Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Dainos Dyburienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Giedraičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – ir Kauno apylinkės teismas) 2025 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, be intensyvios priežiūros. Nuteistasis J. Š. įpareigotas bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje, jam uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja V. Č. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti įsiteisėjus nuosprendžiui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu J. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2024 m. birželio 20 d. apie 20 val., prie namo (duomenys neskelbtini), mušdamas, nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios V. Č. sveikatą, t. y. jis rankos delnu du kartus sudavė V. Č. į galvos sritį, padarydamas jai galvos sumušimą, tokiu būdu nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.

3. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad J. Š. nusikalstami veiksmai negali būti vertinami kaip nereikšmingi įstatymo saugomoms vertybėms – asmens sveikatai ir fiziniam saugumui. Nukentėjusiosios V. Č. elgesys, t. y. santykių aiškinimasis su kaimynu, negali būti pateisinimas smurto vartojimui, todėl nuteistojo veikimas ne tik formaliai turi visus jam inkriminuotos baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, tačiau ir yra tokio pavojingumo laipsnio, kuris pakankamas baudžiamajai atsakomybei atsirasti.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 9 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo J. Š. skundas atmetamas.

9. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nesutikdama su apelianto pozicija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais bei jais vadovavosi motyvuodamas savo sprendimą J. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apelianto skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl kaltės

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas, įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį J. Š. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o tokias išvadas padarė nepažeisdamas įrodymų vertinimo, tinkamai argumentuodamas ir nurodydamas, kurie byloje esantys duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę bei kurie duomenys paneigia nuteistojo versiją, kad jis neturėjo tyčios sužaloti V. Č., o tik norėjo apsisaugoti nuo jos pačios veiksmų siekiant jį galimai sužaloti. Tai, kad nuteistasis byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad byloje priimtas nuosprendis yra nepagrįstas. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

13. Šioje baudžiamojoje byloje J. Š. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiosios V. Č. atžvilgiu 2024 m. birželio 20 d. įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2024 m. birželio 20 d. apie 20 val., prie namo (duomenys neskelbtini), mušdamas, nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios V. Č. sveikatą, t. y. jis rankos delnu du kartus sudavė V. Č. į galvos sritį, padarydamas jai galvos sumušimą, tokiu būdu nežymiai sutrikdydamas jos sveikatą.

20. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymų nelygino tarpusavyje su kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai jų vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-220-697/2022). Svarbu ir tai, kad parodymų, ypač tokių, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumas (kaip ir kiti įrodymams keliami reikalavimai) turi nekelti abejonių. Vertinant liudytojų parodymų patikimumą bei leistinumą, teismų praktika nurodo, jog atidesnio (griežtesnio) vertinimo reikalavimas paprastai siejamas arba su parodymų šaltinių asmeninėmis savybėmis, arba su jų procesine padėtimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-1214/2024). Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojų V. P., D. T. ir E. T. parodymais, kadangi juos pagrindžia visuma kitų bylos duomenų, juos patvirtina ir policijos pareigūnų kūno kameromis užfiksuota vaizdo medžiaga. Tuo tarpu liudytojų E. Š. ir G. D. parodymai pagrįstai buvo atmesti pirmosios instancijos teismo kaip nepatikimi, kadangi liudytojai yra artimi J. Š., dėl ko tikėtinai gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, be to, jų parodymų nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė visų nuteistojo pageidautų liudytojų, tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas 2025 m. vasario 18 d. teisiamojo posėdžio metu nusprendė netenkinti nuteistojo gynėjos prašymo ir nekviesti prašomų apklausti liudytojų (2 t., b. l. 14-16). Aukštesniojo teismo vertinimu, toks sprendimas buvo pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad liudytojai pačio konflikto nematė, dėl ko nėra ir pagrindo šių liudytojų neapklausimo laikyti įrodymų vertinimo pažeidimu.

21. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, jog jo paties parodymai nusikalstamos veikos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Pirminės 2024 m. liepos 3 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu J. Š. neneigė trenkęs V. Č.. Kaip paaiškino pats nuteistasis, konflikto metu nukentėjusioji pradėjo artėti link jo ir kai ji priartėjo, J. Š. pastūmė ją nuo savęs, po ko V. Č. net prisėdo ant žemės. Po kurio laiko nukentėjusioji atsistojo ir vėl pradėjo eiti link nuteistojo, tuomet apeliantas nurodo gal ir užvožęs jai iš delno, nesitaikęs, lyg pamena į ausį pataikęs (1 t., b. l. 118-119). Apklausiamas 2025 m. sausio 15 d. teismo posėdžio metu nuteistasis nurodė pastūmęs nukentėjusiąją, o vėliau besigindamas nuo jos galėjęs kažkiek užduoti į veidą (2 t., b. l. 3-4), o apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo tik atstūmęs nukentėjusiąją nuo savęs. Šie nuteistojo parodymai ir paaiškinimai negali būti laikomi nuosekliais, kadangi nuteistasis keitė savo poziciją dėl įvykio aplinkybių ir fizinio kontakto su nukentėjusiąja kiekio. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, šie parodymai neabejotinai patvirtina, kad fizinis kontaktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo, taigi, pagrindžia J. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos atlikimą. Nors nuteistasis nurodo neturėjęs tyčios sužaloti nukentėjusiosios ir jos atžvilgiu tyčinių fizinio smurto veiksmų neatlikęs, tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti ne tik pačio nuteistojo parodymus, tačiau ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina nuteistojo tyčinio fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu faktą.

22. Fizinis skausmas yra pojūtis, kurio negalima nei apčiuopti, nei pamatyti, tačiau iš nukentėjusiojo elgesio (pavyzdžiui, kreipėsi į medikus, pirko vaistus ir pan.) bei reakcijos (šaukė, verkė, staigiai atsitraukė ir pan.) galima daryti išvadą apie skausmo buvimą ar nebuvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog fizinis skausmas – tai minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Tačiau pažymėtina, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

23. Nesutiktina su skundo argumentu, jog nuteistasis savo veiksmais neturėjo tyčios sukelti skausmą nukentėjusiajai ir ši jo nejuto. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, kurį sukėlė nuteistojo J. Š. veiksmai – apie jaučiamą skausmą ji nurodė tiek Bendrojo pagalbos centro operatorei, tiek kaimynams, tiek atvykusiems policijos pareigūnams, tiek visų apklausų metu ir teismo posėdžio metu. Jos jaustas skausmas buvo užfiksuotas ją apžiūrint (duomenys neskelbtini), ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertei Z. M. Šių duomenų kontekste atmestinas apelianto teiginys, jog dėl jo fizinių veiksmų nukentėjusiosios V. Č. atžvilgiu ši negalėjo jausti skausmo ir būti sužalota. Tuo tarpu vien aplinkybės, kad skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusioji nurodė, kad jai nereikalinga medikų pagalba, byloje nereiškė civilinio ieškinio ir neprašė atlyginti padarytos žalos, nesudaro pagrindo vertinti jos patirtų sužalojimų kaip nereikšmingų ir nesukėlusių jai skausmo. Pažymėtina, jog nuteistasis yra vyras, kurio tiek kūno sudėjimas, tiek fizinė jėga yra neabejotinai kitokia negu nukentėjusiosios moters. Todėl netgi nuteistajam pastūmus nukentėjusiąją, kokios pozicijos jis pats laikosi, ši neabejotinai galėtų jausti skausmą. Tačiau šiuo atveju byloje buvo įrodyta, kad J. Š. ne pastūmė nukentėjusiąją, o trenkė ranka jai į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, dėl ko V. Č. jautė skausmą ir buvo nežymiai sutrikdyta jos sveikata.

24. Šių aplinkybių visetas aukštesniojo teismo teisėjų kolegijai leidžia neabejotinai manyti, kad nuteistasis J. Š. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios V. Č. atžvilgiu. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas tendencingai vertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, vertindamas išimtinai nukentėjusiosios parodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje vertinama įrodymų visuma ir juos siejant į vientisą grandinę daromos išvados. Nagrinėjamu atveju, būtent įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą ir sujungus juos į vientisą loginę grandinę buvo prieita išvados, kad J. Š. smurtavo prieš V. Č., du kartus trenkdamas jai delnu į galvos sritį ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą, dėl ko buvo nuteistas. Būtent kaltinime suformuluotą 2024 m. birželio 20 d. konflikto tarp J. Š. ir V. Č. eigą pagrindžia bylos duomenys. Tuo tarpu apelianto iškelta įvykių versija, jog konfliktą išprovokavo pati V. Č. trenkdama G. D., nepasitvirtino. Juo labiau, kad tokią įvykių versiją nurodė tik pats apeliantas ir jam artimi liudytojai, tuo tarpu ji nepatvirtinta jokiais objektyviais duomenimis, todėl laikytina deklaratyvia nuteistojo gynybine pozicija. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, jog nusikalstamos veikos nagrinėjimo proceso metu nebuvo pateikti įrodymai, kad nuteistasis spyrė V. Č. šuniui, tačiau tuo pačiu pažymi, kad netgi nesant duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, J. Š. veiksmų kvalifikavimas nesikeičia. Sutiktina, kad 2024 m. birželio 20 d. konflikto metu tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajai buvo nustatytas neblaivumas, o pati nukentėjusioji neneigia tarp jų kilusio žodinio konflikto, tačiau santykių aiškinimasis nėra pateisinama priežastis naudoti fizinį smurtą. Šiuo atveju byloje buvo įrodytas ne tik fizinis kontaktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, bet ir J. Š. tyčia, V. Č. jaustas skausmas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė J. Š. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atlikimo, dėl ko aukštesnysis teismas neturi pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir pakeisti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 9 d. nuosprendį.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

25. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog J. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios V. Č. sveikatą. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jo veiksmai, t. y. nukentėjusiosios pastūmimas, turi būti laikomi mažareikšmiais ir baudžiamoji byla nuteistojo atžvilgiu turėtų būti nutraukta.

26. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021). Atkreiptinas dėmesys, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

27. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, taip pat kurie padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023).???

28. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai V. Č. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o įvertinus padaryto sužalojimo lokalizaciją į gyvybiškai svarbų organą – galvą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo veiksmų negalima vertinti kaip mažareikšmių. Duomenų, jog nusikaltimu sukeltas pasekmes būtų lėmęs ir pačios nukentėjusiosios sąmoningai netinkamas (provokuojantis) elgesys, byloje nėra. Net ir esant tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios įtemptiems santykiams, konfliktinei situacijai, fizinio smurto naudojimas negali būti pateisinamas. Aplinkybės, kad nukentėjusioji V. Č. nurodė, kad jai nereikalinga medikų pagalba, nereiškė civilinio ieškinio ir neprašė atlyginti jai padarytos žalos, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo. Todėl aukštesnysis teismas sutinka su skundžiamu nuosprendžiu padarytomis išvadomis, kad J. Š. veiksmai negali būti pripažintini mažareikšmiais ir jis nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas.

Dėl paskirtos bausmės

29. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo priimti procesinį sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui. Remiantis teismų praktika, tai reiškia, kad tokiu būdu apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

30. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio, 54 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, o būtent: kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad anksčiau yra teistas (1 t., b. l. 93-99), baustas administracine tvarka, paskirtas baudas sumokėjęs (1 t., b. l. 87-92), vedęs (1 t., b. l. 84-86), dirbantis (1 t., b. l. 103-104), darbdavio charakterizuojamas išimtinai teigiamai (2 t., b. l. 22), nėra registruotas (duomenys neskelbtini) priklausomybės ligų centre ir (duomenys neskelbtini) sektoriuje (1 t., b. l. 109-110). Aptartos tiek nuteistąjį, tiek nusikalstamą veiką charakterizuojantys duomenys sudarė pagrįstą pagrindą pirmosios instancijos teismui skirti J. Š. laisvės apribojimo terminą 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui. Taip pat įvertinus nusikalstamos veikos pobūdį spręstina, kad nuteistajam kartu su bausme paskirtas įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje bei draudimas bendrauti su nukentėjusiąja V. Č. yra teisėti bei pagrįsti. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma bei jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės sudarė pagrindą J. Š. skirti vieną švelniausių straipsnio sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, kurios nustatytas terminas yra pakankamai neilgas, artimas minimaliam laisvės apribojimo bausmės dydžiui. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek nuteistojo J. Š. asmenybę ir paskyrė teisingą bei proporcingą bausmę, todėl ją keisti ar švelninti nėra jokio teisinio pagrindo, juolab, kad apeliaciniame skunde nuteistasis to ir neprašė bei nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam turėtų būti paskirta kitokia bausmė ar sutrumpinta jos trukmė.

Dėl nuteistojo patirtų proceso išlaidų

32. Apeliaciniu skundu nuteistasis, prašydamas priimti išteisinamąjį nuosprendį, kartu prašė priteisti ir patirtas išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose.

33. BPK 106 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad advokatui arba advokato padėjėjui moka nuteistasis arba jo pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys, jeigu nuteistajam nebuvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka tuo atveju, kai asmuo yra išteisinamas. Teisėjų kolegija įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą bei tai, kad šia nutartimi nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas, sprendžia, kad nuteistojo prašymas dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistojo patirtų gynybos proceso išlaidų yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. Š. apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gegužės 9 d. nuosprendį

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.