Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-423-950/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-25
Bylos Nr.: e2A-423-950/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-04277-2022-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Gudynienė, Rasa Urbanavičiūtė, Tomas Ridikas
Atsakovas: D. K.
Ieškovas: J. V.-K.

Civilinė byla Nr. e2A-423-950/2024Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04277-2022-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.3.2.4.3; 2.3.5.2.1; 3.3.1.14; 3.3.1.20

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 25 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Tomo Ridiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Urbanavičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2835-584/2023 pagal ieškovės J. V.-K. ieškinį atsakovui D. K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bei pagal atsakovo D. K. priešieškinį ieškovei J. V.-K. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išvadą teikianti institucija byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. V.-K. 2022 m. kovo 23 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (reg. Nr. CBP-5466), kurį vėliau patikslino. 2023 m. balandžio 5 d. pateiktu patikslintu ieškiniu (reg. Nr. DOK-44157) ieškovė prašė:

- nutraukti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini) tarp jos ir atsakovo D. K. sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės;

- palikti jai ikisantuokinę pavardę – „V.“;

- nustatyti nepilnamečių vaikų – V. K., gim. (duomenys neskelbtini), E. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą kartu su ja;

- priteisti iš atsakovo D. K. išlaikymą nepilnamečiams vaikams iki jie sulauks pilnametystės periodinėmis išmokomis, mokamomis kiekvienam vaikui po 508 Eur kas mėnesį, nuo kreipimosi į teismą dienos, išlaikymo periodinėmis išmokomis sumą indeksuotina kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, bei skiriant ją išlaikymo lėšų valdytoja uzufrukto teise, įpareigoti atsakovą išlaikymą sumokėti iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, pinigus pervedant į jai priklausančią banko sąskaitą;

- priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovė J. V.-K. (toliau – ir ieškovė) patikslintame ieškinyje nurodė, kad su atsakovu D. K. (toliau – ir atsakovas arba apeliantas) santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Su atsakovu susilaukė trijų vaikų – V. K., gim. (duomenys neskelbtini), E. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovas pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, dėl to bendras santuokinis gyvenimas tapo negalimas ir santuoka turi būti nutraukta. Laiko, kad santuoka nutrauktina dėl atsakovo kaltės, nes jis paskutinius penkerius bendro šeimyninio gyvenimo metus jos atžvilgiu vartojo psichologinį smurtą, pasireiškusį nepagrįstais įžeidinėjimais, jos turimų interesų ir pomėgių nepaisymu, žeminimu kitų akivaizdoje, pavydo scenų kėlimu. Toks atsakovo elgesys žeidė ir skaudino ją, yra nepriimtinas moralės ir teisės požiūriu bei nesuderinamas su tradicinėmis šeimos vertybėmis. Ilgą laiką buvo tolerantiška ir lojali atsakovui, rūpinosi šeima, siekė tarpusavio supratimo, dėjo maksimalias pastangas kurti bendrą šeimyninį gyvenimą, tačiau atsakovo elgesys nesikeitė, dėl ko ji priėmė sprendimą nebekęsti netinkamo sutuoktinio elgesio ir 2021 m. rugpjūčio 9 d. išsinuomojusi butą kartu su nepilnamečiais vaikais išsikraustė gyventi atskirai. Nutraukus santuoką pageidauja pasilikti ikisantuokinę pavardę „V.“. Išlaikymo sau iš atsakovo priteisti neprašo. Su atsakovu (duomenys neskelbtini) pasirašė vedybinę (ikivedybinę) sutartį, pagal kurią iš anksto nustatė viso turto teisinį režimą, turto valdymo, naudojimosi juo ir disponavimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, nutraukiant jos ir atsakovo santuoką, jokio turto padalijimo klausimas nespręstinas. Nepilnamečiai vaikai visą laiką gyveno kartu su ja, jiems reikalinga motinos priežiūra ir rūpestis, jos artumas ir šiluma, tarp jos ir nepilnamečių vaikų yra didelis emocinis ryšys. Atsakovas su vaikais bendrauja minimaliai, todėl nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatytina kartu su ja. Vedybinės (ikivedybinės) sutarties 6 punktu ji ir atsakovas susitarė, kad santuokos nutraukimo atveju sutuoktinis, su kuriuo negyvena vaikai, moka kiekvienam vaikui kiekvieną mėnesį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalaus dydžio pinigų sumą, skirtą nepilnamečių vaikų išlaikymui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimu „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ Nr. 834 patvirtinta minimalioji mėnesinė alga (toliau – MMA) 2022 metais buvo 730 Eur (bruto), t. y. 508 Eur (neto). Atsižvelgiant į tai, prašė iš atsakovo priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams iki jie sulauks pilnametystės periodinėmis išmokomis, mokamomis kiekvienam vaikui po 508 Eur kas mėnesį, nuo kreipimosi į teismą dienos. Ginčo tarp jos ir atsakovo dėl tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais nėra, todėl šis klausimas teismo tvarka nespręstinas. Bendrų kreditorinių įsipareigojimų santuokos metu neįgijo.

Atsiliepimas

3. Atsakovas 2022 m. balandžio 26 d. pateikė atsiliepime į patikslintą ieškinį (reg. Nr. DOK-54520). Nurodė, kad niekada nevartojo ieškovės atžvilgu jokio psichologinio smurto, taip pat iš jo pusės nebuvo jokių ieškovės įžeidinėjimų ir interesų nepaisymo. Atvirkščiai, jis visada rūpinosi šeima, dėjo maksimalias pastangas visapusiškai ir pilnavertiškai aprūpinti šeimą, rūpinosi nepilnamečių vaikų ir ieškovės poreikių tenkinimu bei gerove, siekė tarpusavio supratimo ir interesų derinimo. Mano, kad santuokos iširimą sąlygojo abiejų sutuoktinių skirtingas požiūris į abipusius santykius, tarpusavio bendravimą, dėl ko jo ir ieškovės santuoka turėtų būti nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Neprieštarauja, kad ieškovė pasiliktų ikisantuokinę savo pavardę. Laiko, kad išlaikymas nei vienai iš šalių nėra reikalingas. Atsižvelgiant į su ieškove (duomenys neskelbtini) pasirašytą vedybų (ikivedybinę) sutartį, mano, kad santuokos metu įgyto turto padalijimo klausimas santuokos nutraukimo metu neturi būti sprendžiamas. Sutinka, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove. Pažymėjo tai, kad ieškovė, prašydama priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, išimtinai vadovaujasi tik (duomenys neskelbtini) pasirašytos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu, kuris iš esmės negali būti taikomas sprendžiant išlaikymo nepilnamečiams vaikams klausimus, nes minėta vedybų (ikivedybine) sutartimi gali būti reguliuojami tik sutuoktinių tarpusavio turtiniai santykiai. Ieškovė, prašydama priteisti didesnius nei MMA išlaidų reikalaujančius vaikų poreikius, privalo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau to ji nepadarė. Iki civilinės bylos iškėlimo jis teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 300 Eur kiekvienam. Yra įsitikinęs, kad nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui, sudarant galimybes jiems vystytis kaip pilnavertėms ir visapusiškoms asmenybėms, pakanka skirti po 600 Eur per mėnesį. Tokiu būdu šalys turėtų kiekviena skirti vaikams po 300 Eur per mėnesį. Be to, ieškovė kiekvieną mėnesį gauna valstybės mokamas 116,71 Eur dydžio išmokas vaikams. Jis teikia išlaikymą ne tik trims nepilnamečiams vaikams, tačiau remia ir pilnametę dukrą, kuri mokosi (duomenys neskelbtini), apmoka jos įmokas už studijas, turi asmeninių finansinių įsipareigojimų, sveikatos problemų, todėl sutinka mokėti nepilnamečių vaikų išlaikymui po 300 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui. Ginčo tarp jo ir ieškovės dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais nėra.

4. Atsakovas 2023 m. balandžio 26 d. byloje pateikė priešieškinį (reg. Nr. DOK-52333).

Šalies argumentai

5. Atsakovas dalies priešieškinio reikalavimų atsisakė 2023 m. rugsėjo 8 d. pareiškimu (reg. Nr. DOK-108337). Po dalies priešieškinio reikalavimų atsisakymo atsakovas byloje prašė:

- nutraukti (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini) tarp jo ir ieškovės sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės;

- priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

6. Priešieškinyje atsakovas dėl santuokos iširimo priežasčių nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir pateiktame atsiliepime į patikslintą ieškinį. Pažymėjo, kad santuokos iširimą sąlygojo abiejų sutuoktinių skirtingas požiūris į abipusius santykius, tarpusavio bendravimą. Nei vienai iš ginčo šalių neturint jokių konkrečių įrodymų dėl sutuoktiniui tenkančių pareigų pažeidimo, jo ir ieškovės santuoka turėtų būti nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

7. Ieškovė 2023 m. gegužės 18 d. pateiktame atsiliepime į priešieškinį (reg. Nr. DOK-62895) pažymėjo, kad atsakovas visiškai nenurodė jokių argumentų ir / ar faktinių aplinkybių, kuriais remiantis galima būtų spręsti tiek dėl jo, tiek ir dėl jos kaltės dėl santuokos iširimo. Yra įsitikinusi, jog nagrinėjamu atveju santuoka tarp šalių nutrauktina ne dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o išimtinai dėl atsakovo kaltės ir veiksmų, kurie pasireiškė psichologiniu smurtu, spaudimu, nepagarba jai ir kitiems šeimos nariams, necenzūrinių žodžių vartojimu tiek ieškovės, tiek nepilnamečių vaikų atžvilgiu, pastoviais grasinimais. Atsakovo elgesys teisminio nagrinėjimo metu liudija, kad jis yra netolerantiškas, kategoriškas, dažnai keičiantis savo nuomonę, nepripažįstantis kitų nuomonių, nesilaikantis duotų pažadų ir t.t. Toks atsakovas buvo ir santuokoje, dėl ko dažnai kildavo konfliktai iš jo paties pusės ir ko pasėkoje esamu / nesamu būdavo apkaltina ieškovė ir / arba vaikai. Šios konfliktus vėliau lydėdavo sankcijos – nekalbadieniai arba necenzūriniai žodžiai, kitokie įžeidžiantys epitetai. Atsižvelgiant į tai, prašė jos ir D. K. santuoką nutraukti išimtinai dėl atsakovo kaltės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, nutraukė bylos dalį pagal atsakovo priešieškinio reikalavimus, nuo kurių pastarasis atsisakė, o likusioje dalyje atsakovo priešieškinį atmetė.

9. Kauno apylinkės teismas minėtu sprendimu:

- nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje, dėl atsakovo D. K. kaltės;

- po santuokos nutraukimo ieškovei paliko jos ikisantuokinę pavardę – „V.“, atsakovui paliko jo prigimtinę pavardę – „K.“;

- nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su ieškove;

- priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymą nuo 2022 m. kovo 22 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. periodinėmis išmokomis, mokamomis kiekvienam vaikui po 508 Eur kas mėnesį, paskiriant ieškovę išlaikymo lėšų valdytoja uzufrukto teise;

- priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymą nuo 2023 m. sausio 1 d. periodinėmis išmokomis, mokamomis kiekvienam vaikui po 633 Eur kas mėnesį, iki jie sulauks pilnametystės, paskiriant ieškovę išlaikymo lėšų valdytoja uzufrukto teise, išlaikymo periodinėmis išmokomis sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją;

- priteisė ieškovei iš atsakovo 4 845 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas;

- priteisė valstybei iš atsakovo 437 Eur dydžio žyminį mokestį bei 13,44 Eur dydžio procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

10. Teismas ginčo šalių santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės, kadangi pastarasis šalims gyvenant kartu iš esmės pažeidė savo santuokines pareigas: nebuvo lojalus, negerbė ieškovės, ieškovės atžvilgiu vartojo psichologinį smurtą, pasireiškusį įžeidinėjimais. Tokias aplinkybes teismas nustatė iš ieškovės paaiškinimų, garso įrašų, šalių nepilnamečių vaikų paaiškinimų (teiktų išvadą teikiančios institucijos darbuotojams), taip pat iš dalies iš paties atsakovo paaiškinimų, kurie sudarė pagrindą spręsti apie tai, jog atsakovas įžeidinėjo ieškovę, reiškė jai ir vaikams įvairias nepagrįstas pretenzijas.

11. Nutraukęs santuoką, teismas ieškovei paliko jos ikisantuokinę pavardę – „V.“, atsakovui paliko jo prigimtinę pavardę – „K.“.

12. Nesant ginčo tarp šalių dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančia šalimi (tėvu) nustatymo, teismas šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, o konkrečios atsakovo (tėvo) bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nenustatė.

13. Spręsdamas išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo klausimą, teismas konstatavo, kad abiejų šalių pajamos yra ženkliai didesnės nei minimalios, tačiau atsakovo finansinė padėtis yra geresnė. Teismas nustatė, kad: ieškovė turi nekilnojamo turto (butą Vilniuje), kilnojamojo turto (automobilį), uždirba apie 4 500 Eur per mėnesį; atsakovas turi nekilnojamo turto (namų valdą Šiaulių rajone bei butą Kaune), kilnojamo turto (tris automobilius), piniginių lėšų, ginklų bei aukso dirbinių, uždirba apie 6 300 Eur per mėnesį. Kartu teismas pažymėjo, kad atsakovas finansiškai remia savo pilnametę dukrą, kuri studijuoja, o abiem ginčo šalims taip pat priklauso po dalį poilsio patalpos Neringoje (ieškovei – 21/100 dalys, o atsakovui – 8/25 dalys).

14. Teismas, vadovaudamasis ginčo šalių (duomenys neskelbtini). sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu bei atsižvelgdamas į tai, kad šalių vaikai – D. K. bei E. K. turi sveikatos problemų (sūnui nustatyti įvairiapusiai raidos sutrikimai, dukra sirgo (duomenys neskelbtini) liga, dėl ko (duomenys neskelbtini) ir jai yra (duomenys neskelbtini)), taip pat į nepilnamečių vaikų amžių ((duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) m.), įvertinęs ieškovės pateiktą preliminarią nepilnamečių vaikų išlaikymo sąmatą (3 464 Eur), iš atsakovo priteisė 508 Eur dydžio išlaikymą kiekvienam vaikui nuo 2022 m. kovo 22 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., o nuo 2023 m. sausio 1 d. iki vaikų pilnametystės priteisė 633 Eur dydžio išlaikymą kiekvienam vaikui.

15. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog santuokos metu įgyto turto teisinis režimas šalių buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) sudarytoje vedybų (ikivedybinėje) sutartyje, santuokos metu įgyto turto padalinimo klausimo nesprendė.

16. Teismas, įvertinęs tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas yra darbingo amžiaus, šalys išlaikymo vienas iš kito iš nereikalauja, išlaikymo vienas kitam nepriteisė.

17. Teismas, atsižvelgdamas į (duomenys neskelbtini) sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties nuostatas, taip pat nesprendė ir atsakovo kreditorinio įsipareigojimo Luminor BanK AS Lietuvos skyriui padalinimo klausimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Apeliaciniu skundu atsakovas D. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimą dalyje dėl santuokos nutraukimo pagrindo bei išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo bei priimti naują sprendimą, t. y. nutraukti tarp jo ir ieškovės (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei priteisti iš jo nepilnamečių vaikų išlaikymą nuo 2022 m. gruodžio 22 d. iki vaikų pilnametystės periodinėmis išmokomis, mokamomis kiekvienam vaikui po 350 Eur, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją bei skiriant ieškovę išlaikymo lėšų valdytoja uzufrukto teise.

19. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia tokiais argumentais:

19.1. Atsakovo nuomone, skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, priimdamas jį pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias reikalavimus teismo sprendimo turiniui, todėl padarė esminį teisės normų pažeidimą, kuris galėjo turėti įtakos neteisėto skundžiamo sprendimo priėmimui sprendžiant klausimą dėl santuokos išrimo pagrindo. Išvadą, kad būtent jis yra kaltas dėl santuokos iširimo, teismas padarė apsiribodamas bendro pobūdžio duomenis (ieškovės paaiškinimais, garso įrašais, vaikų išklausymo aktais), visiškai neanalizuodamas ir nevertindamas jų turinio, neatlikdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo.

19.2. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodoma, jog šalys nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. gyveno skyrium, nepalaikė jokių šeiminių santykių, netvarkė bendro ūkio, tačiau šiuos argumentus paneigia pačios ieškovės baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) duoti paaiškinimai, kad šalys šeimyninius santykius palaikė iki 2022 m. gruodžio 21 d., t. y. lankėsi vienas pas kitą, kartu leido laisvalaikį, bendrai rūpinosi nepilnamečiais vaikais. Būtent 2022 m. gruodžio 21 d. vakare, ieškovei jį nepagrįstai apkaltinus smurto naudojimu, dėl kurio jis vėliau buvo išteisintas, jų šeimyniniai santykiai ir nutrūko. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad šalys šeimyninių santykių nepalaikė nuo 2021 m. rugsėjo 1 d.

19.3. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad šalims gyvenant kartu, būtent jis iš esmės pažeidė savo santuokines pareigas – nebuvo lojalus, negerbė ieškovės, ieškovės atžvilgiu vartojo psichologinį smurtą, pasireiškusį įžeidinėjimais. Šiems teiginiams pagrįsti ieškovė pateikė keturis garso įrašus, tačiau minėti garso įrašai buvo padaryti be jo žinios ir nedavus tam sutikimo. Nėra duomenų apie garso įrašų padarymo datą, garso įrašai fragmentiški, pateikiamos tik garso įrašų ištraukos. Dalyje pateiktų garso įrašų yra užfiksuota kaip šalys sprendžia turto padalijimo ir santuokos nutraukimo klausimus, tačiau jie neįrodo jo, kaip sutuoktinio, nelojalumo ar kitų sutuoktinių pareigų pažeidimo. Kituose garso įrašuose užfiksuoti jo pakalbiai su dukra E. K. (dėl kortelės praradimo; atsakingumo naudojant pinigines lėšas). Remiantis tuo, laiko, kad ieškovės pateikti garso įrašai nėra pakankami konstatuoti jo, kaip sutuoktinio, pareigų pažeidimo faktą.

19.4. Šalių nepilnamečių dukrų – E. K. ir V. K. nuomonei apie jį esminę įtaką turi ieškovės pasisakymai ir vienašališkas bei kryptingas informacijos pateikimas. Tai liudija byloje pateikti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2023 m. sausio 12 d. vaiko situacijos vertinimo aktai, iš kurių akivaizdžiai matosi, kad šalių nepilnamečių vaikų teiginiai apie tėvą kardinaliai skiriasi nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. vaikų nuomonės išklausymo aktuose pateiktų teiginių.

Šalies argumentai

19.5. Ieškovės teiginiai, kad paskutinius penkerius bendro šeimyninio gyvenimo metus jis vartojo psichologinį smurtą, pasireiškusį nepagrįstais įžeidinėjimais, ieškovės interesų ir pomėgių nepaisymu, žeminimu kitų akivaizdoje, pavydo scenų kėlimu, neatitinka tikrovės. Jokio psichologinio smurto ieškovės atžvilgiu jis niekada nevartojo, jos neįžeidinėjo. Atvirkščiai, nuolat rūpinosi šeima, dėjo maksimalias pastangas visapusiškai ir pilnavertiškai aprūpinti šeimą, rūpinosi nepilnamečių vaikų ir ieškovės poreikių tenkinimu bei jų gerove, puoselėjo šeimos santykius, siekė tarpusavio supratimo ir interesų derinimo, todėl yra įsitikinęs, kad santuokos iširimą sąlygojo abiejų sutuoktinių skirtingas požiūris į abipusius santykius, tarpusavio bendravimą, vaikų auklėjimą, buities tvarkymą, dėl ko santuoka turėjo būti nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

19.6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo klausimą, vadovavosi (duomenys neskelbtini) sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu, su kuo jis kategoriškai nesutinka. Minėtas vedybų (ikivedybinės) sutarties punktas numato, kad santuokos nutraukimo atveju, sutuoktinis, su kuriuo negyvena vaikas (-ai), moka kiekvienam vaikui kiekvieną mėnesį Lietuvos Respublikos nustatytą minimalaus dydžio pinigų sumą, skirtą vaiko išlaikymui. Laiko, jog vedybų (ikivedybinė) sutartis reguliuoja tik sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, todėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams klausimai vedybų (ikivedybine) sutartimi negali būti nustatomi, nes jie yra imperatyviai reglamentuojami teisės aktuose. Sprendžiant dėl vaikams priteistino išlaikymo dydžio, išimtinai turi būti vadovaujamasi teisės aktuose įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti vaikui vystytis būtinas sąlygas.

19.7. Pažymėjo, kad minimalaus išlaikymo dydis, minimas (duomenys neskelbtini) sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punkte, Lietuvos Respublikos teisės aktuose net nėra nustatytas, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Šalys, sudarydamos anksčiau minėtą vedybų (ikivedybinę) sutartį, nesusitarė dėl to, jog sprendžiant išlaikymo vaikams dydžio nustatymo klausimą bus vadovaujamasi teismų praktikoje suformuotu rekomenduotinu išlaikymo dydžiu – minimalia mėnesine alga.

19.8. Ieškovės nurodomas ir pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydis yra neproporcingas šalių turtinei padėčiai ir nepilnamečių vaikų poreikiams. Skundžiamame sprendime neįvertinta aplinkybė, kad kiekvienam vaikui kiekvieną mėnesį valstybė skiria po 136,22 Eur dydžio tikslinę išmoką. Atsižvelgiant į tai, laiko, jog nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui, sudarant galimybes vystytis kaip pilnavertėms ir visapusiškoms asmenybėms, pakanka, kad jis kiekviena mėnesį skirtų po 350 Eur kiekvienam vaikui. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad dalis ieškovės nurodytų išlaidų nepilnamečių vaikų išlaikymui yra trumpalaikio ar vienkartinio pobūdžio ir nėra patiriamos kas mėnesį, o kai kurių užtenka ir daug ilgesniam laikotarpiui.

19.9. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis, mokamomis kiekvienam vaikui po 508 Eur per mėnesį, tačiau pirmosios instancijos teismas, nesant ieškovė prašymo, pažeisdamas dispozityvumo principą, nuo 2023 m. sausio 1 d. iki vaikų pilnametystės priteisė iš jo išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui kas mėnesį po 633 Eur. Tokio savo sprendimo teismas iš esmės nemotyvavo, juo labiau, kaip buvo minėta, nebuvo tokio ir ieškovės reikalavimo.

Atsiliepimas

20. Ieškovė J. V.-K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė tokius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

20.1. Atsakovo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas absoliučiai nemotyvavo ginčijamos sprendimo dalies, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas, nes teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

20.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino tiek šalių elgesį bylos nagrinėjimo metu, jų paaiškinimus, teiktus įrodymus, tiek Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos į bylą pateiktas išvadą bei kitus rašytinius įrodymus – ypatingai 2023 m. rugpjūčio 16 d. vaikų nuomonės aktus, kuriuose vienareikšmiškai įrodyta, kad atsakovas psichologinį smurtą vartojo ne tik ieškovės, bet ir pačių nepilnamečių vaikų (dukrų) atžvilgiu. Atsakovo kaltę taip pat įrodo ir kiti į bylą pateikti rašytiniai įrodymai.

20.3. Laiko, kad nėra jokių teisinių pagrindų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo ginčijamą dalį dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams apeliaciniame skunde nurodomais teisiniais argumentais bei motyvais. Teismas tinkamai konstatavo atsakovo turtinę padėtį bei vaikų poreikius ir jiems teiktino išlaikymo dydį. Pažymėjo, kad atsakovas visos bylos nagrinėjimo metu vengė pateikti duomenis, patvirtinančius jo realią turtinę padėtį (apie visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, vertybinius popierius, investicijas, aukso dirbinius, meno kūrinius, ginklus ir t.t.), o apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji rašytiniai įrodymai ne tik, kad nepatvirtina skunde nurodomų atsakovo teiginių dėl neva jo turtinės padėties ir turimų įsipareigojimų bei galimybės mokėti priteistą išlaikymą, bet yra ir atmestini, nes yra pateikiami nauji įrodymai, kurie turėjo ir galėjo būti pateikti į bylą iki ginčijamo sprendimo priėmimo momento.

20.4. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nekvestionavo ir nenuginčijo ieškovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, patvirtinančių vaikų poreikius, tame tarpe ir specialiuosius – E. K. serga (duomenys neskelbtini) ir jai pastoviai reikalinga medikų priežiūra, tame tarpe (duomenys neskelbtini) savalaikis keitimas, o sūnui D. K. diagnozuotas vystymosi raidos sutrikimas. Atsakovas taip pat nenuginčijo ir faktiškai ieškovės patiriamų išlaidų vaikų poreikiams tenkinti dydžio, kuris absoliučiai atitinka šalių sudarytos (duomenys neskelbtini) vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punkto nuostatas.

20.5. Atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl iš atsakovo priteistino išlaikymo vaikams dydžio, neva nepagrįstai nesumažino jo pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis išmokomis vaikams, bendrame ginčo kontekste ir ypatingai, kas liečia vaikų poreikius ir jų dydį, neturi prasmės, nes akivaizdu, kad ginčo šalių nepilnamečių vaikų poreikiai yra žymiai didesni nei 1 MMA, o iš atsakovo priteisto išlaikymo dydis iš esmės padengia tik dalį vaikams faktiškai reikalingos sumos, o prie likusios vaikų išlaikymo dalies didesne apimtimi prisideda ji pati.

20.6. Šalys, sudarydamos (duomenys neskelbtini) vedybų (ikivedybinę) sutartį, pasirinko savo turto teisinė režimą, todėl jų santykiams nėra taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį režimą pagal įstatymą. Šalys minėta sutartimi susitarė tik dėl vaikams teiktino išlaikymo dydžio santuokos nutraukimo atveju, kas neprieštarauja įstatyme numatytoms imperatyvioms teisės normoms ir nedaro dėl to minėtos vedybų (ikivedybinės) sutarties negaliojančia. Lygiateisiškumo principo nepažeidžia vien tas faktas, kad vedybų (ikivedybinės) sutarties sąlygos nėra vienodai palankios abiem šalims, todėl priteisto laikino išlaikymo dydžio nustatymas, vadovaujantis vien tik bendraisiais civilinės teisės principais ir / ar atsakovo argumentais prieštarautų sutarties laisvės principui, neatitiktų (duomenys neskelbtini) vedybų (ikivedybinėje) sutartyje išreikštos šalių valios ginčo klausimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

21. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

22. Vienas iš atsakovo apeliacinio skundo motyvų yra tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (konstatuojant jo kaltę dėl santuokos iširimo) nėra tinkamai motyvuotas, jis grindžiamas bendro pobūdžio duomenimis, jame neanalizuojamas ir nevertinamas byloje surinktų įrodymų turinys, kas, apelianto nuomone, laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

24. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau pateikta kasacinės instancijos teismo praktika, sprendžia, kad priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos, t. y. nagrinėjamo klausimo esmę, nustatė bei išnagrinėjo šiam klausimui svarbias aplinkybes ir pagrindė savo procesinio sprendimo, kuris atitinka CPK 263 ir 291 straipsnių reikalavimus, motyvus. Teismo sprendime glausta forma yra išdėstytos esminės bylos faktinės aplinkybės, nurodyta, kuo vadovaudamasis teismas sprendė, kas iš ginčo šalių yra kaltas dėl santuokos iširimo. Tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino tam tikrų ginčo aplinkybių ar tam tikras ginčo aplinkybes vertino ne taip, kaip norėjo apeliantas, ir nepriėmė tokio sprendimo, kokio jis tikėjosi, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas.

25. Akcentuotina tai, kad ar skundžiamame sprendime išdėstyti pirmosios instancijos teismo motyvai dėl santuokos nutraukimo pagrindo (kuriuos atsakovas subjektyviai laiko nepakankamais ir paviršutiniškais) atitinka faktines bylos aplinkybes, taip pat ar yra pagrįsti bei teisingi, bus atsakyta (įvertinta) jau apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus apelianto pateiktą apeliacinį skundą.

26. Remiantis tuo, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl prašymo perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui

27. Apeliantas apeliaciniame skunde reiškia prašymą civilinę bylą apeliacine tvarka perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ar Šiaulių apygardos teismui. Šį prašymą motyvuoja tuo, kad ieškovei su ieškiniu kreipiantis teismą, jos ir nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo Kauno mieste, o atsakovo Šiaulių rajone, tačiau apeliacinio skundo pateikimo metu atsakovė jau gyvena Vilniaus mieste, o atsakovas toliau gyvena Šiaulių rajone.

28. CPK 301 straipsnio 3 dalis numato, kad bylas pagal apeliacinius skundus (atskiruosius skundus) dėl neįsiteisėjusio apylinkės teismo sprendimo, nutarties nagrinėja apygardų teismas. Apygardos teismų veiklos teritorijos yra nustatytos įstatymu. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnį Kauno apygardos teismo veiklos teritorija apima: Kauno miesto apylinkės teismo veiklos teritoriją, Alytaus, Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Lazdijų, Marijampolės, Prienų, Šakių ir Vilkaviškio rajonų apylinkių teismų veiklos teritorijas.

29. Pagal anksčiau minėtu įstatymu nustatytą Kauno apygardos teismo veiklos teritoriją, nurodytas teismas apeliacine tvarka nagrinėja visas civilines bylas kurias, kaip pirmoji instancija, išnagrinėjo Kauno apylinkės teismas. Jokie kiti kriterijai (pvz., ginčo šalių gyvenamoji vieta ar jos pasikeitimas) nepakeičia ir negali pakeisti įstatymu nustatytos Kauno apygardos teismo veiklos teritorijos.

30. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas yra pateiktas dėl Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo ir toks skundas privalo būti nagrinėjamas Kauno apygardos teisme. Remiantis šiais argumentais, nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo atsakovo pateikto apeliacinio skundo perduoti nagrinėti kokiam nors kitam Lietuvos Respublikoje veikiančiam apygardos teismui. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas perduoti jo apeliacinį skundą nagrinėti Vilniaus apygardos teismui arba Šiaulių apygardos teismui yra atmetamas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

31. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, jo manymu, reikšmingus civilinės bylos išnagrinėjimui – Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); Luminor Bank AS išrašą už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 30 d.; 2023 m. spalio 23 d. pažymą apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 20894; 2023 m. spalio 30 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas; 2023 m. rugsėjo 26 d. (duomenys neskelbtini) išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. MF1015791.

32. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog su ieškovo pateiktų dokumentų prijungimu nesutinka, tačiau tokio prieštaravimo jokiais argumentais nepagrindė.

33. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

34. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovo D. K. pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), gali būti reikšmingas sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo pagrindo pagrįstumo klausimą, be to, yra gautas jau po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo. Kiti atsakovo naujai pateikti įrodymai yra susiję su jo turtine padėtimi ir gali būti reikšminti sprendžiant nepilnamečiams vaikams pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis dydžio pagrįstumo klausimą. Naujų įrodymų priėmimas nedarys įtakos proceso trukmei, piktnaudžiavimo teise atvejų nenustatyta, priešinga ginčo šalis (ieškovė) su naujai pateiktais įrodymais susipažino ir turėjo teisę atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti savo nuomone dėl jų įrodomosios reikšmės bylai. Atsižvelgiant į tai, kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai yra priimami.

35. Kartu pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovo pateiktų naujų įrodymų pasisakys tik tiek, kiek jie objektyviai yra reikšmingi ir turi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo

36. Byloje pateiktas santuokos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Dar iki santuokos sudarymo ieškovė ir atsakovas (duomenys neskelbtini) pasirašė vedybų (ikivedybinę) sutartį, kuri (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota Vedybų sutarčių registre. Ginčo šalys augina tris vaikus – dukrą V. K., gim. (duomenys neskelbtini), dukrą E. K., gim. (duomenys neskelbtini), bei sūnų D. K., gim. (duomenys neskelbtini). Atsakovas taip pat turi pilnametę dukrą B. Ž., gim. (duomenys neskelbtini).

37. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė šalių santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, kadangi jis pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas – vartojo psichologinį smurtą, pasireiškusį nepagrįstais įžeidinėjimais, jos interesų ir pomėgių nepaisymu, žeminimu kitų akivaizdoje, pavydo scenų kėlimu, kas nepriimtina moralės ir teisės požiūriu bei nesuderinama su tradicinėmis šeimos vertybėmis. Atsakovas priešieškiniu prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes santuokos iširimą sąlygojo abiejų sutuoktinių skirtingas požiūris į abipusius santykius, tarpusavio bendravimą.

Žemesnės instancijos teismas

38. Pirmosios instancijos teismas ginčo šalių santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės, motyvuodamas tuo, kad pastarasis šalims gyvenant kartu iš esmės pažeidė savo santuokines pareigas: nebuvo lojalus, negerbė ieškovės, ieškovės atžvilgiu vartojo psichologinį smurtą, pasireiškusį įžeidinėjimais. Tokią savo išvadą teismas grindė ieškovės paaiškinimais, jos pateiktais garso įrašais, ginčo šalių nepilnamečių vaikų paaiškinimais (teiktais išvadą teikiančios institucijos darbuotojams).

39. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių santuoka iširo dėl jo kaltės. Laiko, kad tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstai, nes civilinėje byloje nebuvo pateikta jokių patikimų įrodymų, liudijančių, kad jis pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, o įrodymai kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, to nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo argumentais iš esmės sutinka.

40. Pažymėtina, kad santuoka yra vienas iš pagrindų asmenims abipusiu susitarimu sukurti šeimos teisinius santykius (CK 3.7 straipsnis), kuriuose preziumuojamos sutuoktinių tarpusavio teisės ir pareigos, sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis), turto (CK 3.87 straipsnis) ir vaikų (CK 3.140 straipsnio 1–2 dalys) bendrumas. Santuoka baigiasi, kai vienas iš sutuoktinių miršta ar ji įstatymų nustatyta tvarka nutraukiama. Santuoka gali būti nutraukta arba bendru sutuoktinių sutikimu, arba dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės, arba, esant tam tikroms įstatymo nustatytoms objektyvioms priežastims, vieno iš sutuoktinių prašymu (CK 3.49 straipsnis). Priklausomai nuo santuokos nutraukimo būdo, šalims kyla atitinkami padariniai.

41. Lietuvos teismų praktika, sprendžiant ginčus, ar santuoka iširo dėl vieno iš sutuoktinio kaltės ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, yra išplėtota. Teismų praktikoje konstatuojama, jog CK 3.60 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35-3.36, 3.85 ir 3.92 straipsniuose. Tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi šeima bei kitos įstatyme numatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Vykdydami abipusės pagarbos pareigą, sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/ 2010). Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). CK 3.61 straipsnyje įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės (1 dalis). Be to, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016).

42. Sprendžiant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, konstatuota, kad sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, jeigu kito sutuoktinio kaltė nepreziumuojama (CK 3.60 straipsnio 3 dalis), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370-687/2016). Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką, laikosi pozicijos, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės galimas tik įrodžius vieną iš įstatymo preziumuojamų sutuoktinio kaltų veiksmų arba nustačius esminį pareigų nevykdymą. Santuokas nutraukimas dėl kito sutuoktinio kaltės, pasak kasacinio teismo, galimas, kai, pavyzdžiui, vienas iš sutuoktinių piktnaudžiauja alkoholiu, neprisideda prie šeimos išlaikymo, nedirba nesant pateisinamų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-378/2020) arba kai vienas iš sutuoktinių daug dėmesio skiria pramogoms ir azartiniams lošimams, neprisideda prie šeimos išlaikymo, nedirba nesant pateisinamų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-378/2017), tai gali būti pagrindas pripažinti, jog toks sutuoktinis netinkamai vykdo sutuoktinio pareigas ir jas iš esmės pažeidžia.

43. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas, objektyvias bei subjektyvias, aplinkybes.

44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

45. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu. Sutuoktinių tarpusavio asmeniniams santykiams būdinga tai, kad vieno asmens elgesys dažniausiai sąlygoja kito asmens elgesį. Todėl tais atvejais, kai vienas sutuoktinis elgiasi netinkamai, santuokoje kylančių problemų sprendimas didele dalimi priklauso ir nuo kito sutuoktinio. Abejiems sutuoktiniams nesugebėjus rasti sprendimo, jų tarpusavio ryšiai gali nutrūkti ne dėl vieno sutuoktinio, bet dėl jų abiejų kaltės.

46. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė į teismą dėl santuokos nutraukimo kreipėsi 2022 m. kovo 23 d., o kartu su ieškiniu pateikta mediatoriaus G. A. pažyma „Dėl mediacijos Nr. M-P-2021-5965 atliko“ liudija, kad privalomoji ikiteisminė santuokos nutraukimo stadija buvo pradėta dar anksčiau – 2021 m gruodžio 13 d.

47. Byloje yra pateiktas Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. nuosprendis, iš kurio matyti, kad 2022 m. gruodžio 21 d., apie 22.00 val., namuose, esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), tarp ieškovės ir atsakovo kilo konfliktas. Minėtu nuosprendžiu atsakovas buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau vėliau Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu D. K. buvo išteisintas kaip nepadaręs jokios nusikalstamos veikos. Minėtame Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. nuosprendyje yra užfiksuoti reikšmingi ieškovės paaiškinimai apie santykius su sutuoktiniu iki konflikto, įvykusio 2022 m. gruodžio 21 d., t. y.: jų santuoka užregistruota (duomenys neskelbtini); jie (duomenys neskelbtini) metų gyvena skirtinguose miestuose; vyras (duomenys neskelbtini) lankydavosi kiekvieną savaitgalį, ji kelis kartus per savaitę lankydavosi (duomenys neskelbtini); jie bendraudavo pakankamai gražiai, vyras elgėsi korektiškai tiek jos, tiek vaikų atžvilgiu; dabar vyksta skyrybų procesas; jis prasidėjo daugiau nei prieš 1,5 metų; per tą laiką, kol vyksta skyrybų procesas, jie su vyru gyveno kaip vyras ir moteris; vyko pastangos susitaikyti; po įvykio tarp jų nėra jokio kontakto. Minėtame nuosprendyje taip pat yra užfiksuoti ir reikšmingi atsakovo paaiškinimai apie santykius su sutuoktine iki konflikto, įvykusio 2022 m. gruodžio 21 d., t. y.: vyksta skyrybų procesas, kuris prasidėjo dar 2021 m. rugpjūčio mėn.; pradžioje buvo mediacija, o 2022 m. balandžio mėn. buvo pateiktas ieškinys; skyrybų procesas užsitęsė; nuo 2022 m. balandžio iki gruodžio mėn. tarp jo ir sutuoktinės jokių konfliktų nebuvo, jie vedė bendrą ūkį ir gyveno kaip šeima; sutuoktinė atvažiuodavo pas jį per savaitę kartą, vakarais; jis šeštadienį, sekmadienį visada važiuodavo į (duomenys neskelbtini).

48. Iš to seka, kad ginčo šalių, kaip sutuoktinių, šeimyniniai santykiai, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nutrūko dar 2021 m., nes priešingu atveju, ieškovė nebūtų 2021 m. gruodžio mėn. pradėjusi santuokos nutraukimo proceso, t. y. nebūtų iniciavusi prieš nutraukiant santuoką privalomos atlikti mediacijos procedūros bei vėliau (2022 m. kovo 23 d.) nebūtų pateikusi ieškinio teismui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kartu su pradiniu bei vėliau su patikslintu ieškiniu, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie bent preliminariai liudytų atsakovo santuokinių pareigų netinkamą vykdymą iki 2021 m. gruodžio mėn. Visi įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, iš esmės buvo gauti jau po ieškovės ieškinio pateikimo, t. y. išimtinai civilinės bylos nagrinėjimo metu (jos eigoje).

49. 2023 m. balandžio 26 d. byloje buvo pateikti 4 garso įrašai, kuriuose užfiksuoti ieškovės ir atsakovo, taip pat atsakovo ir nepilnamečių dukrų, pokalbiai, kurių metu D. K. kalba nepagarbiai, vartoja necenzūrinę leksika, tačiau tikslių duomenų, kada buvo padaryti minėti garso įrašai, nėra. Kadangi minėti garso įrašai nebuvo pateikti teismui nei su pradiniu, nei su patikslintu ieškiniu, taip pat atsižvelgiant į tai, kad paskutiniame garso įraše atsakovas kalba apie ieškovės atstovę (advokatę), darytina vienareikšmiška išvada, kad garso įrašai buvo padaryti jau civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimo metu, kuomet abiejų sutuoktinių tarpusavio santykiai buvo įtempti, konfliktiški ir akivaizdžiai priešiški, todėl minėti garso įrašai nepatvirtina, kad iki 2021 m. gruodžio mėn. (kuomet ieškovė iniciavo santuokos nutraukimo procesą) atsakovas netinkamai vykdė savo santuokines pareigas, t. y. nebuvo lojalus, negerbė ieškovės, ją įžeidinėjo ar žemino.

50. Byloje buvo pateiktos 2023 m. sausio 12 d. vaiko situacijos vertinimo anketos Nr. 2SVS-121, Nr. 2VSV-122 ir Nr. 2VSV-123 (parengtos po 2022 m. gruodžio 21 d. tarp ieškovės ir atsakovo įvykusio konflikto), kuriose užfiksuoti ginčo šalių nepilnamečių vaikų paaiškinimai. Visi trys nepilnamečiai vaikai apklausti pažymėjo, kad žino apie tarp tėvų vykstantį skyrybų procesą, pabrėžė, kad jų santykis su mama yra stipresnis nei su tėvu, tačiau kartu nurodė ir tai, kad jiems niekada neteko matyti ar girdėti, kad tėvai bartųsi ar konfliktuotų. Nors 2023 m. rugpjūčio 16 d. parengtuose vaiko nuomonės išklausymo aktuose Nr. 1AVAIK-346, Nr. 1VAIK-347 ir Nr. 1VAIK-348 nepilnamečiai ginčo šalių vaikai tėvą jau apibūdino labiau negatyviai, tačiau tokia jų nuomonė galėjo būti įtakota užsitęsusio tėvų santuokos nutraukimo proceso (apie kurį visi nepilnamečiai vaikai žinojo ir tai juos veikė neigiamai (žr. 2023 m. sausio 12 d. vaiko situacijos vertinimo anketos Nr. 2SVS-121, Nr. 2VSV-122 ir Nr. 2VSV-123)) bei pačios ieškovės sąmoningų veiksmų formuojant vaikų nuomonę apie atsakovą, su kuriuo jos santykiai po 2022 m. gruodžio 21 d. įvykusio konflikto tapo itin priešiški.

51. Šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad gyvenant santuokoje ieškovės ir atsakovo santykiai blogėjo, tapo įtempti ir konfliktiški, tačiau nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog atsakovo elgesys ieškovės atžvilgiu iki jai inicijuojant santuokos nutraukimo procesą (iki 2021 m. gruodžio mėn.) buvo nelojalus, nepagarbus, įžeidžiantis ar žeminantis, ir būtent tai tapo ginčo šalių santuokos iširimo pagrindine priežastimi.

52. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad atsakomybė už santuokos puoselėjimą ir jos išsaugojimą tenka abiem sutuoktiniams, abu sutuoktiniai privalo stengtis dėl santuokos tęstinumo. Bylos medžiaga liudija, kad abu sutuoktiniai stengėsi tai padaryti, net prasidėjus santuokos nutraukimo procesui teisme jie palaikė šeimyninius santykius, lankėsi vienas pas kita, bandė taikytis, o šios pastangos galutinai žlugo tik po 2022 m. gruodžio 21 d. įvykusio konflikto. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje objektyvių, patikimų ir pakankamų įrodymų, pagrindžiančių tik vienos šalies (nagrinėjamu atveju – atsakovo) kaltę dėl šeimos iširimo, nėra, todėl konstatuotina, kad abu sutuoktiniai pažeidė savo rūpinimosi šeima pareigas (CK 3.61 straipsnio 2 dalis) ir dėl tokių jų abiejų veiksmų tolesnis bendras gyvenimas tapo negalimas. Kadangi nagrinėjamu atveju santuokos iširimą nulėmė netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad santuoka iširo tik dėl atsakovo kaltės.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, nenukrypdama nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovės ir atsakovo santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Objektyvių ir patikimų duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog santuoka iširo išmintinai dėl atsakavo kaltės, ieškovė nepateikė, o aplinkybė, jog vienas iš sutuoktinių savo pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau, teisiniu požiūriu nėra reikšminga ir nagrinėjamu atveju neturi būti nustatinėjama. Todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ginčo šalių sudaryta santuoka nutraukta dėl atsakovo D. K. kaltės, ir ieškovės bei atsakovo santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio

54. Atsakovas apeliacinius skundu nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nutarta iš jo priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, remiantis vien ginčo šalių sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu. Ieškovė, remdamasi nurodytu vedybų (ikivedybinės) sutarties punktu, prašė priteisti iš atsakovo trijų nepilnamečių vaikų išlaikymui po 508 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis: nuo 2022 m. kovo 22 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. – po 508 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui, o nuo 2023 m. sausio 1 d. – po 633 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui.

55. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog vedybų (ikivedybinė) sutartis reguliuoja tik sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, todėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams klausimai vedybų (ikivedybine) sutartimi negali būti nustatomi, nes jie yra imperatyviai reglamentuojami teisės aktuose, todėl, apelianto nuomone, sprendžiant dėl vaikams priteistino išlaikymo dydžio, išimtinai turi būti vadovaujamasi teisės aktuose įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti vaikui vystytis būtinas sąlygas, į ką, apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju atsižvelgta nebuvo. Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vedybų (ikivedybinėje) sutartyje minima sąvoka „Lietuvos Respublikos nustatyta minimalaus dydžio pinigų suma, skirta vaikui išlaikyti“ teisės aktuose nėra įtvirtinta, tačiau jai prilygino MMA, nors šalys, sudarydamos vedybų (ikivedybinę) sutartį, dėl MMA dydžio taikymo vaikų išlaikymui net nesitarė. Be to, apeliantas laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva nuo 2023 m. sausio 1 d. priteisė nepilnamečiams vaikams daug didesnio dydžio mėnesį išlaikymą (po 633 Eur) vietoje ieškovės prašytos priteisti 508 Eur sumos, tokiu būdu pažeisdamas dispozityvumo principą.

56. Bylos medžiaga patvirtina, kad dar iki santuokos sudarymo (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)), t. y. (duomenys neskelbtini), ginčo šalys sudarė vedybų (ikivedybinę) sutartį. Minėta vedybų (ikivedybinėje) sutartyje šalys aptarė santuokos nesudarymo / dovanų grąžinimo klausimus (1.1–1.2 punktai), nekilnojamojo / kilnojamojo / kitokio turto teisinio rėžimo klausimus (2.1–2.9 punktai), atsakomybės pagal bendras prievoles klausimus (3 punktas), vienas kito išlaikymo klausimus (4–5 punktai). Taip pat ginčo šalys sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu susitarė, kad santuokos nutraukimo atveju sutuoktinis, su kuriuo negyvena vaikas (-ai), moka kiekvienam vaikui kiekvieną mėnesį Lietuvos Respublikos valstybės nustatytą minimalaus dydžio pinigų sumą, skirtą vaiko išlaikymui.

57. Įstatymas vedybų sutartį apibrėžia kaip sutuoktinių susitarimą, nustatantį jų turtines teises ir pareigas santuokos metu (CK 3.101 straipsnis). Priklausomai nuo to, kada ši teisė yra įgyvendinama, vedybų sutartys būna ikivedybinės (sudaromos iki santuokos įregistravimo) arba povedybinės (sudaromos bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo). Ikivedybinė sutartis įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos, o povedybinė – nuo šios sutarties sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip (CK 102 straipsnio 1dalis ir 2 dalis).

58. Vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Be to, vedybų sutartyje gali būti nustatytos ir kitos turtinės teisės ir pareigos, kaip, pvz., susijusios su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdu ir tvarka, jei santuoka nutraukiama, bei kiti klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais (CK 3.104 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013). Kartu minėtos teisės normos lingvistinė ir sisteminė analizė neleidžia daryti išvados, kad vedybų sutartimi gali būti reguliuojami ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams mokėjimo klausimai, kadangi tokie klausimai yra susiję ne su sutuoktinių tarpusavio turtinėmis teisėmis ir pareigomis (t. y. teisėmis ir pareigomis vienas kitam, kurių po santuokos nutraukimo iš esmės nelieka), tačiau su pareigomis nepilnamečiams vaikams, kurias imperatyviai reguliuoja teisės normos.

59. Vedybų sutartis, kaip ir kiekvienas civilinis dvišalis sandoris, nors ir sudaromas įgyvendinant sutarčių laisvės principą, tačiau nurodytas principas nėra absoliutus. Jį riboja viešojo intereso užtikrinimas, taip siekiant apginti šeimos santykių subjektų turtines ir asmenines neturtines teises bei teisėtus interesus. Įstatyme, apibrėžiančiame sutarties laisvės principo turinį, nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenurodytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys).

60. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konkrečios teisės nuostatos imperatyvumą lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-629-313/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

61. Nagrinėjamu atveju vienas iš atsakovo D. K. apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad išlaikymo nepilnamečiams vaikams klausimai vedybų (ikivedybine) sutartimi negali (negalėjo) būti nustatomi, nes jie yra imperatyviai reglamentuojami teisės aktuose, o sprendžiant dėl vaikams priteistino išlaikymo dydžio išimtinai turi būti vadovaujamasi teisės aktuose įtvirtintais kriterijais, t. y. kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti vaikui vystytis būtinas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliacinio skundo argumentu iš esmės sutinka.

62. Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir detalizuota CK 3.192 straipsnyje. CK 3.192 straipsnyje yra imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (1 dalis), išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (2 dalis), o materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingais savo turimai turtinei padėčiai (3 dalis). Tokia CK 3.192 straipsnio lingvistinė formuluotė, atsižvelgiant į šios nutarties 60 punkte nurodytus kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad tai imperatyvi teisės norma.

63. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, taip pat kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į eilę reikšmingų faktinių aplinkybių, teismas vertina ir tėvų turtines galimybes teikti savo vaikams jų poreikius atitinkantį išlaikymą. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Dėl vaiko poreikių kriterijaus kasacinis teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir panašiai. Sprendžiant dėl vaiko išlaikymo dydžio konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į protingus vaiko poreikius, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016).

64. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, jog vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o, kaip pažymėta pirmiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

65. Plėtodamas pirmiau nurodytą praktiką, kasacinis teismas nurodė, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių (ar mažesnių) nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020).

66. CK 3.105 straipsnio 1 punktas numato, kad negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai. Imperatyviosiomis įstatymų normomis pripažįstamos tokios teisės normos, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti jų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnio 1 dalis).

67. Remiantis nurodytų teisės normų analize, darytina išvada, kad ginčo šalių sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktas akivaizdžiai yra nesuderinamas ir prieštarauja anksčiau minėtoms CK 3.192 straipsnio nuostatoms, kurios laikytinos imperatyviomis (žr. šios nutarties 62 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo šalys vedybų (ikivedybinę) sutartį pasirašė dar (duomenys neskelbtini), t. y. prieš (duomenys neskelbtini) metus, jos pasirašymo metu ginčo šalys nežinojo ir negalėjo žinoti, kiek vaikų susilauks, taip pat nežinojo ir negalėjo žinoti, kokia jų pačių turtinė padėtis bus ateityje, kokios apskritai ekonominės / socialinės sąlygos bus valstybėje. Kaip jau buvo minėta, vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu šalys susitarė, kad santuokos nutraukimo atveju sutuoktinis, su kuriuo negyvena vaikas (-ai), moka kiekvienam vaikui kiekvieną mėnesį Lietuvos Respublikos valstybės nustatytą minimalaus dydžio pinigų sumą, skirtą vaiko išlaikymui. Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tokia sąvoka (minimalus išlaikymo dydis) Lietuvos teisės aktuose apkritai nėra įtvirtinta. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas laikė, kad šalys vedybų (ikivedybine) sutartimi susitarė taikyti MMA dydį, kuris ieškovės ieškinio pateikimo metu buvo 508 Eur (neto) (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. nutarimas Nr. 834 „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o teismo sprendimo priėmimo metu (2023 m.) jau buvo 633 Eur (neto) (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“). Tai reiškia, kad ginčo šalys iš anksto, nežinodamos, kiek jos turės vaikų, nežinodamos, kokie bus jų turimų vaikų poreikiai, taip pat nežinodamos, kokia bus jų pačių turtinė padėtis ateityje, vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu iš anksto nustatė konkretų išlaikymo vaikams dydį, nors kaip jau minėta, CK 3.192 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos faktines aplinkybes, vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 straipsnis) bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo šalių sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktas yra ydingas bei prieštaraujantis imperatyvioms CK 3.192 straipsnio nuostatoms.

68. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime glaustai pasisakė dėl abiejų ginčo šalių turtinės padėties, konstatuodamas, kad tiek ieškovės (4 500 Eur per mėnesį), tiek atsakovo (6 300 Eur per mėnesį) pajamos yra ženkliai didesnės nei minimalios, pažymėjo tai, jog abi ginčo šalys turi nemažai vertingo nekilnojamo ir kitokio turto. To pasekoje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo finansinė padėtis yra geresnė nei ieškovės, tačiau pirmosios instancijos teismas byloje nenustatinėjo ir visiškai nevertino ginčo šalių nepilnamečių vaikų poreikių ir jų neindividualizavo. Ginčo šalių nepilnamečiai vaikai yra skirtingo amžiaus (dukra V. K. – (duomenys neskelbtini) m.; dukra E. K. – (duomenys neskelbtini) m.; sūnus D. K. – (duomenys neskelbtini) m.), jų sveikatos būklė yra itin skirtinga (dukra V. K. neturi jokių sveikatos sutrikimų; E. K. po (duomenys neskelbtini) ligos yra (duomenys neskelbtini), nešioja (duomenys neskelbtini); D. K. nustatyti raidos sutrikimai). Skirtinga sveikatos būklė tiesiogiai įtakoja ir skirtingas išlaidas sveikatos priežiūrai bei vaikų turimų ligų kontrolei. Byloje esant pateiktiems duomenims apie ginčo šalių vaikų turimas sveikatos problemas, jokių duomenų apie tam patiriamas realias išlaidas (jų dydį), surinkta nebuvo. Pažymėtina, kad ir vaikų pomėgiai ir lavinami gabumai taip pat skirtingi, o objektyvūs duomenys apie tai taip pat byloje nebuvo surinkti. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis iš esmės tik jau ne kartą minėtos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu, visiems vaikams priteisė analogiško (vienodo) dydžio išlaikymą, taip iš esmės pažeisdamas CK 3.192 straipsnio nuostatas.

69. Pagrįstais laikytini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuo 2023 m. sausio 1 d. priteisė nepilnamečiams vaikams daug didesnio dydžio mėnesį išlaikymą (po 633 Eur) vietoje ieškovės prašytos priteisti 508 Eur sumos. Pažymėtina, kad ieškovė patikslintu ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis – po 508 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui. Prašomo priteisti išlaikymo dydžiui pagrįsti ieškovė 2023 m. gegužės 18 d. kartu su atsiliepimu į atsakovo priešieškinį (reg. Nr. DOK-62895) pateikė savo sudarytą bendrą visų trijų vaikų poreikių skaičiuotę, pagal kurią kiekvienam iš tėvų trijų vaikų išlaikymui tenkanti bendra mėnesinė suma sudaro 1 527 Eur (kas iš esmės atitiko jos patikslintu ieškiniu prašytą priteisti iš atsakovo mėnesinio išlaikymo sumą trims vaikams: 508 Eur x 3 vaikai = 1 524 Eur). Nors pirmosios instancijos teismas ieškovės pateiktą skaičiuotę formaliai laikė teisinga ir pagrįsta, tačiau nuo 2023 m. sausio 1 d. priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui ženkliai didesnę sumą (po 633 Eur kiekvienam vaikui). Tokiu būdu teismas vėlgi „mechaniškai“ pritaikė ydingą vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktą, nors išlaikymo dydžio keitimas (didinimas / mažinimas) visuomet yra sietinas su pasikeitusiomis tėvų galimybėmis (pasikeitusia jų turtine padėtimi) arba atsiradusiomis papildomomis išlaidomis vaikams (CK 3.201 straipsnio 1 ir 2 dalys). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas šios savo sprendimo dalies visiškai nemotyvavo, dėl ko nėra aišku, kodėl nuo 2023 m. sausio 1 d. atsakovas privalo teikti nepilnamečiams vaikas 633 Eur siekiantį išlaikymą (tokiu atveju bendra išlaikymo suma trims vaikams sudaro jau 1 899 Eur), kai pagal pačios ieškovės 2023 m. gegužės 18 d. pateiktą bendrą trijų vaikų poreikių skaičiuotę atsakovui tenkanti visų nepilnamečių vaikų išlaikymo bendra mėnesinė suma yra tik 1 527 Eur. Sekant tokia pirmosios instancijos teismo logika bei toliau „mechaniškai“ vadovaujantis ydingu vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu, nuo 2024 m. sausio 1 d. atsakovas privalėtų nepilnamečių vaikų išlaikymui mokėti jau po 708 Eur (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o tokiu atveju bendra išlaikymo trims vaikams suma siektų net 2 124 Eur. Kadangi analogišką sumą nepilnamečių vaikų išlaikymui privalo teikti ir pati ieškovė, tai bendra mėnesinė trijų vaikų išlaikymo suma galimai sudarytų net 4 248 Eur (2 124 (tėvo teikiamas išlaikymas) + 2 124 Eur (motinos teikiamas išlaikymas)). Tokia situacija neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (CK 1.5 straipsnis), prieštarauja ir CK 3.192 straipsniui, pagal kurį tėvų vaikams teikiamas išlaikymas jiems turi užtikrinti būtinas vystytis sąlygas, tačiau jis negali tapti papildomu pajamų šaltiniu arba būdu tam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikai, sukaupti santaupų.

70. Apibendrinat tai, kas išdėstyta šios nutarties 54–69 punktuose, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo iš atsakovo klausimą, nepagrįstai vadovavosi išimtinai tik ginčo šalių sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu, kuris yra ydingas ir pažeidžia imperatyvias CK 3.192 straipsnio nuostatas. Kaip jau buvo minėta, negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai (CK 3.105 straipsnio 1 punktas). Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes, tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių, užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Todėl yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui ex officio (liet. savo iniciatyva) ginčo šalių sudarytos vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir CK 3.105 straipsnio 1 punkto pagrindu (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismas byloje iš esmės rėmėsi ir skundžiamą sprendimą dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo grindė išimtinai ydingu vedybų (ikivedybinės) sutarties 6 punktu, todėl tinkamai byloje nepriteikė imperatyvių teisės normų (CK 3.192 straipsnio nuostatų), reglamentuojančių vaikams reikalingo išlaikymo dydžio nustatymo kriterijus, t. y. tinkamai nenustatė ginčo šalių nepilnamečių vaikų poreikių bei jų neindividualizavo, motyvuotai nepagrindė, ar iš tiesų visų trijų vaikų išlaikymui per mėnesį yra reikalinga ieškovės prašoma iš atsakovo priteisti suma. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

71. Kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės nesiaiškino ginčo šalių nepilnamečių vaikų poreikių, jų neindividualizavo (pagal amžių, sveikatos būklę, lavinamus gabumus), neanalizavo ir nepasisakė dėl ieškovės 2023 m. gegužės 18 d. pateiktos bendros visų trijų vaikų poreikių skaičiuotės (su kurioje nurodytomis išlaidomis atsakovas nesutiko tiek civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek ir teikdamas apeliacinį skundą) pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo nebuvo atskleista bylos esmė ir egzistuoja pagrindas ginčą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis priteisimo iš atsakovo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

72. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atskleisti bylos esmę ir priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Nors apeliacinės instancijos teisme taip pat galima įrodinėti faktines bylos aplinkybes, tačiau bylos esmė turi būti atskleista pirmosios instancijos teisme, nes tą esmę atskleidus tik apeliacinės instancijos teisme, šios instancijos teismas iš esmės veiks kaip pirmosios instancijos teismas, o šalys de facto praras teisę į apeliaciją. Bylos esmės atskleidimas apeliacinės instancijos teisme taip pat prieštarautų CPK įtvirtintai ribotos apeliacijos prigimčiai (CPK 312, 314 ir 320 straipsniai).

73. Nagrinėdamas bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas privalo vadovautis imperatyviomis CK 3.192 straipsnio nuostatomis, t. y. tinkamai nustatyti / individualizuoti kiekvieno vaiko poreikius, be kita ko, objektyviai įvertinant ir ieškovės 2023 m. gegužės 18 d. pateiktoje bendroje visų trijų vaikų poreikių skaičiuotėje nurodytas jos patiriamas išlaidas; tinkamai įvertinti abiejų tėvų turtinę padėtį (yra / nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo), taip pat tinkamai įvertinti atsakovo galimybes teikti kiekvieno vaiko poreikius atitinkantį išlaikymą; pasisakyti ir dėl valstybės mokamų vaikams išmokų (ne) įskaičiavimo į iš atsakovo prašomo priteisti išlaikymo dydį (kas pirmosios instancijos teismo taip pat padaryta nebuvo).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

74. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl santuokos nutraukimo pagrindo, taip pat grąžinus jam iš naujo nagrinėti civilinės bylos dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo periodinėmis išmokomis, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui, kadangi bylinėjimosi išlaidos turės būti paskirstytos vadovaujantis CPK 93 ir 96 straipsnių taisyklėmis, atsižvelgiant į visų byloje šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo dalį, kuria ieškovės J. V.-K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) nutraukta dėl atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kaltės ir santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento (lot. ab initio) (duomenys neskelbtini) vedybų (ikivedybinės) sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytos tarp D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6 (šeštąjį) punktą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo periodinėmis išmokomis iš atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Likusią Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Virginija Gudynienė Tomas Ridikas Rasa Urbanavičiūtė