- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-23
- Bylos Nr.
- e2S-1057-1012/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-12050-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Jakutytė-Sungailienė
- Ieškovas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.18.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė, veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliančių M. M. (ieškovės) ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (atsakovės) atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl įpareigojimo sudaryti buto nuomos sutartį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama įpareigoti Lietuvos Respubliką, turto patikėjimo teise atstovaujamą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), sudaryti per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su ieškove buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), neterminuotą nuomos sutartį.
2. Ieškovė 2025 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti VMI perleisti butą, esantį (duomenys neskelbtini), tretiesiems asmenims iki bus išnagrinėta ši byla; leisti ieškovei laikinai iki bus išnagrinėta ši byla ir įsiteisės teismo sprendimas, laikinai gyventi (naudotis) bute, adresu (duomenys neskelbtini), įpareigojant VMI perduoti buto raktus ir netrukdyti jai patekti į butą. Taip pat ieškovė prašo atidėti žyminio mokesčio už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sumokėjimą iki bus išnagrinėta byla iš esmės. Ieškovė nurodė, kad:
2.1. 2025 m. gruodžio 12 d. ieškovė buvo iškeldinta iš buto ir šiuo metu ji yra benamė bei glaudžiasi pas geros valios žmones. Iš esmės pasikeitus faktinėms aplinkybėms ir valstybei perėmus butą, iškilo grėsmė, kad butas gali būti parduotas konkurso būdų tretiesiems asmenims, ir galimo teismo sprendimo patenkinimo atveju, sprendimas bus nebeįvykdomas.
2.2. Iki VMI priimant paveldėjimo teisės liudijimus, ieškovė gyveno ginčijamose patalpose, mokėjo mokesčius už butų komunalinius patarnavimus ir tai atsakovei buvo žinoma. VMI paveldėjimo teisės liudijimus gavo panaudodama apgaulę, kuri pasireiškė tuo, kad notarei VMI atstovė nurodė tikrovės neatitinkančias žinias (melagingas), kad dėl butų paveldėjimo teisme nėra ginčo, nors to metu Klaipėdos apygardos teisme apeliacine tvarka buvo nagrinėjama civilinė byla dėl nuosavybės teisės į butus pripažinimo M. M., dėl ko apeliacinis teismas panaikino sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo pasiūlant ieškovei ginčyti ir paveldėjimo teisės liudijimus.
2.3. Ieškovė neturi kito gyvenamojo būsto, stovi eilėje socialiniam būstui gauti. Šiuo metu ieškovė iš buto yra iškeldinta, bute niekas negyvena. Bute liko visi ieškovės asmeniniai, buities daiktai. Kaip ir visi gyvenamame name žiemos periodu butai yra šildomi, tačiau šiuo metu už šį butą niekas nemoka mokesčių – butas išnaudojamas neracionaliai, niekas butu nesinaudoja ir artimiausiu metu nesinaudos, o ieškovė, gyvenusi šiame bute, yra iškeldinta ir neturi kur šiuo metu gyventi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. gruodžio 19 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo tenkino, o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies ir ieškovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto atsakovės Lietuvos Respublikos vardu (turto patikėtinis VMI), nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės nurodytus motyvus dėl žyminio mokesčio atidėjimo būtinumo, į bylą pateiktus įrodymus apie jos turtinę padėtį, neįgalumą, vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, teisės į teisminę gynybą principais, atsižvelgiant į tai, jog ieškovei žyminio mokesčio mokėjimas už atskirąjį skundą buvo atidėtas, ieškovės prašymą dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo tenkino.
5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė, kurios vardu yra registruotas ginčo nekilnojamasis turtas, turėtų teisę šiuo turtu laisvai disponuoti. Atsižvelgiant į ieškinio turinį bei reiškiamą reikalavimą iš esmės svarbu, kad ginčo turtas bylos nagrinėjimo metu išliktų atsakovės nuosavybėje, t. y. bylos nagrinėjimo metu išliktų ta pati padėtis, kuri buvo ieškovės kreipimosi į teismą metu. Nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė , jog galimai ieškovei palankus teismo sprendimas, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali tapti neįvykdomas, nes, nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, išliktų galimybė ginčo turtą perleisti kitiems asmenims, todėl ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju teismo sprendimo į vykdymas būtų apsunkintas arba pasidarytų neįmanomas.
6. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė taip pat prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – leisti ieškovei laikinai iki bus išnagrinėta ši byla ir įsiteisės teismo sprendimas, gyventi bute (naudotis butu), adresu (duomenys neskelbtini), įpareigojant VMI perduoti buto raktus ir netrukdyti ieškovei patekti į butą. Pažymėtina, jog teismas 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo ieškovė prašė sustabdyti 2025 m. lapkričio 21 d. antstolio J. P. patvarkymą, kuriuo nutarta iškeldinti ieškovę iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), su visais jai priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Iš ieškovės pateikto iškeldinimo protokolo matyti, jog 2025 m. gruodžio 12 d., 10.32 val. baigtas ieškovės priverstinis iškeldinimas iš ginčo nekilnojamojo turto. Taigi, pritaikius ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę ir jai toliau leidus naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu, iš esmės būtų paneigtas ankstesnio teismo sprendimo priverstinis įvykdymas, t. y. ieškovės iškeldinimas iš ginčo buto. Minėta ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nėra tiesiogiai susijusi su būsimo teismo spendimo, kuris gali būti palankus ieškovei, įvykdymo užtikrinimu, todėl ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje dalyje atmestinas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
7. Ieškovė atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kuria atmestas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, t. y. leisti ieškovei laikinai iki bus išnagrinėta ši byla ir įsiteisės teismo sprendimas, gyventi (naudotis) bute, adresu (duomenys neskelbtini), įpareigojant VMI perduoti buto raktus ir netrukdyti jai patekti į butą, panaikinti ir šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino visų ieškovės nurodytų aplinkybių. 2025 m. gruodžio 9 d. teismo nutartis dėl antstolio patvarkymo sustabdymo nėra įsiteisėjusi. Ieškovė pati savo noru 2025 m. gruodžio 10 d. buvo nuvykusi pas antstolį ir prašė pratęsti terminą išsikėlimui, kol bus išnagrinėta ši byla arba tiesiog pati geranoriškai perduos buto raktus antstoliui. Tačiau nei su vienu, nei su antru pasiūlymu antstolis nesutiko ir taikė priverstinį iškeldinimą.
7.2. 2025 m. gruodžio 12d. iškeldinimas buvo įvykdytas tik faktinis, tačiau bute liko visi ieškovės namų apyvokos daiktai, asmeniniai daiktai, rūbai, buities įrankiai ir pan. (tiesiog pačiai ieškovei uždrausta patekti į butą pakeičiant durų spyną, o visą kitą liko nepakitę). Ieškovė šiuo metu neturi kur gyventi, glaudžiasi pas geros valios žmones.
7.3. Ieškovė visada mokėjo ir moka mokesčius už buto komunalinius patarnavimus. Dabar susidarė tokia situacija, kad butu niekas nesinaudoja ir negali VMI juo naudotis ir realizuoti dėl taikomo draudimo. Butas yra šildomas, teikiamas kitos paslaugos už kurias niekas nemoka. Galimai patenkinus ieškinį, ieškovė turės teisę grįžti į butą ir jame gyventi.
Atsiliepimas
8. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, kuriuo prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad:
Šalies argumentai
8.1. Ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nėra tiesiogiai susijusi su byloje jos pareikšto reikalavimo užtikrinimu.
8.2. Atsakovė yra teisėta buto savininkė, todėl prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas nepagrįstai apribotų atsakovės, kaip teisėtos buto savininkės, teisę naudotis jai priklausančiu turtu.
8.3. Teismo sprendimas dėl ieškovės iškeldinimo iš ginčo buto įsiteisėjo 2024 m. gegužės 23 d. ir priverstinai buvo pradėtas vykdyti nuo 2024 m. spalio 30 d., o buvo įvykdytas tik 2025 m. gruodžio 12 d., t. y. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki ieškovės priverstinio iškeldinimo praėjo beveik vieneri metai ir septyni mėnesiai. Taigi ieškovė jau gerokai anksčiau galėjo pasirūpinti savo asmeniniais daiktais ir savarankiškai išsikelti iš ginčo buto, o ne laukti kol šis procesas bus vykdomas antstolio priverstine tvarka.
9. Atsakovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kuria atsakovei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas perleisti jai nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės atskirąjį skundą patenkinti. Atsakovė nurodė:
9.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad šiuo atveju nėra aišku, koks yra ieškovės teisinis pagrindas reikalavimui – įpareigoti atsakovę sudaryti per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su ieškove buto neterminuotą nuomos sutartį, patenkinti, nes šalių nesieja jokie teisiniai santykiai.
9.2. Tarp ieškovės pareikšto reikalavimo ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra priežastinio ryšio.
9.3. Atsakovė yra teisėta buto savininkė, to fakto neginčija ir pati ieškovė, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos ir neteisėtos ir pažeidžiančios atsakovės, kaip teisėtos buto savininkės, teises, t. y. laisvai ir savo nuožiūra disponuoti turtu.
9.4. Atsakovė neturi jokio teisinio įsipareigojimo sudaryti neterminuotą nuomos sutartį su ieškove, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai riboja ir pažeidžia atsakovės, kaip buto savininkės, teises.
9.5. Tokia situacija, kai vien ieškinio pareiškimas suteikia ieškovei teisę bylos nagrinėjimo laikotarpiu neatlygintinai naudotis ginčo turto, pažeidžiant savininko teises, yra negalima.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskiruosius skundus, absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirųjų skundų ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
12. Apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo
13. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu ir atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus – Nekilnojamojo turto registro išrašą bei antstolių informacinės sistemos duomenis.
14. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).
15. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, šalių dėstomais argumentais, pažymi, jog atsakovė neįrodė naujų rašytinių įrodymų teikimo būtinumo apeliacinės instancijos teismui. Be to, byloje užtenka duomenų šalių atskiriesiems skundams išnagrinėti ir teismo procesiniam sprendimui priimti, todėl ieškovės teikiami nauji įrodymai nepriimami į bylą.
16. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ieškovė į bylą pateikė procesinį dokumentą, kurį įvardino „Paaiškinimas dėl atsakovės atskirojo skundo“ (DOK-9040).
17. Pagal CPK 302 straipsnį apeliaciniam procesui yra taikomos tik tos bendrosios CPK normos, reglamentuojančios procesą pirmosios instancijos teisme, kurios neprieštarauja CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms specialiosioms apeliacinio proceso taisyklėms. Vadinasi, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyvių teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiosiose apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, įtvirtintus draudimus bei ribojimus.
18. Lietuvos apeliacinis teismo praktikoje pasisakyta, jog CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, pasibaigus įstatymų leidėjo nustatytam terminui tokiam procesiniam veiksmui atlikti, jau negali būti priimami. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis papildomai išdėsto atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami dar ir dėl tos priežasties, kad apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį ar atskirąjį skundą bei atsiliepimus į juos (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. e2-854-467/2025 ir kt.).
19. Susipažinus su ieškovės pateiktu aktualiu procesiniu dokumentu nustatyta, kad juo yra siekiama atsikirsti į atsakovės atskirojo skundo argumentus. Tokiu būdu ieškovė, be kita ko, dar kartą pateikia savo poziciją dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateikto procesinio dokumento (DOK-9040) nepriima ir nevertina sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimus.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo
20. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino iš dalies ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovės atžvilgiu taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl ginčo buto nuosavybės teisės perleidimo draudimo, o kitą prašymo dalį – leisti ieškovei laikinai iki bus išnagrinėta byla ir įsiteisės teismo sprendimas, gyventi ginčo bute, įpareigojant VMI perduoti buto raktus ir netrukdyti ieškovei patekti į butą – atmetė. Ieškovė ir atsakovė pateikė atskiruosius skundus, kuriais ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas. Ieškovė nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria netenkintas jos prašymas dėl laikino leidimo gyventi ginčo bute, o atsakovė – dėl taikytos laikinosios apsaugos priemones, kuria atliktas įrašas viešame registre.
21. Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo – nes pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad šiuo atveju nėra aišku, koks yra ieškovės teisinis pagrindas reikalavimui. Be to, atsakovės teigimu, ieškinio reikalavimas nėra susijęs su turto perleidimu ar jo netekimu, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai riboja jos nuosavybės teises. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.
22. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021; kt.).
23. Sprendžiant dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos teismų praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020; kt.). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019).
24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodyta, kad preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021).
25. Ieškiniu ieškovė prašo įpareigoti Lietuvos Respubliką, turto patikėjimo teise atstovaujamą VMI, per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškove ginčo buto neterminuotą nuomos sutartį. Iš pateikto ieškinio matyti, kad ieškovė jame aiškiai suformulavo savo reikalavimą, nurodė faktines aplinkybes, kuriomis šį reikalavimą grindžia, identifikavo ginčo objektą, išdėstė savo poziciją dėl pažeistų teisių pobūdžio bei pateikė šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Taigi spręsti, kad ieškinys yra neaiškus, jo dalykas neapibrėžtas ar kad ieškovė apskritai nesuformulavo teisminės gynybos siekio, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė nesutinka su ieškovės pasirinktu teisių gynimo būdu, jos nurodomu teisiniu argumentavimu ar remiasi kitokiu ginčo teisiniu vertinimu, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškinys yra akivaizdžiai negalintis lemti ieškovei palankaus teismo sprendimo.
26. Nors atsakovė kvestionuoja ieškinio teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK nenustato ieškovo pareigos nurodyti ieškinio teisinį pagrindą ar atsakovo pareigos, atsikertant į ieškovo reikalavimus, nurodyti atsikirtimo teisinį pagrindą. Kitaip tariant, šalys neturi pareigos nurodyti, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojamas šalių teisinis santykis ar kokia teisės norma turėtų būti taikoma nagrinėjant civilinį ginčą. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021 22 punktą; 2024 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-378/2024 33 punktą).
27. Pažymėtina ir tai, kad teisinis ieškinio pagrįstumo vertinimas, įskaitant klausimą, ar ieškovės nurodytas Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis konkrečiu atveju gali sudaryti pagrindą jos reiškiamam reikalavimui tenkinti, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Toks vertinimas suponuoja išsamų bylos faktinių aplinkybių tyrimą, šalių paaiškinimų ir pateiktų įrodymų visumos analizę, taip pat taikytino teisinio reglamentavimo turinio ir jo santykio su konkrečia situacija nustatymą. Šių klausimų teismas nesprendžia ieškinio priėmimo ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Nagrinėjamu atveju ieškinys yra priimtas, todėl spręstina, kad teismas nenustatė tokių akivaizdžių ieškinio trūkumų, dėl kurių ieškinio nagrinėjimas civilinio proceso tvarka būtų negalimas. Atsižvelgiant į tai, šioje bylos stadijoje nėra pagrindo spręsti, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, neaiški ieškovės reiškiamų reikalavimų apimtis ar kad ieškovė savo interesus gina aiškiai netinkamu būdu ir pagal ieškovės reikalavimus negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Esant šioms aplinkybėms, nurodyti atsakovės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
28. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su atsakovės argumentais, jog ieškinio reikalavimas nėra susijęs su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis – įrašu viešame registre dėl nuosavybės perleidimo draudimo.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1218-180/2018; 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1130-1120/2020).
30. Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikytų tokia apimtimi, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą; proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-397-467/2023). Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kartu nesukeltų atsakovui nuostolių arba jie būtų minimalūs (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-285/2008). Šiems tikslams pasiekti teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi atidžiai parinkti jų rūšį.
31. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, pažymi tai, jog taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).
32. Byloje pareikštų ieškovės prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai ir juose išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad šiuo atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą. Nagrinėjamu atveju ieškovė laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia, kad atsakovei būtų uždrausta perleisti nuosavybės teisę į ginčo butą kitiems asmenims. Pritaikius tokias laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išnagrinėjimo būtų užtikrintas situacijos status quo ir išlaikyta proporcinga interesų pusiausvyra. Tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu ginčo butas būtų perleistas tretiesiems asmenims, pasikeistų tiek teisinė, tiek faktinė situacija, galėtų atsirasti būtinybė į procesą įtraukti naujus asmenis, o būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų. Be to, priešingai nei nurodo atsakovė, pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios ginčo šalių status quo išsaugojimą, didelių suvaržymų atsakovei nesukelia. Pirmosios instancijos teismo pritaikytas draudžiamasis įrašas viešame registre yra ribotos apimties priemonė: ji laikinai riboja tik disponavimą ginčo turtu, tačiau nepanaikina kitų su turto valdymu susijusių teisių, nesukuria ieškovei papildomų teisių ir nesuponuoja išankstinio jos reikalavimo patenkinimo. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesukelia atsakovei akivaizdžiai neproporcingų suvaržymų, yra ribotos apimties ir pagrįstos bylos duomenimis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad taikytos priemonės atitinka proporcingumo, teisingumo bei šalių interesų pusiausvyros principus ir nesudaro pagrindo jų naikinti ar keisti.
33. Apibendrinant išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės egzistuoja tikimybė, jog teismo sprendimas gali tapti neįvykdomas arba apsunkintas jo vykdymas, nes, nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, išliktų galimybė ginčo turtą perleisti kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos, leidžia išsaugoti situaciją dėl ginčo objekto iš esmės nepakitusią (status quo) iki galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo šioje civilinėje byloje. Pritaikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės nelems neproporcingo atsakovės teisių suvaržymo.
34. Tuo tarpu ieškovė atskiruoju skundu iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas jos nurodytas aplinkybes, susijusias su prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone – leisti ieškovei laikinai, iki bus išnagrinėta byla ir įsiteisės teismo sprendimas, gyventi ginčo bute, įpareigojant VMI perduoti buto raktus ir netrukdyti ieškovei patekti į šį butą. Ieškovė nurodo, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gruodžio 9 d. nutartis, kuria atmestas jos prašymas sustabdyti antstolio 2025 m. lapkričio 21 d. patvarkymo vykdymą, skundžiamos nutarties priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjusi, o 2025 m. gruodžio 12 d. atliktas iškeldinimas buvęs tik faktinis, nes ginčo bute liko jos namų apyvokos daiktai, asmeniniai daiktai, rūbai, buities reikmenys ir kitas turtas.
35. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. Iš bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 178 straipsnio 3 dalis) duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu buvo nuspręsta iškeldinti ieškovę iš atsakovei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų su visais jai priklausančiais daiktais per 15 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodytas teismo sprendimas įsiteisėjo 2024 m. gegužės 23 d., todėl nuo šio momento jis tapo privalomas vykdyti ir pagal jį pagrįstai buvo atliekami vykdymo veiksmai. Dėl to aplinkybė, kad 2025 m. gruodžio 9 d. nutartis dėl atsisakymo sustabdyti konkretų antstolio patvarkymą skundžiamos nutarties priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjusi, savaime nepaneigia vykdymo veiksmų teisėtumo ir neturi lemiamos reikšmės nagrinėjamam klausimui. Vykdymo veiksmai buvo atliekami ne pagal minėtą 2025 m. gruodžio 9 d. nutartį, bet pagal jau anksčiau įsiteisėjusį ir vykdytiną Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą.
36. Vertinant ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę, pažymėtina, kad jos tenkinimas faktiškai reikštų laikino pobūdžio grąžinimą ieškovės į gyvenamąsias patalpas, iš kurių ji jau yra iškeldinta pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Tokia priemonė savo turiniu ne tiek užtikrintų būsimo sprendimo įvykdymą, kiek sukurtų naują faktinę padėtį ir iš esmės paneigtų jau įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Ieškovės argumentai, kad ginčo bute liko jos asmeniniai ir namų apyvokos daiktai, taip pat nesudaro pagrindo tenkinti prašymo leisti jai laikinai gyventi ginčo bute. Toks faktas gali suponuoti ieškovės teisę imtis veiksmų dėl savo daiktų atsiėmimo, tačiau nesudaro teisinio pagrindo suteikti jai laikiną valdymo ar naudojimosi teisę į atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Ieškovė savo daiktų atsiėmimo klausimą gali spręsti kitais teisiškai leistinais būdais – derindama jų pasiėmimo laiką ir tvarką su atsakove, taip pat, jei reikia, pasitelkdama vykdymo procese dalyvaujančius asmenis. Priešingas sprendimas ne tik neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių paskirties (šios nutarties 29 punktas), bet ir nepagrįstai pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, nes ieškovei būtų suteiktas faktinis pranašumas, nesuderinamas su jau įsiteisėjusio teismo sprendimo turiniu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią ieškovės prašymo dalį, o ieškovės atskirojo skundo argumentai nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
37. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
38. Atsižvelgdamas į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, todėl apskųsta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apeliančių atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Ieškovės M. M. atskirąjį skundą atmesti.
Atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atskirąjį skundą atmesti.
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.