- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-25
- Bylos Nr.
- e2A-1075-1060/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00941-2022-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Vyliaudaitė, Anita Sereikienė, Simona Dementavičienė
- Atsakovas
- D. G.
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Simonos Dementavičienės, Anitos Sereikienės ir Agnės Vyliaudaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui D. G. dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – ir ieškovas) ieškiniu kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus, prašydamas priteisti iš atsakovo D. G. (toliau ir – atsakovas) ieškovui 4 498,78 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti (el. b. t. 1, b. l. 16).
2. Nurodoma, kad apdraustoji R. J. (dabar J. – S.) nukentėjo 2003 m. rugsėjo 27 d. Prienų rajone, kelio Strielčiai-Pociūnai 4-ame kilometre įvykusio eismo įvykio metu. Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. nuosprendžiu kaltu buvo pripažintas atsakovas. Ieškovas vadovaudamasis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, remdamasis nukentėjusio asmens pateiktais invalidumo pažymėjimu bei darbingumo lygio pažymomis, sprendimais 2003 m. gruodžio 30 d. Nr. 6863, 2005 m. lapkričio 30 d. Nr. 711, 2007 m. gruodžio 11 d. Nr. 10.33.PK-30809 ir 2009 m. lapkričio 30 d. Nr. 10.33.C-37140 R. J. nuo 2003 m. lapkričio 18 d. paskyrė ir moka valstybinę socialinio draudimo invalidumo – netekto darbingumo pensiją. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsniu bei Transporto išlaidų kompensacijos ir lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų mokėjimo kompensacijos mokėjimo neįgaliesiems, turintiems sutrikusią judėjimo funkciją ir šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinta visiška negalia, tvarkos aprašu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 10.33.C-37143 paskyrė R. J. transporto išlaidų kompensaciją nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2042 m. gruodžio 16 d.
3. Nurodoma, kad tarp atsakovo nusikalstamų veiksmų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto patirtų išlaidų yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kiekvienam žmogui laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Todėl atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui turi atlyginti padarytą turtinę žalą, kuri atsirado dėl jo neteisėtų veiksmų.
4. Iki 2021 m. rugsėjo 30 d. R. J. – S. išmokėtos išmokos yra priteistos ieškovo naudai iš atsakovo Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-100-652-2013, pakeistu Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1246-413/2013, Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-90/2014, Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-13988-454/2016, Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-12655-528/2019, Kauno apylinkės teismo 2021 m. spalio 20 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-22954-955/2021. Ieškovui tęsiant invalidumo - netekto darbingumo pensijos bei transporto išlaidų kompensacijos mokėjimą R. J. – S. laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. išmokėta 4 370,28 Eur invalidumo - netekto darbingumo pensijos išmokų bei 128,50 Eur transporto išlaidų kompensacijų.
Atsiliepimas
5. Atsakovas D. G. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti (el. b. t. 1, b. l. 58 – 61). Nurodoma, kad atsakovas nubaustas už nusikalstamą veiką, kurios forma – neatsargi, jo veiksmuose nebuvo jokios tyčinės formos požymių. Nusikalstamos veikos esmė – atsakovas nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į medį. Atsakovo vairuojamas automobilis eismo įvykio metu buvo draustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo bendrovėje AB „Lietuvos draudimas“. Eismo įvykis pripažintas draudiminiu, todėl nukentėjusiajai R. J. buvo išmokėta draudiminė išmoka.
6. Pagal galiojusio LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 punktą, draudimo suma dėl vieno eismo įvykio buvo 30 000,00 Lt (8 688,50 Eur) asmeniui. Ši draudimo suma buvo išnaudota, todėl ieškovo išmokamos išmokos R. J., regreso tvarka buvo nukreipiamos į atsakovą. Be to, 2004 m. kovo 5 d. LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-2041, buvo pakeistas 11 straipsnis, kuris dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 8 688,50 Eur (30 000,00 Lt) sumą padidino iki 500 000,00 Eur dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 Eur dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000,00 Eur dėl žalos turtui. Šiai dienai draudiminė suma siekia 5 000 000,00 Eur, padidėjusi iki 575 kartų. Taigi, jei atsakovas į situaciją būtų „pakliuvęs“ truputį vėliau, po 6 mėn., tai tokio pobūdžio bylų atsakovo atžvilgiu nebūtų buvę, nes 500 000,00 Eur suma nebūtų išnaudota.
7. Atsakovo atžvilgiu jau 10 metų reiškiami reikalavimai dėl ieškovui padarytos žalos atlyginimo, ir tai nesikeis, nes nukentėjusiajai R. J. sprendimas dėl Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos mokėjimo nustatytas iki 2042 m. gruodžio 31 d. Atsakovas nekvestionuoja nukentėjusiosios R. J. – S. teisių į išmokas, ieškovo pareigos mokėti išmokas, tačiau mano, kad jo atžvilgiu turi būti nustatyta fiksuota suma, kurią jis privalo sumokėti. Esamas neapibrėžtumas bei ieškovo, kaip subjekto kuriam deleguotos funkcijos apima kurti saugią socialinę aplinką, visiškas atsiribojimas, sukuria didelę disproporciją tarp socialinės naštos fiziniam asmeniui ir valstybės institucijų, tarp kurių yra ir ieškovas. Ieškovas užtikrina tas funkcijas tik kaip tarpininkas, pats neskirdamas jokių resursų.
Atsiliepimas
8. Atsakovas pažymi, kad taikant ieškinyje nurodytą teisinį reglamentavimą, atsakovo atveju taikomas absoliutus formalumas, nevertinant tokių aplinkybių, kaip kaltės formos, tuo metu galiojusių draudimo sumų ribojimo, tai suponuoja, kad atsakovas tampa vieninteliu subjektu mokančiu nukentėjusiajai žalą, o valstybė keisdama įstatymus neprisiima socialių išmokų mokėjimo pareigos. Atsakovo manymu, tokiu būdu pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnis, toje apimtyje, kad atsakovui tenka per didelė individuali našta, o Lietuvos valdžios institucijos nesiekia teisingos pusiausvyros tarp visuomenės bendrojo intereso ir atsakovo pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų.
9. Atsakovo tikslas yra kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, CK 6.263 straipsnio 2 dalis, CK 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.290 straipsnio 1 dalis ir 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 30 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek pagal įstatymus nėra numatytos ribos nukreipti išieškojimą regreso tvarka į asmenį, kuris padarė žalos nusikalstamais veiksmais, esant neatsargios kaltės formai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2023 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino ir ieškovei iš atsakovo priteisė 4 498,78 Eur žalos atlyginimą. Valstybei iš atsakovo priteisė 107,64 Eur bylinėjimosi išlaidas.
11. Teismas, iš civilinės bylos medžiagos, nustatė, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. nuosprendžiu atsakovas pripažintas kaltu dėl 2003 m. rugsėjo 27 d. įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo sužalota R. J. – S.. Neteisėti atsakovo veiksmai konstatuoti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. R. J. – S. paskirta ir mokama netekto darbingumo pensija bei transporto išlaidų kompensacija, įskaitant atitinkamo laipsnio darbingumo netekimą, kurio priežastis – eismo įvykio metu patirtas sveikatos sužalojimas. Kitų nukentėjusiosios nedarbingumo priežasčių nenustatyta. Ieškovas išmokėjas kompensacijas nukentėjusiajai įgijo reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį – atsakovą.
12. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl nukentėjusiosios nedarbingumo priežasčių, mokamos netekto darbingumo pensijos paskyrimo ir dydžio pagrįstumo, atsakovas savo kaltės neginčija, tačiau mano, kad turi būti nustatyta fiksuota suma. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis turi galimybę padengti visą apskaičiuotą žalos atlyginimą, todėl ieškovo reikalavimas, periodiškai reiškiamas atsakovui, labiau atitinka šio galimybes ir interesus.
13. Teismas konstatavo, kad ieškovas, toliau mokėdamas nukentėjusiam asmeniui invalidumo - netekto darbingumo pensiją bei transporto išlaidų kompensaciją, pagrįstai kreipiasi į atsakovą, jog šis regreso tvarka kompensuotų jo patirtas išlaidas. Byloje yra visos atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246–6.250 straipsniai): nukentėjusioji buvo sužalota dėl atsakovo kaltės (nepriklausomai nuo kaltės formos), dėl sužalojimo patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą; atsakovo veiksmus ir trečiojo asmens R. J. sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys. Ieškovo patirtos žalos dydį patvirtina jo pateikti dokumentai. Teismas, dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą, pažymėjo, kad protokoline teismo nutartimi prašymas buvo atmestas, išaiškinant atsakovui, kad jis turi teisę pateikti individualų konstitucinį skundą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu atsakovas D. G. (toliau – ir apeliantas) prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 27 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą - ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. nuosprendžiu apeliantas nubaustas už nusikalstamą veiką, kurios forma – neatsargi. Apelianto atžvilgiu jau 10 metų reiškiami reikalavimai dėl ieškovui padarytos žalos atlyginimo ir ši tendencija nesikeis, nes nukentėjusiajai R. J. sprendimas dėl Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos mokėjimo yra nustatytas iki 2042 m. gruodžio 31 d.
1.2. Apeliantas nekvestionuoja nukentėjusiosios teisių į išmokas, ieškovo pareigos mokėti tokio pobūdžio išmokas, tačiau mano, kad jo atžvilgiu turi būti nustatyta fiksuota suma, kurią jis privalo sumokėti. Esamas neapibrėžtumas bei ieškovo, kaip subjekto kuriam deleguotos funkcijos apima kurti saugią socialinę aplinką, visiškas atsiribojimas, sukuria disproporciją tarp socialinės naštos fiziniam asmeniui ir valstybės institucijų.
1.3. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė turi būti ribojama. Ribojimo galimybė yra numatyta CK 6.280 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju, taikant ieškinyje nurodytą teisinį reglamentavimą, apelianto atveju yra taikomas absoliutus formalumas, nevertinant tokių aplinkybių, kaip kaltės formos, tuo metu galiojusių draudimo sumų ribojimo. Apeliantas tampa vieninteliu subjektu mokančiu nukentėjusiajai žalą, o valstybė keisdama įstatymus neprisiima socialių išmokų mokėjimo pareigos. Apelianto įsitikinimu, pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnis, toje apimtyje, kad apeliantui tenka per didelė individuali našta, o Lietuvos valdžios institucijos nesiekia teisingos pusiausvyros tarp visuomenės bendrojo intereso ir apelianto pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų.
1.4. Apelianto vertinimu, galiojančio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, CK 6.263 straipsnio 2 dalis, CK 6.280 straipsnio 1 dalis, CK 6.290 straipsnio 1 dalis ir 3 dalis, gali prieštarauti Konstitucijos 23, 30 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek pagal įstatymus nėra numatytos ribos nukreipti išieškojimą regreso tvarka į asmenį, tame tarpe numatytai išimčiai dėl CK 6.280 straipsnio 1 dalyje numatytos nuostatos, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. CK 6.280 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad regreso teisė nėra ribojama, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytam teisės kreiptis į teismą principui bei teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
15. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo: atsakovo D. G. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą (el. b. t. 1, b. l. 109 – 113). Atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Ieškovas nurodo, kad kiekvienais metais nuo sausio 1 dienos bazinės pensijos, apskaitos vieneto vertės ir našlių pensijos bazinis dydžiai indeksuojami pagal praėjusiais metais apskaičiuotą ir patvirtintą indeksavimo koeficientą. Indeksavimo koeficientas lygus 25 proc. bazinės socialinės išmokos dydžio, tačiau yra kintantis. Numatyti konkrečią fiksuotą apelianto atlygintiną sumą netikslinga, nes išmokų dydis gali keistis vieną, du kartus į metus. Be to, atlygintinos žalos tikslumą apibrėžia išmokėtos išmokos, o ne mokėtinos ateityje, kurių dydis, gali kisti, todėl teiginys, kad nenustačius fiksuotos atlygintinos sumos dydžio yra pažeidžiamas teisingos pusiausvyros principas, yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
2.2. Atsakovo teiginys, kad ieškovas iki 2042 m. gruodžio 31 d. išmokėtoms išmokoms reikš reikalavimus dėl žalos atlyginimo remiasi tikimybe, kad nukentėjusioji iki nurodyto laikotarpio neabejotinai gyvens ir gaus jai paskirtas išmokas. Atsakovas per visą išmokų laikotarpį iki 2023 m. sausio 12 d. atlygino 41,69 Eur. Tai patvirtina, kad nors atsakovas atsakingas ir turi atlyginti žalą ieškovui regreso tvarka, realiai žalos beveik nėra atlyginęs, ir tik ieškovui tenka pareiga mokėti išmokas nukentėjusiajai nepaisant menkų galimybių jas kada nors susigrąžinti dėl itin mažo kalto asmens, t. y. atsakovo, „indėlio“.
2.3. Atsakovo kaltais veiksmais buvo sunkiai sužalota kito asmens sveikata. Ieškovo reikalavimas reiškiamas egzistuojant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms (neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys), todėl nėra besąlyginis. Išmokos, kurias nukentėjusiajai išmoka ieškovas, yra kompensuojamojo pobūdžio ir jų paskirtis atlyginti nukentėjusiam asmeniui minimalius nuostolius dėl reikšmingai sumažėjusių galimybių dalyvauti darbo rinkoje lygiavertiškai su kitais asmenimis, gauti didesnes pajamas. Šiuo atveju nuostolių dydis yra apibrėžtas.
Šalies argumentai
2.4. Ieškovas nurodo, kad nėra duomenų, kad atsakovas turi sveikatos sutrikdymų, dėl kurių jis negali dirbti, ar yra kitų priežasčių, dėl kurių jis vengė atlyginti žalą (pirmąją žalos atlyginimo įmoką (10,00 Eur) atlygino praėjus beveik 19 metų nuo eismo įvykio). Taigi teisingos pusiausvyros principą savo veiksmais pažeidžia pats atsakovas, žinodamas, jog yra atsakingas už padarytą žalą, kad anksčiau priteistos žalos atlyginimo išieškojimą priverstine tvarka vykdo antstoliai, ir nededa pastangų padarytai žalai atlyginti.
2.5. Atsakovo skaičiavimu, jei į esamą situaciją jis būtų pakliuvęs vėliau, kai pasikeitė draudimo sumos, tokio pobūdžio bylų nebūtų. Ieškovui nebūtų pagrindo reikalauti žalos atlyginimo, žalą atlygintų draudikas. Ieškovas nurodo, kad privalomojo draudimo atveju sutarties laisvė ribojama, nes pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymas. Draudimo bendrovė paprastai prisiima ribotą atsakomybę, padarytą žalą atlygina neviršydama draudimo sumos, o draudėjo – neribota. Nors apeliantas teigia, kad įstatyme yra įtvirtinti maksimalūs draudimo išmokamų sumų dydžiai, ieškovo nuomone, yra priešingai, įstatyme nėra nurodyta, kad draudikas ir draudėjas negali susitarti dėl didesnių draudimo sumų.
2.6. Apeliantas skundu prašo spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Ieškovas nurodo, kad socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi socialinio draudimo išmoką, turi regreso teisę į kaltąjį asmenį tokios apimties, kiek socialinio draudimo išmoka apima nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos atlyginimą. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad nagrinėjamoje byloje taikytini įstatymai ir kiti teisės aktai prieštarauja Konstitucijai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
18. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais.
20. Pagal kasacinio teismo praktiką, suformuotą pasiremiant Konstitucinio Teismo doktrina (2012 m. balandžio 18 d. nutarimo III skirsnio 1-6 punktai), CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl žalos atsiradimo asmenį šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu. Nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis, taigi ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos – regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatoma vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais. Atitinkamai asmens, dėl kurio kaltės socialinio draudimo įstaiga išmokėjo draudimo išmoką, ar atsakingo draudiko atsakomybė nustatoma tik pagal CK normas, t. y. socialinio draudimo įstaiga, atlyginusi dėl konkretaus asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius dėl žalos kalto asmens civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).
21. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 19 d. nuosprendžiu atsakovas D. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį dėl 2003 m. rugsėjo 27 d. įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo sužalota R. J. (el. b. t. 1, l. 22 – 27). Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusioji neteko 75 proc. darbingumo, jai nustatytas specialus transporto išlaidų kompensacijos poreikis nuo 2009 m. lapkričio 26 d. iki 2042 m. gruodžio 16 d. (el. b. t. 1, l. 18 – 21). Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo duomenų bazės duomenimis D. G. vairuojamo automobilio Renault R11, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio dieną (2003 m. rugsėjo 27 d.) buvo drausta AB ,,Lietuvos draudimas“ paprastosios transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties draudimo liudijimu AEA 0504198 (el. b. t. 1, l. 28). AB ,,Lietuvos draudimas“ R. J. išmokėjo Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimo sumą – 30 000,00 Lt (el. b. t. 1, l. 31). Ieškovas už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2022 m. rugsėjo 30 d. išmokėjo 4 370,28 Eur invalidumo/netekto darbingumo pensijos išmokų bei 128,50 Eur transporto išlaidų kompensacijų (el. b. t., l. 32 – 34). Pirmosios instancijos teismas sprendimu nustatė visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas ir ieškinį patenkino.
22. Apeliantas nekvestionuoja nukentėjusiosios R. J. teisių į išmokas ir (ar) ieškovės pareigos mokėti netekto darbingumo pensijos ir transporto išlaidų kompensacijos išmokas. Byloje taip pat nėra ginčo dėl šių išmokų paskyrimo ir dydžio pagrįstumo. Apeliantas nesutinka, kad priteistas mokėtinos žalos dydis buvo apskaičiuotas pagal regresinio reikalavimo dydį.
23. Atsakovas nurodo, kad nėra teisingos pusiausvyros – turi būti nustatyta fiksuota suma, kurią jis privalo sumokėti ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė turi būti ribojama pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį. Taip pat apeliantas nurodo, kad jeigu į esamą situaciją būtų „pakliuvęs“ truputį vėliau, t. y. po 6 mėnesių (2003-09-27 d. įvykis, LR Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimai, kuriais suma padidinta iki 500 000,00 Eur, įsigaliojo nuo 2004-05-01), tai tokio pobūdžio bylų apelianto atžvilgiu net nebūtų buvę, nes net neabejotina, kad 500 000,00 Eur suma dar ilgai nebūtų išnaudota.
24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas aukščiau nurodytus apelianto argumentus, pažymi, kad Liteko duomenimis pagal atsakovo D. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui D. G. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys UAB „Lietuvos draudimas“, R. J., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-916/2015 išaiškinta, kad nukentėjusiam asmeniui (asmenims) padarytos žalos dydis ir draudimo išmoką išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimtis nustatomi vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį ir 6.283 straipsnio 3 dalį žalos atlyginimas gali būti priteistas vienkartine suma, tačiau pažymėta, kad kasatorius, neturėdamas pakankamai lėšų periodinėms išmokoms, juolab neturėtų galimybių padengti visą apskaičiuotą žalos atlyginimą, todėl ieškovo reikalavimas, periodiškai reiškiamas atsakovui, labiau atitinka šio galimybes ir interesus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyta minimali privaloma draudimo suma. Dėl didesnės civilinės atsakomybės draudimo sumos nei nustatyta pirmiau nurodytame įstatyme, kasatorius turėjo galimybę susitarti su draudiku savanoriška draudimo sutartimi. To nepadaręs, atsakovas prisiėmė riziką, kad autoįvykiui, žalos dalį, viršijančią privalomo draudimo sumą, jis privalės atlyginti asmeniškai.
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas; 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023, 95 punktas).
26. Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės nurodė tuos pačius, kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-916/2015, argumentus dėl atsakovo atsiliepime į ieškinį keliamų klausimų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas iš esmės kelia tuos pačius klausimus, dėl kurių buvo pateikti išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-916/2015. Atsakovas tuos pačius klausimus kelia ir apeliaciniame skunde. Kadangi atsakovas nepateikė jokių naujų paaiškinimų, kurių pagrindu teismas iš naujo turėtų vertinti atsakovo tapačius argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).
27. Apeliantas kelia klausimą dėl regresinės prievolės ribų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal teismų praktiką sprendžiant dėl žalos ir jos dydžio, reikšminga yra tai, kad socialinio draudimo įstaigų mokamos netekto darbingumo kompensacijos yra skirtos atlyginti nukentėjusiojo asmens negautas pajamas. Šios kompensacijos mokamos darbingumo lygį nustatančių dokumentų, mėnesio kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimų, kitų dokumentų ir jais remiantis socialinio draudimo įstaigų priimtų sprendimų pagrindu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiojo asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens, manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2014).
28. Nurodyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė leidžia priimti sprendimą ieškovo naudai tais atvejais, kai atsakovas neteikia patikimų argumentų ir įrodymų, ginčydamas nukentėjusiojo patirtos žalos dydį. Jei atsakovo argumentai ir jo pateikiami įrodymai patvirtina, kad ieškovo prašomos priteisti regresinės prievolės dydis reikšmingai neatitinka išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžio, įrodymus dėl to, kokią konkrečią žalą patyrė apdraustasis, teikia abi proceso šalys (CPK 179 straipsnio 1 dalis.). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas, todėl kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas. Teismas, įvertinęs šalių procesinių dokumentų argumentus ir pateikiamus įrodymus bei vykdydamas pareigą patikslinti ir paskirstyti šalių naštą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas), preliminariai nustatęs, kad atsakovas pagrindė reikšmingą neatitikimą tarp socialinio draudimo išmokų ir asmens patirtos žalos, turi pasiūlyti šalims teikti įrodymus, patvirtinančius realų apdraustojo patirtos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-916/2015).
29. Nagrinėjamu atveju ieškovas, įrodinėdamas reikalaujamą priteisti žalą, pateikė duomenis apie įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas, jas pagrindžiančius dokumentus, o atsakovas savo poziciją dėl žalos dydžio ir regresinės prievolės ribų grindė paaiškinimais, neteikė patikimų argumentų ir įrodymų, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga. Atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pagal ginčo teisiniam santykiui taikomas materialiąsias ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
30. Apelianto vertinimu, yra pagrindas manyti, kad šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, CK 6.263 straipsnio 2 dalis, CK 6.280 straipsnio 1 dalis, 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalys, gali prieštarauti Konstitucijos 23, 30 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek pagal įstatymus nėra numatytos ribos nukreipti išieškojimą regreso tvarka į asmenį, tame tarpe numatytai išimčiai dėl CK 6.280 straipsnio 1 dalyje numatytos nuostatos, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.
31. CPK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtina, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.
32. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymima, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2013; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo šį prašymą patenkinti. Sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsižvelgiama į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kadangi pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą gali būti konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Taigi, byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-1075/2020).
33. Teismas, įvertinęs šios bylos aplinkybes ir kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas materialinės bei procesinės teisės normas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog atsakovo iškeltos abejonės dėl nurodytų teisės normų taikymo galimo prieštaravimo Konstitucijos 23, 30 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui sudarytų pagrindą tenkinti tokį prašymą. Pagal atsakovo nurodomus argumentus apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl ginčo teisės normų konstitucingumo, dėl to atmetamas atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu jau buvo tirtas klausimas dėl CK 6.290 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, ir CK 6.290 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nėra nustatyta aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties.
34. Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. Konstitucijos 106 straipsnis yra papildytas 4 dalimi, pagal kurią – kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones. Šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. Atsakovas gali savarankiškai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo nurodytų nuostatų konstitucingumo.
Dėl procesinės bylos baigties
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja.
36. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus ir juos įvertino, remdamasis įrodymų vertinimo principais. Apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.