Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovei J. L. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas M. M. (toliau – ieškovas) pateiktu ieškiniu teismo prašo pripažinti nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovo M. M. ir atsakovės J. L. nuosavybe, kurioje ieškovo nuosavybės teise yra ½ dalis, o atsakovės – ½ dalis, taip pat priteisti ieškovui iš atsakovės šioje byloje jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Rankpinigių sutartimi, pirkėja J. L. sumokėjo pardavėjui E. D. siekdama užtikrinti pagrindinės sutarties įvykdymą, 1 000 Eur sumą, rankpinigius.

Ginčo teisinis reglamentavimas, teisiniai argumentai bei teismo išvados

Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t.y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2011-03-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-134/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinęs nuosavybę (LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-235 /2008; 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009, 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010). Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Pajamos gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu vedamo ūkio. Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, - reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.

Reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.) bei kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip 1) šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis neepizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), 2) ūkio tvarkymas kartu, 3) bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. ( LAT CBS teisėjų kolegijos 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011-10-21 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3- 410/2011). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (LAT CBS teisėjų kolegijos 2001-10-31 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3- 1029/2001, 2008-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-235/2008 ir kt.).

Byloje esantys įrodymai (nuoseklūs ir išsamūs ieškovo paaiškinimai, liudytojų V. M., Z. M., P. M. ir J. T. parodymai, iš dalies ir pačios atsakovės parodymai) patvirtina, kad ieškovas M. M. ir atsakovė J. L. pradėjo gyventi kartu iš esmės nuo pat savo draugystės pradžios 2012 m. vasaros atsakovės tėvų bute, (duomenys neskelbtini) ir pragyveno kartu iki 2019 m. vasaros/rudens, t.y. apie 7 metus. Santuokos šalys sudarę nebuvo, tačiau kartu vedė bendrą ūkį kaip sugyventiniai, turėjo tikslą sukurti šeimyninius santykius. Šios teismo išvados seka iš to, kad išklausius šalių duotus paaiškinimus teisme, matyti, kad šalys, gyvendamos kartu, (duomenys neskelbtini) susilaukė dukters M. M., ją kartu augino, dirbo, atostogas leisdavo kartu, ieškovas buvo pasipiršęs atsakovei, ieškovo mamos buvo užsakyti ir apmokėti santuokos žiedai. Ieškovo mama, apklausta teisme kaip liudytoja, V. M. patvirtino, kad lankydavosi pas savo sūnų, gyvenantį pas atsakovės tėvus bute. Ją lankantis minėtame bute yra mačiusi ir pačios atsakovės mama A. L., nors teisme duodama parodymus, kategoriškai neigė ieškovą gyvenusį pas juos bute, taip pat ir įsigytame name. Gyvenimo kartu su ieškovu fakto pradžioje neneigė ir pati atsakovė, t.y. savo pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodydama, kad: „...mes apsigyvenome mano tėvų bute, (duomenys neskelbtini). Gyvenant mano tėvų namuose, aš nuolatos kalbindavau atsakovą, kad ieškotumėmės kur persikelti, nuomotis butą“. Vėliau gi, teisme duodama paaiškinimus, atsakovė nurodė, kad tik retkarčiais ieškovas pas ją likdavo pabūti, bet iš esmės jis gyveno pas savo mamą. Tokią besikeičiančią atsakovės poziciją teismas vertina kaip nenuoširdžių parodymų davimą, o jos mamos liudytojos A. L. duotus parodymus vertina kritiškai, kaip norą padėti dukrai. Teismo vertinimu, bylos duomenimis, šalys turėjo ir rimtus ketinimus sukurti tikrą šeimą, sudarant santuoką. Kaip matyti iš ieškovo detalių ir nuoseklių paaiškinimų, jis 2012 m. žiemą per Šv. Kalėdas pasipiršo atsakovei, buvo kartu nuvykę į juvelyrikos saloną išsirinkti žiedų, jų pagaminimo išlaidas apie 1 000 Lt padengė ieškovo mama. Gimus dukrai, esant finansiniams sunkumais, vestuvės buvo atidėtos. Atsakovė gi teisme neigė šias aplinkybes, kad planų ir kalbų apie vestuves jokių nebuvo. Tačiau, teismo nuomone, pagrindo ieškovui meluoti ir detaliai nurodyti tokias smulkmenas, kaip į kurį saloną buvo važiuota kartu su atsakove įsigyti žiedų, nenustatė. Vėlgi liudytoja A. L., pakartodama teisme dukros teiginius, kad jokių planų vestuvėms nebuvo, teismo vertinimu, siekia palankaus dukrai teismo sprendimo, bet neatskleidžia tikrovės faktų. Gyvenimo kartu faktą patvirtino ir atsakovės senelis liudytojas J. T., parodydamas, kad lankėsi namuose pas dukrą A. L. ir matė, juos ten gyvenant kartu, kaip ir matė M. gyvenant įsigytame name. Tai, kad pradžioje šalys turėjo finansinių sunkumų neneigė nei viena iš šalių. Ieškovas patvirtino, kad gyvenant kartu daug prisidėjo ir padėjo atsakovės tėvai, jo paties uždarbis nebuvo didelis, atsakovė nedirbo, augino dukrą, tačiau ši aplinkybė (atsakovės tėvų finansinė parama), teismo vertinimu, nepanaikina paties fakto – šalių gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimo nuo 2012 m. vasaros. Byloje pakanka duomenų, pagrindžiančių ieškovo nurodomas aplinkybes.

Byloje esantys įrodymai (grynųjų pinigų išėmimo kvitai, pirkimo-pardavimo sutartis, paskolos, laidavimo sutartys, nuoseklūs ir išsamūs ieškovo paaiškinimai, liudytojų V. M., Z. M., P. M. ir J. T. parodymai, iš dalies ir atsakovės parodymai) patvirtina, kad ieškovas M. M. ir atsakovė J. L. abu kartu planavo, ieškojo nuosavo būsto, 2015 m. rugpjūčio mėn. įsigijo ginčo turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) už 20 000 Eur, jį remontavo bendromis lėšomis ir jame gyveno kartu iki 2019 m. vasaros/rudens. Liudytoja, ieškovo motina V. M., teisme parodė, kad po savo skyrybų, gavusi 45 000 Lt piniginę kompensaciją, pažadėjo sūnui 20 000 Lt duoti pradiniam nuosavo būsto įnašui. Todėl 2015 m. pavasarį šalys pradėjo ieškotis nuosavo būsto. Ieškovas nuosekliai davė parodymus dėl bendro būsto paieškos, kad pradžioje rado ir buvo kartu su atsakove nuvykę apžiūrėti parduodamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau netiko jiems kaina. Vėliau priėmė pasiūlymą iš atsakovės tėvo pažįstamo dėl parduodamo ginčo namo. Ieškovas paaiškino, ką patvirtino ir atsakovė teisme, kad prieš įsigyjant šį namą, jis buvo kartu su atsakove nuvykęs apžiūrėti parduodamą namą, žemės sklypą. Kas visa tai įrodo ieškovo dalyvavimą procese dėl nuosavo bendro būsto ieškojimo. Todėl atmestinas atsakovės atsiliepime ir teisme išsakytas argumentas, kad būsto paieška buvo tik jos vienintelis noras, o ieškovas to nenorėjo ir tuo nesidomėjo.

Svarbus momentas šioje nagrinėjamoje byloje kaip ir kokiu būdu, kokiomis dalimis šalys prisidėjo prie ginčo objekto įsigijimo. Ieškovas teigia, jo piniginis indėlis yra netgi didesnis nei atsakovės, o atsakovė teigia, kad ji namą įsigijo viena su tėvų pagalba. Ieškovo teigimu, abi šeimos, tiek jo, tiek atsakovės dalyvavo 20 000 Eur pinigų paieškoje ginčo turtui įsigyti. Jo parodymais, ginčo turtas buvo įsigytas iš: 7 000 Eur jo sutaupytų ir jo mamos duotų pinigų, 7 000 Eur iš atsakovės pusės ir jos tėvų duotų pinigų bei 6 000 Eur grynaisiais, gautų pagal paskolos sutartį iš atsakovės dėdės S. T., kuriuos jam atidavė pats ieškovas. Atsakovės parodymais, ginčo turtas įsigytas iš: 1 000 Eur jos santaupų, 7 000 Eur senelio padovanotų, 6 000 Eur grynųjų gautų pagal paskolos sutartį iš mamos brolio, jos dėdės S. T., 3 000 Eur mamos bankiniu pavedimu pervedant jai kaip dovaną ir 3 000 Eur grynaisiais davė tėtis. Teismo vertinimu, išanalizavus kiekvieno iš šalių duotus parodymus, palyginus juos su liudytojų duotais parodymais teisme bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais, atlikus visų byloje esančių visapusišką analizę, labiau tikėtina buvus faktui, kad ginčo turtą ieškovas ir atsakovė įsigijo abu, įdėdami kiekvienas savo finansinį indėlį į jį, o ne viena atsakovė. Tai įrodo: liudytojos V. M. duoti nuoseklūs ir išsamūs parodymai teisme apie ketinimą sūnui padovanoti 20 000 Lt pradiniam namo įnašui, apie pinigų nusiėmimą iš bankomatų, jų nuvežimą ir perdavimą per kelis kartus grynaisiais sūnui ir atsakovei jos tėvų bute. Josios paaiškinimas, kodėl neatliko bankinio pavedimo sūnui, nes nemokėjo to daryti ir galvojo esant nemažiems pavedimo mokesčiams, todėl nuiminėjo grynuosius pinigus dalimis iš banko – teismo vertinimu, laikytinas logišku. Be to, kaip nurodė liudytoja, taip prašė ir pats jos sūnus bei atsakovės motina A. L., akcentuodavo apie pasitikėjimą jais. V. M. išimtų grynųjų pinigų operacijas iš jos asmeninės sąskaitos (duomenys neskelbtini) patvirtina byloje esantys grynųjų pinigų išėmimo kvitai: 2015 m. gegužės 29 d. ,,Swedbank“, AB grynųjų pinigų išėmimas 2 000 Eur sumai; 2015 m. gegužės 30 d. ,,Swedbank“, AB grynųjų pinigų išėmimas 1 000 Eur sumai; 2015 m. birželio 1 d. ,,Swedbank“, AB grynųjų pinigų išėmimas 1 000 Eur sumai; 2015 m. liepos 1 d. ,,Swedbank“, AB grynųjų pinigų išėmimas 2 000 Eur sumai, iš viso 6 000 Eur. Pinigų išėmimo iš banko faktą patvirtina ir byloje apklausta liudytoja Z. M., ieškovo teta, kuri parodė, kad buvo kelis kartus su seserimi Akropolyje ir matė, kaip pastaroji nuiminėjo pinigus, sakydama, kad juos duos sūnui nuosavam būstui įsigyti. Grynųjų pinigų perdavimo sūnui su atsakove faktą byloje patvirtina ieškovo ir liudytojos V. M. duoti paaiškinimai, kad tai įvyko atsakovės tėvų bute, per kelis kartus dalyvaujant ir matant pačiai atsakovei. Atsakovė gi, duodama teismui paaiškinimus, teigė, niekada nieko negirdėjusi apie jokius ieškovo motinos ketinimus prisidėti ir duoti pinigų prie nuosavo būsto, neigė pati pinigų perdavimo faktą, tačiau teismas šią atsakovės poziciją vertina kritiškai ir atmeta kaip nepagrįstą. Kategoriškos nuomonės apie ieškovo ir jo motinos nebūtą prisidėjimą prie ginčo objekto įsigijimo buvo ir liudytoja A. L., teigdama, kad dukra viena jį įsigijo su jos ir artimųjų pagalba. Kompleksiškai įvertinus nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus – ginčo šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, vadovaujantis laisvo įrodymo vertinimo, įrodymų pakankamumo ir tikėtinumo principais civiliniame procese (CPK 185 str.), teismas daro pakankamo tikėtinumo išvadą, kad ieškovo motinos V. M. pardavimo faktas ieškovui yra įrodytas kaip ir įrodytas faktas, kad būtent ieškovas tarėsi dėl paskolos su atsakovės dėde S. T. ir ją grąžino būtent jis, o ne atsakovė su mama. Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovės argumentas, kad ieškovo motina nusiimtus pinigus panaudojo savo būsto remontui. Iš VĮ Registrų cento išrašo matyti, kad ieškovo mama V. M. niekada nėra įgijusi savo vardu nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuriame ieškovo mama gyvena ir kurį mini atsakovė, yra registruotas L. T. vardu, kurį ji įsigijo 2013 m. liepos mėn. Liudytoja V. M. teisme paaiškino, kad gyvena dukros bute, jį remontavo kartu su dukra apie 2014-2015 m., tačiau ne iš tų lėšų, kurias nuėmė sūnui būsto įsigijimui. Turėjo pakankamai kitų lėšų tam.

Ieškovas logiškai paaiškino, kodėl paskolos sutartis su atsakovės dėde S. T. dėl 6 000 Eur paskolos buvo pasirašyta atsakovės vardu, o ne su juo, nes tokia buvo jo (dėdės) sąlygą – sutartį sudaryti su savo giminaite - J. L. ir laidavimo sutartį sudaryti su savo seserimi – A. L. Vėlgi ieškovas nuosekliai papasakojo tarimąsi su atsakovės dėde dėl paskolos suteikimo, vėlesnio paskolos grąžinimo, trūkstamos paskolos dalies (apie 500-600 Eur gavimo iš savo ir atsakovės motinų), pačios paskolos grąžinimo grynaisiais pinigais (nuvežimo) S. T. aplinkybes (2017 m. spalio mėn. važiavo jis, atsakovė ir vaikas pas dėdę grąžinti paskolą, buvo ir dėdės žmona). Teismas nemato pagrindo, tokiems ieškovo parodymams būti išgalvotiems ar melagingiems. Juolab, kad byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai patvirtina apie ieškovo turėtas finansines galimybes grąžinti atsakovės dėdei suteiktą paskolą (ieškovo metinės pajamų deklaracijos 2015-2018 m.), nes buvo dirbantis, vykdė individualią veiklą ir gavo nemažų pajamų tuo laikotarpiu. Tuo tarpu atsakovės teiginiai, kad būtent ji grąžino paskolą dėdei iš gautų pinigų iš universiteto bei padėjo jos tėvai, atmestini kaip neįrodyti. Atsakovės į bylą pateikti mokėjimo nurodymai į jos banko sąskaitą iš Valstybinio studijų fondo po 1 250,58 Eur datuojami 2015 m. gruodžio 23 d. ir 2017 m. gruodžio 13 d. Kai tuo tarpu paskola dėdei buvo grąžinta 2017 m. spalio mėn. to neginčijo bei patvirtino ir pati atsakovė. Todėl 2017 m. gruodžio mėn. atsakovės gauti pinigai iš Valstybinio studijų fondo niekaip negalėjo būti panaudoti 6000 Eur paskolos grąžinimui. Atsakovės pateiktos pažymos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos parodo, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2012-12-17 iki 2014-12-18 gavo motinystės išmoką (1 778,93 Eur) ir vaiko priežiūros išmokas (po nepilnus 400-500 Eur /mėn.), tačiau gautos išmokos nėra pakankamos 6000 Eur paskolos grąžinimui, be to, ir atsakovės gaunamos išmokos buvo 2012-2014 metais, o paskola, kaip minėta, grąžinta buvo 2017 m. spalio mėn. Kitų įrodymų kas, kaip ir kiek prisidėjo prie paskolos grąžinimo nei atsakovė nei jos motina liudytoja A. L. teismui paaiškinti negalėjo.

Ieškovo svarų (apie 13 000 Eur) finansinį prisidėjimą prie ginčo turto pirkimo patvirtina ir į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas telefonu tekstinėmis žinutėmis, o būtent atsakovės siūlomi sprendimo variantai, ieškovui ir atsakovui jau išsiskyrus. Vienoje iš žinučių atsakovė ieškovui siūlo: „1) variantas Kadangi už namo buvo mokėta 20.. tavo mamos 4200 kažkas tavo 6000 ir 10k mano. Tai jei gražiuoju nori tai 11k tau duodu+minimalus alimentai 200 eurų. 2) variantas minimalus alimentai yra 200 galima teistis ir daugiau tai jei reikės taip ir padarysiu. M. alimentus mokėt reikės kol mikinsis tai minimaliai iki 19 m. jie stos iki 25. Tai realiai sumokėsi per tiek metų apie 29k. tai tada man nereikia alimentu ir nuo kito mėn 1 d. Išeini is namu. Plius už šio mėn komunalinius sumoki.“. Atsakovė teismui patvirtino, jog jos telefono numeris yra (duomenys neskelbtini), toks kaip nurodytas pateiktame susirašinėjime, tačiau neigia, kad nurodyto turinio žinutes rašiusi ieškovui ji, keldama versijas, kad arba pats ieškovas iš jos telefono tas žinutes parašė, kai ji buvo atvykusi pavedžioti šunį ir telefoną padėjusi buvo namie, arba telefoninių tam tikrų programų pagalba šias žinutes parašė kažkas kitas. Teismas šias atsakovės iškeltas versijas atmeta kaip jos gynybinę poziciją, neįrodytas ir nepagrįstas jokiais byloje pateiktas objektyviais duomenimis. Tuo tarpu šios žinutės tik patvirtina ieškovo duotus paaiškinimus teisme, kad jis ir jo motina prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo pinigais, kaip ir ieškovas skolinosi bei grąžino 6 000 Eur jos dėdei S.

Byloje nustatyta, kad nors notariškai ginčo turto pirkimo pardavimo sutartis buvo pasirašyta tik vienos atsakovės vardu, tačiau aukščiau aptartų įrodymų (ieškovo, liudytojos V. M. parodymai, rašytiniai įrodymai) analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad ketinimą pirkti ir finansinį indėlį prie ginčo turto įsigijimo turėjo ir padarė ir pats ieškovas. Kaip matyti ieškovas, būdamas jauno amžiaus, nei karto nepirkęs nekilnojamojo turto savo vardu, galimai iš pasitikėjimo atsakove ir jos šeima, siekdamas bendros ateities ir gyvenimo kartu su atsakove ir savo vaiku, primygtinai nereikalavo savo turto dalies įforminimo pirkimo pardavimo sutartyje, nors jo teigimu, ir buvo žodžiu sutarę su atsakove, kad jo turima turto dalis įsigyjant turtą yra 1/3, o jam grąžinus jos dėdei paimtą paskolą – bus ½ dalis. Tikėtina, tokiam susitarimui ir buvus tarp šalių, nes kaip matyti iš ieškovo, atsakovės ir liudytojų parodymų, ieškovas lydėjo atsakovę pas notarą sutarties pasirašymui, manydamas, kad ir jis tame dalyvaus, tačiau pakviestas į sandorio sudarymą nebuvo. Vėliau gi, jam vis užsimindavus atsakovei apie turto dalių paskirstymą notariškai, ji užpykdavus, kildavo barniai ir ji išeidavo su dukra pas mamą, teismo vertinimu, taip siekdama panaikinti buvus žodinį susitarimą su ieškovu ir nenorint jam perleisti sutartą dalį į bendrai įsigytą nekilnojamąjį turtą.

Bendro ūkio vedimą tarp šalių faktą bei ieškovo indėlį prie bendro turto įsigijimo patvirtina ir ieškovo atlikti remonto darbai ginčo turte, jo įdėtas darbas bei patirtos išlaidos. Tarp šalių ginčo nėra, jog įsigytas namas buvo apleistas, degęs, todėl gyventi ten pradžioje nebuvo galimybės. Tai patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Išklausius šalis ir liudytojų parodymus, nustatyta, kad įsigytame ginčo turte buvo būtina atlikti remonto darbus – kanalizacijos sutvarkymą, santechnikos pakeitimą, elektros instaliacijos sutvarkymą, vidaus sienų griovimo darbus, vidaus apdailą. Nustatyta, kad darbus darė tiek pats ieškovas vienas (prieangį pastatė, plyteles klojo, dėjo grindis, radiatorius keitė, pastatė lauko supynes, namelį dukrai), tiek su kitų žmonių pagalba, kaip pvz. santechnikos darbus su dėde P. M., elektros darbus samdė įmonę, kanalizacijos darbus, žemės sklypo lyginimo darbus padėjo daryti atsakovės tėtis, vaiko kambario sieną padėjo tvarkyti atsakovės dėdė S. T., ieškovas kartu su atsakove tvarkė vidaus sienas, tapetavo, dažė. Teismo vertinimu, ieškovui, būnat pačiam statybininkui ir išmanant šį darbą, nekyla abejonių, kad didžiąją dalį ginčo turto remonto darbų atliko būtent ieškovas, nors atsakovė ir neigė, jam darius kažką name, kaip ir paneigtini, vertinant visus byloje įrodymus, atsakovės žodžiai, jog name buvo atliktas tik kosmetinis remontas. Kaip teigia ieškovas, jis net perplanavo namo vidų, griaudamas vienas sienas ir mūrindamas kitas dėl patogesnio vidaus išplanavimo ir patekimo į kambarius, tiems darbams atsakovė su mažamete dukra buvo išsikrausčiusios pagyventi pas savo mamą. Nors byloje nėra pateikta rašytinių duomenų (kvitų, čekių), apie reikalingas prekes, priemones remontui, pirktas paties ieškovo, tačiau teismui abejonių dėl to nekyla. Liudytojas P. M., dirbdamas kartu su sūnėnu (ieškovu)ginčo name, patvirtino, kad reikalingas priemones santechnikai pirko ieškovas. Atsakovė taip pat patvirtino, kad grindis į namą pirko ir dėjo ieškovas, už kurias ji sutiktų jam atlyginti. Dalį prekių ir reikalingų priemonių padėjo įsigyti atsakovės šeima – močiutė davė pinigų langams pakeisti, kuriuos pakeitė ieškovas, atsakovės mama teigė tik nupirkusi anūkei lovelę, atsakovės tėtis prisidėjo prie kanalizacijos darbų keitimo lauke bei sklypo lyginimo, samdydamas techniką tam reikalingą. Ieškovės motina nupirko tujų ir padėjo apsodinti visą sklypą. Byloje esančios fotonuotraukos parodo buvusį ginčo namo vidaus kambarių vaizdą (2019 m. ruduo) jau po tam tikrų remonto darbų. Teismo vertinimu, ieškovas ne tik savo piniginėmis lėšomis, bet ir savo darbu prisidėjo prie bendro namo remonto ir tvarkymo. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo gyvenamoji vieta buvo deklaruota ginčo objekte, to neneigė ir pati atsakovė, prideklaravusi jį šiuo adresu, tą atspindi ir ieškovo pateiktos metinės pajamų deklaracijos, kuriose matyti ieškovo deklaruota gyvenamoji vieta. Tai dar vienas įrodymas, kad ieškovas gyveno kartu su atsakove ir vaiku vienuose bendruose namuose ir vedė bendrą ūkį, tvarkėsi juose bendrai šeimos gerovei bei gyvenimui kartu.

Kaip jau minėta, esminiai nesusituokusių asmenų jungtinės veiklos požymiai nustatomi pagal tai, ar yra įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; ar visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); ar bendram tikslui pasiekti tokie asmenys (jungtinės veiklos sutarties dalyviai) įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu.

Teismų praktikoje yra nustatyta, jog atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332-2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008, 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Tai reiškia, jog vertinant ginčo teisinę situaciją, vien juridinio fakto įregistravimas vieno iš sugyventinių vardu į ginčo turtą nepanaikina kito sugyventinio teisės į turtą, jei šis įrodo, kad turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų bendrai naudojamas.

Nagrinėjamu atveju kaip matyti ginčo turtas buvo registruotas tik atsakovės vardu, kaip įgijus jį asmeninės nuosavybės teise. Tačiau teismui konstatavus, kad šalys vedė bendrą ūkį nuo 2012 m. vasaros iki 2019 m. vasaros/rudens, augino vaiką, turėjo bendrą sutarimą kartu įsigyti minėtą turtą, bendromis jėgomis įsigijo jį, bendromis jėgomis jį remontavo ir tvarkė, vadinasi tai vertinama kaip šalims buvus saistomiems sutartinių turtinių santykių, kas atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ir vaiko auginimo tikslui. Ginčo turto įgijimo ir jo įrengimo (remonto) metu šalys gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kuris pasireiškė ir lėšų bendrumu, todėl yra pagrindas išvadai, kad ieškovas prisidėjo prie minėto turto įgijimo tiek tiesioginiu savo dalyvavimu, tiek piniginėmis lėšomis, rūpinosi juo ir prižiūrėjo (remontus darė), dėl ko reikalavimas pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe laikytinas pagrįstu. Teismo vertinimu, pagrįstas ir įrodytas pagrindas taikyti CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatytą prezumpciją, kad šalių įnašai į turto kūrimą yra lygūs.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, proceso šalių pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus bei paaiškinimus teismo posėdžio metu, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais teismas sprendžia, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai – pripažįstant, kad ginčo būstas (žemės sklypas su namu ir kitais statiniais) yra ieškovo ir atsakovės bendroji dalinė nuosavybė, ieškovo ir atsakovės dalys jungtinėje veikloje yra lygios, kurioje ieškovo nuosavybės teise yra 1/2 dalis, o atsakovės – 1/2 dalis.

Dėl kitų šalių nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų teismas nepasisako, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje ieškovas patyrė 1036 Eur bylinėjimosi išlaidų – 336 Eur žyminio mokesčio ir 700 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai sumokėti.

Teismas, įvertinęs bylos apimtį, ieškovo atstovės advokato padėjėjos darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, 3 teismo posėdžio trukmę (2 val. 29 min., 2 val. 15 min., 2 val. 03 min.), Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus dydžius, sprendžia, kad prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka teisingumo ir protingumo principus yra pagrįstos bei apmokėtos ir neturi būti mažinamos.

Pilnai patenkinus ieškinį, ieškovui iš atsakovės priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Šioje byloje susidarė 17,92 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį patenkinus, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263-265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti bendrąja daline ieškovo M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybe į šį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), kurioje ieškovo nuosavybės teise yra ½ dalis ir atsakovės - ½ dalis.

Priteisti ieškovo M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1036 Eur (vieną tūkstantį trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 17,92 Eur (septyniolika eurų 92 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Išaiškinti, jog šias išlaidas valstybei reikia sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų įmokos kodas 5662, ir pateikti teismui tai patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.