Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. I. (L. I.) skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys Kauno teritorinė muitinė, A. B. ir D. K. (D. K.), dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas L. I. skunde (b. l. 16–19) teismo prašo panaikinti: Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) 2017 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. 1A-145; Kauno teritorinės muitinės (toliau – Kauno TM) 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 7PM190299 priskaičiuotą mokestinę prievolę – sumokėti 334 Eur muito, 4 253 Eur akcizo, 568 Eur akcizo delspinigių, 1 085 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir 145 Eur PVM delspinigių; pakeisti / panaikinti iš dalies šiuos sprendimus; atleisti pareiškėją nuo 4 253 Eur akcizo, 568,00 Eur akcizo delspinigių mokėjimo.

Skunde paaiškina, kad skundžiamu Kauno TM 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu buvo pripažintas skolininku muitinei dėl neteisėto cigarečių gabenimo. Tačiau nei pareiškėjas, nei kiti pažeidėjai nebuvo traukiami administracinėn atsakomybėn dėl akcizais apmokestinamų prekių neteisėto įvežimo į Lietuvos Respublikos teritoriją, ar jų gabenimo, todėl nebuvo nustatytos visos sąlygos pripažinti jį ir kitus asmenis solidariais skolininkais muitinei. Pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų A. B. ir D. K. administracinio teisės pažeidimo bylas Šalčininkų rajono apylinkės teismas nagrinėjo atskirai, be to, minėti asmenys nubausti skirtingo dydžio baudomis. Dėl šios priežasties, pareiškėjo nuomone, mokesčiai turėjo būti apskaičiuoti lygiomis dalimis (t. y. po 1/3) kiekvienam skolininkui. Kauno TM neturėjo teisinio pagrindo priimti skundžiamą sprendimą, nes į jos veiklos teritoriją neįeina Šalčininkų rajono teritorija, kurioje buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Pareiškėjas pagal Muitinės departamento nurodymą 2017 m. kovo 30 d. sumokėjo 334 Eur muito, todėl iš jo negali būti reikalaujama vėl sumokėti 334 Eur muito. Skola muitinei atsirado 2016 m. vasario 19 d., ši data lemia atitinkamų teisės aktų taikymą. Nuo 2016 m. gegužės 1 d. yra taikoma norma, išdėstyta Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. Reglamento (ES) Nr. 952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodeksą (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 124 straipsnio e) punkte, numatanti skolos išnykimą prekes sulaikius bei konfiskavus. Ši norma turėtų būti taikoma pareiškėjo atžvilgiu ir įregistruota mokestinė prievolė turėtų būti panaikinta, nes teisinę padėtį lengvinantis įstatymas turi grįžtamąją galią. Pareiškėjas prašo atleisti jį nuo įregistruoto akcizo mokesčio bei delspinigių už nesumokėtą akcizą dėl jo sunkios ekonominės padėties, t. y. jis uždirba apie 600 Eur per mėnesį, moka teismo paskirtą didžiulę baudą, sumokėjo apie 2 100 Eur baudos, jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi.

Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (b. l. 29–32) nurodo, kad, siekiant įregistruoti importo skolą muitinei, reikalinga įrodyti neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muito teritoriją faktą bei nustatyti asmenis, vežusius, įsigijusius ar laikiusius prekes arba žinojusius apie prekių įvežimo neteisėtumą. Pareiškėjo atveju tiek administracinio pažeidimo padarymo faktas, tiek neteisėtai gabentų prekių konfiskavimas yra Šalčininkų apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje dalykas. Minėtos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu sprendimu, laikytinos neginčijamomis. Pagrindo skolos muitinei išnykimui taip pat nėra, nes, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio (c) punkto nuostatomis, skola išnyksta tik deklaruotų muitinei prekių atžvilgiu, ir tik su sąlyga, jei šios prekės sulaikomos iki jų išleidimo. Nėra ginčo dėl fakto, kad cigaretės muitinei deklaruotos nebuvo, be to, administracinio teisės pažeidimo bylose neginčijamai nustatyta, jog neteisėtai gabentos cigaretės sulaikytos ne muitinės posto teritorijoje. Pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2016 m. vasario 19 d. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e) punkto norma, numatanti skolos muitinei išnykimą už konfiskuotas arba sulaikytas prekes galioja tik situacijoms, susidariusioms nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d. Nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data. Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis numato, kad tuo atveju, kai vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Analogiška nuostata išdėstyta ir Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalyje, Pridėtinės vertės mokesčio 93-94 straipsniuose. Pareiškėjas prašo mokestinę prievolę tarp skolininkų padalinti lygiomis dalimis, t. y. reikalauja ne solidarios, o subsidiarinės atsakomybės taikymo, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas kaip prieštaraujantis teisės aktams. Pareiškėjo prašymas atleisti nuo įregistruotų delspinigių, negali būti tenkinamas, nes pareiškėjas analogiško prašymo centriniam mokesčių administratoriui neteikė. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių jo sunkią ekonominę padėtį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 48–49) nurodo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas solidariu skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos bei 213 straipsnio pagrindu. Kauno TM, priimant skundžiamą sprendimą, buvo privalomi tik prejudiciniai faktai (neteisėti veiksmai, jų atlikimo data ir vieta, subjektas), kurie buvo nustatyti įsiteisėjusiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarimu. Šalčininkų rajono apylinkės teismas neginčijamai nustatė, kad neteisėtai gabentos cigaretės nebuvo deklaruotos muitinėje ir, kad sulaikytos jos ne muitinės posto teritorijoje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju skola išnyksta remiantis Bendrijos muitinės kodekso 233 str. 1 dalies (c) punktu. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, susiję su Sąjungos muitinės kodekso normų taikymo nagrinėjamam ginčui, kadangi skolos muitinei atsiradimo data ir lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Nagrinėjamu atveju skola atsirado 2016 m. vasario 19 d. Sąjungos muitinės kodeksas įsigaliojo 2016 m. gegužės 1 d. Nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei Bendrijos muitinės kodeksas nenumato nei skolos muitinei atsiradimą, nei jos išnykimą reglamentuojančių normų galiojimo atgaline data. Akcentuoja, kad Kauno TM pagrįstai nustatė solidarią, o ne subsidiarinę pareiškėjo ir kitų asmenų atsakomybę už muito, importo PVM ir akcizų sumokėjimą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių jo sunkią ekonominę padėtį.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. B. ir D. K. atsiliepimų į skundą nepateikė.

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas neprieštaravo, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Kauno TM ir Muitinės departamento sprendimų, kuriais pareiškėjui priskaičiuoti muito, akcizo, pridėtinės vertės mokesčiai bei delspinigiai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 284 straipsnio 2 dalimi, 287 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 313 straipsnio 3 dalimi, 2016 m. kovo 16 d. nutarimu L. I. pripažino padariusį administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 163² straipsnio 4 dalį, ir skyrė jam 4 344,00 Eur baudą, pripažino padariusį ATPK 205 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir skyrė 129 Eur dydžio baudą, taikydamas ATPK 33 straipsnio 2 dalį subendrino paskirtas nuobaudas ir skyrė galutinę nuobaudą – 4 344 Eur baudą. Konfiskavo 2 489 pakelių cigarečių „Fest“, 80 pakelių cigarečių „Premjer“, 70 pakelių cigarečių „Pall Mall Blue“, taip pat konfiskavo pažeidimo padarymo įrankius – juodos spalvos radijo stotelę, sulaužytus į tris dalis žiūronus, saugomus VSAT Varėnos rinktinės Tribonių užkardoje. Išdėstė pareiškėjui paskirtos 4 344 Eur baudos mokėjimą 24 mėnesių laikotarpiui, kiekvieną mėnesį mokant lygiomis dalimis po 181 Eur (b. l. 22–24). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. paliko minėta teismo nutarimą nepakeistą (b. l. 46–47).

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, Kauno TM 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu pripažino pareiškėją skolininku muitinei už 2016 m. vasario 19 d. apie 15.30 val., pasienio ruože, Šalčininkų r. sav., ties Kaniūkų kaimu neteisėtai pėsčiomis gabentas akcizais apmokestinamas prekes (2 489 pakelius cigarečių „Fest“, 80 pakelių cigarečių „Premjer“, 70 pakelių cigarečių „Pall Mali Blue“) ir apskaičiavo mokestinę prievolę: 334 Eur muito, 4253 Eur akcizo, 1 085 Eur PVM, 459 Eur akcizo delspinigius ir 145 Eur PVM delspinigius (b. l. 4–8).

Pareiškėjas nesutiko su minėtu Kauno TM sprendimu ir pateikė skundą Muitinės departamentui, argumentuodamas, kad už apskaičiuotų mokesčių sumokėjimą yra atsakingi ir kiti asmenys, kartu su pareiškėju dalyvavę neteisėtai gabenant cigaretes (b. l. 37–39).

Muitinės departamentas, išnagrinėjęs skundą, 2017 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 1A-145 patvirtino Kauno TM 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą (b. l. 33–35).

Pareiškėjas nesutinka su ginčijamais sprendimais ir teigia, kad 2016 m. gegužės 1 d. yra taikoma norma, išdėstyta Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. Reglamento (ES) Nr. 952/2013, nustatančio Sąjungos muitinės kodeksą (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 124 straipsnio e) punkte, numatanti skolos išnykimą prekes sulaikius bei konfiskavus, todėl ši norma turėtų būti taikoma pareiškėjo atžvilgiu ir įregistruota mokestinė prievolė turėtų būti panaikinta, nes teisinę padėtį lengvinantis įstatymas turi grįžtamąją galią.

Atsakovas su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodamas, kad pagrindo skolos išnykimui nėra, nes, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio (c) punkto nuostatomis, skola išnyksta tik deklaruotų muitinei prekių atžvilgiu, ir tik su sąlyga, jei šios prekės sulaikomos iki jų išleidimo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92 nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą, Mokesčių administravimo įstatymas ir kiti teisės aktai. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnyje nustatyta, kad: importo skola muitinei atsiranda: (a) neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, arba (b) neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje; taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas (1 dalis); skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (2 dalis); skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 dalis). Europos Teisingumo Teismas 2009 m. balandžio 2 d. sprendime (byla C-459/07) nurodė, kad prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, yra „neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtos“ prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme. Bendrijos muitų teritoriją pažeidžiant Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsnyje numatytus formalumus įvežtų prekių visiškai atsitiktinis sulaikymas ne pirmojoje muitinės įstaigoje, esančioje minėtoje teritorijoje, negali lemti skolos muitinei išnykimo Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkto prasme. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos.

Byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2016 m. vasario 19 d., t. y. tuo metu kai galiojo 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92 nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. Reglamentas (ES) Nr. 952/2013, nustatantis Sąjungos muitinės kodeksą (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), įsigaliojo tik nuo 2016 m. gegužės 1 d. Teismas įvertinęs abiejų teisės aktų nuostatas konstatuoja, kad juose nenumatytas skolos muitinei atsiradimą reglamentuojančių normų galiojimas atgal. Teisės teorijoje pripažįstama, kad galioja bendrasis teisės principas, pagal kurį įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit). Tuo tarpu teisės principas, pagal kurį skolininko padėtį lengvinantis teisės aktas galioja atgal, yra bendrojo principo išimtis ir gali būti taikomas tik teisės aktuose nustatytais atvejais. Kaip minėta, šiuo atveju teisės aktai nenumato skolininko padėtį lengvinančio teisės akto galiojimo atgal, todėl Kauno TM ir Muitinės departamentas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Bendrijos muitinės kodekso nuostatas.

Šioje byloje pareiškėjui buvo nustatyta mokestinė prievolė dėl neteisėto į Europos Bendrijos muitų teritoriją akcizais apmokestinamų prekių įvežimo. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad įvežtos cigaretės muitinei nebuvo deklaruotos, jos buvo sulaikytos ne muitinės posto teritorijoje. Pareiškėjas šių bylos faktinių aplinkybių neginčija. Tai, jog minėtos cigaretės iš pareiškėjo buvo paimtos ir vėliau konfiskuotos, skolos muitinei nepanaikina. Bendrijos muitinės kodeksas skolos muitinei išnykimo dėl to, jog neteisėtai įvežtos prekės konfiskuojamos, nenumato. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punktą, skola muitinei, atsiradusi neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją prekes, išnyksta tik tada, kai prekės sulaikomos neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nagrinėjamu atveju cigaretės buvo įvežtos į Europos Bendrijos teritoriją aplenkiant muitinės įstaigą ir buvo sulaikytos bei konfiskuotos po įvežimo, todėl importo mokesčių skola neišnyko. Tokia skola neišnyksta ir pagal Mokesčių administravimo įstatymo 93 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Taigi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad skundžiamu Kauno TM sprendimu pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui pagrįstai buvo apskaičiuoti 568 Eur akcizo ir 145 Eur PVM delspinigiai. Tokias teismo išvadas patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2011 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1138-11).

Pareiškėjo skundo argumentai, kad nebuvo nustatytos visos sąlygos pripažinti pareiškėją ir kitus asmenis solidariais skolininkais muitinei, nes nei pareiškėjas, nei kiti pažeidėjai nebuvo traukiami administracinėn atsakomybėn dėl akcizais apmokestinamų prekių neteisėto įvežimo į Lietuvos Respublikos teritoriją, ar jų gabenimo, laikytini nepagrįstais. Teismas pažymi, kad pareiškėjo veiksmų pripažinimas administraciniu teisės pažeidimu tiesioginės įtakos jo mokestinei atsakomybei neturi.

Teismas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad mokestinė prievolė tarp skolininkų turėtų būti padalinta lygiomis dalimis, taigi taikytina ne solidari, o subsidiari atsakomybė. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnį, jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Šiuo atveju skola muitinei atsirado bendrais A. B., L. I., D. K. padarytais veiksmais, todėl skundžiamu Kauno TM sprendimu pagrįstai nustatyta jų solidari atsakomybė. Tokią teismo išvadą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-2212-13).

Pažymėtina, kad teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Kauno TM neturėjo teisinio pagrindo priimti skundžiamą sprendimą, kadangi į jos veiklos teritoriją neįeina Šalčininkų rajono teritorija. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11d. įsakymu Nr. 1B-412 patvirtintų Sulaikytų prekių apskaitymo F tipo muitinės sandėlyje taisyklių 3.1. punktas nustato, kad F tipo muitinės sandėlis yra skirtas saugoti, apskaityti ir realizuoti Lietuvos Respublikos muitinės ir kitų valstybės institucijų sulaikytas ir/arba konfiskuotas Bendrijos prekių muitinio statuso neturinčias prekes.

Atsakovo teigimu, vienintelis neteisėtai gabentiems tabako gaminiams skirtas sandėlis yra įsteigtas Panevėžyje, Ramygalos g. 151. Sulaikytų prekių apskaitymo F tipo muitinės sandėlyje taisyklių 14 punktas reglamentuoja, jog muitinės sandėlis, gavęs informaciją iš Lietuvos Respublikos valstybės institucijų apie sulaikytas neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, pateikia informaciją Kauno teritorinei muitinei, kuri tais atvejais, kai atsiranda mokestinė prievolė, nedelsdama turi imtis veiksmų, užtikrinančių šios mokestinės prievolės apskaičiavimą ir įtraukimą į apskaitą teisės aktų nustatytais terminais. Įvertinęs šias teisės aktų nuostatas teismas daro išvadą, kad Kauno TM skundžiamą sprendimą priėmė nepažeisdamas teritorinės kompetencijos taisyklių.

Pareiškėjo argumentai, kad iš jo negali būti reikalaujama vėl sumokėti 334 Eur muito, nes 2017 m. kovo 30 d. jau yra sumokėjęs muitą, laikytini nepagrįstais. Nustatyta, kad skundžiamu Kauno TM sprendimu pareiškėjui mokestinė prievolė dėl neteisėto į Europos Bendrijos muitų teritoriją akcizais apmokestinamų prekių įvežimo buvo nustatyta teisėtai ir pagrįstai, o pareiškėjo sumokėtas 334 Eur muitas, kuris vėliau apskaičiuotas skundžiamu Kauno TM sprendimu, gali turėti reikšmės sprendimui vykdyti, bet ne sprendžiant mokestinės prievolės nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratoriai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, pagrįstai atsižvelgė į Europos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose ir priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurių naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo 4 253 Eur akcizo dėl sunkios ekonominės padėties negali būti tenkinamas, nes pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; 3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 4 dalį, mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, beviltiškų mokestinių nepriemokų revizavimo bei apskaitos tvarką ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodiką nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92 „Dėl Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos ir neišieškotos baudos už administracinį nusižengimą ar jos dalies pripažinimo beviltiškomis, jų revizavimo bei apskaitos taisyklių, Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodikos ir Fizinių asmenų anketos FR0283 formos patvirtinimo“ patvirtino Taisykles, kurių 11 punkte nustatytos sąlygos pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taisyklių 12 punkte nurodyta, jog jeigu mokesčių administratoriaus administracijos padalinys, atsakingas už nepriemokų išieškojimo funkcijų vykdymą, nustato, kad mokestinė nepriemoka atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus pagrindus, jis, įvertinęs fizinio asmens prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir kompetentingų institucijų išduotus dokumentus, patvirtinančius, kad fizinis asmuo arba individualios įmonės savininkas, ūkinės bendrijos narys yra sulaukęs pensinio amžiaus, yra neįgalusis, jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija arba kad asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą, dokumentus, kuriuose būtų pateikti duomenys apie asmens ir jo šeimos gaunamas pajamas, turimą turtą (reikalingus dokumentus turi pateikti pats mokesčių mokėtojas), taip pat fizinio asmens užpildytą Fizinių asmenų anketos FR0283 formą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92, informacinėje sistemoje registruoja: 1) išvadą, kurioje nurodo, kodėl siūloma mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška arba kodėl siūloma mokestinės nepriemokos nepripažinti beviltiška; 2) mokesčių administratoriaus viršininko sprendimo pripažinti (nepripažinti) tą mokestinę nepriemoką beviltiška projektą. Sprendimą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pasirašo mokesčių administratoriaus viršininkas (arba jo įgaliotas asmuo) (Taisyklių 13 punktas).

Įvertinus, minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas teisę spręsti dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška suteikė mokesčių administratoriui. Būtent jam turi būti pateiktas fizinio asmens prašymas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas į mokesčių administratorių nesikreipė. Todėl tik pareiškėjui pasikreipus su prašymu ir atitinkamais dokumentais į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška (atleidimo nuo 4 253 Eur akcizo) ir pastarajam priėmus atitinkamą sprendimą, pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, turėtų teisę inicijuoti teisminį ginčą.

Pareiškėjo prašymą atleisti nuo 568 Eur akcizo delspinigių reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnis, kuriame nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais. Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-442-807/2010 yra pažymėjęs, kad Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

Taigi, teismas turi teisę spręsti dėl mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių, įvertinęs atleidimo nuo delspinigių pagrindus, pareiškėjo nurodytas priežastis bei pateiktus įrodymus. Pareiškėjas nurodo, kad jis uždirba apie 600 Eur per mėnesį, moka teismo paskirtą baudą, sumokėjo apie 2 100 Eur baudos, jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi. Pareiškėjas jokių duomenų apie gaunamas pajamas bei turimą turtą teismui nepateikė.

Vien tik pareiškėjo pateiktas mokėjimo nurodymas (b. l. 21), kad jis moka teismo paskirtą baudą dalimis, negali būti vertinamas kaip pagrindas atleisti jį nuo akcizo delspinigių mokėjimo. Pats pareiškėjas nurodė, kad teismui pateiks duomenis, pagrindžiančius jo prašymą, tačiau tokių duomenų nepateikė. Taigi, šiuo atveju nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl jo sunkios finansinės padėties, todėl ir prašymas atleisti nuo 568 Eur akcizo delspinigių negali būti tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo L. I. (L. I.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.