Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.3; 1.2.22.1.2; 2.4.6.1; 2.4.6.4.1

2023 m. spalio 24 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedantis iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. gynėjo advokato Edgaro Gaučio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – ir BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, taip pat pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 450 MGL dydžio baudos bausmė, taip pat pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 45 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, D. S. už BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmė, paskirta už BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą, subendrinta su bausme, paskirta už nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje – areštu, taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, prie griežčiausios – 8 metų laisvės atėmimo bausmės – pridedant dalį – 30 parų arešto bausmės, ir vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje įtvirtintomis bausmių keitimo taisyklėmis, numatančiomis, kad viena laisvės atėmimo diena prilyginama vienai arešto parai, D. S. paskirta subendrinta 8 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir D. S. paskirta galutinė 5 metų 4 mėnesių 20 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. D. S. nuteistas už tai, kad jis, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, 2022 m. liepos 7 d., apie 15.45 val., automobilių stovėjimo aikštelėje prie „Rimi“ parduotuvės, esančios Vilniuje, Zarasų g. 5A., jo vairuojamame automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai, parduodamas už 100 Eur, išplatino 0,635 g narkotinės medžiagos – kokaino – J. U.-B., po to automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto gatvėmis, neteisėtai gabeno 5,214 g narkotinės medžiagos – kokaino, laikydamas dalį prie savęs šortų kišenėje ir dalį kuprinėje ant priekinės automobilio sėdynės iki 2022 m. liepos 7 d. 17.30 val., kai „Lukoil“ degalinėje, esančioje Vilniuje, Laisvės pr. 8, pats savanoriškai pateikė kratą atliekantiems policijos pareigūnams, o likusį didelį kiekį – 21,897 g narkotinės medžiagos – kokaino – neteisėtai laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2022 m. liepos 7 d. 19.20 val., kai pats savanoriškai pateikė kratą atliekantiems policijos pareigūnams. Šiais savo veiksmais D. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

2. Jis taip pat nuteistas už tai, kad neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 38 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra 0,076 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, 28 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra 0,084 g psichotropinės medžiagos bromazepamo, 4 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos bromazepamo, kurio kiekio nustatyti nėra galimybės, nes nėra minėtos medžiagos standartinio pavyzdžio, 1,653 g augalinės kilmės narkotinės medžiagos kanapių (antžeminės dalys) iki 2022 m. liepos 7 d. 19.20 val., kai pats savanoriškai pateikė kratą atliekantiems policijos pareigūnams. Šiais savo veiksmais D. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

3. Jis taip pat nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2022 m. liepos 7 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), pramoninės gamybos 9 mm kalibro revolverį „ME 38 Compact-G“ Nr. 017498, skirtą šaudyti 9 mm kalibro (.380 ME GUM) šoviniais su guminėmis kulkomis, 4 vnt. 9 mm kalibro imitacinius revolverinius šovinius, 4 vnt. guminius šratus, įdėtus į revolverio „ME 38 Compact-G“ Nr. 017498 būgnelio kameras, vertinamus savadarbiais neunitariniais šaudmenimis, kurių iššaunamo sviedinio kinetinė energija žymiai viršija C kategorijos šaudmenims nustatytą didžiausią kinetinės energijos ribą (7,5 J) ir 4 vnt. pramoniniu būdu pagamintus 9 mm kalibro šovinius su guminėmis kulkomis (.380 ME GUM), skirtus šaudyti iš C kategorijos šaunamųjų ginklų, iki 2022 m. liepos 7 d. 20.45 val., kai pats savanoriškai pateikė kratą atliekantiems policijos pareigūnams. Šiais savo veiksmais D. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai bei argumentai

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. S. gynėjas advokatas Edgaras Gaučys prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalį, kuria D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Netenkinus šio prašymo, nuteistojo gynėjas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalį, kuria atliekant paskirtų bausmių subendrinimą, buvo pažeistas BK 63 straipsnis. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalį, kuria atsisakyta taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirti švelnesnę, nei įstatyme numatyta bausmė.

5. Skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo nepagrįstai konstatuota, kad nuteistojo padaryta veika, numatyta BK 253 straipsnio 1 dalyje, yra tokio pavojingumo laipsnio, kad užtraukia baudžiamąją atsakomybę, tokiu būdu nepagrįstai atsisakyta taikyti BK 37 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, pažeidė BK 63 straipsnyje numatytas bausmių skyrimo ir bendrinimo už kelias nusikalstamas veikas taisykles ir nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytos išimties paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje, nes paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

6. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 37 straipsnio netaikymo, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-387/2023, suformuota teismine praktika, kadangi bylų aplinkybės iš esmės skirtingos. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, tuo tarpu, nagrinėjama byla dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios pavojingumas yra mažesnis nei BK 253 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, be to, BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika priskirtina prie sunkių tyčių nusikaltimų, o BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta veika - prie apysunkių. Taip pat skunde nurodoma, kad esminės aplinkybės, kurios yra skirtingos nuo nagrinėjamos bylos ir buvo vertinamos, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo yra tai, kad asmuo ginklus laikė pakabinęs garaže, matomoje vietoje ir puikiai išmanė ginklų laikymo reikalavimus bei sąmoningai nesiekė gauti leidimo. Be to, cituotoje byloje asmens padaryta veika buvo pripažinta pavojinga ir dėl to, jog asmuo garaže laikė net kelis ginklus, o vienas iš ginklų buvo priskirtas B kategorijos ginklams, t. y. didesnio pavojingumo ginklams, nei C kategorija. Nagrinėjamoje byloje, ginklas buvo padėtas garaže, tačiau ne bet kuriam asmeniui prieinamoje, akivaizdžiai matomoje vietoje, o dėžutėje, kuri buvo įdėta į nepermatomą, juodą maišelį iš kurio nėra galimybės identifikuoti, jog jame yra neteisėtai laikomas ginklas. Maišelis (dėžutė) su ginklu buvo padėta ant garaže esančios lentynos, todėl net ir tretiesiems asmenims patekus į garažą, ginklas viešai nebuvo prieinamas ir negalėjo iš karto patekti į kitų asmenų disponavimą. Nuteistasis, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, ginklų laikymo reikalavimo neišmanė ir iki pareigūnams savanoriškai ginklo nepateikus, apskritai nežinojo, kad tokiam ginklui, C kategorijos, yra reikalingas specialus leidimas. Taigi vien ta aplinkybė, kad abiejose bylose ginklai buvo laikyti garaže, atsižvelgiant į visiškai skirtingą bylų ratio decidendi, negali sudaryti pagrindo taikyti precedentą.

7. Apeliantas pažymi, kad BK 253 straipsnio 1 dalies pagrindinė saugoma vertybė yra visuomenės saugumas, todėl vertinant nusikalstamos veikos pavojingumą turi būti įvertinta, ar kilo reali grėsmė, žala visuomenės saugumui. Anot nuteistojo gynėjo, teismas iš esmės įvertino tik vieną aplinkybę, jog ginklas buvo laikomas ilgą laiką garaže, padėtas ant lentynos, į kurį galėjo patekti ir kiti asmenys, dėl ko nebuvo pašalinta galimybė ginklui patekti pas kitus asmenis. Nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, tai nesuteikia pagrindo teigti, jog veika yra tokio pavojingumo laipsnio, jog už ją turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

8. Pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje liko neįvertinta, jog pagal galiojantį Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą ginklas priskiriamas prie mažiau pavojingų - C kategorijos ginklų, taip pat, jog pats ginklas nėra draudžiamas civilinėje apyvartoje, nors jo apyvarta ir ribojama. Nuteistojo ir jo gynėjo nuomone, ginklo tvarkingas palikimas garaže ir jo nenaudojimas daugiau nei 15 metų, taip pat patvirtina, jog veikos pavojingumas - grėsmė visuomenės saugumui, iš esmės net neegzistavo. Iš 2022 m. liepos 7 d. Kratos protokolo matyti, jog ginklas buvo rastas garaže, t. y. vietoje, kuri nėra viešai prieinama kitiems asmenims, o kitų asmenų patekimas yra ribojamas, nes į garažą be nuteistojo žinios negalėjo niekas patekti. Ginklas nebuvo paslėptas, tačiau ir nebuvo padėtas ar pakabintas atvirai iš karto matomoje vietoje, kad jis galėtų būti pastebėtas ir panaudotas kitų trečiųjų asmenų. Minėtas kratos protokolas patvirtina, kad ginklas buvo padėtas garaže esančioje lentynoje, originalioje dėžutėje, kuri buvo supakuota į nepermatomą, juodos spalvos polietileninį maišą, todėl tretiesiems asmenims faktiškai neįmanoma patekti į garažą ir pasisavinti ginklą arba tokia rizika yra itin minimali.

9. Pabrėžiama, jog apie ginklo laikymo vietą buvo žinoma tik nuteistajam, kuris buvo pats pamiršęs apie padėtą ginklą ir prisiminė tik atliekant garažo kratą, kurį kratos metu, pats nuteistasis parodė ir savanoriškai pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Tai, kad ginklas buvo laikomas 15-16 metų garaže ir per tokį laikotarpį nesukėlė jokios grėsmės visuomenei, patvirtina, jog nuteistojo padaryta veika nebuvo tiek pavojinga, kad nusikalstamos veikos padarymo metu ar ateityje ši grėsmė būtų kilusi.

10. Nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ginklas buvo prieinamas bet kuriam į garažą patekusiam asmeniui ir dėl to, kilo reali grėsmė visuomenės saugumui. Gynėjo teigimu, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad jokios grėsmės visuomenės saugumui dėl nuteistojo neteisėto ginklo laikymo nekilo ir negalėjo kilti. Analogiškos pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, panašiose bylose, pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. balandžio 11 d, nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-387/2023.

11. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas, spręsdamas dėl BK 37 straipsnio netaikymo ir vertindamas nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, padarė prieštaringas išvadas ir remdamasis prielaida konstatavo, jog nuteistajam turėjo būti žinoma apie jo pareigą turėti leidimą jo turimam ginklui. Gynėjas teigia, jog nuteistojo parodymus teismas pripažino objektyviais ir laikė juos patikimu šios baudžiamosios bylos įrodymu, kurie nedviprasmiškai ir aiškiai patvirtina, jog iš esmės nuteistasis nesuvokė pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio - neteisėto ginklo laikymo, ir nenorėjo taip veikti - nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo. Skundu nesutinkama su teismo nustatyta aplinkybe, jog nuteistasis turėjo žinoti apie leidimus reikalingus ginklui. Nurodoma, jog teismas pripažino, kad „reikalavimą gauti tokiam ginklui leidimą, jis sužinojo tik iš kratą atliekančių policijos pareigūnų“, kas, gynėjo teigimu, patvirtina, kad nuteistojo veikoje nebuvo jokio pavojingumo, nes pats nuteistasis sąmoningai nesiekė neteisėtai laikyti ginklo, kuriam yra reikalingas leidimas.

12. Nuteistojo gynėjas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti BK 37 straipsnį, nes nuteistojo padaryta veika nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių kaip ultima ratio (kraštutinės priemonės) taikymas.

Dėl BK 63 straipsnio taikymo

13. Skunde pažymima, jog pagal BK 63 straipsnio 5 dalį bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Nuteistojo gynėjas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, jog padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita - apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (atitinkamai nesunkus ir apysunkis, apysunkis ir sunkus, sunkus ir labai sunkus nusikaltimai), bausmės bendrinamos sudėjimo būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad tuo atveju, kai nusikalstamos veikos priskiriamos gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita - nesunkus nusikaltimas, spręsdami, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, teismai kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti šių veikų pavojingumą, palygindami veikų kėsinimosi objektus, dalykus, padarymo būdus, sukeltus padarinius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2005, 2K- 380/2013). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos, kurias įstatymų leidėjas priskyrė greta esančioms nusikaltimų kategorijoms, pagal savo pavojingumą gali būti laikomos ir labai skirtingomis. Tokiais atvejais sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina vadovautis ne tik nurodytu formaliu kriterijumi - kad nusikaltimai priskiriami ne tai pačiai kategorijai pagal BK 11 straipsnį, bet ir įvertinti konkrečių nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2005, kt.). Sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina įvertinti ne tik kokiai nusikalstamų veikų rūšiai ar kategorijai priskiriamos nusikalstamos veikos, ką nurodo BK straipsnio, nustatančio atsakomybę už tą veiką, sankcija, bet ir konkrečių padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

14. Skunde akcentuojama, jog nuteistojo padarytos nusikalstamos veiklos priskiriamos gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnio 3, 4 ir 5 dalis. Nuteistasis nuteistas: 1) už vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje; 2) už vieną apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje; ir 3) už vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo padarytos veikos priskiriamos skirtingoms, tačiau gretimoms nusikalstamų veikų kategorijoms, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą spręsti, kurią BK 63 straipsnio dalį (4 ar 5) taikyti, t. y. kokį bausmių bendrinimo būdą (sudėjimo ar apėmimo) parinkti. Teismas turėjo įvertinti atskirų nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, lyginti veikų kėsinimosi objektus, dalykus, padarymo būdus, sukeltus padarinius bei kita. Tačiau teismas, bendrindamas bausmes, paskirtas už veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 1 dalyje su bausme, paskirta už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą, visiškai nenurodė jokių motyvų, formaliai taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą.

15. Kaip nurodoma skunde, nors nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje ir BK 253 straipsnio 1 dalyje formaliai priskiriamos gretimoms kategorijoms, tačiau šios veikos labai skiriasi pagal pavojingumą. BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės - areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų, tuo tarpu BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmė yra tik laisvės atėmimas nuo 8 iki 10 metų. Taigi, gynėjas pabrėžia, jog net griežčiausia bausmė už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą nesiekia net minimalios BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės. Nurodoma, jog teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, vertindamas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui, jo padarytų veikų pavojingumą taip pat vertino itin skirtingai: pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistajam buvo paskirtas 45 parų areštas, o pagal BK 260 straipsnio 2 dalį - 8 metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. bausmė, paskirta už BK 260 straipsnio 2 dalį, yra net 64 kartus arba 7 metais 10 mėnesių ir 15 dienų didesnė už bausmę, paskirtą už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

16. Skunde pabrėžiama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nuosprendžiu nepagrįstai atmetė nuteistojo gynėjo prašymą skirti švelnesnę nei BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmę, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kaip nurodoma skunde, teismas tik formaliai konstatavo, jog nuteistąjį charakterizuojantys duomenys nevertintini kaip išskirtiniai, sudarantys pagrindą, skirti švelnesnę nei įstatyme numatytą bausmę. Sprendžiant šį klausimą, tik įvertinta, jog teismui kelia pagrįstų abejonių nuteistojo pateikta versija, jog narkotinės medžiagos buvo įsigytos asmeniniam vartojimui ir nuteistasis padarė net tris veikas. Kaip teigia gynėjas, nuosprendyje neįvertinta nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistojo asmenybės pavojingumo visuma.

17. Skunde akcentuojama, jog nuteistojo veiksmai jokiais būdais negali būti toleruojami ir patys savaime laikyti pavojingais. Pažymima, jog nuteistasis iš karto po sulaikymo savanoriškai pateikė visas turimas narkotines medžiagas policijos pareigūnams, nurodė jų buvimo vietas, apklausų metu pripažino savo kaltę, nuoširdžiai atkleidė visas aplinkybes ne tik apie medžiagų įsigijimą, bet ir apie jų pardavimą, be to, nuosprendyje konstatuota, jog „tokie kaltinamojo parodymai iš esmės atitinka objektyvias bylos aplinkybes, be to, juos patvirtina ir kitų byloje surinktų ir teisme BPK 291 straipsnyje nustatyta tvarka ištirtų įrodymų visuma“ (nuosprendžio 43 punktas).

18. Apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis narkotinių medžiagų platinimu būtų užsiėmęs sistemingai ir ilgą laiką. Priešingai, bylos medžiagoje esantys duomenys patvirtina nuteistojo paaiškinimus, jog narkotinės medžiagos - kokainas, buvo keletą kartų išplatintos tik J. U.-B. Kaip byloje paaiškino nuteistasis, jis apie 4-5 metus su pertraukomis nuolatos vartotojo narkotines medžiagas – kokainą, siekdamas pašalinti savo emocinius, psichologinius rūpesčius, kai prasidėdavo didesnės problemos darbinėje veikloje ar asmeniniame gyvenime. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai suabejojo nuteistojo pateikta versija, jog narkotinės medžiagos buvo iš pradžių įsigytos asmeniniam vartojimui, tokia išvada padaryta remiantis Valstybės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2022 m. liepos 11 d. Specialisto išvada Nr. T-N 1400/2022(01), kurioje nenustatyti narkotinių medžiagų pėdsakai nuteistojo šlapime, kas, neva, paneigia, jog nuteistasis vartojo narkotines medžiagas. Gynėjas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, nurodo, kad nuteistasis dar ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog prieš sulaikymą narkotinių medžiagų nebuvo vartojęs kažkur savaitę, o gal ir daugiau. Tuo metu vartojo tik raminamuosius vaistus, kurie padėdavo nutraukti narkotinių medžiagų vartojimą. Apeliantas, remdamasis viešai pateikiama informacija, pažymi, kad narkotinė medžiaga - kokainas (benzoilekgonino metabolitas), šlapime išsilaiko nuo 2 iki 4 dienų (pvz. žr.: Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-984-593/2012). Taigi, šiuo atveju, narkotinių medžiagų vartojimo tyrimą atlikus daugiau nei po 1 savaitės, kai nuteistasis paskutinį kartą vartojo narkotines medžiagas, ir nenustačius narkotines medžiagos - kokaino, pėdsakų, tai nepaneigia aplinkybės, kad jis narkotines medžiagas buvo įsigijęs asmeniniam vartojimui ir jas vartotojo, nes atliktas šlapimo tyrimas nevartojus narkotinių medžiagų prieš pat tyrimo atlikimą, faktiškai negalėjo parodyti narkotinių medžiagų pėdsakų. Kaip nurodoma skunde, visa tai patvirtina, kad narkotinių medžiagų platinimas, nebuvo ilgai trunkanti, sisteminga veika.

19. Gynėjas pabrėžia, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas iš esmės nevertino nuteistojo pateiktų jį teigiamai charakterizuojančių įrodymų. Pateiktos 6 charakteristikos iš skirtingų juridinių asmenų patvirtina, kad nuteistasis per daugiau nei 10 metų laikotarpį išimtinai charakterizuojamas vien teigiamai. Nuteistasis tiek buvusių, tiek esamų darbdavių - UAB „F.“, UAB „P.“, UADBB „L.“, UAB „B.“ charakterizuojamas kaip darbštus, atsakingas, pareigingas, paslaugus ir mandagus žmogus, visada tinkamai vykdantis pavestas darbo funkcijas. Iš kitų trečiųjų asmenų - UAB „A.“ (nuteistojo lankomas sporto klubas) bei VŠĮ „S“ (baseinas į kurį nuteistasis veda savo mažamečius vaikus), pateiktų charakteristikų matyti, kad ne tik darbinėje veikloje, bet ir kitose gyvenimo srityse jis visada elgiasi atsakingai ir savanoriškai dalyvauja įvairiuose renginiuose.

20. Taip pat skunde nurodoma, kad teismas nevertino D. S. visuomeninės veiklos. VšĮ „Nacionalinio kraujo centro“ 2022 m. spalio 26 d. pažymoje apie neatlygintiną kraujo donorystę nurodoma, jog jis yra davęs net 43 kartus kraujo. Už šią ilgalaikę, daugkartinę ir neatlygintinę veiklą jis apdovanotas Lietuvos nusipelniusio kraujo donoro pažymėjimu bei Lietuvos kraujo donorystės žymūno pažymėjimu. Be to, šiais metais, jam turi būti suteiktas Garbės donoro vardas, kuris pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 387 „Dėl Garbės donoro vardo suteikimo tvarkos patvirtinimo” patvirtintą tvarką yra suteikiamas asmeniui - donorui, kuris yra ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davęs kraujo ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavęs nemokamos donorystės veikloje. Taip pat pažymima, kad D. S. turi ir donoro kortelę, kuri patvirtina, jog jis savanoriškai ir neatlygintinai yra išreiškęs valią, kad po jo mirties organai ir kiti audiniai būtų padovanoti kitiems asmenims, transplantacijai. Taigi, nuteistasis netiesiogiai padeda sunkiai sergantiems žmonėms, o gal net ir gelbėja jų gyvybes, neatlygintinai nuolatos duodamas kraujo, todėl jo asmenybė nelaikytina pavojinga.

21. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nors D. S. nėra sudaręs civilinės santuokos, tačiau jau daug metų gyvena su J. V., su kuria augina du mažamečius vaikus. Gynėjas nurodo, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis J. V. teikia išlaikymą už nepilnamečius vaikus, apmoka visus vaikų lankomus būrelius, aktyviai ir betarpiškai dalyvauja jų priežiūroje, ugdyme bei auklėjime, be to, būtent jis abu vaikus veda į užklasinės veiklos būrelius. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog tarp D. S. ir jo mažamečių vaikų yra susiklostęs itin stiprus tarpusavio ryšys. Tokio amžiaus vaikams itin svarbus tėvo būvimas šalia, dėmesys ir pavyzdys. D. S. supranta apie nusikalstamos veikos padarymo pasekmes sau ir vaikams ir dėl to itin išgyvena. Kaip nurodo gynėjas, pirmosios instancijos teismas nevertino, jog net minimalios, tačiau labai griežtos, bausmės paskyrimas už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą, nubaus ne tik D. S., bet ir jo du mažamečius vaikus, kuriems ilgą laikotarpį augant, bręstant be tėvo, tai gali turėti nepataisomą poveikį. Nuteistasis itin gailisi dėl savo neatsakingų veiksmų, kadangi siekdamas išspręsti savo psichologinius rūpesčius ir problemas, vartodamas narkotines medžiagas ir jas išplatindamas, sukėlė didelę žalą vaikams.

22. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad D. S. daug dirba ir nuo pat 2011 metų iki šiol šalia pagrindinės darbovietės vykdo ir individualią veiklą. Ypač šiuo metu, suprasdamas kas jo laukia, jis dirba dvejose darbovietėse - vadybininku UAB „P.“ ir po darbo pavėžėju „B.“, kad prie bendro šeimos biudžeto prisidėtų, kiek leidžia fizinės galimybės. Jis supranta, kad atliekant ilgą laisvės atėmimo bausmę, J. V. vienai reikės išlaikyti jų du mažamečius vaikus, kurių poreikiai augant didės, taip pat jai reikės prižiūrėti visą namų buitį, vienai dengti turimus kreditorinius įsipareigojimus.

23. Papildomai pažymima, kad po nusikalstamos veikos padarymo iki šiandienos, D. S. nepadarė jokių naujų nusikaltimų veikų ar administracinių nusižengimų, laikėsi ir nepažeidė paskirtų kardomųjų priemonių tvarkos. Prasidėjęs baudžiamasis procesas jam padėjo suprasti, kad jis turi elgtis tinkamai tiek įstatymų, tiek moralės požiūriu, būti atsakingas tiek prieš save, tiek prieš savo šeimą, tiek prieš visą visuomenę. Jis dirbo keliose darbovietėse, gydėsi nuo priklausomybės, toliau užsiminėjo visuomenine neatlygintina veikla, kiek įmanoma, visą savo dėmesį skyrė šeimai.

24. Nuteistojo gynėjas prašo atsižvelgti į teismų formuojamą praktiką analogiškose ir/ar panašaus pobūdžio bylose, pavyzdžiui: Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-908/2022: Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. vasario 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-169-988/2021; Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 3 d. nuosprendis Nr. 1-903-1082/2022; Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-220-491/2022; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendis Nr. 1-701-990/2022; Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-392-898/2022; Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. sausio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-7-581/2023; Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-359-795/2022, kuriais buvo skiriamos mažesnės nei BK 260 straipsnio 2 dalyje sankcijoje numatytos bausmės.

25. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, gynėjas nurodo, kad įvertinus nusikalstamos veikos aplinkybės, nuteistojo elgesį proceso metu, nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę - nuteistojo visišką prisipažinimą dėl padarytų nusikalstamų veikų, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teigiamas charakteristikas, turimą legalų pragyvenimo šaltinį, visuomeninę veiklą, esančius du mažamečius vaikus ir ryšį su jais, bei visas kitas paminėtas aplinkybes, paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą yra neproporcinga padarytam nusikaltimui, nuteistojo asmenybei, prieštarauja teisingumo principui ir neužtikrins bausmės paskirties, t. y. dėl ilgos laisvės atėmimo bausmės trukmės nutrūks nuteistojo ryšiai su šeimos nariais, galimybė įsidarbinti ir užsidirbti pragyvenimui, o tai turės neigiamos įtakos jo resocializacijai. Nuteistojo gynėjo manymu, nagrinėjamu atveju už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą, 4 metų laisvės atėmimo bausmė atitiktų teisingumo principo įgyvendinimą šioje byloje.

26. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nėra gauta.

27. Teismo posėdžio metu nuteistojo D. S. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Edgaro Gaučio apeliacinis skundas atmetamas

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo D. S. gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prašo atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Netenkinus šio prašymo, nuteistojo gynėjas prašo nuteistajam paskirtas bausmes subendrinti taikant bausmių apėmimo būdą. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti švelnesnę, nei įstatyme numatytą, bausmę.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)

29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepritaikė BK 37 straipsnio nuostatų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, byloje esant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo sąlygoms. Nuteistojo gynėjo teigimu, D. S. padarytas nusikaltimas yra netyčinio pobūdžio ir ši nusikalstama veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad turėtų būti vertinama kaip nusikaltimas baudžiamojo įstatymo prasme. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenų ir įrodymų visumą bei nustatytas reikšmingas šioje baudžiamojoje byloje aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su nurodytais apeliacinio skundo argumentais.

30. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko arba kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

31. Nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020).

32. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad D. S. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nusikaltimų, susijusių su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis, kategorijai (BK XXXVI skyrius). Taip pat nustatyta, kad nuteistasis D. S. neteisėtai laikė ne tik šaunamąjį ginklą – pramonės gamybos 9 mm kalibro revolverį „ME 38 Compact G“ Nr. 017498, skirtą šaudyti 9 mm kalibro (.380 ME GUM) šoviniais su guminėmis kulkomis, bet ir 4 vienetus 9 mm kalibro imitacinių revolverinių šovinių, 4 vienetus guminių šratų, įdėtų į revolverio „ME 38 Compact-G“ Nr. 017498 būgnelio kameras, kurie vertinami kaip savadarbiai neunitariniai šaudmenys ir kurių iššaunamo sviedinio kinetinė energija žymiai viršija C kategorijos šaudmenims nustatytą didžiausią kinetinės energijos ribą (7,5 J) bei 4 vienetus pramoniniu būdu pagamintų 9 mm kalibro šovinių su guminėmis kulkomis (.380 ME GUM), skirtų šaudyti iš C kategorijos šaunamųjų ginklų, taigi, skirtų šaudyti ir iš nuteistojo neteisėtai laikyto šaunamojo ginklo. Tokiu būdu, nuteistasis disponavo dviem skirtingais alternatyviais BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykais – ginklu ir šaudmenimis, o tai D. S. padarytą nusikaltimą daro pavojingesniu nei įprasta. Be to, 2022 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje konstatuota, kad nuteistojo D. S. neteisėtai laikytas revolveris ir šaudmenys yra tinkami šaudyti, t. y. tinkami naudoti pagal tikrąją ginklo ir šaudmenų paskirtį (t. 2, b. l. 62–67).

33. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis D. S. leidimo laikyti ginklus ir šaudmenis apskritai niekada neturėjo. Remiantis nuteistojo paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, jis aptariamą ginklą ir šovinius savigynai įsigijo prieš 15-16 metų ginklų parduotuvėje, parduotuvės darbuotojas šovinius sudėjo į ginklą jo įsigijimo metu. Tuo metu jokių leidimų šiam ginklui nereikėjo. Jis, įsigijęs ginklą, jį tiesiog padėjo garaže ant lentynos ir apie ginklą pamiršo. Apie tai, kad keitėsi reikalavimai ginklų laikymui, t. y. kad vėliau įstatymų leidėjas nustatė reikalavimą gauti tokiam ginklui leidimą, jis teigė sužinojęs tik iš kratą atliekančių policijos pareigūnų, kurie jį informavo apie galbūt nelegaliai laikomą ginklą. Įvertinusi šiuos nuteistojo paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad nuteistajam, kuris yra pakankamai brandi asmenybė, įgijęs vidurinį išsilavinimą, studijavo aukštąjį išsilavinimą suteikiančioje įstaigoje, yra 48 metų amžiaus, dirbantis, užimantis atsakingas vadybininko pareigas, turėjo būti žinoma apie pareigą turėti leidimą jo laikytam ginklui. Pažymėtina, kad tokia pareiga įgyti leidimą nuteistojo laikytam ginklui atsirado nuo 2011 m. kovo 1 d. ir buvo numatytas pereinamasis laikotarpis iki 2014 m. sausio 1 d. Apie šiuos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimus buvo skelbiama daugelyje visuomenės informavimo priemonių. Taigi, vien tai, kad nuteistasis teigia nežinojęs apie reikalavimą turėti leidimą ginklo laikymui, anaiptol nepatvirtina, kad nuteistasis iš tiesų apie tokią pareigą nežinojo, ir, priešingai, nei nurodo gynėjas apeliaciniame skunde, nepatvirtina, kad nuteistojo veika – ginklo ir šaudmenų, kurie yra padidinto pavojaus šaltinis, laikymas neturint tam leidimo, nebuvo pavojinga. Vien tai, kad asmuo laikė ginklą ir šaudmenis, neturėdamas tam leidimo, patvirtina, kad jis neišmanė reikalavimų, susijusių su šaunamųjų ginklų laikymu ir dėl tokių jo veiksmų kilo reali grėsmė visuomenės saugumui. Be to, nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. S. padaryta veika yra netyčinio pobūdžio ir kad jis buvo pamiršęs apie garaže padėtą ginklą ir prisiminė tik garažo kratos metu, teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik parodo jo abejingumą turimam pavojingam daiktui; kita vertus, atitinkamas teiginys nemažina padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdžio bei laipsnio.

34. Apeliaciniame skunde deklaruojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 37 straipsnio nuostatų netaikymo, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-387/2023, suformuota teismine praktika, kadangi bylų aplinkybės iš esmės skirtingos. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, teismas nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi rėmėsi dėl to, kad šioje nutartyje buvo išaiškinta, jog veika negali būti laikoma nepavojinga dėl šaunamųjų ginklų (pistoleto, dujinio pistoleto ir dujinio revolverio) neteisėto laikymo, kadangi šia veika kėsinamasi į visuomenės saugumą, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų disponavimo. Be to, apylinkės teismas nurodė, kad kaip ir šioje baudžiamojoje byloje, taip ir nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje nustatyta analogiška aplinkybė, jog šaunamasis ginklas gana ilgą laiką buvo laikomas ant lentynos garaže, į kurį galėjo patekti ir kiti asmenys. Taigi, pirmosios instancijos teismas minėta kasacinio teismo nutartimi rėmėsi pagrįstai, siekdamas pabrėžti, jog teismų praktikoje mažareikšmėmis nepripažįstamos veikos net ir tais atvejais, kai asmenys, neturintys leidimo laikyti ginklus, laiko neveikiančius ginklus ilgą laiką garaže, į kurį gali patekti kiti asmenys, akcentuojant būtent tą aplinkybę, jog egzistuoja rizika, kad kiti asmenys gali patekti į patalpą, kurioje netinkamai laikomi ginklai.

35. Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, jog BK 253 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos pagrindinė saugoma vertybė yra visuomenės saugumas ir vertinant šios veikos pavojingumą, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinta ir tai, ar konkrečiu atveju kilo reali grėsmė, žala visuomenės saugumui. Vis tik, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šiuos aspektus įvertino ir padarė teisingą išvadą, kad dėl D. S. veiksmų kilo reali grėsmė visuomenės saugumui, nes ginklas buvo padėtas ant lentynos garaže ir galėjo būti prieinamas bet kuriam į garažą patekusiam asmeniui, įskaitant ir D. S. šeimos narius (taip pat ir mažamečius vaikus). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama šiai žemesniojo teismo išvadai, pažymi, kad vien apelianto skunde nurodytos aplinkybės, jog aptariamas ginklas ir šaudmenys nebuvo garaže padėti ar pakabinti atvirai iš karto matomoje vietoje, vienareikšmiškai tokio ginklo ir šaudmenų laikymo nedaro mažiau pavojingu. Kaip matyti iš 2022 m. liepos 8 d. Kratos protokolo priedo, garaže, kuriame buvo rastas ginklas ir šaudmenys, buvo laikomi ir kiti daiktai – du dviračiai, dėžė gyvūnams laikyti, įvairios kitos dėžės (t. 2, b. l. 46). Taigi, garaže galimai buvo laikomi daiktai, kuriais galėjo naudotis ir D. S. šeimos nariai. Vien tai, kad, kaip nurodo apeliantas, kitų asmenų patekimas į garažą yra ribojamas ir į garažą be nuteistojo žinios negalėjo niekas patekti, nesuponuoja išvados, kad toks ginklo ir šaudmenų laikymas negali būti laikomas keliančiu potencialų pavojų visuomenės saugumui.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nuteistojo D. S. veiksmai nelaikytini mažiau pavojingais ir dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, jog pas nuteistąjį rastas ginklas priskiriamas C kategorijos ginklams, taip pat jog pats ginklas neuždraustas civilinėje apyvartoje, tik ribojama jo apyvarta. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog aptariamu atveju jokios grėsmės visuomenės saugumui dėl nuteistojo neteisėto ginklo laikymo nekilo ir negalėjo kilti, nurodoma, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje. Vis tik, susipažinus su apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 11 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-387/2023, matyti, kad teisėjų kolegija sprendė, jog yra pagrindas svarstyti BK 37 straipsnio taikymą, įvertinusi ne tik tas aplinkybes, jog ginklas priskiriamas prie mažiau pavojingų – C kategorijos ginklų, pistoletas nėra draudžiamas civilinėje apyvartoje, nors jo apyvarta ir ribojama, bet taip pat įvertino ir tai, kad dėl tam tikrų dalių (grąžinamojo mechanizmo, užrakto laikiklio ir fiksatoriaus, nuleistuko traukės) trūkumo pistoletas šaudyti netinkamas ir byloje nebuvo paneigta, kad asmuo šaunamąjį ginklą rado žvejyboje ir jį laikė garaže, naudodamas kaip butelių atidarytuvą, be to, šioje byloje ginklas buvo laikomas be šaudmenų, nenustatyti ketinimai ginklą naudoti nusikalstamiems tikslams, taigi, remdamasis visų aplinkybių visuma, aukščiausiosios instancijos teismas sprendė, jog dėl tokio ginklo laikymo nebuvo sukurtas realus pavojus visuomenės saugumui. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nors nuteistojo D. S. neteisėtai laikytas ginklas ir priskiriamas C kategorijos ginklų kategorijai ir nors šio ginklo apyvarta nėra uždrausta, tik ribojama, priešingai, nei nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje, ginklas buvo laikomas kartu su šaudmenimis ir tiek ginklas, tiek šaudmenys buvo tinkami šaudyti. Taigi, nagrinėjamu atveju padaryto nusikaltimo pavojingumo nemažina tai, kad šaunamasis ginklas priskiriamas ginklų C kategorijai, kadangi juo, turint kartu ir ginklu šaudyti tinkamus šovinius, bet kuriuo metu buvo galima pasinaudoti bei sužaloti kitus asmenis.

37. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, jog konstatuotos nusikalstamos veikos aplinkybės neleidžia pripažinti, kad D. S. padarytas nusikaltimas – mažareikšmis, todėl nėra pagrindo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir D. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

38. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę būtina įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

39. Skundžiamu nuosprendžiu D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal kelias nusikalstamas veikas, priskiriamas skirtingų nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 11 straipsnis): jis nuteistas už vieno nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, vieno apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, taip pat vieno sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui nustačius, jog nuteistojo nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir yra priskiriamos skirtingoms nusikaltimų kategorijoms, pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, nuteistajam už nusikaltimų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimo būdą, paskirtai griežčiausiai bausmei pagal BK 260 straipsnio 2 dalį apimant švelnesnę bausmę, paskirtą už nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmė, paskirta už BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą, t. y. 8 metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta su bausme, paskirta už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, taikant dalinio bausmių sudėjimo būdą, prie griežčiausios 8 metų laisvės atėmimo bausmės – pridedant dalį – 30 parų arešto bausmės, paskirtos už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą ir, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje įtvirtintomis bausmių keitimo taisyklėmis, D. S. paskirta subendrinta 8 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu.

40. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme ir prašo paskirti švelnesnę, nei BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą, bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

41. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, spręsdamas dėl D. S. skirtinos bausmės rūšies bei dydžio, pirmosios instancijos teismas įvertino padarytų nusikalstamų pobūdį ir pavojingumą, jų stadiją, kaltės rūšį ir formą. Taip pat teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę bei jo elgesį iki nusikalstamų veikų padarymo, nusikalstamų veikų darymo metu bei po nusikalstamų veikų padarymo. D. S. yra vidutinio amžiaus, nevedęs, tačiau gyvenantis su gyvenimo drauge ir kartu auginantis mažamečius vaikus, dirbantis. Teismas pažymėjo, kad nors D. S. teistumas išnykęs, tačiau byloje yra duomenų, kad jis praeityje buvo teistas dėl neteisėto narkotinių medžiagų laikymo (t. 3, b. l. 59-61), paskutinį kartą administracine tvarka baustas 2017 m. (t. 3, b. l. 62-64), galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Taip pat teismas nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas ir byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistajam paskirta minimali bausmė už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą atitinka bausmės skyrimo paskirtį ir pagrindus bei pastebi, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta materialių pagrindų nuteistajam skirti švelnesnę nei baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Pažymėtina, kad paskirtos bausmės buvo subendrintos nuteistajam palankausiu būdu: bausmės besiskiriančios pagal pavojingumą, t. y. bausmės, paskirtos už nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą buvo subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir ši bausmė subendrinta su bausme, paskirta už apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą, taikant ne visiško, o dalinio bausmių sudėjimo būdą, pridedant artimą minimaliai baudžiamajame įstatyme numatytos arešto bausmės dalį (BK 50 straipsnio 2 dalis, 63 straipsnio 4 dalis). Taigi, įvertinus artimą minimaliam nuteistajam paskirtų bausmių dydį bei parinktą palankiausią galimą bausmių bendrinimo būdą, nuteistojo asmenybę bei nusikalstamas veikas apibūdinančių aplinkybių kontekste, nėra pagrindo pripažinti, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kadangi teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su nuteisto asmens interesais, neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip yra formuojamas nebaudžiamumo požiūris ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes.

43. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistajam galimybę, tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę byloje nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Teisėjų kolegija, įvertinusi D. S. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, be kita ko, skunde nurodomą aplinkybę, jog nuteistasis pripažino padarius nusikalstamas veikas ir dėl jų gailisi, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie mažesnį kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą ar veikos atsitiktinį pobūdį.

44. Pabrėžtina, jog BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-126-693/2018 ir kt.). Vertinant bylai reikšmingą kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019). Šiuo atveju tokių aplinkybių visuma byloje nenustatyta.

45. Byloje nustatytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės patvirtina, jog D. S. padarytų nusikaltimų pavojingumas atitinka rūšinį tokių nusikaltimų pavojingumą. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą platinti šias medžiagas. Nustatęs, jog nuteistasis narkotines medžiagas įgijo turint aiškų tikslą – platinti šias medžiagas, o ne išskirtinai asmeniniam vartojimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nuteistojo nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, atitinka rūšinį šių nusikaltimų pavojingumą: veikų padarymą lėmė ne atsitiktinumas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, beviltiška finansinė situacija, o nuteistojo ciniškas požiūris į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi, tikslas papildomai „užsidirbti“. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad narkotinių medžiagų platinimas nebuvo ilgai trunkanti, sisteminga veika, šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad nuteistasis narkotines medžiagas - kokainą net tris kartus išplatino J. U.-B., gaudamas už tai atlygį. Be kita ko, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo nuteistojo pateikta versija, jog narkotinės medžiagos buvo įsigytos asmeniniam vartojimui. Pirmosios instancijos teismas abejonę, jog nuteistasis narkotines medžiagas laikė savo reikmėms, grindė baudžiamojoje byloje esančia Valstybės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos 2022 m. liepos 11 d. specialisto išvada Nr. T-N 1400/2022(01) (3 t., b. l. 1), kurioje nurodyta, kad D. S. šlapime nebuvo rasta amfetaminų, benzodiazeoinų, tetrahidrokanabinolio karboskirūgšties, etilo alkoholio, kokaino ir kokaino metabolitų. Nors apeliaciniame skunde deklaruojama, kad narkotinių medžiagų vartojimo tyrimas buvo atliktas daugiau nei po 1 savaitės, kai nuteistasis paskutinį kartą vartojo narkotines medžiagas, tai nepatvirtina, kad nuteistasis narkotines medžiagas laikė asmeniniam vartojimui, juo labiau, įvertinus nuteistojo pateiktą 2022 m. spalio 26 d. pažymą apie neatlygintiną kraujo donorystę, kurioje nurodyta, kad jis aktyviai donuoja kraują, kas iš esmės nesuderinama su narkotinių medžiagų vartojimu. Darytina išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo kategoriškai tvirtinti, kad pas nuteistąjį rastos narkotinės medžiagos buvo skirtos asmeninėms reikmėms.

46. Vertindama nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo išvadai, kad ji yra tiek išimtinė, kad bausmės, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje, paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Analizuojant nuteistojo asmenybę nustatyta, jog D. S. yra dirbantis, byloje pateiktos charakteristikos, kuriose jis charakterizuojamas itin teigiamai, pateikta pažyma apie neatlygintiną kraujo donorystę, tačiau tai yra tipinės aplinkybės, kurios nesuponuoja išvados dėl mažiau pavojingos nuteistojo asmenybės. Šiame kontekste reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad D. S. anksčiau jau buvo teistas už neteisėtą narkotinių medžiagų laikymą, ir nors teistumas už minėto nusikaltimo padarymą jau yra išnykęs, tai nepanaikina praeityje buvusio juridinio fakto, kad asmuo buvo teistas už nusikaltimo, susijusio su narkotinių medžiagų disponavimu, padarymą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarimas). Taigi, juridinis faktas, kad D. S. anksčiau buvo teistas už neteisėtą narkotinių medžiagų laikymą, yra vertinamas kaip nuteistojo asmenybę apibūdinanti aplinkybė. Darytina išvada, kad D. S., praeityje teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, savo elgesio nepakeitė ir teigiamų išvadų nepadarė. Be kita ko, nors apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, jog D. S. daug metų gyvena su J. V., su kuria augina du mažamečius vaikus, juos išlaiko, pabrėžiamas itin stiprus tarpusavio ryšys su vaikais, pažymėtina, kad į kaltininko asmenybę apibūdinančias, jo šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nelemia išvados, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Svarbu ir tai, jog ir socialiniai ryšiai savaime negali pagrįsti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-788/2022).

47. Apeliaciniame skunde pabrėžiama nuteistojo „procesinė laikysena“, pažymint tai, jog nuteistasis iš karto po jo sulaikymo savanoriškai pateikė visas turimas narkotines medžiagas policijos pareigūnams, nurodė jų buvimo vietas, apklausų metu pripažino savo kaltę, nuoširdžiai atkleidė visas aplinkybes ne tik apie medžiagų įsigijimą, bet ir apie jų pardavimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, vis dėlto šios aplinkybės jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teisme pripažįstant kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. nurodytos aplinkybės turėjo įtakos nuteistajam paskirtos bausmės dydžiui, tiek parenkant bausmę už atskirus nusikaltimus, tiek bendrinant šias bausmės tarpusavyje, tačiau šios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas savaime nelemia mažesnio pavojingumo, kartu ši aplinkybė izoliuotai nepripažįstama išimtine BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.

48. Skunde taip pat pateikiamos nuorodos į kasacines nutartis, kuriose, gynėjo teigimu, nuteistiesiems buvo skiriamos mažesnės nei BK 260 straipsnio 2 dalyje sankcijoje numatytos bausmės. Pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pažymėtina, kad nurodomuose teismų sprendimuose vertinamos aplinkybės nėra analogiškos ar tapačios aplinkybėms nagrinėjamoje byloje. Štai, pavyzdžiui Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-908/2022 pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą argumentavo tuo, kad psichotropinės medžiagos – amfetamino – kiekis nežymiai viršijo didelio kiekio ribą, taip pat nuteistojo asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis – nuteistasis R. K. dirbantis, apibūdinamas teigiamai, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, byloje nenustatyta, kad jis vartojo narkotikus ar gydėsi nuo priklausomybės jiems, be to, R. K. gimė vaikas, o šio vaiko motinai dėl alkoholio vartojimo buvo kilę sunkumų įsidarbinti ir užsidirbti pragyvenimui. Apeliaciniame skunde nurodytame Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 23 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-169-988/2021 sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas priimtas atsižvelgiant į tai, kad M. T. vaidmuo darant inkriminuotą nusikalstamą veiką nebuvo pagrindinis, taip pat atsižvelgiant į tai, kad M. T. turi (turėjo) sveikatos sutrikimų, susijusių su širdies ir kraujagyslių ligomis, įvertinus, kad skiriant laisvės atėmimo bausmę ir nustatant pakankamai ilgą jos trukmę, tokios aplinkybės turi esminės reikšmės bausmės dydžio parinkimui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-701-990/2022 ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-392-898/2022 priimant sprendimus paskirti švelnesnę, nei įstatyme numatytą, bausmę, įvertinta tai, kad nuteistųjų padarytų veikų pavojingumas buvo žymiai mažesnis, nei BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos rūšinis pavojingumas, kadangi asmenys narkotinių medžiagų net nebandė platinti. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-359-795/2022, skiriant švelnesnę bausmę, nei numatytą įstatyme, be kitų aplinkybių buvo įvertinta ir narkotinės medžiagos, kuria disponavo nuteistasis, rūšis, t. y. konstatuota, jog kanapių derva dėl jos vartojimo yra mažiau pavojinga asmens sveikatai ar gyvybei, lyginant su kitomis narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Taigi, akivaizdu, kad apeliaciniame skunde pateiktuose teismų sprendimuose nurodytos bylų aplinkybės negali būti laikomos analogiškomis su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bylą išnagrinėjus sutrumpinto proceso tvarka ir pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, D. S. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta galutinė 5 metų 4 mėnesių 20 dienų bausmė, kuri savo trukme nedaug skyrėsi nuo bausmių, paskirtų kai kuriais teismų sprendimais, nurodytais apeliaciniame skunde (pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-7-581/2023 už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė; Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-220-491/2022 už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė).

49. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, apibūdinančių padarytų nusikalstamų veikų bei kaltininko asmenybės pavojingumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, yra aiškiai per griežta. Nustatyta, kad D. S. padarytų nusikaltimų pavojingumas yra rūšinis –nuteistasis, net turėdamas legalų pajamų šaltinį, sąmoningai pasirinko papildomą neteisėtą pajamų šaltinį, siekdamas neteisėtai praturtėti, suprantant, kad tokia veika yra baudžiama, kas teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste – kritiškas požiūris į savo elgesį, prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir bylai reikšmingų aplinkybių atskleidimas, lėmė iš esmės minimalaus įstatymo sankcijoje numatytos bausmės dydžio paskyrimą, tačiau tai nerodo mažesnio nuteistojo ir jo padarytų veikų pavojingumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo D. S. paskirta bausmė atitinka jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistojo asmenybę ir užtikrina viešojo intereso įgyvendinimą, taigi, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo teigti, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant švelnesnę bausmę.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikavimo pasikeitus BK

50. Šioje baudžiamojoje byloje D. S. inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu, kaltinamojo akto surašymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BK 253 straipsnio 1 dalies 2003 m. gegužės 1 d. redakcija. Tačiau vykstant bylos apeliaciniam procesui, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), pagal kurią pasikeitė minėtos nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas.

51. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

52. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo įstatymo pakeitimais, įsigaliojusiais 2023 m. birželio 1 d., BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje buvo įtvirtintos dvi alternatyvios švelnesnės bausmės – bauda ir laisvės apribojimas, tokiu būdu naujoji BK 253 straipsnio 1 dalies redakcija nuteistojo atžvilgiu laikytina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančia, dėl to, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi ir BPK 362¹ straipsniu, D. S. teisinė padėtis švelnėja, kas sudaro pagrindą nuteistojo veiką perkvalifikuoti pagal naujos redakcijos BK.

53. Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu D. S. už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą paskirta 45 parų arešto bausmė. Tokia bausmė yra BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos arešto bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, jog nuteistajam paskirta arešto bausmės rūšis nelaikytina per griežta, šiuo atveju nenustatytas pagrindas paskirti švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą ar baudą. Taigi, teismas, perkvalifikavęs nusikalstamą veiką, nenustato naujo laisvės atėmimo bausmės dydžio ir nebendrina iš naujo šios bausmės su kitomis bausmėmis.

Dėl bausmių bendrinimo

54. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistojo D. S. gynėjas nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu bendrinant D. S. paskirtas bausmes, buvo pažeistos BK 63 straipsnio nuostatos. Anot nuteistojo gynėjo, narkotinių medžiagų platinimas ir neteisėtas ginklo laikymas yra visiškai skirtingo pavojingumo veikos, todėl bausmės negalėjo būti iš dalies sudedamos.

55. Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jei padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytos dvi sąlygos, kurioms esant teismas taiko bausmių apėmimą: pirma, padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, antra, padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ir 11 straipsnius. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas taikomas tik esant abiem jame nustatytoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2005, Nr. 2K-380/2013). Paprastai teismų praktikoje pripažįstama, kad pavojingumu labai skiriasi skirtingos nusikalstamų veikų rūšys, t. y. nusikaltimai nuo baudžiamųjų nusižengimų, o nusikaltimai vieni nuo kitų labai skiriasi pagal pavojingumą, jei jie priskiriami ne tai pačiai ir ne gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, pavyzdžiui, nesunkus ir sunkus nusikaltimas, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas. Tačiau sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina vadovautis ne tik nurodytu formaliuoju kriterijumi – kad nusikaltimai priskiriami ne toms pačioms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius, bet įvertinti ir konkrečių nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 26/2005, Nr. 2K-153/2016, Nr. 2K-147-677/2015). Pirmosios instancijos teismas, D. S. bendrindamas bausmę, paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą su bausmių apėmimo būdu subendrinta bausme už nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovavosi BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalies, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir taikė dalinį bausmių sudėjimą. Teisėjų kolegija nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu bausmių bendrinimu neturi pagrindo. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), BK 259 straipsnio 1 dalyje – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), o BK 260 straipsnio 2 dalyje – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), taigi veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą. Nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį apibūdina vertybių, į kurias kėsinamasi, pobūdis ir vertingumas. Šiuo atveju, tiek BK 253, tiek ir BK 259, 260 straipsniais saugomas teisinis gėris yra visuomenės saugumas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju įvertinus nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes matyti, kad nusikalstama veika, numatyta BK 253 straipsnio 1 dalyje, savo pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu išskirtinai nesiskiria nuo kitų nurodytų veikų, dėl ko būtų pagrindas už šiuos nusikaltimus D. S. paskirtą bausmę bendrinti taikant tik bausmių apėmimą, griežčiausia pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnes bausmes.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189-1, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199-1, 199-2, 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224-1, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267-1, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253-2, 256-2, 260-1, 266-1, 267-2, 267-3, 276-4, 282-1 straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo D. S. gynėjo advokato Edgaro Gaučio apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 4 d. nuosprendį pakeisti.

D. S. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (2003 m. gegužės 1 d. redakcija), perkvalifikuoti į BK 253 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), paskirtos bausmės nekeisti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuosprendis įsigalioja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.