Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės, Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. J. (G. J.) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-377-286/2020 pagal ieškovės S. V. ieškinį G. J. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo ir G. J. priešieškinį ieškovei S. V. dėl žalos atlyginimo, kompensacijos, įsiskolinimo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

23. Apeliaciniu skundu atsakovas G. J. skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo priešieškinio reikalavimas priteisti 493,93 Eur kompensaciją iš ieškovės dėl nepagrįsto praturtėjimo. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka neskundžiama, todėl įvertinus, kad minėtoje sprendimo dalyje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, teisėjų kolegija nagrinėja, vertina ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde apskųstos nutarties dalies teisėtumo bei pagrįstumo.

24. Byloje kilo ginčas dėl nepilnamečiam vaikui išieškotų išlaikymo lėšų, kaip be pagrindo gautų piniginių lėšų, išreikalavimo iš minėtų lėšų tvarkytojo.

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis.

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; kt.).

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse akcentuojama, kad Civiliniame kodekse įtvirtintas vaiko, kaip savarankiško teisės subjekto, statusas. Tai reiškia, kad tikrasis prievolinio išlaikymo teisinio santykio subjektas yra vaikas, išlaikymui gaunamas turtas ar lėšos yra vaiko nuosavybė, o tėvai turi tik tvarkymo teisę (uzufruktą). Lėšų savininkas pagal teismo sprendimą, kuriuo priteistas išlaikymas, yra vaikas ir šios lėšos negali tapti vieno iš tėvų nuosavybe. Jeigu būtų nustatyta, kad pinigų išieškojimo metu vaiko išlaikymo įsiskolinimas neegzistavo ir šias lėšas savo poreikiams tenkinti panaudojo uzufruktatorius, gali būti sprendžiama dėl nepagrįsto praturtėjimo normų taikymo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad uzufruktatoriui tenkančios pareigos, susijusios su vaikui nuosavybės teise priklausančio turto, be kita ko, gaunamo ir kaip išlaikymas, tvarkymu, turi būti vykdomos sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016). Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Todėl, sprendžiant reikalavimo dėl išlaikymo lėšų kaip nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo pagrįstumą, reikšmingos aplinkybės dėl išlaikymo lėšų gavėjo veikimo sąžiningumo (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-916/2019).

28. Nagrinėjamu atveju, piniginės lėšos iš apelianto G. J. buvo išieškotos egzistuojant teisėtam pagrindui – Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-3-844/2016, kuria apeliantas, be kita ko, buvo įpareigotas teikti nepilnamečiam sūnui J. J. išlaikymą po 120 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, pavedant motinai S. Y. (šioje byloje ieškovei) tvarkyti sūnaus lėšas uzufrukto teise (1 t., b. l. 7-16). Antstolio L. J. 2020 m. vasario 4 d. pažymos Nr. S-20-53-2772 „Dėl informacijos pateikimo“ duomenys patvirtina, kad vykdomojoje byloje Nr. 0053/14/00204/1 G. J. iki 2020 m. sausio 7 d. yra neskolingas išieškotojai (ieškovei) nepilnamečio sūnaus išlaikymo ir yra susidariusi 308,48 Eur išlaikymo permoka (1 t., b. l. 145), tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pakankamą pagrindą apeliantui priteisti iš ieškovės kompensaciją už nepagrįstą praturtėjimą.

29. Kaip minėta, tam, kad būtų galima taikyti nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, svarbu nustatyti, ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų, arba ar ieškovė elgėsi nesąžiningai gaudama ir naudodama vaiko išlaikymo lėšas.

30. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2019 m. lapkričio 26 d. antstolio L. J. pažymoje Nr. S-19-53-23826 nurodyti duomenys apie priskaitytą ir išieškotą išlaikymo sumą yra netikslūs ir prieštaringi. Apelianto teigimu, kadangi sūnus visą 2019 m. spalio mėn. su ieškove negyveno ir nebuvo jos priežiūroje, ieškovei nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. jis turėjo sumokėti vaiko išlaikymui 129 Eur mažiau, t. y. ne 8 585 Eur, o 8 456 Eur. Be to, apelianto teigimu, pagal jo darbovietės UAB „Hoptransa“ pažymas iš darbo užmokesčio 2017-2019 m. buvo išskaičiuota 29,93 Eur didesnė suma, negu nurodyta pažymoje, ieškovė taip pat dėl per didelės antstolio iš jo išieškotos sumos nepagrįstai praturtėjo 463,99 Eur suma.

31. Tačiau teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams šiuo aspektu, kaip nepagrįstus atmeta minėtus apeliacinio skundo argumentus. Pažymėtina, kad pagal CK 3.202 straipsnio 1 dalį, vaikui nustačius globą (rūpybą), išlaikymas išieškomas globėjui (rūpintojui), kuris privalo naudoti gautą išlaikymą išimtinai vaiko interesams. CK 3.195 straipsnis nustato bendrąją taisyklę, kad atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią (CK 3.179-3.181 straipsniai) tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus išlieka. Tokiu atveju iš tėvų išieškotas išlaikymas perduodamas vaiko globėjui (rūpintojui), o jeigu vaikas yra vaikų globos institucijoje, išlaikymas pervedamas į vaiko vardu atidarytą sąskaitą (CK 3.202 straipsnis). Minėtų teisės nuostatų visuma suponuoja išvadą, kad tėvų prievolė išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra asmeninė turtinė prievolė, kuri negali būti perleidžiama ar perkelta kitiems asmenims, taip pat negali būti atsisakyta ją vykdyti. Netgi ir tuo atveju, kai vaikui yra nustatyta globa (rūpyba), tėvų prigimtinė prievolė (pareiga) išlaikyti savo nepilnamečius vaikus neišnyksta.

32. Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 26 d. Visagino savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮAP-E-364 šalių sūnui Jevgenijui ieškovės prašymu buvo nustatyta laikinoji rūpyba nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. iki 2020 m. kovo 24 d. ir vaiko rūpintoja buvo paskirta nepilnamečio sesuo O. V. (1 t., b. l. 120). Visagino savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. ĮAP-E-428, atsižvelgiant į ieškovės 2019 m. lapkričio 11 d. prašymą, minėtas įsakymas buvo panaikintas nuo 2020 m. lapkričio 12 d. (1 t., b. l. 121). Teismo posėdyje liudytoja apklausta O. V. nurodė, kad broliui Jevgenijui gyvenant su ja, motina (ieškovė) jai pervedinėjo pinigus brolio išlaikymui, ji padėdavo broliui įsigyti drabužių už motinos pervestus pinigus. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgus į tai, kad šalių nepilnamečiam sūnui nustatyta laikinoji globa nepanaikino tėvų, taigi ir apelianto, prigimtinės prievolės (pareigos) išlaikyti nepilnametį sūnų, išieškotas išlaikymas buvo perduodamas vaiko rūpintojai, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto argumentui, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. apeliantas G. J. turėjo sumokėti ieškovei sūnaus išlaikymui 129 Eur ( už 2019 m. spalio mėn.) mažiau.

33. Kaip teisingai skundžiamo sprendimo motyvuose nurodė pirmosios instancijos teismas, iš G. J. pateiktos pažymos apie darbo užmokestį 2017 m. (1 t., b. l. 74) matyti, kad 2017 m. gruodžio mėn. sūnaus išlaikymui išskaityta 202,72 Eur, o iš ieškovės pateikto banko sąskaitos išrašo (1 t., b. l. 127) seka, kad ieškovei buvo pervesta tik 172,78 Eur. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė savaime nėra pagrindas spręsti, kad dėl sąskaitybos klaidų iš apelianto buvo išieškota vaiko išlaikymo 29,93 Eur daugiau, nei priklausė. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad dėl nurodytų duomenų patikslinimo apeliantas kreipėsi į UAB „Hoptransa“, kurios atsakingas darbuotojas atlikdavo išskaitymus iš jo darbo užmokesčio bei kitų išmokų vaiko išlaikymui ir šias lėšas pervesdavo ieškovei, ir gavęs naujas pažymas iš UAB „Hoptransa“, kreipėsi į antstolį dėl duomenų vykdomojoje byloje Nr. 0053/14/00204/1 patikslinimo. Naujų pažymų apeliantas į bylą taip pat nepateikė (CPK 176, 177, 185 straipsniai), todėl byloje nesant tikslių, neabejotinų duomenų apie 2017 m. gruodžio mėn. atliktus išskaitymus iš G. J. darbo užmokesčio bei kitų išmokų vaiko išlaikymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos atsakovo argumentus dėl nepagrįsto ieškovės praturtėjimo vertino kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

34. Apeliantas tiek priešieškinyje, tiek apeliaciniame skunde pateikė savo skaičiavimus dėl priskaičiuotų ir išieškotų vaiko išlaikymo lėšų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d., kurie, apelianto teigimu, patvirtina, kad dėl per didelės antstolio iš jo išieškotos sumos ieškovė nepagrįstai praturtėjo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie skaičiavimai nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Pažymėtina, kad nors 2019 m. lapkričio 26 d. antstolio L. J. pažymoje Nr. S-19-53-23826 (1 t., b. l. 71) nurodyta, kad 2018-2019 m. atsakovo darbovietė pervedė į ieškovės sąskaitą 1 375,37 Eur vaiko išlaikymo, tačiau sugretinus šiuos duomenis su ieškovės pateiktais banko sąskaitos išrašų duomenimis 2018-2019 m. (1 t., b. l. 127), akivaizdu, kad minėta vaiko išlaikymo suma atsakovo darbovietės buvo pervesta 2018 m., o 2019 m. vaiko išlaikymui atsakovo darbovietės pervesta 817,36 Eur suma (paskutinis mokėjimas atliktas 2019 m. birželio 4 d.) pažymoje neatsispindi. Šios pažymos surašymo metu vaiko išlaikymui apelianto darbdavio 2019 m. pervestos lėšos 2019 m. rugpjūčio 28 d. antstolio L. J. patvarkymu buvo įskaitytos kaip skolos dengimas vykdomojoje byloje Nr. 0053/15/00380/1 pagal išieškotojos (ieškovės) prašymą (1 t., b. l. 119). 2020 m. sausio 22 d. antstoliui L. J. patvarkymu Nr. S-20-53-1816 patvarkymą dėl įskaitymo panaikinus, vaiko išlaikymui G. J. darbovietės 2019 m. pervesta 817,29 Eur suma liko apskaitoma vykdomojoje byloje Nr. 0053/14/00204/1 (1 t., b. l. 130). Būtent dėl tos priežasties, kad 2019 m. rugpjūčio 28 d. antstolio L. J. patvarkymu buvo atliktas įskaitymas, 2019 m. kovo 5 d. antstolio L. J. pažymos Nr. S-19-53-4545 (t. 1, b. l. 64) ir 2019 m. lapkričio 26 d. pažymos Nr. S-19-53-23826 (1 t., b. l. 71) duomenys apie 2019 m. vaiko išlaikymui apelianto darbovietės pervestas lėšas nesutapo.

35. Nagrinėjamo ginčo kontekste reikšminga ir tai, kad į bylą nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių ieškovės nesąžiningumą gaunant ir naudojant vaiko išlaikymo lėšas (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose konstatavo, kad atsakovo teiginiai apie tai, jog šalių nepilnametis sūnus nuo 2017 m. vasario 19 d. (laikotarpiais nuo 2017 m. vasario 19 d. iki 2018 m. vasario 16 d., nuo 2019 m. sausio 9 d. iki 2019 m. kovo 1 d. ir nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d.) pas jį gyveno apie 15 mėnesių, ir kad ieškovė per tą laiką nedalyvavo sūnaus išlaikyme, yra nepagrįsti. Byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai daryti priešingą išvadą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kaip matyti iš Visagino socialinių paslaugų centro 2018 m. vasario 1 d. pažymos Nr. Sr-72 (1 t., b. l. 118) duomenų, šalių nepilnametis sūnus J. J. mokosi Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centre, gyvena atskirai nuo tėvų bendrabutyje, savaitgaliais būna pas motiną, o pas tėvą būna, kai šis grįžta iš komandiruočių. Pažymoje taip pat nurodoma, kad motina sūnų pilnai aprūpina – jis turi pakankamai maisto produktų, reikiamų drabužių ir avalynės, dienpinigių kasdienėms išlaidoms. Banko sąskaitos išrašas (1 t., b. l. 125) patvirtina, kad ieškovė 2018-2019 m. į sūnaus sąskaitą pervedė iš viso 920,48 Eur. Teismo posėdyje liudytoja apklausta O. V. paaiškino, kad motina pervesdavo pinigus brolio išlaikymui ne tik tuo metu kai brolis gyveno pas ją, bet jam motina drabužius pirkdavo ir broliui gyvenant pas tėvą ir bendrabutyje, suruošė brolį kelionei su tėvu į Rusiją ir kt.. Minėti duomenys nėra paneigti, todėl nesant byloje jokių įrodymų apie tai, kad uzufruktatorė (ieškovė), net jei ir yra gavusi daugiau vaiko išlaikymo lėšų, negu priklausė, priteisto išlaikymo sumas indeksavus, jas panaudojo ne nepilnamečio sūnaus poreikiams tenkinti, o kitiems tikslams, teisėjų kolegijos vertinimu, spręsti, kad ji elgėsi nesąžiningai ir nepagrįstai praturtėjo apelianto sąskaita, nėra pagrindo.

36. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.

37. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypta nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.).

38. Pagal kasacinio teismo praktiką bylose dėl be pagrindo įgyto turto būtent ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo įrodinėjimo pareigos neįvykdė, t. y. neįrodė, kad ieškovė praturtėjo jo sąskaita. Iš skundžiamo sprendimo turinio taip pat matyti, kad teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Apelianto nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo taip pat atmestini.

40. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą bei vertindamas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo institutą, taip pat procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodyto atsakovo G. J. apeliacinis skundas netenkinamas, skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

42. Apeliacinio skundo netenkinus, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o ieškovei priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos 250 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keltų klausimų pobūdį, pateikto atsiliepimo argumentavimą, apimtį, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas (2015 m kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), nėra užaukštintos, yra pagrįstos ir priteistinos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto G. J. (G. J.), asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovės S. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.