Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-222-464/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-02
Bylos Nr.: e2A-222-464/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė
Atsakovas: G. K.
Ieškovas: A. L.

Kategorijos

2.1.1.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.3.3.1Piniginiai vertybiniai popieriai
2.6.2.2Laidavimas

Civilinė byla Nr. e2A-222-464/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01393-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.4.2.7; 2.1.3.3.1; 2.6.2.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1324-779/2020 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui G. K. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (išregistruota 2020 m. rugsėjo 11 d.) ir Vilniaus miesto 3-ojo notarų biuro notaras Augustas Rasimavičius, ir G. K. priešieškinį A. L. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. L. 2019 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka su ieškiniu ir prašė priteisti jam iš atsakovo G. K. 57 924 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad BUAB „Freshtravel“, atstovaujama bendrovės direktoriaus G. K., užtikrindama prievolių pagal paskolos sutartis vykdymą 2014 m. rugpjūčio 5 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji įsipareigojo 2014 m. spalio 8 d. ieškovui sumokėti 200 000 Lt (57 924 Eur). Vekselyje nurodytos sumos apmokėjimas buvo užtikrintas asmeniniu atsakovo G. K. laidavimu, vekselyje nurodant „laiduoju asmeniškai“. Šis vekselis Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka, laikantis vekselyje nurodytų terminų, buvo pateiktas apmokėti, apie tai pažymint pačiame vekselyje, tačiau BUAB „Freshtravel“ skolos nesumokėjo. Todėl ieškovas iš vekselio kylančią reikalavimo teisę realizavo kreipdamasis į notarą. Jam buvo išduotas 2014 m. lapkričio 13 d. vykdomasis įrašas, reikalaujant iš BUAB „Freshtravel“ sumokėti 200 000 Lt (57 924 Eur) ir 613 Lt (177,54 Eur) notaro atlyginimą už vykdomojo įrašo išdavimą, iš viso 200 613 Lt (58 101,54 Eur), taip pat 6 proc. dydžio metines palūkanas, susidariusias nuo mokėjimo termino pasibaigimo dienos iki visiško skolos sumokėjimo.

3. Ieškovo teigimu, skola pagal vykdomąjį įrašą jam nesumokėta, o skolininkei UAB „Freshtravel“ Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą. BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje buvo patvirtintas 77 389,36 Eur sumos ieškovo kreditorinis reikalavimas, į jį įskaitytas ir reikalavimas dėl neapmokėto vekselio. BUAB „Freshtravel“ bankrotas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pripažintas tyčiniu. Kadangi BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje ieškovo kreditorinis reikalavimas pagal vekselį nebuvo padengtas, ieškovas reiškia ieškinį dėl skolos priteisimo iš vekselio laiduotojo.

Žemesnės instancijos teismas

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 27 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino visiškai: priteisė iš atsakovo G. K. ieškovui A. L. 57 924 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 57 924 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugsėjo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 797 Eur bylinėjimosi išlaidas. Tačiau šio sprendimo nepavykus įteikti atsakovui, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartimi 2019 m. rugsėjo 27 d. preliminarus sprendimas buvo panaikintas, o pati byla perduota nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Šalies argumentai

5. Bylą nagrinėjant pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, atsakovas G. K. 2020 m. kovo 12 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais 2014 m. rugpjūčio 5 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir jo pagrindu Vilniaus miesto 3-ojo notarų biuro notaro A. Rasimavičiaus 2014 m. lapkričio 13 d. išduotą vykdomąjį įrašą.

6. Priešieškinyje nurodė, kad BUAB „Freshtravel“ neišdavė jokio 2014 m. rugpjūčio 5 d. paprastojo neprotestuotino vekselio, pagal kurį ji būtų gavusi ar turėjusi gauti piniginių lėšų iš ieškovo. Ginčo vekselis taip pat nebuvo pasirašytas ir kaip turimų prievolių užtikrinimo priemonė, nes pagal dvi paskolos sutartis, sudarytas tarp bendrovės ir ieškovo A. L., vekselio išrašymo dienai bendrovė buvo jam skolinga tik 50 000 Lt. Tačiau ir šią skolą bendrovė jam grąžino per laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. paskolų sutartyse abiejų šalių nustatytomis sąlygomis.

Atsiliepimas

7. Atsakovo teigimu, ieškovo pateiktas į bylą vekselis yra iš dalies suklastotas, nes atsakovo ranka nebuvo įrašyti visi būtini vekselio rekvizitai. BUAB ,,Freshtravel“ buvo suteikusi ieškovui teisę naudotis jai priklausančių patalpų dalimi, atsakovės vadovo kabinetas nebuvo rakinamas, visi dokumentai būdavo sudėti ant darbo stalo. Todėl tikėtina, kad ieškovas, sąmoningai pasinaudodamas tokia galimybe, pasisavino nepilnai užpildytą vekselį ir jam patogiu momentu baigė užpildyti būtinuosius paprastojo neprotestuotino vekselio rekvizitus savanaudiškais tikslais, t. y. siekdamas gauti finansinę naudą. Ieškovas, piktnaudžiaudamas vekselio abstraktumu, civilinėje apyvartoje realizavo vekselį su nepilnai išreikšta atsakovo valia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnis). Žinodamas, kad vekselis gali būti realizuotas tik jeigu jis turi visus būtinuosius įstatyme nurodytus rekvizitus, ieškovas, panaudodamas apgaulę, pats užbaigė pildyti atsakovo iš dalies užpildytą vekselį, todėl egzistuoja dar ir CK 1.91 straipsnyje numatytas pagrindas pripažinti jį negaliojančiu. Šis suklastotas vekselis, priešingai kaip nurodoma jo pabaigoje, 2014 m. spalio 8 d. nebuvo pateiktas atsakovui apmokėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui A. L. iš atsakovo G. K. 57 924 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 57 924 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. rugsėjo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 897 Eur bylinėjimosi išlaidas, o priešieškinį atmetė.

9. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo BUAB „Freshtravel“ 2014 m. rugpjūčio 5 d. ieškovui A. L. išdavė paprastąjį vekselį, kurio suma 200 000 Lt (57 924 Eur). Atsakovas G. K. laidavo už vekselyje nurodytos piniginės prievolės įvykdymą, savo parašu patvirtindamas, kad laiduoja asmeniškai. BUAB „Frehtravel“ laiku neįvykdžius iš vekselio kylančios prievolės, Vilniaus miesto 3-iojo notarų biuro notaras A. Rasimavičius 2014 m. lapkričio 13 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 200 000 Lt (57 924 Eur) skolos išieškojimo iš trečiojo asmens ieškovui.

10. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi trečiajam asmeniui BUAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi patvirtintas patikslintas BUAB „Freshtravel“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, į kurį buvo įtrauktas ir ieškovo A. L. 77 389,36 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1420-653/2020 BUAB „Freshtravel“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjęs teismas rėmėsi, be kita ko, ir įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose, priimtuose civilinėse ir baudžiamosiose bylose, jau konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kad buvęs BUAB „Freshtravel“ direktorius G. K. priėmė sprendimus, kurie bendrovei ir jos kreditoriams buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, ir savo tyčiniais veiksmais nulėmė bendrovės bankrotą.

11. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie vekselyje nurodytos sumos (57 924 Eur) ar jos dalies grąžinimą ieškovui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Atsakovo poziciją, kad BUAB „Freshtravel“ ginčo vekselio nebuvo išdavusi ir kad šis vekselis dalinai suklastotas, teismas pripažino jo gynybine versija, kurią paneigia šio vekselio pagrindu išduotas vykdomasis įrašas, pradėta priverstinio išieškojimo procedūra, vekselio buvimas bankroto byloje, paties atsakovo paaiškinimai, nurodant, kurias vekselio skiltis jis asmeniškai užpildė, o taip pat BUAB „Freshtravel“ iškeltoje bankroto byloje patvirtintas A. L. kreditorinis reikalavimas.

12. Tokį teismo vertinimą lėmė byloje esančių duomenų apie ieškovo A. L. ir I. L. atliktus mokėjimus BUAB „Freshtravel“ bei dalies sumų grąžinimą visuma. Kai kurie iš šių mokėjimų buvo įforminti paskolos sutartimis (2014 m. birželio 30 d. sutartis Nr. Fresh201406 dėl 100 000 Lt paskolos pateikta į nagrinėjamą bylą, apie 2014 m. gegužės 30 d. sutartį Nr. Fresh201404 dėl 50 000 Lt paskolos pasisakoma Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialisto išvadoje Nr. 5-1/20 dėl BUAB „Freshtravel“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimo), kitus mokėjimus teismas identifikavo iš bendrovės banko sąskaitų išrašų bei FNTT specialistų atlikto patikrinimo. Iš FNTT išvados teismas sprendė, kad 2014 m. spalio 1 d. A. L. į bendrovės sąskaitą pervesta 200 000 Lt suma su nuoroda „avansas“ bendrovės buhalterės sudarytame apskaitos registre užfiksuota kaip jo suteikta paskola bendrovei. A. L. 2014 m. lapkričio 7 d. į bendrovės sąskaitą pervedė 15 000 Lt sumą su nuoroda „avansas pagal sutartį“. Atitinkamai, I. L. 2014 m. gegužės 30 d. į bendrovės banko sąskaitą pervedė 50 000 Lt ir 2014 m. spalio 24 d. – 100 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodant „pagal sutartį“. Bendrovės finansiniuose apskaitoje 150 000 Lt suma apskaityta dalyje „pirkėjai“ kaip gauta už paslaugas suma.

13. Nors pagal paskolos sutartį Nr. Fresh201404 keliais pavedimais buvo atsiskaityta iki 2014 m. liepos 10 d., o pagal sutartį Nr. Fresh201406 keliais pavedimais buvo atsiskaityta iki 2014 m. rugsėjo 2 d., taip pat 2014 m. lapkričio 14 d. A. L. buvo grąžinta iš SEB banko sąskaitos 100 000 Lt, visgi pačios bendrovės buhalterės sudarytame kreditorių sąraše į jį buvo įtrauktas 262 640,50 Lt kreditorinis įsiskolinimas, kurį sudaro 112 640,50 Lt įsiskolinimas A. L. ir 150 000 Lt įsiskolinimas I. L..

14. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad (1) vekselyje įrašytą sumą ieškovas į BUAB „Freshtravel“ banko sąskaitą pervedė 2014 m. spalio 1 d., kaip pats teigia, klaidingai nurodydamas, jog tai avansas; (2) į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovą ir BUAB „Freshtravel“ ir / ar atsakovą G. K. būtų sieję kitokie, nei paskolos teisiniai santykiai; (3) FNTT 2016 m. kovo 16 d. specialisto išvadoje dėl minėto pinigų pervedimo nurodyta, kad bendrovės buhalterės sudarytame apskaitos registre Nr. 44862 ši suma užfiksuota kaip paskola bendrovei. Todėl padarė tokią labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas 200 000 Lt sumą trečiajam asmeniui pervedė būtent kaip paskolą, o ne kaip avansą už būsimas paslaugas.

15. Teismo vertinimu, ginčijamas vekselis buvo išduotas tiek užtikrinant BUAB „Freshtravel“ prievolių pagal jau buvusius tęstinius šalių paskolos santykius vykdymą, tiek ir užtikrinant būsimos prievolės vykdymą, kitaip tariant, kaip garantija, kad bendrovės skolos ieškovui bus grąžintos, atitinkamai, atsakovas G. K. laidavo už ginčo vekselyje nurodytos piniginės prievolės įvykdymą.

16. Teismas nesutiko su atsakovu, kad vekselio davėjui – BUAB „Freshtravel“ vadovui, kuris yra ir vekselio laiduotojas, reikalavimas apmokėti šį vekselį nebuvo pateiktas. Kitokią teismo išvadą dėl to lėmė notaro 2014 m. lapkričio 13 d. išduotas vykdomasis įrašas bei pradėta priverstinė išieškojimo procedūra, kuri nutrūko trečiajam asmeniui iškėlus bankroto bylą. Notaras, gavęs ieškovo prašymą išieškoti pinigus iš skolininko, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 987 patvirtintomis 1999 m. rugsėjo 13 d. Vekselių naudojimo taisyklėmis bei nutarimu Nr. 988 patvirtinta Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka, vykdomąjį įrašą išdavė pasibaigus notarinio veiksmo atidėjimo laikui bei įvykdžius 8 punkto pirmosios pastraipos reikalavimą (patikrinęs įrodymus, ar pranešta visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neapmokėtas). Kadangi pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 47 straipsnio 4 dalį laiduotojui pranešti galima bet kokia forma, teismas konstatavo, kad, 2014 m. spalio 8 d. pranešdamas trečiajam asmeniui apie vekselio neapmokėjimą bei pateikdamas vekselį apmokėjimui, ieškovas tuo pačiu informavo ir laiduotoją.

17. Pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų pripažinti vekselį ir vykdomąjį įrašą negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu, teismas atsakovo paaiškinimus, kad jis pats užpildė ginčijamo vekselio atitinkamas dalis, jį pasirašė, tačiau vekselio ieškovui neišdavė ir pilnai neužpildytą vekselį laikė ant stalo, todėl ieškovas galėjo tokį iš dalies užpildytą vekselį pasisavinti, įvertino kaip nelogiškus bei nederančius su atidaus, protingo, rūpestingo verslininko, bendrovės vadovo, pareigomis ir statusu, todėl jais nesivadavo. Kaip dar mažiau įtikinamą teismas nurodė tokią aplinkybę, kad atsakovas nebūtų tokio dokumento vagystės pastebėjęs anksčiau ir kreipęsis į teisėsaugos institucijas. Kadangi ieškovas vekselį realizavo 2014 metais, dar BUAB „Freshtravel“ vykdant veiklą, apie pateiktą reikalavimą ir išieškojimo veiksmų pagrindą atsakovui (jo vadovaujamai bendrovei) pranešta iki bankroto bylos iškėlimo, vėliau visus išieškojimo dokumentus pateikiant ir į bankroto bylą. Todėl ir šiuos aspektu atsakovo argumentai dėl vekselių vagystės bei nepilnai išreikštos atsakovo valios teismas vertino kaip visiškai neįtikinamus.

18. Teismas nenustatė pagrindo ir vekselį bei vykdomąjį įrašą pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnio nuostatas, be kita ko, pažymėjęs, kad atsakovas net neįrodinėjo CK 1.91 straipsnio taikymui reikalingų sąlygų viseto. Todėl plačiau dėl to, kas, teismo vertinimu, tik deklaratyviai buvo teigiama, bet nebuvo įrodinėjama, teismas nepasisakė.

19. Atsižvelgdamas į faktą, kad skola pagal 2014 m. lapkričio 13 d. vykdomąjį įrašą, BUAB „Freshtravel“ bankrutavus, taip ir liko nesumokėta, o už BUAB „Freshtravel“ prievoles ieškovui įvykdymą laidavo atsakovas G. K., teismas ieškinį patenkino visiškai. Atsakovo teismo posėdžio metu nurodytą aplinkybę apie 3 000 Eur sumos bankroto procese išmokėjimą ieškovui, kurios ieškovas ir neginčijo, teismas pripažino neturinčią įtakos priimamam sprendimui, nes ieškovo A. L. kreditorinis reikalavimas bankroto byloje buvo žymiai didesnis, nei šiuo ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo suma.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20. Atsakovas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės: ieškovo A. L. ieškinį atmesti, o jo priešieškinį patenkinti ir pripažinti negaliojančiais 2014 m. rugpjūčio 5 d. paprastąjį vekselį bei jo pagrindu išduotą 2014 m. lapkričio 13 d. vykdomąjį įrašą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

20.1. Teismas 57 924 Eur sumą priteisė netinkamai kvalifikavęs teisinius santykius ir net neįsitikinęs, ar tokio dydžio BUAB „Freshtravel“ prievolė ieškovui apskritai egzistavo. Vekselis, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui pateikti jį apmokėti, yra praradęs vertybinio popieriaus statusą, todėl ieškovas privalo įrodyti, iš kokio sandorio ir iš kokio teisinio santykio kilo prievolė, kuriai užtikrinti ar kuriai įforminti buvo panaudotas vertybinio popieriaus galią praradęs vekselis.

20.2. Ieškovo ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamą reikalavimą kildinant iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką. Kadangi paskolos sutartis yra realinė sutartis, paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka, būtinas sutarties dalyko – šiuo atveju pinigų – perdavimas paskolos gavėjui (BUAB „Freshtravel“). Teismas selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė klaidingas išvadas apie tariamai egzistavusią prievolę (jos dydį).

20.3. Teismas, darydamas išvadą, kad 2014 m. spalio 1 d. avansinis mokėjimas buvo paskola, nes, pasak teismo, jokių kitų įrodymų į bylą nepateikta, nukrypo nuo tokio pobūdžio bylose galiojančios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės – tais atvejais, kai dokumentas, įvardytas kaip vekselis, pagal įstatymą neturi vekselio galios, tai aplinkybes, kokio sandorio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas ir kad skolininkas yra skolingas kreditoriui, turi įrodyti taip teigiantis kreditorius.

20.4. Ieškovas neturėjo iš paskolos teisinių santykių kylančių reikalavimų BUAB „Freshtravel“ ir apskritai tokio dydžio reikalavimų, nepaisant jų kilmės. Tiek prašydamas patvirtinti kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek reikšdamas reikalavimus atsakovui šioje byloje, ieškovas elgiasi nesąžiningai, kadangi manipuliuoja vekselio statusu ir siekia pasipelnyti suma, kurios nei BUAB „Freshtravel“, nei atsakovui paskolinęs nebuvo.

20.5. Ieškovas reikalavimus atsakovui kildina iš laidavimo pagal vekselį teisinių santykių, tačiau vekselis, kaip vertybinis popierius, atsakovo atžvilgiu negalioja ir ĮPVĮ nuostatos dėl įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių šiam ginčui netaikytinos. Todėl teismas privalėjo įvertinti, ar ieškovas įrodė, jog atsakovas CK nustatyta tvarka laidavo pagal BUAB „Freshtravel“ prievoles, jeigu laidavo, kokiu sandoriu ir už kokias konkrečiai prievoles ir svarbiausia, ar laidavimas yra tebegaliojantis, tačiau to nepadarė. Ieškovui su BUAB „Freshtravel“ sudarant paskolų sutartis, susitarimas dėl laidavimo sudarytas nebuvo, atitinkamų nuostatų nenumatė ir paskolų sutartys, tuo tarpu laidavimo sutarčiai pagal CK 6.79 straipsnį yra privaloma rašytinė forma, tačiau jokio rašytinio dokumento dėl laidavimo už neįvardintas prievoles šalys nepasirašė. Be to, negali būti laiduojama už didesnę sumą, nei yra skolingas skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis).

20.6. Darant prielaidą, kad buvo laiduojama už 200 000 Lt sumos iki 2014 m. spalio 8 d. sumokėjimą (nors tokios aplinkybės atsakovas nepripažįsta, ši suma praėjus dviem mėnesiams nuo tariamo vekselio išrašymo buvo pervesta į bendrovės sąskaitą už jos teikiamas paslaugas), teismas privalėjo taikyti CK 6.88 straipsnio 1 dalies normą, pagal kurią tais atvejais, kai laidavimu užtikrinama terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui reikalavimo. Ieškovas pretenzijas ir reikalavimus atsakovui kaip tariamam laiduotojui turėjo pareikšti iki 2015 m. sausio 8 d. Taigi nuo tariamos prievolės įvykdymo termino pabaigos praėjus daugiau nei penkeriems metams, laidavimas buvo pasibaigęs ir jokių pretenzijų atsakovui, kaip tariamam laiduotojui, reikšti ieškovas nebegalėjo.

20.7. Vien tai, kad vekselio pagrindu buvo išduotas vykdomasis įrašas, nereiškia, kad vekselis buvo pateiktas atsakovui apmokėjimui. Ieškovas 2020 m. liepos 20 d. vykusiame teismo posėdyje pripažino, kad vekselyje žodžius „vekselį apmokėjimui gavau 2014 10 08“ jis įrašė savo ranka (protokolo garso įrašas nuo 17:50 min. iki 18:05 min). Be to, ieškovas pripažino, kad įrašą atliko taip, kad jis būtų šalia atsakovo parašo, kurį, kaip nurodė ieškovas, atsakovas pasirašė tariamai išduodamas vekselį, t. y. 2014 m. rugpjūčio 5 d. Taigi, iš paties ieškovo teismui pateiktų paaiškinimų matyti, kad šalia jo atlikto įrašo „vekselį apmokėjimui gavau 2014 10 08“ atsakovas nepasirašė, t. y. vekselio gavimo fakto nepatvirtino ir jo neakceptavo, nors tiek notarui, tiek teismui ieškovas bandė sudaryti priešingą įspūdį.

20.8. Teismas nepagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje ieškovo reikalavimas buvo iš dalies patenkintas, t. y. jam sumokėti 3 000 Eur, yra nereikšminga. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi nepriklausomai nuo to, kiek abejotinos kilmės vekselių ir kokiai sumai ieškovas yra pateikęs bankroto administratoriui, reali BUAB „Freshtravel“ skolos ieškovui suma buvo 97 640,50 Lt, t. y. 28 278,64 Eur. Todėl ieškovui BUAB „Freshtravel“ bankroto proceso metu gavus 3 000 Eur, realaus reikalavimo suma sumažėjo iki 25 278,64 Eur ir būtent ši suma yra aktuali nagrinėjamoje byloje.

20.9. Atsakovas ir toliau laikosi nuoseklios pozicijos, kad ginčo vekselio ieškovui jis apskritai neišdavė, o ieškovas iš dalies užpildytą vekselį pasisavino neteisėtai. Teisminių procesų neinicijavimas nereiškia suklastotų vekselių pripažinimo, taip pat neatima teisės gintis nuo pareikštų reikalavimų šioje byloje ir dėstyti savo argumentus. Atsakovas dėl verslo nesėkmės patyrė didelius finansinius sunkumus ir neturėjo galimybių gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą bei realizuoti savo teisę į pažeistų teisių gynimą. Be to, atsakovas dėl suklastotų vekselių bandė inicijuoti ikiteisminį tyrimą, tačiau ikiteisminio tyrimo institucijos jį pradėti atsisakė, siūlydamos teisinius ginčus spręsti civilinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

21. Ieškovas A. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo G. K. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Atsakovas skunde visiškai nepagrįstai teigia, kad ginčijamas vekselis yra praradęs vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą, ir nepagrįstai vadovaujasi kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėse bylose Nr. 3K-3-43-916/2017, Nr. e3K-7-100-469/2019, Nr. e3K-3-201-378/2020 priimtose nutartyse, nes minėtų bylų ir šios bylos faktiniai pagrindai nesutampa. Nagrinėjamu atveju ginčo vekselis buvo realizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka, t. y. UAB „Frehtravel“ laiku neįvykdžius iš vekselio kylančios prievolės, notaras A. Rasimavičius 2014 m. lapkričio 13 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 200 000 Lt (57 924 Eur) skolos išieškojimo, o vekselio davėjai BUAB „Freshtravel“ iškėlus bankroto bylą, ieškovo kreditorinis reikalavimas, kylantis dėl vekselio neapmokėjimo, patvirtintas bankroto byloje.

21.2. Vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas ĮPVĮ, o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselių naudojimo taisyklių 27.1 punktas nustato, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja, kol galioja įsipareigojimas asmens, už kurį buvo laiduota. Šiuo atveju taikytina bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė – laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).

21.3. Ieškovas nėra praradęs teisės kreiptis dėl skolos priteisimo iš vekselio laiduotojo, t. y. solidaraus skolininko. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi. Pripažinus nepagrįsta atsakovo poziciją, kad vekselis prarado vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą, nepagrįsta pripažintina ir jo pozicija, jog kreditorius (t. y. ieškovas) privalo įrodyti iš kokio sandorio, iš kokio teisinio santykio kilo prievolė, kuriai užtikrinti ar kuriai įforminti buvo panaudotas vekselis.

21.4. Teismas tinkamai įvertino byloje pateiktų įrodymų visetą ir pagrįstai sprendė, kad pagal vekselį išrašytą sumą, kaip paskolą, ieškovas į BUAB „Freshtravel“ banko sąskaitą pervedė 2014 m. spalio 1 d., nepateikus į bylą jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovą ir BUAB „Freshtravel“ ir / ar atsakovą G. K. būtų sieję kitokie nei paskolos teisiniai santykiai. Teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad FNTT 2016 m. kovo 16 d. specialisto išvadoje dėl minėto pinigų pervedimo nurodyta, jog bendrovės buhalterės sudarytame apskaitos registre Nr. 44862 ši suma užfiksuota kaip paskola bendrovei. Tokia teismo išvada atitinka ir kasacinio teismo praktiką, kad ne vekselio turėtojas turi pagrįsti teisės turėjimą, o vekselio davėjas turi įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio pagrindo.

21.5. Atsakovas tendencingai siekia suklaidinti ir apeliacinio skundo 8 pastraipoje pateiktoje lentelėje nurodo klaidingus duomenis (nenurodo 2014 m. gegužės 30 d. iš I. L. banko sąskaitos pervestos 50 000 Lt paskolos), dėl ko bandoma sumažinti BUAB „Freshtravel“ vekselio išdavimo metu ir jo pateikimo apmokėti metu egzistavusios finansinės prievolės dydį. Tokiu pačiu principu apeliacinio skundo 10–11 pastraipose pateikiami klaidingi skaičiavimai dėl neva ieškovui dalinai grąžintų sumų ir buvusių likučių.

21.6. Atsakovo, kaip laiduotojo, prievolei taikytinos ĮVPĮ nuostatos (ĮVPĮ 33 straipsnio 1 dalis, 34 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas negali būti pripažintas laiduotoju pagal statusą praradusį vekselį, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jo laidavimo prievolė vertintina pagal CK įtvirtintą laidavimo institutą.

21.7. Ieškovas vekselį ĮPVĮ nustatyta tvarka realizavo dar 2014 metais, t. y. kuomet BUAB „Freshtravel“ dar vykdė veiklą, ieškovui buvo išduotas ginčijamas vykdomasis įrašas, jis pateiktas vykdyti antstoliui dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. Akivaizdu, kad tiek apie pateiktą reikalavimą, pradėtą priverstinio išieškojimo procedūrą ir išieškojimo veiksmų pagrindą (vekselį) atsakovui, kaip BUAB „Freshtravel“ vadovui ir tuo pačiu laiduotojui, buvo žinoma dar iki bankroto bylos iškėlimo. Vėliau visi išieškojimo dokumentai su vykdomąja byla ir vekselio originalu pateikti į bankroto bylą, todėl nėra suprantama ir paaiškinama, kodėl argumentus dėl vekselio negaliojimo, suklastojimo, pasisavinimo atsakovas pateikia praėjus daugiau nei penkeriems metams.

21.8. Atsakovo nurodytas deklaratyvus teiginys, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti, ne tik neatitinka tikrovės, tačiau ir nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti dėl paties vekselio negaliojimo. Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos taisyklių 6.2 punktas nustato, kad notaras, priimdamas prašymą išduoti vykdomąjį įrašą, patikrina, ar vekselis sudarytas pagal įstatymo reikalavimus. Notarui vekselio turėtojas privalo pateikti įrodymus, jog jis ĮPVĮ 47 straipsnyje numatyta tvarka pranešė visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims apie tai, jog vekselis nebuvo apmokėtas (Vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 8 punktas). Duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad notaras, priimdamas prašymą, pažeidė minėtus reikalavimus, atsakovas nepateikė, neįrodė ir to, jog išduodant vykdomąjį įrašą buvo pažeistos materialiosios ar proceso teisės normos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl vekselio laiduotojo atsakomybės ir laidavimo prievolės galiojimo

22. Apelianto teigimu, nei vekselio davėjai, dėl bankroto 2020 m. rugsėjo 11 d. jau išregistruotai BUAB „Freshtravel“, nei jam pačiam jokių prievolių pagal ginčijamą vekselį ir jo laidavimą nekyla, nes nebuvo jokio faktinio pagrindo (sandorio) tokiam vekseliui išduoti, vekselis nebuvo ieškovui išduotas, ieškovas jį gavo neteisėtai, ir net jeigu būtų pagrindas pripažinti tokios apelianto prievolės buvimo faktą, ši būtų gerokai mažesnė (25 278,64 Eur), nei sprendė bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (57 924 Eur).

23. Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.101 straipsnio 1, 6 dalys, 1.105 straipsnis). Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius reglamentuoja ĮPVĮ nuostatos.

24. ĮPVĮ 2 straipsnyje nurodyta, kad vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas ĮPVĮ nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Visos vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimas gali būti užtikrinamas laidavimu (ĮPVĮ 32 straipsnio 1 dalis). Laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo. Laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tuomet, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (ĮPVĮ 34 straipsnio 1, 2 dalys).

25. Byloje nustatyta, kad BUAB „Freshtravel“, atstovaujama bendrovės vadovo, apelianto G. K., 2014 m. rugpjūčio 5 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji besąlygiškai įsipareigojo 2014 m. spalio 8 d. ieškovui A. L. sumokėti 200 000 Lt (ekvivalentas 57 924 Eur). Vekselyje nurodytos sumos apmokėjimas buvo užtikrintas apelianto laidavimu, vekselyje padarant įrašą „laiduoju asmeniškai“. Pažymėtina, kad vekselio formos trūkumais ar apelianto parašo autentiškumu priešieškinio reikalavimai nebuvo grindžiami, o keliami klausimai dėl tokio turinio vekselio išdavimo aplinkybių.

26. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šalių sudarytas paskolos sutartis, į jų tarpusavio santykių tęstinumą, apelianto laidavimą pripažino ir jau buvusių, ir būsimų prievolių įvykdymą užtikrinančia priemone. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinio skundo argumentais nėra paneigta. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjusio teismo poziciją, kad šalių santykiai nebuvo epizodiniai ir neapsiribojo vien dviejų rašytinės formos paskolos sutarčių sudarymu, neabejotinai pagrindžia nevienkartiniai, nedideliais laiko tarpais, sistemingai ieškovo A. L. ir I. L. tuo laikotarpiu atlikti pinigų didelėmis sumomis pervedimai bendrovei, nurodant įvairias šių mokėjimų paskirtis, pačios bendrovės atliekami pinigų jiems grąžinimai, gautų iš ieškovo pinigų įtraukimas į bendrovės buhalterinę apskaitą kaip paskolos, o vėliau, inicijavus bankroto bylą, ir negrąžintų jam bei I. L. piniginių lėšų įtraukimas į bendrovės skolinių įsipareigojimų sąrašą.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą, reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, t. y. nesusijusi teisiniu ryšiu su jos atsiradimo pagrindu. Dėl to abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Atitinkamai, kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Kadangi vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016, 13, 20 punktai).

28. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-695/2016), nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste tai reiškia, jog net ir nenustačius vekselyje nurodyto dydžio pinigų sumos perdavimo trečiajam asmeniui BUAB „Freshtravel“ fakto iki šio vekselio pasirašymo, vien ši aplinkybė negalėtų lemtų vertinimo, kad vekselis buvo išduotas iš viso be jokio pagrindo. Vekselis gali būti išduotas ne tik paskolos, bet ir kitokio teisinio santykio ar įsipareigojimo pagrindu. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016).

29. Taigi, kitaip nei tvirtina apeliantas, paskolos dalyku galinčių būti pripažintomis piniginių lėšų neperdavimas iki ginčo vekselio pasirašymo momento, arba jų perdavimas mažiau, nei vekselyje įrašyta suma, arba visos sumos perdavimas jau po vekselio pasirašymo, pats savaime negali būti interpretuojamas kaip pagrindo vekseliui išduoti nebuvimas ir ieškovo piktnaudžiavimas vekselio abstraktumo savybe. Minėta, kad vekseliu nėra draudžiama įforminti ir kitokių juo įsipareigojančio asmens (ar asmenų) ir to asmens, kuriam šiuo vekseliu įsipareigojama, susitarimų, pavyzdžiui, iš anksto garantuoti būsimos paskolos grąžinimo, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas. Juo labiau kad šiuo konkrečiu atveju tokio dydžio, kaip nurodyta vekselyje, t. y. 200 000 Lt sumą ieškovas į bendrovės sąskaitą pervedė 2014 m. spalio 1 d., iki sueinant vekselio apmokėjimo terminui, o ši suma pačios bendrovės finansinėje apskaitoje buvo apskaityta kaip paskola. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįsitikino, ar apelianto prievolei atsirasti apskritai egzistavo pagrindas (ieškovo ir bendrovės sandoris dėl paskolos), aiškiai stokoja pagrįstumo.

30. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su tokiais apelianto apeliacinio skundo argumentais, kad ginčijamas vekselis, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui pateikti jį apmokėti, yra praradęs vertybinio popieriaus statusą ir yra paprastas skolos dokumentas, todėl būtent ieškovas privalėjo įrodyti, iš kokio sandorio ir iš kokio teisinio santykio kilo prievolė, kuriai užtikrinti ar kuriai įforminti buvo panaudotas vertybinio popieriaus galią praradęs vekselis. ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas įtvirtina, kad vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiems asmenims, išskyrus akceptavusįjį, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“. Aiškindamas ir taikydamas šią įstatymo normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad vekselio turėtojo teisė „pareikšti reikalavimus“ reiškia kreipimąsi į notarą dėl reikalavimo apmokėti vekselį patenkinimo ne ginčo tvarka, notarui išduodant vykdomąjį įrašą (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 72 straipsnio 2 dalis, 81 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013).

31. Akivaizdu, kad apeliantas klysta dėl to, jog ginčo vekselis prarado vertybinio popieriaus savybę, atitinkamai, ir dėl kiekvienos iš šalių įrodinėtinų aplinkybių. Kitokia, nei šios nutarties 27 punkte buvo aptarta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė šiuo atveju netaikytina, nes vekselis buvo realizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka, jo pagrindu 2014 m. lapkričio 13 d. notaras išdavė vykdomąjį įrašą skolos išieškojimui iš dabar jau bankrutavusios pagrindinės skolininkės BUAB „Freshtravel“, kurios bankroto byloje, kaip yra nustatyta, su ieškovu nebuvo atsiskaityta, be kita ko, ir pagal ginčo vekselį. Pažymėtina ir tai, kad vykdomojo įrašo išdavimas jokiu savarankišku pagrindu šioje byloje net ir nėra ginčijamas. Reikalavimo dėl vykdomojo įrašo negaliojimo patenkinimo apeliantas siekė tik kaip išvestinio iš pirmojo savo reikalavimo dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, t. y. kaip vekselio išdavimo padarinio pašalinimo, o notarui reikalavimų jis nereiškė ir notaro neteisėtų veiksmų, išduodant šį vykdomąjį įrašą, ar kitų su galbūt nepagrįstu jo išdavimu susijusių aplinkybių neįvardijo ir neįrodinėjo.

32. Apeliacinio skundo argumentų, kad vien vekselio pagrindu išduotas vykdomasis įrašas dar nereiškia, jog vekselis buvo pateiktas apeliantui apmokėti, pagrįstumas taip pat įvertintinas atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl vekselio pateikimo apmokėti ir pranešimo apie jo neapmokėjimą procedūrų tikslus, iš tiesų pažymi, kad ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros laikymasis yra privalomas visais vekselių neapmokėjimo atvejais (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis), o ypač reikšmingas tada, kai išrašyto vekselio pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja ne tik vekselio davėjas ir vekselio turėtojas, bet ir akceptantai, indosantai, laiduotojai (kaip yra nagrinėjamu atveju), kurių atsakomybė vekselio turėtojui yra solidari su vekselio davėjo atsakomybe (ĮPVĮ 49 straipsnio 1 dalis), ir todėl apmokėti vekselį vekselio turėtojas gali pareikalauti bet kurio iš jų. Vekselio turėtojas, pateikęs vekselį apmokėti mokėtojui ir šiam jo neapmokėjus, privalo apie neapmokėtą vekselį pranešti laiduotojams, tačiau tokiu atveju jis neturi pareigos atskirai pateikti vekselį apmokėti ir laiduotojui, nes laiduotojo solidarioji pareiga kyla tik vekselio mokėtojui neįvykdžius prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015).

33. Vadinasi, pateikti vekselį apmokėti apeliantui, kaip laiduotojui, ieškovas pareigos neturėjo. Ieškovas pasirinko reikalauti skolos pagal vekselį visų pirma iš pagrindinės skolininkės BUAB „Freshtravel“, pareiškęs jai reikalavimą, kurio neapmokėjus jam ir buvo išduotas vykdomasis įrašas. Nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kad apeliantas, būdamas skolininkės vienasmeniu valdymo organu ir kartu jos prievolių laiduotoju, gerai žinodamas jo vadovaujamos bendrovės turtinę padėtį ir termino vekseliui apmokėti metu jau buvusį bendrovės nemokumą, negalėjimą atsiskaityti su savo kreditoriais, apie neapmokėtą vekselį taip pat žinojo ar turėjo žinoti. Tokį teisėjų kolegijos įsitikinimą papildomai pagrindžia ir aplinkybės, susijusios su abiejų šalių tarpusavio santykiais, apie kuriuos šioje nutartyje dar bus pasisakyta.

34. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pačiam apeliantui teko pareiga įrodyti, kad trečiasis asmuo BUAB „Freshtravel“, kurio vardu veikė apeliantas, išrašydamas ginčijamą vekselį iš tikrųjų nesiekė sukurti įsipareigojimo sumokėti jame nurodytą pinigų sumą ieškovui A. L. ir neegzistavo joks sandoris ar kitoks susitarimas, kurio pagrindu šis vekselis būtų išrašytas (žr. šios nutarties 27 punktą).

35. Siekdamas paneigti laidavimo prievolės pagal vekselį buvimą, apeliantas priešieškiniu įrodinėjo apskritai neišdavęs vekselio, patvirtinančio jo vadovaujamos bendrovės ir savo paties atitinkamo dydžio įsipareigojimą ieškovui. Tačiau tokią apelianto poziciją pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neįrodyta. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai sutapatina dvi savo esme skirtingas aplinkybes – vekselio atidavimą (jo fizinį perdavimą) kreditoriui ir jo surašymą / pasirašymą, nors pastarosios aplinkybės (t. y. kad vekselį jis pasirašė) net ir neginčija, teigdamas, jog nepilnai užpildytą vekselį ieškovas pasisavino be jo žinios. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų (išskyrus paties apelianto teiginius), kurie galėtų patvirtinti šią jo versiją, kad tokio turinio vekselis išgautas apgaule ar kitomis neteisėtomis priemonėmis, kad šiame vekselyje apelianto valia, kaip jis tvirtina, išreikšta nepilnai. Apeliantas net nepaaiškina, kokios aplinkybės lėmė, kad vekselį, nors ir iš dalies, jis visgi užpildė, nenurodo kokia tikroji šioje situacijoje buvo jo valia.

36. Valios išreiškimas iš tiesų yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019, 61 punktas). CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose, kuriais apeliantas grindė savo priešieškinio reikalavimus, reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Šiose normose nustatyta, kad iš esmės suklydus ar dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, atitinkamai, pagal klydusios šalies ar nukentėjusiojo ieškinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečius sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Kitaip tariant, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-695/2015).

37. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Kasacinio teismo praktikoje sandorio nuginčijimo dėl apgaulės instituto įstatymo nuostatų aiškinimas ir taikymas yra nuosekliai išplėtotas. Apgaule galima pripažinti tik tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką formuojantis šalies valiai. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės būdu sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sprendžiant, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų dėl apgaulės panaudojimo, tiriamas sandorio šalių valios formavimosi procesas, analizuojami apgautosios sandorio šalies tikrieji ketinimai, aiškinamasi, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-469/2021).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas iš esmės apsiribojo vien šios teisės normos priešieškinyje įvardijimu, bet jokių sąlygų, būtinų jos taikymui, neįrodinėjo, siedamas apgaulę su ieškovo veiksmais, pripažintais ir ieškovo, t. y. kad šis baigė pildyti iš dalies apelianto jau užpildytą vekselį, siekdamas nesąžiningai jį vėliau realizuoti civilinėje apyvartoje. Kaip minėta pirmiau, kokiomis sąlygomis apeliantas siekė sudaryti vekselį, kaip vienašalį sandorį, ir kokia buvo jo paties valia, apeliantas nenurodo.

39. Taip pat apeliantas nenurodo jokių įtikinamų priežasčių, kodėl ieškovas, su kuriuo santykiai bylai aktualiu laikotarpiu buvo geri ir draugiški, ir su kuriuo, jau esant bendrovės nemokumui, prioritetiškai atsiskaitinėjo, galėjo atlikti veiksmus, nagrinėjamoje byloje apelianto vertinamus kaip apgaulė ir neteisėtas vekselio iš jo darbo vietos pasisavinimas. Priešingą išvadą suponuoja vien jau tai, kad apeliantas, jo vadovaujamai bendrovei bankrutuojant, atliko atsiskaitymus tik su dviem bendrovės kreditoriais, t. y. su savimi ir ieškovu, dėl kurių atlikimo buvo pripažintas jo kaltumas baudžiamojo proceso tvarka, taip pat tyčiniu pripažintas bankrotas.

40. Kaip matyti iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-697/2019 (Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO; CPK 179 straipsnio 3 dalis), apeliantas G. K. buvo nuteistas ir už tai, kad dėl sunkios BUAB „Freshtravel“ ekonominės padėties ir nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik kelių iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, t. y. 2014 m. lapkričio 11 d. ir 2014 m. lapkričio 14 d. bendrovės vardu išmokėjo sau pagal bendrovei suteiktas paskolos sutartis 256 761,63 Lt (74 363,31 Eur) sumą, 2014 m. lapkričio 14 d. pavedimu pagal paskolos sutartį grąžino A. L. 100 000 Lt (28 962 Eur) sumą, patenkindamas tik dviejų BUAB „Freshtravel“ kreditorių – savo ir A. L. reikalavimus, dėl to atitinkamai buvo sumažintos galimybės padengti įsiskolinimus likusiems BUAB „Freshtravel“ 851 kreditoriams, taip jiems padarant 356 761,63 Lt (t. y. 103 325,31 Eur) dydžio turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 2 punktas). Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat pažymimi ir bičiuliški bei draugiški šalių santykiai, nurodoma, kad apeliantas G. K., bendrovei bankrutuojant, buvo vienintelis BUAB „Freshtravel“ akcijų turėtojas ir bendrovės direktorius, o ieškovas A. L. yra buvęs BUAB „Freshtravel“ 35 akcijų turėtojas, kurio siūlymu G. K. ir buvo paskirtas BUAB „Freshtravel“ direktoriumi (nutarties 6.1, 6.2, 22 punktai).

41. Iš Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1696-653/2018 dėl tyčinio bankroto, taip pat matyti, kad pati bendrovė (BUAB „Freshtravel“) 2014 m. lapkričio 14 d. (t. y. vos vieną dieną po to, kai ieškovui A. L. ginčijamo vekselio pagrindu buvo išduotas vykdomasis įrašas ir tą pačią dieną, kai apeliantas jam išmokėjo 100 000 Lt pagal paskolos sutartį) internetiniame tinklalapyje www.plustravel.lt patalpino pranešimą apie stabdomą veiklą ir bendrovės nemokumą, tą pačią dieną tai padarė ir Valstybinis turizmo departamentas, kartu sustabdęs bendrovės, kaip kelionių organizatoriaus, pažymėjimą (Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO; CPK 179 straipsnio 3 dalis).

42. Dėl suklydimo, kuriuo taip pat buvo grindžiamas priešieškinis, pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnio 2 dalį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Taigi, sandoris šiuo pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik tada, kai suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

43. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-1075/2020, 44-46 punktai; 2020 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020, 70-72 punktai).

44. Nagrinėjamo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad abu pirmiau aptarti pagrindai pripažinti vekselį negaliojančiu nepasitvirtino. Apeliaciniame skunde nenurodyta argumentų, kurie leistų pagrįstai suabejoti šios teismo padarytos išvados teisingumu ir / ar teisėtumu. Kitose bylose užfiksuotos faktinės aplinkybės, kurias teisėjų kolegija taip pat aptarė, neleidžia sutikti su apelianto pozicija, kad jo valiai, pasirašant bendrovės vardu vekselį ir asmeniškai už jį laiduojant, įtakos galėjo turėti ieškovo apgaulė, su kuriuo santykiai buvo itin draugiški, ar paties apelianto esminis suklydimas. Būtent tokių faktų konstatavimui teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, prielaidų neįžvelgia.

45. Nesutiktina ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas 57 924 Eur sumą iš apelianto priteisė netinkamai kvalifikavęs teisinius santykius ir neįvertinęs, ar jis CK nustatyta tvarka laidavo pagal BUAB „Freshtravel“ prievoles ir kokiu sandoriu, nes pagal CK 6.79 straipsnį privalomos rašytinės formos dokumento dėl laidavimo už neįvardintas prievoles šalys nepasirašė, taip pat neįvertinęs, ar laidavimas tebegalioja, neatsižvelgęs į CK 6.88 straipsnio 1 dalį, pagal kurią tais atvejais, kai laidavimu užtikrinama terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui reikalavimo.

46. Kaip buvo nurodyta, vekselio sumos apmokėjimas gali būti užtikrinamas laidavimu (ĮPVĮ 32 straipsnio 1 dalis), o šiuo konkrečiu atveju būtent tokia aplinkybė ir yra nustatyta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl laidavimo pagal CK ir vekselio laiduotojo atsakomybės skirtumo. Nors vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas ĮPVĮ. Tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis, tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme. Laidavimas pagal CK, inter alia (be kita ko), yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011; 2017 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-695/2017).

47. Taip pat kasacinio teismo yra išaiškinta, kad vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria ir skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Papildomas vekselio laidavimo pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Iš esmės identišką taisyklę įtvirtina ir specialusis teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselių naudojimo taisyklių 27.1 punktas, kuris nustato, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja, kol galioja įsipareigojimas asmens, už kurį buvo laiduota. Tačiau pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė, kuri, kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, taip pat pasibaigia (CK 6.76 straipsnio 2 dalis).

48. Aptaręs teisės normas ir kasacinio teismo praktiką, kasacinis teismas išaiškino, kad ĮPVĮ įtvirtina platesnę laidavimo apimtį, kadangi laiduotojo prievolė kreditoriui galioja ir tuo atveju, kai pagrindinė prievolė dėl kurios nors priežasties negalioja. Dėl termino pareikšti reikalavimą skolininkui pagal vekselį praleidimo laidavimo prievolė taip pat nepasibaigia, nes ĮPVĮ ir specialusis reglamentavimas to nenustato – pagal bendrąsias nuostatas jis galioja tol, kol galioja prievolė. Šiomis nuostatomis vadovaujamasi ir tada, kai dėl vekselių įsipareigojimo ir laiduotojo įsiskolinimo priteisimo sprendžiama teisme. Šiuo atveju taikytina bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė – laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-695/2017, 24 punktas).

49. Nustačius, kad vekselio sumos apmokėjimas buvo užtikrintas apelianto laidavimu, o skolininkė BUAB „Freshtravel“ pagal vekselį jai tenkančios prievolės neįvykdė ir jau nebeįvykdys, ieškovo teisme pareikštam laiduotojui reikalavimui patenkinti teisinių kliūčių nebuvo, nes apelianto prievolė, priešingai nei jis tvirtina, nėra pasibaigusi. Pirmosios instancijos teismas ir šioje bylos dalyje ginčą išsprendė teisingai.

50. Taip pat apeliantas kvestionuoja iš jo priteistos skolos dydį, tvirtindamas, kad realus skolos dydis buvo mažesnis, nei sprendė teismas, tačiau ir su tokia apelianto pozicija nėra jokio pagrindo sutikti. Viena vertus, tokie apeliacinio skundo argumentai, kad vekselio surašymo momentu (2014 m. rugpjūčio 5 d.) BUAB „Freshtravel“ skola ieškovui buvo 50 000 Lt ir ji visiškai padengta 2014 m. rugsėjo 2 d., o vėliau jokių paskolų bendrovei ieškovas nebesuteikė, aiškiai nepagrįsti.

51. Šioje nutartyje jau buvo motyvuotai pasisakyta, kodėl 2014 m. spalio 1 d. ieškovo 200 000 Lt sumos mokėjimas vertintinas kaip paskolintos lėšos. Nepagrįstai atsietai nuo kitų su apeliantu susijusiose bylose jau konstatuotų faktų apeliantas, įrodinėdamas galimos bendrovės skolos ieškovui dydį, remiasi išimtinai FNTT specialisto išvada, kurioje teigiama, kad bendrovės ieškovui negrąžinta lėšų suma, įvertinant ieškovo 2014 m. spalio 1 d. mokėjimą ir 2014 m. lapkričio 14 d. bei 2014 m. lapkričio 17 d. piniginių lėšų jam grąžinimus, yra 97 640,50 Lt, t. y. 28 278,64 Eur. FNTT specialisto išvada, gauta baudžiamojoje byloje, kurioje apeliantas buvo pripažintas kaltu už sąmoningai blogą įmonės valdymą, nulėmusį jos bankrotą, didelės turtinės žalos kreditoriams padarymą, aplaidų įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, dokumentų neišsaugojimą (galutinis šioje byloje priimtas procesinis dokumentas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-697/2019; Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO; CPK 179 straipsnio 3 dalis), yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, o joje esantys duomenys nepaneigia vekselyje įtvirtintos abstraktaus pobūdžio piniginės prievolės egzistavimo. Ši išvada neįrodo, kad laidavimo prievolė išnyko ar pasibaigė.

52. Kita vertus, dėl baudžiamojoje byloje kaltais pripažintų paties apelianto veiksmų (aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo) negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. vasario 24 d. Apeliantas, vadovaudamas bendrovei, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. nenustatė tinkamos apskaitos dokumentų išsaugojimo tvarkos, neužtikrino, kad būtų išsaugoti apskaitos dokumentai, privalomi apskaitos registrai: didžioji knyga, kasos knyga, atskaitingų asmenų avanso apyskaita, pirkimų ir pardavimų registrai, dėl ko BUAB „Freshtravel“ neišsaugojo minėtų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, ir dėl to negalima tinkamai ir objektyviai patikrinti bei nustatyti, ar visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai buvo apskaityti BUAB „Freshtravel“ apskaitoje, dėl šių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti ir BUAB „Freshtravel“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. (kasacinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties 2, 3 punktai).

53. Dar daugiau, apeliantas baudžiamojoje byloje pats kvestionavo FNTT specialisto išvados teisingumą, tvirtindamas, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismams neištyrus jo prašymu apskaitos duomenų kopijos, kuri buvo perkelta į išorinį standųjį diską, ji yra abejotina. Tačiau tos bylos proceso metu nustatyta, kad tiek kompiuteris, tiek informacijos duomenų diskas sugadinti ir informacija neprieinama, o iš specialisčių paaiškinimų spręsta, kad trūko dokumentų – kasos dokumentų, buvo įtraukti nepasirašyti dokumentai, arba pasirašyti dokumentai neįtraukti, todėl buvo neįmanoma atkurti objektyvios situacijos (kasacinio teismo nutarties 39, 42 punktai). Tokį faktą patvirtina ir bankroto administratorės parodymai, kad ji nežino, kiek teisingai suvesta apskaita, kiek teisingai atkurta, ar registrai buvo visiškai atkurti (kasacinio teismo nutarties 43 punktai).

54. Vadinasi, vien išlikusių (išsaugotų) bendrovės dokumentų pagrindu atlikto FNTT tyrimo dėl BUAB „Freshtravel“ ūkinės finansinės veiklos patikrinimo specialisto išvada Nr. 5-1/20 pati savaime negali paneigti abstrakčiame sandoryje (vekselyje) užfiksuoto apelianto prievolės dydžio, juo labiau tokioje situacijoje, kai pačiam apeliantui ir teko pareiga organizuoti tinkamą dokumentų apskaitą ir jų išsaugojimą.

55. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su verslo nesėkme, kitokio šios situacijos teisinio vertinimo nelemia, kadangi įsiteisėjusiais baudžiamojoje ir tyčinio bankroto byloje priimtais procesiniais teismų sprendimais yra konstatuota priešinga aplinkybė – bendrovės privedimas prie bankroto tyčiniais apelianto veiksmais, akivaizdžiai viršijusiais protingą verslo riziką, akivaizdžiai suvokiant, kad priimami BUAB „Freshtravel“ nuostolingi sprendimai, atliekant avantiūristiškus veiksmus bendrovės veikloje (kasacinio teismo nutarties 31 p.; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1696-653/2018).

56. Aptarti ir kiti apeliacini skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neteisingai ar pažeisdamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

57. Apelianto G. K. turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nekyla, kadangi jo apeliacinis skundas netenkinamas.

58. Ieškovas A. L. prašo jam atlyginti 650 Eur išlaidas už advokato suteiktas paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikia šių išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85m, nurodytus išlaidų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius jų dydžius, pripažįsta, kad ieškovui kompensuotinos visos jo patirtos apeliacinės instancijos teisme išlaidos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Rasa GudžiūnienėDalia KačinskienėDanguolė Martinavičienė