Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas D. P. per atstovą kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Gjensidige“ priteisti 11 350 Eur draudimo išmokos, 500 Eur išlaidų, susijusių su ikiteisminio skolos išieškojimu, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdyje ieškovas D. P. ir jo atstovas advokato padėjėjas Artūras Vitkus palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti.

Liudytojas L. S. teismo posėdyje parodė, jog yra UAB „Amsas“ vadovas, su ieškovu yra pažįstami daug metų. Paaiškino, jog visos draudimo bendrovės diagnostiką atlieka vietoje. Šiuo atveju ieškovas telefonu informavo, kad draudimo bendrovė norės paimti automobilį. Penktadienį iš „Falk“ vežimo bendrovės paskambino vairuotojas ir pasakė, kad paims automobilį. Automobilis yra didėlės vertės, todėl prašė atsivežti priėmimo – perdavimo aktą. Vairuotojas atsakė, kad tokio dokumento neturi – turi tik važtaraštį. Atvykęs „Falk“ vairuotojas priėmimo – perdavimo akto neturėjo, parodė važtaraštį, kuriame užsakovu nurodytas pats liudytojas S. Tokioje situacijoje liudytojas atsisakė perduoti automobilį. Pastebėjo, jog iš draudimo bendrovės tik po trijų mėnesių gavo atsakymą dėl sąmatos, paaiškinant, kad vyksta tyrimas. Parodė, jog automobilyje (duomenys neskelbtini) pakeitus elektros lemputę, kompiuteris ir toliau gali rodyti klaidą, t. y. gedimą, kol jis nebus ištrintas kompiuteryje. (duomenys neskelbtini) vairuotojo pusės pagalvė visada suveikia, nepriklausomai, kur yra smūgis, dėl keleivio pusės yra tam tikrų niuansų.

Liudytojas A. M. teismo posėdyje parodė, kad dirba „Moller Auto Keturi žiedai“ meistru - priėmėju. Turi transporto inžinieriaus išsilavinimą. Paaiškino, kad šviesos galėjo būtų perdegusios anksčiau nei iššoko oro pagalvės. Protokole nurodyta, kad nutrūkęs elektrinis maitinimas lemputei. Europos gamintojų automobiliuose suveikus bet kuriai pagalvei šauna ir vairo oro pagalvė, ir panelės. Amerikos rinkos šauna tik vairo pagalvė, jei keleivio vietoj kas nors sėdi, tuomet ir panelė. Pagalvės jungtį galima išjungti, tuomet nešaus. Jo užduotis yra nuskaityti klaidas, daryti išvadas niekas neprašo.

Liudytojas D. D. teismo posėdyje parodė, kad jam užduotis per programėlę duoda dispečeris. Neatsimena su kuo bendravo, atvykęs paimti automobilio į UAB „Amasas“, gal su savininku. Šiuo atveju jam nedavė automobilio, nes neturėjo kažkokio dokumento (įgaliojimo).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 5 d. tarp D. P. ir ADB „Gjensidige“ buvo sudaryta transporto priemones (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutartis (KASKO), draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini). 2022 m. vasario 24 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), automobilis (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamas ieškovo, važiuodamas atbuline eiga užkabino pagrindiniu keliu važiuojantį automobilį (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamą E. M. Autoavarijos metu apgadinti abu automobiliai. Ieškovas apie tai informavo atsakovę, kuri įvykį užregistravo, žalos registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2022 m. birželio 26 d. raštu informavo ieškovą, kad vadovaudamasis žalos bylos administravimo metu gautais duomenimis, priėmė sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, kadangi ieškovas pateikė klaidinančią informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, o galimas automobilių kontaktas įvyko kitomis aplinkybėmis, tikėtina iš anksto susitarus.

Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl 2022 m. vasario 24 d. eismo įvykio, kurį ieškovas siekia pripažinti draudžiamuoju ir prisiteisti draudimo išmoką bei kitas išlaidas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja sumokėti draudimo išmoką draudėjui ar trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau - DĮ) 2 straipsnio 33 dalyje draudžiamasis įvykis apibrėžiamas kaip draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką yra neatsiejama nuo draudimo sutartyje numatyto draudžiamojo įvykio fakto konstatavimo.

DĮ 98 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Nedraudžiamieji įvykiai, kurių atveju draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų, privalo būti nurodyti draudimo taisyklėse (DĮ 92 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti. Draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtose draudimo rūšies taisyklėse, tiek draudimo liudijime aptartose individualiosiose sąlygose. Draudimo taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais, taip pat tie, kurie tokiais nelaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2015). Draudimo sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtį ir apsaugos ribas. Draudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kurio aplinkybės patenka į draudimo sutarties sąlygose numatytų draudžiamųjų įvykių apibrėžtį, o nedraudžiamuoju įvykiu laikomas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2014). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nedraudžiamasis įvykis – draudžiamojo įvykio požymius turintis įvykis, tačiau taip pat atitinkantis įstatyme ar draudimo sutartyje apibrėžtus papildomus požymius, kuriems esant draudikas atleidžiamas nuo prievolės mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-684/2017).

Taigi, draudikui pareiga išmokėti draudėjui ar kitam trečiajam asmeniui draudimo išmoką atsiranda tik įvykus įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytam draudžiamajam įvykiui. Dėl šios priežasties, esant ginčui dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką egzistavimo, paprastai savarankišku reikalavimu turi būti pareikštas reikalavimas dėl įvykio, kurio metu draudėjas ar kitas trečiasis asmuo patyrė neigiamų turtinių padarinių, pripažinimo draudžiamuoju. Tik pripažinus, kad toks įvykis pagal įstatymą ar šalių sudarytą draudimo sutartį yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kad draudikė (atsakovė) atsisakė ieškovui (draudėjui) išmokėti draudimo išmoką, motyvuodama tuo, kad eismo įvykis yra nedraudžiamasis, nes, anot atsakovės, ieškovas pateikė klaidinančią informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, o galimas automobilių kontaktas įvyko kitomis aplinkybėmis, tikėtina iš anksto susitarus.

Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo santykiuose nustatytos išimtys, kada draudikas gali nemokėti draudimo išmokos ar reikalauti ją grąžinti, yra aiškiai apibrėžtos ir apima du atvejus: 1) jei įvykis yra nedraudžiamasis (TPVCAPDĮ 21 straipsnis); 2) jei atsakingas už žalos padarymą asmuo ar nukentėjęs trečiasis asmuo buvo nesąžiningi ir (ar) elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai (TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Pastaruoju atveju draudimo išmokos dydis taip pat gali būti atitinkamais atvejais mažinamas.

Byloje ginčo nėra dėl to, kad ieškovas po įvykio informavo atsakovę, jog 2022 m. vasario 24 d. 18.05 val., sutemus, esant sausai asfalo dangai, pajudant iš stovėjimo vietos atgal įvyko susidūrimas. Nurodė, jog susidūrimas įvyko dėl jo kaltės. Atsakovės pozicija – galimas automobilių kontaktas įvyko kitomis aplinkybėmis, tikėtina iš anksto susitarus. Taigi, nagrinėjamoje byloje spręstina, ar ginčo autoįvykis objektyviai egzistavo ieškovo nurodytomis aplinkybėmis.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsnių nuostatas, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad esminę reikšmę ginčui išspręsti turi šalių įrodinėjimo pareigos vykdymas ir įrodymų vertinimo taisyklės. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019).

Nagrinėjamu atveju būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti, kad nurodytas eismo įvykis pagrįstai pripažintas nedraudžiamuoju, t. y. galimas automobilių kontaktas įvyko kitomis aplinkybėmis, tikėtina iš anksto susitarus. Nagrinėjamu atveju atsakovė savo poziciją dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju, grindė „Moller Auto Keturi žiedai“ kito įvykyje dalyvavusio automobilio diagnostika ir diagnostiniu protokolu (byloje yra pateiktas tik paaiškinimas dėl diagnostinio protokolo, T. 1, e. b. l. 106). Iš pateikto diagnostinio protokolo paaiškinimo matyti, jog (duomenys neskelbtini), dešinės pusės artimų šviesų daviklis suveikė esant 304 776 km, o vairuotojo oro pagalvės suveikė esant 304 803 km, t. y. 27 km skirtumu. Tai įvertinusi atsakovė sprendė, jog (duomenys neskelbtini), dešinės pusės artimų šviesų daviklis suveikė iki deklaruotam eismo įvykiui likus 27 kilometrams, kitaip tariant, kad dalis (duomenys neskelbtini) sugadinimų, galimai, buvo padaryta ne deklaruotoje vietoje, o kitoje vietoje ir kitu laiku. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo jurisprudenciją specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada – laikoma tik teismo nutartimi paskirto tyrimo, atlikto ir įforminto įstatymo nustatyta tvarka ekspertizės akte, išvada, kurią pateikia įstatymų nustatyta tvarka paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias. Jeigu ekspertinio pobūdžio tyrimas atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje arba byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, tai, nepaisant jo tiriamojo – mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme: toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2001; 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2004). Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovės pasitelkta diagnostinė išvada vertintina kaip rašytinis įrodymas.

Pažymėtina, jog liudytojas A. M. teismo posėdyje parodė, kad dirbantis „Moller Auto Keturi žiedai“ meistru – priėmėju ir atlikęs diagnostiką įvykyje dalyvavusiam automobiliui (duomenys neskelbtini) paaiškino, kad jo užduotis yra nuskaityti klaidas, daryti išvadas niekas neprašo. Taip pat teigė, jog šiuo atveju yra nustatyta ir daugiau automobilio klaidų. Be to, paaiškino, kad šviesos galėjo būtų perdegusios anksčiau nei iššoko oro pagalvės. Europos gamintojų automobiliuose suveikus bet kuriai pagalvei šauna ir vairo oro pagalvė, ir panelės. Amerikos rinkos automobiliuose šauna tik vairo pagalvė, jei keleivio vietoj kas nors sėdi, tuomet ir panelė. Pagalvės jungtį galima išjungti, tuomet nešaus. Liudytojas L. S. teismo posėdyje parodė, jog automobilyje (duomenys neskelbtini) pakeitus elektros lemputę, kompiuteris ir toliau gali rodyti klaidą, t. y. gedimą, kol jis nebus ištrintas kompiuteryje. (duomenys neskelbtini) vairuotojo pusės pagalvė visada suveikia, nepriklausomai, kur yra smūgis, dėl keleivio pusės yra tam tikrų niuansų. Pažymėtina, kad pagal DĮ 98 straipsnio 2 dalį draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, atsakovė eismo įvykį pripažino nedraudiminiu visiškai neanalizuodama situacijos, t. y. gavus „Moller Auto Keturi žiedai“ Audi automobilio diagnostikos duomenis, juos aiškino ir taikė draudimo bendrovei patogiu būdu, tačiau faktiškai jų netyrė – tinkamai neišanalizavo ir nepagrindė. Iš liudytojų parodymų matyti, jog susidūrus dviem automobiliams automobilio pagalvių, vienos, ar dviejų išsiskleidimas priklauso ne tik nuo to, kokiu būdu automobiliai turėjo kontaktą, bet tai gali lemti gamintojas (Europos ar Amerikos), taip pat automobilio markė, tačiau ginčo atveju atsakovė šių aplinkybių visiškai nesiaiškino, o išvadą, jog ieškovo nurodyti argumentai dėl smūgio į automobilio dešinę pusę yra techniškai nepagrįsti padarė vadovaudamasi prielaida – paprastai turėjo suveikti dešinės pusės pagalvė. Be to, kad galimas automobilių kontaktas įvyko kitomis aplinkybėmis, atsakovė padarė tai pat neatlikus tyrimo dėl įvykio aplinkybių. Tokią išvadą teismas daro, nes į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, jog ir šiuo atžvilgiu buvo atliekamas tyrimas, nors tokia pareiga draudėjui nustatyta teisės aktuose. Byloje yra pateikti tik autoįvykio dalyvių lakoniški atsakymai į draudėjo pateiktus klausimus, tačiau duomenų, jog atsakovė būtų aiškinusis įvykio aplinkybes nėra.

Taip pat būtina pažymėti ir tai, jog kita draudimo bendrovė, t. y. AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, pas kurią ieškovas buvo apdraudęs automobilį įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykį pripažino draudžiamuoju. Tuo pagrindu eismo įvykyje dalyvavusio kito automobilio (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), savininkui E. M. išmokėjo draudimo išmoką. Ir nors tai nėra tiesioginiu įrodymu, kuriuo teismas galėtų vadovautis ir daryti išvadas šioje byloje sprendžiant, ar pagristai ginčo eismo įvykis nepripažintas draudžiamuoju, tačiau minėta faktinė aplinkybė neabejotinai turi įtakos teismo vidiniam įsitikinimui susiformuoti, kadangi ji neprieštarauja šioje byloje esančių įrodymų visumai. Be to, kaip nurodė pati atsakovė, 2022 m. gegužės 6 d. ji kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. 2022 m. gegužės 27 d. gautas atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi akivaizdu, jog ikiteisminio tyrimo institucija taip pat nenustatė nusikalstamos veikos požymių.

Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovei pirmą kartą atlikus automobilio (duomenys neskelbtini) apžiūrą būtų kilę kokių nors dvejonių dėl autoįvykio, beje, pirmoji apžiūra atlikta tik 2022 m. kovo 14 d. , t. y. praėjus beveik trims savaitėms nuo eismo įvykio dienos, o pakartotiniam patikrinimui atlikti (duomenys neskelbtini) automobilis turėjo būti paimtas tik 2022 m. balandžio 29 d. Savo argumentams pagrįsti atsakovė pažymėjo, jog ieškovas D. P. atsisakė pateikti savo automobilį pakartotinei apžiūrai. Tačiau išklausęs ieškovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teismas nenustatė, jog ieškovas būtų atsisakę pateikti savo transporto priemonę apžiūrai. Visų pirma, pastebėtina, jog ieškovo automobilis buvo laikomas UAB „Amsas“ žinioje. Apie tai, kad automobilį draudikas norėjo paimti patikrai, liudytojas L. S. ieškovo buvo informuotas. Tačiau, kaip parodė liudytojas, automobilis yra didėlės vertės, todėl „Falk“ vairuotojo paprašė atsivežti priėmimo – perdavimo aktą. Vairuotojas atsakė, kad tokio dokumento neturi – turi tik važtaraštį. Atvykęs „Falk“ vairuotojas priėmimo – perdavimo akto neturėjo, parodė važtaraštį, kuriame užsakovu nurodytas pats liudytojas S. Esant tokiai situacijai, teismo vertinimu, liudytojo L. S. atsisakymas perduoti transporto priemonę yra racionalus ir atsakingas. Būtent draudimo bendrovė turėjo pasirūpinti, kad ieškovo transporto priemonės perėmimas būtų teisiškai pagrįstas ir bendradarbiaujant kartu su ieškovu išspręsti visi nesklandumai. Tačiau šiuo atveju, kaip matyti, niekas nebuvo daroma, todėl spręstina, jog pačios atsakovės veiksmai pasireiškė neveikimu - priėmė sprendimą dėl įvykio neatlikusi veiksmų – atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinusi visos jai prieinamos informacijos (DĮ 98 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Taigi, teismo vertinimu, atsakovė neįrodė savo iškeltų prielaidų, jog ieškovas pateikė klaidinančią informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, o galimas automobilių kontaktas įvyko kitomis aplinkybėmis, tikėtina iš anksto susitarus.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad atsakovė nepagrįstai ginčo eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju (CK 6.987 straipsnis), todėl egzistuoja pagrindas pripažinti draudžiamuoju eismo įvykį, įvykusį 2022 m. vasario 24 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurio metu automobilis (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamas ieškovo, važiuodamas atbuline eiga užkabino pagrindiniu keliu važiuojantį automobilį (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamą E. M.

Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neginčijo ieškovės prašomos draudimo išmokos dydžio, t. y. ginčo dėl to byloje nekilo, todėl teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus duomenis, kad už automobilio remontą sumokėjo 11 450 Eur bei kad pagal transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), besąlyginė išskaita dėl autoavarijos yra 100 Eur, daro išvadą, jog yra pagrindas ieškovui iš atsakovės priteisti 11 350 Eur dydžio draudimo išmoką.

Ieškovas taip pat prašo priteisti 500 Eur iš atsakovės už ikiteisminio skolos išieškojimo paslaugas advokato padėjėjui ir pateikė minėtas išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus. Pastarąsias išlaidas teismas taip pat laiko pagrįstomis, todėl jos priteistinos (CK 249 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Teismas plačiau nepasisako dėl kitų ginčo šalių išsakytų teiginių ir argumentų, nes nemano, jog nagrinėjamo ginčo dalykui jie yra teisiškai svarbūs ir reikšmingi. Į kiekvieną šalies reikalavimo ar atsikirtimo argumentą, juolab ne esminį, pasisakyti/atsikirsti detaliai nėra privalu (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Tenkinant ieškovo prašymą, iš atsakovės priteistinos 5 proc. metinės procesinės palūkanos už priteisiamą 11 850 Eur sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovė patyrė byloje 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjo teiktą teisinę pagalbą, kurias sudaro ieškinio surašymas 700 Eur, dubliko surašymas 400 Eur, pasiruošimas ir atstovavimas teismo posėdyje 200 Eur. Kadangi ieškovo patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, jos priteistino iš atsakovės.

Byloje iš viso patirta 46,69 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovui D. P., g. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 11 350 Eur (vienuolika tūkstančių tris šimtus penkiasdešimt eurų) draudimo išmoką, 500 Eur (penkis šimtus eurų) išlaidų, susijusių su ikiteisminiu skolos išieškojimu, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (11 850 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 300 Eur (tūkstantį tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, j. a. k. 110057869, valstybei 46,69 Eur (keturiasdešimt šešis eurus 69 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.