Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-854-997/2022 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovei J. L. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad: pirma, atsakovės pateikti įrodymai jau egzistavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme; antra, kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – tai ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021); trečia, CPK įtvirtintinas ribotos apeliacijos modelis, kurio pagrindinė paskirtis pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (iš lot. savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020); ketvirta, įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus; penkta, byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus procesinis sprendimas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

22. Apeliacijos objektas yra teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kurioje šalių nuosavybės teisė yra po 1/2 dalį, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

23. Ieškovas M. M. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, nes nuo 2012 m. iki 2019 m. spalio mėnesio gyveno su atsakove J. L. (toliau – atsakovė arba apeliantė) kaip šeima, (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra, kartu vedė bendrą ūkį, abu savo lėšomis prisidėjo prie bendrosios dalinės nuosavybės kūrimo, nors įsigytas turtas buvo registruotas atsakovės vardu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys vedė bendrą ūkį nuo 2012 m. vasaros iki 2019 m. vasaros / rudens, augino vaiką, turėjo bendrą sutarimą kartu įsigyti ginčo būstą (žemės sklypą su namu ir kitais statiniais), bendromis jėgomis įsigijo jį, bendromis jėgomis jį remontavo ir tvarkė, ir tai vertino kaip šalims buvus saistomiems sutartinių turtinių santykių, kas atitinka jungtinės veiklos sutartį. Iš įrodymų visumos nustatęs, kad ginčo turto įgijimo ir jo įrengimo (remonto) metu šalys gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kuris pasireiškė ir lėšų bendrumu, teismas padarė išvadą, kad ieškovas prisidėjo prie minėto turto įgijimo tiek tiesioginiu savo dalyvavimu, tiek piniginėmis lėšomis, rūpinosi juo ir prižiūrėjo (remontus darė), dėl ko reikalavimą pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe laikė pagrįstu. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo tenkintas ieškinys, apeliantė iš esmės argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu, materialiosios teisės normų netinkamu aiškinimu.

24. Teisėjų kolegija, naudodamasi kiekvienos instancijos teismui tenkančia diskrecijos teise įvertinti byloje esančių įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 straipsnis), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų visumą, nusprendė, jog ieškovas įrodė buvus susitarimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės į ginčo objektus bei ieškovo įnašą į ją.

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

26. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

27. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

28. Apeliantės deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, neva ieškovas ir atsakovė kartu vedė bendrą ūkį, kartu gyveno, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis vertintinos kaip akivaizdžiai prieštaraujančios byloje surinktiems įrodymams, todėl negali būti vertintinos jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos kontekste, savaime nelemia išvados dėl nepagrįstai konstatuoto šalių gyvenimo kartu ir bendro turto kūrimo fakto.

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai ištirti bylos šalių pateikti įrodymai, išanalizuoti įvairūs ieškovo reikalavimų ir atsakovės atsikirtimų turinį sudarantys aspektai, taip pat byloje esantys įrodymai įvertinti materialinių teisės normų atžvilgiu bei padarytos konkrečiomis bylos aplinkybėmis pagrįstos išvados. Teismo išvados dėl šalių bendro ūkio vedimo, gyvenimo kartu, bendro turto kūrimo asmeninėmis lėšomis padarytos ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, kiekvieną jų atskirai ir įrodymų visetą.

30. Byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuoseklūs ir išsamūs ieškovo paaiškinimai, liudytojų V. M., Z. M., P. M. ir J. T. parodymai, iš dalies ir pačios atsakovės parodymai patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė pradėjo gyventi kartu iš esmės nuo pat savo draugystės pradžios – 2012 m. vasaros atsakovės tėvų bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), ir pragyveno kartu iki 2019 m. vasaros / rudens, t. y. apie 7 metus. Tuo tarpu atsakovės pozicija dėl gyvenimo kartu su ieškovu fakto nenuosekli ir prieštaringa. Besikeičiančią atsakovės poziciją pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino kaip nenuoširdų parodymų davimą, o jos motinos liudytojos A. L. duotus parodymus vertino kritiškai, kaip norą padėti dukrai. Atsiliepime į ieškinį tvirtinusi (2022 m. sausio 21 d. Nr. DOK-9562), kad su ieškovu susipažino 2012 m., ją su ieškovu siejo šilti jausmai vienas kitam, o jai pastojus (pastaba: dukra gimė (duomenys neskelbtini)), nusprendė kartu apsigyventi ir apsigyveno jos tėvų bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), vėliau, duodama paaiškinimus teisme, atsakovė tvirtino, kad tik retkarčiais ieškovas pas ją likdavo pabūti; jis gyveno pas savo tėvus (duomenys neskelbtini) (išklausytas 2022 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio garso įrašas). Liudytoja apklausta atsakovės motina A. L. (išklausytas 2022 m. birželio 7 d. teismo posėdžio garso įrašas) kategoriškai neigė ieškovo gyvenimo tiek pas juos bute, tiek ir įsigytame name faktą, tačiau patvirtino, kad lankantis bute yra mačiusi ieškovo motiną. Liudytoja apklausta ieškovo motina V. M. parodė (išklausytas 2022 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio garso įrašas), kad sūnus pas atsakovės tėvus, adresu: (duomenys neskelbtini), gyveno apie trejus metus ir ji lankydavosi pas sūnų, gyvenantį minėtame bute. Šalių gyvenimo kartu faktą patvirtino ir atsakovės senelis J. T. (išklausytas 2022 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio garso įrašas), paaiškinęs, kad prieš namo įsigijimą anūkė su M. gyveno pas jo dukrą A. L., jis lankėsi pas anūkę ir name, matė M. ten gyvenant. Ieškovas pripažino ir patvirtino, kad pradžioje šalys turėjo finansinių sunkumų, gyvenant kartu daug prisidėjo ir padėjo atsakovės tėvai, tačiau atsakovės tėvų finansinė parama, neteikia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys nuo 2012 m. vasaros kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį (CPK 185 straipsnis).

31. Sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, nepakanka nustatyti vien nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo drauge ar ūkio tvarkymo kartu faktą, turi būti nustatytas bendro turto sukūrimas asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu, be to, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors ir yra reikšmingas sprendžiant dėl sugyventinių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto bendrosios jungtinės nuosavybės, kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai. Iš kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų matyti, kad spręsdamas tokį klausimą, teismas turi sistemiškai vertinti visus byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

32. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

33. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso, būdingo ir nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020 59 punktas).

34. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėja, kad nekilnojamasis turtas: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu: (duomenys neskelbtini) (visi kartu nutartyje – ginčo būstas), yra įsigyti bendrai ir yra bendroji dalinė ieškovo ir apeliantės nuosavybė, kurioje ieškovui priklausanti dalis yra 1/2 išvardyto nekilnojamojo turto. Taigi, ieškovo teikiami įrodymai turėtų būti tokio pobūdžio ir apimties, kurie patvirtintų bendrą šalių siekį iš abiejų lėšų šį turtą įgyti bendrosios nuosavybes teise. Įrodymai turėtų patvirtinti nuolatinį, intensyvų abiejų šalių įsitraukimą siekiant bendro tikslo. Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimus įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais: grynųjų pinigų išėmimo kvitais, metinėmis pajamų deklaracijomis už 2015–2018 m., pateiktu šalių susirašinėjimu telefonu tekstinėmis žinutėmis.

35. Bylos duomenimis, žemės sklypą, jame esantį gyvenamąjį namą, garažą, 2 ūkio pastatus ir kiemo statinius, 2015 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) už 20 000 Eur įsigijo apeliantė, šis turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas apeliantės vardu.

36. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šiuo aspektu pateiktus apeliantės paaiškinimus, liudytojų parodymus ir rašytinius įrodymus: nei pirkimo–pardavimo sutartyje, nei paskolos bei laidavimo sutartyse, nebuvo nurodytas ieškovas, todėl teigti, kad ieškovas bendrai prisidėjo prie turto įsigijimo, nėra jokių objektyvių duomenų.

37. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad nei pirkimo–pardavimo sutartyje, nei paskolos bei laidavimo sutartyse, nebuvo nurodytas ieškovas, tačiau vien šie dokumentai nėra pakankami įrodymai, galintys patvirtinti realiai egzistavusius šalių santykius, jų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą remtis byloje surinktų ir ištirtų įrodymu visetu, patvirtinančių ieškovo reikalavimų.

38. Pažymėtina, kad vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma neteikia pagrindu sutikti su apeliante, kad apie ieškovo ir atsakovės bendrą turto kūrimą, ūkio tvarkymą kartu, bendrų lėšų buvimą įrodymų nėra. Skundžiamame sprendime detaliai išanalizuoti kiekvienos iš šalių duoti parodymai, jų palyginimas su liudytojų duotais parodymais teisme bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais, ir atlikta visų byloje esančių įrodymų visapusiška analizė, kurių teisėjų kolegija nekartoja, o tiesiog jiems pritaria, pagrįstai leido teismui spręsti labiau tikėtina buvus faktui, kad ginčo turtą ieškovas ir atsakovė įsigijo abu, įdėdami kiekvienas savo finansinį indėlį į jį, o ne viena atsakovė. Pačios atsakovės gautų išmokų dydžio, jų gavimo laikotarpio nuosekli analizė pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad įrodymų kas, kaip ir kiek pridėjo prie paskolos grąžinimo nei atsakovė, nei jos motina liudytoja A. L. teismui negalėjo paaiškinti, o atsakovės 2012–2014 m. gautos išmokos nebuvo pakankamos 6 000 Eur paskolos grąžinimui 2017 m. spalio mėnesį. Tuo tarpu byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai patvirtina apie ieškovo turėtas finansines galimybes grąžinti atsakovės dėdei suteiktą paskolą (ieškovo metinės pajamų deklaracijos 2015–2018 m.), nes buvo dirbantis, vykdė individualią veiklą ir gavo nemažų pajamų tuo laikotarpiu. Teisėjų kolegija teisiškai pagrįstais laiko skundžiamo sprendimo argumentus, kad bendro ūkio vedimą tarp šalių faktą bei ieškovo indėlį prie bendro turto įsigijimo patvirtina ir ieškovo atlikti remonto darbai ginčo turte, jo įdėtas darbas bei patirtos išlaidos. Bylos duomenimis nustatyta, kad įsigyta ginčo būste buvo būtina atlikti remonto darbus ir darbus darė tiek pats ieškovas vienas, tiek su kitų žmonių pagalba. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste reikšminga laikytina ir ta aplinkybė, kad pats ieškovas yra statybininkas, išmano šį darbą ir būtent jis atliko didžiąją dalį remonto darbų. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo gyvenamojo vieta buvo deklaruota ginčo būste; šios aplinkybės neneigė nei atsakovė, nei jos motina liudytoja A. L.. Taigi, aptartų įrodymų visumos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nors sandoriuose ieškovas ir nebuvo nurodytas, vien tik apeliantės ir liudytojos A. L. paaiškinimai nelemia kitokios išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas – kad ieškovas įrodė buvusį šalių susitarimą dėl ginčo turto įsigijimo bendrojon jungtinėn nuosavybėn.

41. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 24 punktas).

42. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, jog teismas pažeidė CPK normas, nes netinkamai vertino įrodymus, nėra pagrindo. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, suabsoliutina jos pačios paaiškinimus ir jos kviestų liudytojų parodymus, kurių daugeliu atveju nepagrindžia jokie kiti įrodymai, t. y., jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to nepagrindus), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis.

43. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-403/2021). Pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

44. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kuriuo ieškovo reikalavimai buvo tenkinti, teisingai nustatė ir įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas. Atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Netenkinus apeliacinio skundo, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nepateikė prašymo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.