- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-10-09
- Bylos Nr.
- 2-880-798/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00100-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Kreditorius
- R. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį už uždarosios akcinės bendrovės „Penki perlai“ bankroto byloje pateiktą atskirąjį skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „KOMPANIJA VITRUM“ kreipėsi į teismą, prašydama iškelti atsakovei UAB „Penki perlai“ bankroto bylą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė ieškovei skolinga 260 631,78 Eur (be palūkanų ir netesybų) pagal paskolos sutartis.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartimi UAB „Penki perlai“ iškelta bankroto byla, bendrovės nemokumo administratoriumi paskirtas Juozas Šukevičius.
3. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atmetė likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Penki perlai“ kreditoriaus R. K. skundą dėl BUAB „Penki perlai“ nemokumo administratoriaus Juozo Šukevičiaus veiksmų (neveikimo) su prašymu įpareigoti atlikti veiksmus.
4. Vilniaus apygardos teisme gautas kreditoriaus R. K. skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartį; 2) pirmojo prašymo netenkinus, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutarties dalį, kuria buvo nutarta priteisti UAB „Deimosa“ iš kreditoriaus R. K. 1089 Eur bylinėjimosi išlaidų, panaikinti, ir šioje dalyje priimti naują procesinį sprendimą – UAB „Deimosa“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginti; 3) pirmojo ir antrojo prašymų netenkinus, Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutarties dalį, kuria buvo nutarta priteisti UAB „Deimosa“ iš kreditoriaus R. K. 1089 Eur bylinėjimosi išlaidų, pakeisti ir priteisti UAB „Deimosa“ iš kreditoriaus R. K. 935,08 Eur bylinėjimosi išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartimi kreditoriui R. K. nustatė 7 kalendorinių dienų terminą nuo šios nutarties gavimo dienos atskirojo skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 54 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.
6. Teismas akcentavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, kuria, be kita ko, apskųstoje nutartyje rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo apibendrinta ir suvienodinta teismų praktika dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnio 2 dalį, taip pat išsamiai pasisakyta ir dėl žyminio mokesčio mokėjimo teikiant atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose.
7. Minėta praktika iki šiol yra nuosekliai vadovaujamasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, pvz. 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-223-407/2022; 2022 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-465-407/2022; 2024 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-229-450/2024; 2024 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-345-567/2024; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-878-881/2024 ir kt.
8. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kreditorius į CPK 83 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų, kurie atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, sąrašą nepatenka. Kadangi atskirasis skundas teikiamas dėl bankroto byloje priimtos teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus R. K. skundas dėl nemokumo administratoriaus neveikimo, ir už tokio pobūdžio atskirąjį skundą, apeliantas, kaip BUAB „Penki perlai“ kreditorius, nėra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, taigi jis turi už atskirąjį skundą sumokėti žyminį mokestį, o kreditorius R. K. už atskirąjį skundą žyminio mokesčio nesumokėjo. Indeksavus CPK 80 straipsnio 2 dalyje nuo 2019 m. birželio mėn. nustatytą žyminį mokestį, šiuo atveju už atskirąjį skundą bankroto byloje turi būti mokėtinas 54 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 2, 7 dalys, 82 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Kreditorius (apeliantas) R. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir atskirojo skundo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei sudaryti teisėjų kolegiją šiam atskirajam skundui nagrinėti siekiant suvienodinti Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl atskirųjų skundų apmokėjimo žyminiu mokesčiu bankroto procese.
10. Apeliantas pažymėjo, kad skundžiama nutartis nėra pagrįsta ta prasme, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasirinko selektyviai vadovautis šia praktika, kai Lietuvos apeliacinio teismo praktika šiuo klausimu yra nevienoda.
11. Apeliantas nurodo, kad aptariamu atveju bankroto byloje kilo ginčas tarp bankrutuojančios įmonės akcininko ir kreditoriaus bei bankrutuojančios įmonės nemokumo administratoriaus JANĮ 31 str. nustatyta tvarka.
12. Apeliantas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020 vėliau buvo pakeista – konkrečiai dėl šios nutarties pasisakius Lietuvos apeliaciniam teismui, o būtent Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-826-798/2024 išaiškinant teismams, tame tarpe ir Vilniaus apygardos teismui, kad „apeliantai pažymėjo, kad po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas apskųstą nutartį, praktika buvo pakeista. Kaip pavyzdį nurodo Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-274-450/2022, kurioje buvo pateiktas išaiškinimas, kokie procesiniai veiksmai (sprendimai) nepatenka į sąvokos „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“ apimtį. Mano, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia situacija. apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį dalyje, kuria nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti – sumokėti žyminį mokestį už atskirąjį skundą, todėl yra teisinis pagrindas Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 3 d. nutarties dalį, kuria nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti, panaikinti ir klausimą dėl atskirojo skundo priėmimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo“. Tai nėra „vienkartinė“ nutartis, panašūs išaiškinimai teikiami ir kitose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-973-464/2023).
13. Pirmosios instancijos teismui negalėjo būti nežinoma Lietuvos apeliacinio teismo praktika, nes pats apeliantas į tai atkreipė bylą nagrinėjančio teismo dėmesį pačiame atskirajame skunde nurodydamas, kad „Lietuvos apeliacinis teismas (2022 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-274-450/2022) yra išaiškinęs, kad „Pasisakant, ar už atskiruosius skundus reikia mokėti žyminį mokestį bylose, kuriose sprendžiami šalutiniai, tarpiniai klausimai, pavyzdžiui, nemokumo bylose, kuriose yra sprendžiama dėl bylos pripažinimo nevieša (CPK 10, 101 straipsnis), teisėjų nušalinimo (CPK 65 straipsnis), piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis), teismo baudų skyrimo (CPK 106 straipsnis), laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 145 straipsnis) ir kt., nurodytina, kad šie procesiniai veiksmai (sprendimai) nepatenka į sąvokos „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“ apimtį, nes tai yra atskiri procesai, kurie reglamentuojami atskiruose CPK skirsniuose“. Būtent toks klausimas susiklostė šioje civilinėje byloje, kurioje skundžiama nutartis, kuria nutarta atmesti prašymą dėl įpareigojimo pateikti informaciją. Toks klausimas nepatenka į CPK 80 straipsnio 2 dalies apimtį, nes tai yra atskiras procesinis klausimas (CPK 293 str.), taigi, žyminis mokestis už šį atskirąjį skundą neturėtų būti mokamas“, tačiau skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas ir dėl šių pareiškėjo argumentų nieko nepasisakė, jų nepaneigė
14. Apelianto nuomone, galimybę tokiais atvejais panaikinti nutartį dėl įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį yra įtvirtinęs ir Lietuvos apeliacinis teismas. Pavyzdžiui, vos prieš kelis mėnesius priimtoje 2025 m. gegužės 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-449-407/2025 Lietuvos apeliacinis teismas panaikino nutartį būtent dėl to, kad reikalavimas sumokėti žyminį mokestį prieštarautų protingumo ir teisingumo principams, nepaisant to, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą ar suformuotą teismų praktiką jis ir turėtų būti mokamas. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ir patį žyminį mokestį, o tai parodo pačios skundžiamos nutarties visišką nepagrįstumą ir neteisėtumą netinkamai taikant procesinės teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
16. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria kreditorius įpareigotas sumokėti žyminį už paduotą atskirąjį skundą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl atskirojo skundo argumentų ir ginčo esmės
17. Taigi, nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, kokia suformuota Lietuvos apeliacinio teismo praktika pirmosios instancijos teismas turėjo remtis šioje byloje spręsdamas klausimą dėl žyminio mokesčio mokėjimo būtinumo kreditoriui.
18. Apeliantas (kreditorius) pažymėjo, kad po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas apskųstą nutartį, praktika buvo pakeista. Kaip pavyzdį nurodo Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-274-450/2022, kurioje buvo pateiktas išaiškinimas kokie procesiniai veiksmai (sprendimai) nepatenka į sąvokos „bankroto ir restruktūrizavimo bylose“ apimtį, o taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-973-464/2023; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-826-798/2024; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-449-407/2025.
19. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir tą akcentavo apeliantas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020 buvo apibendrinta ir suvienodinta teismo praktika dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 2 dalį, taip pat išsamiai pasisakyta ir dėl žyminio mokesčio mokėjimo teikiant atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose.
20. Teisėjų kolegija šioje nutartyje pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatydamas atskirųjų skundų bankroto ar restruktūrizavimo bylose apmokestinimą žyminiu mokesčiu, siekė padidinti nemokumo procesų efektyvumą, apriboti nepagrįstus skundus, kurie ilgina nemokumo procesus. Tačiau nurodė, kad atskirieji skundai bankroto ar restruktūrizavimo bylose žyminiu mokesčiu neapmokestinami esant CPK ar kituose įstatymuose nustatytiems atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindams, pavyzdžiui, kai atskiruosius skundus paduoda bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens darbuotojai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), asmenys, kuriems iškeltos bankroto ar restruktūrizavimo bylos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimų netenkina visiškai arba iš dalies – dėl teismo nutarties netenkinti jų reikalavimo ar jo dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), asmenys, kurių atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai įtvirtinti kituose įstatymuose (pvz., asmenys, turintys teisę į antrinę teisinę pagalbą) ir kt.
21. Kitais atvejais, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus skundus, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu yra mokamas. Pavyzdžiui, žyminį mokestį moka bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens kreditoriai – už visus bankroto ar restruktūrizavimo bylose kylančius ginčus, išskyrus dėl savo pareikšto reikalavimo patvirtinimo, taip pat bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo juridinio asmens dalyviai ar kiti bankroto ir restruktūrizavimo bylose sprendžiamais klausimais suinteresuoti asmenys (laiduotojai, garantai ir pan.), nemokumo administratorius, kai ginčas išimtinai susijęs jo statusu ir (ar) interesu (pvz., dėl administravimo išlaidų dydžio, atlyginimo, atstatydinimo ar pan.), kt.
22. Po Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-274-450/2022 priėmimo, kurią nurodo apeliantas, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2024 m. vasario 29 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2-164-567/2024, kurioje minėta praktika buvo plėtojama. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, jog žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį mokamas ir už skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis išspręsti atskiri procesinio pobūdžio klausimai (pvz., dėl bylos dalies pripažinimo nevieša, teisėjų nušalinimo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis ir pan.), nes jie tiesiogiai susiję su nemokumo (tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo) proceso efektyvumu ir trukme bei yra sudedamoji nemokumo proceso dalis (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-164-567/2024). Todėl apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad atskirasis skundas teikiamas dėl bankroto byloje priimtos teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus R. K. skundas dėl nemokumo administratoriaus neveikimo, o apeliantas, kaip BUAB „Penki perlai“ kreditorius, nėra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagrįstai ir teisingai vadovaujantis apeliacinio teismo praktika įpareigojo sumokėti žyminį mokestį.
23. Apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad apelianto nurodytos bylos buvo priimtos ne teisėjų kolegijos ir atsižvelgiant į susiklosčiusias faktines bylos aplinkybes. Civilinėje byloje Nr. e2-449-407/2025 buvo pažymėta, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, išspręstas bankroto byloje priimta nutartimi, taip pat patenka į CPK 80 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį ir už atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 21 d. nutarties turėtų būti mokamas žyminis mokestis. Tačiau šioje byloje susiklostė išskirtinės aplinkybės, kai teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš byloje savarankiškai nedalyvaujančio asmens, todėl buvo nuspręsta, kad teisinga ir pagrįsta leisti jam apskųsti tokią nutartį nereikalaujant žyminio mokesčio (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-449-407/2025).
24. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.e2-826-798/2024 taip pat buvo padarytina išvada, kad, priešingai nei nurodė apeliantai, kad apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus E. L. ir UAB „Euromisa“ skundus patenka į CPK 80 straipsnio 2 dalies apimtį ir žyminis mokestis už atskirąjį skundą galėtų būti mokamas, bet visgi, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją buvo nuspręsta nereikalauti žyminio mokesčio. Pažymėtina, kad vėliau Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. lapkričio 28 d. nutartyje civilinėje byloje e2-942-934/2024 akcentavo, kad apygardos teismas neteisingai identifikavo nagrinėjamo ginčo esmę formuojamos teismų praktikos kontekste, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog teismo nutartis (jos dalis), kuria išsprendžiamas nemokumo administratoriaus faktiškai patirtų išlaidų tvirtinimo klausimas, negali būti apeliacijos objektu. Taigi, šių bylų praktika reikėtų vadovautis tik tada, kai sutampa bylų faktinės aplinkybės.
25. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio sumokėjimą už atskiruosius skundus nemokumo bylose ir atsižvelgęs į aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra.
26. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
27. Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas žyminio mokesčio sumokėjimo septynių dienų terminas, skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutarties įteikimo dienos, yra suėjęs, Lietuvos apeliacinis teismas nustato apeliantui (kreditoriui) 7 kalendorinių dienų terminą nuo šios nutarties gavimo dienos atskirojo skundo trūkumams pašalinti – sumokėti žyminį mokestį ir pateikti teismui mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti apeliantui (kreditoriui) R. K. 7 kalendorinių dienų terminą nuo šios nutarties gavimo dienos atskirojo skundo trūkumams pašalinti – sumokėti pirmosios instancijos nustatytą 54 Eur žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.