- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-25
- Bylos Nr.
- e2A-1319-577/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-44690-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Bujokaitė, Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vegda“, J. Č.
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Kategorijos
- 2.6.1.5Prievolės neįvykdymo teisiniai padariniai
- 2.6.16.10Lizingas
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vegda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vegda“ ir J. Č..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB DNB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs ieškovės teisių perėmėjas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (šio ieškovo reikalavimo teisę perėmė UAB „Gelvora“) prašė priteisti solidariai iš atsakovių UAB „Vegda“ bei J. Č. 18 288,86 Eur skolos ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
1.1. 2013 m. rugsėjo 13 d. AB DNB lizingas ir UAB „Vegda“ sudarė lizingo sutartis Nr. 201309F-12811, Nr. 201309F-12816, Nr. 201309F-12817 (toliau ir - Lizingo sutartys) (šiuo metu ieškovė perėmė reikalavimo teises pagal Lizingo sutartis) dėl priekabos Sommer, važiuoklės Renault Magnum 460.25, priekabos Zremb PC 130 finansinės nuomos. 2013 m. rugsėjo 13 d. AB DNB lizingas ir atsakovė J. Č. sudarė Laidavimo sutartis Nr. 201309F-12811-G1, Nr. 201309F-12816-G1, Nr. 201309F-12817-G1 (toliau ir - Laidavimo sutartys), kuriomis įsipareigojo atsakyti solidariai su pagrindine skolininke - UAB „Vegda“ už tinkamą Lizingo sutarčių vykdymą.
1.2. Atsakovės tinkamai nevykdė mokėjimų pagal Lizingo sutartis, todėl šios sutartys buvo nutrauktos. UAB „Vegda“ grąžino transporto priemones, išskyrus priekabą Sommer. Po sutarčių nutraukimo bankas ieškojo priekabos Zremb PC 130 bei važiuoklės Renault Magnum 460.25 pirkėjų, tačiau ilgą laiką niekas minėto turto nepirko, todėl buvo mažinama pardavimo kaina. 2017 m. gegužės 31 d. lizingo davėjui pavyko parduoti priekabą Zremb PC 130 už 2 057 Eur (įskaitant 357 Eur PVM), o 2017 m. gegužės 31 d. buvo parduota važiuoklė Renault Magnum 460.25 S GV850 už 8 833 Eur (įskaitant 1 533 Eur PVM).
1.3. Ieškovė nurodė, jog Informacijoje apie mokėjimus pagal lizingo sutartis yra pateiktas įsiskolinimų paskaičiavimas pagal kiekvieną Lizingo sutartį, nurodant konkrečias pradelstų mokėjimų ir likusių lizingo mokėjimų sumas. Bendra reikalaujama priteisti suma sudaro 18 288,86 Eur
Atsiliepimas
2. Atsakovės UAB „Vegda“ ir J. Č. prašė atmesti ieškinį. Atsiliepime nurodė, kad:
2.1. Ieškovei grąžintų ir grąžintinos transporto priemonių rinkos vertės yra didesnės nei nurodo ieškovė. Byloje nebuvo atliekamos ekspertizės ar kitaip siekiama nustatyti duomenis apie objektų rinkos vertes sutarčių nutraukimo dieną, nevertinta, kokius realius nuostolius ieškovas patyrė. Nebuvo atskleista informacija apie vykdytą turto pardavimo procesą, lizingo davėjo elgesį ir siekį parduoti daiktą už kuo didesnę kainą.
2.2. Sprendžiant dėl reikalavimų priteisti iš atsakovių įmokas pagal Lizingo sutartis pagrįstumo, iš šių įmokų turėjo būti atimta ieškovui grąžintų lizingo dalykų vertė grąžinimo dieną, tačiau reikalaujamą priteisti sumą ieškovė apskaičiuoja įvertindama po dviejų metų parduotas transporto priemones. Ieškovė nepateikė duomenų, kokius nuostolius patyrė dėl to, kad Lizingo sutartys buvo nutrauktos ir ieškovei buvo grąžinti lizingo objektai. Ieškovė nenurodė ir atsakovės sumokėtos lizingo įmokos, skirtos vertės dengimui. Nustačius, kad atsakovės sumokėtų įmokų suma ir ieškovės susigrąžintų lizingo objektų vertė viršija ieškovės patirtus nuostolius, turto išpirkimo įmokos ar jų dalis, likusi išskaičius ieškovės nuostolius, grąžintina atsakovei restitucijos pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei UAB „Gelvora“ iš atsakovių UAB „Vegda“ ir J. Č. solidariai 18 288,86 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 18 288,86 Eur sumą nuo 2016 m. gruodžio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 4 016,09 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovių lygiomis dalimis 19,02 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nurodė, jog nagrinėtinas ginčas dėl skolos, kurią ieškovė sieja su nesumokėtomis įmokomis (negautomis pajamomis) priteisimo.
5. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti ieškovės Informacija apie mokėjimus pagal Lizingo sutartis, kurioje nurodomas įsiskolinimų paskaičiavimas pagal kiekvieną Lizingo sutartį, juos mažinant turto pardavimo kaina, nurodant konkrečias pradelstų mokėjimų, likusių lizingo mokėjimų sumas, pagal kurią bendra ieškovės negautų pajamų suma yra 18 288,86 Eur. Pažymėjo, kad atsakovės ginčijo sumos pagrįstumą iš esmės tik transporto priemonių didesne kaina nei nurodo ieškovė, tačiau nepateikė objektyvių ir pakankamai įrodymų, kad pačios ėmėsi priemonių realizuoti ginčo transporto priemones už didesnę kainą nei pardavė ieškovė, kad ieškovės sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai yra ginčijami ar negaliojantys, kad ieškovė vilkino parduoti transporto priemones, tuo didindama savo nuostolius. Atkreipė dėmesį, jog atsakovės nenurodė, kur yra ieškovei negrąžinta priekaba Sommer, - tai, teismo nuomone, verčia abejoti atsakovų sąžiningumu. Atsakovės pateiktus duomenis apie skelbimuose nurodomas transporto priemonių kainas teismas laikė nepakankamais įrodymais, kurie paneigia realius ieškovės sudarytus sandorius. Pažymėjo, kad teismas išaiškino šalims teisę teikti papildomus įrodymus, tačiau atsakovės papildomų, specialiomis žiniomis paremtų įrodymų nepateikė. Teismo nuomone, ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti negautas pinigines sumas tiek iki Lizingo sutarčių nutraukimo, tiek po šių sutarčių nutraukimo negautas įmokas, jas kvalifikuojant ir kaip negautas pajamas (nuostolius), nes egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.245-6.249 straipsniai).
6. Teismas, įvertinęs, jog Laidavimo sutartyse ribojimai laiduotojai J. Č. neaptarti, sutartys galioja nuo jų pasirašymo momento iki to momento, kol bus tinkamai įvykdytos Lizingo sutartys, sprendė, jog ieškovė pagrįstai reikalauja taikyti solidariąją atsakomybę atsakovės J. Č. atžvilgiu.
7. Teismas padarė išvadą, jog ieškovei teisinga priteisti 90 procentų išlaidų advokato pagalbai, t. y. iš atsakovių lygiomis dalimis 3 604,59 Eur advokato pagalbai ir 411,50 Eur žyminio mokesčio; atsakovėms jų turėtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Atsakovė UAB „Vegda“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti visiškai; priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias lizingo teisinius santykius bei civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas iš esmės vertino tik ieškovės teiginius ir įrodymus, nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovių pateiktus įrodymus, teiktus paaiškinimus.
8.2. Sprendžiant ginčą turėjo būti nustatyta lizingo įmokų sandara ir išsiaiškinta, kokią įmokų dalį sudarė turto išpirkimo įmokos ir kiek šių įmokų lizingo gavėjas yra sumokėjęs iki lizingo sutarties nutraukimo. Tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, kad lizingo gavėjo sumokėtų įmokų suma ir lizingo davėjo susigrąžinto turto vertė viršija lizingo davėjo patirtus nuostolius, tai sutarties sąlyga, kurioje nustatyta lizingo davėjo teisė negrąžinti lizingo gavėjui turto išpirkimo įmokų, turėjo būti visiškai ar iš dalies netaikoma, o turto išpirkimo įmokos ar jų dalis, likusi išskaičius lizingo davėjo nuostolius, grąžinta lizingo gavėjui restitucijos pagrindu. Iš įmokų turėjo būti atimta ieškovei grąžintų lizingo dalykų vertė grąžinimo dieną, o ne suma, kurią ieškovas gavo po kelių metų realizavęs turtą.
8.3. Atsakovės nebūdamos ginčo transporto priemonių savininkėmis ir faktiškai grąžinusios turtą negalėjo vykdyti šio turto pardavimo, dėl to nepagrįstos teismo išvados apie atsakovų prievolę imtis priemonių realizuoti ginčo transporto priemones. Atsakovės pateikė įrodymus, kad iki grąžinant turtą lizingo bendrovei, buvo pasirašyta pavedimo sutartis su UAB „Baltijos realizacijos centras“ dėl vilkiko Renault Magnum 460.25 ir priekabos Zremb PC 130 pardavimo; nurodyta, jog turto pardavimo kaina 28 900 Eur be PVM, o minimali turto pardavimo kaina 27 000 Eur be PVM. Pagal VŠĮ „Emprekis“ duomenis Renault Magnum 460.25 (2008 m.) ir priekabos Zremb PC 130, vidutinė kaina net 2020 m. spalio mėnesį yra 21 992 Eur be PVM, o su PVM 26 610 Eur, o ne 10 000 Eur. Teismas neanalizavo šių duomenų, tačiau padarė išvadą, jog atsakovės pateikti duomenys nepakankami.
8.4. Ieškovė vengė pateikti informaciją, kodėl turtą pardavė tik 2017 m. gegužės 31 d., kodėl tik po beveik metų atliktas turto vertinimas. Teismas nevertino ieškovės atliktos turto vertinimo ataskaitos, kuomet pasirenkami ženkliai skirtingi palyginamieji objektai nuo vertinamo objekto (dėl ridos). Ataskaitoje nurodyta, jog turto savininkė UAB „Vegda“. Tokios aplinkybės turėjo kelti pagrįstų abejonių dėl jų objektyvumo ir patikimumo. Esant prieštaravimų dėl ieškovės parduoto turto kainos ir esant byloje įrodymų, jog parduoto turto kaina buvo dvigubai didesnė, nesudarė teismui pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės nurodyta suma mažinanti jos patirtus nuostolius yra teisinga.
8.5. Teismas nenustatė grąžinto turto vertės, buvusios sutarties nutraukimo momentu, nors byloje buvo pakankamai įrodymų tokioms aplinkybėms nustatyti, neatskleidė bylos esmės, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.
8.6. Civilinės atsakomybės sąlygos nebuvo bylos nagrinėjimo objektas. Tačiau jeigu teismas manytų, jog yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, atsakovių nuomone, yra pagrindas mažinti priteistinų nuostolių dydį (CK 6.259 straipsnis). Ieškovė nesiėmė pakankamų ir aktyvių veiksmų, kad būtų už realią turto rinkos kainą parduota transporto priemonė. Ieškovė turėtų prisiimti padidėjusių nuostolių riziką, nes jie padidėjo dėl ieškovės neveikimo; byloje nėra objektyvių duomenų, jog faktinė automobilio kaina taip ženkliai skiriasi nuo panašių automobilių rinkos kainos.
Atsiliepimas
9. Ieškovė UAB „Gelvora“ atsiliepime prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimą; priteisti iš atsakovės ieškovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Su UAB „Baltijos realizacijos centras“ sudarytoje Pavedimo sutartyje Nr. LT-2015/11683 nurodyta potenciali turto pardavimo kaina buvo atsakovės pageidaujama gauti turto kaina, tačiau nurodyta kaina neatitiko tokių transporto priemonių rinkos kainos, kadangi nė vienas pirkėjas nebuvo surastas. VŠĮ „Emprekis“ teikiami duomenys yra itin preliminarūs, todėl jais negalima vadovautis. VŠĮ „Emprekis“ oficialiame interneto puslapyje nurodoma, kad pateikiamos transporto priemonių kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu, VŠĮ „Emprekis“ negali garantuoti duomenų, gautų iš nepriklausomų šaltinių tikslumo, patikimumo bei išsamumo, todėl, neprisiima atsakomybės už galimus netikslumus bei kitokius trūkumus. Ieškovės įsitikinimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės nepateikė objektyvių ir pakankamai įrodymų, kad ginčo transporto priemonės galėjo būti realizuotos už didesnę kainą nei pardavė ieškovė.
9.2. Įrodinėjimo pareiga pagrįsti argumentą, jog transporto priemonės galėjo būti realizuotos už didesnę kainą nei pardavė ieškovė, tenka būtent atsakovėms; joms buvo sudaryta galimybė teikti teismui prašymą dėl teismo ekspertizės skyrimo transporto priemonių rinkos vertei nustatyti, tačiau, tokia galimybe atsakovės nepasinaudojo. Taip pat atsakovės galėjo gauti atitinkamą išvadą iš asmens, turinčio specialiųjų žinių bylai aktualioje srityje.
9.3. Teismas transporto priemonių vertę jų grąžinimo ieškovei metu nustatinėjo tinkamai, pagal byloje esančius objektyvius įrodymus, t. y., turto (transporto priemonių) vertinimo ataskaitą bei atitinkamas transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis. Į bylą nepateikta objektyvių įrodymų, jog transporto priemonių vertė jų grąžinimo ieškovei metu buvo kitokia (didesnė), negu vertinimo ar pardavimo dieną, ypač atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės nebuvo eksploatuojamos.
Atsiliepimas
9.4. Byloje nėra įrodymų, kurie galėtų pagrįsti aplinkybę, kad ieškovė vilkino transporto priemonių pardavimą. Laikotarpiu, kuomet ieškovei buvo grąžintos transporto priemonės, krovininių transporto priemonių paklausa buvo nedidelė. Prasidėjus transporto verslo sferos atsigavimui ir paklausai padidėjus, ieškovei pavyko parduoti transporto priemones. Ieškovė suinteresuota kuo greičiau parduoti susigrąžintą turtą ir kuo greičiau sumažinti patirtus nuostolius. Teismo išvada, jog ieškovė nevilkino transporto priemonių pardavimo, teisinga. Ieškovė sutinka su teismo nuomone, jog atsakovė, vykdydama krovinių pervežimo veiklą bei keletą metų naudodamasi transporto priemonėmis, žinojo jų techninę būklę, todėl galėjo inicijuoti potencialių pirkėjų paiešką ir atitinkamus pirkimo pasiūlymus pateikti ieškovei, tačiau tokių veiksmų neatliko. Teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Bylos duomenimis nustatyta, kad AB DNB lizingas ir UAB „Vegda“ 2013 m. rugsėjo 13 d. sudarė lizingo sutartis Nr. 201309F-12811, Nr. 201309F-12816, Nr. 201309F-12817 dėl priekabos Sommer, 2004 m. laidos; važiuoklės Renault Magnum 460.25, 2008 m. laidos ir priekabos Zremb PC 130, 2008 m. laidos, finansinės nuomos. Tą pačią dieną AB DNB lizingas ir atsakovė J. Č. sudarė Laidavimo sutartis Nr. 201309F-12811-G1, Nr. 201309F-12816-G1, Nr. 201309F-12817-G1, kuriomis J. Č. įsipareigojo atsakyti solidariai su pagrindiniu skolininku - UAB „Vegda, už tinkamą Lizingo sutarčių vykdymą. Atsakovėms nesumokėjus susidariusių įsiskolinimų, 2015 m. gruodžio 7 d. lizingo sutartys buvo nutrauktos. Pradinė ieškovė kreipėsi į teismą dėl 22 639,62 Eur skolos ir procesinių palūkanų priteisimo solidariai iš atsakovių UAB „Vegda“ ir J. Č.. Atsakovės byloje buvo pateikusios priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti 2013 m. rugsėjo 13 d. finansinio lizingo sutarčių Nr. 201309F-12811, 201309F-12815, 201309F-12816, 201309F-12817 vienašališką nutraukimą neteisėtu ir nepagrįstu; 2) priteisti iš pradinės ieškovės atsakovei UAB „Vegda“ negautas pajamas - 21 420 Eur; 3) priteisti 3 238,28 Eur sumą, kurią ieškovė be pagrindo gavo dėl UAB „Vegda“ permokos, vykdant prievoles pagal Lizingo sutartis; 4) priteisti atsakovei UAB „Vegda“ 31 340 Eur nuostolius, kuriuos atsakovė patyrė dėl nepagrįsto Lizingo sutarčių nutraukimo, atlyginimą; 5) priteisti atsakovei UAB „Vegda“ iš ieškovės 6 proc. dydžio procesines palūkanas.
Žemesnės instancijos teismas
13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 18 782,02 Eur skolos (kurią sudaro 14 414,91 Eur pradelstų mokėjimų, 3 354,16 Eur delspinigių, 837,50 Eur skolos už negrąžintą turtą bei 175,45 Eur patirtų nuostolių), 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, lygiomis dalimis 2 559,60 Eur bylinėjimosi išlaidas; likusią ieškinio dalį bei atsakovių priešieškinį atmetė.
14. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartimi nutarė: 1) palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo dalį dėl ieškovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, reikalavimo dėl baudos - 5 711,06 Eur priteisimo solidariai iš atsakovių UAB „Vegda“ ir J. Č. atmetimo ir dėl atsakovo UAB „Vegda“ priešieškinyje pareikštų reikalavimų dėl lizingo sutarčių vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nepagrįstu bei negautų pajamų - 3 238,28 Eur priteisimo iš ieškovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, atmetimo; 2) pakeisti sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, reikalavimas dėl delspinigių - 3 354,16 Eur priteisimo solidariai iš atsakovių UAB „Vegda“ ir J. Č. ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip: atmesti ieškinio dalį dėl delspinigių - 3 354,16 Eur priteisimo ieškovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, solidariai iš atsakovių UAB „Vegda“ ir J. Č.; 3) panaikinti kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo dalį ir šią civilinės bylos dalį grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
15. Nagrinėjant bylą iš naujo, ieškovas Luminor Bank AS patikslino ieškinį, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovių 18 288,86 Eur skolą, kurią grindė pateiktu įsiskolinimų paskaičiavimu pagal kiekvieną Lizingo sutartį, nurodydamas konkrečias pradelstų mokėjimų ir likusių lizingo mokėjimų sumas, jas mažindamas už parduotas transporto priemones gauta kaina. 2020 m. rugpjūčio 24 d. Reikalavimo teisių pirkimo ir perleidimo sutarties pagrindu UAB „Gelvora“ perėmė Luminor bank AS reikalavimo teises pagal ginčo sutartis.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė UAB „Vegda“ pateikė apeliacinį skundą.
17. Apeliantės teigimu, sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų priteisti iš atsakovių įmokas pagal lizingo sutartis pagrįstumo, iš šių įmokų turėjo būti atimta ieškovei grąžintų lizingo dalykų vertė grąžinimo dieną, o ne suma, kurią ieškovė gavo po kelių metų realizavusi turtą.
18. Tokią poziciją apeliantė grindžia Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012 esančiais išaiškinimais, kad tais atvejais, kai lizingo sutartyje buvo numatytas nuosavybės teisės perėjimas lizingo gavėjui ir šio mokamų įmokų dalį sudarė turto išpirkimo įmokos, nustatyta, jog nutraukus sutartį sumokėtos įmokos negrąžinamos ir reikalaujama grąžinti daiktą, teismas, kilus ginčui, kad lizingo gavėjui taikoma neproporcinga atsiradusiems nuostoliams atsakomybė, turi nustatyti lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį, atsiradusį dėl sutarties nutraukimo, bei grąžinto turto vertę, buvusią sutarties nutraukimo momentu (ar kitu šalių sutartyje nustatytu momentu, jeigu šalys susitarė kitaip). Nustačius šias aplinkybes, lizingo davėjo nuostolių dydis mažintinas jam grąžinto turto verte bei lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dydžiu.
19. Tačiau kitoje kasacinio teismo nutartyje yra nurodyta, jog turto vertė lizingo sutarties nutraukimo metu ir turto grąžinimo momentu būtų reikšminga tik tuo atveju, jei lizingo davėjas pasirinktų kitokį turto naudojimo būdą, o ne imtųsi priemonių jį parduoti. Tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės <...> ir gautos turto pardavimo kainos <...> (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013).
20. Pažymėtina, jog pagal CK 6.574 straipsnį - kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudotis turtą; toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos; o lizingo gavėjo interesas – įsigyti verslui reikalingą daiktą, jį valdyti ir naudotis taip gaunant pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013). Taigi lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi grynai finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyku esantį daiktą. Lizingo davėjo nuosavybės teisė į lizingo sutarties dalyką atlieka tik lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį tinkamo vykdymo užtikrinimo funkciją: lizingo gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų mokėti periodines įmokas, lizingo davėjas savo nuostolius galėtų padengti realizavęs jam nuosavybės teise priklausantį lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013).
22. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, jo sąžiningas elgesys, bendradarbiavimas ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Taigi lizingo davėjas, perėmęs daiktą, kartu prisiima ir pareigą realizuoti jį už maksimalią kainą (CK 6.259 straipsnis). Dėl to pažymėtina, kad sąžiningumo reikalavimas (CK 6.158 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis) saisto lizingo sutarties šalis ne tik sutarties sudarymo ar vykdymo metu, bet ir po sutarties nutraukimo, nes nuostolių dėl sutarties nutraukimo atsiradimas ir jų dydis gali priklausyti ne tik nuo objektyvių aplinkybių, kurių šalys negali pakeisti, bet ir nuo jų sąžiningo elgesio viena kitos teisių ir pareigų atžvilgiu. Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių, kad išvengtų nuostolių, juos sumažintų ar neleistų jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-155/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-212/2014, 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015).
23. Taigi teismas, byloje nustatęs, kad lizingo davėjas nesąžiningai naudojosi savo teisėmis ir, nutraukęs lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo esminio sutarties pažeidimo, nesiėmė visų galimų ir būtinų priemonių nuostoliams išvengti, turi atsisakyti ginti nesąžiningo asmens teises ir taikyti CK įtvirtintus sąžiningos sutarties šalies (kartu ir laiduotojo) visiško atleidimo nuo sutartinės civilinės atsakomybės ar tokios atsakomybės mažinimo pagrindus (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.259 straipsnis).
24. Atsižvelgiant į paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl transporto priemonių vertės jų grąžinimo metu galėtų turėti įtakos, jeigu, visų pirma, būtų įrodytas tos vertės pokyčio (nuvertėjimo) nuo jo grąžinimo iki pardavimo momento faktas, taip pat ieškovės nesąžiningi veiksmai, kurie lėmė ar padidino jos nuostolius.
25. Apeliantė akcentuoja tai, kad pardavimas vyko beveik po dviejų metų nuo ginčo objektų perdavimo. Iš bylos duomenų matyti, kad transporto priemonės ieškovei perduotos 2015 m. gruodžio 10 d., o parduotos 2017 m. gegužės 31 d., t. y. po daugiau nei vienerių metų ir penkių mėnesių. Taip pat byloje yra įrodymai, jog ieškovė 2016 m. rugsėjo 29 d. užsakė atlikti ginčo turto (Renault Magnum 460.26+trailer Zremb Euro5) vertinimą, kurį atliko UAB „Baltijos realizacijos centras“, Turto vertinimo ataskaitoje nurodęs, jog turto vardinė rinkos vertė yra apie 11 700 Eur (be PVM). Iš pateikto ieškovės darbuotojų el. susirašinėjimo su UAB „Baltijos realizacijos centras“ atstovais, kuriuos ieškovė pasitelkė, siekdama parduoti turtą, matyti, kad ieškovė pradinę pardavimo kainą nurodė 12 900 Eur, vėliau domėjosi turto pardavimo eiga, tačiau gavo informaciją, kad iki kovo mėnesio buvo gautas tik vienas pasiūlymas (klientas siūlė 9 000 Eur +PVM), ieškovė, siekdama parduoti turtą už didesnę, nei pasiūlyta, kainą, siūlė sumažinti skelbime nurodytą kainą iki 11 900 Eur + PVM ir dar palaukti, ir tik neatsiradus pirkėjo, turtą pardavė už pasiūlytą kainą. Tokie duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė (nuo 2016 m. rugsėjo 29 d.) vilkino pardavimą ar ėmėsi kitokių veiksmų, kurie galėjo turėti neigiamą įtaką perimto turto vertei. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant ieškovės elgesį sąžiningumo aspektu, reikšminga tai, kad pradiniame ieškinyje (pareikštas 2016 m. gruodžio 7 d., t. y. tuomet, kai turtas buvo pardavinėjamas) ieškovė neprašė priteisti iš atsakovių po sutarties nutraukimo paskaičiuotų įmokų, todėl akivaizdu, jog vilkinti transporto priemonių pardavimą, žinant, kad dėl to galėtų sumažėti transporto priemonių vertė ir pardavimo kaina (kuria būtų dengiami jos nuostoliai) ieškovei nebuvo tikslinga.
26. Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį į turto vertinimo atlikimo laiką (skundo 10 punkte nurodyta, jog turto vertinimas atliktas beveik po metų). Kaip minėta, turto vertinimas atliktas 2016 m. rugsėjo 29 d., t. y. po daugiau nei devynių mėnesių nuo turto perėmimo momento (2015 m. gruodžio 10 d.), tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien šis faktas neįrodo paties turto nuvertėjimo ir ieškovės nuostolių padidėjimo dėl jos pačios nesąžiningų veiksmų.
27. Atsakovės argumentus dėl turto vertės jo grąžinimo ieškovei metu grindė atsakovės su UAB „Baltijos realizacijos centras“ pasirašyta Pavedimo sutartimi dėl vilkiko Renault Magnum 460.25 (2008 m.) ir priekabos Zremb PC 130 pardavimo už 28 900 Eur be PVM (minimali turto pardavimo kaina 27 000 Eur be PVM), taip pat VŠĮ „Emprekis“ duomenimis (pagal kuriuos Renault Magnum 460.25 (2008 m.) ir priekabos Zremb PC 130 (tentinio furgono su priekaba) vidutinė kaina 2020 m. spalio mėnesį 21 992 Eur be PVM, o su PVM 26 610 Eur). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas šių duomenų nevertino. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai pozicijai.
28. Skundžiamame sprendime nurodyta, jog atsakovo pateikti duomenys apie skelbimuose nurodomas transporto priemonių kainas yra nepakankami įrodymai, kurie paneigtų realius ieškovo sudarytus sandorius, kurie nėra ginčijami.
29. Pažymėtina, kad vien tai, jog teismas detaliai sprendime nepasisakė dėl kiekvieno įrodymo, nereiškia, kad jų nevertino. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; kt.).
30. Apeliaciniame skunde pakartotinai aptartas pateiktų įrodymų turinys nepaneigia paminėtų teismo išvadų. Apeliantė neatskleidė aplinkybių, kaip buvo nustatoma Pavedimo sutartyje nurodyta transporto priemonių pardavimo kaina. Duomenys, kad buvo atliktas turto vertinimas, nepateikti, todėl nėra pagrindo nepritarti ieškovės atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad paminėtoje sutartyje nurodyta potenciali turto pardavimo kaina iš esmės buvo tik atsakovės pageidaujama gauti turto kaina. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovių Pavedimo sutartis buvo sudaryta su ta pačia bendrove, kuri 2016 m. rugsėjo 29 d. atliko turto įvertinimą bei jį realizavo. Duomenų, kad vertinimo akte yra transporto priemonės techninės būklės neatitikimų, nurodytų 2015 m. gruodžio 10 d. perdavimo akte, apeliantė nenurodė; objektyvių įrodymų, kad ginčo turtas per šį laikotarpį savaime galėjo nuvertėti/nuvertėjo (ir kiek), taip pat nepateikė. Atsakovė neneigia, jog pirmosios instancijos teismas siūlė teikti papildomus, specialiomis žiniomis paremtus, įrodymus, tačiau atsakovės šia teise nepasinaudojo.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo ir atsakovių pateiktais VšĮ „Emprekis“ duomenimis, kadangi jie nepatvirtina būtent ginčo turto rinkos kainos, t. y. ji nurodyta neatsižvelgiant į konkretaus automobilio būklę, nusidėvėjimą ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. gruodžio 10 d. Turto priėmimo akte tarp išvardinti apžiūros metu nustatyti defektai, įskaitant tai, jog neveikia salono šildymas, sudužęs priekinis stiklas, skydelis indikuoja variklio klaidas, neveikia Adblue sistema ir kt.
32. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su transporto priemonių verte, atkreipia dėmesį, jog su priešieškiniu atsakovės pateikė skelbimus, iš kurių matyti, jog 2008 metų gamybos vilkikus Renault Magnum 460 (be priekabos) be defektų buvo siūloma parduoti už 12 900 Eur kainą, be to, skelbimų turinys savaime nepatvirtina, kad už tokią kainą jie ir buvo parduoti.
33. Taigi, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovės nepateikė objektyvių ir pakankamai įrodymų, kad ginčo transporto priemonės galėjo būti realizuotos už didesnę kainą, nei pardavė ieškovė. Nenustačius, kad ieškovė nesiėmė pakankamų ir aktyvių veiksmų, kad būtų už realią turto rinkos kainą parduotos transporto priemonės, nėra pagrindo taikyti CK 6.259 straipsnio nuostatų ir mažinti nuostolių dydį.
34. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021m. vasario 22d. nutartimi atsakovei (apeliantei) UAB „Vegda“, buvo atidėtas 261Eur žyminio mokesčio sumokėjimas iki apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš jos valstybei priteistinas 261 Eur žyminis mokestis (CPK 96 straipsnis).
35. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
36. Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės(apeliantės) UAB „Vegda“ (juridinio asmens kodas 174985492) valstybei 261 Eur (du šimtus šešiasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio.