Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ patikslintą ieškinį atsakovui J. S. dėl skolos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio ir negautų pajamų (nuostolių) priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

12. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria teismas pripažino, kad vartojimo kredito sutarties sąlyga dėl 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė, todėl tokią sutarties nuostatą pripažino nesąžininga ir, atitinkamai, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys); atsižvelgdamas į tai, atmetė patikslinto ieškinio reikalavimą dėl 12 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo.

Dėl vartojimo kredito sutarties sąlygos, nustatančios 12 proc. dydžio metines procesines palūkanas, atitikties sąžiningumo kriterijams

14. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis).

15. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

16. Palūkanos gali būti dvejopo pobūdžio – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018). Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

17. Kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

18. Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018).

19. Atsižvelgiant į nurodytą, vartojimo kredito teisinių santykių atveju pagal įstatymą galėtų būti skaičiuojamos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), jei šalys nebūtų susitarusios dėl kitokio dydžio palūkanų. Nagrinėjamu atveju pradinės kreditorės UAB ,,BnP Finance“ (vartojimo kredito davėjos) ir atsakovo (vartojimo kredito gavėjo) 2021 m. spalio 11 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. BOB-7nmrtccx bendrųjų sąlygų 6.2 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito Sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjai kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo. Taigi, pasinaudojant CK 6.37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe šalims susitarti, šalių raštu sudarytoje sutartyje nustatytos daugiau nei du kartus didesnės – 12 proc. dydžio – metinės procesinės palūkanos, nei įtvirtintos įstatyme (5 proc.).

20. Kaip minėta, pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Vertinant ginčo atveju Sutartyje nustatytų 12 proc. dydžio procesinių palūkanų dydžio atitiktį teisiniam reglamentavimui bei sąžiningumo ir protingumo principams, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad vertinamos vartojimo kredito sutarties sąlygos, todėl aktualios papildomai taikytinos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK XVIII1 skyrius). CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje ginčas kyla iš vartojimo sutarties, turi pareigą ex officio įvertinti tokios sutarties sąlygų atitiktį vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kriterijams, įtvirtintiems CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje. CK 6.228⁴ straipsniu įgyvendinama Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva), todėl, taikant nurodyto straipsnio nuostatas, jos aiškintinos atsižvelgiant ir į Direktyvos tekstą bei tikslus, aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

21. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

22. Taigi, pirma, nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

23. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Sutarties turinį bei sudarymo mechanizmą, darytina išvada, kad Sutarties sąlyga dėl procesinių palūkanų dydžio, įtvirtinta Sutarties bendrųjų sąlygų skiltyje „Sutartinė atsakomybė“ ir atkartota Standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovas neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindintas (kaip nurodė ieškovė – pradinės kreditorės skolinimo platformoje pasirašydamas nuotoliniu būdu), todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Tai, kad nurodyta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakovu, kad atsakovas būtų turėjęs galimybę daryti įtaką nustatant procesinių palūkanų dydį, ieškovė nesiėmė pareigos įrodinėti (6.228⁴ straipsnio 4 dalis; CPK 178 straipsnis), o tik apibendrintai nurodė, jog atsakovas su šia Sutarties sąlyga susipažino, suprato ir sutiko, šiuos teiginius grįsdama vien Sutarties pasirašymo faktu. Aplinkybės, kad Sutarties ginčo nuostatos buvo aptartos individualiai, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nors apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad atsakovas Sutartį sudarė savo valia ir pats prisiėmė Sutartyje nustatytus įsipareigojimus, įskaitant ir dėl 12 proc. procesinių palūkanų, duomenų, patvirtinančių, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl procesinių palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai, t. y. įrodymų, kad dėl Sutarties sąlygų vyko derybos ar susirašinėjimas, kad atsakovas turėjo realią galimybę daryti įtaką jų turiniui, ieškovė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu, Sutartyje nurodyti atsakovo patvirtinimai apie tai, kad jis suprato Sutarties sąlygas, su jomis sutinka, pagrindo daryti išvadą, jog dėl Sutarties sąlygų vyko realios derybos, jog atsakovas turėjo realią galimybę daryti įtaką ginčo Sutarties sąlygų dėl procesinių palūkanų dydžio turiniui, taip pat nesudaro (CPK 185 straipsnis), todėl preziumuotina, kad Sutarties nuostatos dėl procesinių palūkanų dydžio šalių nebuvo individualiai aptartos (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis).

24. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog Sutarties nuostatos, įskaitant ir dėl procesinių palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai, pagrįstai atliko Sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

25. Antra, kaip minėta, CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta prezumpcija, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar atitinkama vartojimo sutarties sąlyga buvo nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą (netinkamą įvykdymą), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, pagal kurią ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį, visas sutarties sudarymo metu buvusias bei jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų taip pat gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Pareiga įrodyti aplinkybes, pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį patvirtinančias, kad Sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis).

26. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinant, ar dėl vartojimo sutarties sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir, prireikus – kiek, dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).

27. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčo vartojimo kredito Sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte įtvirtintas daugiau kaip du kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovė nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis). Kaip buvo minėta, procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą įprastą procesinių palūkanų dydį, laikomą pakankamu nurodytai paskirčiai atlikti, pripažintina, jog daugiau kaip du kartus įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį viršijančios procesinės palūkanos neatitinka nurodytos paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl palūkanų dydžio vartojimo teisiniuose santykiuose teisėtumo, turi būti įvertinta ne tik kredito gavėjo pareiga skolintis atsakingai, bet ir kredito davėjo pareiga atsakingai skolinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog 48 mėn. laikotarpiui sudaryta vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta skolininkui jos nevykdant jau po 5 mėn., leidžia pagrįstai abejoti kredito davėjos pareigos skolinti atsakingai vykdymo tinkamumu, o nurodyta Sutarties sąlyga kreditorė savo galimas rizikas siekė kompensuoti žymiai didesnėmis, nei nustatytomis įstatymo, procesinėmis palūkanomis. Toks procesinių palūkanų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir nustatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę Sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgiant į tai, Sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį procesinių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

28. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nurodytą ginčo Sutarties nuostatą negaliojančia, iš esmės paneigė šalių susitarimo teisę. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Taigi, teisiniu reguliavimu, pagal kurį ginčo Sutarties nuostatos nagrinėjamu atveju pripažintinos negaliojančiomis ir byloje netaikytinomis, nėra ribojama verslininko ir vartotojo teisė susitarti, tačiau užtikrinamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsauga. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko), todėl tokiu atveju vartojimo santykiuose negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

Dėl procesinių palūkanų (ne)priteisimo

29. Pripažinus Sutarties sąlygą nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę ir, atitinkamai, nesąžininga, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje, t. y. tokia sąlyga pripažintina negaliojančia nuo sutarties sudarymo. Kaip yra išaiškinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos nustatymo sukeliamų teisinių padarinių, iš Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies („Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“) formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 14 d. sprendimas Banco Espanol de Credito SA prieš Joaquin Calderon Camino, C-618/10, 65 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017; 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje; tai reiškia, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio, ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Teisė negali ginti nesąžiningo asmens, o vartojimo sutarčių atveju pasekmėmis, taikytinomis sutarties sąlygą pripažinus nesąžininga, taip pat siekiama atgrasomojo poveikio, skatinant standartines vartojimo sutarčių sąlygas rengti taip, kad jos atitiktų sąžiningumo bei proporcingumo reikalavimus vartotojo atžvilgiu, todėl nesąžininga pripažinta vartojimo sutarties sąlyga negalioja ir yra netaikytina, nepripažįstant teismui teisės spręsti dėl įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų nustatymo. Jei nacionaliniams teismams būtų leidžiama pakeisti nesąžiningų sąlygų, esančių vartojimo sutartyse, turinį, tokia galimybė panaikintų atgrasomąjį poveikį verslininkams netaikyti tokių nesąžiningų sąlygų vartotojo atžvilgiu, nes jie vis dar ketintų naudoti šias sąlygas, žinodami, kad net jeigu jos turėtų būti pripažintos negaliojančios, vis dėlto sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo taip, kad būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai.

30. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinus Sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punktą, numatantį, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę laiku vykdyti mokėjimus pagal sutartį ir dėl to vartojimo kredito davėjui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, kaip nustatantį neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžiningą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytą sąlygą pripažino negaliojančia ab initio ir byloje netaikytina, todėl patikslinto ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstai atmetė.

31. Pažymėtina, kad nors iš CK 6.37 straipsnio 2, 3 dalių, 6.210 straipsnio 1 dalies nustatyto teisinio reglamentavimo išplaukia, kad, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, tačiau ši nuostata savo pobūdžiu yra dispozityvi – įstatyme įtvirtinto 5 proc. dydžio procesinės palūkanos mokėtinos tuo atveju, jei nėra šalių susitarimo dėl kitokio tokių palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju toks šalių susitarimas buvo, t. y. ginčo vartojimo kredito sutartyje buvo įtvirtintas 12 proc. dydžio procesinių palūkanų dydis. Ieškovė (apeliantė) tiek patikslintame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde prašė priteisti Sutartyje nustatytas 12 proc. dydžio procesines palūkanas. Kaip minėta, atitinkamą Sutarties sąlygą dėl nurodyto dydžio procesinių palūkanų pripažinus nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), ši sąlyga netaikytina. Ieškovė įstatyme įtvirtinto 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisti neprašė, o teismai, kaip minėta, pripažinę sutarties sąlyga nesąžininga ir negaliojančia, privalo tik netaikyti tokios sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai pagrindo naikinti ar keisti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl 12 proc. procesinių palūkanų nepriteisimo nesudaro. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiui aktualias materialinės teisės normas, spręsdamas dėl šalių sudarytos sutarties sąlygų sąžiningumo nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl 12 proc. procesinių palūkanų palikus nepakeistą, ieškovės bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos neperskirstytinos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

34. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

35. Ieškovė apeliaciniame procese patyrė 22 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų už apeliacinio skundo pateikimą (žyminis mokestis). Apeliacinis skundas atmetamas, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovo nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

36. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.