- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-23
- Bylos Nr.
- e2S-356-936/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16301-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Urmila Valiukienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tomkara“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Aluveka“
- Kategorijos
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
- 3.1.18.2.3Kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
- 3.1.18.7Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas ir apskundimas
- 3.1.18.8Kiti su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, pakeitimu, panaikinimu susiję klausimai
- 3.3.1.11Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai
- 3.3.2.3Atskirojo skundo priėmimas ir trūkumų šalinimas
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.2Pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Tomkara“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria tenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomkara“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Aluveka“ dėl nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovei dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomkara“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 36 537,43 Eur nuostolių atlyginimą, 480,78 Eur delspinigius, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovė UAB „Aluveka“ pateikė patikslintą priešieškinį ieškovei, kuriuo prašo priteisti iš ieškovės 10 605 Eur skolą, 2 714,80 Eur delspinigius, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant 13 319,80 Eur sumos, areštuoti UAB „Tomkara“ priklausančias pinigines lėšas, turtines teises ar kilnojamuosius daiktus, priklausančius ir esančius UAB „Tomkara“ žinioje arba pas trečiuosius asmenis.
Atsiliepimas
2.1. Atsakovės teigimu, priešieškinis yra prima facie pagrįstas. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, UAB „Tomkara“ turi 14 278,28 Eur įsiskolinimą. Nuo 2021 m. UAB „Tomkara“ dalyvavo aštuoniose bylose, septyniose iš jų kaip atsakovė, didžioji bylų dalis yra dėl skolos priteisimo iš ieškovės, todėl teismui tenkinus priešieškinį, o jo tenkinimo galimybė yra didelė, sprendimo vykdymas dėl 10 605,00 Eur skolos ir 2 714,80 Eur delspinigių gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 2 d. nutartimi atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – areštavo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomkara“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, uždraudė disponuoti areštuotu turtu, paliko teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; turto nesant ar jo nepakankant, areštavo ieškovės turtines teises, pinigines lėšas, esančias pas ieškovę ar trečiuosius asmenis, paliekant teisę įmokėti pinigus į banko sąskaitą (-as), uždraudė disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leidžiant areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su atsakove, valstybe, išmokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojams. Bendra areštuoto turto ir piniginių lėšų suma savo verte turi neviršyti 13 319,80 Eur sumos.
3.1. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai (prima facie) įvertinęs atsakovės pateiktą priešieškinį ir prie jo pridėtus rašytinius įrodymus, sprendė, kad esami duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovės reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti, ar atsakovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Atsakovė aiškiai suformulavo priešieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, dėl to darytina išvada, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – priešieškinio prima facie pagrįstumas.
3.2. Teismas nustatė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, teismuose 2023–2024 m. yra išnagrinėta daugiau kaip 30 bylų, kuriose buvo patenkinti reikalavimai UAB „Tomkara“ atžvilgiu. Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą abejoti UAB „Tomkara“ sąžiningumu bei manyti, kad ji gali imtis priemonių, siekdama išvengti teismo sprendimo vykdymo. Todėl atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės UAB „Tomkara“ turtui tenkintas, nes nesiėmus priešieškinio reikalavimų užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnis), tačiau areštuojamo turto vertė turi būti ne didesnė nei priešieškinio suma – 13 319,80 Eur.
3.3. Konstatuota, kad areštavus ieškovės pinigines lėšas, dėl jų trūkumo gali būti sutrikdyta ieškovės ūkinė veikla, todėl pirmiausia areštuotinas ieškovės nekilnojamasis ir / ar kitas ilgalaikis materialusis turtas. Nesant ar nepakankant atsakovės reikalavimams užtikrinti ieškovės nekilnojamojo ir kito ilgalaikio materialaus turto, areštuotinos ieškovės turtinės teisės, piniginės lėšos, esančios pas ieškovę ir / ar trečiuosius asmenis.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
4. Ieškovė UAB „Tomkara“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, padarė klaidingas išvadas, jog grėsmė teismo sprendimo įvykdymui egzistuoja. Tiek atsakovės UAB „Aluveka“, tiek teismo teiginiai, jog palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas vien dėl to, kad ieškovė UAB „Tomkara“ dalyvauja teisminiuose procesuose, nėra pagrindas konstatuoti ieškovo UAB „Tomkara“ nesąžiningumo. Juo labiau, ir atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ieškovė turi skolą trečiajam asmeniui, nepatvirtina grėsmės sprendimo įvykdymui.
4.2. Nagrinėjamu atveju UAB „Aluveka“ nepateikė jokių duomenų, kad ieškovė UAB „Tomkara“ ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, jokių aplinkybių, patvirtinančių galimą ieškovės nesąžiningumą (ketinimą paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas), turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje įvykdyti atsakovės UAB „Aluveka“ naudai priimtą teismo sprendimą. Teismas nutartyje taip pat nenurodė jokių realių pagrindų, kurie patvirtintų UAB „Tomkara“ ketinimus turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims.
4.3. Pažymėta, kad pagrindinė ieškovės veikla yra statyba, ieškovė veikia ir kaip rangovas, ir kaip generalinis rangovas (daugiau nei 10 metų), todėl natūralu, kad pasitaiko ginčų, kurių nėra galimybės išspręsti ne teisminiu keliu. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad atsakovės UAB „Aluveka“ nurodomas ieškovės skolos trečiajam asmeniui UAB „Juris LT“ klausimas yra išspręstas taikos sutartimi. Viešųjų registrų duomenimis, ieškovė neturi įsiskolinimų valstybės biudžetui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, be to, ieškovė teikia balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitas už 2024 m. 3 ketvirčius (įmonė šiais metais turi pelno virš 400 000 Eur), kas parodo, kad įmonė turi pakankamai turto ir dirba pelningai, o atsakovės pareikšto priešieškinio reikalavimo suma įmonei nėra labai reikšminga. Tokie duomenys paneigia atsakovės prielaidas dėl ieškovės galimybės ateityje įvykdyti atsakovės naudai priimtą teismo sprendimą.
4.4. Priešieškinio pateikimas ir akcentavimas UAB „Tomkara“ turėtų / turimų teisminių procesų, nepateikus įrodymų, jog UAB „Tomkara“ elgiasi nesąžiningai, gali vengti vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti ieškovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.
4.5. Ieškovės UAB „Tomkara“ teisių suvaržymas, lyginant su atsakovės UAB „Aluveka“ interesais, yra pernelyg neproporcinga priemonė, kuri galėtų lemti padarinių, akivaizdžiai neatitinkančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų, atsiradimą.
Atsiliepimas
5. Atsakovė UAB „Aluveka“ atsiliepime į ieškovės UAB „Tomkara“ atskirąjį skundą nurodė, kad su juo nesutinkanti ir prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Ieškovė nepaneigė, kad priešieškinis yra prima facie pagrįstas. Be to, egzistuoja grėsmė, kad patenkintus priešieškinio reikalavimus, jo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Pažymėjo, kad UAB „Tomkara“ grynasis pelnas ir pelningumas pastaraisiais metais ženkliai krito, palyginus su ankstesniais metais, kas verčia manyti, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovės kreditingumo rizikos vertinimas yra „aukščiausia“, tai reiškia, kad UAB „Tomkara“ gali tapti nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų ir dėl to kita šalis gali patirti nuostolių. Atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimo dienai, iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad UAB „Tomkara“ turi 14 278,28 Eur įsiskolinimą.
5.2. Įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, akivaizdu, jog egzistuoja visos sąlygos, jog panaikinus pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovės vykdomą veiklą, todėl buvo parinktos laikinosios apsaugos priemonės, kurios nepažeidžia šalies interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė.
8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria patenkintas atsakovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus: įmonės 2024 m. rugsėjo 30 d. balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą. Nors prašymo priimti šiuos įrodymus apeliantė nepateikė, tačiau apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių įrodymo priėmimo.
10. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.
11. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
12. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėtas apeliantei nepranešus, todėl jos pateikti įrodymai, nurodyti šios nutarties 9 punkte, yra reikšmingi šioje byloje nagrinėjamiems klausimams, šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi atsakovė turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, todėl siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus priima ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
13. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).
14. Pirmosios instancijos teismas, tenkinamas atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, padarė išvadą, kad priešieškinis šioje stadijoje yra preliminariai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Kaip matyti iš priešieškinio turinio, atsakovė suformulavo priešieškinio dalyką (savo reikalavimus), taip pat įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindą, išdėstė savo poziciją ir prie priešieškinio pridėjo nurodomas aplinkybes, atsakovės manymu, pagrindžiančius dokumentus. Pareikšto priešieškinio pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovės reiškiami reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar, kad atsakovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešieškiniu pareikšti reikalavimai gali būti pareikšti teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio tikėtinas pagrįstumas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė šios sąlygos neginčijo.
15. Vertindamas, ar yra antroji būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus atsakovui, įvykdymui, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes, identifikavus, kokio teisinio rezultato ir kokių padarinių atsiradimo siekiama pareiškus atitinkamą reikalavimą ar reikalavimus.
16. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).
17. Paminėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų paprasčiau atsiskaityti su kreditoriumi, priešingai, šis procesinis institutas skirtas užkardyti nesąžiningus asmens veiksmus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės, taigi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1837-236/2018, 2023 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-427-567/2023).
18. Pažymėtina, kad, jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Turto arešto taikymas atsakovo turto masės nepadidina, todėl nei didelė ieškinio suma, nei galbūt sudėtinga (prasta) atsakovo finansinė padėtis nėra aplinkybės, besąlygiškai leidžiančios taikyti turto areštą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-254-516/2023).
19. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tiek ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis ar jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, kiek atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1044-790/2022; 2021 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1348-302/2021 ir jose nurodyta praktika). Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, padaryti turi būti atsižvelgiama į tokių aplinkybių visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-473-330/2023).
20. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019, 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-866-881/2023).
21. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantės nesąžiningumu galima suabejoti dėl to, kad patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismuose 2023–2024 m. yra išnagrinėta daugiau kaip 30 bylų, kuriose buvo patenkinti reikalavimai UAB „Tomkara“ atžvilgiu, dėl ko galima manyti, kad ji gali imtis priemonių, siekdama išvengti teismo sprendimo vykdymo. Visgi apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl toliau nurodomų argumentų.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovės argumentai dėl pradėtų bylų ieškovės atžvilgiu, kuriose ji yra skolininkė, galimai sunkios ieškovės finansinės padėties, nepatvirtina, kad apeliantė atlieka nesąžiningus veiksmus, siekdama išvengti galimo palankaus atsakovei sprendimo įvykdymo. Tokios aplinkybės, remiantis aukščiau nurodyta teismų praktika, nėra savaiminis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesant pagrįstų duomenų apie ieškovės nesąžiningumą – ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Aplinkybė, jog ieškovė neatsiskaito su atsakove, savaime nėra pakankamas pagrindas CPK 144 straipsnyje numatytų priemonių taikymui. Atsakovės reikalavimo nevykdymas yra pagrindas atsakovei ginti pažeistą teisę teisme, tačiau nėra įstatymo besąlygiškai siejama su CPK 145 straipsnyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.
23. Kaip jau buvo nurodyta, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, asmens nesąžiningumas nėra preziumuojamas, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu nurodyti ir įrodyti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti šalis turi įvardinti konkrečius duomenis, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu jau ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, jam nuslėpti, ir pateikti tokius savo teiginius pagrindžiančius įrodymus. Jais galėtų tapti bet kokie faktiniai duomenys: informacija iš viešų registrų, kad atsakovo turto masė iki bylos iškėlimo ar jai prasidėjus sumažėjo, kad nuosavybės teise valdomas turtas buvo apsunkintas daiktinėmis prievolėmis, kad atsakovas sudarė atitinkamus sandorius su jam priklausančiu turtu, kad viešai paskelbė apie jo pardavimą ir pan. Priešingu atveju, šis išimtinis ir atsakovo interesus itin varžantis procesinis institutas netaikomas.
24. Nagrinėjamoje byloje atsakovė, prašydama taikyti apeliantei itin griežtus turtinius suvaržymus, konkrečių faktų bei duomenų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, nepateikė, nors būtent jai teko tokio pobūdžio aplinkybių įrodinėjimo pareiga. Nepateikus jokių konkrečių duomenų, kad ieškovė turėjo turtą, kurį perleido / perleidžia / ketina perleisti tretiesiems asmenis, sudaro sandorius, apsunkinančius šį turtą naujomis prievolėmis ir pan., vien ta aplinkybė, jog atsakovės finansinė situacija galbūt nėra gera, pati savaime negali būti pagrindas išvadai, kad jos turto apimtis yra sąmoningai tyčia mažinama.
25. Be to, pažymėtina, kad atsakovė kartu su atskiruoju skundu į bylą pateikė 2024 m. rugsėjo 30 d. balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą už 2024 m. III ketvirčių ataskaitinį laikotarpį. Šio balanso duomenimis nustatyta, kad bendrovės ilgalaikio turto vertė yra 138 516 Eur (iš kurio 68 166 Eur yra materialusis turtas (transporto priemonės, kita įranga, prietaisai, įrankiai, įrenginiai)), bendrovė iš viso turi 4 049 043 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 2 391 908 Eur, iš kurių trumpalaikiai siekia 1 985 782 Eur. Ataskaitiniu laikotarpiu bendrovė veikė pelningai. Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovė UAB „Tomkara“, remiantis 2024 m. lapkričio 20 d. viešaisiais duomenimis, turėjo 14 278,28 Eur įsiskolinimą ir nuo 2021 m. dalyvavo aštuoniose bylose, nesant duomenų apie jos nesąžiningumą, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei neįrodo, kad ieškovė atlieka nesąžiningus veiksmus su turimu turtu. Paminėtina, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai.
26. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovei nepateikus konkrečių argumentų bei duomenų, tikėtinai patvirtinančių apeliantės nesąžiningą elgesį, nukreiptą į siekį išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto išimtinumo ir tokių priemonių taikymo sąlygų įrodinėjimo, todėl šį procesinį klausimą išsprendė neteisingai.
27. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, skundžiama pirmosios instancijos nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
28. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius atskirojo skundo argumentus atsakius, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Aluveka“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.