- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-28
- Bylos Nr.
- e2S-1166-343/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-01715-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Palubinskaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“, R. S., L. S.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal bankrutuojančių fizinių asmenų kreditorės, kurios reikalavimų suma vertine išraiška viršija 2/3 nuo visų teismo patvirtintų reikalavimų sumos, uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ prašymą dėl pareiškėjams R. S. ir L. S. iškeltos fizinio asmens bankroto bylos su suinteresuotais asmenimis (kreditoriais) UAB „Lietuvos energijos tiekimas“, UAB „Intrum Lietuva“, UAB „Tele2“, UAB „Gelvora“, UAB „Būsto paskolų draudimas“, UAB „General Financing“, AB „Telia“, UAB „Būsto valda“, antstolės L. U. N. kontora, antstolio R. B. kontora, antstolės A. A. kontora, antstolio M. L. kontora, antstolės J. Ž. kontora, antstolio V. Z. kontora, UAB „4finance“, AB „Kauno energija“, UAB „Kauno vandenys“, antstolio A. M. kontora, antstolio A. B. kontora, antstolės N. B. kontora, antstolės S. V. kontora, UAB „Kauno švara“, UAB „Moment credit“, PlusPlus Baltic OU Lietuvos filialu, nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pagrindinė bankrutuojančių asmenų R. S. ir L. S. kreditorė uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ (toliau – UAB „Būsto paskolų draudimas“) prašo nutraukti 2016 m. lapkričio 22 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi minėtiems asmenims iškeltą fizinio asmens bankroto bylą. Nurodo, jog bankrutuojantys asmenys neįgyvendina kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo plane numatytų priemonių, kas pasireiškia nereguliariu ir mažesne nei numatyta apimtimi įmokų planui vykdyti pervedimu bankroto administratoriui ir Fizinių asmenų bankroto įstatymu nustatytų pareigų bankrutuojančiam asmeniui pažeidimu. Teigia, jog bankrutuojantys asmenys po pirmųjų dviejų prašymų nutraukti šią bankroto bylą nepatenkinimo 2019 m. sausio 14 d. ir 2019 m. lapkričio 21 d. teismo nutartimis ir toliau vėluoja vykdyti plane nustatytus mokėjimus kreditorių reikalavimams tenkinti bei bankroto procedūroms administruoti. Bankrutuojantys asmenys teismo, nagrinėjant pirmuosius du prašymus, buvo įspėti dėl plano priemonių netinkamo vykdymo ir paraginti pašalinti plano vykdymo trūkumus, tačiau iki 2020m. balandžio 8 d. prašymo parengimo to nepadarė, todėl pagrindinė kreditorė nebesitikinti, jog plano vykdymo pažeidimai bus pašalinti. Teigia, jog bankrutuojantys asmenys plano vykdymo metu gavę didesnes nei buvo planuota pajamas, jų perviršio jokia dalimi neskyrė papildomam teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimui, o sunaudojo išimtinai savo ir šeimos poreikių tenkinimui, kas rodo jų nesąžiningumą bei kreditorių interesų pusiausvyros pažeidimą.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjai, bankrutuojantys asmenys R. S. ir L. S., prašo nenutraukti jiems iškeltos fizinio asmens bankroto bylos, kadangi priešingu atveju jie netektų nuomojamo būsto, nebepajėgtų tinkamai vykdyti tėvų valdžią vaikams. Nurodė, kad įmokų pagal planą įsiskolinimas susidarė dėl objektyvių aplinkybių – padidėjusio jų pačių ir jų šeimos su dviem nepilnamečiais vaikais būtinųjų poreikių mąsto bei ženkliai išaugusių tam kainų, R. S. laikino nedarbingumo, L. S. sveikatos sutrikimų ir papildomai atsiradusių išlaidų jiems gydyti. Teigia, jog pareiškėjai yra atviri ir sąžiningi, bankroto administratoriui ir kreditoriams atskleidę visą reikšmingą bankrotui administruoti informaciją, neslėpę savo pajamų, periodiškai paprašyti administratoriaus teikę duomenis apie jas. Bankrutuojantys asmenys pateikė bankroto administratoriaus patvirtintus duomenis, jog 2020 m. gegužės 6 – 7 d. mokumo atkūrimo plano vykdymui į bankroto administratoriaus sąskaitą pervedė 3 200 Eur, taip iki plano vykdymo termino pabaigos (2020 m. gegužės 8 d.) visiškai įvykdydami teismo patvirtinto plano 5 400 Eur mokėjimus, t. y. visiškai pašalino teismo patvirtinto plano vykdymo pažeidimus ir baigė vykdyti teismo patvirtintą planą iki jame numatytos datos. Lėšas tam jiems dovanojo tėvai ir kiti giminaičiai.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ atsiliepime į prašymą, prašo jį tenkinti. Teigia, jog bankrutuojantys asmenys nėra sąžiningi ir nededa pastangų atsiskaityti su kreditoriais.
II. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. gegužės 11 d. nutartimi pagrindinės kreditorės UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymo netenkino ir atsisakė nutraukti R. S. ir L. S. iškeltą fizinio asmens bankroto bylą.
5. Nustatė, kad pagal 2017 m. gegužės 8 d. teismo patvirtintą planą, iki 2020 m. gegužės 8 d. jo vykdymui R. S. ir L. S. turėjo prievolę sumokėti (pervesti bankroto administratoriui į depozitinę sąskaitą) viso 5 400 Eur. Bankroto administratoriaus 2020 m. kovo 19 d. paskutinės teismo patvirtinto plano vykdymo ataskaitos duomenimis, iki 2020 m. vasario 8d. bankrutuojantieji buvo sumokėję 2 221 Eur, o 2020 m. gegužės 6-7 d. bankroto administratoriaus patvirtintais duomenimis, sumokėjo 3 200 Eur, tuo visiškai panaikindami anksčiau buvusį įsiskolinimą.
6. Konstatavo, kad iki pagrindinės kreditorės prašymo nagrinėjimo teisme pabaigos, bankrutuojantys asmenys visiškai pašalino teismo patvirtintos apimties plano vykdymo pažeidimus ir iki 2020 m. gegužės 8 d. sumokėjo visas plane buvusias nustatytas įmokas teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų daliniam patenkinimui ir savo mokumui atkurti. Tais pačiais veiksmais bankrutuojantys asmenys pašalino ir pažeidimus jiems Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymu (toliau – FABĮ) nustatytų pareigų bankroto proceso metu, kurių nevykdymu jie buvo kaltinami.
7. Nurodė, kad nors bankroto administratorius ir pagrindinė kreditorė pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog bankrutuojantys asmenys per visą plano vykdymo laiką faktiškai gavo didesnes pajamas nei buvo suplanuota rengiant ir tvirtinant planą, ir šių pajamų perviršio neskyrė kreditorių reikalavimų tenkinimui, tačiau teismas dėl šios aplinkybės iš esmės sutiko su pareiškėjų išdėstytais paaiškinimais, kad jų šeimai, pagal planą nustatytos išlaidos būtinųjų poreikių tenkinimui (850 Eur), jo vykdymo eigoje tapo akivaizdžiai nepakankamomis. Kylant prekių ir paslaugų kainoms, minimos sumos nebepakako būtiniesiems bankrutuojančių asmenų šeimos poreikiams tenkinti, todėl teismas 2019 m. sausio 14 d. ir 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimis pasiūlė bankrutuojantiems asmenims ir bankroto administratoriui tikslinti planą bei atitinkamai protingai padidinti dalį bankrutuojančiųjų pajamų, kuri turėtų tekti jų šeimos būtinųjų poreikių tenkinimui, kartu išlaikant ir teisingą bankrutuojančiųjų, ir jų kreditoriui interesų pusiausvyrą.
8. Nurodė, jog tai, kad bankrutuojantys asmenys plano pakeitimo galimybe tinkamai nepasinaudojo, dėl ko teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-616-633/2020 atsisakė patvirtinti per bankroto administratorių pateiktus plano pakeitimus, nepaneigia teismo aukščiau konstatuotų aplinkybių, jog bankrutuojančių asmenų pajamų perviršis padidėjusių jų šeimos poreikių tenkinimui buvo naudojamas iš esmės pagrįstai ir jų bei kreditorių interesų pusiausvyros ženkliau nepažeidė. Teismas vertino, jog bankrutuojantieji asmenys buvo sąžiningi, nenustatė jų siekio vengti plano vykdymo.
9. Sprendė, jog pagrindinės kreditorės prašymo patenkinimas ir bankroto bylos nutraukimas būtų akivaizdžiai neproporcinga priemonė kreditorių interesams ginti.
III. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atskirajame skunde UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – nutraukti R. S. ir L. S. bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nepagrįstai akcentavo, jog bankrutuojantys asmenys pagal planą sumokėjo 36 įmokas po 150 Eur ir tokiu būdu pašalino FABĮ numatytų pareigų nevykdymą. Teigia, jog 150 Eur/mėn. įmokos pagal planą buvo nustatytos atsižvelgiant į plano tvirtinimo metu buvusią pareiškėjų finansinę situaciją. Nagrinėjamu atveju plano įgyvendinimo metu bankrutuojančių asmenų pajamos ženkliai didėjo, buvo gauta daugiau nei 9 000 Eur pajamų. Apeliantės teigimu, papildomai gautų lėšų sumokėjimas į depozitinę banko sąskaitą yra tokia pati svarbi sąlyga tinkamam plano vykdymui, kaip ir plane numatytų minimalių lėšų sumokėjimas į depozitinę banko sąskaitą. Šiuo atveju kreditorių reikalavimų tenkinimui iš papildomai gautų lėšų nebuvo skirta nei euro.
1.2. Skundžiama nutartimi teismas sudarė sąlygas bankrutuojantiems asmenims tinkamai nevykdyti plano, pažeidinėti FABĮ reikalavimus, taip pat buvo sudarytos sąlygos nevykdyti plano atgaline data, t. y. teismas, net ir nesant plano pakeitimo, leido didesnes būtinųjų poreikių išlaidų sumas už praėjusius laikotarpius. Tokia situacija, apeliantės teigimu, iškreipia bankroto proceso esmę. Tuo tarpu nors nutartyje teigiama, kad pareiškėjai bankroto proceso metu turėjo sveikatos problemų, laikinus nedarbingumus, tačiau esminis dalykas yra pareiškėjų faktiškai gautos pajamos, kurios daugiau nei 9000 Eur viršijo plane numatytas. Tai patvirtina, kad laikini nedarbingumai negalėjo turėti įtakos netinkamam plano vykdymui, nes viso bankroto proceso metu gautos pajamos buvo ženkliai didesnės nei, kad buvo numatyta plane.
1.3. Skundžiama nutartis nesudaro galimybių įgyvendinti FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje užtikrintą įstatymo paskirtį ir pažeidžia teisingą kreditorių bei skolininko interesų pusiausvyrą. Šia nutartimi teismas FABĮ 10 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl bankroto bylos nutraukimo padarė neefektyviomis, nes bankroto bylą buvo atsisakyta nutraukti, net, kai bankrutuojantys asmenys neįvykdė teismo nurodymų, būtinųjų poreikių išlaidos buvo viršytos savavališkai, be plano pakeitimų patvirtinimo kreditorių susirinkime ir teisme.
1.4. Byloje yra konstatuotas faktas, jog pareiškėjai bankroto administratoriui, kreditoriams ir teismui teiktame tvirtinti plane buvo pateikę melagingą informaciją apie tai, kad neturi autotransporto priemonių, nors tuo metu jau vykdė 2015 08 21 sudarytą lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį. Apeliantė nurodo, jog viso bankroto proceso metu bankrutuojantys asmenys vykdė lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį, kas mėnesį mokėdami po 99,18 Eur. Per 36 plano vykdymo mėnesius tai sudarė 3 570,48 Eur sumą, ir tai yra didesnė suma, nei, kad buvo numatyta sumokėti pagal planą.
1.5. Nesutinka su teismo argumentu, kuriuo buvo vertinamas pareiškėjų sąžiningumas, nurodant, jog bankrutuojantys asmenys, viršydami būtinųjų poreikių išlaidų sumą, tai darė atvirai ir neslėpdami. Apeliantės vertinimu, esminis faktas yra tai, kad, tvirtinant planą, nuo kreditorių buvo nuslėpti pareiškėjų turimi įsipareigojimai, kuriems viso bankroto proceso metu buvo skiriamos lėšos, kurios patvirtintame plane tam nebuvo numatytos.
1.6. Teismas atmetė visus argumentus dėl netinkamo plano vykdymo ir bankrutuojančių asmenų nesąžiningumo, iš esmės atsižvelgęs į vienintelį faktą – beveik paskutinę plano vykdymo dieną bankrutuojantys asmenys į depozitinę banko sąskaitą įmokėjo 3 200 Eur, kurie buvo gauti artimiesiems suteikus pagalbą. Apeliantės teigimu, galiojančiame plane nebuvo numatyta artimųjų asmenų pagalba bankrutuojantiesiems, todėl, norint tokią pagalbą gauti, privalėjo būti gautas kreditorių sutikimas. Tuo tarpu bankrutuojantys asmenys į depozitinę banko sąskaitą iš savo gaunamų pajamų įmokėjo tik 2 221 Eur iš numatytų 5 400 Eur. Pažymi, jog bankrutuojantys asmenys tiek lėšas, kurios viršijo plane numatytas gauti pajamas, tiek likusias 3 179 Eur, kurias jie turėjo sumokėti pagal planą, savavališkai panaudojo būtinųjų poreikių tenkinimui.
Žemesnės instancijos teismas
1.7. Teismas skundžiama nutartimi sudarė galimybes iškreipti bankroto proceso esmę ir bankrutuoti asmenims, kurių elgesys bankroto proceso metu nepasikeitė. Apeliantės teigimu, pagal teismo logiką svarbiausias dalykas bankroto proceso metu – plane numatytų minimalių lėšų sumokėjimas kreditoriams. Nurodo, jog jeigu esminis dalykas siekiant bankrutuoti ir nusirašyti skolas būtų tam tikros piniginės sumos sumokėjimas, tai nebūtų reglamentuotas 3 metus trunkantis bankroto procesas, kurio metu turi būti įgyvendinamos tam tikros mokumo atkūrimo priemonės.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjai R. S. ir L. S. prašo netenkinti kreditorių prašymo nutraukti bankroto bylą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjai įvykdė teismo nurodymus ir išmokėjo visą sumą, kuri buvo paskirta teismo (5400 Eur per 36 mėn.). Administratorius patvirtino, kad planą pareiškėjai įvykdė ir jokių pretenzijų neturi, tačiau kreditoriai nuosprendį vis dėlto skundžia.
2.2. 2018 m. sausio mėn. keitėsi bankroto administratorius. Nurodo, jog tuo metu jau buvo 3 mėn. kaip pajamos buvo padidėjusios, tačiau ankstesnis administratorius paskutiniame el. laiške informavo, kad pas pareiškėjus jokių pokyčių nėra ir toliau jie turi mokėti po paskirtą sumą, nors pagal kreditorių paaiškinimus, jau tuo metu pareiškėjai turėjo mokėti didesnes įmokas.
2.3. Pareiškėjai neturi teisinių žinių. Teigia, kad niekas jiems neišaiškino, jog, padidėjus pajamoms, pareiškėjai atitinkamai turi mokėti didesnes įmokas. Nurodo, jog pareiškėjų pajamos nėra tokios didelės, kad būtų galima juos kaltinti piktybiniu pinigų švaistymu. Bendros pareiškėjų pajamos yra 1300 Eur, už kuriuos reikia išsilaikyti nuomojamame bute, apsirengti, pavalgyti, tinkamai paruošti vaikus į mokyklą.
2.4. Pareiškėjai nesutiko, kad pragyvenimui jie turi pasilikti 850 Eur. Teigia, kad jie visada pagrįsdavo savo pagrindines išlaidas, tačiau kreditoriai jas ignoravo.
2.5. Kreditoriai jau praeituose skunduose reiškė pretenziją dėl automobilio. Teigia, jog anksčiau kreditoriai norėjo, kad pareiškėjai automobilį parduotų ir už jį gautas lėšas panaudotų skoloms padengti. Pareiškėjai nurodo, kad automobilį su išperkamąja nuoma jie įsigijo dar prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjai niekada neslėpė, jog šį automobilį turi.
2.6. Pareiškėjai nesutinka su kreditorių teiginiais, kuriais jie pareiškėjus apibūdina kaip nesąžiningus, nepatikimus. Teigia, jog jie nuo skolų nebėgo, leido, kad antstoliai didžiąją dalį lėšų nuskaičiuotų nuo vaikui mokamų Sodros pinigų. Tvirtina, kad patys pareiškėjai inicijavo buto pardavimą, norėdami padengti kuo didesnę kredito sumą. Bankroto nutraukimas reikštų jų žlugimą, socialinę atskirtį, būsto praradimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
13. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas kreditorės UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymas ir atsisakyta nutraukti R. S. ir L. S. iškeltą fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi R. S. ir L. S. iškelta fizinio asmens bankroto byla, 2017 m. gegužės 8 d. nutartimi patvirtintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų mokumo atkūrimo planas. Plano duomenimis, bankroto proceso pabaiga numatyta apie 2020 m. gegužės mėnesį, priklausomai nuo plano patvirtinimo datos (teismui planą patvirtinus 2017 m. gegužės 8 d., bankroto proceso pabaiga – 2020 m. gegužės 8d.). Iš plano turinio taip pat matyti, kad per visą bankroto laikotarpį bankrutuojančiųjų asmenų numatomas gauti pajamas sudaro 1000 Eur kas mėnesį, bankrutuojantieji kiekvieną mėnesį turi prievolę į bankroto administratoriaus administruojamą depozitinę sąskaitą įmokėti po 150 Eur (60 Eur bankroto administravimui ir 90 Eur patvirtintų kreditorinių reikalavimų tenkinimui), o patiems bankrutuojantiesiems būtiniems poreikiams tenkinti kas mėnesį skiriama po 850 Eur. Taigi, pagal teismo patvirtintą planą iki 2020 m. gegužės 8 d. jo vykdymui bankrutuojantieji turėjo prievolę sumokėti viso 5 400 Eur (36 mėn. x 150 Eur).
15. Nagrinėjamu atveju, kreditorė, kurios reikalavimų suma vertine išraiška viršija 2/3 nuo visų teismo patvirtintų reikalavimų sumos, teismo prašo nutraukti R. S. ir L. S. iškeltą fizinio asmens bankroto bylą, prašymą grindžiant tuo, jog bankrutuojantys asmenys prašymo pateikimo dienai tinkamai nevykdė plano ir vėlavo į depozitinę banko sąskaitą pervesti 12 361,80 Eur sumą, kuri susidėjo iš 2 879 Eur vėluojamų įmokų pagal mokumo atkūrimo planą bei 9 482,80 Eur papildomai gautų pajamų, kurios taip pat turėjo būti skiriamos kreditorių reikalavimų tenkinimui. Nurodo, kad 9 482,80 Eur papildomai į depozitinę banko sąskaitą pervestina suma buvo apskaičiuota atsižvelgiant į faktines pareiškėjų gautas pajamas nuo plano patvirtinimo iki 2020 m. kovo mėnesio. Teigia, jog bankrutuojantys asmenys plano vykdymo metu, gavę didesnes nei buvo planuota pajamas, jų perviršio jokia dalimi neskyrė papildomam teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimui, o sunaudojo išimtinai savo ir šeimos poreikių tenkinimui, kas rodo jų nesąžiningumą bei kreditorių interesų pusiausvyros pažeidimą.
16. Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino ir atsisakė nutraukti R. S. ir L. S. iškeltą fizinio asmens bankroto bylą. Teismas laikėsi pozicijos, jog pagrindinės kreditorės prašymo patenkinimas ir bankroto bylos nutraukimas būtų akivaizdžiai neproporcinga priemonė kreditorių interesams ginti. Nurodė, jog iki kreditorės prašymo nagrinėjimo teisme pabaigos, bankrutuojantys asmenys visiškai pašalino teismo patvirtintos apimties plano vykdymo pažeidimus ir iki 2020 m. gegužės 8 d. sumokėjo visas plane buvusias nustatytas įmokas teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų daliniam patenkinimui ir savo mokumui atkurti. Taipogi pažymėjo, jog nors bankrutuojantys asmenys plano pakeitimo galimybe tinkamai nepasinaudojo, dėl ko teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2FB-616-633/2020 atsisakė patvirtinti per bankroto administratorių pateiktus plano pakeitimus, nepaneigia teismo konstatuotų aplinkybių, jog bankrutuojančių asmenų pajamų perviršis padidėjusių jų šeimos poreikių tenkinimui buvo naudojamas iš esmės pagrįstai ir jų bei kreditorių interesų pusiausvyros ženkliau nepažeidė. Teismas vertino, jog bankrutuojantieji asmenys buvo sąžiningi, nenustatė jų siekio vengti plano vykdymo.
17. Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padarytomis išvadomis nesutinka, atskirajame skunde teigdama, jog 150 Eur/mėn. įmokos pagal planą buvo nustatytos atsižvelgiant į plano tvirtinimo metu buvusią pareiškėjų finansinę situaciją. Nagrinėjamu atveju, plano įgyvendinimo metu bankrutuojančių asmenų pajamos ženkliai didėjo, buvo gauta daugiau nei 9 000 Eur pajamų. Apeliantės teigimu, papildomai gautų lėšų sumokėjimas į depozitinę banko sąskaitą yra tokia pati svarbi sąlyga tinkamam plano vykdymui, kaip ir plane numatytų minimalių lėšų sumokėjimas į depozitinę banko sąskaitą. Be to, nors nutartyje teigiama, kad pareiškėjai bankroto proceso metu turėjo sveikatos problemų, laikinus nedarbingumus, tačiau esminis dalykas yra pareiškėjų faktiškai gautos pajamos, kurios daugiau nei 9000 Eur viršijo plane numatytas.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus bei atskirojo skundo argumentus, su apeliantės išdėstyta pozicija nesutinka.
19. Visų pirma pažymėtina, kad FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, būtent nuo asmens, kuriam iškelta bankroto byla, sąžiningų pastangų priklauso bankroto plano įvykdymo sėkmingumas, kartu fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Taigi, pirmiausia fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015, 2018 m. vasario 21 d, nutartis civilinėje byloje 3K-3-52-248/2018). Tai reiškia, kad, sprendžiant bet kokius fizinio asmens bankroto proceso metu kilusius klausimus, priskirtus teismo kompetencijai, turi būti taikomos taisyklės dėl bankrutuojančio asmens sąžiningumo vertinimo, skolininko ir kreditorių interesų balanso išlaikymo ir kt.
20. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus. Dėl to fizinio asmens bankroto procedūros tikslas lemia fizinio asmens pareigą rūpintis suderinti savo ir kreditorių interesus, t. y. ieškoti skirtingų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015).
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, teisės normų, reglamentuojančių fizinių asmenų bankrotą, nepažeidė. Pažymėtina, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad plane buvo numatyta 5 400 Eur suma (36 mėn. x 150 Eur), kurią bankrutuojantys asmenys turi sumokėti iki 2020 m. gegužės 8 d. Tuo tarpu, nors prašymo dėl fiziniams asmenims bankroto bylos nutraukimo pateikimo metu (2020 m. balandžio 8 d., teisme užregistruota 2020 m. balandžio 9 d.) visa 5 400 Eur suma dar nebuvo sumokėta, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bankrutuojantieji asmenys likusią nesumokėtą sumos dalį sumokėjo 2020 m. gegužės 6-7 d. d., t. y. iki plane numatyto termino pabaigos. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo išvadai, todėl sutiktina, jog bankrutuojantieji asmenys pašalino plano vykdymo pažeidimus ir įvykdė jame numatytus įpareigojimus. Tuo tarpu aplinkybė, jog bankrutuojantys asmenys likusią mokėti sumą, t. y. 3 200 Eur įmokėjo pasitelkę artimųjų pagalbą, nelaikytina kokiu nors pažeidimu, kadangi svarbu tai, kad iš esmės plane numatytas įpareigojimas – iki 2020 m. gegužės 8 d. sumokėti 5 400 Eur sumą, buvo įvykdytas.
22. Apeliantė atskirajame skunde teigia, jog bankrutuojantieji asmenys gautų lėšų perviršį turėjo skirti kreditorių reikalavimų tenkinimui, tačiau jas išimtinai naudojo savo šeimos poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, viena vertus toks bankrutuojančių asmenų elgesys galėtų būti vertintinas kaip stokojantis rūpestingumo, tačiau kita vertus pati apeliantė, kuri yra pagrindinė bankrutuojančių asmenų kreditorė, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad tos lėšos būtų skiriamos kreditoriams. Vadovaujantis Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, iš 2019 m. sausio 14 d. ir 2019 m. lapkričio 21 d. nutarčių turinio, kuriomis buvo atsisakyta tenkinti bankroto administratoriaus, įpareigoto bankrutuojančių asmenų kreditorių susirinkimo, prašymus dėl fiziniams asmenims iškeltos bankroto bylos nutraukimo, matyti, kad pagrindinis prašymų argumentas buvo tas, jog bankrutuojantys asmenys neįgyvendina kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jų, bankrutuojančių asmenų, mokumo atkūrimo plane numatytų priemonių, t. y. nesilaiko terminų per kuriuos turi atlikti įmokas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors bankrutuojantys asmenys minėtų lėšų perviršio neskyrė kreditorių reikalavimų tenkinimui, o panaudojo išaugusiems savo ir šeimos poreikiams tenkinti, taip pat atsižvelgiant į susidariusio perviršio dydį bei laikotarpį, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuota, kad bankrutuojančių asmenų pajamų perviršis padidėjusių jų šeimos poreikių tenkinimui buvo naudojamas iš esmės pagrįstai ir jų bei kreditorių interesų pusiausvyros ženkliau nepažeidė. Be to, taipogi byloje nenustatyta, kad bankrutuojantieji asmenys būtų nesąžiningi, priešingai – jie teikė duomenis bankroto administratoriui apie pajamas ir išlaidas.
23. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
24. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo nutraukti fizinių asmenų bankroto bylą, kadangi iki pagrindinės kreditorės prašymo išnagrinėjimo teisme, bankrutuojantys asmenys visiškai pašalino teismo patvirtintos apimties plano vykdymo pažeidimus ir iki jame numatytos datos (2020 m. gegužės 8 d.) sumokėjo visas plane buvusias nustatytas įmokas teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų daliniam patenkinimui ir savo mokumui atkurti. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atskirasis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Palikti nepakeistą Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.