Panevėžio apygardos teismo nutartis

2021-09-14 · Civilinė byla Nr. 2S-356-589/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. 2VP-9257-1105/2020Nutartis · 2020-12-01Panevėžio apylinkės teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2021-03-17Panevėžio apygardos teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2021-09-14Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-09-14
Bylos Nr.
2S-356-589/2021
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-04482-2019-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rita Dambrauskaitė
Suinteresuotas asmuo
A. R.
Skolininkas
A. R.
Kreditorius
A. T.
Atsakovas
E. T.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-356-589/2021Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04482-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.3.1.14; 3.5.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 14 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. R. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-9257-1105/2020 pagal pareiškėjo antstolio A. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims skolininkei A. R. ir išieškotojui A. T. (atsakovės E. T. procesinių teisių perėmėjui) dėl baudos skyrimo už teismo įpareigojimo nevykdymą.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Antstolis A. B. prašė skirti skolininkei A. R. 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo A. T. naudai.

2. Nurodė, kad jo kontoroje 2019 m. gegužės 9 d. užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), remiantis Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 6 d. vykdomuoju raštu civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018, kuriame nurodyta, jog A. R. įsipareigoja neperstumti akmens ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypą, atsižvelgiant į taikos sutartį, sudarytą tarp ieškovės A. R. ir atsakovės E. T.. 2019 m. rugsėjo 24 d. surašytas Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktas (toliau – ir Sprendimų neįvykdymo aktas), kuriuo nustatyta, jog A. R. pažeidė taikos sutartimi numatytą sąlygą neperstumti akmens ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypą, t. y. perstūmė akmenį linkt įvažiavimo į E. T. žemės sklypą, tačiau nepažeidė teisės į servitutinį kelią, kurio nustatytas plotis – 4 m. Šiuo atveju akmuo nuo A. R. priklausančios tvoros yra 4,55 m atstumu, tai yra už servitutinio kelio ribos. Su šiuo faktu sutiko (patvirtino) tiek skolininkė A. R., tiek išieškotojas A. T..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi antstolio A. B. pareiškimą dėl baudos skyrimo už teismo įpareigojimo nevykdymą atmetė, tačiau pakeitė Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018, patvirtintos taikos sutarties 4 punkto vykdymo tvarką ir įpareigojo skolininkę A. R. per 10 dienų, skaičiuojamų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, neperstumti akmens ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypą, bei nustatė, kad skolininkei per teismo nustatytą terminą neįvykdžius nurodytos taikos sąlygos, išieškotojui A. T. suteikiama teisė pačiam įvykdyti taikos sutarties 4 punkto nuostatą, t. y. skolininkės A. R. sąskaita perstumti akmenį tolyn nuo servitutinio kelio ribos tokiu atstumu, kuris netrukdytų pastarajam važiuoti servitutiniu keliu į savo sklypo teritoriją bei iš jos.

4. Teismas nustatė, kad ieškovė A. R. civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018 reiškė ieškinio reikalavimą dėl jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribų nustatymo. 2017 m. rugpjūčio 8 d. byloje buvo priimtas atsakovės E. T. priešieškinio reikalavimas, kuriuo pastaroji, be kitų reikalavimų, prašė teismo įpareigoti A. R. iškart nuo teismo sprendimo priėmimo dienos savo lėšomis pašalinti rusvos spalvos akmenį, pastatytą ant įvažiavimo į jos žemės sklypą, nurodant, kad jeigu akmuo per nustatytą terminą nebus pašalintas, jį savo lėšomis pašalins pati atsakovė, o jos patirtos išlaidos bus išieškotos iš A. R.. Tiek šiame atsakovės E. T. priešieškinio reikalavime, tiek pačios A. R. atsiliepime į priešieškinio reikalavimą, tiek vėliau nagrinėjant civilinę bylą 2018 m. sausio 16 d. parengiamojo posėdžio metu abi bylos šalys pripažino ir sutarė, kad ginčo akmuo yra ant A. R. žemės, t. y. už servitutinio kelio ribų, tačiau E. T. reikalavimą dėl akmens pašalinimo kėlė dėl to, jog, jos nurodymu, šis akmuo jai trukdė važiuoti keliu dėl jo buvimo būtent ant kelio linkio. Ieškovė A. R. gynėsi ta faktine aplinkybe, kad ginčo akmuo yra jos žemėje ir ji gali savo nuosavybę valdyti kaip tinkama. Teismas pažymėjo, kad atsakovė E. T. nagrinėtoje byloje neginčijo servitutinio kelio pločio, tačiau prašė pašalinti ginčo akmenį nuo kelio linkio, kadangi dėl akmens buvimo vietos su lengvuoju automobiliu yra sudėtinga atlikti sukimo manevrą, o su didesniu automobiliu išsukti keliu yra neįmanoma. Tokiu būdu teismas nurodė, jog jam nekilo abejonių, jog pačios bylos šalys „įvažiavimu į E. T. žemės sklypą“ vadino ne tik servitutinį kelią, kuris yra 4 m pločio, tačiau ir teritoriją, esančią už servitutinio kelio ribos, apimančią ginčo akmens ant šio kelio linkio buvimo vietą.

5. Teismas akcentavo, jog tokį jo įsitikinimą visiškai patvirtina tiek Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartyje dėl vykdomojo rašto išdavimo, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartyje dėl sprendimo išaiškinimo, tiek Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartyje nurodyti argumentai. Teismas pažymėjo, jog derybų etape iki taikos sutarties pasirašymo, ginčo akmuo buvo patrauktas tolyn nuo servitutinio kelio ribos ir tik tuomet civilinės bylos šalys pasirašė taikos sutartį joje nurodydamos, kad „A. R. įsipareigoja neperstumti akmens ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypą“. Todėl teismas sprendė, kad taikos sutarties 4 punkte nustatydamos sąlygą „neperstumti akmens ant įvažiavimo“ bylos šalys turėjo omenyje ir abi sutarė, kad A. R. negali perstumti akmens iš jo buvimo vietos taikos sutarties pasirašymo momentu į servitutinio kelio pusę, nes priešingas šios taikos sutarties ginčo nuostatos aiškinimas nagrinėjamos bylos kontekste būtų nelogiškas ir prieštaraujantis civilinės bylos šalių ketinimų, buvusių sudarant taikos sutartį, esmei.

6. Esant išdėstytam, teismas konstatavo, jog ieškovė A. R., perstumdama ginčo akmenį į servitutinio kelio pusę, pažeidė tarp bylos šalių sudarytos taikos sutarties 4 punktą, kuriuo įsipareigojo neperstumti akmens ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypą. Taigi, antstolis A. B. pagrįstai 2019 m. rugsėjo 24 d. surašė Sprendimų neįvykdymo aktą ir perdavė jį teismui. Teismas taip pat sprendė, kad A. R. bei jos atstovų argumentai apie tai, kad ginčo akmens perstūmimas link servitutinio kelio niekaip nepažeidžia išieškotojo, t. y. A. T. teisių, nagrinėjant antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo už teismo įpareigojimo nevykdymą, neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi civilinės bylos šalys taikos sutartimi sutarė dėl ginčo esmės, teismas patvirtindamas taikos sutartį nenustatinėjo galimo A. T. teisių pažeidimo dėl ginčo akmens faktinės buvimo vietos, o nagrinėjant antstolio prašymą dėl baudos skyrimo A. R. pakanka taikos sutarties nevykdymo fakto nustatymo.

7. Teismas taip pat nustatė, kad nutartyje nenurodytos taikos sutarties neįvykdymo pasekmės, jei nebus vykdomas minėtas įsipareigojimas. Teismas sprendė, kad teismo įpareigojimas A. R. nėra asmeninio pobūdžio, t. y. perstumti ginčo akmenį tolyn nuo servitutinio kelio ribos gali tiek pati skolininkė A. R., tiek išieškotojas A. T. ir teismo sprendimo įvykdymas bet kuriuo atveju bus laikomas tinkamu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio prasme. Teismas konstatvo, kad teismo sprendime nenurodžius jo neįvykdymo padarinių, t. y. nenurodžius išieškotojo teisės atlikti veiksmus už skolininkę jos sąskaita, kai ši jo neįvykdo, taip pat byloje esant antstolio surašytam Sprendimų neįvykdymo aktui, teismo iniciatyva keistina sprendimo vykdymo tvarka ir skolininkės A. R. atžvilgiu netaikytinos CPK 771 straipsnio 6 dalyje numatytos pasekmės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo A. R. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. nutarties dalį, kuria pakeista Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018, patvirtintos taikos sutarties 4 punkto vykdymo tvarka. Likusią nutarties dalį prašo palikti nepakeistą.

9. Apeliantė nurodo, kad teismo skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatuota, kad pačios bylos šalys „įvažiavimu į E. T. žemės sklypą” vadino ne tik servitutinį kelią, kuris yra 4 m pločio, tačiau ir teritoriją, esančią už servitulinio kelio ribos, apimančią ginčo akmens ant šio kelio linkio buvimo vietą. Atsakovė įvažiavimo į E. T. žemės sklypą priešieškinyje apskritai nedetalizavo, o ieškovė savo 2017 m. rugpjūčio 22 d. atsiliepime į ieškinį aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad atsakovei yra nustatytas 4 m pločio servitutas, kurio ilgis 43 m, ir būtent tokio pločio keliu turi teisę naudotis atsakovė.

10. Pažymi, kad civilinėje byloje nėra absoliučiai jokių duomenų nei apie šalių derybų turinį, nei apie susitarimus patraukti ginčo akmenį iki taikos sutarties sudarymo dienos, nėra jokių faktinių duomenų apie tai, kad akmuo atsakovei trukdė pravažiuoti su didesne transporto priemone (tokių įrodymų atsakovė neteikė), kaip ir nėra jokių duomenų apie akmens buvimo vietą iki taikos sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu. Mano, jog esant skirtingoms šalių pozicijoms dėl to, kas laikytina „įvažiavimu į E. T. žemės sklypą“, teismas privalėjo remtis rašytiniais bylos įrodymais, kurie teismų praktikoje vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų ar šalių parodymai.

11. Apeliantė akcentuoja, jog pagal tokią teismo nustatytą taikos sutarties 4 punkto vykdymo tvarką visiškai neaišku, kur A. R. turėtų neperstumti ir / ar perstumti ginčo akmenį, kadangi nei iki taikos sutarties sudarymo, nei taikos sutarties sudarymo metu akmens vieta jokiomis matavimo priemonėmis nebuvo fiksuojama. Kita vertus, nustatyta vykdymo tvarka A. T. iš esmės būtų suteikta teisė perstumti akmenį tolyn nuo servitutinio kelio ribos tokiu atstumu, koks jam atrodys reikalingas pravažiuoti, o tai gali būti 5, 10 ar visi 15 m. Šiuo atveju, teismas iš esmės įgalina A. T. be apribojimų ir nesant tam jokio įstatyminio pagrindo, naudotis A. R. nuosavybės teise priklausančio sklypo dalimi, kas yra akivaizdus A. R. nuosavybės teisės pažeidimas.

12. Taip pat akcentuoja, kad nustačius aplinkybę, kad tiek antstolis 2019 m. rugsėjo 24 d. surašytame Sprendimų neįvykdymo akte, tiek ir skundžiamoje nutartyje nepagrįstai sprendė, kad apeliantė pažeidė taikos sutarties 4 punktą, darytina išvada, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo savo inciatyva pakeisti nutartimi patvirtintos taikos sutarties 4 punkto vykdymo tvarką. Šiuo atveju antstolio pareiškimas atmestinas ne tik tuo pagrindu, kad nutartimi patvirtintos taikos sutarties 4 punkte nebuvo nurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai, bet ir dėl to, kad apeliantė taikos sutarties 4 punkto sąlygų apskritai niekuomet nepažeidė, t. y. ginčo akmens neperstumė „ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypą“.

13. Atsiliepų į atskirąjį skundą nepateikta.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

15. Apeliacijos objektas – skundžiamos nutarties dalies, kuria pakeista teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties vieno punkto vykdymo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kita nutarties dalis nėra ginčijama, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios nutarties dalies nepasisako. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirąjame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018 patvirtino taikos sutartį tarp ieškovės A. R. ir atsakovės E. T.. Taikos sutarties 1-3 punktais A. R. įsipareigojo per tris mėnesius, skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, perkelti jai priklausančią tvorą, esančią atsakovės E. T. žemės sklype, į A. R. žemės sklypo ribas, kurios yra suformuotos pagal matininko J. K. 2002 m. lapkričio mėn. atliktus kadastrinius matavimus, kurie valstybės įmonės „Registrų centras“ kadastro žemėlapyje yra pažymėti 2003 m. balandžio 23 d., o E. T. įsipareigojo sumokėti A. R. 300 Eur piniginę kompensaciją už tvoros perkėlimą per tris mėnesius, skaičiuojant nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. Taikos sutarties 4 punktu A. R. įsipareigojo neperstumti akmens ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypą. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 6 d. nutartimi atsakovė E. T. pakeista į jos procesinių teisių perėmėją A. T.. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 13 d. nutartimi atsakovui A. T. išduotas vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018 dėl taikos sutarties 4 punkto nevykdymo. Minėta nutartis Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-360-544/2019 palikta nepakeista. Antstolis A. B. pareiškimu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo už teismo įpareigojimo nevykdymą, kuriuo prašė skirti A. R. 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo A. T. naudai, motyvuodamas tuo, kad 2019 m. rugsėjo 24 d. surašė Sprendimų neįvykdymo aktą, kuriuo nustatė, jog A. R. pažeidė taikos sutartimi numatytą sąlygą neperstumti akmens ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypą, t. y. perstūmė akmenį linkt įvažiavimo į E. T. žemės sklypą, tačiau nepažeidė teisės į servitutinį kelią, kurio nustatytas plotis – 4 m. Pirmosios instancijos teismas antstolio A. B. pareiškimą dėl baudos skyrimo už teismo įpareigojimo nevykdymą atmetė ir savo iniciatyva pakeitė Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018, patvirtintos taikos sutarties 4 punkto vykdymo tvarką – įpareigojo skolininkę A. R. per 10 dienų, skaičiuojamų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, neperstumti akmens ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypą, bei nustatė, kad skolininkei per teismo nustatytą terminą neįvykdžius nurodytos taikos sąlygos, išieškotojui A. T. suteikiama teisė pačiam įvykdyti taikos sutarties 4 punkto nuostatą, t. y. skolininkės A. R. sąskaita perstumti akmenį tolyn nuo servitutinio kelio ribos tokiu atstumu, kuris netrukdytų pastarajam važiuoti servitutiniu keliu į savo sklypo teritoriją bei iš jos.

17. Apeliantė A. R. nesutinka su tokia pakeista pirmosios instancijos teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties 4 punkto vykdymo tvarka, argumentuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Apeliantės nuomone, esant skirtingoms šalių pozicijoms dėl to, kas laikytina „įvažiavimu į E. T. žemės sklypą“, pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis rašytiniais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą sutikti su tokiais apeliantės atskirojo skundo argumentais.

18. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas).

19. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).

20. Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012).

21. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 103/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 63 punktą).

22. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33- 684/2017 29 punktą). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., pirmiau nurodytos nutarties 30 punktą).

23. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).

24. Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir nepakankamos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

25. Subjektyviaisiais veiksniais pripažintinas priešiškumas arba konfliktas su kita šalimi, santuokos, giminystės ir pavaldumo santykiai, dėl kurių faktinės aplinkybės interpretuojamos vienos iš šalių naudai, esantys ar menami (ginčijami) įsipareigojimai bei įsisenėjusios nuoskaudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017).

26. Nagrinėjamoje byloje teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties šalys (ieškovė A. R. ir atsakovės E. T. procesinių teisių perėmėjas A. T.) iš esmės skirtingai aiškino taikos sutarties pasirašymo aplinkybes, t. y. ką civilinės bylos šalys turėjo omenyje, taikos sutartyje nustatydamos sąlygą „neperstumti akmens ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypą“. Teismo posėdyje A. R. ir jos atstovas nurodė, kad pasirašant taikos sutartį A. R. „įvažiavimu į E. T. žemės sklypą“ nuo pat bylinėjimosi pradžios laikė būtent 4 m pločio servitutinį kelią ir šią išvadą grindė asmeniniu liudijimu, liudytojos (dukros R. R.) parodymais, rašytiniais dokumentais. Iš A. T. teismo posėdyje duotų paaiškinimų darytina išvada, jog E. T., pasidarydama taikos sutartį, „įvažiavimu į E. T. žemės sklypą“ laikė ne tik servitutinį kelią, tačiau ir teritoriją, apimančią ginčo akmens ant šio kelio linkio buvimo vietą. A. T. šias aplinkybes įrodinėjo asmeniniu liudijimu.

27. Pirmosios instancijos teismas, esant tokiai prieštaringai informacijai, išvadą, kad bylos šalys, pasirašydamos taikos sutartį, „įvažiavimu į E. T. žemės sklypą“ vadino ne tik servitutinį kelią, kuris yra 4 m pločio, tačiau ir teritoriją, esančią už servitutinio kelio ribos, apimančią ginčo akmens ant šio kelio linkio buvimo vietą, grindė E. T. civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018 reikšto reikalavimo pagrindu ir dalyku (pašalinti ginčo akmenį nuo kelio linkio, kadangi dėl akmens buvimo vietos su lengvuoju automobiliu yra sudėtinga atlikti sukimo manevrą, o su didesniu automobiliu išsukti keliu yra neįmanoma), taip pat Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 13 d. nutarties dėl vykdomojo rašto išdavimo, 2019 m. gruodžio 4 d. nutarties dėl sprendimo išaiškinimo, tiek Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties motyvais.

28. Vertinant A. R. ir A. T. paaiškinimus, liudytojos R. R. parodymus pagal pirmiau nurodytas taisykles pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad A. R. ir E. ir A. T. santykiai buvo ir tebėra konfliktiški, jaučiamos įsisenėjusios nuoskaudos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. T. – atsakovės E. T. procesinių teisių perėmėjas – būtų dalyvavęs derybose dėl taikos sutarties sąlygų bei pasirašant taikos sutartį. Pats A. T. posėdžio metu nurodė, jog keliamas klausimas dėl taikos sutarties, nors jo sutuoktinė, kuri pasirašė minėtą sutartį ir derino jos sąlygas, yra mirusi. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų, kurie tiesiogiai patvirtintų A. T. nurodomas aplinkybes dėl taikos sutarties sudarymo aplinkybių. Nors civilinės bylos Nr. 2-530-956/2018 duomenimis, E. T. formuluodama priešieškinio reikalavimą pašalinti ginčo akmenį, pastatytą ant įvažiavimo į jos žemės sklypą, omenyje turėjo ne tik 4 m pločio servitutinį kelią, bet ir teritoriją, esančią už servitutinio kelio ribos, apimančią ginčo akmens ant šio kelio linkio buvimo vietą, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tai, jog šalys sudarė būtent tokį susitarimą, pasirašydamos taikos sutartį. Net ir darant prielaidą, kad buvo toks susitarimas, jo vykdymas būtų itin sudėtingas, nes nebuvo susitarta dėl ribos, kurios A. R. turėtų nekirsti, savo sklype stumdydama ginčo akmenį, kas visiškai neatitinka vieno iš svarbiausų taikaus susitarimo sudarymo tikslų – pašalinti naujų ginčų kilimo ateityje riziką. Tuo tarpu A. R. poziciją dėl taikos sutarties sudarymo aplinkybių iš esmės patvirtina taikos sutarties 4 punkto lingvistinis aiškinimas. Be to, susitarimas neperstumti akmens ant įvažiavimo (servitutinio kelio) šiuo atveju visiškai pateisinamas, kadangi į civilinę bylą Nr. 2-530-956/2018 pateikti duomenys patvirtina užfiksuotą mažiausiai vieną atvejį, kai ieškovė A. R. servitutį kelią buvo dalinai užstačiusi akmeniu ir buvo įpareigota jį pašalinti.

29. Vertinant skolininkės ir išieškotojo paaiškinimus, liudytojos parodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbu atsižvelgti ir į civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018 kilusio ginčo esmę, vykusių derybų dėl A. R. kompromisinio pasiūlymo E. T. turinį.

30. Iš civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018 esančių rašytinių įrodymų turinio matyti, kad ieškovė A. R. šioje byloje reiškė materialinio pobūdžio reikalavimą dėl jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribų nustatymo, motyvuojant tuo, kad jos nėra aiškios. Ieškovė nurodė, kad atlikus kadastrinius matavimus, paaiškėjo, jog jos namų valdą juosianti tvora yra atsakovės E. T. žemės sklype, nors grąžinant žemę, žemės sklypo ribos buvo formuojamos atsižvelgiant į faktiškai susiformavusį ilgametį ieškovės žemės sklypo naudojimą, sklype esamus pastatus, tvorą, daržą, sodą; žemės sklypą bei pastatus ji valdo nuo 1959 m., o dalį žemės sklypo juosianti tvora yra pastatyta 1990 m. Atsakovė E. T. priešieškiniu prašė teismo įpareigoti A. R. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti nuo riboženklio Nr. 2 užtvertą 5.33 m ilgio medinę tvorą į pietinę pusę ir 54.76 m ilgio metalinio tinklo tvorą į šiaurinę pusę, pastatytą E. T. žemės sklype, sutvarkyti statybvietę, nurodant, jeigu per nurodytą terminą tvora nebus nugriauta, ją savo lėšomis nugriaus ir sutvarkys E. T., o jos patirtas išlaidos bus išieškotos iš A. R., taip pat prašė įpareigoti A. R. iškart nuo teismo sprendimo priėmimo dienos savo lėšomis pašalinti rusvos spalvos akmenį, pastatytą ant įvažiavimo į jos žemės sklypą, nurodant, kad jeigu akmuo per nustatytą terminą nebus pašalintas, jį savo lėšomis pašalins pati E. T., o jos patirtos išlaidos bus išieškotos iš A. R..

31. Iš civilinės bylos Nr. 2-530-956/2018 procesinių dokumentų turinio, teismo posėdyje A. R. ir E. T. duotų paaiškinimų matyti, jog ginčo esmė šioje byloje buvo ta, kad aptariama A. R. tvora buvo E. T. žemės sklype ir A. R. siekė ją toje vietoje išsaugoti (reikšdama reikalavimą dėl ribų nustatymo), tuo tarpu E. T. buvo reikalingas platesnis, nei kelio servitutu nustatytas 4 m pločio įvažiavimas į jos žemės sklypą. Todėl bylos nagrinėjimo metu vyko derybos būtent dėl tokio A. R. atsatovės parengiamojo posėdžio metu E. T. pateikto kompromisio pasiūlymo, t. y. E. T. nereikalauja iš A. R. nugriauti tvorą, o A. R. suteikia E. T. platesnį nei servitutinis kelias (E. T. pageidavo ne mažesnį nei 6 m) įvažiavimą į E. T. žemės sklypą. Buvo sutarta, jog reikalinga atlikti tikslius matavimus, kad būtų aišku, ar šalims šiems tikslams reikalingi žemės sklypų plotai yra vienodo dydžio, kuriai iš šalių reikės kompensuoti skirtumą, jei šie plotai nesutaptų. Kito parengiamojo posėdžio metu A. R. atstovė informavo, kad matininkai buvo atvykę, atliko matavimus, tačiau skaičiavimų dar nepateikė, tačiu iš parengiamojo posėdžio garso įrašo galima suprasti ir tai, kad E. T. su A. R. kompromisiniu pasiūlymu jau nebesutiko. O kitame teismo posėdyje šalys pateikė teismui tvirtinti taikos sutartį.

32. Sistemiškai vertinant teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties turinį, darytina išvada, jog A. R. ir E. T. nepavyko susitarti būtent dėl tokio kompromisinio pasiūlymo, t. y. išspręsti ginčą kompensavimo viena kitai būdu. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad E. T. nesutikus pakeisti žemės sklypo ribą ir neleidus palikti A. R. tvorą, A. R. taip pat neįsipareigojo E. T. leisti įvažiuoti į jos žemės sklypą platesniu, nei administraciniu aktu nustatytas kelio servitutas, keliu. A. T. teismo posėdžio metu skundžiamą nutartį priėmusiam pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad taikos sutarties 3 punktu E. T. įsipareigota A. R. sumokėti 300 Eur suma buvo kaip piniginė kompensacija už tvoros perkėlimą, kadangi A. R. pageidavo, kad jai būtų atlyginta už tvoros perkėlimą.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nurodytos Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 13 d. ir 2019 m. gruodžio 4 d. nutartys bei Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis, kuriose išdėstytais motyvais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, priimdamas skundžiamos nutarties dalį, yra įsiteisėjusios. Nekvestiuonuojant šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo, vis tik atkreiptinas dėmesys į keletą aspektų, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, turėjo būti įvertinti pirmosios instancijos teismo, skundžiama nutarties dalimi priimant procesinį sprendimą.

34. Civilinės bylos Nr. 2-530-956/2018 duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 13 d. nutartimi tenkintas atsakovės E. T. teisių perėmėjo A. T. prašymas išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties 4 punkto sąlygos nevykdymo, motyvuojant tuo, kad ieškovė A. R. nepateikė į bylą jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo A. T. prašyme išdėstytas aplinkybes, t. y. kad ieškovė A. R. būtų tinkamai vykdžiusi taikos sutartimi prisimtus įsipareigojimus, neperstūmusi akmens ant įvažiavimo į A. T. žemės sklypą. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-360-544/2019, minėta nutartis palikta nepakeista, nurodant, kad atsakovas A. T. į bylą pateikė fotonuotraukas, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad taikos sutartyje minimas akmuo yra perstumtas ant (link) įvažiavimo į A. T. žemės sklypą, pati A. R. kartu su atskiruoju skundu pateikė žemės sklypo situacijos schemą, iš kurios matyti, kad ginčo akmuo yra perkeltas iš savo ankstesnės buvimo vietos į kairę pusę. Panevėžio apygardos teismas sprendė, jog nepaisant to, kad, A. R. teigimu, matininko matavimai patvirtina, jog ginčo akmuo yra už servitutinio kelio ribos, tai niekaip nepaneigia tos aplinkybės, kad buvo pakeista akmens buvimo vieta, kurios buvo sutarta nekeisti taikos sutarties 4 punkte. Panevėžio apygardos teismas vertino, kad būtent tokia aplinkybė pirmosios instancijos teismui sudarė teisėtą pagrindą spręsti apie šalių sudarytos taikos sutarties 4 punkto galimai netinkamą vykdymą ir pagrindo išduoti vykdomąjį raštą buvimą.

35. Civilinės bylos Nr. 2-530-956/2018 duomenimis, taip pat nustatyta Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi buvo atmestas A. R. prašymas dėl 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 4 punkto išaiškinimo, motyvuojant tuo, kad šis punktas yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Minėtoje nutartyje nurodyta, kad per derybas dėl taikos sutarties sudarymo šalys susitarė, kad ginčo akmuo bus patrauktas toliau nuo įvažiavimo (servitutinio kelio) į E. T. žemės sklypą ir, A. R. patraukus akmenį toliau nuo įvažiavimo į E. T. žemės sklypą, tik tada šalys sudarė taikos sutartį. Ginčo akmuo stovėjo prie servitutinio kelio ribos, tačiau atsakovei E. T. buvo sudėtinga patekti į savo namų valdą, būtent, kai akmuo stovėjo tokioje padėtyje. Ši nutartis Panevėžio apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-227-252/2020, buvo palikta nepakeista.

36. Vertindamas šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civlinėje byloje Nr. 2S-619-544/2020, panaikindamas Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 17 d. nutartį, kuria A. R. buvo nustatytas vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, gera valia įvykdyti taikos sutarties 4 punktą, t. y. grąžinti akmenį į taikos sutarties pasirašymo metu buvusią jo padėtį, o nevykdant nustatyto įpareigojimo, skirta A. R. 3 Eur bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo A. T. naudai, ir perduodamas klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad esminę reikšmę, sprendžiant klausimą dėl tinkamo šioje byloje aptariamo spredimo pagal taikos sutarties 4 punktą vykdymo, turi nustatymas, ką šalys turėjo omenyje, taikos sutartyje nustatydamos sąlygą „neperstumti akmens ant įvažiavimo”, ir kaip vietovėje tarp šalių nagrinėtos bylos kontekste gali būti individualizuojamas „įvažiavimas į E. T. žemės sklypą”. Nurodyta aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teikia pagrindo daryti pagrįstą išvadą, jog net ir esant priimtoms Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 13 d. ir 2019 m. gruodžio 4 d. nutartims, bei Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarčiai, Panevėžio apygardos teismui, priimant procesinį sprendimą civilinėje byloje Nr. 2S-619-544/2020, kilo abejonių dėl šalių valios, surašant taikos sutarties 4 punktą.

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018 nėra jokių tiesioginių įrodymų apie derybų dėl taikos sutarties turinį: nėra procesinių dokumentų dėl siūlomų taikos sutarties sąlygų (tame tarpe ir dėl ginčo akmens patraukimo iki taikos sutarties pasirašymo), pats derybų procesas taip pat nėra užfiksuotas nei pačioje taikos sutartyje, nei teismo posėdyje. Šalys byloje buvo atstovaujamos profesionalių teisininkų (advokatų), kurie ir parengė teismui pateiktą tvirtinti taikos sutartį. Teismo posėdžio, kurio metu buvo pateikta tvirtinti aptariama taikos sutartis, garso įrašas patvirtina, jog teismas iš esmės apsiribojo tik bendro pobūdžio klausimu, ar šalims yra suprantamos ir aiškios taikos sutarties sąlygos, ir netyrė, ar abi šalys taikos sutarties 4 punktą aiškina vienodai, neįsitikino, ar apskritai nepasikeitė šalių valia per laikotarpį nuo derybų dėl taikos sutarties sąlygų iki taikos sutarties surašymo, nes šalių prašymu posėdžio pradžia nuo 9 val. buvo atidėta iki 11 val., šalims buvo sudaryta galimybė parengti taikos sutartį.

38. Be kita ko, iš Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-360-544/2019 motyvų matyti, jog Panevėžio apygardos teismas iš esmės tyrė ir vertino tik tai, ar Panevėžio apylinkės teismas, priimdamas 2019 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018, turėjo pakankamą pagrindą atsakovės E. T. teisių perėmėjui A. T. išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties 4 punkto sąlygos nevykdymo. Nurodytą aplinkybę patvirtina tiek tos pačios nutarties motyvas, kad būtent antstolis, o ne teismas ar matininkas, vykdomojoje byloje nustatys tikrąją faktinę situaciją, užfiksuos (neužfiksuos) taikos sutarties sąlygų nevykdymo (vykdymo) faktus, tiek jau minėtas tos pačios sudėties Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartyje civlinėje byloje Nr. 2S-619-544/2020 sufomuluotas nurodymas bylą iš naujo nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teimui – nustatyti šalių valią, buvusią surašant taikos sutarties 4 punktą.

39. Reikšminga ir ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismui, teismo posėdyje išklausius šalių, liudytojų paaiškinimus, uždavus klausimus, nepavyko tiksliai nustatyti faktinę aplinkybę, ar prieš pasirašant taikos sutartį, ginčo akmuo buvo perstumtas tolyn nuo kelio: A. R. ir jos atstovai tvirtino, kad ginčo akmuo nebuvo perstumtas, o A. T. nurodė tiksliai nepamenantis, kuriuo metu ginčo akmuo buvo perstumtas tolyn nuo kelio, ar prieš pasirašant taikos sutartį, ar po jos pasirašymo; taikos sutarties sąlygas derino jo sutuoktinė, tačiau ji pasirašė taikos sutartį, nes taikos sutarties sąlygos tenkino; nebūtų pasirašę taikos sutarties, jei nebūtų patraukę akmens. Iš antstolio A. B. parengiamojo posėdžio metu duotų paaiškinimų skundžiamą nutartį priėmusiam pirmosios instancijos teismui taip pat matyti, jog antstolis, pradėjęs vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), nežinojo, kaip vertinti susidariusią situaciją: viena vertus, jam atrodė, kad šiuo atveju ginčo akmuo, pastatytas per pusmetrį nuo servitutinio kelio, niekaip nepažeidžia A. T. teisių, kita vertus, Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-360-544/2019, buvo nurodyta, kad buvo pakeista ginčo akmens buvimo vieta, kurios buvo sutarta nekeisti taikos sutarties 4 punktu, ir jis turėjo ją vykdyti.

40. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog esant skirtingoms šalių pozicijoms dėl to, ką jos turėjo omenyje, taikos sutartyje nustatydamos sąlygą „neperstumti akmens ant įvažiavimo”, civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018 nesant jokių tiesioginių įrodymų apie šalių taikos sutarties derybų turinį, įvertinus civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018 kilusio ginčo esmę, vykusių derybų dėl A. R. kompromisinio pasiūlymo E. T. turinį ir bylos baigtį (pasiektą rezultatą), teismui patvirtinus taikos sutartį, konkrečiu atveju susiklosčiusias taikos sutarties patvirtinimo, vykdomojo rašto išdavimo ir vykdomojo proceso pradėjimo aplinkybes, vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą šiuo atveju prioritetą teikti lingvistiniam taikos sutarties 4 punkto aiškinimui ir remtis rašytiniais bylos įrodymais – civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018 esančiu žemės sklypo planu M 1:2000 Nr. 2, kurio pastabų 2 punkte apibrėžiama įvažiavimo sąvoka, t. y. įvažiavimo, kurio ilgis 43 m, plotis – 4 m, o plotas – 172 kv. m, kuriuo servituto teise naudojasi gretimų sklypų savininkai.

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju ginčai tarp bylos šalių kylą iš esmės dėl nepatogaus administraciniu aktu nustatyto servitutinio kelio išdėstymo (staigaus linkio), kurie gali būti išspręsti atsakovui A. T. teisės aktų nustatyta tvarka inicijuojant procedūras ar atskirą procesą dėl servituto pakeitimo (padidinimo).

42. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles bei įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl netinkamai išspendė Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018, patvirtintos taikos sutarties 4 punkto vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą. Dėl nurodyto atitinkama apskųstos nutarties dalis keistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

43. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo inciatyva pakeisti nutartimi patvirtintos taikos sutarties 4 punkto vykdymo tvarką, kadangi tiek antstolis 2019 m. rugsėjo 24 d. surašytame Sprendimų neįvykdymo akte, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai sprendė, kad apeliantė pažeidė taikos sutarties 4 punktą.

44. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tais atvejais, kai skolininkas nurodo, kad jis sprendimą įvykdė, bet išieškotojas nesutinka su tuo ir nėra akivaizdžių įrodymų, kad sprendimas įvykdytas tinkamai, laikoma, kad tarp šalių yra ginčas ir antstolis surašo CPK 771 straipsnyje nurodytą sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą bei kreipiasi į teismą dėl sprendimo vykdymo pakeitimo pagal CPK 284 straipsnį arba dėl baudos skyrimo, arba teismo sprendime nustatytų pasekmių taikymo. Tokiu būdu teismas, spręsdamas antstolio prašymą, įvertina ir pasisako, ar sprendimas yra įvykdytas tinkamai ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-712/2013).

45. Nagrinėjamoje byloje apeliantė teigė, kad ji teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties 4 punktą vykdo tinkamai, o išieškotojas tvirtino priešingai, todėl laikoma, kad tarp šalių yra ginčas. Esant tokioms aplinkybėms, antstolis pagrįstai surašė CPK 771 straipsnyje nurodytą Sprendimo neįvykdymo aktą bei kreipėsi į teismą. Neapskųsta nutarties dalimi pirmosios instancijos teismas atmetė antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo, tačiau skundžiama nutarties dalimi – remdamsis CPK 284 straipsnio 1 dalimi, savo iniciatyva pakeitė nutarties vykdymo tvarką, kadangi teismo nutartimi nebuvo nurodyti jos nevykdymo padariniai (išieškotojo teisė atlikti veiksmus už skolininkę jos sąskaita). Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai, savo iniciatyva pakeičiant nutarties vykdymo tvarką, visiškai atitinka CPK 284 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo formuojamą praktiką, kurioje nurodoma, kad galimybė pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką sietina su situacija, kai atsakovas sprendimu įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, o teismo sprendime nėra nurodyti jo neįvykdymo padariniai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-29/2006). Ir nors iš tiesų šiuo atveju, iš esmės ištyrus ir teisiškai įvertinus aplinkybes, dėl kurių kilo ginčas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismo nutartis, kuria patvirtintos taikos sutarties 4 punktu apeliantei buvo nustatytas draudimas atlikti tam tikrus veiksmus, nėra tinkamai vykdoma, tokia aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, niekaip neapriboja teismo teisės savo iniviatyva spręsti teismo nutarties vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą, kai teismo nutartyje nėra nurodyti jos neįvykdymo padariniai.

46. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 1 d. nutartį pakeisti iš dalies ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Antstolio A. B. pareiškimą dėl baudos skyrimo už teismo įpareigojimo nevykdymą atmesti.

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-530-956/2018, patvirtintos taikos sutarties 4 punkto vykdymo tvarką ir įpareigoti skolininkę A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) per 10 dienų, skaičiuojamų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, neperstumti akmens ant įvažiavimo į E. T. žemės sklypo, kuris yra 43 m ilgio, 4 m pločio ir 172 kv. m ploto, bei nustatyti, kad skolininkei per teismo nustatytą terminą neįvykdžius nurodytos taikos sąlygos, išieškotojui A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suteikiama teisė pačiam įvykdyti taikos sutarties 4 punkto nuostatą skolininkės A. R. sąskaita.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjui, suinteresuotiems asmenims.

Nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti antstoliui A. B. vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini)“.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rita Dambrauskaitė