Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-69-606/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-03-17
Bylos Nr.: 1A-69-606/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-03808-2021-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Eduardas Maškevičius, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
Nuteistasis: B. R.
Civilinis atsakovas: akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
Civilinis ieškovas: I. Š., R. P.
Nukentėjusysis: I. Š., R. P.
Advokatai: Vykintas Gutauskas, Giedrius Danė

Kategorijos

1.2.25.4.1Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 1 d.)

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-69-606/2022

Teisėjas Žilvinas Jaraminas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03808-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.25.4.1.; 2.4.5.6.1 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus, Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorui Dariui Aleknai,nuteistajam B. R.,gynėjui advokatui Vykintui Gutauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. R. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2021 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo B. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį 25 MGL, t. y. 1 250 Eur dydžio bauda.

Iš civilinio atsakovo akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ civilinei ieškovei I. Š. priteista 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, civiliniam ieškovui R. P. 1 269 Eur turtinei žalai dėl automobilio sugadinimo ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš B. R. priteista nukentėjusiesiems I. Š. ir R. P. po 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. B. R. nuteistas už tai, kad 2021 m. sausio 8 d., apie 15.09 val., (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) kilometre, vairuodamas ratinį ekskavatorių „Volvo EW150C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), elgdamasis neatsargiai, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, vienpusio eismo kelyje, persirikiuodamas į antrą eismo juostą, nepraleido antra eismo juosta R. P. vairuojamo automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu sužalotas automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas R. P., jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ir kartu automobilyje važiavusi keleivė I. Š., jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais neatsargiais veiksmais B. R. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 989 redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 punkto (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui), 104 punkto (persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi) reikalavimus ir tai lėmė šio eismo įvykio kilimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo B. R. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2021 m. lapkričio 23 d. nuosprendį panaikinti ir B. R. priimti išteisinamąjį nuosprendį – B. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką; atsisakius tenkinti prašymą, skundžiamą nuosprendį pakeisti, nurodant, kad B. R. jam paskirtą baudą sumokėti per 12 mėnesių; atlikti įrodymų tyrimą – išreikalauti duomenis apie R. P.: 1) Administracinių nusižengimų registro išrašą apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus; 2) Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašą apie fizinį asmenį.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog nagrinėjant bylas, susijusias su kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimais, būtina tiksliai nustatyti eismo įvykio mechanizmą, kitas aplinkybes, taip pat, kokie Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo padaryti, kurie eismo dalyviai pažeidė taisykles ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas apima du aspektus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reiškia atsakymą į klausimą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina sąlyga padariniams kilti, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas – tai konstatavimas, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-895/2016).

2.2. Skundžiamu nuosprendžiu B. R. iš esmės nuteistas šiais motyvais: 1) B. R. vairuotas ekskavatorius nebuvo pilnai užbaigęs persirikiavimo iš pirmos į antrąją juostą manevro (Ekspertizės akte konstatuota – „Susidūrimo momentu ekskavatorius apie 1,7 m pločiu buvo įvažiavęs į antrą eismo juostą, o apie 0,8 m pločiu buvo pirmojoje eismo juostoje; 2) nebuvo nustatytas lengvojo automobilio greitis prieš susidūrimą; 3) ekspertizės išvadoje nurodyta, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio įvykio kilimu turėjo bei pagrindinė sąlyga buvo ekskavatoriaus vairuotojo veiksmai.

2.3. Apelianto teigimu, sunkiasvorė technika visais atvejais kelyje sudaro kliūtį, nes jos judėjimo greitis paprasčiausiai yra gerokai lėtesnis nei lengvųjų automobilių – baudžiamojoje byloje objektyviai nustatyta, kad ekskavatoriaus „Volvo EV150C“ maksimalus gamyklinis greitis siekia vos 28 km/h. Kitaip tariant, visais atvejais eisme dalyvaujant sunkiasvorei technikai, lengvųjų automobilių vairuotojai yra priversti stabdyti ir/arba keisti važiavimo kryptį, šią techniką apvažiuojant. Skundžiamame nuosprendyje neišsamiai aprašyti teisiamajame posėdyje apklausto Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus eksperto V. P. parodymai, tačiau apklausos metu, kuri buvo atliekama nuotoliniu būdu ir įrašinėjama, ekspertas paaiškino, kad problema ta, jog susidūrimo metu ekskavatorius nebuvo pilnai užbaigęs manevro. Jei manevras būtų užbaigtas pilnai, tokiu atveju apie ekskavatoriaus vairuotojo neteisėtus veiksmus ar priežastinį ryšį tarp jų ir kilusių padarinių apskritai nebūtų pagrindo kalbėti. Šiuo atveju ekskavatoriaus manevro užbaigimo momentas susidūrimo metu yra tiesiogiai susijęs su į jo galinę dalį kontaktavusio lengvojo automobilio greičiu prieš susidūrimą. Kitaip tariant, jei būtų nustatytas lengvojo automobilio greitis prieš susidūrimą, būtų galima atlikti skaičiavimą, ar ekskavatorius būtų spėjęs užbaigti manevrą, jei automobilis būtų važiavęs maksimaliu leistinu greičiu. Gynėjas pažymi, kad ekskavatoriui pilnai užbaigus manevrą, jokių klausimų dėl jo vairuotojo neteisėtų veiksmų ar priežastinio ryšio su kilusiais padariniais nebegalėtų kilti. Tačiau automobilio „Audi A6“ greitis baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas. Pirmosios instancijos teismas, akivaizdžiai pažeisdamas in dubio pro reo principą, duomenų apie realų kito eismo įvykio dalyvio greitį nebuvimą ir negalėjimą teisiškai vertinti jo veiksmų, įvertino kaip kito eismo dalyvio – ekskavatoriaus vairuotojo B. R. – kaltę patvirtinančią aplinkybę.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ekspertas V. P. teisiamojo posėdžio metu paaiškino: „Paprastai iš stabdymo pėdsakų yra nustatomas įvykyje dalyvavusios transporto priemonės greitis. Šiuo atveju nuotraukose yra matomos tam tikros žymės ant kelio dangos, kurios yra nešvarioje zonoje ant asfalto. Tikėtina, kad jos gali būti paliktos Audi stabdymo metu, tačiau apžiūros metu tai nebuvo fiksuota.“ Taigi, nekokybiškai atlikta įvykio vietos apžiūra atėmė galimybes objektyviai nustatyti automobilio „Audi A6“ greitį prieš susidūrimą, todėl ekspertizės išvada buvo pateikta įvedus prezumpciją, kad automobilio „Audi A6“ vairuotojas R. P. važiavo maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu, tačiau tai jokiu būdu negali sunkinti baudžiamojon atsakomybėn patraukto B. R. padėties. Ekspertas V. P. taip pat nurodė, kad vien iš automobilio apgadinimų negalima objektyviai nustatyti transporto priemonės greičio, ir tai ypatingai akcentuojama nuosprendyje, tačiau apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas ko gero nepagalvojo apie tai, kad vien automobilio apgadinimai, nėra pakankami ekspertiniam tyrimui, kurio tikslas objektyviai nustatyti greitį, tačiau bendražmogiškai visiems protingumo principu ir logika besivadovaujantiems žmonėms yra akivaizdu, kad transporto priemonės apgadinimų mastas tiesiogiai priklauso nuo transporto priemonių greičio susidūrimo metu. Nors vien tik automobilio sugadinimų, tam, kad ekspertiniu būdu objektyviai būtų nustatytas automobilio greitis, nepakanka, o stabdymo pėdsakai įvykio vietos apžiūros metu nebuvo fiksuoti, apeliantas, vadovaudamasis protingumo principu ir logikos kriterijais, mano, kad taip apgadintas automobilis, kontaktavęs į ta pačia kryptimi judančią transporto priemonę, turėjo judėti didesniu nei 60 km/h greičiu, kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir R. P. bei jo sugyventinė I. Š., tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu pradėjo aiškinti, jog važiavo apie 50 – 60 km/h. Gynėjas nurodo, kad ir kiti paties lengvojo automobilio „Audi A6“ vairuotojo paaiškinimai suponuoja, kad jis prieš susidūrimą važiavo kur kas didesniu nei 60 km/h greičiu. Kaip pavyzdį nurodo, kad R. P. savo 2021 m. vasario 3 d. paaiškinime nurodė: „Stabdžio pedalą suspėjau paspausti praktiškai tuo pačiu metu, kai pajutau smūgį“. Teisminio bylos nagrinėjimo metu R. P. jau aiškino, kad gal net nestabdė visai arba stabdžio pedalą paspaudė visai prieš susidūrimą. Atsižvelgdamas į ekspertizės akte atliktus paskaičiavimus, gynėjas teigia, kad jei automobilis būtų judėjęs leistinu greičiu, jo greičio sumažinimui iki ekskavatoriaus „Volvo EV 150C“ važiavimo greičio būtų prireikę, atsižvelgiant į galimus ekskavatoriaus judėjimo greičius, nuo 10,1 m iki 18,9 m, ir tai būtų trukę nuo 2,14 iki 2,73 sekundės. R. P. paaiškinimas, kad jis pajuto smūgį vos paspaudęs stabdžio pedalą, suponuoja, kad jo vairuojamo automobilio greitis buvo didelis arba stabdymo momentas buvo kur kas vėlesnis nei likus jo nurodomiems 20 metrų iki ekskavatoriaus pradėjimo rikiuotis momento. R. P. skirtingų apklausų metu nurodė, kad ekskavatorius „Volvo EV 150C“ į antrąją juostą pradėjo rikiuotis likus 10-15 metrų arba 20 metrų. Šiuo atveju gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertizės akte konstatuota: „Susidūrimo momentu ekskavatorius apie 1,7 m pločiu buvo įvažiavęs į antrą eismo juostą, o apie 0,8 m pločiu buvo pirmojoje eismo juostoje.“ Taigi, ekspertizės akte konstatuota, kad susidūrimo momentu ekskavatorius buvo beveik užbaigęs manevrą. Šioje vietoje lieka neaišku, kaip 18 tonų sveriantis 2,5 m pločio ekskavatorius, kurio maksimalus gamyklinis greitis yra 28 km/h, gali akimirksniu persirikiuoti iš vienos juostos į kitą. Juk pagal R. P. paaiškinimus, ekskavatorius iš pirmosios į antrąją juostą pradėjo rikiuotis likus tik 10-15 m arba 20 m iki jo vairuotos transporto priemonės, o jis, iš karto nuspaudęs stabdžio pedalą, pajuto smūgį. Įvertinant ekspertizės akte nurodytą ekskavatoriaus padėtį susidūrimo metu ir R. P. paaiškinimus, ekskavatorius eismo juostą turėjo pakeisti tiesiog per akimirką. Vadovaudamasis protingumo kriterijais ir elementaria logika, gynėjas teigia, kad tokia aplinkybė yra neįmanoma. Be to, R. P. savo 2021 m. vasario 3 d. paaiškinimuose nurodė ekspertizės aktui iš esmės prieštaraujančią ir tikrovės neatitinkančią aplinkybę, jog susidūrimo metu ekskavatorius į antrąją juostą buvo įvažiavęs tik 1 m, o manevrą pabaigė jau po susidūrimo. Šią aplinkybę R. P. pakartojo ir teisiamajame posėdyje. Apelianto teigimu, tikrovės neatitinkančius parodymus davė ir R. P. sugyventinė I. Š., teisiamajame posėdyje teigusi, kad jų automobilis „Audi A6“ atsitrenkė į ekskavatoriaus „Volvo EV 150C“ vairuotojo pusės šoną, nors ekspertizės išvadoje konstatuota, kad automobilis „Audi A6“ atsitrenkė į ekskavatoriaus „Volvo EV 150C“ galinę dalį. Visgi I. Š. pripažino, kad smūgis buvo stiprus.

2.5. Apeliaciniame skunde papildomai nurodoma, kad 18 tonų sveriantis 2,5 metrų pločio ekskavatorius per akimirką neperšoka iš vienos eismo juostos į kitą. R. P. ir I. Š. nurodomos aplinkybės, kad ekskavatorius iš dešinės eismo juostos į kairiąją pradėjo rikiuotis iki jų likus 10, 15 ar 20 metrų, yra akivaizdžiai melagingos, nes ekspertinio tyrimo metu nustatyta, kad susidūrimo metu ekskavatorius jau buvo beveik užbaigęs persirikiavimo manevrą, t. y. ekspertizės išvadoje konstatuota, kad ekskavatorius apie 1,7 m pločiu buvo įvažiavęs į antrąją eismo juostą, o apie 0,8 m pločiu buvo pirmojoje eismo juostoje. Todėl, gynėjo vertinimu, R. P. ir I. Š. aiškino absoliučiai nerealią ir neįtikėtiną situaciją, jog toks masyvus ekskavatorius, jiems iki jo likus 10, 15 ar 20 metrų, tiesiog akimirksniu peršoko į kitą eismo juostą, o per tą laiką R. P. nespėjo paspausti net stabdžio pedalo. Tačiau ikiteisminiame tyrime nebuvo atliktas ne tik eksperimentas, tačiau ir parodymų patikrinimo vietoje veiksmai.

2.6. Gynėjas nurodo, kad B. R. ikiteisminio tyrimo metu visų apklausų ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad turėjo atlikti posūkio į kairę manevrą, todėl pradėjo rikiuotis į kairę kelio juostą tik įsitikinęs, kad tai yra saugu, joje nėra kitų transporto priemonių, o R. P. vairuojamą „Audi A6“ matė toli horizonte už kokių 300 m ir negalėjo protingai tikėtis, kad šis taip greitai priartės, t. y. kad pastarojo greitis bus toks didelis. Pirmosios instancijos teismas, kaip B. R. tariamos kaltės įrodymą, nurodė aplinkybę, kad visgi jis nepaneigė, jog veidrodėlyje matė R. P. vairuojamą automobilį „Audi A6“ ir turėjo jį praleisti bei nesudaryti kliūties. Tačiau miestuose, bent jau dienos metu, didžiojoje daugumoje gatvių sunkiąją techniką vairuojantys asmenys niekada neatsidurs tokioje situacijoje, kad prieš atliekant persirikiavimo į kitą eismo juostą manevrą, veidrodėlyje nematys nei vienos transporto priemonės net ir toli horizonte. Tokiu atveju sunkiosios technikos vairavimas eisme būtų apskritai neįmanomas. B. R. persirikiavimo manevrą pradėjo R. P. esant pakankamai toli, kad manevras būtų saugiai užbaigtas, ir B. R. turėjo teisę tikėtis, jog ir kiti eismo dalyviai laikysis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, neviršys greičio bei prie jo pavojingai greitai nepriartės.

2.7. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, nes B. R. kaltę įrodinėjo patikimų duomenų apie kito eismo įvykyje dalyvavusio asmens žymiai viršytą greitį nepakankamumu. Toks įrodinėjimas baudžiamajame procese yra negalimas. Teismas, priimdamas asmeniui apkaltinamąjį nuosprendį, turėtų pakankamais įrodymais pagrįsti, jog kitas eismo įvykyje dalyvavęs asmuo greičio neviršijo, arba viršijo nežymiai, ir tai neturėjo įtakos nei eismo įvykio kilimui, nei kilusiems padariniams, o ne nuteisti asmenį nurodant, kad nėra pakankamai duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog kitas įvykio dalyvis žymiai viršijo leistiną greitį, kai teisiamajame posėdyje ekspertas paaiškino, jog greitis negalėjo būti nustatytas, nes įvykio vietos apžiūros metu nebuvo fiksuotos stabdymo žymės.

2.8. Nurodoma, kad kasacinės instancijos teismas nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų; apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-1073/2021). Šioje byloje visiškai neaišku, kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad net ir pasitvirtinus, jog R. P. nežymiai viršijo greitį, tai nepaneigtų B. R. KET pažeidimų. Akcentuojama, kad šioje byloje nėra jokių duomenų (išskyrus paties R. P. ir jo sugyventinės I. Š. parodymus), kurie paneigtų, jog R. P. greitį viršijo žymiai. Tačiau, jei būtų objektyviai nustatyta, kad jis iš tiesų greitį viršijo nežymiai, t. y. važiavo 60 km/h, neaišku, kokiais argumentais pirmosios instancijos teismas rėmėsi teigdamas, kad tai neturėtų įtakos spręsti dėl B. R. KET pažeidimų. Teisiamajame posėdyje ekspertui V. P. buvo užduotas klausimas, ar jo išvada, kad techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio įvykio kilimu turėjo bei pagrindine sąlyga buvo ekskavatoriaus vairuotojo veiksmai, nesikeistų, jei atliekant tyrimą būtų įvesta prezumpcija, kad lengvojo automobilio vairuotojas važiavo ne 50 km/h greičiu, tačiau 60 km/h greičiu, atsakė, jog nežino ir, jei paaiškėjo tokių duomenų, būtų galima skaičiavimus atlikti iš naujo. Taigi, net specialių žinių turinti ekspertas negalėjo atsakyti, ar B. R. veiksmų techninis vertinimas nesikeistų, jei būtų nustatyta, kad R. P. vairuojamo automobilio greitis buvo 60 km/h, nes reikia atlikti skaičiavimus, ar B. P. būtų užbaigęs manevrą pilnai ar ne. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvuodamas tokių savo teiginių, darė išvadą, kad net jei būtų nustatyta, kad R. P. nežymiai viršijo didžiausią leistiną greitį, tai vis tiek neturėtų įtakos sprendžiant dėl B. R. KET pažeidimų. Visa tai suponuoja, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis.

2.9. Apeliaciniame skunde remiamasi Klaipėdos apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-278-462/2016 nuosprendžiu, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir lengvojo automobilio vairuotojas išteisintas nepaisant to, kad specialisto išvadoje buvo nurodyta, jog būtent jo veiksmai techniniu požiūriu turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu bei buvo pagrindinė sąlyga jam kilti. Taip pat aptariamos kitos minėtu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės bei teigiama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas B. R. vairuoto ekskavatoriaus „Volvo EV 150C“ manevro baigtumo momento nevertino ir padarė tiesiog neįtikėtiną išvadą, kad net ir viršytas lengvojo automobilio „Audi A6“ greitis įtakos B. R. KET pažeidimams neturėtų, nors yra savaime suvokiama, kad didesnis greitis lėmė greitesnį privažiavimo momentą, todėl ir lieka nepašalintos labai rimtos abejonės, ar R. P. neviršijus greičio, B. R. nebūtų spėjęs pilnai užbaigti manevro.

2.10. Apeliantas, remdamasis BPK 7 straipsniu, teigia, kad šioje byloje ekspertiniu tyrimu R. P. vairuoto automobilio „Audi A6“ greičio prieš įvykį nustatyti nepavyko galbūt dėl netinkamai atliktos eismo įvykio vietos apžiūros. Liudytojų, mačiusių eismo įvykį, taip pat nenustatyta, ir baudžiamojoje byloje nėra informacijos, ar buvo bandoma tokius nustatinėti. Sunkūs lengvojo automobilio sugadinimai, pasak pirmosios instancijos teismo, neleidžia spręsti apie jo greitį. Todėl yra susiklosčiusi iš esmės situacija, kuomet baudžiamojon atsakomybėn patrauktas B. R. teigė, jog R. P. vairuotas „Audi A6“ važiavo dideliu greičiu, t. y. labai greitai priartėjo ir labai stipriai rėžėsi į jo vairuotą ekskavatorių, o nukentėjusieji R. P. ir I. Š. teigė, kad greitį viršijo nebent nežymiai, t. y. važiavo apie 60 km/h greičiu. Kartu apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina jog B. R. niekada nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir administracine tvarka 2016 metais baustas tik kartą už vairavimą nedėvint saugos diržo. Pirmosios instancijos teismas pareikštą prašymą dėl informacijos išreikalavimo ir apie antrąjį eismo įvykio dalyvį – R. P. – protokoline nutartimi atmetė, tačiau, gynėjo vertinimu, padarė klaidą, nes, esant tokiai situacijai, šie duomenys galėtų suteikti informaciją apie R. P. elgesį kelyje, t. y., ar jis yra toks pats drausmingas vairuotojas kaip ir šioje byloje nuteistas B. R., ar visgi yra linkęs kelyje elgtis pavojingai, ir dėl to buvo trauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

2.11. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, gynėjas nurodo, kad B. R. kategoriškai neigia, jog jis yra atsakingas už kilusį eismo įvykį, nurodė ir situacijos vertinimo priežastis. Tačiau, jeigu būtų taip, kad apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog B. R. turi likti nuteistas, prašo prailginti baudos sumokėjimo terminą iki metų, nes B. R. nesugebėjus laiku sumokėti visos baudos ir pradėjus priverstinį vykdymą, jam teks ir antstolio išieškojimo išlaidos, o tai dar labiau apsunkins jo ir taip nelengvą padėtį.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. P. ir I. Š. atstovas advokatas P. Kontrimas prašo nuteistojo B. R. gynėjo advokato G. Danėliaus apeliacinį skundą atmesti, priteisti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Šalies argumentai

4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas tenkintinas.

6. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliaciniu skundu nuteistojo B. R. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis dėl B. R. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas B. R. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, jo kaltę grindė prielaidomis, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, kadangi byloje nebuvo surinkta nuteistojo B. R. kaltę pagrindžiančių įrodymų, padarė nemotyvuotą išvadą, kad jeigu R. P. nežymiai viršijo leistiną greitį, tai neturėtų įtakos sprendžiant dėl B. R. KET pažeidimų, taip pat neatsižvelgė į tai, kad B. R. ekskavatoriumi persirikiavimo manevrą jau buvo beveik užbaigęs, o tai paneigia, kad ekskavatorius rikiavosi į antrą eismo juostą staiga.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Žemesnės instancijos teismas

9. BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos minėtų taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šio straipsnio atitinkamose dalyse nustatytais padariniais.

10. Nustatant priežastinį ryšį turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis. Be to, tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių atsiradimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-19/2007, 2K-134-696/2016, 2K-35-895/2017, 2K-126-693/2017 ir kt.). Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010, 2K-26-648/2019). Teismų praktikoje neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina eismo įvykio kilimo sąlyga (pagrindinė ar dėsninga sąlyga), o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009, 2K-95-222/2017, 2K-204-895/2018, 2K-309-699/2018). Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-97-976/2020, 2K-18-976/2021).

11. Kelių eismo taisyklių 9 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Kelių eismo taisyklių 104 punkte numatyta, kad persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi.

Žemesnės instancijos teismas

12. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nesant KET 9 ir 104 punktų reikalavimų pažeidimo nuteistojo B. R. veiksmuose, t. y. jam ėmusis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, vienpusio eismo kelyje, persirikiuojant į antrą eismo juostą, praleidus antra eismo juosta R. P. vairuojamą automobilį „Audi A6“, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Dėl to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, kliūties sudarymas šiuo atveju buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga ir esminė priežastis, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai ir nežymiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata. Esant šioms aplinkybės, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad B. R. padaryti KET 9 ir 104 punktų pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga ir yra priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusiais BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytais padariniais.

13. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų visumą, patikrinusi skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, selektyviai vertino bylos įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pagrindine eismo įvykio priežastimi buvo nuteistojo B. R. padaryti KET 9 ir 104 punktų pažeidimai.

14. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11 K-107(21) eksperto V. P. išvados nustatyta:

Žemesnės instancijos teismas

14.1 1) Eismo įvykio metu iš pirmos į antrą eismo juostą persirikiuojantis „Volvo EW 160C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarė kliūtį ta pačia kryptimi iš paskos antra eismo juosta didesniu greičiu važiavusiam automobiliui „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tikėtina, kad stabdomas apie 5,1 m atstumu nuo pirmos eismo juostos dešiniojo krašto ir apie 1,1 m atstumu nuo antros eismo juostos dešiniojo krašto važiavęs automobilis priekinės dalies dešine puse, pradedant apie 0,3 m atstumu į dešinę nuo automobilio vidurio ir dešiniau, atsitrenkė į ekskavatoriaus galo kairiąją pusę ties kairiuoju kampu. Susidūrimo momentu ekskavatorius apie 1,7 m pločiu buvo įvažiavęs į antrą eismo juostą, o apie 0,8 m pločiu buvo pirmojoje eismo juostoje. Transporto priemonių susidūrimas įvyko prieš vietą, kurioje po eismo įvykio sustojo automobilis. Jeigu susidūrimo metu ekskavatorius judėjo apie 15 km/h greičiu, tai nuo susidūrimo vietos iki sustojimo po eismo įvykio vietos, ekstremaliai stabdant, automobilis nuvažiavo apie 1,4 m atstumą, ekskavatoriui važiuojant 20 km/h greičiu – apie 2,5 m atstumą, o ekskavatoriui važiuojant 28 km/h greičiu – apie 4,9 m atstumą. Veikiant susidūrimo ir inercijos jėgoms automobilio galinė dalis nusisuko į kairę ir kontaktavo su važiuojamosios dalies atitvaru. Po eismo įvykio ekskavatorius, judėdamas į priekį įstrižai į kairę, įvažiavo į antrą eismo juostą ir sustojo eismo įvykio vietoje aptiktoje vietoje. Tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu ekspertiniu tyrimu galima būtų nustatyti automobilio ir ekskavatoriaus judėjimo greičius prieš eismo įvykį, pagal technines charakteristikas didžiausias galimas ekskavatoriaus judėjimo greitis yra 28 km/h;

14.2 2) Susidūrimo metu automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apie 5,1 m atstumu nuo pirmos eismo juostos dešiniojo krašto ir apie 1,1 m atstumu nuo antros eismo juostos dešiniojo krašto, o ekskavatorius „Volvo EW 160C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apie 1,7 m pločiu buvo įvažiavęs į antrą eismo juostą bei apie 0,8 m pločiu buvo pirmojoje eismo juostoje. Transporto priemonių susidūrimas įvyko prieš vietą, kurioje po eismo įvykio sustojo automobilis. Jeigu susidūrimo metu ekskavatorius judėjo apie 15 km/h greičiu, tai nuo susidūrimo vietos iki sustojimo po eismo įvykio vietos, ekstremaliai stabdant, automobilis nuvažiavo apie 1,4 m atstumą, ekskavatoriui važiuojant 20 km/h greičiu – apie 2,5 m atstumą, o ekskavatoriui važiuojant 28 km/h greičiu – apie 4,9 m atstumą;

14.3 3) Tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu ekspertiniu tyrimu galima būtų nustatyti automobilio ir ekskavatoriaus judėjimo greičius prieš eismo įvykį. Pagal technines charakteristikas didžiausias galimas ekskavatoriaus judėjimo greitis yra 28 km/h;

14.4 4) Techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo bei pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo ekskavatoriaus „Volvo EW 160C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo B. R. veiksmai – persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrąją nedavė kelio ir sudarė kliūtį ta pačia krytimi antra eismo juosta važiavusiam automobiliui „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Jeigu prieš eismo įvykį didžiausiu gyvenvietėse leistinu 50 km/h greičiu važiavusio automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui R. P., ekskavatoriui „Volvo EW 160C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuojant 15 km/h greičiu, kliūtis jo vairuojamam automobiliui buvo sudaryta esant didesnei nei 18,9 m distancijai tarp transporto priemonių, ekskavatoriui važiuojant 20 km/h greičiu – didesnei nei 15,3 m distancijai, ekskavatoriui važiuojant 28 km/h greičiu – didesnei nei 10,1 m distancijai, tai techniniu požiūriu automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo R. P. veiksmai – savalaikiai nestabdė vairuojamą automobilį ir susidūrė su ekskavatoriumi – techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo R. P. ir automobilyje buvusios keleivės I. Š. nurodytos aplinkybės, kad eismo įvykio metu automobiliu „Audi A6“ buvo važiuojama viršijant didžiausią leistiną gyvenvietėse 50 km/h greitį, techniniu požiūriu galėjo turėti įtakos šio eismo įvykio kilimui bei vairuotojo R. P. techninei galimybei išvengti susidūrimo su kliūtį jo vairuojamo automobilio judėjimui sudariusiu ekskavatoriumi „Volvo EW 160C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 120–129).

Žemesnės instancijos teismas

15. Skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismo vertinimu, detalus eismo įvykio kilimo mechanizmas yra atskleistas teismo ekspertizės akto išvadų pirmajame punkte, kuriame nurodoma, kad eismo įvykio metu iš pirmos į antrą eismo juostą persirikiuojantis „Volvo EW 160C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarė kliūtį ta pačia kryptimi iš paskos antra eismo juosta didesniu greičiu važiavusiam automobiliui „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje duotais nukentėjusiųjų I. Š. ir R. P. parodymais, kad jiems persirikiavus į antrą tos pačios krypties eismo juostą, o kaltinamojo vairuojamam ratiniam ekskavatoriui tebevažiuojant pirmąja eismo juosta, ekskavatoriaus ėmė rikiuotis į antrąją eismo juostą ir sudarė jiems kliūtį, iš dalies nuteistojo B. R. parodymais, kad susidūrimo metu vienas ekskavatoriaus ratas dar galėjo būti likęs ant ašinės linijos, teismo ekspertizės akte nustatytomis aplinkybėmis, kad susidūrimo momentu ekskavatorius apie 1,7 m pločiu buvo įvažiavęs į antrą eismo juostą, o apie 0,8 m pločiu buvo pirmojoje eismo juostoje, kad susidūrimo metu automobilis „Audi A6“ buvo apie 5,1 m atstumu nuo pirmos eismo juostos dešiniojo krašto ir apie 1,1 m atstumu nuo antros eismo juostos dešiniojo krašto, be to, kad automobilis „Audi A6“ priekinės dalies dešine puse, pradedant apie 0,3 m atstumu į dešinę nuo automobilio vidurio ir dešiniau, atsitrenkė į ekskavatoriaus galo kairiąją pusę ties kairiuoju kampu, eksperto V. P. paaiškinimais, kad eismo įvykio metu B. R. vairuojamo ratinio ekskavatoriaus persirikiavimo manevras nebuvo baigtas, ekskavatorius buvo ne visu pločiu išvažiavęs iš pirmos eismo juostos, t. y. nustatęs, kad B. R. atliekamas persirikiavimo manevras įvykio metu nebuvo baigtas, padarė išvadą, kad buvusioje situacijoje ekskavatoriaus vairuotojas B. R. turėjo pareigą nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, nesudaryti kliūčių, duoti kelią gretima eismo juosta ta pačia kryptimi važiuojančiam „Audi A6“ vairuotojui, kaip tai numatyta KET 9 ir 104 punktuose, tačiau įvykio metu persirikiuodamas iš pirmosios eismo juostos į antrąją, nedavė kelio gretima (antrąja) eismo juosta ta pačia kryptimi važiuojančiam R. P. vairuojamam automobiliui „Audi A6“ ir sudarė jam kliūtį, tuo pažeisdamas KET 104 punkte numatytą persirikiuojančio vairuotojo pareigą duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi, o taip pat KET 9 punkte numatytą pareigą laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismo ekspertizės akto išvadą, kurios ketvirtajame punkte nurodoma, jog techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo bei pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo ekskavatoriaus „Volvo EW 160C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo B. R. veiksmai – persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrąją nedavė kelio ir sudarė kliūtį ta pačia kryptimi antra eismo juosta važiavusiam automobiliui „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kad teisiamajame posėdyje ekspertas V. P. šią išvadą patvirtino ir teigė, jog techniniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo B. R. veiksmai, padarė išvadą, kad nuteistojo B. R. padaryti KET pažeidimai techniniu požiūriu buvo priežastiniu ryšiu susiję su kilusiu eismo įvykiu.

16. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visų byloje surinktų įrodymų visumą, neturi pagrindo sutikti su skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog nuteistojo B. R. atliekamas persirikiavimo manevras įvykio metu nebuvo baigtas, buvo pagrindinė ir būtina sąlyga eismo įvykiui kilti ir pasekmėms atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad ekspertizės akto išvadoje konstatuota, jog esant tam tikroms aptartoms sąlygoms, t. y. leistinam važiavimo greičiui ir atitinkamam automobilio „Audi A6“ atstumui iki ekskavatoriaus priklausomai nuo jo judėjimo greičio, R. P. būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo, pristabdydamas jo vairuojamą transporto priemonę, tačiau šią aplinkybę nemotyvuotai atmetė ir padarė išvadą, kad pagrindinė ir būtina sąlyga eismo įvykiui kilti ir pasekmėms atsirasti buvo vis tiek B. R. veiksmai. Neatsižvelgė į tai, kad šiame ekspertizės akto išvadoje nurodyta, jog jeigu R. P. savalaikiai nestabdė vairuojamą automobilį ir susidūrė su ekskavatoriumi – ši aplinkybė techniniu požiūriu taip pat turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Taip pat skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pasitvirtinus aplinkybei apie leistino greičio viršijimą, tai techniniu požiūriu galėjo turėti įtakos vairuotojo galimybei išvengti susidūrimo, ir tai iš esmės reikštų techniniu požiūriu egzistuojantį priežastinį ryšį dėl eismo įvykio kilimo, kuris teismo ekspertizės akte nėra įvardijamas kaip tiesioginis priežastinis ryšys. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-183-693/2016, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018, 2K-141-976/2019); jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020, 2K-141-697/2021). Pažymėtina, kad ekspertas techniniu požiūriu vertina tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, tačiau būtent teismo prerogatyva, atsižvelgiant į visų įrodymų visumą, įvertinti teisiniu požiūriu tiesioginį priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Šiuo atveju nepaneigta, kad techniniu požiūriu ne viena aplinkybė galėjo turėti priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertinęs byloje nustatytų eismo įvykio aplinkybių visumos, išsamiai neįvertinęs net pačių nukentėjusiųjų parodymų visumos, padarė visiškai nepagrįstą ir prieštaringą išvadą, kad, net ir pasitvirtinus aplinkybei, jog „Audi A6“ vairuotojas R. P. galėjo nežymiai viršyti leistiną greitį, o esant tam tikroms ekspertizės akte nurodytoms sąlygoms R. P. būtų turėjęs techninę galimybę sustabdyti automobilį, tai nepaneigia B. R. padarytų KET pažeidimų priežastinio ryšio su eismo įvykio kilimu ir jo metu atsiradusiais padariniais.

17. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo B. R. parodymų nustatyta, kad jis važiavo ekskavatoriumi pirma eismo juosta ir, praleidęs automobilių koloną, pasižiūrėjęs į veidrodžius, pradėjo rikiuotis į antrą eismo juostą, nes artėjančioje sankryžoje turėjo sukti link (duomenys neskelbtini) pusės. Veidrodyje matė R. P. vairuojamą automobilį, jis važiavo tiesiai nuo (duomenys neskelbtini) pusės, tuo metu šis automobilis buvo prieš pėsčiųjų perėją, kuri yra prieš sankryžą. Jo vairuojamas ekskavatorius tuo metu jau buvo beveik ant geležinkelio tilto. Jis važiavo apie 20 km/h greičiu, didžiausias šios transporto priemonės greitis yra 28 km/h. Jam nusprendus rikiuotis į kitą eismo juostą, R. P. vairuojamas automobilis nuo jo buvo apytiksliai 300 metrų atstumu, kitų automobilių nebuvo. Sprendimą rikiuotis į kitą eismo juostą jis priėmė dėl to, kad kitas automobilis dar buvo toli, o atstumas tarp jų buvo pakankamas. Tačiau automobilis įvažiavo į jo vairuoto ekskavatoriaus galą, į kairę jo pusę. Nuteistojo įsitikinimu, jis buvo pilnai persirikiavęs į kitą eismo juostą, galbūt vienas ratas ir galėjo būti ant ašinės linijos. Rikiuodamasis į kitą eismo juostą, jis tikrai nesudarė kliūties kitam automobiliui. Nuo to momento, kai veidrodyje pamatė R. P. vairuojamą automobilį iki susidūrimo, praėjo gal pora minučių. Nuteistasis mano, kad automobilio vairuotojas kalbėjo telefonu ar kažkur kitur buvo nukreipęs dėmesį, taip pat yra įsitikinęs, kad kito automobilio vairuotojas gerokai viršijo leistiną greitį. Įvykus susidūrimui jis dar šiek tiek pavažiavo į priekį ir sustojo. Išlipęs pamatė sudaužytą automobilį. Jo vairuota transporto priemonė apgadinta nebuvo, buvo iškritusi tik posūkio lemputė. Mano, kad eismo įvykį lėmė neatidus kito vairuotojo vairavimas ir greitis, nes smūgis buvo labai didelis (t. 2, b. l. 117–118).

18. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios I. Š. parodymų nustatyta, kad įvykio metu ji kartu su sugyventiniu R. P. važiavo automobiliu „Audi“. Sankryžoje pasuko į dešinę ir įvažiavo į pirmąją eismo juostą, priekyje matė važiuojantį ekskavatorių, kuris buvo maždaug už 150 metrų, kitų automobilių tarpe nebuvo. Išsukant iš posūkio jie važiavo gal 30-40 km/h greičiu. Išsukus iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) plentą, jų automobilio greitis kito, t. y. posūkio metu jie važiavo lėčiau, vėliau ėmė greitėti. Tuo metu ji kalbėjo telefonu su vaiku, bet žiūrėjo į kelią. Jiems reikėjo rikiuotis į antrą eismo juostą, nes reikėjo sukti į kavinę. Sunkiasvorė transporto priemonė liko pirmoje eismo juostoje. Jiems važiuojant antrąja eismo juosta, o ekskavatoriui esant pirmoje juostoje, ji baigė kalbėti telefonu ir dėdama telefoną į rankinę pamatė, kad ta didelė mašina pradėjo rikiuotis. Jos manymu, ekskavatorius rikiavosi greitai, tai buvo sekundžių reikalas. Ji sušuko „atsargiai“, tuo metu iki ekskavatoriaus buvo likę apie 10-15 metrų, pajuto didelį smūgį. Susidūrimo metu jų automobilio greitis buvo gal 50-55 km/h, ne daugiau kaip 60 km/h. Didelio greičio nebuvo, jie važiavo į įkalnę. Jie trenkėsi į sunkiasvorio automobilio kairę pusę, smūgis buvo stiprus. Nukentėjusioji I. Š. negalėjo tiksliai pasakyti, kurioje eismo juostoje smūgio metu buvo sunkiasvoris automobilis, bet jis iki galo persirikiavęs nebuvo, nebuvo pilnai įvažiavęs į antrą juostą. Mano, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad ekskavatorius jų nepraleido (t. 2, b. l. 118–120).

19. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo R. P. parodymų nustatyta, kad išsukus į (duomenys neskelbtini) plentą prasideda dvi eismo juostos. Jis įsuko į dešinę eismo juostą ir pamatė, kad toje pačioje eismo juostoje priekyje važiuoja ekskavatorius, jį pamatė iš karto išsukęs iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Kai išsuko, tarp jo automobilio ir ekskavatoriaus buvo apie 150-200 metrų atstumas. Jis pavažiavo dešine eismo juosta, kol baigėsi ištisinė linija ir tada persirikiavo į antrą juostą. Iki ekskavatoriaus tuo metu buvo likę iki 150 metrų. Važiuojant antra juosta ir iki ekskavatoriaus likus apie 15-20 metrų, draugė pasakė „atsargiai“. Tada jis pamatė, kad sunkiasvorė transporto priemonė pradėjo rikiuotis ir įvažiavo šiek tiek į jo eismo juostą, apie 1-1,5 m. Jis nuspausti stabdžio nespėjo, automobilis nečiuožė. Tuo momentu, kai ekskavatorius pradėjo „lįsti“ į jo eismo juostą, atstumas tarp jų buvo 10-15 metrų. Šioje atkarpoje leistinas greitis yra 50 km/h. Jo greitis tuo metu buvo iki 60 km/h, bet ne daugiau. Trenkėsi savo automobilio dešiniu kampu į ekskavatoriaus kairįjį kampą. Po susidūrimo jo automobilis sustojo truputį skersai. Ekskavatorius pabaigė persirikiuoti ir pavažiavo dar kokį 10 metrų į priekį (t. 2, b. l. 120–121).

20. Kaip jau aptarta, teisiamajame posėdyje nuteistasis B. R. parodė, kad jam nusprendus rikiuotis į kitą eismo juostą, R. P. vairuojamas automobilis nuo jo buvo apytiksliai 300 metrų atstumu, kitų automobilių nebuvo. Nuteistojo įsitikinimu, jis buvo pilnai persirikiavęs į kitą eismo juostą, galbūt vienas ratas ir galėjo būti ant ašinės linijos, kai R. P. vairuojamu automobiliu atsitrenkė į jo ekskavatorių. Nukentėjusieji I. Š. ir R. P. teigė, kad ekskavatoriaus vairuotojas B. R. rikiavosi greitai, kai iki ekskavatoriaus buvo likę apie 10-15 metrų. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys visiškai nepatvirtina nukentėjusiųjų I. Š. ir R. P. parodymų dėl to, kad B. R. vairuotu ekskavatoriumi rikiavosi iš pirmos į antrą eismo juostą staiga (greitai), ir taip sudarė kliūtį R. P. vairuojamam automobiliui.

21. Iš Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono PK vyriausiojo patrulio M. G. 2021 m. sausio 9 d. tarnybinio pranešimo dėl eismo įvykio nustatyta, kad 2021 m. sausio 8 d. 15.09 val. gautas iškvietimas, kad ant tilto, netoli kavinės „ (duomenys neskelbtini)“, susidūrė du automobiliai, moteriai reikalinga greitoji medicinos pagalba. Atvykus į vietą ir aiškinantis eismo įvykio aplinkybes, iš eismo dalyvių paaiškinimų paaiškėjo, jog kelyje (duomenys neskelbtini) (136,4 km) automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas R. P., važiuodamas antra eismo juosta, atsitrenkė į priekyje pirmąja eismo juosta važiavusį ir persirikiavimo manevrą į antrą eismo juostą darantį ratinį ekskavatorių „Volvo EW150C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu nukentėjo „Audi“ keleivė I. Š.. Vairuotojai įvykio metu buvo blaivūs, apgadintas automobilis „Audi“, ratinis ekskavatorius neapgadintas (t. 1, b. l. 12). Analogiškos aplinkybės, t. y., kad automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas R. P., važiuodamas antra eismo juosta, atsitrenkė į priekyje pirmąja eismo juosta važiavusį ir persirikiavimo manevrą į antrą eismo juostą darantį ratinį ekskavatorių „Volvo EW150C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotos ir Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono PK tyrėjo V. R. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 13).

22. Iš autoavarijos schemoje užfiksuotų duomenų nustatyta, kad automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į ratinio ekskavatoriaus „Volvo EW150C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galą, kairę pusę (t. 1, b. l. 14), o iš pridėtų fotonuotraukų matyti, kad apgadinto automobilio „Audi A6“ duženos pabirusios būtent antroje eismo juostoje (t. 1, b. l. 16–24). Pažymėtina, kad pagal technines charakteristikas didžiausias galimas ekskavatoriaus judėjimo greitis yra 28 km/h (t. 1, b. l. 97), todėl net logiška, kad ekskavatorius negalėtų atlikti staigaus manevro, kurio nebūtų galima pastebėti iš anksto. Šiuo atveju R. P. vairuojamas automobilis atsitrenkė ne į kokią nors kitą ekskavatoriaus dalį, jeigu ekskavatorius tik būtų pradėjęs rikiuotis, bet būtent į ekskavatoriaus galo kairę pusę, antroje eismo juostoje užfiksuotos ir automobilio „Audi“ duženos. Ir tai parodo, kad ekskavatorius į antrą eismo juostą įvažiavo ne staiga, bet eismo įvykio metu didžiąja dalimi jau buvo įvažiavęs į antrą eismo juostą, t. y. ekskavatorius jau buvo atlikęs manevrą reikšminga dalimi. Šią aplinkybę objektyviai patvirtina Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11 K-107(21) eksperto V. P. nustatytos aplinkybės, t. y. kad susidūrimo momentu ekskavatorius apie 1,7 m pločiu buvo įvažiavęs į antrą eismo juostą, o apie 0,8 m pločiu buvo pirmojoje eismo juostoje. Transporto priemonių susidūrimas įvyko prieš vietą, kurioje po eismo įvykio sustojo automobilis (t. 1, b. l. 120–129). Aplinkybę, kad susidūrimo metu ekskavatorius tik dešinės pusės ratais dar nebuvo įvažiavęs į antrą eismo juostą, t. y. apie 0,8 m pločiu buvo pirmojoje eismo juostoje, ekspertas V. P. patvirtino ir teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 132). Todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad R. P. iš anksto turėjo matyti, kad B. R. vairuojamu ekskavatoriumi rikiuojasi į antrą eismo juostą, ir iš esmės jau baigia manevrą. Tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis B. R. parodė, kad jis važiavo apie 20 km/h greičiu (t. 2, b. l. 1, 47, 117–118). Ikiteisminio tyrimo metu tiek I. Š., tiek ir R. P. apklausti kaip liudytojai patvirtino, kad ekskavatorius važiavo tikrai lėtai (t. 1, b. l. 37–38, 61–62), o nukentėjusysis R. P. patvirtino ir tai, kad įvykio dieną matomumas buvo geras, saulės nebuvo, eismas intensyvus nebuvo (t. 1, b. l. 61–62), taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje parodė, kad ekskavatorių matė jau iš tolo, apie 150-200 metrų atstumu, todėl turėjo galimybę jį stebėti.

23. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis R. P. parodė, kad ekskavatoriui pradėjus persirikiuoti į jo eismo juostą, atstumas tarp jų buvo apie 15-20 metrų, jo greitis tuo metu buvo 50 km/h, iki 60 km/h, bet ne daugiau. Iš karto po įvykio paaiškinime nukentėjusysis R. P. parodė, kad jo važiavimo greitis buvo apie 60 km/h, likus apie 20 metrų iki ekskavatoriaus pastebėjo, kad ekskavatorius rikiuojasi į antrą eismo juostą (t. 2, b. l. 2), ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas R. P. parodė, kad jo važiavimo greitis buvo iki 60 km/h, ekskavatorius pradėjo rikiuotis į antrą eismo juostą likus iki jo apie 10-15 metrų (t. 1, b. l. 61-62). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji I. Š. parodė, kad susidūrimo metu jų automobilio greitis buvo apie 50-55 km/h, bet ne daugiau kaip 60 km/h, iki ekskavatoriaus buvo likę apie 10-15 metrų, kai šis pradėjo rikiuotis į antrą eismo juostą, ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja I. Š. parodė, kad jų automobilio greitis buvo 50-60 km/h, o atstumas iki ekskavatoriaus, jam pradėjus rikiuotis į antrą eismo juostą, buvo ne daugiau 20 metrų (t. 1. b. l. 37-39).

24. Pažymėtina, kad iš Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11 K-107(21) eksperto V. P. padarytos išvados nustatyta, kad, jeigu prieš eismo įvykį didžiausiu gyvenvietėse leistinu 50 km/h greičiu važiavusio automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojui R. P., ekskavatoriui „Volvo EW 160C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuojant 15 km/h greičiu, kliūtis jo vairuojamam automobiliui buvo sudaryta esant didesnei nei 18,9 m distancijai tarp transporto priemonių, ekskavatoriui važiuojant 20 km/h greičiu – didesnei nei 15,3 m distancijai, ekskavatoriui važiuojant 28 km/h greičiu – didesnei nei 10,1 m distancijai – techniniu požiūriu automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo R. P. veiksmai – savalaikiai nestabdė vairuojamą automobilį ir susidūrė su ekskavatoriumi, ir tai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (t. 1, b. l. 120–129). Šią išvadą ekspertas V. P. patvirtino ir teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 132). Ir tai parodo, kad jeigu R. P. būtų važiavęs leistinu – 50 km/h – greičiu, o ekskavatoriui važiuojant net didžiausiu galimu – 28 km/h – greičiu, ir esant net mažiausiai, t. y. didesnei nei 10,1 m distancijai, R. P. turėjo galimybę stabdyti vairuojamą automobilį ir išvengti susidūrimo. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip jau nustatyta ir aptarta, susidūrimo metu ekskavatorius ne pradėjo, bet jau buvo beveik užbaigęs persirikiavimo manevrą, kaip konstatuota ekspertizės išvadoje – ekskavatorius apie 1,7 m pločiu buvo įvažiavęs į antrąją eismo juostą, o apie 0,8 m pločiu buvo pirmojoje eismo juostoje, t. y. ekskavatorius nesirikiavo staiga, kad nukentėjusysis R. P. nebūtų turėjęs galimybės stabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su ekskavatoriumi, ši aplinkybė nepaneigia ir to, kad jis ekskavatoriaus manevrą į antrą eismo juostą turėjo matyti iš anksto. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis R. P., tiek ir nukentėjusioji I. Š. neneigė tos aplinkybės, kad R. P. važiavo didesniu nei 50 km/h greičiu. Šiuo atveju bylos duomenimis nebuvo galimybės objektyviai nustatyti automobilio ir ekskavatoriaus greičių, kurių pagrindu ekspertiniu tyrimu galima būtų nustatyti automobilio ir ekskavatoriaus judėjimo greičius prieš eismo įvykį, todėl atliekant ekspertizę buvo pasirinktas eismo įvykio vietoje leistinas greitis – 50 km/h ir pagal technines charakteristikas didžiausias galimas ekskavatoriaus judėjimo greitis – 28 km/h. Tačiau pažymėtina, kad iš Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11 K-107(21) eksperto V. P. padarytos išvados nustatyta ir tai, kad jeigu eismo įvykio metu automobiliu „Audi A6“ buvo važiuojama viršijant didžiausią leistiną gyvenvietėse 50 km/h greitį, techniniu požiūriu tai irgi galėjo turėti įtakos šio eismo įvykio kilimui bei vairuotojo R. P. techninei galimybei išvengti susidūrimo su kliūtį jo vairuojamo automobilio judėjimui sudariusiu ekskavatoriumi „Volvo EW 160C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 120–129). Ir šiuo atveju, nors ir nenustatyta, kiek tiksliai R. P. galėjo viršyti leistiną greitį, tačiau ši aplinkybė, kad R. P. galėjo viršyti leistiną greitį, ir tai irgi galėjo turėti įtakos šio eismo įvykio kilimui bei vairuotojo R. P. techninei galimybei išvengti susidūrimo su kliūtį jo vairuojamo automobilio judėjimui sudariusiu ekskavatoriumi, privalo būti vertinama ne nukentėjusiojo, bet būtent nuteistojo B. R. naudai. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal KET 128 punkto reikalavimus, tuo atveju, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, pagal šioje byloje turimus duomenis, net ir pasitvirtinus aplinkybei, jog „Audi A6“ vairuotojas R. P. galėjo nežymiai viršyti leistiną greitį, o esant tam tikroms ekspertizės akte nurodytoms sąlygoms būtų turėjęs techninę galimybę sustabdyti automobilį, tai nepaneigia B. R. padarytų KET pažeidimų priežastinio ryšio su eismo įvykio kilimu ir jo metu atsiradusiais padariniais. Šiuo atveju aptarti įrodymai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo bei pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo būtent ekskavatoriaus „Volvo EW 160C“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo B. R. veiksmai, t. y. kad jis persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrąją nedavė kelio ir sudarė kliūtį ta pačia kryptimi antra eismo juosta važiavusiam automobiliui „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

25. Be to, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad matomumas kelyje buvo geras, eismas nebuvo intensyvus, tačiau R. P. pamatė ekskavatorių tik likus ne daugiau kaip 20 metrų iki jo, visiškai nepaneigta ir ta aplinkybė, jog prieš įvykstant eismo įvykiui, R. P. apskritai buvo nukreipęs savo dėmesį nuo kelio, todėl ir nepamatė, kad ekskavatorius jau reikšminga dalimi yra persirikiavęs į antrą eismo juostą.

26. Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiosios I. Š. parodymų nustatyta, kad priekyje buvo matomas važiuojantis ekskavatorius, jis buvo maždaug už 150 metrų, kitų automobilių tarpe nebuvo. Tuo metu ji kalbėjo telefonu su vaiku, bet žiūrėjo į kelią. Kai baigė kalbėti telefonu, dėdama telefoną į rankinę pamatė, kad ekskavatorius pradėjo rikiuotis. Ji sušuko „atsargiai“, tuo metu iki ekskavatoriaus, jos teigimu, buvo likę apie 10-15 metrų, pajuto didelį smūgį (t. 2, b. l. 118–120). Ikiteisminio tyrimo metu I. Š. apklausta kaip liudytoja parodė, kad važiuojant antra eismo juosta pastebėjo, jog ekskavatorius pradeda rikiuotis į antrą eismo juostą, tarp jų automobilio ir ekskavatoriaus buvo likę daugiausia 20 metrų. Ji kaip tik baigė kalbėti telefonu ir dėjo telefoną į rankinę, o staiga pakėlusi akis suprato, kad ekskavatorius rikiuojasi į antrą eismo juostą. Tada dar pasakė R. P. „atsargiai“, bet R. P. persirikiuoti į pirmą eismo juostą nespėjo (t. 1, b. l. 37–38). Iš teisiamajame posėdyje duotų nukentėjusiojo R. P. parodymų nustatyta, kad jis matė ekskavatorių apie 150-200 metrų atstumu. Važiuojant antra juosta ir iki ekskavatoriaus likus apie 15-20 metrų, draugė pasakė „atsargiai“. Tada jis pamatė, kad sunkiasvorė transporto priemonė pradėjo rikiuotis ir įvažiavo šiek tiek į jo eismo juostą, apie 1-1,5 m, tačiau jis nuspausti stabdžio nespėjo (t. 2, b. l. 120–121). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis R. P. parodė, kad kažkuriuo momentu ekskavatorius pradėjo persirikiuoti į antrą eismo juostą, negalėjo pasakyti ir tai, ar ekskavatoriaus vairuotojas rodė posūkio signalą, tačiau kartu teigė, jog ekskavatoriaus vairuotojas atliko rikiavimosi manevrą, kai jam liko iki jo 10-15 metrų (t. 1, b. l. 61–62). Aplinkybę, kad jam nukentėjusioji I. Š. sušuko, likus iki ekskavatoriaus, jo teigimu, 10-15 metrų, R. P. patvirtino ir 2021 m. vasario 3 d. paaiškinime (t. 2, b. l. 3–4).

27. Iš aptartų nukentėjusiosios I. Š. parodymų matyti, kad ji vienu metu buvo nukreipusi dėmesį nuo kelio, nes į rankinę dėjo telefoną, o pakėlusi akis pamatė ekskavatorių, iki jo likus ne daugiau kaip 20 metrų, kuris rikiavosi į antrą eismo juostą. Tačiau logiška, kad R. P., privalėdamas atidžiai stebėti kelią ir nenukreipti nuo jo dėmesio, atsižvelgiant į tai, kad ekskavatorių jis matė ir iš toli, o ekskavatorius, kaip nustatyta bylos duomenimis, didžiąja dalimi jau buvo persirikiavęs į antrą eismo juostą, jį turėjo aiškiai matyti iš daug didesnio atstumo nei nukentėjusioji I. Š. pamatė jį, kai pakėlė akis nuo rankinės. Atkreiptinas dėmesys, kad iš R. P. parodymų nustatyta, kad jis pamatė ekskavatorių, rikiuojantis į antrą eismo juostą, likus tokiam pat atstumui, kurį nurodė ir nukentėjusioji I. Š., bei nespėjo nuspausti net stabdžių pedalo. Ir šiuo atveju visiškai nepaneigta, kad R. P. buvo nukreipęs dėmesį nuo kelio, o ekskavatorių pamatė tik tada, kai jam sušuko nukentėjusioji I. Š., todėl jis nespėjo nuspausti net stabdžių pedalo ir įvyko eismo įvykis.

28. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas B. R. kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, vertindamas įrodymus, neįvertino visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų įrodymų, nevertindamas visų abejonių ir įrodymų prieštaravimų, kurių pašalinti byloje BPK priemonėmis neįmanoma, nepagrįstai nesirėmė in dubio pro reo principu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.

29. Atsižvelgdamas į nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nesant galimybių kilusioms abejonėms pašalinti, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai pripažino B. R. kaltu dėl šio eismo įvykio. Todėl B. R. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinamas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

30. Civilinio ieškinio išsprendimo baudžiamojoje byloje, kurioje priimamas nuosprendis, klausimai reglamentuojami BPK 115 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos; šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kadangi B. R. išteisinamas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, nukentėjusiųjų R. P. ir I. Š. civilinis ieškinys (t. 2, b. l. 99–102) atmestinas.

31. Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono PK Veiklos skyriaus tyrėjos A. K. 2021 m. kovo 1 d. nutarimu B. R. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – naikintina.

32. Kompaktinius diskus, pridėtus prie bylos (4 vnt.), palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

33. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir B. R. priimamas išteisinamasis nuosprendis, tenkinti nukentėjusiųjų R. P. ir I. Š. prašymą priteisti jiems iš B. R. jų patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tiek už suteiktas teisines paslaugas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktu, kolegija

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2021 m. lapkričio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

B. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad B. R. padarė šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. P. ir I. Š. civilinį ieškinį atmesti.

B. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Kompaktinius diskus, pridėtus prie bylos (4 vnt.), palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. P. ir I. Š. patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nepriteisti.

Teisėjai Edita LapinskienėEduardas MaškevičiusLinas Pauliukėnas