Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Čepelionio ir nuteistojo R. K. gynėjo advokato Ginto Gustaičio apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas R. K. laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d., 17.50 val., iki 2019 m. rugsėjo 4 d. išbūtas laikas. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 1 –3 dalimis, R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – mobilaus ryšio telefono „LG“ (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)) su SIM kortele (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 1 615 Eur grynųjų pinigų konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

III. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo R. K. gynėjo advokato G. Gustaičio apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, prokuroro T. Čepelionio apeliacinis skundas atmestinas.

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų apeliacinių skundų matyti, kad nuteistasis R. K. nepripažįsta savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, o prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nuteistajam paskirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis mažesnis nei minimali BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmės riba.

9. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, atliko dalinį įrodymų tyrimą, apklausė pirmosios instancijos teisme neapklaustą liudytoją E. U., ir patikrinusi bylą pagal apeliacinius skundus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai ir teisėtai R. K. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, tačiau vertindamas byloje esančius įrodymus padarė tam tikrų teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, dėl kurių neteisingai nustatė kai kuriuos šio nusikaltimo požymius. Skirdamas bausmę už šio nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė teisingą bausmę, tačiau nepagrįstai skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – R. K. priklausančiai 1 615 Eur sumai.

Dėl nuteistojo R. K. gynėjo advokato G. Gustaičio apeliacinio skundo

10. Nuteistojo gynėjas teigia, kad kaltinamasis aktas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje turi esminių trūkumų, nes jame nurodyta, jog R. K. ir buvęs kaltinamasis R. J. tariamai disponavo dideliu kiekiu amfetamino, tačiau R. K. inkriminuojama BK 260 straipsnio 2 dalis, o R. J. buvo kaltinamas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Gynėjo teigimu, šie kaltinamojo akto netikslumai riboja kaltinamųjų teisę į pilnavertę gynybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. K. atžvilgiu kaltinimas buvo suformuluotas pakankamai išsamiai ir aiškiai, kad tiek gynėjas, tiek ir kaltinamasis suprastų, kokios veikos padarymu R. K. yra kaltinamas ir kokios yra nustatytos šios veikos aplinkybės, kurias pripažįstant ar paneigiant gynyba galėjo gintis nuo pareikšto kaltinimo. Prokuroro suformuluotas kaltinimas nesutrukdė apylinkės teismui išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą, todėl darytina išvada, kad pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia BPK 219 straipsnio reikalavimų. Nesutiktina, kad nagrinėjamoje byloje suformuluotas kaltinimas apribojo gynybos galimybes gintis ir taip buvo pažeistos kaltinamojo teisės, dėl to nėra pagrindo sutikti su aptariamais apeliacinio skundo argumentais.

13. Kitais apeliacinio skundo argumentais teigiama, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių R. K. kaltę, o nuteistojo kaltė grindžiama tik mirusio buvusio kaltinamojo parodymais, todėl R. K. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas nepagrįstai. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka dėl toliau pateikiamų motyvų.

14. BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Pažymėtina, kad tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko siekį atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Tokio tikslo turėjimas įrodinėjamas, remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis: šių medžiagų kiekiu, jų įgijimo, laikymo ar suradimo aplinkybėmis, paruoštų vartoti dozių skaičiumi, taip pat ir tuo, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-788/2021).

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad R. K. įgijo, gabeno narkotines medžiagas ar jas perdavė R. J. ir taip jas platino. Teisėjų kolegija iš esmės nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Priešingai, nei bandoma pateikti apeliaciniame skunde, nuteistojo R. K. kaltė neteisėtai laikius ir gabenus didelį kiekį psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, ir neteisėtai platinus didelį kiekį psichotropinių medžiagų, pagrįsta ne tik buvusio kaltinamojo R. J. parodymais, tačiau ir kitais byloje surinktais įrodomaisiais duomenimis.

21. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad atliekant R. K. asmens ir gyvenamosios vietos kratą nebuvo rasta nei narkotinių medžiagų, nei kitų su narkotinių medžiagų platinimu susijusių daiktų, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie skundo argumentai nepaneigia R. K. nusikalstamų veiksmų, kurie, kaip jau buvo aptarta, yra įrodyti baudžiamosios bylos duomenimis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką net tais atvejais, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos nėra rastos bei negalimas jų tyrimas (pvz., kai medžiagos (jų dalis arba visos) jau būna išplatintos arba suvartotos), dalyko požymis taip pat gali būti konstatuojamas vadovaujantis kitais duomenimis. Priešingu atveju neradus narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nesant galimybės atlikti jų tyrimo, būtų sudaromos prielaidos išvengti baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179-942/2021).

23. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad R. J. parodymai yra abejotini, nes jis galėjo apkalbėti R. K., siekdamas neatskleisti tikrųjų narkotinių medžiagų tiekėjų. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad, kaip jau buvo nurodyta, R. J. duoti parodymai, priešingai nei nuteistojo R. K. parodymai, viso proceso metu apie esmines nusikalstamų veikų aplinkybes buvo nuoseklūs ir nekeliantys abejonių dėl jų patikimumo. Be to, byloje nenustatyta duomenų, leidžiančių spręsti, kad R. J. turėjo pagrindą apkalbėti R. K. ir apkaltinti jį nusikaltimo padarymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. K. nurodė, jog R. J. jį gali apkalbėti dėl 2019 m. liepos mėnesį įvykusio žodinio konflikto, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo laikotarpiu R. J. ir R. K. bendravo ir mobiliuoju telefonu (1 t., b. l. 78-116; 3 t., b. l. 36-38) ir jų pokalbių turinys konflikto buvimo fakto nepatvirtina. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsižvelgiant ir į tai, jog abiejų kaltinamųjų santykiai buvo draugiški, R. J. duotų parodymų byloje negalima vertinti kaip siekio apkalbėti R. K.. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik nuteistojo ir jo gynėjo keliama versija, kad R. J. apkalbėjo R. K. dėl galimai tarp jų įvykusio konflikto ar siekio nuslėpti tikruosius psichotropinių medžiagų tiekėjus, nesudaro pagrindo atmesti kaip nepatikimus buvusio kaltinamojo parodymus, nes pastarasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme išliko nuoseklus, priešingai nei R. K., proceso eigoje kėlęs vis naujas gynybines versijas.

24. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad yra per daug abejonių, jog R. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-677/2016). Nors apeliacinės instancijos teismas neapklausė visų nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų, tačiau pabrėžtina, kad kasacinio teismo praktikoje in dubio pro reo principo kontekste yra pažymėta, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018). BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad teismas turi išskirtinę kompetenciją spręsti, kokios išvados darytinos remiantis byloje esančiais įrodymais. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra neteisingas ar atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.

25. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo R. K. inkriminuotas psichotropinių medžiagų – amfetamino – įgijimas yra nepagrįstas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Esminės psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybės: kur, kaip, kokiais veiksmais ir iš kokio asmens nuteistasis R. K. įgijo psichotropines medžiagas, nenustatytos. Kaltinime nurodoma tik aplinkybė, kad R. K. psichotropines medžiagas įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens. Psichotropinių medžiagų įgijimo faktas šioje byloje yra preziumuojamas, remiantis nustatytu amfetamino laikymo ir išplatinimo faktu. Pažymėtina tai, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų savarankiškai įrodinėjama, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų nusikalstamų veikų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas, kuris įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nagrinėjamu atveju nesant galimybių pašalinti nurodytų abejonių dėl psichotropinių medžiagų įgijimo, iš nuteistajam R. K. pareikšto kaltinimo šalintinas psichotropinių medžiagų įgijimo požymis. Tai sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą nuosprendį, tačiau toks požymio pašalinimas neturi reikšmės nuteistojo R. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, nes pasitvirtino neteisėtas psichotropinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti ir jų platinimas.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2019 m. rugpjūčio 26 d. atliekant R. K. asmens kratą buvo rasta 1 615 Eur kupiūromis (2 t., b. l. 187-188), kurie skundžiamu nuosprendžiu pripažinti iš nusikalstamos veikos įgytu – konfiskuotinu – turtu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko nepagrįsta.

27. Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas turto konfiskavimu laikytinas priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (BK 72 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o BK uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Pabrėžtina, kad tik BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytas turtas, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, gali būti konfiskuotas.

28. Nagrinėjamu atveju byloje įrodyta, kad nuteistasis R. K. neteisėtai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino – laikė, o 2019 m. rugpjūčio 26 d., apie 17.45 val., ją perdavė, t. y. išplatino ne už pinigus, o kaip užmokestį už būsimus automobilio remonto darbus. Laikytina, kad byloje nebuvo įrodyta, jog 1 615 Eur suma buvo gauta būtent iš psichotropinių medžiagų platinimo. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu kratos metu rasta 1 615 Eur suma iš R. K. konfiskuota nepagrįstai, dėl to nuosprendis šioje dalyje keistinas.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, pagrįstai ir teisėtai R. K. pripažino kaltu padariusiu jam inkriminuojamą nusikaltimą. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodytu psichotropinės medžiagos – amfetamino – įgijimo faktą, taip pat nepagrįstai baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – taikė R. K. priklausančiai 1 615 Eur sumai, tai sudaro pagrindą keisti skundžiamą nuosprendį ir nuteistojo R. K. gynėjo advokato G. Gustaičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Dėl prokuroro T. Čepelionio apeliacinio skundo

30. Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. K. už nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta švelnesne, negu straipsnio sankcijoje numatyta, laisvės atėmimo bausme ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai sušvelnino bei neteisingai paskyrė bausmę nuteistajam. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pritarti prokuroro pozicijai, kad R. K. atžvilgiu negali būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

31. BK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktus teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą.

32. Vadovaujantis BK 61 straipsniu, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (2 dalis). Šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

33. Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

34. Nuteistasis R. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, kurios sankcijoje numatyta tik griežta, alternatyvų neturinti, laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamą veiką pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė laisvės atėmimo bausmę ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą argumentavo tuo, kad psichotropinės medžiagos – amfetamino – kiekis nežymiai viršijo didelio kiekio ribą, taip pat nuteistojo asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis – nuteistasis R. K. dirbantis, apibūdinamas teigiamai, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, be to, R. K. gyvenimo draugė yra nėščia.

35. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu dėl pirmosios instancijos teismo išvados apie padaryto nusikaltimo pavojingumą prieštaringumą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, pirmiausia, pateikė motyvus, kodėl nuteistajam turi būti skiriama terminuoto laisvės atėmimo bausmė, o toliau aptarė bausmės dydžio klausimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam skyrė laisvės atėmimo bausmę, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prokuroro apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistojo atžvilgiu.

36. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-976/2021).

37. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio nuostatų taikymo pagrindų R. K. atžvilgiu nenustatyta. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija ir teigia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta ir jokių išskirtinių aplinkybių, kurios rodytų mažesnį padaryto nusikaltimo ir nuteistojo pavojingumą bei leistų švelninti nuteistajam laisvės atėmimo bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais argumentais.

38. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta ir tai, jog minėtos rekomendacijos nereikia suprasti kaip reikalavimo nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes; BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-689/2019).

39. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad R. K. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, nesant atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, buvo baustas administracine tvarka ir teistas, paskutinį kartą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. spalio 7 d. baudžiamuoju įsakymu, kuris buvo priimtas jau po nusikalstamos veikos (BK 260 straipsnio 2 dalis), dėl kurios apeliacine tvarka nagrinėjama ši baudžiamoji byla, padarymo (3 t., b. l. 61-65). Būtent atsižvelgęs į šias aplinkybes apylinkės teismas pripažino, kad kitos rūšies, t. y. ne laisvės atėmimo bausmė, nėra pakankama pakeisti R. K. nusikalstamus polinkius. Tokioms apylinkės teismo išvadoms pritartina, nes nuteistasis sunkų nusikaltimą, susijusį su psichotropinių medžiagų platinimu, padarė tiesiogine tyčia, taip pat teisiamas ne pirmą kartą, nėra pagrindo manyti, kad kita bausmės rūšis būtų pakankama užtikrinti bausmės tikslų pasiekimą, tačiau atsižvelgiant į konkrečios nusikalstamos veikos specifiką ir į nuteistojo asmenybės charakteristiką bausmė pagristai buvo sušvelninta. Pažymėtina, kad pagal BK 97 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, atsižvelgia į asmens teistumą, tačiau pati savaime ši aplinkybė nepanaikina galimybės švelninti bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu.

40. Be abejo, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos bausmės švelninimo aplinkybės, nepašalina R. K. padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumo ir atsakomybės už padarytą nusikaltimą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jos rodo mažesnį nuteistojo padaryto nusikaltimo ir jo paties asmenybės pavojingumą, ir tai yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pagal kasacinio teismo praktiką taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas iš esmės turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai.

41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistasis padarė vieną nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, pasireiškusį alternatyviais veiksmais (neteisėtas didelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino – įgijimas iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių šalintinas). Baudžiamasis įstatymas šią veiką priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai ir už jo padarymą numato itin griežtą realią laisvės atėmimo bausmę, kurios minimali sankcijoje numatyta riba – aštuoneri metai. Nors ta aplinkybė, kad psichotropinių medžiagų kiekis viršija ribą, kuriai esant neteisėtai disponuotų šių medžiagų kiekis vertinamas dideliu, teismų praktikoje pripažįstama kaip didesnį veikos pavojingumą apibūdinantis požymis, tačiau, kolegijos vertinimu, teismo nustatytas neteisėtai disponuotų psichotropinių medžiagų kiekis nėra toks, kuris pats savaime atmestų BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą nuteistojo atžvilgiu. Vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgia teismai, taikydami BK 54 straipsnio 3 dalį šios kategorijos bylose, yra tai, kiek kartų neteisėtai disponuotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis viršija nustatytą minimalią ribą (pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-354/2017; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-261-626/2020, Vilniaus apygardos teismo2021 m. vasario 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-169-988/2021).

42. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnų kratos metu rastoje medžiagoje nustatyta 21,095 g psichotropinės medžiagos – amfetamino. Pagal nusikalstamos veikos metu galiojusių Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (toliau ir – Rekomendacijos) 99 punktą minimali didelio amfetamino kiekio riba buvo 20 g. Taigi, didelio kiekio žemutinės ribos viršijimas atitinka aptartoje teismų praktikoje minėtas ribas.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant bausmės švelninimo klausimą turi būti atsižvelgiama ir į aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo R. K. asmenybę. Nuo 2016 m. lapkričio 2 d. R. K. susijęs darbo santykiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (3 t., b. l. 60, 168), teigiamai apibūdinamas, be to, dalyvauja visuomeninėje veikloje, remia (duomenys neskelbtini) bendruomenę (6 t., b. l. 50-51). Psichiatrinėje ar narkologinėje įskaitoje neregistruotas. Byloje nėra duomenų, kad jis vartojo narkotikus ar gydėsi nuo priklausomybės jiems. Be kita ko, nors prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad nėra duomenų, jog nuteistojo gyvenimo draugė yra nėščia, tačiau bylos medžiagoje yra pateiktas (duomenys neskelbtini) medicininis pažymėjimas, liudijantis V. Ž. nėštumą (6 t., b. l. 23), o prie nuteistojo atsiliepimo į prokuroro apeliacinį skundą teismui buvo pateiktas vaiko gimimo pažymėjimas, pagrindžiantis, jog (duomenys neskelbtini) V. Ž. gimė dukra, kurios tėvystę nuteistasis ruošiasi patvirtinti notarine tvarka (6 t., b. l. 129). Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad R. K. nebuvo baustas administracine tvarka už pažeidimus, susijusius su narkotinių medžiagų vartojimu, administraciniai nusižengimai susiję su transporto priemonės vairavimu (3 t., b. l. 71-74). Pabrėžtina, kad nors baudžiamojo proceso eigoje neigė padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir kaip teisingai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, nepadėjo išaiškinti nusikaltimo ir jame dalyvavusių asmenų, tačiau tokia nuteistojo R. K. gynybinė pozicija pati savaime negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jo asmenybę. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis psichotropines medžiagas laikė alternatyvia atsiskaitymo priemone vietoje pinigų, todėl tai patvirtina nuteistojo savo veiksmų neteisėtumo menkinimą, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą nešvelninti bausmės nuteistajam skiriant kitos rūšies nei laisvės atėmimas bausmę, tačiau neužkerta kelio nustatyti trumpesnį terminuoto laisvės atėmimo terminą nei BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijos minimumas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu. Be kita ko, teisėjų kolegijos poziciją dėl bausmės švelninimo pagrįstumo sustiprina ir aplinkybė, kad šiuo procesiniu sprendimu iš įrodytos R. K. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pašalintas psichotropinės medžiagos įgijimo požymis.

44. Visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad net R. K. paskyrus BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą – aštuonerius metus, tokia bausmė nebūtų proporcinga padarytam nusikaltimui, nuteistojo asmenybei, prieštarautų teisingumo principui ir turėtų priešingą efektą – neužtikrintų bausmės paskirties, t. y. dėl laisvės atėmimo bausmės taikymo nutrūktų nuteistojo ryšiai su šeima, kurioje šiuo metu auga (duomenys neskelbtini) gimęs mažametis vaikas, o jo motinai buvo kilę sunkumų dėl alkoholio vartojimo (6 t., b. l. 178-184), galimybės įsidarbinti ir užsidirbti pragyvenimui, tai turėtų neigiamos įtakos jo resocializacijai, tuo labiau, kad bausmė skiriama praėjus jau daugiau nei dvejiems metams po nusikalstamos veikos padarymo. Ilgalaikis nuteistojo R. K. izoliavimas nuo visuomenės neabejotinai itin neigiamai paveiktų jo socialinius ryšius ir santykius su šeima, mažamete dukra. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos nuomone, BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nes tokia bausmė iš esmės pasiektų tik nubaudimo tikslą.

45. Apibendrindama tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu R. K., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta teisinga bausmės rūšis bei nustatytas pagrįstas ir teisingas jos dydis – laisvės atėmimas ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Tokios bausmės paskyrimas, kolegijos įsitikinimu, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistosios asmenybę. Paskyrus tokią bausmę nuteistasis turės galimybę greičiau socializuotis į visuomenę bei padėti savo šeimai, todėl bus greičiau pasiekti bausmės tikslai (BK 41 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 1 ir 4 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti prokuroro Tomo Čepelionio apeliacinį skundą.

Tenkinti iš dalies nuteistojo R. K. gynėjo advokato Ginto Gustaičio apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. lapkričio 3 d. nuosprendį.

Iš įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių pašalinti tai, kad R. K. neteisėtai įgijo didelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino, turėdamas tikslą ją platinti, ir įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes išdėstyti taip:

„R. K. nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos neteisėtai laikė 21,095 g, t. y. didelį kiekį, psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurią 2019 m. rugpjūčio 26 d., apie 17.45 val., prie vieno iš garažų, esančio garažų kooperatyve (duomenys neskelbtini), perduodamas kaip užmokestį už būsimus automobilio remonto darbus neteisėtai išplatino asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, o pastarasis minėtą psichotropinę medžiagą iš karto paslėpė nuomoto garažo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio K. D., metalinės krosnelės dūmtraukyje ir neteisėtai laikė iki tos pačios dienos 19.20 val., kai kratos metu minėtą psichotropinę medžiagą pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus pareigūnams“.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – pinigų, kurių bendra suma 1 615 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų penkiolikos eurų), konfiskavimas.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.