Panevėžio apygardos teismo sprendimas, e2A-54-212/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-02-27
Bylos Nr.: e2A-54-212/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-20370-2018-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Zina Mickevičiūtė
Ieškovas: V. N.
Atsakovas: A. G., G. P.
Trečiasis asmuo: G. G.

Civilinė byla Nr. e2A-54-212/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20370-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.2.9.1; 2.6.8.7; 2.6.8.11.3; 3.3.1.20

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 27 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zinos Mickevičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės ir Birutės Valiulienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-895-820/2019 pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovams A. G. ir G. P., trečiajam asmeniui G. G. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir pirkėjo teisių perkėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. N. (toliau – ir ieškovas) prašė: 1) pripažinti 2018 m. kovo 22 d. atsakovų A. G. (toliau – ir atsakovė, dovanotoja) ir G. P. (toliau – ir atsakovas, apdovanotasis) sudarytą 9011/100000 dalių negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį (toliau – ir dovanojimo sutartis) niekine ir negaliojančia ab initio; 2) perkelti ieškovui V. N. 9011/100000 dalių negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), priklausiusios A. G., pirkėjo teises ir pareigas, perduodant ieškovui pirmenybės teisę pirkti minėtas patalpas, o atsakovei A. G. priteisiant jų vertę – 650 Eur; 3) priteisti procesines palūkanas iš atsakovų; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė gyvena tame pačiame daugiabučiame name (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pastatas). Patalpa, dėl kurios dalių perleidimo šioje civilinėje byloje yra reiškiamas reikalavimas – pastate esanti 32,94 kv. m ploto negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė (toliau – ir ginčo patalpa). Ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso didžioji dalis (79 proc.) ginčo patalpos, todėl ginčo patalpos bendraturčiams, nesutariant dėl bendro turto valdymo, ieškovas inicijavo civilinę bylą Nr. e2-3159-807/2018 dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. 2018 m. balandžio 2 d., po minėtos civilinės bylos iškėlimo, ieškovas sužinojo, kad dovanotoja 2018 m. kovo 22 d. neatlygintinai perleido dovanotojos bendrosios dalinės nuosavybės teise valdytos ginčo patalpos dalis ne patalpos bendraturčiui, o su ginčo patalpa nesusijusiam, pastate nuosavybės teise jokių kitų patalpų nevaldžiusiam asmeniui – apdovanotajam (atsakovui). Dovanotojos valdytos ginčo patalpos dalys apdovanotajam buvo neatlygintinai perleistos po to, kai ieškovas dovanotojai pateikė 2017 m. spalio 4 d. pasiūlymą dėl ieškovo su dovanotoja bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų patalpų dalių įsigijimo iš dovanotojos ir, nesulaukęs dovanotojos reakcijos, inicijavo civilinę bylą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Dovanotoja pati nepasiūlė ieškovui įsigyti dovanotojai priklausančių ginčo patalpos dalių. Ieškovo manymu, dovanotoja ginčo patalpos dalis dovanojimo sutarties formos sandoriu apdovanotajam perleido tik tam, kad būtų išvengiama dovanotojos teisinių prievolių ieškovui vykdymo ir tokiu būdu būtų pažeistos ieškovo, kaip patalpos bendraturčio bei dovanotojos kreditoriaus, teisės. Be to, tokiu būdu iš esmės buvo paneigtos bendraturčių teisės bei nukrypta nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, jog perleidžiant bendrąją daline nuosavybės teise valdomą turtą, turi būti siekiama sumažinti bendraturčių skaičių, tokiu būdu siekiant palengvinti nuosavybės valdymą bei administravimą.

3. Taip pat nurodė, jog dar iki civilinės bylos Nr. e2-3159-807/2018 iškėlimo dovanotoja neatlygintinai perleido jai priklausiusį didelės vertės nekilnojamąjį turtą – butą, esantį pastate, bei žemės sklypą 2017 m. gegužės 15 d. giminaičiui Z. P. G.. Ieškovo manymu, dovanotoja šį turtą neatlygintinai perleido vėlgi siekdama išvengti savo prievolių ieškovui įvykdymo.

4. Paaiškino, jog šalių tarpusavio santykiai yra ganėtinai įtempti. Dovanotojos agresija ieškovo atžvilgiu pasireiškia tiek naudojantis teisinėmis priemonėmis ir nepagrįstai reiškiant įvairiausius skundus bei inicijuojant civilines bylas, tiek, nepaisant garbaus dovanotojos amžiaus, netgi ieškovo atžvilgiu naudojant tiesioginę fizinę agresiją. Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-187-256/2017 2017 m. gegužės 30 d. priėmė nuosprendį, kuriuo atsakovė yra pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės apribojimu bei įpareigota iš dalies atlyginti ieškovui neturtinę žalą. Dėl dovanotojos nepagrįstai inicijuotų civilinių bylų bei nusikalstamos veikos iš dovanotojos ieškovo naudai buvo priteistos sumos dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei žalos atlyginimo. Ieškovui buvo išduoti šie vykdomieji raštai dėl piniginių sumų išieškojimo iš dovanotojos: 2017 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. PK-2237-1017/2016 išduotas vykdomasis raštas dėl 300 Eur išieškojimo; 2017 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. PK-2237-1017/2016 išduotas vykdomasis raštas dėl 200 Eur išieškojimo; 2017 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1242-141/2016 išduotas vykdomasis raštas dėl 405 Eur išieškojimo.

5. Akcentavo, kad dovanotoja jo atžvilgiu yra inicijavusi dviženklį skaičių nepagrįstų teisminių procesų, kuriuose dažnai dalyvavo ir apdovanotasis, kuris teisminiuose procesuose dalyvavo tiek kaip dovanotojos atstovas, tiek kaip vienos iš pastato bendraturčių (nepilnametės dukros) įstatyminis atstovas. Civilinėje byloje Nr. 2-1242-141/2016 dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo dovanotoją atstovavo apdovanotasis, kuris toje pačioje byloje veikė ir kaip įstatyminis jo nepilnametės dukros atstovas, bet tuo pačiu metu atstovavo ir ieškovę A. G.. Vienu metu byloje veikdamas kaip skirtingų šalių atstovas, atsakovas siekė tokiu būdu panaikinti jo paties patvirtintą nekilnojamo turto perleidimo sutartį. Šie faktai patvirtina, jog apdovanotasis, naudodamasis konfliktiniais dovanotojos ir ieškovo santykiais, pažeisdamas ieškovo teises neteisėtomis priemonėmis, siekė užvaldyti pastate esančias patalpas.

6. Pažymėjo, jog dovanotoja visose civilinėse bylose nuolat akcentuoja itin sudėtingą savo finansinę padėtį, tačiau perleidžia visą savo didelės vertės turtą neatlygintinai. Dovanotoja, deklaruodama, jog vienintelis jos pajamų šaltinis yra nedidelė pensija, jai priklausiusį nekilnojamojo turtu ne sumažina savo prievoles ieškovui, o šį turtą neatlygintinai perleidžia su dovanotoja net giminystės ryšiais nesusijusiam asmeniui. Ginčijamas sandoris yra akivaizdžiai apsimestinis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 1.87 straipsnis), nes šio sandorio šalys (atsakovai) juo siekia pridengti realiai tarp šalių sudaromą pirkimo-pardavimo sandorį, o ginčijamo sandorio forma yra naudojama tik tam, kad ieškovas negalėtų pasinaudoti savo – ginčo patalpos bendraturčio teisėmis. Ieškovo manymu, ginčijamas sandorio neatlygintinumas yra išimtinai formalus, nes realiai dovanotoja iš apdovanotojo yra gavusi atlyginimą už perleidžiamą nekilnojamąjį turtą. Ginčijamu sandoriu dovanotoja faktiškai atsiskaitė už apdovanotojo, atstovaujant dovanotoją, jau suteiktas bei dar teiktinas teisines paslaugas. Ginčijamu neatlygintinu sandoriu buvo siekiama pridengti faktiškai sudarytą atlygintiną sandorį, todėl ginčijamas sandoris yra pripažintinas negaliojančiu ab initio.

7. Akcentavo, jog dovanotojai priklausiusių ginčo patalpos dalių, kurios ginčijamu sandoriu buvo perleistos apdovanotojui, vertė yra 650 Eur (ieškovas už šias patalpas siūlė sumokėti 651,01 Eur). Tai patvirtina, kad ieškovo dovanotojai, teikiant pasiūlymą dėl turto perleidimo ir teismine tvarka reiškiant reikalavimą dėl atidalijimo, taikyta turto kainos apskaičiavimo metodika bei pasiūlyta kaina atitinka (ir netgi viršija) dovanotojos savarankiškai nustatytą turto vertę.

8. Ieškovo nuomone, kadangi ginčijamas sandoris buvo sudarytas pažeidžiant imperatyvias CK įtvirtintas normas, todėl yra niekinis ir negaliojantis CK 1.81 straipsnio pagrindu, taip pat pripažintinas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Ieškovo neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į dovanotoją yra pagrįsta teismų išduotais vykdomaisiais raštais, kurie nėra įvykdyti. Ginčijamu sandoriu neatlygintinai yra perleidžiamas dovanotojai priklausantis nekilnojamasis turtas ir šiuo sandoriu yra dar labiau pabloginama dovanotojos finansinė padėtis ir sudaroma situacija, kai ieškovo galimybė išsiieškoti įsiskolinimą iš dovanotojos yra visiškai panaikinama. Dovanotoja neturėjo jokios pareigos sudaryti šį formaliai neatlygintiną sandorį, kuriuo buvo perleistas dovanotojai priklausęs turtas. Dovanotoja ne tik žinojo, bet ir sąmoningai siekė, kad šiuo ginčijamu sandoriu būtų pažeisti ieškovo interesai. Apdovanotojas atstovavo dovanotoją antstolio kontoroje, todėl jam buvo žinoma apie sudaromo sandorio nesąžiningumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo V. N. atsakovui G. P. 1‘136 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybės naudai 27,83 Eur bei 396,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

10. Teismas sprendė, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovas prašė nenagrinėti ieškinio actio Pauliana pagrindu, todėl bylos šiuo pagrindu nenagrinėjo.

11. Nustatė, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių ieškovo teiginį, jog atsakovė siūlė jam sudaryti apsimestinį pastato rūsio patalpų dovanojimo sandorį, nors realiai norėjo jį parduoti, be paties ieškovo paaiškinimų, byloje nėra, todėl ieškovo teiginį, jog atsakovė siekė ieškovui apsimestiniu sandoriu perleisti nekilnojamą turtą, atmetė, kaip neįrodytą.

12. Taip pat nustatė, jog byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų veikęs atsakovės vardu antstolės D. P. kontoroje. Nurodė, jog ta aplinkybė, kad atsakovas civilinėje byloje Nr. e2-1242-141/2016, atstovaudamas atsakovę dukrą, sutiko su ieškovės (A. G.) teiginiais, neįrodo, jog egzistavo tariamas susitarimas tarp atsakovės ir atsakovo dėl atlygintinos dovanojimo sutarties ateityje (po maždaug dviejų metų) sudarymo. Civilinėse bylose Nr. e2-18322-430/2016 (2017 metais bylos pakeistas bylos Nr. e2-847-430/2017), Nr. e2-12639-910/2017 (2018 metais bylos pakeistas bylos Nr. e2-4200-910/2018), Nr. e2-3168-808/2018 atsakovas atstovavo daugelį bendraieškovių, tame tarpe ir savo dukrą, ir atsakovę. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas kitiems bendraieškoviams būtų teikęs atlygintinę teisinę pagalbą. Aplinkybė, jog kasacinėje instancijoje vienoje byloje viena iš septynių bendraieškovių sumokėjo atsakovui už atsiliepimą į kasacinį skundą pateikimą, nepaneigia fakto, jog daugumai bendraieškovių, tame tarpe ir atsakovei šioje byloje, atsakovas teikė neatlygintinas teisines paslaugas. Apeliacinį skundą atsakovas surašė byloje, kurioje teikė atstovavimo paslaugas pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl atstovavimo pirmoje instancijoje. Dėl nurodyto sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovė ir atsakovas buvo sutarę dėl atlygintinų teisinių paslaugų teikimo, todėl tokius ieškovo teiginius atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

13. Akcentavo, kad tarp ieškovo ir atsakovės yra konfliktiški santykiai: tarp ieškovo ir atsakovės buvo pradėta apie dvidešimt įvairių bylų Vilniaus miesto apylinkės teisme laikotarpiu nuo 2016 metų iki šiol. Ieškovas yra verslininkas, o atsakovė pensininkė, negaunanti kitų pajamų, išskyrus senatvės pensiją, todėl akivaizdu, jog jų finansinės galimybės yra labai skirtingos. Tarp atsakovės ir atsakovo yra geri kaimyniniai santykiai, besitęsiantys ne vienerius metus, jie turi bendrų interesų. Todėl sutiko su atsakovės nurodytais motyvais sudaryti dovanojimo sutartį.

14. Sprendė, jog šioje byloje jokių susitarimų dėl atsakovo teisinių paslaugų teikimo atsakovei už atlygį – nekilnojamu turtu, nenustatyta, todėl negalima daryti išvados, kad dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris ir ieškovo reikalavimą atmetė. Atmetus pagrindinį reikalavimą, atmetė ir išvestinius reikalavimus, nes jie kildinami iš pagrindinio.

15. Taip pat sprendė, jog ieškovas reiškia reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestine, t. y. specialios teisės normos pagrindu, todėl ginčui taikytina specialioji teisės akto norma ir pasekmes sukelia šios normos pažeidimas, kuris yra savarankiškas. Ieškovas nenurodė ieškinyje faktinio pagrindo savarankiškam CK 1.81 straipsnio taikymui, todėl ieškovo ieškinį šiuo pagrindu atmetė.

16. Nustatė, kad ieškovas apie dovanojimo sandorį sužinojo 2018 m. balandžio 2 d., o ieškinį pateikė 2018 m. liepos 2 d. Sprendė, kad įstatymo nustatytas trejų mėnesių ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl atsakovų argumentus dėl ieškinio senaties praleidimo atmetė kaip nepagrįstus (CK 4.79 straipsnio 3 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

17. Ieškovas V. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2019 m. balandžio 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų patenkinti visa apimtimi: pripažinti 2018 m. kovo 22 d. atsakovų sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 1-321 apsimestiniu sandoriu (niekiniu ir negaliojančiu ab initio); pripažinti ginčijamą sandorį pirkimo-pardavimo sutartimi bei perkelti apeliantui pirkėjo teises ir pareigas, kylančias iš pridengtojo ginčo patalpos dalių pirkimo-pardavimo sandorio; priteisti apeliantui iš atsakovų 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo ginčijamo sandorio vertės; pagal į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, priteisti iš atsakovų apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Nurodo, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, padarė teisės taikymo ir faktų vertinimo klaidų, pažeidė rungimosi, įrodymo pareigos paskirstymo, šalių lygiateisiškumo, dispozityvumo principus. Sprendimas buvo priimtas ignoruojant byloje surinktų įrodymų visetą bei neatliekant bylai reikšmingų aplinkybių teisinio vertinimo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu bei pagrįstu teismo sprendimu ir yra naikintinas, apeliacinės instancijos teismui iš esmės išnagrinėjant bylą ir priimant naują sprendimą.

19. Akcentuoja, kad į bylą yra pateikęs daugiau nei pakankamai įrodymų, patvirtinančių reiškiamų reikalavimų pagrįstumą, tačiau, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, rėmėsi išimtinai vien tik atsakovų deklaratyviais teiginiais.

20. Tvirtina, kad jo galimybės tiesioginiais įrodymais pagrįsti civilinėje byloje reiškiamą reikalavimą buvo apribotos. Siekdamas, kad būtų atskleistos visos šiai civilinei bylai reikšmingos aplinkybės ir civilinė byla būtų išsamiai išnagrinėta, apeliantas per teismo papildomiems prašymams pateikti nustatytą terminą 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo bei liudytojų šaukimo, kuriuo prašė byloje šaukti liudytoja notarę (G. K.), patvirtinusią tiek ginčijamą sandorį, tiek dovanojimo sandorį, kuriuo su apdovanotoju susijusiam trečiajam asmeniui, pažeidžiant apelianto, kaip patalpos bendraturčio teises, buvo perleistos tos pačios patalpos dalys. Akivaizdu, kad notarė turėjo informacijos, kuri yra susijusi tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai su ginčijamu sandoriu susijusiomis aplinkybėmis, kurios leistų atskleisti tikruosius ginčijamo sandorio sudarymo motyvus (dovanojimo priežastis ar jų nebuvimą), tačiau teismas, nepateikęs detalesnės argumentacijos, neskundžiama 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi atsisakė tenkinti apelianto prašymą byloje liudytoja apklausti minėtą notarę. Netenkinęs apelianto prašymo byloje liudytoja apklausti ginčijamą sandorį bei kitus susijusius sandorius patvirtinusią notarę, priimdamas skundžiamą sprendimą, šią aplinkybę teismas panaudojo prieš apeliantą. Mano, kad tokį sprendimą teismas galėjo priimti tuo atveju, jeigu vertino, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka apelianto nurodytoms faktinėms aplinkybėms pagrįsti.

21. Akcentuoja, jog ginčo patalpos dalys susijusių asmenų (apdovanotojo ir trečiojo asmens) buvo įsigytos koordinuotais dovanojimo sutarties formos sandoriais tam, kad būtų paneigta apelianto (ginčo patalpos bendraturčio) teisė pirmumo teise įsigyti perleidžiamas ginčo patalpos dalis, o dovanotoja ginčo patalpas neatlygintinai perleido dar ir dėl to, kad nebūtų vykdomos dovanotojos finansinės prievolės apeliantui.

22. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog apeliantas prašė nenagrinėti bylos actio Pauliana pagrindu, neatitinka tikrovės, kadangi tokio prašymo bylos nagrinėjimo metu jis neteikė. Dovanotoja tik šios civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu padengė įsiskolinimus apeliantui pagal vykdomuosius raštus, kurie apelianto buvo perduoti priverstiniam vykdymui, tačiau dovanotojos nebuvo vykdomi.

23. Atkreipia dėmesį, jog 2019 m. kovo 19 d. vykusio teismo posėdžio metu apdovanotojo atstovas, kaip vieną iš apdovanotojo motyvų, dėl kurio apdovanotojas su dovanotoja sudarė ginčijamą sandorį, nurodė siekį sujungti apdovanotojo iš dovanotojos įgytas ginčo patalpos dalis su trečiojo asmens iš A. ir R. A. įgytomis ginčo patalpų dalimis. Trečiasis asmuo ginčo patalpos dalis įgijo praėjus dvidešimt aštuonioms dienoms po to, kai ginčijamu sandoriu ginčo patalpos dalis įgijo apdovanotasis, t. y. apdovanotasis ginčo patalpos dalis įgijo dvidešimt aštuoniomis dienomis anksčiau nei trečiasis asmuo. Taigi, apdovanotojo atstovo pateikta informacija patvirtina, kad apdovanotasis su trečiuoju asmeniu koordinuotais veiksmais siekė įgyti ginčo patalpos dalis, nes apdovanotasis dar prieš įsigydamas ginčo patalpos dalis iš dovanotojos žinojo, kad ginčo patalpos dalis įgis ir trečiasis asmuo.

24. Akcentuoja ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu apdovanotasis tiesiogiai buvo nurodęs kitą ginčo patalpos dalių įgijimo motyvą – sudaryti papildomus suvaržymus apeliantui naudotis bei disponuoti jam pastate priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Siekdamas šių tikslų, aktyviai naudojasi patalpos bendraturčio statusu. Apdovanotasis ginčo patalpos dalis įgijo 2018 m. kovo 22 d., o jau 2018 m. gegužės 25 d. (praėjus 64 kalendorinėms dienoms), kaip vienas iš pastato bendraturčių (bendrosios dalinės nuosavybės teise valdydamas 2,99 kv. m ginčo patalpos ploto) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl apeliantui išduoto statybos leidimo ginčijimo. Apelianto nuomone, tiek ginčijamu sandoriu įgyjant ginčo patalpos dalis, tiek naudojantis apdovanotojui įsigytomis ginčo patalpos dalimis taip, kad būtų nepagrįstai suvaržytos apelianto teisės naudotis bei disponuoti pastate apelianto valdomą ženkliai didesnės apimties nekilnojamąjį turtą, yra veikiama piktnaudžiaujant subjektinėmis teisėmis. Todėl atsakovų interesai neturėtų būti ginami, juos supriešinant su apelianto, kuris šioje byloje siekia apginti nepagrįstai pažeistas savo teises, interesais.

25. Nurodo, kad į bylą yra pateikęs rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad sudarant ginčijamą sandorį dovanotoja de facto atsiskaitė už apdovanotojo dovanotojai teiktas teisines paslaugas. Apdovanotasis dovanotajai, nesikreipus į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, teikė teisinės paslaugas šiose civilinėse bylose: Nr. e2-1242-141/2016 apeliacinėje instancijoje (atstovavo dovanotoją, kuri teikė apeliacinį skundą), Nr. e2-18322-430/2016, Nr. e2-12639-910/2017 ir Nr. e2-3168-808/2018. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad apdovanotasis kitoje civilinėje byloje, kurioje apeliantas ginčija A. ir R. A. ir trečiojo asmens sudarytą ginčo patalpos dalių dovanojimo sandorį, imsis atstovauti trečiąjį asmenį. Tai jau antras atvejis, kai apdovanotasis imasi atstovauti asmenis bylose, kuriose jis pats turi savo asmeninį interesą: apdovanotasis civilinėje byloje Nr. e2-1242-141/2016, kurioje dovanotoja ginčijo apdovanotojo dukters vardu paties apdovanotojo su apeliantu sudarytą Rūsio patalpos dalių pirkimo-pardavimo sandorį, veikė tiek kaip dovanotojos (ieškovės) atstovas, tiek kaip dukters (atsakovės) atstovas pagal įstatymą. Apeliantui kitoje civilinėje byloje Nr. e2-1055-534/2019 ginčijant tarp A. ir R. A. bei trečiojo asmens sudarytą ginčo patalpos dalių dovanojimo sandorį, 2019 m. balandžio 8 d. apdovanotasis sudarė atstovavimo sutartį dėl atsiliepimo į apelianto minėtoje civilinėje byloje pateiktą apeliacinį skundą parengimo. Pabrėžia, kad apdovanotasis pats yra nurodęs, jog ketina ginčijamu sandoriu įsigytas ginčo patalpos dalis sujungti su trečiojo asmens įsigytomis ginčo patalpos dalimis, kurių įsigijimo sandorį apeliantas ginčija kitoje civilinėje byloje. Taip pat akcentuoja, kad trečiasis asmuo yra apdovanotojo dukters pusseserė, kuri gyvena kartu su apdovanotojo dukra, apdovanotojo dukrai priklausančiame bute. Apdovanotasis už procesinio dokumento (apeliacinio skundo) parengimą trečiajam asmeniui pateikė sąskaitą 1‘028,50 Eur sumai. Tai tik dar kartą patvirtina, kad atsakovų deklaratyvūs teiginiai dėl tariamai neatlygintinai apdovanotojo teiktų teisinių paslaugų yra visiškai nepagrįsti.

26. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė faktinėmis aplinkybės nepagrįstą išvadą, kad dovanotojai apeliacinį skundą atsakovas surašė byloje, kurioje teikė atstovavimo paslaugas pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl atstovavimo pirmoje instancijoje, kadangi tokios pačios kategorijos procesinio dokumento parengimas artimam asmeniui (trečiajam asmeniui), su kuriuo apdovanotasis turi aiškiai išreikštą asmeninį interesą, buvo įkainotas 1‘028,50 Eur suma.

27. Pažymi, jog nekvestionuoja advokato teisės teikti klientams paslaugas neatlygintinai (pro bono). Tačiau akcentuoja, kad pro bono paslaugų teikimas yra išimtis iš bendrosios taisyklės, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – AĮ) 50 straipsnio 1 dalyje. Tuo atveju, jeigu yra naudojamasi išimtimi iš bendrosios taisyklės, tai turi būti aiškiai nurodyta. Šiuo atveju 2016 m. kovo 1 d. atstovavimo sutartyje to nebuvo nurodyta.

28. Atkreipia dėmesį, jog apdovanotojas į bylą yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-472-916/2017, kurioje kasacinis teismas aiškiai konstatavo priešingas aplinkybes nei skundžiamame sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, t. y. jog ieškovai teikė bendrą atsiliepimą į kasacinį skundą, kurį pasirašė advokatas G. P.. Be to pirmosios instancijos teismas painioja dvi skirtingas faktines aplinkybes: faktą, kad apdovanotasis dovanotojai teikė atlygintines paslaugas, su vertinimu, kas turėtų sumokėti apdovanotojui už konkrečias teisines paslaugas ir tam tikrose bylose (baudžiamojoje byloje bei civilinės bylos Nr. e2-1242-141/2016 (tik pirmojoje instancijoje)) dovanotojai teiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Apeliantas niekada neteigė, kad mokėjimus už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus turi atlikti apdovanotoji. Apeliantas akcentavo, kad apdovanotojai buvo teikiamos atlygintinės teisinės paslaugos, kurias teikė apdovanotasis, o už dalį dovanotojai suteiktų atlygintinių paslaugų su apdovanotoju buvo atsiskaityta ginčijamo sandorio pagrindu, tariamai neatlygintinai perleidžiant ginčo patalpos dalis. Absoliučioje daugumoje civilinių bylų apdovanotasis atstovavimo paslaugas teikė be Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų.

29. Mano, kad sprendime nepagrįstai teigiama, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl gerų dovanotojos ir apdovanotojo kaimyninių santykių, kadangi apdovanotasis negyvena ir negyveno pastate, po ginčijamo sandorio sudarymo, tiek apdovanotasis, tiek dovanotoja pastate bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su apeliantu valdo itin nedideles skirtingų patalpų dalis: apdovanotasis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 2,99 kv. m ginčo patalpos (kurios 26,17 kv. m priklauso apeliantui), o dovanotoja bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 2,01 kv. m rūsio patalpos (kurios 31,90 kv. m priklauso apeliantui). Atsakovės inicijuota civilinė byla Nr. e2-256-807/2019 ir procesinis elgesys minėtoje byloje akivaizdžiai paneigia teismo deklaratyvius teiginius, kad dovanotoja ginčo patalpos dalis apdovanotojui perleido, nes norėjo nebeturėti turto pastate, norėjo išvengti bet kokių teisinių santykių su apeliantu ar, kad dovanotojai yra sunku bylinėtis su apeliantu.

Atsiliepimas

30. Atsakovė A. G. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį procesą pagal V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo nutraukti, priteisti valstybei atsiliepimo į apeliacinį skundą ruošimo išlaidas.

31. Nurodo, jog kadangi sprendime aiškiai nurodytas apskundimo terminas ir tai, kad apeliacinis skundas ruoštas 2019 m. gegužės 6 d. (data ant apeliacinio skundo), jį ruošė ir pasirašė apelianto atstovas, apeliacinis skundas teismui įteiktas 2019 m. gegužės 7 d., t. y. praleidus terminą ir neprašant jo atnaujinti, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 315 straipsnio 5 dalies nuostatos, numatančios, kad jeigu šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas ir priimama nutartis grąžinti žyminį mokestį.

32. Nesutinka su apelianto argumentu, kad jo galimybės tiesioginiais įrodymais pagrįsti civilinėje byloje reiškiamą reikalavimą buvo apribotos, o apelianto pateikti netiesioginiai įrodymai buvo nepakankami reiškiamam reikalavimui įrodyti.

33. Mano, kad teismas pagrįstai netenkino prašymo šaukti liudytoja notarę, patvirtinusią ginčijamą sandorį (G. K.), kadangi ieškovas prašė kviesti liudytoją patvirtinti tai, kad ši sutiko patvirtinti apsimestinį sandorį, tačiau nepatvirtino.

34. Nurodo, kad jokio turto perleisti apeliantui neplanavo ir į bylą pateikta Nekilnojamojo turto registro suvestinė to neįrodo – niekada ieškovui nesiūlė sudaryti apsimestinio sandorio. Todėl teismas pagrįstai ieškovo teiginį, kad atsakovė siekė ieškovui apsimestiniu sandoriu perleisti nekilnojamą turtą, atmetė kaip neįrodytą.

35. Taip pat mano, jog ieškovas neįrodė, kad ginčijama dovanojimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento. Apeliaciniame skunde esanti ginčui reikšmingų asmenų ryšių schema nepagrindžia apelianto teiginių ir neįrodo, kad dovanojimo sutartis apsimestinė.

36. Pažymi, jog dovanojimo sandoriu nebuvo siekiama pridengti kitą sandorį. Palėpė jai nereikalinga, todėl ją padovanojo. Dovanojimo sandoris patvirtintas notariškai, jai išreiškus tikrąją valią – padovanoti turtą. Tokią teisę jai suteikia įstatymas. Ieškovo pozicija, kad dovanojimo sandoriu yra atsilyginta už teisines paslaugas, yra niekuo nepagrįsta prielaida.

37. Teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas prašė nenagrinėti bylos actio Pauliana ieškinio pagrindu, nes byloje pateikti įrodymai, kad ji nėra skolinga ieškovui, o ieškovas nėra jos kreditorius, todėl ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Būtent dėl šių aplinkybių teismo metu savo reikalavimo ieškovas nebepalaikė.

38. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog byloje pateikti rašytinai įrodymai patvirtina, kad pagal ginčijamą sandorį dovanotoja de facto atsiskaitė už apdovanotojo dovanotojai teiktas teisines paslaugas – tokių įrodymų nėra ir negali būti – dovanojimo sandoris neatlygintinas. Apie apelianto ginčą kitoje civilinėje byloje Nr. e2-1055-534/2019, kurioje advokatas G. P. sudarė atstovavimo sutartį, jai nėra žinoma. Nors apeliantas nurodo, kad prieš teikiant apeliacinį skundą apeliantui tapo žinomos naujos aplinkybės, kurios apelianto manymu, pagrindžia apelianto argumentus, tačiau įrodymų apie naujas aplinkybes su apeliaciniu skundu neteikia. Apelianto motyvai, kad apdovanotasis už procesinio dokumento (apeliacinio skundo) parengimą artimam asmeniui pateikė sąskaitą, kurios suma yra net 1‘028,50 Eur, jo vertimai ir pastebėjimai apie apdovanotojo dovanotojai teiktas teisines paslaugas, nurodymai, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apdovanotojo teisinių paslaugų įkainiai (Trečiasis asmuo už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 1‘028,50 Eur) ženkliai viršija sumas, kurios gali būti išmokamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir išvados, jog absoliučioje daugumoje civilinių bylų apdovanotasis atstovavimo paslaugas teikė be Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų, yra apelianto pamąstymai, tačiau jie nelaikytini teisiškai reikšmingais ir turinčiais įtaką sprendimo nuginčijimui. Mano, jog nesant įrodymų apie tai, kad ginčo sandoris apsimestinis sandoris, apeliantas išvestinių samprotavimų ir prielaidų būdu bando paneigti teismo padarytą įrodymų analizę ir sukelti abejonių teismo sprendimu.

39. Akcentuoja, jog name gyvena seniai, G. P. dukra name taip pat nuosavybės teise turi butą, todėl dažnai bendrauja tiek su dukra, tiek su G. P., tarp jų yra susiklostę puikūs santykiai.

40. Mano, kad teismas sprendime išsamiai ir motyvuotai ištyrė ir įvertino visus įrodymus, todėl teiginys, kad sprendimas priimtas ignoruojant byloje surinktų įrodymų visetą bei neatliekant bylai reikšmingų aplinkybių teisinio vertinimo, yra visiškai nepagrįstas.

41. Atkreipia dėmesį, jog apelianto reikalavimas pripažinti sandorį apsimestinu sandoriu yra naujas reikalavimas, todėl negali būti nagrinėjamas. Pripažinus dovanojimo sandorį niekiniu ir negaliojančiu ab initio, nebegalima negaliojančio sandorio pripažinti pirkimo-pardavimo sutartimi bei perkelti pirkėjo teisių ir pareigų.

42. Pažymi, kad bylos nagrinėjo metu teigė, kad ieškinio reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas nesuprantamas, nes ieškovas nedetalizuoja nuo ko skaičiuojamos palūkanos. Pinigų iš atsakovo ji nesiskolino, todėl šiuo pagrindu palūkanų negalima priteisti. Prašymas priteisti palūkanas, kurios bus mokamos, tol kol bus įvykdytas teismo sprendimas irgi nepagrįstas, nes nėra reikalavimo priteisti pinigus.

Atsiliepimas

43. Atsakovas G. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą sprendimą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

44. Nurodo, jog apeliantas nutylėjo, kad kitam ginčo patalpos bendraturčiui – trečiajam asmeniui G. G. priklauso 3,76 kv. m ploto neįrengtos pastogės dalis. Apeliantas bando klaidinti teismą, nes Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-256-807/2019 yra susijusi ne su ginčo, o su rūsio patalpa.

Šalies argumentai

45. Pabrėžia, kad apeliantas 2018 m. lapkričio 20 d. teismui pateikė prašymą prijungti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus ir teismas šį prašymą patenkino. Nepaisant to, jog šiame prašyme apeliantas nurodė aplinkybes, susijusias su tariamu dovanotojos siekiu perleisti jai priklausantį turtą menamai neatlygintinais sandoriais, kuriuos būtų patvirtinusi notarė G. K., tačiau pats apeliantas šiuo prašymu teismo neprašė apklausti byloje notarę G. K. kaip liudytoją. 2018 m. gruodžio 17 d. apeliantas pateikė prašymą apklausti liudytoja G. K., tačiau dovanotoja jokiu apsimestiniu (tariamai neatlygintinu) sandoriu turto apeliantui neperleido, notarė sandorio tarp apelianto ir dovanotojos netvirtino, dovanotoja neigė siūliusi apeliantui sudaryti apsimestinį sandorį 2014 m. Prašymas nebuvo konkretus, jame nebuvo nurodyta, kokių bylai svarbių aplinkybių gali paaiškinti prašomas apklausti liudytojas. Apeliantas teismo nurodytų tokio prašymo trūkumų toliau nagrinėjant bylą teisme net nebandė šalinti, nebandė tinkamai prašymo sąsajumo su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, pakartotinai prašymo iškviesti ir apklausti liudytoja buvusią notarę nebereiškė, nors tokią galimybę turėjo nagrinėjant bylą tolimesniuose teismo posėdžiuose, todėl apelianto skundo argumentai, kad teismas užkirto kelią jam byloje surinkti papildomų įrodymų yra atmestini kaip nepagrįsti.

46. Mano, kad apeliantas nepagrįstai skunde bando aiškinti, kad remiantis jo teiginiais, jog atsakovė 2014 m. apeliantui siūlė tariamai neatlygintinai perleisti rūsio patalpos dalis (atsakovė byloje tai paneigė, o jokių kitų įrodymų patvirtinančių tokį apelianto teiginį byloje nėra) teismas šioje byloje neva turėjo nuspręsti, kad dovanotoja ginčo dovanojimo sutartimi, kaip apsimestiniu sandoriu, perleido nekilnojamąjį turtą atsakovui. Jokie įrodymai byloje nepagrindžia apelianto prielaidų.

47. Taip pat mano, jog kadangi šiuo atveju turtas, esantis bendrąja nuosavybe buvo ne parduotas, o padovanotas, CK 4.79 straipsnio 1 dalis netaikytina.

48. Pabrėžia, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog jis turėjo turtinį interesą įgyti ginčo patalpos dalį, nes trečiasis asmuo G. G., yra jo nepilnametės dukros U. I. L. pusseserė, taigi šie ryšiai teismui buvo žinomi ir teismas juos vertino. Iš trečiojo asmens G. G. įsigyto buto, įrengus laiptus, būtų galimybė patekti į pastogę, o sujungus G. G. turimą pastogės dalį (3,76 kv. m) su atsakovo dovanų gauta dalimi 2.97 kv. m, ir atidalinus šią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovo giminaitė G. G. galėtų įgyti papildomą funkcionalią buto patalpą, ypač įvertinus aplinkybes, kad pastogės patalpos aukštis žemiausioje dalyje yra skaičiuojamas nuo ne mažesnio kaip 1,6 m aukščio ir tai, jog tokią patalpą galima rekonstruoti į gyvenamąją padidinant jos aukštį. Apie G. G. ketinimus įsigyti R. ir A. A. butą atsakovui buvo žinoma, nes sandorio įforminimas užtruko apie 1 mėn., kadangi trečiasis asmuo buto įsigijimui naudojosi banko paskola. Apie R. ir A. A. sprendimą padovanoti pastogės dalį G. G. atsakovas nežinojo iki šio sandorio sudarymo, nes dėl to buvo nuspręsta notarinio buto pirkimo-pardavimo sandorio patvirtinimo metu. Taigi ginčo patalpos dalis atsakovo buvo įgyta siekiant ekonominio intereso patenkinimo, o ne tam, kad būtų paneigta apelianto kaip patalpos bendraturčio teisė pirmumo teise įsigyti perleidžiamas patalpos dalis, tuo atveju jeigu jos būtų parduodamos ar siekiant piktnaudžiauti teise.

49. Akcentuoja, jog apeliantas nereiškė reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu dėl piktnaudžiavimo subjektinėmis teisėmis, dėl varžymo naudotis bei disponuoti jam pastate priklausančiu nekilnojamuoju turtu, todėl jo motyvai šiuo pagrindu atmestini. Naudodamasis pastate priklausančiu turtu, teise piktnaudžiauja pirmiausia pats apeliantas: daugiabučiame name administracines patalpas įsigijus ir viešbučių verslą pradėjus vykdyti ieškovui, jo iniciatyva buvo pradėti daugiabučio namo bendro turto remonto darbai, surašyti neteisėti butų savininkų ir bendrijos susirinkimo protokolai, neteisėtai įsteigta bendrija, siekiant be visų butų savininkų sutikimo už atliktus darbus ir kitus nepagrįstus mokėjimus finansiškai įpareigoti ir daugiabučio namo butų savininkus. Atsakovas neteisėtai name be kitų savininkų sutikimo įrengė vaizdo stebėjimo kameras, neteisėtai užėmė valstybinio žemės sklypo dalį joje įsirengdamas automobilių stovėjimo aikštelę, neteisėtai atliko statybos darbus ir t. t. Šie apelianto įvykdytų neteisėtų veiksmų faktai yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl apelianto metami kaltinimai dėl piktnaudžiavimo teise neatitinka tikrovės.

50. Pažymi, jog kadangi atsakovo nepilnametė dukra šiame daugiabučiame name turi butą, natūralu, kad tėvas, būdamas įstatyminiu atstovu, turėdamas teisinį išsilavinimą ir būdamas advokatu, turėjo ir tebeturi interesą atstovauti dukrą bylose bei padėti ir kitiems butų name savininkams – kaimynams, kurių interesai sutampa su jo dukros interesais, apsiginti nuo neteisėtų apelianto veiksmų ir vykdomų teisių pažeidimų.

51. Paaiškina, jog apeliantas nepagrįstai nurodo, kad šalys sandorį sudarė tam, kad atsakovė išvengtų turtinių prievolių apeliantui vykdymo. Turtinė atsakovės prievolė apeliantui yra pasibaigusi kaip įvykdyta, todėl pats apeliantas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškinio actio Pauliana pagrindu nebepalaikė.

Šalies argumentai

52. Atkreipia dėmesį, jog apeliantas skundu teismo prašo pripažinti ginčo dovanojimo sutartį apsimestinu sandoriu, nes juo dovanotoja tariamai sumokėjo už teisines paslaugas, tačiau toks reikalavimas yra naujas – apeliantas jo nereiškė pirmosios instancijos teisme, todėl jis negali būti nagrinėjamas.

53. Pabrėžia, kad ginčijamas dovanojimo sandoris buvo patvirtintas notariškai, jis išreiškė tikrąją sutarties šalies valią – padovanoti turtą. Apeliantas skunde bando paneigti sutarties šalių laisvės principą ir nepagrįstai kvestionuoja tiek dovanotojos teisę disponuoti turtu savo nuožiūra, sudarant nedraudžiamus sandorius, tiek ir apdovanotojo teisę teikti teisines paslaugas neatlygintinai. Jokia imperatyvioji norma nenustatė draudimo dovanotojai padovanoti jai priklausančias pastogės dalis atsakovui, kuris nebuvo ginčo patalpos bendraturtis ir kuris nėra kitų patalpų pastate savininkas. Vertindamas, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai perleisti turtą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės valia buvo atsidėkoti ir padėti atsakovui, nes juos siejo ilgalaikiai geri kaimyniniai santykiai, bendras bylinėjimasis su apeliantu, o pastogės patalpa neturėjo didelės vertės ir nenešė jokios naudos atsakovei, kuri ja nesinaudojo. Be to, atsakovė siekė nebeturėti teisinių santykių su ieškovu, kurie galėjo kilti tarp jų, kaip dėl patalpos bendrasavininkių, nes jų santykiai yra konfliktiški.

54. Akcentuoja ir tai, kad apelianto nurodoma aplinkybė, jog šiuo metu atsakovas negyvena jo nepilnametei dukrai priklausančiame bute, nepaneigia jo gerų ir kaimyniškų santykių su dovanotoja, kuri yra jo nepilnametės dukros kaimynė. Atsakovas šiame bute gyveno anksčiau ir jį bei jo dukrą, kuriai priklauso butas tame pačiame daugiabučiame gyvenamajame name, sieja ilgalaikis abipuse pagarba ir pagalba grindžiamas bendravimas su dovanotoja.

55. Nurodo, jog toks atsakovo elgesys atitinka įstatymus: esant interesų byloje sutapimui t. y. bendroms teisėms arba pareigoms to paties pobūdžio reikalavimams arba įsipareigojimams CPK 43, 44 straipsniai numato procesinio bendrininkavimo institutą – bendrininkų teisė pavesti bylą vesti vienam iš bendrininkų. Todėl tai, kad civilinėse bylose su apeliantu atsakovas veikė savo nepilnametės dukros interesais ir kartu padėjo ginti savo pažeistas teises kitiems butų savininkams, tarp jų ir atsakovei, nereiškia, kad dovanotoja ginčijamu sandoriu atsilygino atsakovui už bylose suteiktas teisines paslaugas. Jokio susitarimo dėl atlygio už nei už suteiktas, nei už būsimas teisines paslaugas, perleidžiant ginčo patalpos dalį, atsakovai nesudarė. Nei šioje byloje, nei išnagrinėtose bylose, kurioje dalyvauja apeliantas ir atsakovai nėra duomenų, kad dovanotoja buvo skolinga atsakovui už teisines paslaugas arba, kad atsakovas įsipareigojo suteikti teisines paslaugas už gautą dovaną.

56. Mano, jog apelianto argumentas, kad aiškinant 2016 m. kovo 1 d. atstovavimo sutartį, kurios pagrindu apdovanotasis teikė teisines paslaugas dovanotojai, nėra pagrindo teigti, kad teisinės paslaugas atsakovas dovanotojai teikė neatlygintinai, nes tai nenurodyta šioje sutartyje yra atmestinas. Šioje sutartyje taip pat nėra jokio šalių susitarimo dėl užmokesčio už paslaugas, todėl nėra jokio pagrindo apelianto prielaidai, kad dovanotoja ir apdovanotasis buvo susitarę dėl atlygio, o toks susitarimas buvo įgyvendintas ginčijama sutartimi. Už teisines paslaugas civilinėse bylose užmokestis yra paprastai sumokamas iki bylos nagrinėjamo iš esmės pabaigos, nes tai sudaro prielaidas prisiteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o ne po metų ar dviejų nuo atlygintinių paslaugų teikimo.

57. Atkreipia dėmesį, kad atsakovo teisinės paslaugos pagal šią sutartį buvo suteiktos ne tik dovanotojai, bet ir kitiems penkiems butų savininkams bei daugiabučio gyvenamojo namo bendrijai todėl apelianto prielaidos, jog ginčijamu sandoriu dovanotoja kažkodėl išimtinai su atsakovu atsiskaitė už teisines paslaugas, kurios buvo teiktos visiems procesiniams bendrininkams yra nepagrįstos. Atsakovas veikdamas dukros interesais neėmė užmokesčio iš procesinių bendrininkų, kurių dauguma yra pensinio amžiaus, turintys labai ribotas galimybes sumokėti už teisines paslaugas ginčuose su Apeliantu, kuris yra verslininkas. Atsakovo po ginčijamo sandorio sudarymo sudaryta atstovavimo sutartis su trečiuoju asmeniu bei mokėjimas už suteiktas teisines paslaugas neturi jokio ryšio su šia byla ir neįrodo sudaryto apsimestinio dovanojimo sandorio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

58. Apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas iš dalies (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

59. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus – 2019 m. balandžio 8 d. Atstovavimo sutartį, sudarytą tarp G. P. ir G. G. dėl atstovavimo civilinėje byloje Nr. e2-1055-534/2019, PVM sąskaitą faktūrą Nr. IP 1119 už teisines paslaugas 1‘028,50 Eur sumai ir G. G. 2019 m. balandžio 23 d. atliktą mokėjimo nurodymą šiai sumai, – kurie, apelianto teigimu, tapo prieinami tik prieš pat apeliacinio skundo pateikimą, yra itin reikšmingi šiai civilinei bylai, nes šie dokumentai papildomai patvirtina G. P. nesąžiningumą bei aplinkybę, kad pastarasis pastato bendraturčiams teikia atlygintines teisines paslaugas. Kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė rašytinius įrodymus – procesinius sprendimus, Vilniaus apygardos teismo priimtus civilinėje byloje Nr. e2A-1793-392/2019, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-256-807/2019, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019 m. gruodžio 30 d. išrašą, – kurie, apelianto teigimu, buvo priimti jau po to, kai šioje civilinėje byloje buvo priimtas skundžiamas sprendimas ir pateiktas apeliacinis skundas, tačiau yra reikšminti, kadangi patvirtina jo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją dėl ginčijamo sandorio apsimestinio pobūdžio ir atsakovų bei su atsakovais susijusių asmenų nesąžiningumą.

60. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apelianto pateikti rašytiniai įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, atsakovams apie tokių įrodymų pateikimą yra žinoma, prieštaravimų dėl šių įrodymų pridėjimo prie bylos negauta (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliacinio skundo argumentus, todėl prijungtini prie bylos.

61. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

62. Byloje sprendžiamas gyvenamojo namo bendraturčių ginčas dėl ieškovo teisių pažeidimo, kai atsakovė perleido dalį bendrame turte pagal dovanojimo sutartį ne bendraturčiui.

63. Byloje nustatyta, kad ginčo objektas, dėl kurio dalies perleidimo šioje byloje yra sprendžiamas ginčas – (duomenys neskelbtini) esančiame pastate, esanti 32,94 kv. m ploto negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019 m. gruodžio 30 d. išrašo duomenimis, ieškovui priklauso didžioji dalis ginčo patalpos – 79516/100000 dalis, likusi 9011/100000 dalis priklauso atsakovui G. P. (1 t., p. 11-13). Ieškovas 2017 m. spalio 4 d. pateikė atsakovei A. G. pasiūlymą perleisti jam ginčo patalpas už 651,01 Eur (1 t., p. 23-25). 2018 m. kovo 22 d. Dovanojimo sutartimi atsakovė A. G. padovanojo atsakovui G. P. 9011/100000 patalpos dalį, dovanojamo daikto vertė, nurodyta Dovanojimo sutartyje, yra 650 Eur (1 t., p. 17-22).

64. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pripažinti 2018 m. kovo 22 d. atsakovų sudarytą Dovanojimo sutartį Nr. 1-321 apsimestinu sandoriu (niekiniu ir negaliojančiu ab initio), pripažinti ginčijamą sandorį pirkimo-pardavimo sutartimi bei perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas, kylančias iš pridengtojo ginčo patalpos dalių pirkimo-pardavimo sandorio, priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo ginčijamo sandorio vertės, pagal į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo siekiama pridengti atlygintinę daikto perleidimo sutartį, kad atsakovas teisinėmis paslaugomis sumokėjo atsakovei už Dovanojimo sutartimi įgyjamą turtą. Sudarius pastogės dalies dovanojimo sandorį, buvo išvengta CK 4.79 straipsnio reikalavimų įvykdymo.

65. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

66. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės. Sudarytai sutarčiai kvalifikuoti kaip dovanojimo sutarčiai būtina nustatyti, jog tikroji šalių valia buvo perduoti ir atitinkamai priimti turtą ar turtinę teisę neatlygintinai. Šiuo atveju nesvarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

67. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos A. T. 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

68. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė ir atsakovas nėra giminaičiai, jų paaiškinimai apie ilgalaikius artimus tarpusavio santykius ir nuolatinę atsakovo pagalbą atsakovei nėra pagrįsti jokiais kitais įrodymais. Byloje yra duomenys tik apie tarp atsakovų buvusius atstovavimo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo pradėta apie 20 įvairių bylų Vilniaus miesto apylinkės teisme laikotarpiu nuo 2016 metų iki šiol, atsakovas teikė teisinę pagalbą atsakovei tiek Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu, tiek pagal atstovavimo sutartis, kai kuriose bylose atstovaudamas ir kitus asmenis, tame tarpe ir savo dukrą, nenustatė jokių susitarimų dėl atsakovo teisinių paslaugų teikimo atsakovei už atlygį – nekilnojamu turtu, todėl ieškovo reikalavimą Dovanojimo sutartį pripažinti apsimestiniu atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

69. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kliento su advokatu dėl teisinių paslaugų pasirašyta sutartis kvalifikuojama kaip pavedimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2009; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014). Pagal advokato profesinę veiklą reglamentuojančias normas dėl jo profesinės veiklos atsiradę sutartiniai teisiniai santykiai gali turėti atstovavimo, pavedimo, atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių elementų (CK 2.37, 6.716, 6.756 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). CK 6.758 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, jog pavedimo sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė. Jeigu pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, išskyrus atvejus, kai įgaliotinio kito asmens vardu atliekami teisiniai veiksmai yra įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Kai viena arba abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 1 straipsnyje numatyta, jog advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kai advokatas tekia teisines paslaugas nemokamai. Pagal to paties įstatymą 50 straipsnio 1 dalies nuostatas, advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį.

70. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog civilinėse bylose Nr. e2-847-430/2017, Nr. e2-18322-430/2016 (Nr. e2A-58-661/2017, Nr. e3K-3-472-916/2017), Nr. e2-4200-910/2018 (Nr. e2A-1623-345/2018), Nr. e2-3168-808/2018 atsakovas atstovavo atsakovę ir kitus keturis asmenis, kaip fizinius asmenis, taip pat vieną juridinį asmenį pagal 2016 m. kovo 1 d. sudarytą atstovavimo sutartį. Atsakovo G. P. ir atsakovės A. G. vardu atliekami teisiniai veiksmai civilinėse bylose buvo atsakovo G. P. profesinė veikla. Kaip minėta, atsakovą ir atsakovę nesieja giminystės ryšiai. Dėl nurodyto darytina išvada, jog šiuo atveju CK 6.758 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pavedimo sutarties neatlygintinumo prezumpcija netaikoma. 2016 m. kovo 1 d. sudarytoje atstovavimo sutartyje nenumatyta, kad atsakovas G. P. teiks teisines paslaugas neatlygintinai. Minėtose civilinėse bylose nebuvo teikti atsiskaitymą už atsakovo G. P. suteiktas teisines paslaugas patvirtinantys dokumentai, išskyrus civilinėje byloje Nr. e3K-3-472-916/2017, kurioje ieškovai, tarp jų ir atsakovė A. G., teikė bendrą atsiliepimą į kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-58-661/2017, ir už atsakovo G. P. suteiktas paslaugas apmokėjo 750 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog pagal 2016 m. kovo 1 d. sudarytą atstovavimo sutartį atsakovas teikė teisines paslaugas tik neatlygintinai. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei A. G. buvo teikiamos paslaugos neatlygintinai, kadangi tose pat bylose atsakovas G. P. dukrai teikė neatlygintiną teisinę pagalbą, taip pat nepagrįsta. Atsakovas G. P. tose bylose atstovavo dukros interesus kaip atstovas pagal įstatymą, o ne kaip profesine veikla užsiimantis asmuo. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog labiau tikėtina, kad atsakovas G. P. teikė atsakovei A. G. teisines paslaugas atlygintinai, už kurias atsakovė atsiskaitė Dovanojimo sutarties pagrindu perleisdama atsakovui G. P. ginčo patalpos dalis (CPK 176 straipsnis).

71. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad Dovanojimo sutartimi atsakovui G. P. padovanota 9011/100000 ginčo patalpos dalimis atsakovas negalėtų realiai naudotis kaip savarankišku daiktu. Pastate, kuriame yra ginčo patalpos dalis, nėra kitų jam nuosavybės teise nepriklausančių patalpų. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-1793-392/2019 R ir A. A. bei G. G. 2018 m. balandžio 19 d. sudarytą Dovanojimo sutartį dėl 11419/100000 dalių negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), notarinio registro Nr. 1-465, pripažino apsimestiniu sandoriu, taip pat pripažinti šią sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi ir perkėlė V. N. iš šios sutarties kylančias pirkėjo teises ir pareigas, perleidžiant pastogės dalį. Dėl nurodyto atsakovas nebeturės galimybės įgyvendinti planą sujungti G. G., kuri yra jo dukros pusseserė, turėtą pastogės dalį su jam atsakovės padovanota pastogės dalimi.

72. Nurodytos aplinkybės duoda pagrindą padaryti išvadą, kad atsakovė A. G. turėjo tikslą parduoti atsakovui G. P. 9011/100000 ginčo patalpos dalį o atsakovas – nupirkti šį turtą, todėl 2018 m. kovo 22 d. sudarytas 9011/100000 ginčo patalpos dalies dovanojimo sandoris laikytinas apsimestiniu sandoriu, siekiant pridengti ginčo patalpos dalies pirkimo-pardavimo sandorį ir užkirsti kelią ieškovui pasinaudoti CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmumo teise pirkti iš atsakovės A. G. parduodamą dalį bendrojoje nuosavybėje. Taigi, 2018 m. kovo 22 d. Dovanojimo sutartis pripažintina ginčo patalpos dalies pirkimo-pardavimo sutartimi (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

73. Pripažinus dovanojimo sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi, konstatuotina, kad buvo pažeista CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo pirmenybės teisė pirkti parduodamą bendrąja nuosavybe esančią ginčo patalpos dalį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 4.79 straipsnio 1 dalies paskirtis ir tikslas – užtikrinti, kad dalis, esanti bendrąja nuosavybe, nebūtų perleidžiama pašaliniam asmeniui, prieš tai nesuteikus galimybės tą turtą įsigyti bendraturčiui tokia pačia kaina ir sąlygomis, taip ginant bendraturčių interesus, mažinant jų skaičių, siekiant užtikrinti ekonomišką tam tikro turto valdymą ir disponavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

74. Jei dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (CK 4.79 straipsnio 3 dalis). Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra priimtiniausias pažeistos savininko pirmenybės teisės gynimo būdas, nes šis gynimo būdas, palyginti su kitais, pvz., sandorio negaliojimo institutu, yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiausiai atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014 ir kt.). Todėl ieškovui perkeltinos atsakovei priklausančių 9011/100000 ginčo patalpos dalių pirkėjo teisės ir pareigos (CK 4.79 straipsnio 3 dalis). 2018 m. kovo 22 d. Dovanojimo sutartyje 9011/100000 ginčo patalpos dalis įkainota 650 Eur, atsižvelgiant į tai, ieškovas įpareigotinas sumokėti atsakovei 9011/100000 ginčo patalpos dalių kainą, t. y. 650 Eur.

75. Įstatyme nustatyta, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Šią sumą sudaro lėšos, kurias kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui (neįvykdyta piniginės prievolės suma) ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Į priteistos sumos, nuo kurios yra mokamos procesinės palūkanos, sąvoką neįeina bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Atsižvelgiant į ieškovo pareikštų reikalavimų pobūdį šioje byloje, kad nėra pareikštų reikalavimų priteisti pinigines prievoles, ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

76. Dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą(nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).

77. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė apsimestinio sandorio negaliojimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, o dėl to netinkamai sprendė ir dėl ieškovo pažeistos pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro turto dalį, yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

78. Priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patyrė šias išlaidas: 32 Eur žyminio mokesčio ir 1‘230 Eur (570 Eur - I instancija; 660 Eur – II instancija) advokato pagalbos (2 t., b. l. 54-56, 3 t., b. l. 27-28, 37). Atsakovas G. P. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patyrė 2‘171,85 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (3 t., b. l. 8-14, 25-26, 164). Atsakovei A. G. suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, apmokama 100 proc. Valstybė už suteiktą teisinę pagalbą atsakovei patyrė 533 Eur išlaidas (3 t., b. l. 16, 120). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudarė 27,83 Eur.

79. Šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškovo reikalavimai patenkinti 70 proc., todėl iš atsakovų G. P. ir A. G. ieškovui lygiomis dalimis priteistina: po 11,20 Eur žyminio mokesčio ir 430,50 Eur advokato pagalbos išlaidų. Iš atsakovų G. P. valstybei priteistina 186,55 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (533 × 70 % : 2 =186,55) ir 9,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (27,83 × 70 % : 2 = 9,74). Iš ieškovo V. N. priteistina: G. P. 651,56 Eur advokato pagalbos išlaidų (2‘171,85 × 30 % = 651,56) ir valstybei 159,90 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (533 × 30 % =159,90) ir 8,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (27,83 × 30 % = 8,35).

80. Kadangi ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 4 Eur daugiau nei numato CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 7 dalies nuostatos, permokėta žyminio mokesčio dalis jam grąžintina (CPK 87 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

V. N. ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti 2018 m. kovo 22 d. Dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė A. G. padovanojo atsakovui G. P. 9011/100000 dalių negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi.

Perkelti ieškovui V. N. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2018 m. kovo 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir nustatyti, kad atsakovė A. G. pardavė, o ieškovas V. N. už 650 Eur (šeši šimtus penkiasdešimt eurų) nupirko 9011/100000 dalių negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovo V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų).

Priteisti V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 11,20 Eur (vienuolika eurų 20 euro centų) žyminio mokesčio ir 430,50 Eur (keturis šimtus trisdešimt eurų 50 euro centų) advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 186,55 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt šešis eurus 55 euro centus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 9,74 Eur (devynis eurus 74 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

Priteisti iš ieškovo V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 651,56 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 56 euro centus) advokato pagalbos išlaidų ir 159,90 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt devynis eurus 90 euro centų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 8,35 Eur (aštuonis eurus 35 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

V. N. ir G. P. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 - AB „Swedbank“ banke, LT78 7290 0000 0013 0151 - AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763, LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor banke, LT05 7044 0600 0788 7175 - AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 - AB Šiaulių banke, LT74 7400 0000 0872 3870 - Danske banke, LT42 7230 0000 0012 0025 - UAB Medicinos banke, nurodant juridinio asmens kodą - 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį - įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kitą ieškinio dalį nepatenkinti.

Gražinti V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 Eur (keturis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. gruodžio 4 d. Perlo terminale. Mokesčio grąžinimą pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjai Zina MickevičiūtėNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė