Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Pocienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. L. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo A. L. prašymas palengvinti jo teisinę padėtį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsniu, pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

4. 2018 m. rugpjūčio 22 d. Panevėžio apygardos teisme gautas nuteistojo A. L. prašymas, vadovaujantis BPK 362¹ straipsnio nuostatomis, palengvinti jo teisinę padėtį – atsižvelgiant į 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 952/2013 (ES), kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas) nuostatų, reglamentuojančių skolos muitinei išnykimą, priėmimą, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareikštus civilinius ieškinius tenkinti ir iš nuteistojo V. N. priteisti valstybei 78 898 Eur (272 419 Lt) turtinės žalos atlyginimo, iš nuteistųjų A. L., A. N., R. Š. ir K. R. solidariai priteisti valstybei 39 081 Eur (134 940 Lt) turtinės žalos atlyginimo (t. 12, b. l. 166–169).

9.1. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turtintiems teistumą. BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. BPK 362¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paduodant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus ar teikimus ir priimant teismo nutartis, vadovaujamasi Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatomis, o to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas yra pagrįstas, priima nutartį dėl atleidimo nuo bausmės, bausmės sušvelninimo, veikos perkvalifikavimo ar teistumo išnykimo. Teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas nepagrįstas, priima nutartį prašymą ar teikimą atmesti (BPK 362¹ straipsnio 5 dalis).

9.2. Taigi BPK 362¹ straipsnio 4 dalyje aiškiai apibrėžtos šio įstatymo taikymo galimybės, t. y. teisinio reguliavimo pasikeitimas turi būti susijęs tik su baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atleidimo nuo bausmės, bausmės sušvelninimo, veikos perkvalifikavimo ar teistumo išnykimo, pakeitimais.

9.3. Šiuo atveju ginčijamas civilinio ieškinio išsprendimo klausimas, todėl A. L. nurodomas BPK 362¹ straipsnis šioje situacijoje netaikytinas. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi procesinių galimybių A. L. atžvilgiu taikyti BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas ir sušvelninti jam priimtą nuosprendį dalyje dėl civilinių ieškinių išsprendimo.

9.4. Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo nuteistojo A. L. prašymą dėl civilinio ieškinio išsprendimo, vadovaudamasis BPK 362¹ straipsnio nuostatomis, nors, kaip minėta, A. L. nurodomas BPK 362¹ straipsnis šioje situacijoje netaikomas. Teismas netenkino nuteistojo prašymo, nurodydamas išsamius tokio sprendimo dėl Europos teisės aktų galiojimo atgal motyvus, nepaisant to, kad pats prašymas nenagrinėtinas BPK 362¹ straipsnio tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad visi nuteistojo skundo argumentai nukreipti į Panevėžio apygardos teismo nutarties motyvų dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų taikymo nuginčijimą, aukštesniojo teismo teisėja pasisako ir dėl šių skundo argumentų.

9.5. Nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos teismo buvo prašoma sušvelninti nuteistajam teisinę padėtį, panaikinant Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo, atsižvelgiant į 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusias Sąjungos muitinės kodekso nuostatas, numatančias skolos muitinei išnykimą. Nuteistojo teigimu, nuo 2016 m. gegužės 1 d. yra taikomas Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio e punktas, numatantis skolos išnykimą prekes sulaikius bei konfiskavus, todėl ši norma turėtų būti taikoma nuteistajam A. L. bei kitiems kartu su juo nuteistiems asmenims ir priteista mokestinė prievolė turėtų būti panaikinta, nes teisinę padėtį lengvinantis įstatymas turi grįžtamąją galią.

9.6. Tokie nuteistojo argumentai yra nepagrįsti.

9.7. Nagrinėjamu atveju pareikštų civilinių ieškinių klausimas buvo pagrįstai sprendžiamas vadovaujantis nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiu Bendrijos muitinės kodeksu. Šioje byloje nėra pagrindo taikyti skunde nurodomo Sąjungos muitinės kodekso nuostatas, nes jos įsigaliojo daug vėliau po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, be to, minėtas Europos Sąjungos muitų teisės aktas nenustatė šio įstatymo galiojimą atgal.

9.8. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog A. L. neteisėtus veiksmus atliko 2011 m, t. y. tuo metu kai galiojo skunde nurodomas Bendrijos muitinės kodeksas. Būtent šio teisės akto nuostatos ir buvo pritaikytos Apeliacinės instancijos teismui 2013 m. gruodžio 11 d. priimant sprendimą patenkinti prokuratūros ieškinius ir priteisti iš nuteistųjų valstybei dėl jų neteisėtų veiksmų atsiradusią žalą. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamos prekės įvežamos neteisėtai, šių prekių neteisėto įvežimo momentu atsiranda skola muitinei. Muitinės skolininkais laikomi: asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo ar gavimo metu žinoję, arba yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Šiuo konkrečiu atveju faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji A. L., A. N., R. Š. ir K. R. neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją iš Baltarusijos Respublikos įvežė importo muitais apmokestinamas ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintas cigaretes ir šias cigaretes laikė Panevėžyje iki tol, kol jos buvo sulaikytos. Dėl to šioje byloje kaltininkams nesumokėjus akcizų, muito ir PVM mokesčių, Lietuvos valstybė patyrė žalą – negavo pajamų, todėl ši žala turi būti atlyginta. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 punkto prasme nuteistieji A. L., kaip ir V. N., A. N., R. Š. ir K. R., laikomi mokesčių mokėtojais, privalančiais sumokėti skolą muitinei.

9.9. Sprendžiant civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą būtina nustatyti ne tik skolos muitinei atsiradimo faktą, tačiau ir tai, ar nėra aplinkybių, kurioms esant skola muitinei išnyksta. Iš tiesų pagal iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusį Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punktą numatyta, kad skola muitinei išnyksta tais atvejais, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi, vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Teismų praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad tai yra vienintelė priežastis, kuriai esant civilinis ieškinys netenkinamas, nes išnykus skolai laikytina, kad turtinė žala nebuvo padaryta. Tuo tarpu, kaip teisingai nurodo nuteistasis, naujai įsigaliojusiame Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad skola muitinei išnyksta taip pat ir tais atvejais, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos; f punkte numatyta, kad kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn.

9.10. Taigi Sąjungos muitinės kodeksas, lyginant jį su Bendrijos muitinės kodeksu, numato platesnį sąrašą aplinkybių, kurioms esant išnyksta skola muitinei. Pagal Bendrijos muitinės kodeksą, skola muitinei išnyksta tik tuo atveju, jeigu prekės sulaikomos prieš joms patenkant už vietovės, kurioje yra pirmoji muitinės įstaiga Bendrijos muitų teritorijoje, ribų. Tuo tarpu jeigu šios prekės pergabenamos per šią vietovę, jų sulaikymas (konfiskavimas ir (ar) sunaikinimas) skolos muitinei nepanaikina. Tuo tarpu pagal Sąjungos muitinės kodeksą skola muitinei laikoma išnykusia, kai importo muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba sulaikomos tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, neatsižvelgiant į tai, ar konfiskavimas įvyksta prieš prekėms patenkant už pirmosios muitinės įstaigos veiklos teritorijos ribų, ar po to. Tokios Sąjungos muitinės kodekso, kuris taikomas tiesiogiai, nuostatos leidžia teigti, kad neteisėtai įvežtos prekės, kurios konfiskuojamos ir sunaikinamos, neturėtų būti apmokestinamos akcizais ir PVM, nepriklausomai nuo to, ar konfiskavimas įvyksta prieš prekėms patenkant už pirmosios muitinės įstaigos veiklos teritorijos ribų, ar po to.

9.11. Nagrinėjamu atveju nuteistasis su bendrininkais į Sąjungos muitų teritoriją įvežtų importo mokesčiais apmokestinamų prekių nepristatė į muitinės įstaigą ir nepateikė muitinei, įvežtos cigaretės muitinei nebuvo deklaruotos, jos buvo sulaikytos ne muitinės posto teritorijoje, o buvo išvežtos iš muitinės įstaigos ir nugabentos į Panevėžio miestą, kur vėliau buvo sulaikytos. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. kovo 19 d. nuosprendžiu, vadovaudamasis BPK 94 straipsniu, be kita ko, nusprendė nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti 65608 pakelių cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis ir 700 pakelių cigarečių be banderolių. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiam nuosprendžiui įsiteisėjus minėti pakeliai cigarečių buvo sunaikinti (t.12, b. l. 157, 158).

9.12. Esant nustatytoms aplinkybėms, pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punktą, pagrindo skolos išnykimui nėra. Tuo tarpu, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų nuostatomis, būtų pagrindas pripažinti, jog nuteistųjų skola muitinei yra išnykusi. Dėl to būtina pasisakyti, kodėl šioje byloje būtent taikytinas Bendrijos muitinės kodeksas.

9.13. Kaip jau minėta anksčiau, aukštesniojo teismo teisėja sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo A. L. prašymas taikyti jam palankesnes Sąjungos muitinės kodekso nuostatas negali būti tenkinamas.

9.14. Kaip teisingai nurodoma skunde, nuo 2016 m. gegužės 1 d. pasikeitė teisinis reguliavimas: Sąjungos muitinės kodekso 286 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad Bendrijos muitinės kodeksas panaikinamas nuo 288 straipsnio 2 dalyje nurodytos datos, t. y. nuo 2016 m.gegužės 1 d. Nuo šios dienos pradeda galioti ir turi būti taikomas Sąjungos muitinės kodeksas. Taip pat Sąjungos muitinės kodekso 286 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Bendrijos muitinės kodeksas panaikinamas nuo tos dienos, kai turi būti taikomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos – 2016 m. gegužės 1 d.

9.15. Priešingai nei mano nuteistasis, šiuo atveju po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pasikeitęs teisinis reglamentavimas neturi įtakos civilinio ieškinio išsprendimui. Skunde nurodomas Sąjungos muitinės kodeksas šioje byloje negali būti taikomas, nes nei vienas iš minėtų teisės aktų nenumato skolos muitinei atsiradimą nustatančių normų galiojimo atgaline data. Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importo arba eksporto muito suma apskaičiuojama remiantis tomis muito apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo taikomos atitinkamoms prekėms tuo metu, kai dėl jų atsirado skola muitinei. Analogiška muito apskaičiavimo taisyklė nustatyta ir Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamam ginčui (skolos išnykimą reglamentuojančio įstatymo taikymas) taip pat taikytinos tik tos muitų teisės aktų nuostatos, kurios galiojo skolos muitinei atsiradimo metu.

9.16. Panašios taisyklės dėl Europos Sąjungos teisės aktų negaliojimo atgal taikomos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, jog sprendžiant klausimą dėl 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ir Sąjungos muitinės nuostatų taikymo yra aktuali bylos faktinių aplinkybių data (2016 m. liepos 21 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. C-4/15).

9.17. Tuo pačiu pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad procesinės teisės normos paprastai taikomos nuo jų įsigaliojimo momento. Tuo tarpu materialinės teisės normos, kurios paprastai aiškinamos kaip taikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms, taikomos atgal tik tuo atveju, jei iš šių normų formuluotės, tikslo ar struktūros aiškiai matyti, kad turi būti pripažintas toks jų poveikis (2012 m. gruodžio 11 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas Nr. C‑610/10). Tai reiškia, kad esant tam tikroms situacijoms, Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos taip pat gali turėti grįžtamąją galią, t. y. gali būti taikomos santykių, atsiradusių iki tokių teisės aktų įsigaliojimo, atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies norma, numatanti skolos muitinei išnykimą už konfiskuotas arba sulaikytas prekes, yra materiali, o ne procesinė, todėl taikytina tik situacijoms, susidariusioms nuo minėtos normos taikymo pradžios, t. y. 2016 m. gegužės 1 d.

9.18. Šios išvados nepaneigia nuteistojo A. L. skunde nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai. Nors nuteistasis siūlo remtis Lietuvos apeliacinio teismo praktika byloje Nr. 1A-563-398/2016 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika byloje Nr. 2K-21-511/2017, tačiau šiose bylose nagrinėtos situacijos nėra analogiškos svarstomam klausimui.

9.18.1. Byloje Nr. 1A-563-398/2016 Lietuvos apeliacinio teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje konstatavo, kad turtinė žala valstybei nebuvo padaryta, nes nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, prekių įgijimas, laikymas ar gabenimas neįvyko. Tokiu atveju tenkinti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį nebuvo pagrindo. Šią bylą kasacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje (Nr. 2K-171-696/2017) nurodė, jog klausimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti sprendžiamas kitaip, jei asmenys akcizines prekes pradėtų gabenti Lietuvos teritorija. Tokiu atveju galėtų būti konstatuotas žalos padarymas valstybei, nes neteisėtai įgytomis prekėmis kaltininkai jau disponuoja, bet mokesčiai nesumokėti ir nesiruošiama jų mokėti dėl neteisėto jų įgijimo. Būtent tokia situacija yra byloje, kurioje nuteistas A. L.. Tuo pačiu pažymėtina, kad minėtoje byloje pagrindas taikyti Sąjungos muitų kodekso nuostatas buvo tai, jog klausimas dėl civilinio ieškinio išsprendimo buvo keliamas baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, t. y., nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio ir nepradėjus vykdymo proceso, atsižvelgiant į tai, kad pats procesas vyko jau priėmus Sąjungos muitinės kodeksą.

9.18.2. Iš esmės analogiška situacija yra ir nuteistojo A. L. nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. 2K-21-511/2017, kurioje nusikalstama veika – kontrabandinių cigarečių gabenimas per Lietuvos Respublikos sieną nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl nuteistieji neatliko veikos, kuri būtų sukėlusi padarinius – turtinę žalą valstybei. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju A. L. ir grupuotės nariai akcizais apmokestinamomis prekėmis neteisėtai disponavo jas gabendami per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, laikydami Lietuvos Respublikoje ir nesiruošė mokesčių mokėti, dėl to ir atsirado žala valstybei.

9.19. Atmetami skundo argumentai, susiję su skundžiamos nutarties išsamumu. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje neaptarė aukščiau nurodytų teismų praktikos pavyzdžių, nereiškia, jog teismas neįsigilino į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Dėl to taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas buvo šališkas.

9.20. Taip pat atmetamas skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai vadovavosi administracinių teismų ir juose išnagrinėtų bylų praktika. Pagal susiformavusią teismų praktiką, baudžiamosiose bylose dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis pareikšto civilinio ieškinio klausimas sprendžiamas vadovaujantis Europos sąjungos muitų teisės aktais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, kitais nacionaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais mokestinius santykius. Šiuo atveju nutartyje nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika yra aktuali, nes šis teismas nagrinėja bylas, pagal galiojančius įstatymus (pavyzdžiui, Konkurencijos įstatymą, Energetikos įstatymą ir t.t.) priskirtas jo kompetencijai bei skundus dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos, Mokestinių ginčų komisijos ir kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų, kuriuose taip pat sprendžiami klausimai dėl atitinkamo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo. Jokių materialinės teisės normų pažeidimų nebuvo padaryta.

9.21. Dėl kitų argumentų aukštesniojo teismo teisėja nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

9.22. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, aukštesniojo teismo teisėja daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją nuteistojo A. L. skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. L. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.