Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą laisvės apribojimo laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta nepakeista, nuosprendį pradėjus vykdyti, panaikintina.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas iš dalies ir priteista iš G. S. 800 (aštuoni) šimtai eurų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo A. K. naudai. Likusi civilinio ieškinio dalis dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos priteisimo atmesta.

Nukentėjusiojo A. K. patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir priteista išieškoti iš G. S. 1000 (vieną tūkstantį) eurų nukentėjusiojo A. K. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. S. 2021 m. kovo 6 d., apie 22 val. 30 min., gatvėje, prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia vieną kartą kumščiu trenkė A. K. į veido sritį, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam A. K. ekchimozę (poodinę kraujosruvą) kairės akies vokuose, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.1. Skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nenustatytos būtinosios ginties sąlygos. Teismas nagrinėjamu atveju iš esmės net neanalizavo, ar buvo nukentėjusiuoju pripažinto asmens A. K. pavojingas kėsinimasis G. S. atžvilgiu (būtinosios ginties situacija), neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su kilusio konflikto pobūdžiu, jo pradžia, eiga, neįvertino nukentėjusiojo ir kaltininko elgesio po konflikto.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo G. S. gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti ir baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytais pagrindais arba atleisti G. S. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, o netenkinus šių prašymų skundžiamą nuosprendį pakeisti ir sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį. Nukentėjusysis A. K. ir jo atstovas advokatas apeliacinį skundą prašė atmesti. Prokurorė taip pat nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, prašydama jo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu prašo pripažinti, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, o netenkinus šių prašymų skundžiamą nuosprendį pakeisti ir sumažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį.

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

7. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).

8. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo G. S. padarytos nusikalstamos veikos ir jos apimties, ją tinkamai teisiškai įvertino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pažymint, kad ir klausimas dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio, apygardos teismo vertinimu, buvo išspręstas tinkamai, nenukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos.

Dėl būtinosios ginties

9. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-501/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.).

10. Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad pats nukentėjusysis išprovokavo situaciją, elgėsi agresyviai ir tai buvo atsakas į paties nukentėjusiojo A. K. smurtą, kadangi apeliantas gindamas savo sveikatą nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi ėmėsi fizinio atsako, t. y. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių duomenų visuma paneigia apelianto teiginius apie būtinosios ginties situacijos buvimą nagrinėjamu atveju.

11. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, t. y. nukentėjusiojo A. K. ir liudytojos L. K. parodymus, byloje esantį vaizdo įrašą, specialisto išvadą Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitus bylos duomenis, sprendė, jog G. S. tyčia trenkė nukentėjusiajam į veido sritį ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą, su kuo visiškai sutinka ir aukštesnysis teismas pažymėdamas, kad nukentėjusiojo A. K. provokuojantis (erzinantis ir įžeidžiantis) elgesys pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas tinkamai, kaip turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tai pripažįstant nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tačiau nesuponuojantis išvados dėl šioje situacijoje kilusios būtinosios ginties situacijos, kurią apeliantas siekdamas būti išteisintas bando įrodyti.

12. Sutiktina, kad galimybė išvengti kėsinimosi nepaneigia būtinosios ginties teisėtumo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu. Pažymint, kad anksčiau įvykę konfliktai negali būti laikomi nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, 2K-404/2010, 2K- 392/2012, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015).

13. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis ir apeliantas buvo pažįstami, nes apeliantas yra dirbęs pas nukentėjusįjį. Be to konflikto pradžia fiksuota jau nuo to momento, kai G. S. su L. K. išėjo iš laiptinės ir ėjo gatve, o nukentėjusysis A. K. eidamas iš paskos telefonu juos filmavo ir kalbino, bandė apeliantui nuo galvos nuimti gobtuvą. Taigi šios nustatytos aplinkybės rodo, kad jokio pavojingo kėsinimosi šiuo atveju nebuvo. Iš apeliacinio skundo argumentų akivaizdu, jog kilusį pavojų savo sveikatai nuteistasis sieja su striukės gobtuvo staigiu numušimu nuo jo galvos ir netikėtu A. K. smūgiavimu į jo veidą iš nugaros, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinkti ir ištirti duomenys nepatvirtina, jog šioje situacijoje pirmasis smurtinius veiksmus panaudojo būtent A. K., nuo kurių apelianto teigimu jis gynėsi.

14. Pažymint, kad to vakaro įvykiuose dalyvavusi vienintelė liudytoja L. K. duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme nurodė, jog A. K. jai ir G. S. išėjus iš buto tamsoje ėjo jiems iš nugaros, kažką šaukė, filmavo, buvo agresyvus, bandė ne kartą nuimti striukės gobtuvą nuo G. S. galvos, tačiau liudytoja jokio fizinio kontakto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nematė, taip pat nematė ir negirdėjo, kad kažkuris būtų kažkuriam sudavęs kažkokius smūgius, jokių sužalojimų taip pat nematė (1 t., b. l. 65-66, 2 t., b. l. 15-16).

15. G. S. tiek apklausiamas įtariamuoju, tiek teisme taip pat tvirtino, kad nukentėjusysis dar prieš išeinat jam ir liudytojai L. K. į gatvę kelis kartus tamsoje griebė už jo gobtuvo, tačiau jo nenuėmė, provokavo įvykį, o išėjus į pagrindinę gatvę nukentėjusysis nubėgo prie L. K., po to grįžo prie jo ir ketvirtą kartą bandė nuimti gobtuvą, tuomet apeliantas kairėje veido pusėje pajuto fizinį skausmą, bet nesuprato kas įvyko, ar jis jam įdrėskė, ar trenkė, todėl atsisukęs į nukentėjusįjį stipriai abejomis rankomis pastūmė jo viršutinę kūno dalį ir A. K. pargriuvo ant žemės. Gal ir galėjo A. K. veidą kliudyti, tačiau norėjo save apginti, jokių tyčinių smūgių į veidą nesudavė, todėl savo veiksmus vertina, kaip gynybą. Po šių veiksmų, G. S. atsitraukė ir pradėjo eiti, tačiau nukentėjusysis ir toliau jį provokavo, bet jis nuo jo pabėgo (1 t., b. l. 91-92, 2 t., b. l. 16-17).

16. Nukentėjusysis A. K. viso proceso metu neneigė, kad ėjo paskui G. S. ir L. K. bei juos filmavo, nurodė, kad G. S. pastūmęs jį į šiukšlių konteinerį nuėjo link gatvės dešiniau, o A. K. nuėjo paskui L. K. link automobilio. Paskui nukentėjusysis nuėjo prie G. S., norėjo jį nufilmuoti iš arčiau, užfiksuoti jo veidą, tačiau jokių rankų mostų neatliko, jo gobtuvo numauti nuo galvos nebandė, negalėjo paaiškinti, kaip nuteistajam nukrito gobtuvas nuo galvos, gal kai jis sukinėjosi į kairę ir į dešinę. Kai A. K. pasakė „plikis“, G. S. žvėriškai puolė – trenkė kumščiu ir spyrė į koją, nukentėjusiajam akyse pasidarė tamsu, jis buvo sukniubęs, kai atsistojo G. S. jau buvo nutolęs. Pirmosios instancijos teisme teigė, kad ant kojos buvo mėlynė, tačiau ekspertas apžiūrėjo tik veidą, daugiau nieko netikrino. Ką klinikose sakė neatsimena, apie jokią žmoną jis nekalbėjo, nesakė, kad žmona trenkė su rankine, ten nieko nepasirašinėjo (1 t., b. l. 10-12; 50-51, 2 t., b. l. 13-15, 27).

17. Iš byloje esančio nukentėjusiojo A. K. mobiliuoju telefonu filmuoto vaizdo įrašo pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, kurio trukmė 02:24 min., matyti, kad šis įrašas atitinka nukentėjusiojo duotus parodymus apie jo atžvilgiu pavartotą tyčinį fizinį smurtą ir nesuteikia pagrindo išvadai, jog nuteistasis G. S. gynėsi nuo realaus, pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi jo atžvilgiu, kadangi vaizdo įraše nėra užfiksuotos aplinkybės susijusios su smurto panaudojimu G. S. atžvilgiu, nuo kurio, kaip teigia apeliantas turėjo teisę gintis. Nors vaizdo įraše nėra matomas momentas, kuomet nukrenta gobtuvas nuo G. S. galvos, tačiau iš vaizdo įrašo (02.16-02.20 min.) akivaizdžiai matyti, kaip A. K. pasakius: „matai plikis“, G. S. vartodamas necenzūrinius žodžius užsimoja ranka sugniaužęs kumštį. Toliau matomas staigus vaizdo judesys bei iš viršaus nufilmuotas G. S. esantis be gobtuvo, su veido kauke (1 t., b. l. 39-42). Pažymint, kad ir byloje esančioje foto lentelėje akivaizdžiai matomas G. S. užsimojimas sugniaužtu kumščiu (1 t., b. l. 47), o tai neabejotinai paneigia nuteistojo nurodytas aplinkybes, jog jis nukentėjusįjį tik stūmė ir tyčia jam jokių smūgių nesudavė.

18. Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus duomenis, taip pat byloje esančią 2021 m. kovo 8 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. K. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodine kraujosruva kairės akies vokuose (1 t., b. l. 60 - 61), fotonuotrauką, kuriose akivaizdžiai matomas A. K. padarytas sužalojimas (1 t., b. l. 21), 2021 m. kovo 7 d. medicinos dokumentų išrašą, kuriame fiksuotas kairio skruosto patinimas ir hematoma (1 t., b. l. 20), taip pat 2021 m. kovo 6 d. 22.47 val. policijos suvestinėje nurodytas aplinkybes, jog žmonos meilužis prieš kelias minutes trenkė pranešėjui į veidą, dabar tinsta žandas (1 t., b. l. 28) bei kitus byloje esančius duomenis daro išvadą, jog G. S. nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam A. K. į veidą vieną smūgį sudavė dėl išskirtinai subjektyvios priežasties, t. y. dėl pykčio ir nepasitenkinimo A. K. veiksmais, kurie pasireiškė įkyriu bandymu nufilmuoti G. S. veidą.

19. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio G. S. būtų turėjęs teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Nukentėjusiojo veiksmai tiesiogiai buvo nukreipti ne į puolimą, o į siekį nufilmuoti savo sutuoktinės draugą G. S., siekiant nuimti gobtuvą nuo galvos, todėl nebuvo jokio pagrindo manyti, kad dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų apelianto sveikatai (ar gyvybei) kilo reali ir akivaizdi grėsmė, ir nuo jų reikėjo gintis smurtu. Todėl G. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o BK 28 straipsnio nuostatos pirmosios instancijos teismo netaikytos pagrįstai.

20. Ir nors apeliantas apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria nukentėjusiojo parodymams, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jų nuoseklumą, nenustatęs jų prieštaringumo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. K. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, kurių padarymu ir buvo kaltinamas G. S. nesiskyrė viso proceso metu. Tuo tarpu aplinkybės susijusios su nukentėjusiojo sąmonės netekimu po smūgio ar tai, kad A. K. nebuvo nustatytas jo minimas kojos sužalojimas, kuriuo nuteistasis ir nebuvo kaltinamas bei medicinos dokumento išraše minimos aplinkybės, jog nukentėjusysis gavo smūgį į galvą, kairį skruostą nuo pažįstamų asmenų (žmonos) iš rankinės, niekaip nepaneigia byloje surinktų, ištirtų ir aukščiau aptartų duomenų bei padarytos išvados, jog nuteistojo veiksmai – stiprus smūgis ranka į gyvybiškai jautrią žmogaus vietą, į veidą buvo atlikti tyčia, o ne ginantis nuo realaus, pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas, kaip nepagrįstas, toliau pasisakant veikos mažareikšmiškumo klausimu.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

21. Apeliantas mano, kad jo veiksmą pastumiant A. K. vieną kartą su kaire ranka galima pripažinti mažareikšmiu, nes šis veiksmas buvo išprovokuotas nukentėjusiojo, šis taip pat sukėlė G. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, pažymint, kad apeliantas nebuvo konflikto iniciatorius, siekė jo išvengti, jo veiksmai nebuvo nukreipti į sąmoningą nukentėjusiojo žalojimą, taip pat buvo spontaniški.

22. BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu, turi būti įvertinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraiška konkrečiame nusikaltime, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai. Pagal teismų praktiką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-87-696/2018).

23. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija, įvertinusi visus padarytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju G. S. padarytą nusikalstamą veiką galima pripažinti mažareikšme ir būtų tikslinga jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsnio pagrindu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju A. K. tyčia kumščiu buvo suduota į gyvybiškai pavojingą kūno sritį – veidą, dėl ko atsirado poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, kuri buvo konstatuota byloje esančioje teismo medicinos specialisto išvadoje. G. S. tyčia sugniaužtu kumščiu trenkdamas nukentėjusiajam į veidą ir sukeldamas jam fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė žalą A. K. asmens neliečiamybei,- sutrikdė jo sveikatą. Pritariant apylinkės teismo padarytai išvadai, jog nuteistojo laisvė pasitraukti fizinio smurto naudojimo metu nebuvo suvaržyta, tačiau jis pasirinko kitokį veikimo būdą, vartojo keiksmažodžius, smurtavo. Neteisėtas smurto pavartojimas nukentėjusiajam padaro ne tik fizinę žalą, bet ir žemina žmogaus orumą, o tai draudžia Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, fizinio smurto pavartojimas, sukėlęs nors ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik išimtiniais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių visuma, kurių aukštesnysis teismas įvertinęs byloje esančius duomenis nagrinėjamu atveju nenustatė. Pabrėžiant, kad nukentėjusiojo provokuojantis ar rizikingas elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas tinkamai, kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet niekaip nesuponuojantis išvados dėl veikos mažareikšmiškumo ir nepateisina nuteistojo priešingo teisei elgesio konfliktui spręsti. Todėl BK 37 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos ir apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas, kaip nepagrįstas.

24. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-788/2021, 2K-231-489/2020, 2K-231-976/2017, kuriose faktinės situacijos nėra analogiškos nagrinėjamai, kadangi konfliktiniai santykiai nurodytais atvejais vyko tarp sutuoktinių. Pirmojoje nutartyje nukentėjusioji baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam nesiekė, o antruoju atveju sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne gyvybiškai svarbiose kūno vietose, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis medicinos pagalbos nesikreipė, po įvykio kviestą greitąją medicinos pagalbą atšaukė. Trečiuoju atveju taip pat buvo akcentuojama sužalojimų lokalizacija ir pobūdis (nugara, rankos) bei tarp šalių susiklostę konfliktiniai santykiai dėl vykstančio skyrybų proceso, todėl sprendžiant dėl BK 37 straipsnio taikymo, minėtomis nutartimis kaip precedentais aukštesnysis teismas nesivadovauja.

Dėl neturtinės žalos

25. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

26. CK 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, pagal kuriuos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą.

27. Pažymint, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Atkreipiant dėmesį, kad kasacinės instancijos teismas formuojamoje teismų praktikoje yra pažymėjęs, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-347-976/2018).

28. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis A. K. nagrinėjamu atveju pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš G. S. priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 160-164). Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo prašymą ir iš G. S. nukentėjusiajam A. K. priteisė 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas nurodė atsižvelgiantis į pasekmes: nukentėjusiojo nežymiai sutrikdytą sveikatą, sukeltą skausmą, taip pat padarytą žalą ir jo psichinei sveikatai, kadangi nukentėjusysis jautė stresą, dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, pažemintą emocinę ir nervinę įtampą bei bendravimo galimybių sumažėjimą. Apylinkės teismas įvertino ir žalą padariusio asmens tyčinę kaltę, jo turtinę padėtį (dirbantis). Bei atsižvelgė į nukentėjusiojo netinkamą ir provokuojantį elgesį, nurodydamas, kad nukentėjusysis visaip įžeidinėdamas G. S. išvedė jį iš pusiausvyros, dėl ko pastarasis sudavė vieną smūgį A. K. į veidą. Taip pat įvertino ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nors apeliaciniame skunde apeliantas nesutikdamas su priteistu neturtinės žalos dydžiu teigia, kad jis yra didesnis už priteistinus vidurkius baudžiamosiose bylose susijusiose su skausmo sukėlimu ir nežymiu sveikatos sutrikdymu, akcentuodamas ir nukentėjusiojo A. K. elgesį, didinantį žalos atsiradimo galimybę, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje, kai padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 Eur iki 1000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-270/2014, 2K-453/2014, 2K-299-648/2015 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam A. K., įsigilino į faktines bylos aplinkybes, įvertino neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą ir nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimą, pažymint, kad ir apeliaciniame skunde pabrėžiamas nukentėjusiojo provokuojantis elgesys pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas. Tuo tarpu aplinkybė, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis viršija priteistinų sumų vidurkius, nedaro apylinkės teismo sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu ar nukrypstančiu nuo formuojamos teismų praktikos. Atkreipiant dėmesį, kad apelianto nurodyta kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-428-788/2016, kurioje buvo vertintas nukentėjusiojo rizikingas elgesys yra susijusi su eismo įvykiu ir baudžiamąją atsakomybe pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, o ne su nežymiu sveikatos sutrikdymu, o nurodomas apylinkės teismo nuosprendis Nr. 1-2773-1057/2019 nagrinėjamu atveju negali būti laikomas precedentu, kadangi teisminę praktiką formuoja tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartą apeliacinį skundą atmetama ir pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos dydis – 800 Eur, palieka nepakeistą.

Dėl proceso išlaidų

29. Nukentėjusiojo A. K. atstovas advokatas Artūras Andriukaitis pateikė prašymą iš nuteistojo G. S. priteisti nukentėjusiajam A. K. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai – 2021 m. lapkričio 8 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas pagal sutartį (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2021 m. lapkričio 3 d. ataskaita, apie atliktus darbus, suteiktas konsultacijas, parengtus sandorių, pranešimų projektus, parengtus procesinius dokumentus ir 2021 m. lapkričio 4 d. A. K. atlikto mokėjimo nurodymo kopija, iš kurių matyti, kad A. K. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra sumokėjęs advokatų profesiniai bendrijai (duomenys neskelbtini) ir partneriai 871,20 Eur (2 t., b. l. 100-104).

30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-313-489/2019, 2K-200-495/2020, 2K-162-648/2021 ir kt.).

31. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti prašomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali sumažinti proceso dalyvio prašomų atstovavimo išlaidų sumą, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-144-222/2020, 2K-3-648/2021).

32. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka buvo nagrinėta pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Tačiau atsižvelgdama į pateikto atsiliepimo turinį, bylos sudėtingumą ir aplinkybę, kad nukentėjusiojo A. K. advokatas Artūras Andriukaitis jam atstovavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jam buvo gerai žinomos, taip pat į protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog prašoma priteisti išlaidų suma už suteiktas advokato paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 500 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, atmesti.

Priteisti iš nuteistojo G. S. nukentėjusiajam A. K. 500 Eur (penkis šimtus eurų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.