Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-363-1032/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ patikslintą ieškinį atsakovui S. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo neteisėti veiksmai, kuriais ieškovei buvo padaryta žala, buvo nustatyti tyčinio bankroto byloje. Apelianto teigimu, byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių neteisėtus atsakovo S. M. veiksmus dėl tyčinio UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto, be to, jis niekada nebuvo nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, nei akcininkas. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti.

19. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. eB2-138-524/2022, kurioje buvo nustatytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tyčinio bankroto faktas, 2020 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad „nepaneigta pareiškėjos pozicija, jog S. M. ėjo faktinio įmonės direktoriaus pareigas“, o tai suponuoja išvadą, jog Klaipėdos apygardos teismas sutiko su UAB „(duomenys neskelbtini)“ argumentais, kad S. M. buvo faktinis įmonės direktorius ir būtent jis savo tyčiniais veiksmais privedė įmonę prie bankroto. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. e1-745-562/2021, kurioje S. M. teismo baudžiamuoju įsakymu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 208 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, nustatyta, kad „S. M., laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. kovo 21 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), faktiniu vadovu, ir laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. netinkamai tvarkė bendrovės apskaitos dokumentus, dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros“. Be to, minėto teismo baudžiamojo įsakymo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad S. M. savo kaltę pripažino. Pats S. M. pripažino, kad „R. N. tvarkė buhalteriją ir priimdavo sprendimus tik susijusius su buhalterija, o jis priiminėjo sprendimus statybos versle“. Taip pat baudžiamojoje byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo S. M..

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, tyčinio bankroto byloje nustatytos faktinės aplinkybės gali būti vertinamos kaip prejudiciniai faktai, sprendžiant dėl apelianto atsakomybės šioje byloje, nes apeliantas kaip suinteresuotas asmuo dalyvavo tyčinio bankroto byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

21. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Pažymima, kad kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, ne kartą konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 378/2009; kt.), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas. Tačiau tam tikrais atvejais į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėse bylose įeina faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose. Tokių faktų pavyzdžiai gali būti nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 392/2010; 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017, 28 punktas).

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje įrodinėjimo dalykas buvo S. M. vaidmuo įmonės valdyme. Tik nustačius, kad S. M. buvo įmonės faktinis vadovas, jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nagrinėjamuoju atveju civilinėje byloje taip pat vienas iš įrodinėjimo dalykų buvo S. M. statusas UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdyme. Taigi, esant šioms aplinkybėms, negali būti kvestionuojama ir iš naujo įrodinėjama faktinė aplinkybė, kad S. M. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktinis vadovas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pripažino, kad įrodyta, jog S. M. buvo faktinis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 41 punktas).

24. Pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, jog visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 47 punktas).

25. Kaip nurodo kasacinis teismas, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, jog neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

26. Pagal CK 2.87 straipsnio 1–6 dalių nuostatas juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Šie veiklos principai įpareigoja įmonės valdymo organus veikti išimtinai įmonės interesais, užtikrinti stabilią, efektyvią įmonės veiklą. Kasacinio teismo praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens valdymo organų narių pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos valdymo organų grįstos pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2013). Aplinkybė, ar įmonės valdymo organai, tarp jų – įmonės vadovas, nepažeidė fiduciarinių pareigų, nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje anksčiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsikirtimų į ieškovės reikalavimą ar savo paaiškinimų dėl ieškovės reikalavimo neteikė. Teikdamas apeliacinį skundą, atsakovas tik kvestionavo ankstesnių teismų įsiteisėjusius procesinius sprendimus ir juose nustatytas faktines aplinkybes, tačiau nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės žala būtų kilusi ir tada, jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia).

28. Priešingai, bylos aplinkybės tik patvirtina, jog nepaisant to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ Klaipėdos apygardos teismo sprendimu jau nuo 2017 m. gruodžio mėnesio pripažinta faktiškai nemokia, S. M., veikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, su ieškove UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ metalo gaminius pagal sutarties 1 priede nurodytas sąlygas, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo sumokėti už prekę. Gautus metalo gaminius UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo–pardavimo sutartimi perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 32 721,89 Eur, o reikalavimo teisę į 32 721,89 Eur (nepaisant to, kad įmonė neturėjo apyvartinių lėšų, negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, mokėti mokesčių į valstybės biudžetą) 2019 m. birželio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartimis perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dukterinei įmonei. Visuose šiuose sandoriuose dalyvavo S. M., kuris veikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir kuris žinojo, kad savo veiksmais daro žalą įmonės kreditorei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Visi šie atsakovo veiksmai, sudaryti sandoriai tyčinio bankroto byloje išsamiai išanalizuoti ir vertinti kaip atsakovo neteisėti veiksmai, bendrovei ekonomiškai nenaudingi sandoriai ginčui aktualiu laikotarpiu, pabloginę finansinę padėtį ir apriboję bendrovės kreditorių galimybę gauti reikalavimų patenkinimą ir sudarę pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu.

29. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į apelianto argumentus, kad negalima teigti, jog įmonės kreditorei – ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta žala, nes BUAB „(duomenys neskelbtini)“ yra dar nelikviduota. Tačiau tokius apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kai bankrutuojantis juridinis asmuo dar egzistuoja (nėra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro) kaip civilinių santykių subjektas, tokiu atveju visų kreditorių interesus gina bankroto administratorius. Tuo tarpu pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris buvo skolingas savo kreditoriui bankroto byloje neišieškotą finansinio reikalavimo sumą, pasibaigia ir bankroto byla, kurioje teikiamas prioritetas visų to juridinio asmens kreditorių lygiateisiškumui. Nuo to momento kiekvienas dėl tyčinio bankroto likviduotos bendrovės kreditorius, kurio finansiniai reikalavimai (jų dalis) nebuvo patenkinti bankroto byloje, turi teisę individualiai reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos (skolininkės bankroto byloje neišieškotos finansinio reikalavimo sumos) atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui. Tai neprieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui, kad tiesioginio ieškinio pateikimo bankroto byloje momento bei tvarkos neriboja bankroto stadija, išskyrus reguliavimą dėl prievolės subsidiarumo. Atsakingo dėl tyčinio bankroto asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydis gali būti aiškus bei akivaizdus ir iki bendrovės likvidavimo, išregistravimo iš Juridinių asmenų registro ir juo labiau po to. Todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo pateikimo momentas šiuo atveju sietinas ne su konkrečia bankroto stadija, bet su priteistino žalos atlyginimo dydžio aiškumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 43 punktas).

30. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byla dar nėra užbaigta, tačiau ieškovei padarytos žalos dydis yra aiškus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės 33 007,83 Eur sumos kreditinis reikalavimas buvo patvirtintas Klaipėdos apygardos 2020 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-138-524/2022, o R. N. šioje byloje sudarius taikos sutartį dėl 10 000 Eur žalos atlyginimo, ieškovės nepadengtų reikalavimų dydis – 23 007,83 Eur – ir sudaro patikslintu ieškiniu reikalaujamo priteisti žalos atlyginimo sumą.

31. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, atsakovas nurodo ir tai, kad jis nebuvo informuotas apie nagrinėjamos bylos laiką ir vietą, taip, pasak atsakovo, buvo pažeista jo teisė į teisingą teismo procesą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais atsakovo argumentais, iš elektroninės bylos medžiagos matyti, kad teismas ėmėsi visų veiksmų tinkamai pranešti atsakovui apie proceso eigą. Atsakovas S. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai ir pranešimas apie teismo posėdį įteikti tinkamai Civilinio proceso kodekso 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovas byloje 2022 m. vasario 22 d. pateikė prašymą dėl parengiamojo teismo posėdžio atidėjimo dėl atsakovo ligos. Apie kitą teismo posėdį atsakovas buvo tinkamai informuotas CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tačiau į teismo posėdį neatvyko, prašymų nepateikė. Taigi atsakovas pats nepasinaudojo savo teise atsiliepti į pareikštus reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo atsakovui nedalyvaujant (CPK 246 straipsnio 2 dalis).

32. Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad liudytoja R. N. buvo šališka, suinteresuota bylos baigtimi. Vien ta aplinkybė, kad 2021 m. gruodžio 2 d. teismas šioje byloje patvirtino ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės (pagal pradinį ieškinį) R. N. sudarytą taikos sutartį, nenustačius, kad R. N. parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ar ji skirtingai interpretuoja byloje nustatytas aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jie yra melagingi ir jais negali būti remiamasi priimant procesinį sprendimą. Aktualu ir tai, kad R. N. parodymai nebuvo pagrindinis įrodymas, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas procesinis sprendimas, jie vertinti visų byloje surinktų duomenų kontekste, todėl nelaikytini turėjusiais esminę įtaką ieškinio reikalavimų tenkinimui.

Dėl procesinės bylos baigties

33. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

34. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas faktines bylos aplinkybes bei teisinius argumentus, patvirtinančius pirmosios instancijos teismo išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais, pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

36. Atsakovo (apelianto) S. M. apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 600 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), nusprendžia, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos iš atsakovo ieškovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. M. 600 Eur (šeši šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidas ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“.