Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo

M. T. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį 8 (aštuonerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio M. T. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Į M. T. skirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo metu išbūtas laikas nuo 2019 m. rugsėjo 16 d., 18.30 val., iki 2019 m. rugsėjo 18 d., 11.05 val. (dvi paros), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

M. T. skirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento (asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimas bei įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatomis iš M. T. paimti pinigai (173 eurai) konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme.

Į R. M. skirtos bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo metu išbūtas laikas nuo 2019 m. rugsėjo 16 d., 18.30 val., iki 2019 m. rugsėjo 17 d., 13.50 val. (viena para).

R. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimą neišvykti – panaikinta.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatomis iš R. M. paimti pinigai (68 eurai ir 50 eurocentai) konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. T. nuteista už tai, kad neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti ir jas platino, o būtent: ji ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, tačiau ne vėliau kaip 2019 m. rugsėjo 16 d., iš tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai, turėdama tikslą platinti įgijo narkotinės medžiagos karfentanilio, kurio bendroji masė 0,000841 g, ir metadono, kurio bendroji masė 0,085 g, šias narkotines medžiagas neteisėtai laikė savo name, neoficialiai pažymėtame Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2019 m. rugsėjo 16 d., apie 18.30 val., kuomet dalį neteisėtai laikomos narkotinės medžiagos karfentanilio, kurio bendroji masė 0,000109 g, supakuotą į 7 vnt. folijos lankstinukus, išplatino prie nurodyto namo perduodama juos R. M., kuris už šias medžiagas jai perdavė tyrimo nenustatytų asmenų perduotą nenustatytą grynųjų pinigų kiekį, o likusius 0,000732 g narkotinės medžiagos karfentanilio ir 0,085 g narkotinės medžiagos metadono, supakuotus į 62 vnt. folijos lankstinukų, neteisėtai laikė savo namuose nurodytu adresu iki 2019 m. rugsėjo 16 d., 21.25 val., kol kratos metu nurodytą kiekį narkotinių medžiagų rado ir paėmė policijos pareigūnai. Šiais savo veiksmais M. T. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

2. R. M. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti, o būtent: jis 2019 m. rugsėjo 16 d., apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), prie namo, neoficialiai pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą platinti – parduoti, iš M. T. įgijo 7 vnt. folijos lankstinukus su narkotine medžiaga karfentaniliu, kurios bendroji masė 0,000109 g, už ją perdavęs M. T. iš tyrimo metu nenustatytų asmenų gautą nenustatytą grynųjų pinigų sumą, nurodytą kiekį narkotinės medžiagos nešėsi rankoje tam, kad perduotų tyrimo nenustatytiems asmenims, kol 2019 m. rugsėjo 16 d., apie 18.30 val., buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie pas jį rado ir paėmė nurodytą kiekį narkotinės medžiagos. Šiais savo veiksmais R. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. M. T. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria paskirta M. T. galutinė bausmė – 8 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi skirti jai švelnesnę bausmę.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. T. visiškai nesuprato teisminio proceso eigos ir taisyklių, gynybos priemonių. Jai buvo paskirta valstybės garantuojama advokatė, su kuria matėsi tik atvykus į policiją prieš apklausą ir, kai liepė pasirašyti, kad baigtas tyrimas, ir byla bus perduodama teismui. Teisme savo gynėją matydavo tik prieš teisiamąjį posėdį, tačiau su ja nekontaktavo, ji su ja nesikalbėjo. Vieną kartą paklausė dėl dokumentų pateikimo ir su savimi turėjo savo ligų medicininius dokumentus, tačiau ji atsisakė iš jos juos paimti ir teismui pateikti. M. T. nesuvokė, kad tokia gynėja jai nepadeda su patarimais ar konsultacijomis, tačiau tik gavusi ir susipažinusi su nuosprendžiu suprato, kad padarė klaidą, jog tikėjo gynėja, kad ji elgiasi teisingai ir jai bus paskirta teisinga bausmė. Vis dėlto už tokius savo veiksmus M. T. nenusipelnė tokios ypač griežtos bausmės (8 metai ir 6 mėnesiai), ji supranta, kad dėl savo ligų ji iš pataisos namų nebeišeis.

3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, kiek M. T. žinoma, nebuvo aiškinamasi jos šeimos santykiai ir kiti socialiniai ryšiai, aplinka, visiškai nebuvo vertinta jos asmenybė, vadovautasi tik tipiniais keliais standartiniais sakiniais, nurodančiais buvusį teistumą (prieš 10 metų), tačiau kitų dokumentų, apibūdinančių jos socialinius ryšius su šeima, bendruomene ir pan., nepateikta, nes juos atsisakė pateikti jos gynėja, tačiau aiškiai baudžiamajame įstatyme pasakyta apie kaltininko asmenybės vertinimo privalomumą.

3.3. Paminėjo, kad toks ilgalaikis laisvės atėmimas ypatingai neigiamai atsilieps M. T. sveikatai. Pavyzdžiui, 2018 m. rugpjūčio 6 d. kviesta greitosios medicinos pagalba dėl krūtinės ląstos skausmo (F41.00); 2019 m. rugsėjo 27 d. kviesta greitosios medicinos pagalba dėl paūmėjusios tachikardijos (147.1); 2019 m. lapkričio 13 d. / 2019 m. lapkričio 15 d. buvo paguldyta į ligoninę dėl širdies ritmo sutrikimo, tachikardijos (147.1); 2020 m. sausio 14 d. kvietė greitosios medicinos pagalbą dėl torakalgijos (R07.4); 2020 m. kovo 1 d. – 2020 m. kovo 6 d. gydėsi ligoninėje dėl smegenų infarkto (163.3 bei G81.1; G93.6: IIP, E78.8); 2020 m. rugpjūčio 18 d. kvietė greitosios medicinos pagalbą dėl širdies ritmo sutrikimo, gydytoja nustatė (G81.1; G93.6; E78.8 bei 110; 148); 2020 m. rugpjūčio 24 d. kvietė greitosios medicinos pagalbą dėl paūmėjusios tachikardijos (R00.0).

3.4. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad jos pačios neapgalvoti ir neįvertinti veiksmai, kurie yra nurodyti nuosprendyje, jos sveikatai yra pavojingi, nes dėl šios bylos ir paskirtos bausmės patyrė stresą, paniką, atminties sutrikimus, ženkliai pablogėjo jos sveikata.

3.5. M. T. pažymi, kad sprendžiant bausmės skyrimo klausimą turėjo būti kruopščiai įvertintos tiek su veikos padarymu, tiek su jos asmenybe susijusios faktinės aplinkybės kaip visuma ir tik tada daroma išvada, ar reikia ir galima, atsižvelgiant į teisingumo bei proporcingumo principus ir bausmės tikslus, skirti vienokią ar kitokią bausmę.

3.6. M. T. vertinimu, teismas turėjo teisę svarstyti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo (net jeigu ir dėl šių nuostatų taikymo neprašė jos gynėja), tačiau nesilaikė BK bendrosios dalies nuostatų dėl bausmės skyrimo reikalavimų, tokiu būdu neužtikrino teisingumo principo.

4. Atsiliepimo į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Šioje byloje apeliaciniu skundu ginčijamas nuteistajai paskirtos bausmės dydis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistosios kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, ir nenustačius byloje padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl taisyklių, taikomų skiriant teisingą ir proporcingą bausmę

6. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

7. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Apeliacinės instancijos teismas nurodo ir tai, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas skirdamas bausmę atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas skirdamas bausmę atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris, visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. Taip pat įstatymo leidėjas konstruodamas sankcijas už Baudžiamajame kodekse uždraustas veikas vadovaujasi teisingumo principu ir nustato tokias sankcijų ribas, kurios leistų teismui, skiriančiam konkrečią bausmę, parinkti nusikaltusiam asmeniui įstatymą bei individualias bylos aplinkybes atitinkančią bausmę. BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

8. BK numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė.

9. Pažymima, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kuria vadovaujantis M. T. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jai paskirtą bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

10. BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo, t. y. teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016). Be to, kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015; Nr. 2K-449-942/2016; Nr. 2K-268-942/2017).

11. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog BK 41 straipsnis (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas iš pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymima ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013; Nr. 2K-64-303/2018).

12. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra aplinkybių (kurios nebūtinai yra išskirtinės ar išimtinės) leidžiančių tai padaryti ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018). Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos nereikalauja nustatyti tam tikrų ypatingų, neįprastų aplinkybių, šis bausmės švelninimo pagrindas, kaip minėta, sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui

įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-436-489/2016). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba pasiekia iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nustatyti aplinkybes, rodančias, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui labai svarbi kaltininko asmenybė, kurios vertinimas gali suponuoti išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013, 2K-24-689/2019).

13. Kadangi M. T. apeliaciniu skundu prašo vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi skirti jai švelnesnę bausmę nei paskirta skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia patikrina paskirtos bausmės rūšies pagrįstumą, o po to jos dydį.

Dėl M. T. paskirtos bausmės rūšies (terminuoto laisvės atėmimo)

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas M. T. bausmę ir parinkdamas bausmės rūšį, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje nustatytų reikalavimų nepažeidė.

15. M. T. padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Nuteistosios padarytas nusikaltimas vertinamas kaip pavojingas tiek pagal pavojingumo pobūdį ir laipsnį, tiek pagal konkrečias jo padarymo aplinkybes, atitinkantis rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą. Nuteistoji M. T. nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą jos pobūdį, norėjo taip veikti, neteisėtai disponavo (įgijo, laikė) dideliu kiekiu dviejų rūšių narkotinėmis medžiagomis (karfentaniliu ir metadonu) turėdama tikslą jas platinti ir jas platino.

15.1. Pažymima, kad ji disponavo narkotinėmis medžiagomis karfentaniliu, kurio bendroji masė 0,000841 g, ir metadonu, kurio bendroji masė 0,085 g.

15.1.1. Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr.V-239, II sąrašo pavadinimu „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams“ (toliau – ir Sąrašas) 155¹ punktą karfentanilio didelis kiekis laikomas daugiau kaip 0,0006 g, o labai didelis kiekis yra daugiau kaip 0,018 g. Taigi M. T. įgytas karfentanilio kiekis yra apytiksliai 1,4 karto didesnis už minimalų šios medžiagos didelį kiekį (0,000841 g / 0,0006 g), taip pat mažesnis už minimalių didelio ir labai didelio kiekių vidurkį, kuris yra 0,0093 g (0,0006 g + 0,018 g / 2).

15.1.2. M. T. išplatino dalį narkotinės medžiagos karfentanilio, kurio bendroji masė 0,000109 g (perdavė R. M. šias medžiagas, supakuotas į 7 vnt. folijos lankstinukus). Pagal Sąrašo 155¹ punktą nedidelis karfentanilio kiekis yra ne daugiau kaip 0,00006 g, o, kaip minėta, didelis kiekis šios narkotinės medžiagos yra daugiau kaip 0,0006 g. Taigi M. T. išplatino didelį kiekį karfentanilio, išplatintas kiekis yra apytiksliai 0,18 karto didesnis už mažiausią galimą šios medžiagos didelį kiekį (0,000109 g / 0,0006 g), taip pat gerokai mažesnis už minimalių didelio ir labai didelio kiekių vidurkį, kuris yra 0,0093 g (0,0006 g + 0,018 g / 2).

15.1.3. M. T. kitą neišplatintą karfentanilio dalį (0,000732 g) neteisėtai laikė savo namuose. Toks laikytas kiekis taip pat laikomas dideliu. Tai yra 1,22 karto daugiau už mažiausią galimą šios medžiagos didelį kiekį (0,000732 g / 0,0006 g), taip pat gerokai mažiau už minimalių didelio ir labai didelio kiekių vidurkį, kuris yra 0,0093 g (0,0006 g + 0,018 g / 2).

15.1.4. Pagal Sąrašo 163 punktą metadono nedidelis kiekis yra 0,2 g. Taigi M. T. įgyto metadono bendroji masė 0,085 g yra nedidelis kiekis, artimas, tačiau neviršijantis nei pusės didžiausio galimo šios narkotinės medžiagos kiekio. M. T. neišplatino įgyto metadono.

15.2. Pastebima, kad M. T. didelį kiekį karfentanilio išplatino (perdavė) asmeniui, kuris, kaip nustatyta, tarpininkavo tarp M. T. ir kitų narkotinių medžiagų įgijėjų. M. T. buvo atsiskaityta perduodant jai grynuosius pinigus, gautus iš nenustatytų asmenų.

16. M. T. Lietuvos Respublikoje iki šio nusikaltimo padarymo buvo teista vieną kartą, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą (tuometė jos pavardė, minima nuosprendyje, L.), teistumas išnykęs. Taip pat ji buvo bausta administracine tvarka (t. 2, b. l. 18-24). M. T. yra brandaus amžiaus, išsituokusi, turi pagrindinį išsilavinimą, nedirba. Jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

17. Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta M. T. paskyrus vienintelę sankcijoje galimą nurodytą, griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o ją švelninti ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi skirti švelnesnę bausmės rūšį nėra pagrindo.

Dėl M. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio

18. Apeliaciniame skunde nuteistoji M. T. tvirtina, kad apylinkės teismo nuosprendžiu jai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir prašo taikant BK 54 straipsnio 3 dalį bausmę sušvelninti. Apeliantės teigimu, ilgalaikis laisvės atėmimas ypatingai neigiamai atsilieps M. T. sveikatai. Be to, apylinkės teismas nevertino duomenų apie nuteistosios socialinę aplinką.

19. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio nuostatų taikymo pagrindų M. T. nenustatyta. Tačiau teisėjų kolegija pritaria nuteistosios pozicijai, kad apylinkės teismas skirdamas bausmę (parinkdamas jos dydį) neįvertino visų tam reikšmingų aplinkybių ir paskyrė jai savo dydžiu neteisingą, BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio reikalavimų neatitinkančią bausmę.

20. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje už šioje normoje numatyto nusikaltimo padarymą asmeniui numatyta tik griežta, alternatyvų neturinti, laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dešimties metų. Kaip minėta, M. T. apylinkės teismas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nubaudė 8 (aštuonerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu ir įskaitė laikino sulaikymo laiką.

21. Teisėjų kolegija pritaria nuteistosios apeliacinio skundo teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jai bausmę pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, neįvertino visų tam reikšmingų aplinkybių, o tai turėjo įtakos netinkamam BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui.

22. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę įvertino jos padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą (akcentuojant, kad M. T. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 260 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), veikė tiesiogine tyčia), nėra jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taip pat atsižvelgta į tai, kad M. T. yra brandaus amžiaus, praeityje teista, bausta administracine tvarka, nedirba.

23. Apygardos teismas pažymi, kad nuteistoji padarė vieną nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Baudžiamasis įstatymas šią veiką priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai ir už jo padarymą numato itin griežtą realią laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumas yra aštuoneri metai. Nors ta aplinkybė, kad narkotinių medžiagų (karfentanilio) kiekis viršija ribą, kuriai esant neteisėtai disponuotų šių medžiagų kiekis vertinamas dideliu, teismų praktikoje pripažįstama kaip didesnį veikos pavojingumą apibūdinantis požymis, tačiau, kolegijos vertinimu, teismo nustatytas neteisėtai disponuotų narkotinių medžiagų kiekis nėra toks, kuris pats savaime atmestų BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą nuteistosios atžvilgiu.

24. Vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgia teismai, taikydami BK 54 straipsnio 3 dalį šios kategorijos bylose, yra tai, kiek kartų neteisėtai disponuotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis viršija nustatytą minimalią ribą. Pavyzdžiui, teismai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, kai buvo neteisėtai disponuota 4303,185 g kanapių (antžeminių dalių), o nustatyta šios medžiagos labai didelio kiekio apatinė riba yra 2 500 g (taigi viršyta 1,72 kartus) (žr., pvz., Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-354/2017). Taip pat, kai buvo neteisėtai disponuota 5,414 gramo narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), o nedideliu narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) – kiekiu reikia laikyti ne daugiau kaip 5 g šios medžiagos (taigi viršyta 1,08 kartus) (Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. balandžio 21 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-133-651/2016, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gegužės 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-363-380-2014). Be to, kai buvo neteisėtai disponuota 7,479 g metadono, o nustatyta šios medžiagos labai didelio kiekio apatinė riba yra 6 g (taigi viršyta apytiksliai 1,25 kartus) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-213/2012). Kai buvo neteisėtai parduota 0,125 g lorazepamo, o nustatyta šios medžiagos didelio kiekio apatinė riba yra 0,12 g (taigi viršyta apytiksliai 1,04 kartus) (žr., pvz., Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. kovo 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. N1-19-337/2019); neteisėtai disponuota 0,00125 g narkotinės medžiagos – karfentanilio ir 0,042 g narkotinės medžiagos – metadono (taigi viršyta karfentanilio didelio kiekio žemutinė riba apytiksliai 2,08 kartus, o metadono nedidelio kiekio viršutinė riba 0,21 karto) (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. spalio 27 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-261-626/2020); neteisėtai disponuota 0,256 g amfetamino, o nustatyta šios medžiagos nedidelio kiekio viršutinė riba yra 0,2 g (taigi viršyta 1,28 kartus) (žr., pvz., Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-299-875/2019).

25. Nagrinėjamu atveju M. T. disponuotos ir platintos medžiagos atitinka šias ribas, tai yra, buvo įgyta, laikyta ir perduota tik nežymiai nustatytas ribas viršijanti narkotinių medžiagų dalis. Kaip minėta, M. T. įgijo 0,000841 g karfentanilio, tai yra tik 1,4 karto daugiau už minimalų šios medžiagos didelį kiekį, o įgyto metadono 0,085 g kiekis apskritai priskiriamas nedideliam kiekiui. M. T. išplatino 0,000109 g karfentanilio, o tai yra 0,18 karto daugiau už minimalų didelį šios narkotinės medžiagos kiekį. Nors ir buvo laikytas 0,000732 g karfentanilio didelis kiekis, tačiau jis nežymiai (1,22 karto) viršijo mažiausią galimą šios medžiagos didelį kiekį (0,0006 g). Svarbu pažymėti ir tai, kad įgytas metadonas apskritai nebuvo išplatintas neteisėtoje apyvartoje. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad metadonas rekomenduojamas naudoti gydymo tikslams, t. y. priklausomybei nuo heroino gydyti bei ūminiam ar lėtiniam skausmui malšinti, o ne svaigintis, tai šią veiką daro mažiau pavojingą.

26. Šioje byloje taip pat yra aktuali ir kita aplinkybė, reikšminga vertinant nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Byloje nustatyta, kad R. M. prašymu M. T. perdavė narkotines medžiagas R. M., kuris toliau jas ketino perduoti kitiems 4 narkomanams. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. T. vaidmuo darant inkriminuotą nusikalstamą veiką nebuvo pagrindinis, nes ji neorganizavo narkotinių medžiagų tiekimo narkomanams, o veikdama kaip tarpininkė perdavė turėtas draudžiamas medžiagas R. M. pati nesuvokdama, kad narkotinės medžiagos bus toliau platinamos. Visos šios aplinkybės iš dalies sumažina nuteistosios nustatytų nusikalstamų veiksmų pavojingumą ir teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad M. T. padaryta nusikalstama veika nėra itin pavojinga, o jos pavojingumas yra kiek mažesnis negu įstatymų leidėjo sankcijoje įvertintas analogiškų veikų rūšinis pavojingumas.

27. Atsižvelgiama ir į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, iš kurių matyti, jog M. T. turi (turėjo) sveikatos sutrikimų, susijusių su širdies ir kraujagyslių ligomis. Pavyzdžiui, 2018 m. rugpjūčio 6 d. medicinos dokumentų išraše / siuntime nurodyta diagnozė F41.00 (panikos priepuolis); 2019 m. rugsėjo 27 d. medicinos dokumentų išraše / siuntime nurodyta diagnozė I47.1 (supraventrikulinės tachikardijos paroksizmas). 2019 m. lapkričio 13 d. – 2019 m. lapkričio 15 d. buvo paguldyta į ligoninę dėl širdies ritmo ir laidumo sutrikimo, supraventrikulinės tachikardijos (I47.1) bei komplikacijos ir gretutinės ligos (E87.1). 2020 m. sausio 14 d. medicinos dokumentų išraše / siuntime nurodyta diagnozė R07.4 (torakalgija). 2020 m. kovo 1 d. – 2020 m. kovo 6 d. gydėsi ligoninėje dėl smegenų infarkto (I63.3) bei komplikacijų ir gretutinių ligų. 2020 m. rugpjūčio 18 d. gydytojo įraše nurodyta diagnozė „Prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas“ (G81.1; G93.6; E78.8 bei 110; 148). 2020 m. rugpjūčio 24 d. gydytojo įraše nurodyta diagnozė tachikardija, nepatikslinta (R00.0). Nors pataisos įstaigose užtikrinamos tokio paties lygio ir kokybės sveikatos priežiūros paslaugos kaip ir kitiems asmenims (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnis), tačiau skiriant bausmę, o ypač laisvės atėmimo, ir nustatant pakankamai ilgą jos trukmę, tokios aplinkybės taip pat turi esminės reikšmės bausmės dydžio parinkimui.

28. Taip pat atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias M. T. asmenybę. Ji turi nuolatinę gyvenamąją vietą, kurioje gyvena kartu su pilnamečiu sūnumi ir trimis nepilnamečiais anūkais. Pinigus jų šeimai uždirba M. T. sūnus, dirbantis taksi vairuotoju (t. 1, b. l. 160). M. T. veiką padarė norėdama užsidirbti pinigų pragyvenimui (t. 1, b. l. 166). M. T. psichiatrinėje ar narkologinėje įskaitoje neregistruota (t. 2, b. l. 27-30), nėra duomenų, kad ji vartojo narkotikus ar gydėsi nuo priklausomybės jiems. Nusikalstamos veikos padarymo metu M. T. nebuvo bausta administracine tvarka už pažeidimus, susijusius su narkotinių medžiagų vartojimu. Nors M. T. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu keitė savo parodymus ir iš esmės neigė savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, tačiau tokia kaltinamosios pozicija negali būti pagrindas nepalankiai vertinti jos asmenybę. Svarbu pažymėti, kad apklausiant ją apeliacinės instancijos teisme ji prisipažino ir konkrečiai nurodė, kad ji davė R. M. 7 vnt. “čekių”, kadangi jai pagailo R. M., matė jo prastą sveikatos būklę (nurodė, kad jis verkė, griebėsi už širdies). Taip pat pažymima, kad ji savanoriškai atidavė narkotines medžiagas pareigūnams jos to pareikalavus neatidėliotinos kratos metu. Įvertinus šias aplinkybes konstatuojama, kad nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga M. T. ankstesnio gyvenimo pasekmė, o jos pozityvus elgesys po nusikaltimo įvykdymo parodo mažesnį jos asmenybės pavojingumą visuomenei. Nors M. T. buvo teista, tačiau matyti, kad jos požiūris į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas pasikeitė, kadangi ji naujų nusikalstamų veikų (išskyrus nagrinėjamą) nepadarė. M. T. 2016 m. spalio 8 d. sudarė santuoką, 2018 m. spalio 2 d. buvo užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tai rodo nuteistosios norą keistis, gerinti savo gyvenimo kokybę, t. y. gyventi pagal bendras visuomenėje priimtinas elgesio taisykles.

29. Be abejo, šios aplinkybės turint omeny ir jos pirmesnį teistumą bei nusikaltimo padarymo aplinkybes, nepašalina M. T. padarytos veikos ir jos asmenybės pavojingumo, jos atsakomybės už padarytą nusikaltimą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jos rodo mažesnį M. T. padaryto nusikaltimo ir pačios M. T. asmenybės pavojingumą, ir tai yra pagrindas jos atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma aptartų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad net M. T. paskyrus BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą, tokia bausmė nebūtų proporcinga padarytam nusikaltimui, nuteistosios asmenybei, prieštarautų teisingumo principui ir turėtų priešingą efektą – neužtikrintų bausmės paskirties, t. y. dėl laisvės atėmimo bausmės taikymo nutrūktų nuteistosios ryšiai su šeimos nariais, galimybė įsidarbinti ir užsidirbti pragyvenimui, kas turėtų neigiamos įtakos nuteistosios resocializacijai, juolab, kad bausmė skiriama praėjus nemažam laiko tarpui po nusikalstamos veikos padarymo. Ilgalaikis M. T. izoliavimas nuo visuomenės neabejotinai itin neigiamai paveiktų jos asmenybės formavimąsi ir socialinius ryšius, jos sveikatos būklę, taigi, kolegijos nuomone, BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už jai inkriminuoto nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi mažinti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu M. T. nustatytą bausmę paskiriant M. T. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausmę švelnesnę negu sankcijoje numatyta minimali šios bausmės riba. Nustatomas naujas bausmės dydis mažinamas, tačiau iki tokios ribos, kuri, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, realizuotų ir bausmės nubaudimo funkciją. Tokios bausmės paskyrimas, kolegijos įsitikinimu, atitiks sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistosios asmenybę. Paskyrus mažesnę bausmę nuteistoji turės galimybę greičiau socializuotis į visuomenę bei materialiai padėti savo šeimai, todėl bus greičiau pasiekti bausmės tikslai (BK 41 straipsnis).

32. Priimdamas tokį sprendimą teismas M. T. suteikia galimybę įrodyti, kad jos padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio ir kad ji ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

33. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu M. T. paskirta teisinga bausmės rūšis – laisvės atėmimas – už nusikalstamą veiką, padarytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, tačiau nustatytas šios bausmės dydis yra nepagrįstas ir neteisingas, todėl šioje dalyje sprendimas keičiamas vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi sumažinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį (BPK 328 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistosios M. T. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 16 d. nuosprendį dėl M. T. paskirtos bausmės pakeisti.

M. T., pripažintai kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams – sumažinti iki 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.