninėms reikmėms įgijęs plyteles, taip pat tą pačią dieną dalį turto (baldų) neatlygintinai perdavęs savo sutuoktinei, jau šių veiksmų atlikimo metu neturėjo ketinimų atlyginti bendrovei už jos turto praradimą (CPK 176, 185 straipsniai). Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų ne tik paties atsakovo ketinimą už įgytą turtą atsiskaityti su bendrove, tačiau ir siekį atsiskaitymą jo atstovaujamai bendrovei gauti iš sutuoktinės. Toks nustatytas atsakovo netinkamas disponavimas bendrovės turtu, asmeninės naudos siekimas bendrovės sąskaita (turto įgijimas bendrovės lėšomis) ir neatlygintinis turtinės naudos suteikimas susijusiam trečiajam asmeniui, taip sumažinant bendrovės turimo turto masę ir tokiu būdu padarant jai žalą, nėra suderinamas su vadovo fiduciarinių pareigų bendrovei vykdymu, prieštarauja jos interesams ir pagrindiniam privataus juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo tikslui – pajamų (pelno) gavimui.

68. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas įrodinėjo, kad už 2019 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 0001308 nurodytas plyteles jis apmokėjo arba grynais pinigais, arba tomis plytelėmis bendrovė jam sumokėjo darbo užmokestį (nepaisant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad darbo užmokestis privalo būti mokamas pinigais). Tačiau, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovas į bylą nepateikė nei kasos pajamų orderio, nei tarpusavio įskaitymo akto ar žiniaraščio, ar jokio kito dokumento, pagrindžiančio jo įrodinėjamas aplinkybes. Todėl vadovautis vien tik atsakovo niekuo nepagrįstais deklaratyviais teiginiais nėra pagrindo. Kita vertus, ši atsakovo pozicija bet kuriuo atveju nepaneigia kito anksčiau aptarto aspekto, t. y. to, kad dalis 5 012,66 Eur suma įkainoto bendrovės turto neatlygintinai buvo perduota susijusiam asmeniui.

69. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės pagrindžia atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, veiksmų neteisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 8 356,77 Eur žalos atlyginimą, lygų atsakovo neatlygintinai įgyto ir trečiajam asmeniui perduoto turto sumai.

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 20 520 Eur žalos atlyginimą, kurį sudaro atsakovui išmokėtos sumos iš bendrovės banko sąskaitos (17 120 Eur) ir pagal avansinę apyskaitą (3 400 Eur). Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, ieškovė į bylą pateikė ne tik duomenis apie bendrovės išmokėtas lėšas, tačiau ir apie į bendrovės banko sąskaitą įneštas lėšas. Būtent tokius duomenis sugretinusi, atlikusi matematinius apskaičiavimus, ieškovė (jos nemokumo administratorė) ir nustatė žymią disporporciją tarp į banko sąskaitą įneštų (25 200 Eur) ir iš jos išimtų (42 320 Eur) sumų. Nors pirmosios instancijos teisme atsakovas teigė, kad gautais pinigais buvo atsiskaitoma su darbuotojais (mokamas darbo užmokestis), tai patvirtinančių įrodymų (žiniaraščių, darbuotojų sąrašo ir pan.) atsakovas nepateikė. Į šią aplinkybę pagrįstai dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad 20 520 Eur bendrovei buvo grąžinti ir (ar) panaudoti jos interesais, taip pat, kad jais buvo atsiskaityta su trečiaisiais asmenimis už įsigytas prekes ar paslaugas, etc.

71. Įvertinus tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu ir turėdamas galimybę disponuoti bendrovės lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje (byloje esantis AB SEB banko 2024 m. vasario 19 d. raštas (t. 2, b. l. 170) patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu parašo teisę bendrovės vardu atlikti bankines operacijas turėjo atsakovas), be jokio teisėto pagrindo (tokio neįrodė) pasiėmė iš bendrovės sąskaitos 17 120 Eur, kurių negrąžino. Be to, byloje nėra įrodymų, kad atsakovui išmokėti 3 400 Eur buvo panaudoti bendrovės interesais ar grąžinti bendrovei. Nesant nurodytų duomenų, nustačius, kad minėta pinigų suma buvo prarasta ir neperduota naujam vadovui dėl atsakovo kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo), pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas turi atlyginti bendrovei dėl to atsiradusią 20 520 Eur dydžio žalą.

72. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, pasireiškusių netinkamų bendrovės vadovo pareigų vykdymu (bendrovės turto neišsaugojimu (praradimu) ir jo neperdavimu naujam vadovui), bendrovei padarytos žalos ir jos dydžio, taip pat priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos nepaneigė, be kita ko, apeliantas nepaneigė ir jo kaltės prezumpcijos (CK 2.87, 6.245–6.249 ir 6.263 straipsniai). Apelianto deklaratyvūs ir objektyviais įrodymais nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados. Vien tai, kad atsakovas nesutinka su atitinkamomis skundžiamo sprendimo išvadomis, nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023, 54 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

73. Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

74. Kiti šalių argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, be to, dalis jų nėra susiję su nagrinėjamu ginču ir peržengia jo ribas (šioje byloje reikalavimas dėl žalos atlyginimo nebuvo grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su įsipareigojimais UAB „Armo“ ir UAB ,,Medžio stilius“), todėl jie apeliacine tvarka nevertinami.

75. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi ieškovė (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

76. Ieškovė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 452 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

77. Spręsdama dėl atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11 punktas), ginčo pobūdį, sudėtingumą, bylos apimtį, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos 1 452 Eur išlaidos už teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos, atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinos ieškovei (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Vakario transportas“, juridinio asmens kodas 159755146, 1 452 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt dviejų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.