Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-2-957/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-11-21
Bylos Nr.: 1A-2-957/2024
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Marijus Kursevičius, Valerij Lauš, Darius Pranka
Kaltinamasis: V. J.
Advokatai: Albertas Kručkauskas

Kategorijos

1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.18.10.1Apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas (BK 222 str. 1 d.)
1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-2-957/2024Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00021-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.1.8.1.1; 1.2.18.10.1; 1.2.29.1.1; 2.4.6.5.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

sekretoriaujant Monikai Linkutei, Editai Daunienei,dalyvaujant prokurorui Gedvydui Vaivadai,išteisintajam V. J., jo gynėjui advokatui Albertui Kručkauskui,specialistei Laimutei Emilijai Vegienei, ekspertei Liucijai Bortkevič,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro (toliau – ir prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad pastarasis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. J. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo, bei apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., t. y. jis išteisintas dėl to, kad nuo 2006 m. vasario 22 d. iki 2019 m. rugsėjo 9 d. eidamas UAB „T“ (toliau – ir Bendrovė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas, o nuo 2015 m. spalio 19 d. būdamas ir Bendrovės akcininku, realiai vadovaudamas UAB „T“ bei turėdamas teisę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, tyčia, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas):

- 4 straipsnio nuostatas, kad ūkio subjektas tvarko apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams;

- 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu;

- 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad kituose teisės aktuose atskirų rūšių apskaitos dokumentams gali būti papildomai nustatyti privalomi rekvizitai. Reikalavimus mokesčiams apskaičiuoti naudojamiems apskaitos dokumentams, įskaitant šių dokumentų gaminimo ir platinimo tvarką, nustato Vyriausybė;

taip pat žinodamas, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, jog ,,už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą“ bei pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“ ir, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Bendrovėje nebuvo buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, suprasdamas, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku UAB „T“ vardu išrašė netikras PVM sąskaitas-faktūras už bendrą 536 186,60 Eur sumą Latvijos Respublikoje registruotai įmonei SIA „M“ LV (duomenys neskelbtini), Estijos Respublikoje registruotoms įmonėms „W” OU (duomenys neskelbtini) ir „V” (duomenys neskelbtini) bei Vokietijos Respublikoje registruotai įmonei „G“ (duomenys neskelbtini), kuriose nurodė žinomai netikrus duomenis apie realioje tikrovėje neįvykusius sūrio pardavimo sandorius, taip pagamindamas netikrus dokumentus, t. y.:

- SIA „M“ 2017 m. balandžio 4 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP04/4-1 – už 86 258,87 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo;

- SIA „M“ 2017 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP04/10-1 – už 94 503,78 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo;

- SIA „M“ 2017 m. liepos 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP07/10-1 – už 116 679,05 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo;

- SIA „M“ 2017 m. liepos 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP07/25-1 – už 22 685,69 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo;

- „W“ OU 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP05/10-1 – už 110 323,43 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo;

- „V” 2017 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP08/01-1 – už 70 551 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo;

- „G“- 2017 m. birželio 15 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP06/15-1 – už 35 184,78 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo,

kurias įtraukė į UAB „T“ buhalterinę apskaitą.

Be to, jis išteisintas dėl to kad tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, žinodamas, kad UAB „T“ iš tiekėjų Italijos įmonės „B“, Vokietijos įmonės „P“ įsigyto sūrio nepardavė Latvijos, Estijos ir Vokietijos įmonėms SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU, „G“, išrašė UAB „T“ vardu 7 (septynis) vienetus netikrų tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščių (CMR), kuriuose nurodė žinomai tikrovės neatitinkančias aplinkybes dėl sūrio produktų gabenimo tariamiems pirkėjams SIA „M“, „W“ OU „V“ OU ir „G“ , t. y.:

- 2017 m. balandžio 4 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 18 950 kg „DorBlu Laib“ sūrio gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Latviją gavėjui SIA „M“;

- 2017 m. balandžio 10 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 20 066,857 kg įvairių sūrių gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Latviją gavėjui SIA „M“;

- 2017 m. liepos 10 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 20 158,33 kg įvairių sūrių gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Latviją gavėjui SIA „M“;

- 2017 m. liepos 25 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 7 100 kg Maasdammer Jagibo sūrio gabenimas iš Italijos įmonės „B“ į Latviją gavėjui – SIA „M“;

- 2017 m. gegužės 12 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 19 150 kg įvairių sūrių gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Estiją gavėjui „W“ OU;

- 2017 m. birželio 15 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 5 400 kg įvairių rūšių sūrio gabenimas iš Italijos įmonės „B“ į Vokietiją gavėjui „G“;

- 2017 m. rugpjūčio 1 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 21 260 kg „Maasdammer Jagibo“ sūrio gabenimas iš Italijos įmonės „B“ į Estiją gavėjui „V“ OU,

kuriuos panaudojo pateikdamas šiuos netikrus CMR per UAB „T“ bankroto administratorę L. T. (nežinojusią apie V. J. nusikalstamus veiksmus), kuri pagal 2019 m. spalio 23 d. dokumentų poėmio aktą Nr. (21.222) FR0707-1628 ir vykdydama 2019 m. spalio 13 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. lapkričio 12 d. pateikė juos Valstybinei mokesčių inspekcijai, adresu Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 11. Taigi V. J. išteisintas dėl to, kad pažeidė nurodytas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, bei pagaminęs netikras PVM sąskaitas faktūras, kurias panaudojo apskaitydamas jas UAB „T“ buhalterinėje apskaitoje, pagaminęs netikrus 7 (septynis) vienetus CMR, siekdamas pagrįsti tariamus sūrio pardavimo sandorius ir šių prekių gabenimą Latvijos, Estijos ir Vokietijos įmonėms SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU, „G“ bei juos panaudojęs, 2019 m. lapkričio 12 d. pateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „T“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį, kuriuo V. J. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei BK 300 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį – V. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 150 MGL dydžio baudą; V. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 75 MGL dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir V. J. paskirti galutinę bausmę – 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą.

3. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis V. J. atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos faktinėms aplinkybėms, todėl turi būti panaikintas. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, įrodymus vertino selektyviai, teikdamas pirmenybę kaltinamojo gynybinei pozicijai, neatsižvelgdamas į įrodymų tarpusavio santykį ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti pagrįstą nuosprendį. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad V. J. tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku UAB „T“ vardu sąmoningai išrašė netikras PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodė žinomai netikrus duomenis apie realioje tikrovėje neįvykusius sūrio pardavimo sandorius, taip pagamindamas netikrus dokumentus. Taip pat išteisintasis, žinodamas, kad iš tiekėjų (Italijos, Vokietijos įmonės) įsigyto sūrio neperdavė Latvijos, Estijos ir Vokietijos įmonėms, UAB „T“ vardu išrašė 7 vienetus netikrų CMR važtaraščių, kuriuose nurodė žinomai tikrovės neatitinkančias aplinkybes dėl sūrio produktų gabenimo tariamiems pirkėjams ir šiais dokumentais pasinaudojo pateikdamas juos įmonės bankroto administratorei, nežinojusiai apie V. J. nusikalstamus veiksmus.

Šalies argumentai

4. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Bendrovėje nebuvo buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, todėl Bendrovės direktorius V. J. suprato bei žinojo, jog pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą Bendrovėje atsako ūkio subjekto vadovas. Atsižvelgdamas į teisės aktus ir teismų praktiką, valstybinis kaltintojas daro išvadą, kad V. J., kaip minėtos Bendrovės vadovas, yra tinkamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas, kadangi jis tokiu atveju yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Todėl teismo išvados, jog byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad išteisintasis sąmoningai netinkamai vykdė buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir kad numatė, jog dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „T“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir kad jis šių padarinių norėjo, arba, nors padarinių ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, yra visiškai nepagrįstos ir neatitinka baudžiamojoje byloje surinktų duomenų.

Žemesnės instancijos teismas

5. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, jog UAB „T“ buvo netinkamai vedama buhalterinė apskaita ir dėl to už laikotarpį nuo 2017 m .kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. nėra galimybės iš dalies nustatyti Bendrovės komercinės ūkinės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, taip pat nustatė, kad į Bendrovės apskaitą nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. buvo įtrauktos PVM sąskaitos-faktūros su neteisingais duomenimis, o jų pagrindu į buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos PVM deklaracijos su neteisingais duomenimis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir šios deklaracijos apteiktos VMI. Nepaisant to, teismas sprendė, kad šios aplinkybės neįrodo, jog V. J. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, neįžvelgęs subjektyviosios pusės požymių. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, neatsižvelgė į tai, kad UAB „T“ nagrinėjamu laikotarpiu dirbo tik vienas asmuo – V. J., kuris buvo direktoriumi ir jam teko atsakomybė už Bendrovės veiklą. Būdamas vieninteliu bendrovės darbuotoju jis žinojo visus Bendrovėje vykstančius procesus, dokumentų atsiradimo pagrindus ir visi veiksmai Bendrovėje buvo atliekami su pastarojo žinia. Teismas nevertino aplinkybių ir duomenų visumos, prioritetą suteikė V. J. parodymams. Prokuroras pažymi, kad tiek iš V. J., tiek iš liudytojo L. P. parodymų galima daryti neabejotiną išvadą, kad prekių pirkimo procese V. J. dalyvavo aktyviai ir visos prekių pirkimo ir judėjimo aplinkybės, pinigų įnešimas bei jų pervedimas vyko dalyvaujant V. J., kuris būdamas Bendrovės direktoriumi suprato, kad nagrinėjamos ūkinės-finansinės operacijos vyko jo Bendrovėje ir kad jis yra atsakingas už šių operacijų teisingą įforminimą bei duomenų pateikimą valstybinėms institucijoms. Tačiau vertindamas V. J. prisidėjimą prie nusikalstamų veikų padarymo, apylinkės teismas sumenkino pastarojo vaidmenį minėtuose procesuose ir nurodė, kad su sūrių pardavėjais bendravo ne V. J., o kiti asmenys, nors V. J. yra Bendrovės vadovas ir jo žinioje yra visi Bendrovės dokumentai, tik jo aktyviais veiksmais sudaromi susitarimai, todėl be jo žinios ir aktyvių veiksmų negalėjo atsirasti jokie dokumentai.

6. Anot prokuroro, teismo padaryta išvada, kad septynios PVM sąskaitos faktūros, išrašytos per keturių mėnesių laikotarpį, neleidžia teigti, jog V. J. darė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir V. J. veiksmų intensyvumas negali būti laikomas išskirtiniu ar neįprastu verslo praktikoje, yra kritikuotina. Prokuroras sutinka, kad PVM sąskaitų-faktūrų išrašymas nėra nusikalstama veika, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad būtent dėl sąskaitų faktūrų neatitikimo faktinėms sandorių aplinkybėms kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, t. y. negalima už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. iš dalies nustatyti Bendrovės komercinės ūkinės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, todėl yra akivaizdu, kad veika kvalifikuotina pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Prokuroro manymu, teismas savo išvadas nepagrįstai grindė tuo, kad V. J. atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nes prokuroro pasisakymas dėl asmens kaltės vienų nusikalstamų veikų atžvilgiu niekaip negali būti susijęs su asmens atsakomybe dėl kitų nusikalstamų veikų, todėl analogijos taikymas šioje situacijoje nėra galimas.

Šalies argumentai

7. Prokuroras skunde nurodo, kad byloje yra pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad V. J. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas bei pagaminęs netikras PVM sąskaitas-faktūras, kurias panaudojo Bendrovės buhalterinėje apskaitoje, pagaminęs netikrus dokumentus – 7 (septynis) vienetus CMR, siekdamas pagrįsti tariamus sūrio pardavimo sandorius ir šių prekių gabenimą Latvijos, Estijos ir Vokietijos įmonėms – SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU, „G“ bei juos panaudojęs 2019 m. lapkričio 12 d. pateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai, apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „T“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Šiais savo veiksmais idealiąja sutaptimi V. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

Atsiliepimas

8. Išteisintojo gynėjas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį palikti galioti. Atsiliepime pažymima, kad byloje nėra įrodymų, kad CMR važtaraščius suklastojo V. J., nėra šių dokumentų originalų, nenustatyta įrenginys, kuriuo jie sukurti, nenustatyta tokio įrenginio priklausomybė, nenustatyta, kas galėjo pasirašyti šiuose dokumentuose. Taip byloje nesurinkta įrodymų, kad V. J. žinojo, kad minėti važtaraščiai netikri. Nors teismas ir konstatavo buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, tačiau BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai būtina nustatyti ir subjektyviosios pusės požymį – tyčią, kurios teismas nenustatė, todėl prokuroro skundo argumentai dėl veikos objektyviųjų požymių nustatymo pertekliniai ir dėstomi neįsigilinus į nuosprendžio išvadų visumą. Prokuroras apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų argumentų bei nenurodo jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog V. J. išties žinojo, jog į apskaitą įtraukia dokumentus su tikrovės neatitinkančia informacija. Atsiliepime taip pat pažymima, kad VMI atlikdama patikrinimą neturėjo visų duomenų, tuo tarpu UAB „T“ nebuvo atsakingas už prekių pristatymą pirkėjams, taip pat negali atsakyti už kitų juridinių asmenų pirkimų deklaravimą. V. J. įsitikinęs įmonių realumu, dokumentuose įrašė duomenis, kokius jam nurodė L. P., kuris atliko visus su prekių pardavimu susijusius veiksmus. Taip pat pažymima, kad muitinės tarpininkas liudytojas G. J. patvirtino, jog kaltinime nurodytos įmonės jam žinomos, jis turėjo su jomis sutartis ir jos toliau eksportuodavo krovinius į Baltarusiją. Visi apklausti asmenys nurodė V. J. nepažįstantys ir pan. Prokuroras skunde neįvardija nė vieno konkretaus įrodymo, patvirtinančio, kad V. J. suklastojo PVM sąskaitas-faktūras ir pateikia tik bendro pobūdžio pastebėjimus.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis V. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

10. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 329 straipsnio 2 punktas).

11. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Valstybinis kaltintojas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį, kuriuo V. J. išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir priimti priešingą sprendimą, t. y. V. J. pripažinti kaltu padarius pirmiau paminėtas nusikalstamas veikas ir paskirti jam bausmes bei jas subendrinti. Taigi, toks apeliacinio skundo prašymas kartu su jį pagrindžiančiais argumentais šiuo atveju įpareigoja apeliacinės instancijos teismą pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio tiek įrodymų vertinimo, tiek teisės taikymo aspektais.

Žemesnės instancijos teismas

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama nagrinėjamoje byloje V. J. pareikštą kaltinimą, pažymi, jog šioje baudžiamojoje byloje pastarasis buvo kaltinimas ir išteisintas dėl šio nuosprendžio 1 punkte aprašyto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad nuo 2006 m. vasario 22 d. iki 2019 m. rugsėjo 9 d. eidamas UAB „T“ direktoriaus pareigas, o nuo 2015 m. spalio 19 d. būdamas ir šios Bendrovės akcininku, realiai vadovaudamas UAB „T“ bei turėdamas teisę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, tyčia pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat žinodamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies nuostatas bei tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. UAB „T“ nebuvo buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, suprasdamas, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku UAB „T“ vardu išrašė kaltinime nurodytas septynias netikras PVM sąskaitas-faktūras už bendrą 536 186,60 Eur sumą Latvijos Respublikoje registruotai įmonei SIA „M“, Estijos Respublikoje registruotoms įmonėms „W“ OU ir „V“ bei Vokietijos Respublikoje registruotai įmonei „G“, kuriose nurodė žinomai netikrus duomenis apie realioje tikrovėje neįvykusius sūrio pardavimo sandorius, taip pagamino netikrus dokumentus, kuriuos įtraukė į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, be to, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, žinodamas, kad UAB „T“ iš tiekėjų Italijos įmonės „B“, Vokietijos įmonės „P“ įsigyto sūrio nepardavė Latvijos, Estijos ir Vokietijos įmonėms SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU, „G“, išrašė UAB „T“ vardu kaltinime detaliau nurodytus septynis vienetus netikrų tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščių (CMR), kuriuose nurodė žinomai tikrovės neatitinkančias aplinkybes dėl sūrio produktų gabenimo tariamiems pirkėjams SIA „M“, „W“ OU „V“ OU ir „G“ ir šiuos netikrus dokumentus panaudojo 2019 m. lapkričio 12 d. pateikdamas per UAB „T“ bankroto administratorę L. T. (nežinojusią apie V. J. nusikalstamus veiksmus) Valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „T“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.

13. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, priėmė sprendimą išteisinti V. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, konstatavęs, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog UAB „T“ buvo netinkamai vedama buhalterinė apskaita ir dėl to nėra galimybės už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. iš dalies nustatyti UAB „T“ komercinės ūkinės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. nustatė objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius – veiką ir padarinius, tačiau sprendė, kad byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių būtinąjį subjektyvųjį šios nusikalstamos veikos požymį – tiesioginę ar netiesioginę tyčią. Tuo tarpu išteisindamas V. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad PVM sąskaitų-faktūrų suklastojimas V. J. inkriminuojamas dėl tikslo apgaulingai tvarkyti UAB „T“ buhalterinę apskaitą, tai apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo būdas, todėl papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, tuo tarpu dėl CMR važtaraščių klastojimo ir panaudojimo teismas pažymėjo, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog išties kaltinime nurodytuose septyniuose CMR važtaraščiuose yra nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija dėl sūrio produktų gabenimo, t. y. pripažino, jog šie dokumentai netikri, tačiau pažymėjo, kad bylos įrodymai nepatvirtina, jog šiuos septynis netikrus CMR važtaraščius pagamino V. J., taip pat, kad jis juos pateikdamas VMI žinojo, jog minėti CMR važtaraščiai yra netikri ir kad taip jis šiuos netikrus CMR važtaraščius panaudojo.

14. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir atlikusį dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsajas, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl spręsdamas V. J. kaltės klausimą padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai jį išteisino kaip nepadariusį nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl V. J. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, tuo tarpu nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, pagrįsti tik dalyje dėl negalimumo buhalterinių dokumentų suklastojimą ir panaudojimą kvalifikuoti kaip savarankišką nusikalstamą veiką, tačiau negali būti pripažinti pakankamais ir įtikinamais visa BK 222 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo apimtimi, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis taip pat negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

15. Pažymėtina, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio teisinis reglamentavimas nuosekliai įtvirtintas BPK 305 dalies 1-4 punktuose. BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktuose nustatyta, kad išteisinamajame nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Sisteminis šių ir BPK 20 straipsnyje nustatytų baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia spręsti, kad teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo turi būti grindžiamos laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ištirtais įrodymais. Pažymėtina, kad nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, o teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir priimtų sprendimų išsamiu argumentavimu. Nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei tinkamai įvertintais įrodymais. Tik laikantis BPK reikalavimų nustačius teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes galimas tinkamas baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimas, taigi ir teisėto nuosprendžio priėmimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, pirmiau išdėstytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nesilaikė.

16. BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Ūkio subjektai apskaitą privalo tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (veikos padarymo metu galiojusio Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, galiojančio Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 5 dalis, 3 straipsnis ir kt.). Tai esminiai reikalavimai, keliami asmenims, organizuojantiems ir tvarkantiems buhalterinę (finansinę) apskaitą. Kitaip tariant, buhalterinė (finansinė) apskaita turi būti tvarkoma tinkamai, laikantis įstatymų, poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, apskaitoje privalo būti fiksuojama tik objektyvi informacija, kurią būtų galima palyginti su kitų asmenų turima informacija buhalterinėje (finansinėje) apskaitoje arba būtų galima lyginti skirtingų laikotarpių to paties asmens finansinius rodiklius. Apgaulė buhalterinėje (finansinėje) apskaitoje gali pasireikšti dviem aspektais: nefiksuojant buhalterinėje (finansinėje) apskaitoje ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, nors teisės aktai reikalauja tai atlikti, ir melagingos informacijos fiksavimu buhalterinėje (finansinėje) apskaitoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226-976/2020).

17. BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015) apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose (BK 222, 223 straipsnių taikymas) yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia BK 222 straipsnio prasme nusikalstamų padarinių buvimą. Pažymėtina ir tai, kad šio nusikaltimo dalykas yra buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose daromi melagingi įrašai arba neįrašomi reikiami duomenys. Be to, padariniai, su kuriais siejamas šių nusikaltimų baigtumas, yra ne turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-26-788/2017). Kita vertus, kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, jog teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės tam tikro laikotarpio pajamas bei išlaidas, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikros asmens ar įmonės finansinės padėties ar turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017, 2K-144-788-2017, 2K-226-976/2020).

18. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias su valdymo tvarka siejamas vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos, esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Šis nusikaltimas padaromas veikiant tiesiogine tyčia. Teisinė apsauga suteikiama tiek dokumentų, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai, tiek privačių asmenų sukurtų dokumentų apyvartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015). Pagrindinė dokumento funkcija – liudyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą. Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie tam tikromis aplinkybėmis yra tinkami melagingam faktui paliudyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-788/2018, 2K-7-82-699/2018, 2K-227-976/2021). Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas kito asmens vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2012), išoriškai panašus į tikrą, bet pagamintas asmens, neturinčio teisės pagaminti dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-699/2016), žinomai melagingas tikrovėje neegzistuojantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-600/2012), netikras ir pagal formą, ir pagal turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017). Taigi dokumento netikrumo kriterijumi paprastai laikomas įgaliojimų surašyti ar kitaip pagaminti tokį dokumentą nebuvimas, kai pagamintas daiktas yra tik į dokumentą panaši imitacija, pvz., privačiai pagamintas vairuotojo pažymėjimas ar pasas, neįgalioto asmens įmonės vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra, kito asmens vardu šiam nežinant surašytas sutikimas ir pan. Tikro dokumento esminiu požymiu laikytina tai, kad jį surašė (ir (ar) pasirašė) asmenys, turintys teisę ir įgaliojimus atlikti tokį veiksmą, o jo suklastojimas gali pasireikšti melagingos informacijos jame įtvirtinimu (intelektinis suklastojimas) arba mechaniniu poveikiu tokio dokumento turiniui ar rekvizitams, pvz., datos, parašo, jame esančios informacijos pakeitimu ir pan. (materialusis suklastojimas). Be to, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tikro dokumento suklastojimas yra ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-697/2020). Žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32-696/2015, 2K-385-942/2017, 2K-104-1073/2020).

19. V. J. apklausiamas pirmosios instancijos teisme savo kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas nepripažino ir parodė, kad sūrių pirkimo ir pardavimo sandoriai buvo realūs. Jis vadovavo UAB „T“. Į jį kreipėsi senas pažįstamas L. P. paslaugos, minėjo, kad jam reikalinga įmonė, kuri gali pirkti ir parduoti sūrius. Pats negalėjo tuo užsiimti, nes neturėjo Lietuvoje įmonės, gyveno Maskvoje ir ten vykdė veiklą, o čia jis paprašė, kad būtų kaip tarpininkavimas, pirkimas – pardavimas. Susitikę su L. P. jie 2016 metais pasirašė sutartis dėl bendradarbiavimo, o būtent dėl tarpininkavimo perkant ir parduodant sūrio produktus. UAB „T“ užduotis buvo nupirkti tuos sūrius ir parduoti. V. J. teigimu, jis su pardavėjais ir pirkėjais nebendraudavo niekada, juos nurodydavo L. P. Pastarasis atveždavo iš Rusijos grynuosius pinigus. Kai L. P. įnešdavo pinigus, jis sakydavo, kad čia bus pirkėjas tas ir tas, ir to pirkėju vardu buvo perkami. L. P. gaudavo pinigus iš pirkėjo ir jam perduodavo, o jis tuos pinigus įnešdavo į sąskaitą. V. J. prašė pateikti tų pinigų kilmę, o L. P. pateikdavo deklaracijas, kad tikrai atvežė tuos pinigus. Tie pinigai buvo iš karto įnešami į UAB „T“ banko sąskaitą per bankomatus arba vykdavo į banką ir su kortele. Po to buvo apiforminami visi lydintys dokumentai, t. y. kasos pajamų orderis, taip pat ir deklaracijos. Būdavo daroma taip, jis gaudavo iš L. P. pinigus (išankstinį apmokėjimą už sūrius), tada L. P. pasakydavo, kad bus pirkėjas sūriams, juos reikia įsigyti, V. J. juos įsigydavo, padarydavo pavedimą ir iš karto neilgu laikotarpiu (galbūt keleto dienų) buvo daromas tų sūrių pardavimas. L. P. nurodydavo, iš kur turėjo būti perkami sūriai, t. y. ar iš užsienio pirkėjų, būdavo Vokietijos ar Italijos įmonės. Šias įmones, prieš pervedant pinigus, V. J. patikrindavo, ar jie tikrai yra PVM mokėtojai. Tos įmonės nesukėlė abejonių, kadangi buvo seniai veikiančios įmonės, būtent ta veikla užsiimančios ir sutikrindavo sąskaitas, ar tikrai tiems subjektams išeina, o pavedimai buvo atliekami pagal jų išrašytus „invoisus“. Kai buvo nuperkami tie sūriai, L. P. nurodydavo, kam išrašyti pardavimo PVM sąskaitas faktūras, t. y. sūriai iš karto buvo parduodami kitiems ūkio subjektams, t. y. dėl kurių yra kaltinamas šioje byloje, kad tų subjektų nebuvo arba tie subjektai neįsigijo tuos sūrius, tačiau prieš parduodant tuos sūrius, jis sutikrindavo, ar jie vykdo veiklą per internetą, VMI puslapį, rasdavo PVM kodus ir jam nebuvo abejonių, kad jie yra pirkėjai. Po pardavimo negaudavo pinigų, nes gaudavo išankstinius apmokėjimus, todėl ir nebuvo rizikos. Buvo apskaitomi nuo sąskaitos faktūros ir mokėjimai buhalterinėje apskaitoje dėl sūrių įsigijimo iš pardavėjų. Jie buvo įtraukti į registrus, buvo turtas atvaizduotas, pelno nuostolio ataskaitose ir atskaitomybėse. Sūris kaip prekė buvo įtraukiama į apskaitą. Iš L. P. gaunami pinigai buvo apskaitomi P. T. pinigai buvo skirti sūrių įsigijimui ir tie pinigai buvo užskaityti sūrio pardavėjams. Išankstiniais mokėjimais pirkėjams buvo užskaitytos tos sumos, kaip išankstinį mokėjimą po to, kai buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, tai buvo ir išankstiniai mokėjimai iš vienos sąskaitos buvo perkeliami į pardavimą. Sūrio gabenimo jis neorganizavo, tuo rūpinosi patys sūrių pirkėjai, CMR važtaraščių jis neišrašė, buhalterinėje apskaitoje jų nenaudojo, juos jau vykstant mokestiniam patikrinimui jam atsiuntė L. P., o jis juos tik pateikė bankroto administratorei, kuri pateikė juos VMI.

20. Taigi, apibendrinant V. J. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, matyti, kad, jo teigimu, sūrių pirkėjams SIA „M“, „W“ OU „V“ OU ir „G“ išrašytų kaltinime nurodytų septynių PVM sąskaitų-faktūrų bendrai 536 186,60 Eur sumai jis nesuklastojo, nes pats su jokia įmone nebendravo, o PVM sąskaitose-faktūrose įrašyti su jo įmone pagal bendradarbiavimo sutartį dirbusio L. P. nurodyti sūrio pirkėjai, kurių pinigus pastarasis atveždavo grynaisiais bei pateikdavo pinigų kilmę patvirtinančias muitinės pinigų įvežimo į Lietuvą deklaracijas, jis (V. J.), prieš išrašydamas šiuos dokumentus, patikrino tokių įmonių egzistavimą ir tai, kad jos vykdo veiklą, yra PVM mokėtojai, todėl mano, kad į UAB „T“ buhalterinę apskaitą šios PVM sąskaitos-faktūros įtrauktos pagrįstai. Tokie V. J. parodymai iš esmės leidžia spręsti, kad, jo ir jo gynėjo manymu, nenustatytas išteisintajam inkriminuotos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tyčinė kaltė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie išteisintojo parodymai nėra patikimi, kai kuriose aplinkybėse jie nenuoseklūs ir neatitinka ikiteisminio tyrimo metu jo duotų paaiškinimų, be to, juos paneigia byloje surinktų įrodymų, kurie bus aptarti toliau, visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ne objektyvias veikos aplinkybes patvirtinančia byloje surinktų įrodymų visuma, o tik išteisintojo parodymais, konstatuodamas, kad byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad V. J. sąmoningai netinkamai vykdė buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus ir kad jis numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „T“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir kad jis šių padarinių norėjo, arba, nors padarinių ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

21. Pažymėtina, kad byloje nekyla abejonių, jog V. J. yra tinkamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, kadangi nuo 2006 m. vasario 22 d. iki 2019 m. rugsėjo 9 d. jis ėjo UAB „T“ direktoriaus pareigas, o nuo 2015 m. spalio 19 d. buvo ir šios Bendrovės akcininku, realiai vadovavo UAB „T“ bei turėjo teisę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, tuo tarpu laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. UAB „T“ nebuvo buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, atitinkamai vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsakomybė kyla būtent ūkio subjekto vadovui, t. y. V. J. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra.

22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje abi V. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašytos bendrai ir iš esmės nėra išskirta, kokie V. J. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o kokie – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Esant tokiai kaltinimo struktūrai galima spręsti, jog V. J. kaltinamas padaręs BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarydamas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. pagaminęs kaltinime nurodytas septynias netikras PVM sąskaitas-faktūras ir jas įtraukęs į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, taip pat pagaminęs septynis netikrus tarptautinio krovinių gabenimo CMR važtaraščius ir juos panaudojęs pateikdamas VMI. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje sprendžiant dėl BK 222 straipsnyje ir 300 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų santykio, laikomasi kasacinio teismo suformuotos taisyklės, jog tokiu atveju esant dviejų normų konkurencijai būtina taikyti tą normą, kuri išsamiau apibūdina veikos turinį. Tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį, o tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant minėtą apskaitą suklastojami kiti, ne buhalterinės apskaitos dokumentai (pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo sutartys, asmenų darbo sutartis, darbo grafikai, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai), veika kvalifikuojama pagal BK 222 straipsnį ir 300 straipsnio atitinkamą dalį kaip idealioji nusikaltimų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-23/2006, 2K-246/2011, 2K-428/2014, 2K-245-303/2017, 2K-198-689/2019, 2K-5-1073/2024). Taigi, net ir nustačius, kad kaltininkas pats suklastoja ir panaudoja buhalterinėje apskaitoje suklastotus buhalterinius dokumentus, jo veiksmai kvalifikuojami tik pagal BK 222 straipsnį, be nuorodos į BK 300 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje pareikšto kaltinimo kontekste pažymėtina, kad septyni tarptautinio krovinių gabenimo CMR važtaraščiai nėra dokumentai, naudojami mokesčiams apskaičiuoti (16 t., b. l. 3), t. y. bendrąja prasme nelaikytini pirminiais buhalteriniais dokumentais, todėl tokio dokumento suklastojimas ir panaudojimas negali būti pripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būdu, atitinkamai įrodžius tokią veiką, ji kvalifikuotina pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaip savarankiškas nusikaltimas, padarytas sutaptimi su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytu nusikaltimu, priklausomai nuo konkrečių bylos faktinių aplinkybių. Tuo tarpu septynios PVM sąskaitos-faktūros, kurių suklastojimu ir panaudojimu kaltinamas V. J., yra buhalteriniai dokumentai, todėl šių dokumentų klastojimas ir panaudojimas, remiantis pirmiau paminėta teismų praktika, negali būti papildomai kvalifikuojamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kadangi tokius veiksmus apima BK 222 straipsnio 1 dalies sudėtis. Nepaisant pirmiau paminėtų nusikalstamų veikų teisinio kvalifikavimo subtilybių, tam, kad tokių PVM sąskaitų-faktūrų pagaminimą ir panaudojimą būtų galima pripažinti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo būdu, būtina byloje surinktais įrodymais pagrįsti kaltininko veikoje BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius (t. y., kad pagaminti netikri, ar suklastoti tikri buhalteriniai dokumentai, kad tokie žinomai netikri ar suklastoti tikri dokumentai panaudoti juos įtraukiant į buhalterinę apskaitą) ir subjektyviuosius (subjektą, tiesioginę tyčią pagaminti netikrus, ar suklastotus tikrus buhalterinius dokumentus bei tokius žinomai netikrus ar suklastotus tikrus dokumentus panaudoti juos įtraukiant į buhalterinę apskaitą) požymius ir tik tada galima daryti išvadą, jog buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai joje fiksuojant melagingą informaciją suklastotų dokumentų pavidalu.

23. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją sugretinus su pirmiau šio nuosprendžio 18 punkte išdėstyta teismų praktika, V. J. pareikštame kaltinime netinkamai nurodyta, jog jis pagamino netikrus dokumentus – kaltinime nurodytas PVM sąskaitas-faktūras, o kartu netinkamai nurodytas iš to sekęs žinomai netikro dokumento panaudojimo įtraukiant šias sąskaitas-faktūras į UAB „T“ buhalterinę apskaitą požymis. Pažymėtina, kad V. J. buvo UAB „T“ direktorius, todėl jis turėjo įgaliojimus šios bendrovės vardu išrašyti PVM sąskaitas-faktūras, atitinkamai teisėjų kolegija pažymi, kad V. J. atžvilgiu taikytini ne netikro dokumento pagaminimo ir panaudojimo, o būtent tikro dokumento suklastojimo ir tokio žinomai suklastoto dokumento panaudojimo požymiai. Todėl teisėjų kolegija, spręsdama V. J. baudžiamosios atsakomybės klausimą, pasisako būtent dėl pastarųjų objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Kartu, įvertinusi V. J. apklausos metu išdėstytą jo gynybos poziciją, kai jis apskritai neigė padaręs nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija pažymi, kad šis kaltinime nurodyto objektyviojo požymio pakeitimas esminės reikšmės išteisintojo gynybai neturi, kadangi pati kaltinimo esmė išlieka ta pati.

24. Plačiau pasisakant dėl V. J. kaltės suklastojus tikrus dokumentus ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojus, t. y. išrašius kaltinime nurodytas septynias PVM sąskaitas-faktūras už bendrą 536 186,60 Eur sumą įmonėms SIA „M“, „W“ OU, „V“ ir „G“, kuriose jis nurodė žinomai netikrus duomenis apie realioje tikrovėje neįvykusius sūrio pardavimo sandorius ir taip suklastojus tikrus dokumentus ir vėliau juos įtraukus į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, pažymėtina, kad pats V. J. neneigė fakto, jog būtent jis išrašė šias PVM sąskaitas-faktūras, taip pat, kad jas apskaitė Bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Vis dėlto, V. J. teigimu, šios sąskaitos faktūros buvo išrašytos sūrių pirkėjams, kuriuos jam kaip pirkėjus nurodė liudytojas L. P., be to, pats V. J. teigė pasitikrinęs šių įmonių egzistavimą internete ir VMI puslapyje, susiradęs PVM mokėtojo kodus ir jam nebuvo abejonių, kad šios įmonės yra pirkėjai. Tokiais parodymais V. J. iš esmės leidžia suprasti, kad byloje nenustatytas subjektyvusis tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo požymis – tyčia. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo dalyje dėl PVM sąskaitų-faktūrų suklastojimo, pažymėjo, kad teismų praktikoje laikoma, jog PVM sąskaitų-faktūrų suklastojimas yra apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos (BK 222 straipsnio 1 dalis) būdas ir papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas. Atitinkamai teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš baudžiamojoje byloje V. J. formuluojamo kaltinimo matyti, jog netikrų PVM sąskaitų-faktūrų suklastojimas jam inkriminuojamas dėl tikslo apgaulingai tvarkyti UAB „T“ buhalterinę apskaitą, dėl šios priežasties V. J. išteisino pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl septynių PVM sąskaitų-faktūrų suklastojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, plačiau nepasisakydama apie pirmosios instancijos teismo vartojamas netinkamas formuluotes (pvz. teismas mini netikrų PVM sąskaitų-faktūrų suklastojimo požymį, nors įstatymas numato būtent tikro dokumento suklastojimo požymį), pažymi, kad nepaisant teisingų pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su teisės taikymo klausimais, šio teismo argumentai, kuriais remdamasis teismas V. J. išteisino dėl dokumentų klastojimo, nelaikytini pagrįstais. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl septynių kaltinime nurodytų tikrų PVM sąskaitų-faktūrų suklastojimo požymio įrodytumo pirmosios instancijos teismas apskritai detaliau nepasisakė. Antai, nuosprendžio dalyje, kurioje išteisinant V. J. pasisakoma dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo, paviršutiniški motyvai išdėstyti tik dėl septynių netikrų CMR važtaraščių pagaminimo ir panaudojimo pateikiant juos VMI, tačiau dėl šių PVM sąskaitų-faktūrų suklastojimo fakto iš esmės atskirai nepasisakyta. Nuosprendžio dalyje, kurioje teismas pasisako dėl V. J. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį taip pat detalesnių argumentų dėl PVM sąskaitų-faktūrų suklastojimo neišdėstyta. Visgi, iš pastarosios išteisinamojo nuosprendžio dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pakanka įrodymų, jog į UAB „T“ apskaitą nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. buvo įtrauktos septynios PVM sąskaitos faktūros su neteisingai nurodytais duomenimis, o jų pagrindu į buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos PVM deklaracijos su neteisingais duomenimis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir minėtos deklaracijos buvo pateiktos valstybės įgaliotai institucijai – VMI. Atitinkamai teismas konstatavo, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog UAB „T“ buvo netinkamai vedama buhalterinė apskaita ir dėl to nėra galimybės už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. iš dalies nustatyti UAB „T“ komercinės ūkinės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nors ir nepateikdamas detalesnių motyvų, tačiau iš esmės teisingai sprendė, kad aktualiose PVM sąskaitos-faktūrose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat, kad šias sąskaitas-faktūras įtraukus į buhalterinę apskaitą kilo BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai ir pateikia jos pagrindimą:

24.1. Antai, iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. vasario 20 d. patikrinimo akto FR0680-119, kuriame patikrinti šioje byloje taip pat esantys UAB „T“ buhalteriniai dokumentai, matyti, kad šio patikrinimo metu nustatyta, jog realiai UAB „T“ sūrio pardavimo sandoriai su SIA „M“, „W“ OU „V“ OU ir „G“ nebuvo vykdomi, o tikrieji šių sūrių pirkėjai nenustatyti, aktualiose PVM sąskaitose-faktūrose nurodyti juridiniai asmenys ne tik kad prekių negavo, tačiau, patikrinimo duomenimis, jokių realių sandorių su UAB „T“ neturėjo. Šio VMI atlikto patikrinimo metu bendradarbiaujant su Estijos mokesčių administratoriumi nustatyta, kad remiantis Estijos įmonės „W“ OU atstovo paaiškinimais, pagal dokumentus ši įmonė išties įgijo sūrius iš UAB „T“, tačiau šios prekės neatkeliavo į Estiją, jos buvo tiesiogiai gabenamos į Tadžikistaną. Be to, Estijos mokesčių administratorius dėl sandorių su Estijos įmone „V“ OU pateikė informaciją, kad ši įmonė neturėjo jokių sandorių su UAB „T“, kurios išrašyta 2017 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaita-faktūra nėra apskaityta „V“ OU apskaitoje ir apmokėta. Pažymėtina, kad patikrinimo metu bendraujant su Latvijos mokesčių administratoriumi nustatyta, jog Latvijos Įmonė SIA „M“ jokių įsigijimų iš UAB „T“ nedeklaravo, maža to, artimu laikotarpiu (2017 m. spalio 31 d.) ši įmonė apskritai išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Patikrinimo metu Vokietijos mokesčių administratorius pateikė informaciją, kad Vokietijos įmonė „G“ verslo ryšių su UAB „T“ neturi. Sąskaitoje nurodytas pastarosios įmonės kodas nuo 2015 metų gruodžio negaliojantis, nurodyti banko duomenys neteisingi. Pagal dokumentus atsektas „V“ OU, SIA „M“ ir „G“ tariamai parduotų sūrių gabenimo kelias iki Lietuvos, tačiau tolesnė prekių išgabenimo kryptis nežinoma, tik „W“ OU tariamai parduotų sūrių kelias atsektas iki Tadžikistano, o jų išgabenimu iš Europos Bendrijos rūpinosi jų gavėjas – Tadžikistano įmonė „S“ LLC. Maža to, patikrinimo metu nebuvo nustatyta jokių pirmiau paminėtų įmonių avansinių mokėjimų už sūrius UAB „T“, o įmonių „V“ OU, SIA „M“ ir „G“ skola už sūrius užskaityta UAB „T“ kasoje apskaitytais grynaisiais pinigais, gautais iš fizinių asmenų L. P. ir S. J., tuo tarpu įmonės „W“ OU skola už sūrius apskaityta Škotijos įmonės Q L. P. pervestais pinigais (1 t., b. l. 77-87). Šio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes detalizuoja ir papildo specialistės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vyriausiosios specialistės Laimutės Emilijos Vegienės specialisto paaiškinimų protokolas (13 t., b. l. 68-69), taip pat jos parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (14 t., b. l. 180-183). Taigi, patikrinimo metu bendradarbiaujant su kitų šalių mokesčių administratoriais paneigti V. J. parodymai apie sūrio produktų pardavimo įmonėms SIA „M“, „W“ OU „V“ OU ir „G“ sandorių realumą ir jų pagrindu išrašytų dokumentų tikrumą.

24.2. Pažymėtina, kad iš esmės tokios pat išvados esminėse dalyse padarytos Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. kovo 27 d. ekspertizės akte Nr. 11-501(23), kuris gautas apeliacinės instancijos teismui paskyrus UAB „T“ apskaitos ir finansų ekspertizę. Šiame ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad 2017 m. kovo 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu sūrio produktų pirkimo pardavimo sandoriai tarp sūrio produktų pardavėjo UAB „T“ ir šių produktų pirkėjų SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU ir „G“ realiai neįvyko, kartu pateikta informacija, kokių dokumentų tokiems sandoriams pagrįsti trūksta (15 t., b. l. 110—131). Pažymėtina, kad šiame ekspertizės akte išdėstytas išvadas apklausiama apeliacinės instancijos teisme esmine apimtimi patvirtino šį aktą surašiusi Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekonominių ekspertizių skyriaus vyriausioji specialistė Liucija Bortkevič, kuri paaiškino, kad nenustatyta jokių įrodymų, jog aptariami sandoriai būtų realiai įvykę tarp produktų pardavėjo UAB „T“ ir šių produktų pirkėjų SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU ir „G“. Ekspertė išsamiai paaiškino, kad net ir sūrių pardavėjai – Italijos ir Vokietijos įmonės su pačia UAB „T“ nebendravo dėl sūrių pirkimo, nes bendravo vienu atveju su nenustatytu asmeniu – N., kitu atveju su nenustatytu asmeniu S. Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „T“ aktualiu laikotarpiu dirbo tik vienas asmuo, t. y. tik pats V. J., kuris taip pat teigė nebendravęs ne tik su sūrių pirkėjais, bet ir su sūrių pardavėjais. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, jokių realių sandorių su UAB „T“ nebuvo, nebuvo vykdomos jokios derybos šios Bendrovės vardu ir pan., o tuo užsiėmė nenustatytos įmonės per nenustatytus asmenis, o V. J. teigimu per Rusijoje gyvenantį L. P. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas L. P. patvirtino, jog perduodavo informaciją apie sūrių pardavėjus ir pirkėjus V. J., tačiau taip pat teigė, jog ne pats užsiėmė jų paieška, o tuo užsiėmė Rusijos pilietis S. M., kuris jam perduodavo neva pirkėjų perduotus pinigus, o jis šiuos pinigus nuveždavo į Lietuvą ir įnešdavo per bankomatą į UAB „T“ banko sąskaitą. Jis nežino, kaip S. M. gaudavo pirkėjų pinigus. Taigi, iš esmės liudytojas L. P. tik dar labiau išplėtė Rusijoje paskelbto pieno produktų embargo apėjime dalyvaujančių asmenų grandinę, kuri realiai buvo sudaryta taip, kad jos atsekti neįmanoma. Kita vertus, tokie jo parodymai iš esmės reiškia, kad tarpininkas realiai buvo dar kitas asmuo, o kartu patvirtina būtent Rusijos Federacijoje gyvenančių asmenų interesą gauti sūrius iš Europos Bendrijos įmonių. Atitinkamai pagal tokius L. P. parodymus apskritai nėra aišku, kieno grynuosius pinigus jis įvežė į Lietuvos Respubliką ir įnešė į UAB „T“ banko sąskaitą. Iš esmės iš pirmiau paminėtų VMI patikrinimo akto ir ekspertizės akto matyti, kad tik vienu atveju Estijos mokesčių administratorius patvirtino, jog yra duomenų, kad tarp UAB „T“ formaliai (surašant vienus ar kitus dokumentus) buvo įvykęs sandoris su „W“ OU, tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokio sandorio realumą paneigia kiti bylos duomenys, kurie tik patvirtina faktą, jog „W“ OU buvo tik priemonė, kurios vardu galima daryti eksporto deklaracijas. Antai, pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas G. J. parodė, kad jis 2017 metais teikė muitinės tarpininko paslaugas, dirbo su sūrio produktais. Pažinojo asmenį V. G., kuris turėjo ryšių su „W“ OU. V. G. teikdavo tiktai muitinės tarpininkavimo paslaugas [...]. Kokiu būdu buvo apeinamas Rusijoje paskelbtas embargas, kad patektų prekės į Rusiją, iš esmės tokia informacija žinoma, bet kaip viskas vyko, negali papasakoti, žino maždaug, gal buvo parenkamos šalys, kur nėra embargo. 2017 m. prekių į Rusiją tuo metu negabeno, veždavo į Baltarusiją. V. G. buvo reikalinga „W“ OU tam, kad būtų galima nupirkti krovinį iš europiečio, gal kaip ir jo firma, kuria jis naudojasi pervesdamas pinigus. T. Š. žino kaip „W“ OU vadovą, jis teikdavo paslaugas įmonių, jeigu reikia nupirkti krovinį, tai galima per jį už kažkokį procentą pirkti prekę. Tokie liudytojo G. J. parodymai iš esmės atitinka ir jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad T. Š., būdamas „W“ OU vadovu, už 50 Eur leisdavo savo įmonės vardu įforminti vieną deklaraciją ir jis pasiūlė šią įmonę V. G. Maža to, tokius parodymus iš esmės patvirtina ir liudytojo T. Š. parodymai apie tai, kad „W“ yra tarpininkavimo įmonė, kuri pirkdavo prekes Europoje ir paskui pargabendavo į trečias šalis. Tarpininkavimas vykdavo taip – įmonė Europoje parduoda įmonei „W“ OU, o ji parduota toliau, kad nesimatytų pirminis siuntėjas, kad nematytų kainų, kai yra pas tą pirmą siuntėją, daug yra variantų, reikia per tarpininką, ten yra grandinė. S. J., L. P., V. J. jam nepažįstami. UAB „T“ žinoma, buvo vienas pardavimas. Kiek prisimena, buvo išrašyta sąskaita jam, o jis pardavė toliau. Su užsakovais vyko bendravimas per „WhatsApp“, Skype, telefoninius pokalbius. Užsakovai atsiųsdavo pardavimo dokumentus ir jis išrašydavo pagal juos nurodymus kitam gavėjui. G. J. leido naudotis įmone „W“, dėl atlygio buvo sutarta. Taigi, šių liudytojų parodymai, vertinant visumoje su kitais bylos įrodymais, iš esmės leidžia spręsti, kad Estijos įmonė „W“ OU iš esmės nebuvo tikrasis sūrio produktų pirkimo pardavimo sandorio dalyvis, o iš esmės kaip ir UAB „T“, buvo naudojama Rusijoje paskelbto pieno produktų embargo apėjimui. Tokias aplinkybes patvirtina ir sūrio produktų gabenimo aplinkybės ir su tuo susiję dokumentai, kurie nesutampa. Antai, iš UAB „T“ pateikto 2017 m. gegužės 12 d. CMR matyti, kad sūrių krovinys pakrautas Vokietijoje, iškrautas Taline, Estijoje, laukelyje „krovinys gautas“ yra Estijos įmonės „W“ OU patvirtinimas ir spaudas, gabeno įmonė OOO A (2 t., b. l. 181). Vis dėlto, pažymėtina, kad pirmiau aptarto mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog šių konkrečių sūrių gabenimas baigėsi Lietuvoje, dokumentinis pardavimo įforminimas Estijos įmonei įvyko Lietuvoje, prekės į Estiją nebuvo išgabentos, o galiausiai išgabentos į Tadžikistaną. Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, pagrindo spręsti, kad tarp šių įmonių buvo vykdomi realūs sandoriai, neturi, o kartu ir neturi pagrindo manyti, kad šiai įmonei išrašytoje kaltinime nurodytoje PVM sąskaitoje-faktūroje įrašyti tikrovę atitinkantys duomenys.

24.3. Apibendrindama šią nuosprendžio dalį, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. J. kaltinime nurodytose septyniose PVM sąskaitose-faktūrose už bendrą 536 186,60 Eur sumą įmonėms SIA „M“, „W“ OU, „V“ ir „G“ nurodė žinomai netikrus duomenis apie realioje tikrovėje neįvykusius sūrio pardavimo sandorius tarp pastarųjų įmonių ir UAB „T“ ir taip suklastojo šiuos tikrus dokumentus bei vėliau šiuos žinomai suklastotus dokumentus įtraukė į UAB „T“ buhalterinę apskaitą.

Žemesnės instancijos teismas

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai gynybos apeliacinio proceso metu dėstytiems teiginiams, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „T“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir dėl to kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y., negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.:

25.1. Pažymėtina, kad išvadą, jog UAB „T“ tvarkant buhalterinę apskaitą nebuvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. vasario 20 d. patikrinimo akte FR0680-119 (1 t., b. l. 77-87) nustatytos aplinkybės, specialistės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Kontrolės departamento III juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vyriausiosios specialistės Laimutės Emilijos Vegienės specialisto paaiškinimų protokolas (13 t., b. l. 68-69), taip pat jos parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme (14 t., b. l. 180-183) bei apeliacinės instancijos teisme (15 t., b. l. 81-84). Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2023 m. vasario 24 d. nutartimi buvo paskirtas UAB „T“ apskaitos ir finansų ekspertinis tyrimas, kurį atlikus gautas Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2024 m. kovo 27 d. ekspertizės aktas Nr. 11-501(23) (15 t., b. l. 110-131), kurio rezultatai taip pat sudaro pagrindą išvadai, jog UAB „T“ buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Antai, šiame ekspertizės akte, be kita ko, konstatuota, kad UAB „T“ 2017 m. kovo 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 31 d. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio ir 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes iš Vokietijos ir Italijos įmonių sūrio gaminių pirkimo ir jų pardavimo apskaita neteikė tinkamos, objektyvios, palyginamos bei naudingos informacijos vidaus ir išorės vartotojams dėl ekspertizės akto išvadų I.1 punkto a – j papunkčiuose nurodytų priežasčių, be to, į Bendrovės buhalterinę apskaitą įtrauktose pirkėjoms SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU ir „G“ išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose atspindėti rekvizitai bei sandoriai įvyko ne šiose sąskaitose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, o kitomis nenustatytomis aplinkybėmis (14 t., b. l. 128-129). Vis dėlto, pastebėtina, kad skirtingai nei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. vasario 20 d. patikrinimo akte FR0680-119, Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2024 m. kovo 27 d. ekspertizės aktu Nr. 11-501(23) nenustatytas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimas, taip pat nustatytas ne VMI patikrinimo akte ir kaltinamajame akte minimas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies, o šio straipsnio 1 dalies pažeidimas. Taigi, ekspertizės aktas nevisa apimtimi patvirtino kaltinime nurodytų teisės aktų pažeidimus, atitinkamai teisėjų kolegija šalina iš kaltinimo nuorodas į Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir 13 straipsnio 2 dalį bei sprendžia, kad šiuo atveju išvadai, jog tvarkant UAB „T“ buhalterinę apskaitą nebuvo laikomasi buhalterinės apskaitos reikalavimų, visiškai pakanka veikos padarymo metu galiojusio Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, nustatančių, kad „ūkio subjektas privalo tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, pažeidimo, o šio pažeidimo turinį sudaro kaltinime nurodytų suklastotų tikrų PVM sąskaitų-faktūrų dėl sūrio pardavimo už bendrą 536 186,60 Eur sumą Latvijos Respublikoje registruotai įmonei SIA „M“, Estijos Respublikoje registruotoms įmonėms „W“ OU ir „V“ OU bei Vokietijos Respublikoje registruotai įmonei „G“ įtraukimas į UAB „T“ buhalterinę apskaitą.

25.2. Teisėjų kolegija šioje dalyje atmeta gynybos argumentus, kuriais nesutinkama su ekspertizės akto, kaip įrodymo, patikimumu ir teisėtumu, akcentuojant eksperto kompetencijos (specialiųjų žinių taikymo) viršijimą išeinant iš suformuluotų klausimų ribų, tariamai perimant teismo vaidmenį vertinant įrodymus. Pažymėtina, kad aktualiame akte santykių, susiklosčiusių tarp UAB „T“ ir SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU ir „G“, teisinis vertinimas nėra pateiktas. Ekspertizės akte vertinta ekspertui pateikta bylos medžiaga toje apimtyje, kiek buvo būtina ekspertizės aktui dėl padarytų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nustatymo surašyti, taip pat atsakant į teismo klausimus, susijusius su UAB „T“ buhalterinėje apskaitoje su sūrio gaminių pirkėjų tariamai įneštų piniginių lėšų atvaizdavimu. Teisėjų kolegija sutinka su gynybos argumentais, kad ekspertizės akte pateikti atsakymai į dalį klausimų, kurie tiesiogiai teismo nebuvo užduoti, tačiau pažymėtina, kad tam, jog išsamiai atsakyti į teismo pateiktus klausimus, ekspertui buvo būtina pateikti platesnius ir situacijos kontekstą atspindinčius atsakymus ir juo pagrįsti. Nepaisant to, teisėjų kolegija remiasi tik ta ekspertizės akto dalimi, kuri aktuali sprendžiant dėl tarp UAB „T“ bei kitų kaltinime nurodytų juridinių asmenų vykusių ūkinių operacijų realumo, ir tik ta apimtimi, kiek tai susiję su eksperto galimybe nustatyti atitinkamas aplinkybes naudojantis ekspertui pateiktais buhalteriniais dokumentais, kartu gretindama ekspertizės akte nustatytas aplinkybes ir duomenis, kuriais remtasi surašant šį aktą, su kitais byloje ištirtais įrodymais (apklaustų asmenų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga). Tuo tarpu gynybos akcentuojama aplinkybė, kad ekspertizei nebuvo perduoti sūrio gaminių pirkėjų SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU ir „G“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir nebuvo galimybės sulyginti šių dokumentų su UAB „T“ dokumentais (kas apskritai nėra šiame proceso etape realu), savaime nepaneigia ekspertizės akto pagrįstumo ir atitikimo BPK 20 straipsnio reikalavimams, kadangi ekspertizės akte remiamasi iš minėtų sūrio pirkėjų registravimo vietos valstybių mokesčių administratorių gauta informacija ir to, teisėjų kolegijos vertinimu, kartu su kitais bylos įrodymais šiuo atveju visiškai pakanka išvadoms dėl buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo. Bendrame kontekste atsakant į gynybos baigiamojoje kalboje keltus klausimus pažymėtina, kad išties nėra pagrindo nesutikti su gynybos argumentu, jog byloje nepaneigta, kad UAB „T“ išties įgijo ir pardavė sūrio gaminius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama ekspertizės akto išvadas ir byloje surinktų įrodymų visumą, nepaisant VMI patikrinimo ir ekspertizės akto skirtumų, iš dalies sutinka su gynybos baigiamojoje kalboje išdėstytais argumentais, kad ekspertas ne visai teisingai nurodė, jog sūrio gaminių pirkimo – pardavimo sandoriai realiai neįvykę, o toks eksperto išsireiškimas iš esmės laikytinas greičiau trūkumu lingvistine prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teiginys iš esmės neprieštarauja ir nepaneigia pačios ekspertizės išvados esmės, kurioje konstatuota, kad UAB „T“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Šioje dalyje atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant tik iš bendro konteksto paimtą vieną ekspertizės akto I.1 punkto c papunkčio teiginį, taip pat ir V. J. pareikštame kaltinime nurodytą teiginį, kad UAB „T“ buhalterinėje apskaitoje atvaizduoti sūrio gaminių pirkimo – pardavimo sandoriai realiai neįvykę, galima susidaryti klaidingą įspūdį, jog sūrio pirkimo-pardavimo sandoriai apskritai neegzistavo. Teisėjų kolegija sutinka, kad darydamas tokią išvadą ekspertas iš esmės pasisakė per daug apibendrintai. Vis dėlto, vertinant tiek bylos medžiagą, tiek eksperto apklausos apeliacinės instancijos teisme metu duotus parodymus, matyti, kad tokia išvada iš esmės reiškia ne tai, kad sūrio pirkimo-pardavimo sandoriai apskritai neįvykę, o tai, kad tokie sandoriai neįvyko tarp PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų juridinių asmenų. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad byloje nekyla abejonių, jog UAB „T“ įgijo sūrio gaminius iš Vokietijos ir Italijos bendrovių. Tai patvirtina Vokietijos įmonės „P“ 2017 m. kovo 27 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. 554 – už 84 280,63 Eur; 2017 m. balandžio 3 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. 557 – už 116 716,40 Eur; 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. 570 – už 110 323,40 Eur; 2017 m. liepos 6 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. 580 – už 112 089,97 Eur (bendra 423 410,4 Eur suma), taip pat iš Italijos įmonės B 2017 m. kovo 29 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. 753/7 – už 30 396,02 Eur; 2017 m. liepos 25 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. 2211/7 – už 69 498 Eur (bendra 99 894,02 Eur suma). Pažymėtina, kad UAB „T“ buhalterinės apskaitos dokumentuose apskaitė prekių – (įvairių rūšių sūrių) įsigijimų pagal Vokietijos įmonės „P“ ir Italijos įmonės B išrašytas PVM sąskaitas faktūras už bendrą 523 303,40 Eur sumą. Be to, Italijos įmonė B.. (duomenys neskelbtini) deklaravo tiekimus UAB „T“ už 99 894 Eur sumą ir Vokietijos įmonė „P“ (duomenys neskelbtini) deklaravo tiekimus UAB „T“ už 423 407 Eur sumą. Taigi, pagrindo spręsti, kad UAB „T“ sūrių apskritai neįgijo, iš esmės nėra. Vis dėlto, kaip minėta, tokia išvada sietina ne apskritai su sūrių pirkimo iš Vokietijos įmonės „P“ ir Italijos įmonės B. faktu, o su sūrių pardavimo pirkėjams SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU ir „G“ faktais, kurie pirmiau aptartais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis tarp šių pirkėjų ir UAB „T“ realiai neįvykę. Taigi, kaip jau pirmiau aptarta, sūrio produktų pardavimas įvyko ne tiems juridiniams asmenims, kurie nurodyti PVM sąskaitose-faktūrose, o visas tiek sūrio produktų pardavimo, tiek jų gabenimo neaiškiomis aplinkybėmis procesas nulėmė, kad išties buvo netinkamai apskaičiuotas UAB „T“ mokėtinas PVM, kuris, VMI atlikus patikrinimą, apskaičiuotas papildomai (1 t., b. l. 77-87). Toks sprendimas paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu byloje Nr. eI3-4519-816/2020 (1 t., b. l. 61-69) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi byloje Nr. eA-2401-438/2021. Kita vertus, pažymėtina, kad V. J. šioje baudžiamojoje byloje apskritai nėra kaltinamas mokesčių vengimu, todėl ši aplinkybė iš esmės reikšminga tik toje dalyje, kuria ekspertizės aktu nustatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai. Kartu teisėjų kolegija nepripažįsta tinkamu įrodymu išteisintojo pateiktą UAB „K“ atsakymą į paklausimą (16 t., b. l. 7-12), kadangi šį atsakymą surašiusio auditoriaus pateikta nuomonė yra fragmentiška, pateikta neturint visos bylos medžiagos, o šiame dokumente pateikti vertinimai niekaip nepaneigia nei VMI specialisto išvada, nei byloje gautu ekspertizės aktu konstatuotų aplinkybių, pats atsakymas iš esmės remiasi auditoriui nežinomų aplinkybių vertinimu, kurias jam selektyviai nurodė pats išteisintasis.

25.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir nepateikė motyvų, tačiau teisingai sprendė, kad V. J. padaryti buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai tvarkant UAB „T“ buhalterinę apskaitą sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytus padarinius, t. y. dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „T“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Šioje dalyje pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui paskyrus byloje apskaitos ir finansų ekspertizę, buvo gautas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. kovo 27 d. ekspertizės aktas Nr. 11-501(23), kuriuo konstatuotos jau pirmiau aptartos sandorių tarp UAB „T“ ir kitų kaltinimo apimtyje aktualiose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų juridinių asmenų nerealumo aplinkybės, taip pat buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nesilaikymo faktai, o taip pat padaryta išvada, kad dėl nurodytų norminių teisės aktų nesilaikymo nėra galimybės nustatyti UAB „T“ 2017 m. kovo 1 d. – 2017 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpio veiklos (apmokestinamosios pajamos, sąnaudos, pelnas), jos turto (pinigai kasoje, prekės skirtos perparduoti, pirkėjų įsiskolinimas), nuosavo kapitalo (nepaskirstytas pelnas), įsipareigojimų dydžio bei struktūros (kreditoriniai įsiskolinimai pagal atskirus kreditorius), nes: 1) iš pateiktų dokumentų ir bylos medžiagos paaiškėja, kad dokumentuose atspindėtų pirktų iš Vokietijos ir Italijos tiekėjų sūrių gaminių judėjimo sandoriai įvyko ne šiuose dokumentuose nurodytomis, o kitomis faktinėmis aplinkybėmis; 2) tyrimui nepateikti Bendrovės buhalterinių sąskaitų (prekių, skirtų perparduoti, pirkėjų įsiskolinimo, atsiskaitymų su kreditoriais) apskaitos registrai. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme pirmiau paminėta ekspertizės aktą surašiusi ekspertė L. Bortkevič iš esmės patvirtino šiame ekspertizės akte išdėstytas išvadas, tiesa, patikslindama, kad UAB „T“ paminėto laikotarpio veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros negalima nustatyti ne visiškai, o iš dalies, jeigu vertinti šios Bendrovės visų metų buhalterinę apskaitą. Ekspertė kilusių padarinių klausimu paaiškino, kad veiklos negalima nustatyti, nes neaišku kam buvo prekės parduotos ir kiek iš tikro gavo, sąnaudos neaiškios, nes neaišku, kiek iš tikrųjų sumokėta, kiek tenka pajamų tų sąnaudų, o tuo pačiu negalima nustatyti ir pelno arba nuostolių. Turto negalima nustatyti, kadangi nėra patikimų duomenų, kiek pinigų gauta, ar gauta ir už ką gauta, kiek tų pinigų kasoje buvo irgi negalima nustatyti. Pirkėjų įsiskolinimo negalima nustatyti, nes neaišku, kokie tie pirkėjai, kiek jie skolingi, kas buvo pirkėjai. Nuosavo kapitalo, t. y. nepaskirstytojo pelno negalima nustatyti, kadangi tai susiję su veikla, neaišku, ar buvo gautas pelnas, ar nebuvo, ar buvo nuostolis iš tų sandorių, kurie įvyko ar neįvyko – nežinoma. Negalima nustatyti ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros pagal atskirus kreditorius, kadangi tai viskas susiję, neaišku, kokie buvo kreditoriai, gal jų buvo daugiau, o gal mažiau, negalima nustatyti pagal dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia paminėto ekspertizės akto išvada ir ekspertės paaiškinimais, kadangi jie atitinka bylos medžiagą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors tariamas sūrio pardavimas SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU ir „G“ buvo apmokėtas užskaitant L. P. ir S. J. įneštus grynuosius pinigus į UAB „T“ banko sąskaitą, o vienu atveju apskritai Škotijos įmonės pervestomis lėšomis, tačiau iš paminėto ekspertizės akto antrojo atsakymo matyti, kad šių įmonių vardu buhalterijoje jokie avansiniai mokėjimai nenustatyti, o patys pastarųjų asmenų vardu įnešti pinigai niekaip įnešant nesusieti su tariamais sūrio pirkėjais. Šioje dalyje išteisintasis ir jo gynyba savo poziciją grindžia L. P. parodymais, kad pinigai buvo PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų pirkėjų, tačiau pažymėtina, kad ir pats L. P. nenurodė nei realiai atstovavęs, nei bendravęs su šiais tariamais sūrio gaminių pirkėjais, o teigė, kad pinigus gavo iš Rusijos piliečio S. M., kuris jau tariamai su jais bendravo. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ir pastarasis asmuo būtų realiai atstovavęs minimus sūrio gaminių pirkėjus. Be to, įvertinus jau pirmiau aptartas aplinkybes, rodančias, kad visi aktualūs sandoriai buvo organizuojami siekiant apeiti Rusijoje paskelbtą pieno produktų embargą, o VMI patikrinimo metu nustatyta, kad jokių realių sandorių su minimais sūrio gaminių pirkėjais nebuvo, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl paminėtame ekspertizės akte ir ekspertės paaiškinime nurodytų padarinių kilimo. Kaip jau minėta, kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose (BK 222, 223 straipsnių taikymas) realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia BK 222 straipsnio prasme nusikalstamų padarinių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015). Šiuo atveju, net ir VMI atlikus UAB „T“ patikrinimą, bendradarbiaujant su Vokietijos, Estijos ir Latvijos mokesčių administratoriais iš esmės nebuvo įmanoma nustatyti realią šios Bendrovės veiklą, jos ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą aktualiu kaltinime nurodytu laikotarpiu, kadangi taip ir liko nenustatyti tikrieji sūrio gaminių pirkėjai. Be to, į apskaitą apgaulingai įtraukta ne viena, o septynios PVM sąskaitos-faktūros, kuriose apskaityta itin didelė suma, siekianti 536 186,60 Eur, kas taip pat reikšminga sprendžiant dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių kilimo. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių kilimu stiprina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu byloje Nr. eI3-4519-816/2020 (1 t., b. l. 61-69) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi byloje Nr. eA-2401-438/2021 konstatuotos aplinkybės. Šiuose teismų sprendimuose konstatuota, kad byloje esantys įrodymai paneigia duomenis, nurodytus UAB „T“ PVM sąskaitose-faktūrose ir prekių gabenimo dokumentuose apie pareiškėjo įvykdytų sandorių aplinkybes, t. y. kad sandoriai įvyko tarp asmenų, nurodytų prekių įsigijimo dokumentuose; kad prekės fiziškai buvo išgabentos į prekių pirkėjų kilmės valstybes; kad prekių pirkėjai, išskyrus Estijos įmonę „W OU“, įgijo teisę šiomis prekėmis disponuoti, kaip savininkai. Atitinkamai įmonė neturėjo teisės taikyti 0 PVM tarifą, o po patikrinimo pagrįstai šios prekės apmokestintos standartiniu PVM tarifu. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju dėl V. J. veikos kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

Žemesnės instancijos teismas

26. Pažymėtina, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia – kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-489/2022). Taigi, kaltininko veiką kvalifikuojant pagal BK 222 straipsnio dalį, būtina nustatyti, jog jis veikė viena iš pirmiau paminėtų tyčios formų, ko šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. J., nenustatė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka ir sprendžia, kad V. J. nagrinėjamu atveju veikė netiesiogine tyčia.

27. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais, išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją ir pan. Kaip jau minėta, iš V. J. parodymų turinio matyti, jog jis iš esmės neigia subjektyviąją jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pusę, teigdamas, kad visą informaciją apie sūrio gaminių pirkėjus jis gavo iš L. P., veikusio pagal jų sudarytą bendradarbiavimo sutartį, todėl iš esmės leidžia suprasti, kad, arba sūrio gaminių pirkimo-pardavimo sandoriai buvo realūs, arba jis buvo suklaidintas tarpininko ir negalėjo žinoti, kad sandoriai nėra realūs, atitinkamai ir to, kad išrašo tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas-faktūras bei jas įtraukia į buhalterinę apskaitą. Taigi, sandorių teisėtumą ir atitinkamai BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tyčinės kaltės nebuvimą gynyba grindžia 2016 m. gruodžio 12 d. bendradarbiavimo sutartimi, sudaryta tarp UAB „T“ ir fizinio asmens L. P. (2 t., b. l. 179; 13 t., b. l. 80-81). Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės tiek iš paminėtos bendradarbiavimo sutarties turinio, tiek iš paties V. J. teisme duotų parodymų bei jo paaiškinimų, duotų VMI, tiek ir iš pirmosios instancijos teisme apklausto L. P. parodymų matyti, kad ši sutartis iš esmės buvo sudaryta tik formaliai tam, kad būtų galima suteikti teisėtumo iliuziją pridengiant Rusijoje paskelbto pieno produktų embargo apėjimo schemą. Antai, iš sutarties turinio matyti, kad užsakovas UAB „T“ siekia užsiimti tarptautine prekyba pieno produktais, o vykdytojas L. P. turi žinių ir galimybių bendradarbiauti su Užsakovu bei surasti ir rekomenduoti galimus pirkėjus. Sutartimi Užsakovas pavedė Vykdytojui tarpininkauti užsakovui surandant pirkėjus pieno produkcijai, kuriais prekiaus užsakovas, taip pat išdėstytos bendradarbiavimo sąlygos, vykdytojo įsipareigojimai ir pan. Vis dėlto, tiek iš paties V. J., tiek ir iš liudytojo L. P. teisme duotų parodymų matyti, kad realiai V. J. ir jo vadovaujama UAB „T“ neketino užsiimti tokia veikla, o tai buvo būtent L. P. veikla, būtent jis, gyvendamas Rusijoje, ja buvo suinteresuotas, maža to, pagal pastarojo parodymus suinteresuotas buvo net ne jis pats, o Rusijoje gyvenantis asmuo S. M. Šiuo aspektu pažymėtina, kad paties V. J. pozicija nebuvo nuosekli, kadangi duodamas paaiškinimus VMI bei duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad sūrio produktų pirkėjus surasdavo L. P., tuo tarpu sūrio produktų pardavėjus surasdavo jis pats (8 t., b. l. 18; 13 t., b. l. 75-78, ). Taigi, V. J. klaidino tyrimą ir tik bylos medžiaga paneigus jo aiškinimus apie sūrio gaminių pardavėjų paiešką, pakeitė poziciją, nurodydamas, kad ir sūrio pardavėjų ieškojo L. P. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo sutartimi nustatytos sąlygos vykdytojui surasti tik pieno produktų pirkėjus, tačiau objektyviai net ir pieno produktų pardavėjų ieškojo ne V. J., o pats L. P. ar su juo susiję asmenys. Remiantis sutarties turiniu akivaizdu, kad, priešingai išteisintojo ir jo gynybos argumentams, UAB „T“ buvo viena iš pagrindinių sutarties šalių, o ne tarpininku tarp sūrių pardavėjų ir pirkėjų, tuo tarpu tarpininku iš esmės turėjo būti būtent L. P. Taigi, sutarties turinys neatitinka V. J. teismo posėdyje deklaruotų jo tikrųjų ketinimų sudarant sutartį, todėl nesudaro pagrindo ja remtis kaip įrodymu, pagrindžiančiu gynybos versiją, taip pat ir jos atskirais punktais, pvz. 8 punktu. Šioje dalyje pažymėtina, kad ir pats V. J. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad į jį kreipėsi senas pažįstamas L. P. paslaugos, minėjo, kad jam reikalinga įmonė, kuri gali pirkti ir parduoti sūrius. Pats negalėjo tuo užsiimti, nes neturėjo Lietuvoje įmonės, gyveno Maskvoje ir ten vykdė veiklą, o čia jis paprašė, kad būtų kaip tarpininkavimas, pirkimas – pardavimas. Tokie V. J. parodymai patvirtina, kad jis aiškiai suvokė, jog tikrieji sūrio gaminių pirkėjai nebus tie, kurie vėliau buvo nurodomi PVM sąskaitose-faktūrose. Pažymėtina, kad L. P. grynuosius pinigus įnešė į UAB „T“ banko sąskaitą nenurodydamas jokių sąsajų su PVM sąskaitose-faktūrose įvardintais juridiniais asmenimis, kas rodo, jog tuo metu apskritai dar nebuvo žinoma, kokie bus planuojamų įsigyti sūrio gaminių pirkėjai, atitinkamai tai paneigia V. J. teiginius, kad pinigai priklausė šiems juridiniams asmenims ir rodo, jog V. J., vėliau išrašydamas kaltinime nurodytas PVM sąskaitas-faktūras ir jose nurodydamas jokių sąsajų su įneštais pinigais neturinčius juridinius asmenis, aiškiai suvokė, kad pinigai yra ne tų ūkio subjektų, kuriuos jis nurodė šiuose dokumentuose, kadangi, priešingu atveju, jis jau įnešant į banko sąskaitą grynuosius pinigus būtų aiškiai nurodęs, kokie juridiniai asmenys jam teikia avansinius mokėjimus ir už ką šie avansiniai mokėjimai teikiami. Šioje dalyje teisėjų kolegija atmeta kaip niekuo nepagrįstus bei iš dalies net neturinčius esminės reikšmės V. J. teiginius apie tai, kad jis neva pirmiausia patikrindavo, kad į UAB „T“ banko sąskaitą pervedami pinigai yra legalūs, nes reikalaudavo L. P. pateikti, o šis jam pateikdavo muitinės deklaracijas apie grynųjų pinigų įvežimą į Lietuvos Respubliką, o prieš parduodamas sūrio produktus pirkėjams, per internetą, per VMI puslapį patikrindavo, ar jie vykdo veiklą, rasdavo PVM kodus ir jam nebuvo abejonių, kad jie yra pirkėjai. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad jei išties V. J. būtų tikrinęs sūrio gaminių pirkėjų duomenis, tai jis nebūtų, pavyzdžiui PVM sąskaitoje-faktūroje nurodęs visai neegzistuojančius Vokietijos įmonės „G“ rekvizitus. Be to, duodamas paaiškinimus VMI jis nurodė, kad tikrino tik tai, ar tos įmonės yra PVM mokėtojai. Vis dėlto, jokių kontaktų su sūrio gaminių pirkėjais jis neiniciavo, tam, kad įsitikintų, jog šie yra tikroji sandorio šalis. Antra, muitinės grynųjų pinigų deklaracijos tik patvirtina faktą, kad grynieji pinigai deklaruoti muitinėje ir į Lietuvos Respubliką įvežti teisėtai, tačiau niekaip neparodo jų kilmės, t. y. to, kad jie gauti būtent iš sūrio gaminių pirkėjų, kadangi iš šių deklaracijų tokie duomenys nematomi. Priešingai, iš šių deklaracijų matyti, kad pinigai deklaruoti kaip asmeniniai L. P. pinigai (7 t., b. l. 164-167), maža to, iš jų matyti, kad pinigai įvežami iš Rusijos, o ne iš tariamų pirkėjų buvimo valstybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės sugretinus jas su paties V. J. parodymais apie tai, kad jis šiuos dokumentus matė prieš sudarydamas sūrio gaminių pardavimo sandorius, taip pat įvertinus faktą, kad V. J. pats yra teisininkas, turintis ilgametę verslo patirtį (Bendrovei vadovavo nuo 2006 metų), BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teismo vidinį įsitikinimą, kad jis suvokė, jog pinigai nepriklauso PVM sąskaitose-faktūrose jo nurodomiems pirkėjams ir kad įrašydamas tokią tikrovės neatitinkančią informaciją PVM sąskaitose-faktūrose bei šiuos dokumentus įtraukdamas į bendrovės buhalterinę apskaitą, jis klastoja tikrus dokumentus ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudoja. Visgi, teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindo įžvelgti, kad tokiais veiksmais V. J. siekė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių, kadangi jo tyčia iš esmės buvo nukreipta padėti kitam asmeniui apeiti Rusijoje paskelbtą pieno produktų embargą, vis tik tokiais veiksmais V. J. sąmoningai leido BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytiems padariniams atsirasti. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau šiame nuosprendžio punkte byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatytos objektyvios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad V. J., žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai netinkamai juos vykdė suklastodamas tikrus kaltinime nurodytus dokumentus – septynias PVM sąskaitas-faktūras ir jas panaudojęs įtraukdamas į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, numatė, kad dėl to bus negalima iš dalies nustatyti UAB „teisės ir audito biuras“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, ir nors šių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, apibendrindama pirmiau aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad byloje nustatyti visi V. J. padarytos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai ir aptartais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, kartu pašalinusi pirmiau aptartas perteklines nuorodas į teisės aktus bei pakeitusi kaltinime padarytas nuorodas apie netikrų dokumentų pagaminimo požymį tikrų dokumentų suklastojimo požymiu, kartu PVM sąskaitų-faktūrų klastojimą ir panaudojimą BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būdu, nustato, kad:

- V. J. nuo 2006 m. vasario 22 d. iki 2019 m. rugsėjo 9 d. eidamas UAB „T“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriaus pareigas, o nuo 2015 m. spalio 19 d. būdamas ir Bendrovės akcininku, realiai vadovaudamas UAB „T“ bei turėdamas teisę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, tyčia, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 4 straipsnio nuostatas, numatančias, kad ūkio subjektas tvarko apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, taip pat žinodamas, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, jog ,,už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą“ bei pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“ ir, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Bendrovėje nebuvo buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, suprasdamas, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu už apskaitos organizavimą, pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku UAB „T“ vardu suklastojo tikrus dokumentus – PVM sąskaitas-faktūras už bendrą 536 186,60 Eur sumą Latvijos Respublikoje registruotai įmonei SIA „M“ LV (duomenys neskelbtini), Estijos Respublikoje registruotoms įmonėms „W“ OU (duomenys neskelbtini) ir „V“ (duomenys neskelbtini) bei Vokietijos Respublikoje registruotai įmonei „G“ (duomenys neskelbtini), kuriose nurodė žinomai netikrus duomenis apie realioje tikrovėje tarp šių bendrovių neįvykusius sūrio pardavimo sandorius, taip pagamindamas netikrus dokumentus, t. y.: SIA „M“ 2017 m. balandžio 4 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP04/4-1 – už 86 258,87 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo; SIA „M“ 2017 m. balandžio 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP04/10-1 – už 94 503,78 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo; SIA „M“ 2017 m. liepos 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP07/10-1 – už 116 679,05 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo; SIA „M“ 2017 m. liepos 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP07/25-1 – už 22 685,69 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo; „W“ OU 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP05/10-1 – už 110 323,43 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo; „V“ 2017 m. rugpjūčio 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP08/01-1 – už 70 551 Eur dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo; „G“- 2017 m. birželio 15 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. TP06/15-1 – už 35 184,78 Eur, dėl tariamo įvairių rūšių sūrių pardavimo, kurias įtraukė į UAB „T“ buhalterinę apskaitą ir apskaitė, taip apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „T“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Taip V. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

29. Kaip jau minėta šio nuosprendžio 22 punkte, abi V. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašytos bendrai ir iš esmės nėra išskirta, kokie V. J. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o kokie – pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Jau pasisakyta, kad tokia kaltinimo struktūra sudaro prielaidas spręsti, jog V. J. kaltinamas padaręs BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarydamas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. pagaminęs kaltinime nurodytas septynias netikras PVM sąskaitas-faktūras ir panaudojęs jas įtraukdamas į UAB „T“ buhalterinę apskaitą, taip pat pagaminęs septynis netikrus tarptautinio krovinių gabenimo CMR važtaraščius ir juos panaudojęs pateikdamas VMI. PVM sąskaitos faktūros yra pirminiai buhalteriniai dokumentai, todėl jų suklastojimas ir panaudojimas įtraukiant į buhalterinę apskaitą yra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo būdas, todėl atskirai nekvalifikuotinas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kas konstatuota pirmesnėje šio nuosprendžio dalyje. Tuo tarpu kaltinime nurodyti septyni netikri CMR važtaraščiai, kurių išrašymu (pagaminimu) UAB „T“ vardu bei pateikimu VMI (panaudojimu) buvo kaltinamas ir išteisintas V. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nėra dokumentas, kuris naudojamas mokesčiams apskaičiuoti, tačiau remiantis VMI pozicija, tai yra vienas iš dokumentų, kuriuo apmokestinamas asmuo gali pagrįsti paslaugų atlikimą, tinkamą PVM tarifo taikymą ir kt. (16 t., b. l. 3). Atitinkamai tokio dokumento suklastojimas ir panaudojimas negali būti laikomas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo būdu, todėl įrodžius tokias veikas, jos kvalifikuotinos kaip savarankiškas nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje.

30. Nagrinėjamoje byloje V. J. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir išteisintas kaltinime detaliau aprašytomis aplinkybėmis dėl to, kad išrašė UAB „T“ vardu septynis vienetus kaltinime nurodytų netikrų tarptautinio krovinių gabenimo važtaraščių (CMR), kuriuose nurodė žinomai tikrovės neatitinkančias aplinkybes dėl sūrio produktų gabenimo tariamiems pirkėjams SIA „M“, „W“ OU „V“ OU ir „G“, kuriuos panaudojo pateikdamas šiuos netikrus CMR per UAB „T“ bankroto administratorę L. T. Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinktais įrodymais nėra pagrįstas faktas, kad V. J. pagamino šiuos netikrus dokumentus, juos išrašydamas. Pažymėtina, kad V. J. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad CMR važtaraščių niekada nepildė ir neišrašinėjo, ir nei vienas CMR važtaraštis nėra panaudotas UAB „T“ apskaitoje, ir nėra tarp dokumentų. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jis taip pat teigė, kad šiuos dokumentus jam atsiuntė L. P., kurio jis paprašė juos atsiųsti prasidėjus mokestiniam patikrinimui. Tokie V. J. parodymai atitinka ir liudytoju apklausto L. P. parodymus, pagal kuriuos buvo vieną ar keli kartai, kai V. J. paprašė CMR važtaraščių. Jis užklausė pas S. M., o šis atsiuntė el. paštu ir tada jis persiuntė V. J. Jis pasakė, kad mokesčiai prašo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent V. J. pagamino kaltinime nurodytus septynis CMR važtaraščius dėl sūrio produktų gabenimo tariamiems pirkėjams SIA „M“, „W“ OU „V“ OU ir „G“, todėl ši faktinė aplinkybė šalintina iš V. J. pareikšto kaltinimo.

31. Vis dėlto, pažymėtina, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ne tik tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą, bet ir (be kitų požymių) tam, kas žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo. Šioje byloje V. J. taip pat buvo kaltinamas ir kaltinime nurodytų septynių žinomai netikrų CMR važtaraščių panaudojimu, juos pateikiant Valstybinei mokesčių inspekcijai per UAB „T“ bankroto administratorę L. T. (nežinojusią apie V. J. nusikalstamus veiksmus), kuri pagal 2019 m. spalio 23 d. dokumentų poėmio aktą Nr. (21.222) FR0707-1628 ir vykdydama 2019 m. spalio 13 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. lapkričio 12 d. pateikė juos Valstybinei mokesčių inspekcijai, adresu Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 11. Pirmosios instancijos teismas dėl šios veikos V. J. išteisino konstatavęs, kad V. J., pateikdamas VMI CMR važtaraščius, nežinojo, jog jie yra netikri ir, kad taip jis šiuos netikrus CMR važtaraščius panaudojo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokia išvada sutikti.

32. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje ginčo dėl to, kad V. J., gavęs iš L. P. kaltinime nurodytus septynis CMR važtaraščius, juos el. paštu nusiuntė UAB „T“ bankroto administratorei L. T., o pastaroji pateikė VMI, nėra. Tokias aplinkybes patvirtina ir bylos medžiaga. Antai, 2021 m. birželio 1 d. UAB „T“ bankroto administratorei L. T. išsiųstas reikalavimas pateikti prekių gabenimo važtaraščius (CMR) originalus. Bankroto administratorė informavo, kad originalų neturi ir neturėjo (2 t., b. l. 164-166). 2020 m. balandžio 10 d. UAB „T“ bankroto administratorei L. T. išsiųstas reikalavimas pateikti visus buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuos pateikė pagal 2020 m. balandžio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą (2 t., b. l. 167-173). 2021 m. rugpjūčio 18 d. atlikta UAB „T“ pateiktų dokumentų apžiūra (2 t., b. l. 174-204). Šiais dokumentais nustatyta, kad 2017 m. balandžio 4 d. CMR buvo įformintas siuntėjo UAB „T“ vykdomas per vežėją OOO „A“ tariamas 18 950 kg „DorBlu Laib“ sūrio gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Latviją gavėjui SIA „M“ (2 t., b. l. 199); 2017 m. balandžio 10 d. CMR buvo įformintas siuntėjo UAB „T“ vykdomas per vežėją OOO „A“ tariamas 20 066,857 kg įvairių sūrių gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Latviją gavėjui SIA „M“ (2 t., b. l. 200); 2017 m. liepos 10 d. CMR buvo įformintas siuntėjo UAB „T“ vykdomas per vežėją OOO „A“ tariamas 20 158,33 kg įvairių sūrių gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Latviją gavėjui SIA „M“ (2 t., b. l. 201); 2017 m. liepos 25 d. CMR buvo įformintas siuntėjo UAB „T“ vykdomas per vežėją OOO „A“ tariamas 7 100 kg „Maasdammer Jagibo“ sūrio gabenimas iš Italijos įmonės „B“ į Latviją gavėjui – SIA „M“ (2 t., b. l. 202); 2017 m. gegužės 12 d. CMR buvo įformintas siuntėjo UAB „T“ vykdomas per vežėją OOO „A“ tariamas 19 150 kg įvairių sūrių gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Estiją gavėjui „W“ OU (2 t., b. l. 181); 2017 m. birželio 15 d. CMR buvo įformintas siuntėjo UAB „T“ vykdomas per vežėją OOO „A“ tariamas 5 400 kg įvairių rūšių sūrio gabenimas iš Italijos įmonės „B“ į Vokietiją gavėjui „G“ (2 t., b. l. 183); 2017 m. rugpjūčio 1 d. CMR buvo įformintas siuntėjo UAB „T“ vykdomas per vežėją OOO „A“ tariamas 21 260 kg „Maasdammer Jagibo“ sūrio gabenimas iš Italijos įmonės „B“ į Estiją gavėjui „V“ OU (2 t., b. l. 204). Pažymėtina, kad byloje surinktais ir jau pirmiau šio nuosprendžio dalyje dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo aptartais įrodymais nustatyta, kad sūrio gaminiai gavėjams CMR važtaraščiuose nurodytais adresais nebuvo pristatyti, apskritai jau pirmiau aptarta, kad realių sandorių tarp UAB „T“ bei tariamų sūrio gaminių pirkėjų SIA „M“, „W“ OU „V“ OU ir „G“ nebuvo. Pažymėtina, kad ir pats V. J. teigė apskritai jokių sūrio gaminių gabenimu nesirūpino, jie būdavo neva parduodami gamintojo sandėliuose pirkėjams ir patys pirkėjai rūpinosi jų gabenimu. Vis dėlto, iš pirmiau paminėtų byloje esančių CMR važtaraščių, kuriuos VMI per bankroto administratorę pateikė V. J., matyti, kad visuose juose nurodytas siuntėjas UAB „T“. Taigi, V. J., pateikdamas šiuos dokumentus per UAB „T“ bankroto administratorę aiškiai suvokė, kad šiuose dokumentuose nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kas šiuos dokumentus siunčia, t. y. jam buvo žinoma, kad šie dokumentai netikri ir jis šiuos žinomai netikrus dokumentus panaudojo. Taigi, V. J., panaudodamas žinomai netikrus dokumentus, veikė tiesiogine tyčia.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog baudžiamajai atsakomybei už disponavimą netikrais ir suklastotais dokumentais kilti nebūtina, kad dėl to atsirastų konkretūs neigiami padariniai, teismų praktikoje pabrėžiama, kad gali pasitaikyti tokių atvejų, kai disponavimas dokumentu, kuriame įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai, yra formalaus pobūdžio, nes realiai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių. Tokiais atvejais gali būti konstatuota, kad veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.) arba yra mažareikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-413-895/2016 ir kt.). Šiuo atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad V. J. pateikti žinomai netikri CMR važtaraščiai nesukėlė teisiškai reikšmingų padarinių. Antai, iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. šiuos dokumentus pateikė VMI per bankroto administratorę, siekdamas pagrįsti sandorių realumą, kuris šioje byloje surinktais įrodymais paneigtas. Pateikti dokumentai su tikrovės neatitinkančia informacija – CMR važtaraščių duomenys, sukėlė valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, kadangi siekiant jau po BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, 2019 m. rugsėjo 25 d. pavedimo pagrindu atliekant mokestinį patikrinimą dėl UAB „T“ anksčiau surašytų netikrų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu taikyto 0 procentų PVM tarifo, V. J. per bankroto administratorę 2019 m. lapkričio 12 d. pateikė šiuos netikrus CMR važtaraščius, siekdamas pagrįsti savo poziciją, kurią šiais dokumentais grindė ir 2020 metais įvykusio teisminio ginčo su VMI metu, o siekdamas, kad šis ginčas būtų išspręstas bendrovės naudai.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, apibendrindama pirmiau aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad byloje nustatyti visi būtini V. J. padarytos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl aptartais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, kartu pašalinusi pirmiau aptartą neįrodytą objektyviosios pusės požymį – netikro dokumento pagaminimą ir su juo susijusias faktines aplinkybes, nustato, kad:

- V. J., žinodamas, kad UAB „T“ iš tiekėjų Italijos įmonės „B“, Vokietijos įmonės „P“ įsigyto sūrio nepardavė Latvijos, Estijos ir Vokietijos įmonėms SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU, „G“, siekdamas pagrįsti tariamus sūrio pardavimo sandorius ir šių prekių gabenimą Latvijos, Estijos ir Vokietijos įmonėms SIA „M“, „W“ OU, „V“ OU, „G“, panaudojo žinomai netikrus dokumentus: 2017 m. balandžio 4 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 18 950 kg „DorBlu Laib“ sūrio gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Latviją gavėjui SIA „M“; 2017 m. balandžio 10 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 20 066,857 kg įvairių sūrių gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Latviją gavėjui SIA „M“; 2017 m. liepos 10 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 20158,33 kg įvairių sūrių gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Latviją gavėjui SIA „M“; 2017 m. liepos 25 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 7 100 kg Maasdammer Jagibo sūrio gabenimas iš Italijos įmonės „B“ į Latviją gavėjui – SIA „M“; 2017 m. gegužės 12 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 19 150 kg įvairių sūrių gabenimas iš Vokietijos įmonės „P“ į Estiją gavėjui „W“ OU; 2017 m. birželio 15 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 5 400 kg įvairių rūšių sūrio gabenimas iš Italijos įmonės „B“ į Vokietiją gavėjui „G“; 2017 m. rugpjūčio 1 d. CMR, kuriuo įformintas vežėjo OOO „A“ tariamas 21 260 kg „Maasdammer Jagibo“ sūrio gabenimas iš Italijos įmonės „B“ į Estiją gavėjui „V“ OU, pateikdamas 2019 m. lapkričio 12 d. šiuos netikrus CMR Valstybinei mokesčių inspekcijai per UAB „T“ bankroto administratorę L. T. (nežinojusią apie V. J. nusikalstamus veiksmus), kuri pagal 2019 m. spalio 23 d. dokumentų poėmio aktą Nr. (21.222) FR0707-1628 ir vykdydama 2019 m. spalio 13 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.222) FR0706-1286, 2019 m. lapkričio 12 d. pateikė juos Valstybinei mokesčių inspekcijai, adresu Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 11. Taip V. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Dėl V. J. skirtinų bausmių

35. BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi, teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-452/2012, 2K-184-746/2016, 2K-229-628/2020 ir kt.).

37. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

38. Teisėjų kolegija, skirdama bausmes V. J., vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Pažymėtina, kad veikos padarymo metu galiojusios BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje buvo numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Tuo tarpu BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos baudos arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės.

39. Teisėjų kolegija, parinkdama V. J. skirtinų bausmių rūšį ir nustatydama jų dydį, pirmiausia atsižvelgia į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (BK 54 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kaltės formą ir rūšį (BK 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei nusikalstamų veikų stadiją (BK 54 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad V. J., veikdamas netiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nusikaltimą finansų sistemai, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), bei tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą nusikaltimą valdymo tvarkai, susijusį su dokumentų klastojimu, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). V. J. padaryti nusikaltimai ypatingai reikšmingų ir negrįžtamų padarinių nesukėlė, jais turtinė žala nepadaryta, jis savo elgesio motyvus nurodo kaip siekį padėti senam pažįstamam. V. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Šioje baudžiamojoje byloje buvo tiriamos nusikalstamos veikos, padarytos 2017 m. Nors baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme užtruko dėl objektyvių priežasčių, tačiau V. J. bausmė skiriama papildomai įvertinus ir ikiteisminio tyrimo bei nagrinėjimo teisme trukmę. Vertinant V. J. asmenybę pažymėtina, kad jis SODRA duomenimis dirbantis, vidutinio amžiaus, vedęs, po veikų padarymo V. J. baustas administracine tvarka už su įmonių valdymu susijusius administracinius nusižengimus, taip pat už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau šie nusižengimai nėra šiurkštūs (13 t., b. l. 161-165). Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, iki veikų padarymo neteistas, tačiau teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 13 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (13 t., b. l. 166-167 bei Liteko informacinės sistemos duomenys). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos V. J. asmenybę apibūdinančios aplinkybės rodo, kad jo priešingas teisei ir visuomenėje nusistovėjusioms elgesio bei moralės normoms elgesys šioje byloje nagrinėjamos veikos padarymo metu nebuvo nuoseklus jo priešingo teisei gyvenimo padarinys, o buvo greičiau atsitiktinis, todėl negali būti pripažintas kaip akivaizdžiai rodantis V. J. polinkį nusikalsti, nepaisant to, kad vėliau jis yra vieną kartą nuteistas. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, V. J. skirtina švelniausia BK 222 straipsnio 1 dalies bei 300 straipsnio 1 dalies sankcijose numatyta bausmės rūšis – bauda, o jų dydžiai nustatytini artimesni kiekvienos veikos padarymo metu galiojusioje BK 47 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų redakcijoje numatytiems minimaliems dydžiams. Pažymėtina, kad veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu galiojusioje BK 47 straipsnio 3 dalyje už apysunkį nusikaltimą buvo numatyta iki 1 000 MGL dydžio bauda (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.), o nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu galiojusioje BK 47 straipsnio 2 dalyje už nesunkų nusikaltimą buvo numatyta bauda nuo 50 iki 2 000 MGL. Atsižvelgiant į tai, kad netikri CMR važtaraščiai panaudoti 2019 m. spalio 23 d., už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą skirtina tuo metu galiojusioje šio baudžiamojo įstatymo redakcijoje numatyta artima minimaliai 55 MGL (2 750 Eur) dydžio bauda, skaičiuojant ją šios veikos padarymo metu galiojusiu baziniu bausmių ir nuobaudų dydžiu – 50 Eur. Tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika baigta 2017 m. rugpjūčio 31 d., už šios veikos padarymą skirtina 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda, skaičiuojant veikos metu galiojusiu baziniu bausmių ir nuobaudų dydžių – 37,66 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal V. J. asmenybę ir jo padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančias aplinkybes, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmės atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei nuteistojo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežtos ar per švelnios ir padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

40. Pažymėtina, kad V. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarytos ne idealiąja, o realiąja sutaptimi, kadangi tik po BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo 2017 metais ir jau vykstant mokestiniam UAB „T“ patikrinimui V. J. panaudojo netikrus CMR važtaraščius per bankroto administratorę juos pateikdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai. Kaip jau buvo aptarta, šie dokumentai nėra pirminiai buhalteriniai dokumentai, todėl netikrų tokių dokumentų panaudojimas nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo būdas, atitinkamai tokia veika kvalifikuotina kaip savarankiškas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, padarytas realiąja sutaptimi su BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Atitinkamai bendrinant už šias nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, taikytinos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos – dalinis bausmių sudėjimo būdas, t. y. prie griežtesnės už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos 100 MGL dydžio (skaičiuojant pagal veikos padarymo metu taikytą 37,66 Eur bazinį bausmių ir nuobaudų dydį – 3 766 Eur dydžio baudos) bausmės pridedant BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą minimalią dalį už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtos baudos, t. y. 50 MGL dydžio (skaičiuojant pagal veikos padarymo metu taikytą 50 Eur bazinį bausmių ir nuobaudų dydį – 2 500 Eur dydžio) baudą. Atitinkamai V. J. nustatytina galutinė subendrinta 150 MGL dydžio bauda, tačiau pinigine išraiška atsižvelgus į skirtingais laikotarpiais taikytus skirtingus bausmių ir nuobaudų dydžius ši bauda nustatytina lygi 6 266 Eur sumai.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

41. Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, UAB „T“ buhalteriniai dokumentai, kurie gauti byloje atlikus finansų ir apskaitos ekspertizę, perduotini šios Bendrovės bankroto administratoriui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį, kuriuo V. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį:

V. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą.

V. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 55 MGL (2 750 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, V. J. paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį paskirtos 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudos pridedant pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį paskirtos baudos minimalią dalį – 50 MGL (2 500 Eur), ir V. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 150 MGL (6 266 Eur (3 766+2 500=6 266 Eur)) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, UAB „T“ buhalterinius dokumentus, gautus byloje atlikus finansų ir apskaitos ekspertizę, perduoti šios bendrovės bankroto administratoriui.

Nuosprendis įsiteisėja paskelbimo dieną.

Teisėjai Marijus KursevičiusValerij LaušDarius Pranka