Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas ir UAB „Vilniaus vystymo kompanija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. ieškovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 11 716,85 Eur nuostolių, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

9. Dalyvaujantys byloje asmenys apie pakeistą teismo posėdžio formą informuoti išsiunčiant jiems procesinius dokumentus per Elektroninių paslaugų portalą. Iki teismo posėdžio prieštaravimų dėl rašytinės teismo posėdžio formos negautas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

10. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų bei LITEKO sistemoje skelbiamų procesinių teismo sprendimų nustatyta, kad 2002 m. lapkričio 26 d. atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija sudarė sutartį dėl naujų Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpų Nr. 137, kuria atsakovė įsipareigojo perduoti valstybės nuosavybėn administracines patalpas naujame pastate, pastatytame 1,28 ha ploto žemės sklype (kadastro Nr. 0101/032:380), esančiame tarp Ukmergės ir Lvovo gatvių, Vilniuje, ir priimti dėl to atitinkamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties 1.2 punktu, kol bus įvykdytas Sutarties 1.1 punkte numatytas įsipareigojimas, atsakovė įsipareigojo užtikrinti Vilniaus apskrities viršininko administracijai galimybę naudotis atsakovei valstybės perduotomis arba naujai pastatytomis Apskrities viršininko administracijos patalpomis panaudos pagrindais. Be to, atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad Apskrities viršininko administracija požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje žemės sklype, galėtų rezervuoti savo poreikiams ne mažiau kaip 20 automobilių stovėjimo vietų (Sutarties 1.5 punktas). Pastatui statyti Savivaldybė pasitelkė savo kontroliuojamą bendrovę trečiąją asmenį UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“) ir perėmusi valstybei priklausiusias patalpas Gedimino pr. bei jas pardavusi, nutarė papildomai investuoti į UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinį kapitalą 7 200 000 Lt sumą, reikalingą naujoms Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpoms statyti.

11. Naujai pastatytos administracinės patalpos, kurių plotas 3 069,72 kv. m, pripažintos tinkamomis naudoti 2004 m. balandžio 27 d. aktu. 2004 m. gegužės 11 d. šias patalpas pagal pirkimo–pardavimo sutartį savo nuosavybėn įgijo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. 2004 m. rugpjūčio 11 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartimi Nr. 1-1-103/Nr.43 UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ 2 515,84 kv. m iš 3 069,72 kv. m minėtų patalpų suteikė neatlygintinai naudotis Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Panaudos sutarties 4.2 punkte buvo nustatyta, kad panaudos gavėjui suteikiama teisė naudotis patalpomis, kol bus įvykdytas Sutartimi Savivaldybės prisiimtas įsipareigojimas perduoti valstybės nuosavybėn naujas Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpas (likvidavus Vilniaus apskrities viršininko administraciją, 2011 m. sausio 14 d. panaudos sutartimi patalpos panaudos pagrindais perduotos Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos). Likusią 553,88 kv. m ginčo patalpų dalį 2005 m. kovo 31 d. nuomos sutartimi Nr. 14/K-01S-3KF trečiasis asmuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ išnuomojo trečiajam asmeniui Valstybės saugumo departamentui.

13. VĮ Turto fondui Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1462 pavesta įgyvendinti likviduojamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas pagal 2002 m. lapkričio 26 d. sutartį.

14. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013, tenkindamas VĮ Turto banko ieškinį, įpareigojo UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas (bendras plotas – 3069,72 kv. m); įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, nuosavybėn administracines patalpas (bendras plotas – 3069,72 kv. m) su visa pastato eksploatavimo technine dokumentacija ir ne mažiau kaip 30 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje. Teismas konstatavo, kad UAB ,,Vilniaus kapitalinė statyba“ be svarbių priežasčių nevykdo Savivaldybės tarybos 2006 m. sprendimo, neperduoda savivaldybei ginčo patalpų ir tokiu būdu savivaldybė nevykdo įsipareigojimų ieškovui pagal sutartį dėl naujai pastatytų patalpų perdavimo. Teismas pažymėjo, kad UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ veiksmai, susiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo nevykdymu, bei savivaldybės neveikimas, neužtikrinant priimto 2006 m. sprendimo įvykdymo, teismo pripažinti netinkamu prievolių vykdymu pagal sutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-818/2014 Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis palikta nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015, kurioje buvo sprendžiama dėl ieškovės VĮ Turto banko reikalavimų įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas (bendras plotas – 3069,72 kv. m) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę perduoti šias patalpas valstybei, t. y. jos interesus atstovaujančiam VĮ Turto bankui, pagrįstumo, iš esmės išaiškinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 26 d. sudarytos sutarties 1.1 punktu Savivaldybė įsipareigojo valstybės nuosavybėn perduoti visą naujai pastatytą pastatą, o Sutarties 1.2 punkto vykdymas, perduodant panaudos teise ne visą pastatą, o tik dalį jo patalpų, negali būti pripažįstamas tinkamu. Taigi, minimoje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad Savivaldybė, neperduodama ginčo patalpų ieškovei, tinkamai nevykdo sutarties.

16. Patalpos Savivaldybės nuosavybėn perduotos 2015 m. rugpjūčio 14 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 200-Ū, o 2016 m. vasario 23 d. priėmimo– perdavimo aktu Nr. A5-51 patalpos perduotos valstybės nuosavybėn.

17. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3373-431/2018 priteisė Lietuvos Respublikai solidariai iš UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės 523 015,58 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2018 m. kovo 13 d. nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sumokant priteistą sumą į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą. Teismas nustatė, kad Valstybės saugumo departamentas nuo 2005 m. kovo 31 d. iki 2016 m. vasario 23 d. nuomojosi 553,88 kv. m ploto patalpas ginčo pastate ir per tą laikotarpį atsakovė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ iš patalpų nuomos gavo 496 748,96 Eur pajamų, o Savivaldybė – 26 266,62 Eur, nuomos mokestis mokėtas iš valstybės biudžeto Valstybės saugumo departamentui skirtų asignavimų. Spręsdamas dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, teismas nurodė, kad atsakovių neteisėti veiksmai buvo konstatuoti visų instancijų teismų sprendimais ir nutartimis, nagrinėjant ieškovės ir atsakovių ginčą dėl Sutarties sąlygų perduoti patalpas valstybei nevykdymo. Būtent patalpų neperdavimas ieškovei ir lėmė aplinkybę, kad Valstybės saugumo departamentas turėjo šias patalpas nuomotis bei mokėti nuomos mokestį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, kad atsakovė netinkamai vykdė Sutarties 1.1 punktą, nes nuo patalpų pastatymo momento turėjo perduoti jas valstybei. VSD per 2005 m.–2016 m. laikotarpį UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Vilniaus miesto savivaldybei sumokėjo iš viso 523 015,58 Eur nuomos mokesčio ir ši suma pripažinta ieškovės patirtais nuostoliais dėl neteisėtų veiksmų laiku neperduodant valstybės nuosavybėn patalpų pagal sutartį, taip pat nustatyta, kad pareigų pagal Sutartį nevykdymas yra susijęs priežastiniu ryšiu su iki Patalpų perdavimo valstybės nuosavybėn VSD egzistavusia pareiga mokėti nuomos mokestį.

18. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą (civilinė byla Nr. e2A-567-381/2019), 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, be kitų aplinkybių, nurodė, kad ieškovė atsakovių neteisėtus veiksmus kildina būtent iš ginčo patalpų neperdavimo valstybės nuosavybėn ir nekvestionuoja VSD sudarytų ginčo patalpų nuomos sutarčių teisėtumo, o VSD mokėto nuomos mokesčio teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas išaiškino, kad neteisėtais atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės veiksmais laikytinas ginčo patalpų neperdavimas valstybės nuosavybėn, todėl iš šių neteisėtų veiksmų atsakovės negali gauti sau naudos. Atsakovės gauta nauda atitinka ieškovės patirtą praradimą, nes nuomos mokestis mokėtas iš ieškovės biudžeto. Kadangi atsakovės savo neteisėtais veiksmais apribojo galimybę valstybei naudoti jai priklausantį turtą teisės aktų nustatyta tvarka, kolegija sprendė, kad atsakovių gauta nauda pripažintina ieškovės patirtais nuostoliais, kurie su UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtais veiksmais yra susiję tiek tiesioginiu faktiniu, tiek teisiniu priežastiniu ryšiu. Pasisakydama dėl žalos atlyginimo prievolės rūšies, kolegija nurodė, kad ginčo patalpos Savivaldybės nuosavybėn perduotos nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d., taigi iki šios datos patalpos valstybės nuosavybėn nebuvo perduotos dėl abiejų atsakovių neteisėtų veiksmų, o tai yra pagrindas konstatuoti žalos nedalumą bei atsakovių veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, tačiau atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ginčo patalpas nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. perdavus Savivaldybei, minėta bendrovė nebegali būti laikoma atsakinga už nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 23 d. ieškovei kilusią žalą, nes minėtu laikotarpiu ji savo neteisėtus veiksmus jau buvo nutraukusi. Nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 23 d. ieškovei kilusi 26 266,62 Eur žala atsirado dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų delsiant vykdyti Sutarties 1.1 punkto įsipareigojimą perduoti patalpas valstybės nuosavybėn.

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020, palikdamas nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 19 d. nutartį, sprendė, jog šioje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-706/2015, dalyvavo tie patys asmenys, aplinkybė, kad atsakovės, neperduodamos ginčo patalpų ieškovei, elgiasi neteisėtai, buvo įrodinėjimo dalykas jau kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ir šios aplinkybės, kaip įrodinėjamas faktas, neabejotinai reikšmingas ir nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pritardamas pirmos ir apeliacinės instancijos teismų padarytoms išvadoms, nurodė, kad siekdama užtikrinti savo institucijos – VSD tinkamą funkcionavimą, ieškovė privalėjo suteikti jai patalpas ar kitaip užtikrinti galimybę naudotis tam tikromis patalpomis, skirti asignavimus VSD ir atsakovių sudarytos patalpų nuomos sutarties tinkamam vykdymui užtikrinti. Atsakovės, neperduodamos valstybės nuosavybėn ginčo patalpų, atliko neteisėtus veiksmus ir iš jų gavo naudos – pajamų iš nuomos mokesčio, o ieškovė dėl tokių neteisėtų atsakovių veiksmų patyrė analogiško dydžio išlaidas, nes nuomos mokestį mokėjo iš savo biudžeto. Jei atsakovės būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigą laiku perduoti valstybei ginčo patalpas, ši būtų galėjusi jas perduoti VSD naudotis neatlygintinai ir nebūtų patyrusi išlaidų patalpų nuomos mokesčiui mokėti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pritarė teismų išvadai, kad ieškovės patirtos išlaidos pripažintinos ieškovės patirtais nuostoliais, kurie su atsakovių neteisėtais veiksmais yra susiję tiek tiesioginiu faktiniu, tiek teisiniu priežastiniu ryšiu – ieškovė patyrė realių nuostolių būtent dėl to, kad jai tinkamai ir laiku nebuvo perduotas Sutartyje nurodytas turtas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad tokios teismų nustatytos aplinkybės, kaip: iki 2016 m. vasario 23 d. ginčo patalpos ieškovei nuosavybės nepriklausė, ji jomis negalėjo disponuoti, be kita ko, suteikti naudotis VSD, kurios šiai buvo reikalingos; ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę, kad ginčo patalpos nuosavybės teise jai būtų perduotos; ieškovė skyrė asignavimus mokėjimams pagal VSD ir atsakovės nuomos sutartį tinkamai vykdyti; atsakovei perdavus ieškovės nuosavybėn ginčo patalpas ieškovė kreipėsi teismą dėl žalos atlyginimo, pagrindžia išvadą, kad nėra teisinio pagrindo atsakovei netaikyti civilinės atsakomybės, ją nuo šios atsakomybės atleisti ar šią sumažinti.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-19394-964/2018, tenkindamas dalį ieškinio, priteisė Vilniaus miesto savivaldybės naudai iš Valstybės saugumo departamento 10 355,05 Eur nuomos mokesčio skolos, susidariusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 23 d., 372,78 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų. Šiame sprendime nustatyta, kad UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ ir Valstybės saugumo departamentas 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria iki 2014 m. sausio 1 d. departamentui išnuomojo 553,88 kv. m negyvenamąsias administracines patalpas, esančias Vilniuje, Europos a. 1. Šalys susitarė dėl 10,43 Eur (36 Lt) nuomos mokesčio už 1 kv. m, iš viso 5774,93 Eur (19 939, 68 Lt) per mėnesį už visą nuomojamą patalpų plotą. Teismas pažymėjo, kad savivaldybė šias patalpas turėjo nuosavybės teise nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d., be to, Valstybės saugumo departamentas apmokėjo sąskaitas už nuomą nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. 2014 m. gruodžio 12 d. sudarytas susitarimas su UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl nuomos sutarties pratęsimo įrodo, kad atsakovas pats nelaikė savininku to juridinio asmens, kuriam patalpos faktiškai dar nebuvo perduotos, todėl teismas sprendė, kad atsakovas skolingas ieškovei 10 355,05 Eur nuomos mokesčio. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.

21. 2021 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-916/2020 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikino ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuomos teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovo tinkamo vykdymo, o aplinkybė, ar savivaldybė vilkino patalpų perdavimą, ar dėl tokio delsimo valstybė patyrė nuostolių, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, yra pagrįsta. Teisėjų kolegija sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013 nustatyta aplinkybė dėl savivaldybės sutartinio įsipareigojimo perduoti patalpas valstybei pažeidimo, t. y. aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai neteisėti, savaime neeliminuoja pagrindo skaičiuoti nuomos mokestį. Nuomos teisiniai santykiai atspindi sutarties uždarumo principą. Šis principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai nustatyta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį. Teisėjų kolegija nurodė, kad vykdant Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013, Valstybės saugumo departamento nuomojamos patalpos perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Pasikeitus pastato savininkui, Valstybės saugumo departamentas nereikalavo nutraukti sutarties CK 6.494 straipsnio 3 dalies pagrindu, todėl jo nuomos teisiniai santykiai dėl patalpų tęsėsi su ieškove. Iki tol, kol patalpos buvo perduotos valstybės nuosavybėn, valstybė nebuvo nuomos sutarties šalis, todėl teismo sprendimo dėl sutartinių santykių tarp ieškovės ir valstybės vykdymas neturi įtakos aiškinant nuomos santykius tarp ieškovės ir atsakovo. Sutarties uždarumo principas šiuo atveju lemia tai, kad nuomos sutartimi prisiimtų šalių įsipareigojimų apimtis negali keistis (būti sumažinta) dėl netinkamo nuomotojo (ieškovės) pareigos valstybei vykdymo. Taigi tinkamas teismo sprendimu nustatytos pareigos perduoti nuosavybę vykdymas (pastato perdavimo valstybės nuosavybėn procedūra ir (ne)tinkamas jos atlikimas) nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas ir nelemia ieškovės ir atsakovo nuomos teisinių santykių vertinimo.

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011). Civilinės atsakomybės pagrindinė funkcija yra kompensuoti patirtą žalą, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra kaltė, civilinėje teisėje vadovaujamasi protingumo, rūpestingumo, atidumo kriterijais, pagal kuriuos vertinamas žalą padariusio asmens elgesys. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos, rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Ši teisės norma įpareigoja vertinti nuostolių prigimtį, siekiant nustatyti, ar konkrečiu atveju egzistuoja priežastinis ryšys. Nuostoliai yra žalos piniginė išraiška (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nurodyta teisės norma įpareigoja teismą vertinti atsiradusios žalos prigimtį ir, tik ją įvertinus, priimti sprendimą dėl priežastinio ryšio sąlygos konkrečiu atveju, tada, kai yra konstatuoti neteisėti veiksmai. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę.

23. CPK 182 straipsnyje, reglamentuojančiame atleidimą nuo įrodinėjimo, be kita ko, nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (2 punktas). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012).

24. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

25. Teismo vertinimu, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2892-603/2013 (ir atitinkamai šioje byloje priimtuose Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose) nustatytos aplinkybės dėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų turi prejudicinę reikšmę. Tiek šioje nagrinėjamoje byloje, tiek ir nurodytoje byloje dalyvavo tie patys asmenys, aplinkybė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, neperduodama ginčo patalpų ieškovei, elgiasi neteisėtai, buvo įrodinėjimo dalykas jau kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ir šios aplinkybės dėl netinkamo sutarties vykdymo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ir šiai bylai dėl nuostolių atlyginimo.

26. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-3373-431/2018 (ir atitinkamai šioje byloje priimtuose Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose) teismai įvertino, kad, siekdama užtikrinti savo institucijos – Valstybės saugumo departamento tinkamą funkcionavimą, ieškovė privalėjo suteikti jai patalpas ar kitaip užtikrinti galimybę naudotis tam tikromis patalpomis. Vykdydama šią pareigą ieškovė ne tik iki 2015 m. gruodžio 31 d. be t ir 2016 m. sausio 1 d. vasario 23 d. laikotarpiu turėjo skirti asignavimus, kuriais turėjo užtikrinti Valstybės saugumo departamento sudarytos patalpų nuomos sutarties tinkamą vykdymą. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, neperduodama valstybės nuosavybėn ginčo patalpų, atliko neteisėtus veiksmus ir iš jų gavo naudos – pajamų iš nuomos mokesčio. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio atsakovės pajamos analogiškoje situacijoje yra įvertintos kaip ieškovės išlaidos dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, nes nuomos mokestis mokėtas iš valstybės biudžeto. Šioje byloje teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo kitaip kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių ar kitaip traktuoti šalių veiksmus, susijusius tiek su delsimu perduoti patalpas, tiek su trečiojo asmens Valstybės saugumo departamento mokėto nuomos mokesčio kaip valstybės išlaidų vertinimu. Pažymėtina ir aplinkybė, kad nepaisant to, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-3373-431/2018 dėl nuostolių atlyginimo Valstybės saugumas departamentas nuomos mokesčio už 2016 m. sausio 1 d. vasario 23 d. faktiškai nebuvo sumokėjęs, tačiau tiek pirmos ir apeliacinės instancijos teismai, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas už nurodytą laikotarpį patalpų nuomos mokestį kvalifikavo kaip valstybės išlaidas ir atitinkamai – nuostolius.

27. Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme. Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai remiantis CK 6.249 straipsniu, atlygintini kaltosios šalies sąskaita (CK 6.245 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008).

28. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai; žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais. Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019, 31 punktas). Požymiai, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl patirtos žalos – priteistinų išlaidų atlyginimo – pagrįstumo, yra jų būtinumas, t. y. jos turi būti realiai patirtos, ir jų atitiktis protingumo kriterijui, t. y. jos turi būti adekvačios.

29. Apibendrinant, atsakovės Vilniaus miesto veiksmų neteisėtumas, pasireiškęs sutartinės pareigos vykdymu, yra nustatytas prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu. Nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo nesutikti su ankstesniuose teismų sprendimuose pateiktu priežastinio ryšio vertinimu - jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi savo pareigą laiku perduoti valstybei ginčo patalpas, ši būtų galėjusi jas perduoti Valstybės saugumo departamentui naudotis neatlygintinai ir nebūtų patyrusi išlaidų patalpų nuomos mokesčiui mokėti. Taigi, kaip ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-3373-431/2018 (ir atitinkamai šioje byloje priimtuose Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose) ieškovės patirtos išlaidos pripažintinos ieškovės patirtais nuostoliais, kurie su atsakovių neteisėtais veiksmais yra susiję tiek tiesioginiu faktiniu, tiek teisiniu priežastiniu ryšiu – ieškovė patyrė realių nuostolių būtent dėl to, kad jai tinkamai ir laiku nebuvo perduotas Sutartyje nurodytas turtas.

30. Teismai įsiteisėjusiais sprendimais konstatavo, kad valstybės patirtos išlaidos, skiriant asignavimus Valstybės saugumo departamentui patalpų nuomos mokesčiui mokėti, pripažinti nuostoliais, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusiais su jau minėtais neteisėtais veiksmais. Byloje nėra ginčo, kad teismams sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo, 10 355,05 Eur nuomos mokestis už 2016 m. sausio 1 d. - 2016 m. vasario 23 d. laikotarpį faktiškai nebuvo nesumokėtas. Trečiajam asmeniui nevykdant pareigos mokėti nuomos mokestis, šis mokestis, kartu su kitomis sumomis - delspinigiais ir procesinėmis palūkanomis priteisti teismo sprendimu.

31. Teismo vertinimu, priteista, o vėliau trečiojo asmens atsakovei sumokėta 10 355,05 Eur nuomos mokesčio suma laikytina ieškovės patirtais nuostoliais, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusiais su atsakovės pareigos perduoti patalpas nevykdymu. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė negali būti atsakinga už tai, kad trečiasis asmuo Valstybės saugumo departamentas pažeidė terminą mokėti nuomos mokestį ir dėl to buvo priteisti delspinigiai ir procesinės palūkanos. Teismo vertinimu, Valstybės saugumo departamento sumokėta 1 361,8 Eur sumos dalis, skirta delspinigiams ir procesinėms palūkanoms apmokėti, nėra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės pareigos perduoti patalpas tinkamu nevykdymu. Šių išlaidų valstybė būtų galėjusi išvengti, jei trečiasis asmuo Valstybės saugumo departamentas būtų tinkamai vykdęs iš nuomos sutarties kylančią pareigą laiku mokėti nuomos mokestį.

Apibendrinant, teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas dėl 10 355,05 Eur žalos atlyginimo priteisimo yra pagrįstas, todėl ši ieškinio reikalavimų dalis tenkintina, tačiau ieškovei neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų, susijusių su likusia sumos dalimi, ieškinio reikalavimų dalis dėl 1 361,80 Eur sumos atmestina kaip neįrodyta (CK 6.245-6.249 str., CPK 178 str.).

CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu tenkintinas ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo, iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo 2020 m. birželio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kiti šalių argumentai teisinės reikšmės neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 270, 271 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei Lietuvos Respublikai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 10 355,05 Eur (dešimt tūkstančių trys šimtai penkiasdešimt penki eurai penki centai) nuostolių atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2020 m. birželio 12 d. nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, sumokant priteistą sumą į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo patvirtintos kopijos įteikimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.