Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

18. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013 (ir atitinkamai šioje byloje priimtuose Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose) nustatytos aplinkybės dėl atsakovės neteisėtų veiksmų turi prejudicinę reikšmę. Pažymėjo, kad tiek šioje nagrinėjamoje byloje, tiek ir nurodytoje byloje dalyvavo tie patys asmenys, aplinkybė, kad atsakovė, neperduodama ginčo patalpų ieškovei, elgiasi neteisėtai, buvo įrodinėjimo dalykas jau kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ir šios dėl netinkamo Sutarties vykdymo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šiai bylai dėl nuostolių atlyginimo.

20. Apibendrinęs skundžiamo sprendimo motyvus ir jame nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovės veiksmų neteisėtumas, pasireiškęs sutartinės pareigos vykdymu, yra nustatytas prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo nesutikti su ankstesniuose teismų sprendimuose pateiktu priežastinio ryšio vertinimu: jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi savo pareigą laiku perduoti valstybei ginčo patalpas, ši būtų galėjusi jas perduoti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, VSD naudotis neatlygintinai ir nebūtų patyrusi išlaidų patalpų nuomos mokesčiui mokėti. Taigi, ieškovės patirtas išlaidas pripažino ieškovės patirtais nuostoliais, kurie su atsakovės neteisėtais veiksmais yra susiję tiek faktiniu, tiek teisiniu priežastiniu ryšiu – ieškovė patyrė realių nuostolių būtent dėl to, kad jai tinkamai ir laiku nebuvo perduotas Sutartyje nurodytas turtas.

21. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, priteista, o vėliau trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VSD atsakovei sumokėta, 10 355,05 Eur nuomos mokesčio suma laikytina ieškovės patirtais nuostoliais, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusiais su atsakovės pareigos perduoti patalpas nevykdymu. Sumokėtų delspinigių ir procesinių palūkanų pirmosios instancijos teismas nelaikė ieškovės nuostoliais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

22.1. Ieškovės naudai skundžiamu sprendimu priteisti nuostoliai jau buvo kitoje civilinėje byloje išnagrinėto ginčo dalyku, kuriame įsiteisėjusiais teismų sprendimais tie patys nuostoliai buvo priteisti iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VSD pagal atsakovės ieškinį, t. y. skundžiamu sprendimu iš esmės išnagrinėtas tapatus ginčas ir paneigtas pirmiau priimto teismo sprendimo privalomumo principas.

22.2. Nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-14-916/2020 šalys sutampa, t. y. vienoje pusėje yra valstybės (ieškovės) institucijos, kitoje – atsakovė. Tai, kad šioje byloje ieškovę atstovauja VĮ „Turto bankas“, o minėtoje byloje atstovavo trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VSD, esminės reikšmės neturi, kadangi valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės valdymo institucijas.

22.5. Atsakovė, gavusi 11 716,85 Eur sumą įsiteisėjusių teismų sprendimų pagrindu, neturi jokio teisinio pagrindo ją grąžinti valstybei, kitaip būtų paneigtas teismo sprendimo ankstesnėje byloje privalomumo principas ir joje nustatyti prejudiciniai faktai.

23.3. Pirmosios instancijos teismas prejudiciniais faktais rėmėsi pagrįstai, kadangi išnagrinėtose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai bei nustatytos aplinkybės yra reikšmingos ir nagrinėjamoje byloje bei turi būti vertinamos, kaip turinčios prejudicinę galią šioje byloje.

24.1. Apeliacinis skundas yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

25. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

26. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

27. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nustatyta, jog atsakovė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. lapkričio 26 d. sudarė Sutartį (sutartis dėl naujų Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpų Nr. 137), kuria atsakovė įsipareigojo perduoti valstybės nuosavybėn administracines patalpas naujame pastate, pastatytame 1,28 ha ploto žemės sklype Vilniuje, tarp Lvovo ir Ukmergės gatvių, bei priimti dėl to atitinkamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą. Iš Sutarties 1.2 punkto matyti, kad, kol bus įvykdytas Sutarties 1.1 punkte numatytas įsipareigojimas, atsakovė įsipareigojo užtikrinti Vilniaus apskrities viršininko administracijai galimybę naudotis atsakovei valstybės perduotomis arba naujai pastatytomis Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpomis panaudos pagrindais. Be to, Sutarties 1.5 punktu atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje žemės sklype, galėtų rezervuoti savo poreikiams ne mažiau kaip 20 automobilių stovėjimo vietų. Pastato statybų vykdymui atsakovė pasitelkė kontroliuojamą bendrovę trečiąją asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (buvęs pavadinimas UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“) ir, perėmusi valstybei priklausiusias patalpas Vilniuje, Gedimino per., bei jas pardavusi, sprendė papildomai investuoti į UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinį kapitalą 7 200 000 Lt sumą, būtiną naujų Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpų statyboms.

28. Nustatyta, kad naujai pastatytos administracinės patalpos, kurių plotas 3 069,72 kv. m, pripažintos tinkamomis naudoti 2004 m. balandžio 27 d. aktu. Šias patalpas pagal pirkimo–pardavimo sutartį 2004 m. gegužės 11 d. savo nuosavybėn įgijo trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ 2004 m. rugpjūčio 11 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartimi Nr. 1-1-103/Nr.43 2 515,84 kv. m iš 3 069,72 kv. m minėtų patalpų suteikė neatlygintinai naudotis Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Šios panaudos sutarties 4.2 punkte nustatyta, jog panaudos gavėjui suteikiama teisė naudotis patalpomis, kol bus įvykdytas Sutartimi atsakovės prisiimtas įsipareigojimas perduoti valstybės nuosavybėn naujas Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpas (likvidavus Vilniaus apskrities viršininko administraciją, 2011 m. sausio 14 d. panaudos sutartimi patalpos panaudos pagrindais perduotos Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos). Likusią 553,88 kv. m ginčo patalpų dalį 2005 m. kovo 31 d. nuomos sutartimi Nr. 14/K-01S-3KF trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ išnuomojo trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, VSD.

29. VĮ „Turto fondas“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1462 pavesta įgyvendinti likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas pagal Sutartį.

30. Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013, tenkindamas VĮ „Turto bankas“ ieškinį, įpareigojo trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti atsakovės nuosavybėn administracines patalpas (bendras plotas – 3069,72 kv. m); įpareigojo atsakovę perduoti ieškovei administracines patalpas (bendras plotas – 3069,72 kv. m) su visa pastato eksploatavimo technine dokumentacija ir ne mažiau kaip 30 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje. Teismas konstatavo, kad UAB ,,Vilniaus kapitalinė statyba“ be svarbių priežasčių nevykdė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. sprendimo, neperdavė atsakovei ginčo patalpų ir tokiu būdu atsakovė nevykdė įsipareigojimų ieškovei pagal Sutartį dėl naujai pastatytų patalpų perdavimo. Teismas pažymėjo, kad trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ veiksmai, susiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo nevykdymu, bei atsakovės neveikimas, neužtikrinant priimto 2006 m. sprendimo įvykdymo, teismo pripažinti netinkamu prievolių vykdymu pagal Sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-818/2014 Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis palikta nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015 išaiškino, kad atsakovės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sudarytos Sutarties 1.1 punktu atsakovė įsipareigojo valstybės nuosavybėn perduoti visą naujai pastatytą pastatą, o Sutarties 1.2 punkto vykdymas, perduodant panaudos teise ne visą pastatą, o tik dalį jo patalpų, negali būti pripažįstamas tinkamu. Kasacinis teismas konstatavo, kad atsakovė, neperduodama ginčo patalpų ieškovei, tinkamai nevykdo Sutarties.

31. Byloje nustatyta, kad patalpos, esančios adresu Vilniuje, Europos a. 1, atsakovės nuosavybėn perduotos 2015 m. rugpjūčio 14 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 200-Ū, o 2016 m. vasario 23 d. priėmimo– perdavimo aktu Nr. A5-51 patalpos perduotos valstybės nuosavybėn.

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020 paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį. Kasacinis teismas sprendė, jog pastarojoje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015 dalyvavo tie patys asmenys; konstatavo aplinkybę, kad atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, neperduodamos ginčo patalpų ieškovei, elgėsi neteisėtai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pritardamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytoms išvadoms, nurodė, kad, siekdama užtikrinti tinkamą VSD funkcionavimą, ieškovė privalėjo suteikti jai patalpas ar kitaip užtikrinti galimybę naudotis tam tikromis patalpomis, skirti asignavimus VSD ir atsakovių sudarytos patalpų nuomos sutarties tinkamam vykdymui užtikrinti. Atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, neperduodamos valstybės nuosavybėn ginčo patalpų, atliko neteisėtus veiksmus ir iš jų gavo naudos – pajamų iš nuomos mokesčio, o ieškovė dėl tokių neteisėtų veiksmų patyrė analogiško dydžio išlaidas, nes nuomos mokestį mokėjo iš savo biudžeto. Jei atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigą laiku perduoti valstybei ginčo patalpas, ši būtų galėjusi jas perduoti VSD naudotis neatlygintinai ir nebūtų patyrusi išlaidų patalpų nuomos mokesčiui mokėti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pritarė teismų išvadai, kad ieškovės patirtos išlaidos pripažintinos ieškovės patirtais nuostoliais, kurie su atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ neteisėtais veiksmais yra susiję tiek faktiniu, tiek teisiniu priežastiniu ryšiu – ieškovė patyrė realių nuostolių būtent dėl to, kad jai tinkamai ir laiku nebuvo perduotas Sutartyje nurodytas turtas.

33. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-19394-964/2018 priteisė atsakovės naudai iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VSD 10 355,05 Eur nuomos mokesčio skolos, susidariusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 23 d., 372,78 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų. Šiame sprendime nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir VSD 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria iki 2014 m. sausio 1 d. trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, VSD išnuomojo 553,88 kv. m negyvenamąsias administracines patalpas, esančias Vilniuje, Europos a. 1. Šalys susitarė dėl 10,43 Eur (36 Lt) nuomos mokesčio už 1 kv. m, iš viso 5 774,93 Eur (19 939,68 Lt) per mėnesį už visą nuomojamą patalpų plotą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-916/2020 Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikino ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą. Kasacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuomos teisinių santykių, o aplinkybė, ar atsakovė vilkino patalpų perdavimą, ar dėl tokio delsimo valstybė patyrė nuostolių, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, yra pagrįsta. Teisėjų kolegija sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013 nustatyta aplinkybė dėl atsakovės sutartinio įsipareigojimo perduoti patalpas valstybei pažeidimo, t. y. aplinkybė, kad atsakovės veiksmai neteisėti, savaime neeliminuoja pagrindo skaičiuoti nuomos mokestį.

34. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013 (ir atitinkamai šioje byloje priimtuose Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose) nustatytos aplinkybės dėl atsakovės neteisėtų veiksmų turi prejudicinę reikšmę. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė, neperduodama valstybės nuosavybėn ginčo patalpų, atliko neteisėtus veiksmus ir iš jų gavo naudos – pajamų iš nuomos mokesčio; o ieškovė patyrė nuostolius. Ieškovės patirtas išlaidas pripažino ieškovės patirtais nuostoliais, kurie su atsakovės neteisėtais veiksmais yra susiję tiek faktiniu, tiek teisiniu priežastiniu ryšiu – ieškovė patyrė realių nuostolių būtent dėl to, kad jai tinkamai ir laiku nebuvo perduotas Sutartyje nurodytas turtas. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VSD atsakovei sumokėtą 10 355,05 Eur nuomos mokesčio sumą pirmosios instancijos teismas laikė ieškovės patirtais nuostoliais, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusiais su atsakovės pareigos perduoti patalpas nevykdymu.

35. Atsakovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog išnagrinėtas tapatus ginčas, kadangi tie patys nuostoliai buvo priteisti iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VSD pagal atsakovės ieškinį. Atsakovė teigia, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-14-916/2020 šalys sutampa, t. y. vienoje pusėje yra valstybės (ieškovės) institucijos, kitoje – atsakovė, sutampa abiejų bylų dalykai, procesiniai dokumentai bei jų turinys. Be to, nurodytoje byloje teismai konstatavo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VSD pareigą mokėti nuomos mokestį. Atsakovės vertinimu, ieškinio patenkinimas reiškia įsiteisėjusio teismo sprendimo ankstesnėje byloje privalomumo ir prejudicinių faktų paneigimą.

36. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl ginčų tapatumo nepagrįsti, kadangi nagrinėjamoje byloje ir apeliaciniame skunde nurodytoje byloje pareikšti reikalavimai skiriasi: minėtoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl nuomos mokesčio, o ne dėl nuostolių priteisimo.

37. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VSD atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pritaria ieškovės atsiliepimo argumentams ir teigia, kad apeliacinio skundo argumentas dėl ginčų tapatumo yra nepagrįstas.

38. Su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamos bylos ginčas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-14-916/2020 ginčas yra tapatūs, teisėjų kolegija nesutinka.

39. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įsigaliojusio teismo sprendimo materialiųjų padarinių, yra nurodęs, kad tokie padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys negali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata poveikis. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau negu CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra atskleidžiamas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Kartu teismas visada turi išsiaiškinti, ar tarp šalių susiklostę materialieji santykiai nėra tęstiniai. Antra, teismo sprendimas gali būti reikalavimo ar atsikirtimo pagrindas kitoje civilinėje byloje, tai yra pozityvusis res judicata poveikis (prejudiciniai faktai), t. y. šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra naudingi, kitose bylose gali remtis tuo teismo sprendimu, kaip reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, ir tų faktų jam nereikės įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014).

40. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl tapataus ieškinio konstatavimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823-2019). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą.

41. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013). Šioje byloje ginčo šalys yra tapačios kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-916/2020, šalys to neginčija, taigi šis klausimas nėra apeliacinio nagrinėjimo dalykas. Apeliaciniu skundu atsakovė, nesutikdama su skundžiamo sprendimo motyvais ir išvadomis, teigia, kad ginčai yra tapatūs, kadangi ieškinio patenkinimas reiškia ankstesnio įsiteisėjusio sprendimo privalomumą ir prejudicinių faktų paneigimą, sutampa abiejų ieškinių dalykas – materialinis teisinis reikalavimas dėl nuostolių priteisimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014).

42. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad ieškovo reikalavimą pagrindžiančios aplinkybės sudaro ieškinio faktinį pagrindą. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad naujas ieškinys yra tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018). Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018).

43. Pagal kasacinio teismo praktiką įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu yra teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-969/2020).

44. Šioje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, kuriuo prašė priteisti valstybės naudai iš atsakovės 11 716,85 Eur nuostolių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovei nevykdant įsipareigojimų pagal Sutartį, ieškovė patyrė nuostolius, kadangi trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VSD turėjo mokėti nuomos mokestį už ginčo patalpas, kai tuo tarpu jos jau turėjo būti perduotos nuosavybės teise valstybei. Taigi, nagrinėjamo ginčo materialinis reikalavimas – nuostolių priteisimas. Byloje, kurioje ginčą išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi (kasacine tvarka išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-14-916/2020) atsakovė, pastarojoje byloje dalyvavusi ieškovės procesiniu statusu, kreipėsi į teismą su ieškiniu trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, VSD, dalyvavusiam atsakovo procesiniu statusu, prašydama priteisti iš jo 10 355,05 Eur nuomos mokesčio skolos, susidariusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 23 d., 1 605,37 Eur delspinigių (0,02 proc. nuo 2016 m. vasario 21 d. iki ieškinio pareiškimo teisme (2018 m. balandžio 23 d.)), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pastarojo ginčo materialinis reikalavimas – nuomos mokesčio, kaip skolos, priteisimas. Nagrinėjamoje byloje jau nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-916/2020 paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą, kuriuo nagrinėjamos bylos atsakovės naudai priteista 10 355,05 Eur nuomos mokesčio, 372,78 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

45. Pasisakydama dėl ginčo dalyko tapatumo, teisėjų kolegija, pažymi, kad, kaip jau konstatuota, nagrinėjamo ginčo materialinis reikalavimas yra pareikštas dėl nuostolių, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-916/2020 (taigi, ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų) reikalavimas buvo pareikštas dėl skolos, atsiradusios iš nuomos teisinių santykių, priteisimo. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje skiriasi ginčų (ieškinių) dalykai. Apeliacinio skundo argumentas, kad išnagrinėtas tapatus ginčas, kadangi tie patys nuostoliai buvo priteisti iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, VSD pagal atsakovės ieškinį, laikytinas teisiškai nepagrįstu. Vien tai, kad bylų ginčai susiję dėl vieno ir to paties nekilnojamojo turto objekto, t. y. patalpų, esančių Vilniuje, Europos a. 1, savaime neleidžia daryti išvados, jog ginčai yra tapatūs. Teisėjų kolegija sutinka, jog ginčai iš esmės kilo iš to paties nekilnojamojo turto objekto, tačiau pažymi, jog visiškai skirtingais pagrindais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog kaip minėtoje byloje kasacinis teismas konstatavo, tinkamas teismo sprendimu nustatytos pareigos perduoti nuosavybę vykdymas (pastato perdavimo valstybės nuosavybėn procedūra ir (ne)tinkamas jos atlikimas) nebuvo minėtos bylos dalykas ir nelėmė nuomos teisinių santykių vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-916/2020, 24 pastraipa). Aplinkybė, jog buvo pripažinta, kad atsakovė, kuri skolos už nuomą susidarymo metu nuosavybės teise valdė ginčo patalpas, turi teisę į nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 23 d., nešalina atsakovės pareigos atlyginti ieškovei jos patirtus nuostolius. Byloje jau nustatyta, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimas konstatuota, jog nurodytu laikotarpiu atsakovė valdė patalpas, esančias Vilniuje, Europos a. 1, pažeisdama Sutartį, t. y. nevykdydama joje sulygtų įsipareigojimų, todėl jos gautą naudą pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs ir į įsiteisėjusiais sprendimais darytas išvadas, pagrįstai laikė ieškovės patirtais nuostoliais.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog nagrinėjamos bylos ir apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2020 m. vasario 6 d. nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-14-916/2020 (taigi, ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų) ginčų dalykai skiriasi, atsižvelgusi į šios nutarties 44 ir 45 pastraipoje konstatuotas aplinkybes bei darytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog atsakovė turi pareigą ieškovei atlyginti nuostolius, kuriuos ieškovė patyrė dėl atsakovės pareigų pagal Sutartį nevykdymo.

Dėl procesinės bylos baigties.

47. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

48. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

49. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.